Šiaurinis Pensilvanijos anglies regionas
Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas - viena lietuviškiausių Amerikos vietų. Pitstono ir Vilks-Bario miestai regione – didžiausi tokio dydžio miestai, kur ~4% gyventojų lietuviai.
Didelį lietuvių skaičių regione galima suprasti ir iš lietuviškų pavardžių tarp ant stulpų iškabintų plakatų veteranams atminti. Tiesa, didelė dalis lietuvių pavardžių suanglintos ar sulenkintos, mat kai jie imigravo (prieškariu) pavardes užrašydavo imigracijos pareigūnai taip, kaip nugirsdavo
Deja, Šiaurinis Anglies regionas taip pat ir viena tų vietų, kur lietuviškas paveldas pastaraisiais metais nukentėjo labiausiai. Didelė dalis lietuviškų vietų čia sunaikinta, tarp jų – ir didžiausios bei gražiausios regiono lietuvių bažnyčios. Iš 13 lietuvių Romos katalikų bažnyčių regione, tik viena veikia kaip standartinė katalikų bažnyčia, o likusios uždarytos ~2009 m. Visa tai nepaisant to, kad, vertinant vien pagal tikimybes, turėjo likti atidaryta apie pusę lietuvių bažnyčių, nes per ~2009 m. vykdytus parapijų jungimus uždaryta pusė bažnyčių.
Beje, tas faktas, kad regione veikė 13 lietuvių bažnyčių, reiškė, kad iki pat 1990 m. šioje aglomeracijoje buvo daugiau lietuvių bažnyčių, nei bet kuriame Lietuvos mieste.
Dabar apleista Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Nepaisant viso niokojimo, Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione dar galima pamatyti daug lietuviško. Tarp lietuviškų vietų – veikianti lietuvių bažnyčia, atskira nuo Vatikano, penki veikiantys lietuvių klubai, paminklai lietuviams, galimybė nusileisti į anglių kasyklą, kur triūsdavo lietuviai, imigruodavę į šį regioną beveik vien angliakasybos darbams. Yra net lietuviškai pavadintas ežeras.
Važiuojant kasyklų vagonėliu į anglių šachtą
Šiaurinis Anglies regionas – tai miestų grandinė, iš esmės suaugusi į vieną didelį miestą. Jos šiaurėje – Skrantonas (lietuvių vadintas Skrantais), apie vidurį – Pitstonas, pietuose – Vilks-Baris. Aplink šią aglomeraciją spiečiasi mažesni miesteliai, kuriuose taip pat yra lietuviškų vietų.
Hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo nudažytas Vyčio (iš vienos pusės) ir Lietuvos trispalvės (iš kitos) spalvomis
Paprastumo dėlei, aprašome lietuviškas vietas pradėdami šiaurėje ir baigdami pietuose.
Forest Sičio lietuviškos vietos
Forest Sitis – miestelis į šiaurę nuo Šiaurinio Anglies regiono aglomeracijos.
Forest Sičio Šv. Antano lietuvių bažnyčios vieta
Forest Sityje niekada negyveno daugiau 6000 žmonių (katalikų – dar mažiau), bet jame stovėjo penkios katalikų bažnyčios! Nes kiekviena imigrantų grupė vos atvykusi statė savo: lietuviai, lenkai, slovakai, slovėnai, airiai… Visi sunkiai rinko pinigus iš mažų algų… Bet po 100 m. štai kas liko iš lietuvių baltosios neogotikinės šventovės po to, kai vyskupija nusprendė palikti vieną bažnyčią.
Forest Sičio lietuvių bažnyčios vieta
Forest Sičio Šv. Antano lietuvių bažnyčia prieš nugriovimą 1999 m. (šaltinis: brigs.us , Eileen Backofen)
Šv. Antano lietuvių kapinės Forest Sityje
Miesteliuose kaip Forest Sitis lietuviai buvo svarbūs. Nes jie čia atsikėlė panašiu metu, kaip ir visi kiti: miestas įkurtas 1888 m. Lietuviai įsteigė ir nuosavas kapines – nors miestelyje tegyvena keli tūkstančiai žmonių ir, rodos, gal pakaktų vienerių kapinių. Tokie buvo laikai: nors ir emigravę Amerikon, kiekvienos tautos atstovai net mirę norėjo likti tarp savų.
Forest Sičio lietuvių kapinės
Einono lietuviškos vietos
Einono Aušros Vartų Marijos lietuivų bažnyčia
Nuo 2001 m. uždarymo tai buvo tik apleistas pastatas, o vienintelis lietuvybės ženklas – niša šventojo skulptūrai pastatyta, kaip angliškai ant jos parašyta, klebonui Savuliui atminti. Šventojo skulptūros mums lankantis 2017 m. jau nebuvo. 2024 m. bažnyčia nugriauta.
Einono Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia
Einono Aušros Vartų Marijos lietuvių kapinės
Šios kapinės – bendros su lenkų Čenstakavos Marijos kapinėmis ir vyrauja lenkų kapai. Lietuviai laidoti arčiau Vilniaus Aušros Vartų Marijos bažnyčios. Dėl kapinių XX a. pradžioje vyko abiejų tautų konfliktas, kur būdavo net kraujo praliejimo.
Lietuviškas kapas Einone
Skrantono centro lietuviškos vietos
Visos šios vietos yra netoli viena kitos ir galima nuo vienos prie kitos nueiti pėsčiomis.
Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia
Neįtikėtina, tačiau dalis Skrantono lietuvių 1914 m. išdrįso padaryti tai, ko nepadarė niekas Lietuvoje: įkūrė savą tautinę katalikų bažnyčią, nepavaldžią Vatikanui. Ši unikali lietuviška bažnyčia gyvuoja ligi šiol. Statyta ji 1915-1930 m., atdara sekmadieniais apie Mišias. Ant kertinio akmens - užrašas "Lietuviška katalikiška bažnyčia po vardu apvejzdos Dievo 1915 m Užbaigta 1930 m". Viduje - daugybė lietuviškų užrašų, vitražų, bažnyčios šūkis "Kova. Šviesa. Tiesa". Bažnyčios istorija tokia: anksčiau Skrantono lietuviai buvo Romos katalikai, jie savo jėgom ir pinigais pasistatė Šv. Juozapo lietuvių bažnyčią (žr. žemiau). Tačiau Romos katalikų vyskupas reikalavo, kad parapijiečiai savo pastatytą bažnyčią perleistų jo nuosavybėn. Lietuviams tai kėlė daug įtarimų - būdavo, kad vyskupai lietuvių pastatytas bažnyčias, atiduoda, pavyzdžiui, lenkų kunigams ir parapijiečiams, tad jie nesutiko.
Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia
Vyko ilgi teismai, bet galiausiai lietuviams nebeliko pinigų teistis ir Šv. Juozapo bažnyčią jie prarado. Dalis lietuvių tuomet išėjo iš parapijos ir Romos katalikų apskritai ir greta pastatė antrą - Dievo Apvaizdos bažnyčią, kuri jau priklausė jiems patiems (niekas negalėjo jos atimti), jie patys galėjo ir rinktis kunigą, nes nepripažino Vatikano, popiežiaus ir jo vyskupų valdžios. Be to, nuo pat pradžių mišios laikytos lietuvių k., vėliau nuo ~1950 m. ir anglų k. (kai tuo tarpu Romos katalikai tada mišias laikydavo tik lotynų k.).
Ilgainiui ši parapija vis glaudžiau bendradarbiavo su lenkų tautiškais katalikais, kurie irgi atskilo nuo Romos katalikų dėl panašių priežasčių. Romos katalikai visuomet į Tautišką katalikų bažnyčią žiūrėjo "kreivai" ir, ilgainiui, kituose miestuose daug jų "susigrąžino" pas save. Iš viso buvo 14 lietuvių tautiškų katalikų parapijų, bet kitos buvo vyskupų uždarytos, bažnyčių pastatai dažnai nugriauti ar parduoti - o ši liko, nes joks vyskupas čia neturėjo teisės taip pasielgti, kadangi bažnyčios pastatas vyskupijai nepriklauso.
Kryžiaus kelio stacija
Vitražo fragmentas
Tiesą pasakius, tai apskritai paskutinė oficialiai lietuviška bažnyčia visame regione - todėl po ~2009 m. ji pritraukė naujų parapijiečių iš uždarytųjų lietuvių parapijų, kurie dėl jų bažnyčių uždarymo išėjo iš Romos katalikų. Parapijos knygos visą bažnyčios statybą lygina su Lietuvių didvyriška kova prieš kryžiuočius - tačiau patys ritualai čia labai panašūs, kaip pas Romos katalikus, skiriasi tik tai, kad nėra Vatikano, popiežiaus ir kitos "tarptautinės" valdžios.
Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu
Tautiškos bažnyčios interjeras itin lietuviškas, pilnas lietuviškų užrašų - steigėjai to norėjo specialiai.
Bažnyčia išsilaiko ir iš rengiamų populiarių piknikų.
Tauro lietuvių klubas Skrantone
Vienas keturių lietuvių klubų Skrantono regione! Prie įėjimo – trispalvė, o lietuviškiausias – vestibiulis, kur Lietuvos aprašymai, klubą kūrusių lietuvių nuotraukos. Dabar nariais priimami ne vien lietuviai ir einama čia labiau užkąsti, narių - 1300 (2023 m.). Antroje salėje vyksta įvairūs renginiai.
Tauro lietuvių klubas Skrantone
Tauro lietuvių klubo Skrantone įėjimo koridoriaus kilimas.
Laikraščio iškarpa Tauro lietuvių klubo įėjimo koridoriuje, pristatanti Lietuvą
Kosciuškos gydamasis sodas
„Lietuviškos vietos taip greitai nyksta, todėl aš norėjau sukurti naują“ – pasakojo Kosciuškos sodo įkūrėja lietuvių kilmės Kerol Gargan (Carol Gargan). Sodelį, kurį sodina savo rankomis, pavadino ir Amerikos didvyrio Kosciuškos garbei, tačiau ne populiaresniu lenkiškuoju (Kosciuszko), o lietuviškuoju vardo variantu (Kosciuska). 2018 m. švenčiant Lietuvos Respubliko sšimtmetį sodelyje pakabinta ir atminimo lenta su Kosciuškos citata apie Lietuvą bei informacija apie lietuvius.
Ženklas su Kosciuškos gydomojo sodo pavadinimu
Kosciuškos gydomojo sodo atminimo lenta
Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
1895 m. pradėta statyti bažnyčia dar tebeveikia, bet priklauso iš anglikonų atsivertusiems kunigams. Tačiau išlikę lietuviški vitražai, išlikęs koplytstulpis sovietų persekiojamiems lietuviams priešais bažnyčią, išlikęs kertinis akmuo „Lithuanica Ecclesia“.
Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios vitražas su jam aukojusios lietuvių šeimos pavarde
Šv. Juozapo lietuvių mokykla Skrantone
Štai, kiek lietuvių vaikų mokėsi Skrantone dar 1915 m., kai buvo pradėta statyti ši mokykla! Ji seniai nebeveikia, bet dar likęs lietuviškas užrašas ant kertinio akmens: „Šv. Juozapo mokykla 1915“. Retas "stebuklas" - ~2018 m. mokykla vėl atkurta, tik pritaikyta naujiems laikams. Dabar čia eina tie vaikai, kurie nelanko mokyklos - kaip Amerikoje gana populiaru, juos namie moko tėvai, tačiau kai kurių pamokų tėvai negali kokybiškai išmokyti, tad, pvz., jeigu tėvai patys gerai nemoka matematikos - gali užrašyti vaikus į šią mokyklą vien matematikos pamokoms. Įdomu, kad ši nauja mokykla irgi pavadinta lietuvės garbei - tai Marijos Kaupaitės akademija. Marija Kaupaitė, Amerikos lietuvių vienuolių ordino steigėja, savo svarbią veiklą pradėjo būtent Skrantone ir jos vardas čia žinomas.
Šv. Juozapo lietuvių mokykla Skrantone
Lietuviškas koplytstulpis Sovietų persekiojamiems lietuviams
Šis koplytstulpis, kaip rašoma ant jo koto, dedikuotas vyrams ir moterims, kritusiems už mūsų šalį (Lietuvą), o taip pat lietuviams, kenčiantiems už Geležinės uždangos ir mirusiems parapijos nariams. Štai tokie buvo pagrindiniai Amerikos lietuvių rūpesčiai 1975 m., ~70 metų nuo daugelio jų atsikėlimo gyventi į Skrantoną!
Skrantono koplytstulpis su matomu rūpintojėliu (kairėje)
Skrantono lietuviško koplytstulpio paaiškinimas
Skrantono teritorija toliau nuo centro
Į šias vietas iš Skrantono centro greičiausiai reikės važiuoti automobiliu.
Lietuvių tautinės kapinės Skrantone
Šios kapinės – katalikų, bet ne Romos katalikų. Čia laidojami lietuvių tautiniai katalikai, atskilę nuo popiežiaus iš Dievo Apvaizdos bažnyčios (žr. aukščiau). Yra ir tos bažnyčios vienintelio vyskupo Jono Gritėno kapas. Jis vyko skleisti idėjų ir į Lietuvą, bet greitai susirgo, mirė. Galbūt lietuvių religinė istorija galėjo pasisukti kitaip, jei Gritėnas būtų gyvenęs ilgiau?
Lietuvių tautinės kapinės Skrantone
Lietuvių tautinės kapinės Skrantone
Vyskupo Jono Gritėno kapas Skrantone
Jonas Gritėnas (1884-1928) buvo pirmasis vyskupas unikalioje Lietuvių tautinių katalikų bažnyčioje, kuri paskelbė nepriklausomybę nuo popiežiaus ir laikė mišias lietuviškai dar tada, kai visur buvo laikomos lotyniškai. Ilga epitafija sako, kad jis troško savo žmonėms dvasinės laisvės. Kapas paženklintas bažnyčios herbu: „Kova. Šviesa. Tiesa“.
Jono Gritėno kapas
Tautinių katalikų bažnyčios herbas ant Gritėno antkapio
Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone
Didžiulės lietuvių kapinės! Gražus kapinių kryžius, yra labai senų kapų.
Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone
Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone
Senas kapas Skrantone su užrašu senąja lietuvių kalba
Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone
Čia galite nusileisti į tikrą šachtą, kurioje dirbo lietuviai! Turistams, aišku, paprasčiau: nebėra dugnu žliaugiančio požeminio vandens, nebėra rizikos pakliūti į degias ar nuodingas dujas… Mirtingumas čia buvo didžiulis, o žuvusius šachtininkus numesdavo žmonai prie namų! Tokias ir dar baisesnes XIX a. imigrantų darbininkų buities istorijas išgirsite Lakavanoje.
Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone
Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia Skrantone
Dabar ši banyčia priklauso „tradiciniams“ katalikams, laikantiems tridentietiškas mišias. Nors išorėje lietuviškų ženklų nėra, viduje - didingi vitražai su lietuviškais užrašais. Kad lietuviškos mišios ir panaikintos, tai laikoma ta pačia parapija, čia tebelaikomi lietuviški metrikai. Dabartinė mūrinė bažnyčia statyta 1942 m., jau apie 1970 m. buvo nedaug lietuviškai kalbančių žmonių, parapija nutautėjo sparčiau, nei gretima Šv. Juozapo. ~2000 m. perduota lotyniškoms mišioms laikyti.
Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia Skrantone
Vitražo fragmentas Šv. Mykolo bažnyčioje
Šv. Mykolo bažnyčios vidus
Elmhersto Šv. Marijos vilos lietuviškos vietos
Šv. Marijos viols kompleksas Elmerste susidaro iš buvusio lietuvių vienuolyno (dabar – senelių namai) ir jo kapinių.
Šv. Marijos vila Elmherste
Šachtose dirbti lietuviams buvo labai pavojinga: kas sprogdavo, kas nusinuodydavo… Likdavo daug našlių, našlaičių ir būtent jiems kunigas Urbanavičius įkūrė šiuos namus, kur bėdžiais rūpindavosi lietuvės vienuolės. Dabar lietuvybė išlikusi tik sienas puošiančiose nuotraukose, aukotojų lentų varduose, kryžiuje-saulėje ant stogo, lietuviškame įraše ant Marijos paminklo prie įejimo – bet seneliai čia prižiūrimi toliau.
Tradicinis lietuviškas kryžius-saulė ant Šv. Marijos vilos stogo. Šis simbolis labai populiarus tarp Amerikos lietuvių, nes apjungia krikščionišką (kryžius) ir tautinį ikikrikščionišką (saulė) simbolizmą
Ankstyvųjų lietuvių vienuolių nuotraukos Šv. Marijos viloje
Marijos skulptūra su lietuvišku užrašu
Vienas paskutinių dalykų Šv. Marijos vilos išorėje primenančiu lietuvišką jos praeitį. Kad pamatytumėte lietuviškąjį užrašą, prieikite artyn – vasaromis jį dengia augalai ir iš toliau matosi tik angliškas.
Marijos skulptūra su lietuvišku užrašu
Elmhersto lietuvių kapinės
Kadangi kapinės įkurtos prie lietuvių vienuolyno (Šv. Marijos vila) vienuolėms, dauguma kapų kuklūs – tik plokštelės, seniai apaugusios žole. Bet išsiskiria kunigų kapai, o taip pat patriotiškai nusiteikusių lietuvių kapų eilutė, kur ant antkapių – Gedimino stulpai ir kiti Lietuvos simboliai.
Elmhersto lietuvių kapinės
Pitstono ir apylinkių lietuviškos vietos
Pitstonas yra lietuviškiausias (pagal gyventojų procentą) šitokio dydžio JAV miestas. Šios lietuviškos vietos yra Pitstone ir aplinkiniuose miesteliuose. Pitstonas faktiškai yra pačiame Skrantono/Vilks-Bario aglomeracijos centre.
Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Pakanka žvilgtelti į šią bažnyčią iš papėdės ir priblokš jos dydis ir didingumas! 99 metus (1909-2008) ji buvo Pitstono lietuvių namai, bet to neprimena niekas: net kertinį akmenį naujoji šeimininkė išėmė! Ji planavo čia demonstruoti meną, tačiau, pabodus vandalams, pastatą vėl pardavė. Bažnyčią apleista, o dabar naudojama kaip gyvenamasis namas.
Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Panaikintas kertinis akmuo Šv. Kazimiero bažnyčioje
Lietuvių socialinis ir naudos klubas Pitstone
Artėjant prie šio klubo, pirmiausiai dėmesį atkreips trispalvės ir Lietuvos herbo spalvomis vaikų išdažytas hidrantas! Šis klubas – bene tautiškiausias, tarp keturių išlikusių regione. Viduje - baras su daug lietuviškų detalių. 2023 m. ~45 tikrieji nariai ir keli šimtai socialinių.
Lietuvių socialinis ir naudos klubas Pitstone
Pitstono lietuvių klubo vidus
Šv. Kazimiero skulptūra Pitstone
Ši statula – viskas, kas liko iš didžiosios Šv. Kazimiero bažnyčios, kai ją uždarė. Siekiant nuraminti uždaromų parapijų tikinčiuosius paprastai bažnyčia kelis jiems brangius daiktus iš senosios bažnyčios perveža į naująją. Ši airių bažnyčia todėl vietomis primena skulptūrų galeriją.
Šv. Kazimiero skulptūra Pitstone
Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Pitstone
Vienos didžiausių šiaurinio Anglies regiono lietuvių kapinių, priklausiusios didžiajai Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčiai. Buvo gražūs vartai su Kazimiero vardu - bet nugriauti apie 2020 m.
Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Pitstone įėjimo vartų arka
Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Pitstone kapas
Durjėjos šv. Juozapo lietuvių bažnyčios vieta
Dar viena lietuvių bažnyčia Pensilvanijos anglies regione, kurią neseniai nugriovė vyskupijos buldozeriai, nepaisant parapijiečių nuomonės. Ši sugriauta 2013 m.
Durjėjos šv. Juozapo lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta)
Ekseterio lietuvių klubas
Vienas net keturių lietuvių klubų Skrantono apylinkėse! Išorė išdažyta trispalvės spalvomis. Į vidų patekimas tik nariams ar kartu su nariais.
Ekseterio lietuvių klubas
Inkermano lietuvių piliečių klubas
Šis lietuvių klubas kadais pravardžiuotas „Kraujo kibiru“ – tokios dažnos čia buvo muštynės. Jį savomis rankomis tarpukariu pastatė lietuviai šachtininkai, nors dabar čia eina nebe vien lietuviai ir lietuviški likę labiausiai užrašai.
Inkermano lietuvių piliečių klubas
Inkermano lietuvių piliečių klubo vidus
Kingstono ir apylinkių lietuviškos vietos
Šios lietuviško paveldo vietos yra kitame Suskuehanos upės krante nuo Vilks-Bario.
Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčios vieta
Uždariusi šią didingą lietuvių bažnyčią vyskupija jos nesugebėjo parduoti, todėl 2016 m. nugriovė. Žvelgdami į tuščią sklypą galite pamąstyti, kaip sparčiai nepastebimai nyksta didis lietuvių paveldas Amerikoje.
Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčia (dabar nugriauta). Google Street View image
Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčios vieta
Apreiškimo Mergelei Marijai lietuvių kapinės Kingstone
Čia laidoti Apsireiškimo parapijos – tos, kurios bažnyčia nugriauta 2016 m. – nariai. Išlikęs užrašas „Lithuanian“ prie įvažiavimo, daug senų lietuvių kapų.
Apreiškimo Mergelei Marijai lietuvių kapinės Kingstone
Liucernos Šv. Onos lietuvių bažnyčia
Šią bažnyčią statė ilgai: pradėjo 1924 m., bet tada smogė Didžioji depresija; ilgai lietuviai meldės rūsyje, viršų pastatė tik 1959 m. Galbūt sąlyginis naujumas bažnyčią išgelbėjo: jungiant parapijas būtent ji pasirinkta kaip toji, į kurią bus sukelti viso priemiesčio tikintieji. Viduje liko lietuviškos aukotojų pavardės ant vitražų.
Liucernos Šv. Onos lietuvių bažnyčia
Lietuvių nepriklausomos kapinės
Kapinės, kapinės, kapinės! Kiek tik jų neįkūrė lietuviai regione. Dauguma buvo parapinės, o „Nepriklausomos“ tai tos, kuriose laidoti netikintieji arba ne taip rimtai į tikėjimą žiūrintys: kairieji, tautininkai. Kadangi šiose kapinėse buvo laidojamasi ne pagal gyvenamąją vietą, o pagal pažiūras, tai palaidojimų yra iš daugelio regiono miestų, o kapinės suskirstytos į ženklais pažymėtus rajonus pagal tai, kokiame mieste Pensilvanijoje gyvenę lietuviai ten sulaidoti.
Lietuvių nepriklausomos kapinės Vest Vajominge
Senosios Mergelės Marijos kapinės Larksvilyje
Čia vyko vienas didžiausių lietuvių-lenkų konfliktų Amerikoje! Kapinės buvo bendros, tad lenkai stabdydavo lietuvių laidotuvių procesijas ir net amerikiečiai pasibaisėjo, kai 1890 m. dvidešimt lenkų iškasė du lietuvių vaikus ir sumaitojo jų lavonus kirviais. Lietuviams teko pirktis atskiras Šv. Kazimiero kapines netoliese.
Senosios Mergelės Marijos lietuvių kapinės Larksvilyje
Senosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Larksvilyje
Lietuviai buvo priversti jas įkurti po to, kai jų laidotuves bendrose su lenkais kapinėse stabdydavo lenkai ir net iškasė bei sumaitojo lietuvių vaikų lavonus. Kapinės sutvarkytos, gerai išsilaikiusios (likimo ironija - gerokai geriau nei Šv. Marijos kapinės, iš kurių lietuvius vijo lenkai). Yra miškelyje netoli atliekų krūvų, įėjimas per privačią žemę (reikia sutarti su kaimynais). Vėliau parapija nusipirko geresnes kapines, šios uždarytos.
Senosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Larksvilyje
Kunigo Aleksandro Burbos kapas senosiose Larksvilio Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse
Kunigas Burba (1856-1898 m.) dažnai laikomas pirmuoju, kuris Amerikoje ėmėsi kurti lietuvišką parapiją. Ir jo antkapis to vertas: didžiausias kapinėse, su užrašu „Užsitarnavusiam tautiečiui. Lietuviai“.
Kunigo Burbos kapas
Vilks-Bario ir apylinkių lietuviškos vietos
Šios lietuviškos vietos yra Vilks-Baryje, antrame pagal lietuvių procentą regiono mieste ir pietiniame Skrantono-Vilks-Bario aglomeracijos krašte.
Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta
Didi Švč. Trejybės bažnyčia, statyta lietuvių sunkiu prakaitu 1911 m., buvo nugriauta ne kokios nelaimės, o vyskupijos sprendimu, nepaisant lietuvių protestų 2015 m. Deja, tai dažnos JAV lietuviškos bažnyčios likimas. Po nugriovimo tuščioje pievutėje pastatytas vienišas kryželis, tikriausiai lietuvių.
Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta). Google Street View image.
Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta
Kryžius Vilks-Bario Švč. Trejybės bažnyčios vietoje
Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje
Didžiulės ir gražios kapinės su gražiais lietuviškai aprašytais paminklais: lietuviams pasaulinių karų aukoms, kapinių kryžius su malda. Čia nuo 1935 m. laidoti tie, kas lankė didžiąją Švč. Trejybės bažnyčią, 2015 m. virtusią dulkėmis.
Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje (įėjimas)
Švč. Trejybės lietuvių kapinių Vilks-Baryje kryžius
Ant tam supilto kalno užvilktas kryžius lietuviškai skelbia: „Jei draug su Kristumi mirėme, draug su Kristumi ir gyvensime“.
Švč. Trejybės lietuvių kapinių Vilks-Baryje kryžius
Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams
JAV ant paminklų žmonėms, žuvusiems už JAV pasauliniuose karuose, retai pamatysi ne angliškus žodžius. Šis – maloni išimtis. „Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie“ prašo jis dėl tų lietuvių, kurių dalis, neabejotinai, emigravo iš carinės Rusijos ir todėl, kad neimtų į rekrūtus – o galiausiai padėjo galvas už JAV.
Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams
Senosios Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje
Čia laidoti didžiosios Švč. Trejybės bažnyčios parapijiečiai iki priturūko vietos ir atidarytos milžiniškos naujos kapinės. Tais laikais žemės aplink dar buvo tuščios, tad miesto centras – šalia. Vyskupams uždarius parapiją, būtent šiose kapinėse padėtas nugriautos bažnyčios kertinis akmuo (simboliškai "palaidota bažnyčia").
Senosios Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių kapinės
Švč. trejybės lietuvių bažnyčios kertinis akmuo Švč. Trejybės lietuvių kapinėse
Vilks-Bario Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia
Lietuvių, kurie ~1918 m. pastatė ir apie 90 metų valdė šią bažnyčią, čia niekas nebeprimena – net – tai Amerikoje reta – kertinis akmuo, kur parašyti statybos metai ir ir pirminė pastato paskirtis, išimtas. Dabar tai ispanakalbių Septintosios dienos adventistų bažnyčia.
Vilks-Bario Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia
Šv. Pranciškaus lietuvių kapinės Vilks-Bare
Mažos kapinaitės kalno šone, priklausiusios Šv. Pranciškaus lietuvių parapijai.
Šv. Pranciškaus lietuvių kapinės Vilks-Bare
Vilks-Bario lietuvių tautinių katalikų Visų Šventųjų bažnyčia
Čia meldėsi Vilks-Bario lietuviai, kurie atskilo nuo popiežiaus valdžios, bet ir toliau praktikavo katalikybę. Laikė Mišias lietuviškai dar tada, kai Romos katalikai laikė mišias tik lotyniškai. Bažnyčia nebeveikia, bet išlikęs kertinis akmuo su lietuvišku lietuvišku užraš „Lietuviu Tautos Kataliku Bažnyčia P.V. Visų Šventų 1932“.
Vilks-Bario lietuvių tautinių katalikų bažnyčia
Bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu
Vilks-Bario Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Senoji Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia ėmė griūti į kasyklą. Toks „egzotiškas“ likimas Anglies regione neretas: juk kone po visais namais pasikasta, ir nevisada saugiai… Tada Amerikoje „teismų kultūra“ nebuvo tokia gaji, ir lietuviams teko 1957 m. savo lėšom statytis naują – šią – bažnyčią. Ji išliko – bet lietuviško joje neliko nieko.
Vilks-Bario Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Lietuviškos vietos Šiaurinio Anglies regiono vakaruose
Šios lietuviškos vietos yra už Skranono-Vilks-Bario aglomeracijos ribų mažuose angliakasių miesteliuose į vakarus nuo Vilks-Bario.
Šiugar Nočo Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia
1913 m. pastatas nusipirktas iš presbiterijonų. Tai buvo laikai iki automobilių, todėl, vos prasigyvenę (kiek įmanoma angliakasiams), lietuviai stengdavosi įsigyti savo bažnyčią: kad nereiktų sekmadienį, vienintelę laisvą dieną, eiti daug kilometrų į lietuvių bažnyčią Plimute (Šv. Pranciškaus) arba eiti į lenkų bažnyčią, kas atrodė tiesiog nusikaltimas tautai. Parapijoje negyveno daugiau ~300 lietuvių.
Šiugar Nočo Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčią
Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės Šiugar Noče
Mažos angliakasių miestelio lietuvių kapinaitės, kur ant antkapių gali perskaityti suanglintus prieškarinius lietuvių kalbos žodžius: „Nuzudytas mainose“ ir pan.
Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės Šiugar Noče
Nantikoko Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
Ši didelė medinė bažnyčia niekad nebuvo atskira parapija (buvo pavaldi Vanamio lietuvių bažnyčiai), bet veikė ilgai. 2004 m. ją, uždarytą, įsigijęs vietinis architektas Norieka pavertė gyvenamuoju namu, išlaikydamas beveik viską: liko vitražai, lietuviški užrašai, paminklas kunigui, net bažnyčios baldai! Pasikeitė jau keli savininkai, bet viskas išsaugota. Bokšte – gražus kambarys apsidairymui.
Nantikoko Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
Lietuivškas vitražas viduje
Paminklas lietuviui kunigui Nantikoke
Dažniausiai kai lietuvių bažnyčia JAV uždaroma, religinių simbolių ir paminklų nelieka. Bet štai Nantikoke naujieji šeimininkai, gyvenantys bažnyčioje, išsaugojo šį paminklą lietuviui kunigui.
Lietuvio kunigo paminklas prie Nantikoko bažnyčios
Lietuvių nepriklausomos kapinės Nantikoke
Šiose kapinėse be vartų ir ženklų palaidoti Nantikoko lietuviai – šios kapinės, priešingai nei Šv. Juozapo, nėra religinės. Kapai arčiau kelio tvarkingesni, bet toliau link miško užaugę žolėmis ir medžiais. Nemažai kapų su senais lietuviškais užrašais.
Lietuvių kapinės Nantikoke
Šv. Juozapo lietuvių kapinės Nantikoke
Mažas Nantikokas turi net dvejas lietuvių kapines! Šiose laidojosi religingi lietuviai, lankę Šv. Juozapo lietuvių bažnyčią. Jos – bendrame komplekse su keliom kitom kapinėm.
Šv. Juozapo lietuvių kapinės Nantikoke
Vanamio Mergelės Marijos lietuvių bažnyčia
Kaip daug kur mažuose Anglies regiono miesteliuose, lietuvių bažnyčia užsidarė, stovi tuščia ir nenaudojama, o norint ją surasti teko gerokai pavargti: net internete nelabai buvo informacijos, kur ta bažnyčia stovėjo. Dabar bent jau bus Šiaurinio Pensilvanijos anglies regiono lietuviškų vietų plane. Pradėta statyti 1925 m.
Vanamio Mergelės Marijos lietuvių bažnyčia
Vanamio Mergelės Marijos lietuvių kapinės
Mažos mažos parapijos kapinaitės. Atrodo, be lietuvių čia laidoti ir kitataučiai, lietuviškų užrašų beveik nėra. Tai todėl, kad tai naujosios kapinės, iš laikų, kai lietuvių k. jau nyko. Senosios Vanamio lietuvių kapinės su daug lietuviškų epitafijų aprašytos žemiau.
Vanamio lietuvių kapinės
Senosios Vanamio Mergelės Marijos lietuvių kapinės
Romantiškos kapinės vidury miško, pasiekiamos tik negrįstu keliu. Kapai daugiausiai seni – nes vėliau parapija įsigijo kitas kapines. Daug jų – su ilgais užrašais senąja lietuvių kalba, pasakojančiais šiek tiek apie mirusiųjų gyvenimus (iš kokio kaimo jie atvyko ir pan.).
Senosios Mergelės Marijos lietuvių kapinės Vanamyje
Naujosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Hunloke
Naujosios Šv. Kazimiero lietuvių parapijos kapinės įkurtos gana toli nuo bažnyčios ir miesto 1925 m. Tuo metu Amerikoje jau aušo automobilių era, todėl nebebuvo būtina kapines turėti tame pačiame mieste. Kapinės didelės, daugelis antkapių – gana nauji ir todėl su angliškais užrašais. Prie kapinių įėjimo - lenta su lietuvišku užrašu, kapinių centre - paminklas su lietuviškomis Mato evangelijos citatomis.
Hunloko lietuvių kapinės. Dešinėje - pagrindinis kapinių paminklas
Lietuviškos vietos tolėliau
Kasulaičio ežeras
Mažytis, bet tikriausiai vienintelis lietuviškai pavadintas JAV ežeras, o gal ir labiausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuviškai pavadintas ežeras! Juozapas (Joseph) Kasulaitis, beje, buvo ne kokia įžymybė, o tiesiog dešimtmečius regione ūkininkavęs ūkininkas. Ežeras suformuotas 1955 m. pastačius užtvanką, tačiau šią nugriovė 2005 m. potvynis, todėl ežeras dabar labiau primena tiesiog upės išplatėjimą.
Kasulaičio ežeras Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione
Kasulaičio ežeras geriausiais laikais (1969 m.). Nuotrauką atsiuntė užvankos statytojo anūkas Markas Kasulaitis.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pensilvaniją dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų šiauriniame Pensilvanijos anglies regione žemėlapis
Dalintis:
Grand Rapidsas (Mičiganas)
Grand Rapidsas turi dvejas lietuviškas kapines, tris klubus ir bažnyčią – ir visi jie atviri, gyvuoja apie 100 metų! Grand Rapidsas tad - tikra retenybė tarp JAV miestų, nes čia išliko gyvas senasis lietuvių rajonas.
Grand Rapidso lietuvių bažnyčia ir parapija
Nors įprasta, kad būtent bažnyčia būtų lietuvių rajono pažiba, Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, nors ir didelė, lietuviškų detalių stokoja. Pastatyta ji buvo trečiajame XX a. dešimtmetyje ir pakeitė mažesnę bažnyčią-mokyklą. Renovuota ji septintajame dešimtmetyje, o perdažyta devintajame dešimtmetyje. Septintojo dešimtmečio pertvarkos metu altorius supaprastintas, o po devintojo dešimtmečio pertvarkymo nebeliko ir lietuviškų užrašų po Šv. Kryžiaus stotimis.
Anot kunigo Dennis Morrow, Grand Rapidse, priešingai nei daugelyje kitų lietuviškųjų parapijų, po Antrojo pasaulinio karo nuo Sovietų pasitraukę dipukai nenustelbė "senųjų" prieškarinių Amerikos lietuvių ir todėl bažnyčia nebuvo išdailinta tautinėmis detalėmis. Kadangi bažnyčia neturėjo įspūdingų istorinių vitražų, XX a. septintajame dešimtmetyje įdėti paprasti.
Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras
Vienintelės lietuviškos detalės bažnyčios prieigose - Antrojo pasaulinio karo lietuvių veteranų memoriale šalia (ant jo puikuojasi Vytis).
Antrojo pasaulinio karo lietuvių veteranų memorialas
Vytis memoriale
Anksčiau dideliuose pastatuose glaudėsi mokykla ir vienuolynas (statyti 1964 m.), dabar jie nuomojami ar naudojami parapijiečių reikmėms.
Grand Rapidso lietuviška mokykla
Ženklas keliomis kalbomis (ir lietuvių) prie lietuvių mokyklos pastato
Priešais bažnyčią pastatytas suolelis lietuvių kilmės kunigui Dennis Morrow (1948-2020) pagerbti.
Grand Rapidso lietuvių klubai
Grand Rapidsas turi tris lietuvių klubus. Šie klubai veikia ir kaip klubai nariams, ir kaip tautiniai barai, į kuriuos gali patekti ne nariai.
Geriausiai žinoma yra Vytauto Kareivio savipagalbos draugija, įkurta 1910 m. Iš išorės ją puošia Lietuvos vėliava ir lietuviški simboliai. Viduje – baras ir muziejėlis. Tarp lietuviškų eksponatų galima rasti ir Vytauto pagalbos draugijos nario uniformą – gyvavimo pradžioje ši organizacija buvo sukarinta ir jos nariai marširuodavo Grand Rapidso gatvėmis apsirengę tokiomis lietuviškomis uniformomis. Ilgainiui organizacija pakito, bet štai iki pat 1980-ųjų nariais galėdavo tapti tik tie, kurių lietuviška kilmė atkeliauja tėvo linija, pvz. turi lietuvišką pavardę. Tačiau dabar nariais gali tapti ir lietuviais esantys iš motinos pusės, priimamos ir moterys. Nelietuviai irgi priimami kaip asocijuotieji nariai, o nuo 2000 m. prie organizacijos gali jungtis net ir nebe katalikai. Tačiau tikraisiais nariais vis dar gali būti tik lietuviai. Šiandien (2023) ji turi ~450 narių, iš kurių 125 "tikrieji nariai".
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (nuotrauka iš bendrijos muziejėlio)
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos uniforma iš organizacijos muziejėlio
Vytauto savipagalbos draugijos klubo viduje
Mažiau žinoma yra Lietuvos sūnų ir dukterų asociacija (įkurta 1909 m., pastatas pastatytas 1913 m.). Ant pastato parašyta "Lietuvos sūnų savipagalbos draugijos licėjus", nes tuo metu, kai atsirado šis užrašas, organizacijos nariai tebuvę tik vyrai (moterys narėmis galėjo tapti tik nuo 1921 m., kai ši organizacija susiliejo su Istoriko Daukanto bendrija, kurią sudarė drauge vyrai ir moterys). Vytauto Kareivio savipagalbos draugija istoriškai atstovauja patriotams ir tautinių pažiūrų lietuviams, Lietuvos sūnų ir dukterų asociacija atstovaudavo kairiesiems ir komunistams. Dėl šios priežasties organizacija buvo nemėgstama daugelio kitų lietuvių, ypač po Sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos, ir daug tiek bažnyčios parapijos, tiek Vytauto klubo narių pasakojo, kad jų tėvai jiems patardavo su Lietuvos sūnumis ir dukterimis reikalų neturėti.
Šiandien Lietuvos sūnų ir dukterų draugijos nariai teigia, jog jų organizacija jokio politinio atspalvio nebeturi. Kairieji lietuvybę saugojo mažiau nei tautininkai, tad "Lietuvos sūnūs ir dukterys" daug lietuviškų eksponatų pasigirti negali, o šiais laikais organizacija dažniausiai ir vadinama jau tik „Sūnų ir dukterų asociacija“ ir lenkiškų akcentų viduje nemažiau, nei lietuviškų. Klube yra senų nuotraukų – 1913 m. nuotrauka su organizacijos steigėjais, 1929 m. nuotrauka švenčiant organizacijos dvidešimtmetį, Simono Daukanto paveikslas (labai įdomu tai, kad kai kurios nuotraukos ir paveikslai ten kabo nuo pat laikotarpio net prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai Lietuva dar buvo valdoma Rusijos caro.) Šiuo metu į klubo pastatą patenkama nebe per pagrindinį įėjimą, tačiau į buvusį pagrindinį koridorių galima nueiti per vidų. Antrajame aukšte matyti aukštos lubos (kadaise jos buvo papuoštos lietuviško kaimo vaizdais, bet uždažytos). Šiandien organizacijoje yra 250 narių, iš kurių veikloje dalyvauja 150 (2018 m. duomenimis).
Grand Rapidso „Lietuvos sūnų ir dukterų“ klubas
"Lietuvos sūnų“ užrašas ant klubo
Lietuvos sūnų ir dukterų klubo interjeras
Lietuvos sūnų ir dukterų klubo antrasis aukštas, kurį kadaise puošė lietuviško kaimo vaizdai
Trečioji Grand Rapidso lietuvių organizacija priklausė lietuviams katalikams. Tai - Šv. Jurgio savipagalbos draugija (įkurta 1903 m.), į kurią įsiliejo Šv. Petro ir Povilo savipagalbos draugija (1901 m.). Po susijungimo organizacija naudojasi Šv. Jurgio draugijos pastatu (statytas 1907 m., renovuotas 1949 m.), o Šv. Petro ir Povilo pastatas (statytas 1902 m.) – uždarytas. Nors Šv. Jurgio draugijos pastato išorėje nėra tautinių detalių, jų gausiau viduje - Lietuvos vėliavos, Vyčiai, o baro bokalai - irgi su Vyčiais. Ši draugija pati gausiausia - turi (2023 m.) 700 narių (skaičiai "atšoko" nuo 150 "prasčiausiais laikais" - priešingai daugeliui JAV miestų, Grand Rapidse lietuvių organizacijos neina "nykimo kryptimi"). Antras pastato aukštas (250 vietų) skirtas nariams, o pirmas - baras.
Šv. Jurgio draugija
Šv. Jurgio draugijos baro bokalai
„Savipagalbos draugijos“ tais laikais taip buvo vadinamos todėl, kad jos šelpė savo narius, tačiau ne tik juos. Pirmomis savo gyvavimo dienomis pagalba į JAV atvykusiems lietuviams buvo itin svarbi, nes nebuvo jokių socialinių garantijų, tad vienintelė galimybė, jei kas atsitiks, nepatekti į prapultį emigrantams buvo priklausyti tokioms organizacijoms, kuriose visi mokėdavo nario mokesčius ir iš šių sumų būdavo dengiamos išmokos narių mirties ar ligos atveju, teikiama kitokia labdara. Vytauto savipagalbos draugija ir toliau veikia kaip paramos organizacija, nuolat padedanti lietuviams ir net nelietuviškoms organizacijoms Grand Rapidse. Ilgainiui tokios organizacijos tapo ir "tautiniais barais", iš to uždirba pinigus, o šiaip ši "tautinių barų" kultūra Grand Rapidse itin gaji ir unikali. Kasmet būna "Pulaskio dienos" - šventė, kurios metu įprasta eiti per daug tokių tautinių barų, nesvarbu kurios tautybės būtum.
Anksčiau veikusi lietuvių katalikų Šv. Petro ir Povilo savipagalbos draugija netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios
Grand Rapidso lietuviškos kapinės
Dauguma Grand Rapidso lietuvių palaidoti Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinėse. Iš didelių memorialų įstabiausi čia du - 1987 m. tradicinis lietuviškas medinis kryžius (autorius Jurgis Daugvila), pastatytas Lietuvos 600-osioms krikščionybės metinėms paminėti, ir Memorialas lietuviams kunigams, pastatytas 1979 m. Kunigų memorialas simbolizuoja Dieviškąjį pašaukimą – kunigystei, gyvenimui, mirčiai.
600-osioms krikščionybės metinėms atminti pastatytas lietuviškas medinis kryžius Šv. Petro ir Povilo kapinėse
Memorialas Grand Rapidso lietuviams kunigams
Už katalikiškų kapinių tvoros (tiesa, įėjimas iš kitos pusės) – kitos Grand Rapidso lietuvių kapinės, vadinamos Lietuvių laisvės kapinėmis. Jos nedidelės, tik pavadinimas (parašytas prie įvažiavmo) ir daug kapų su lietuviškomis pavardėmis liudija jas esant lietuviškas. Čia buvo laidojami socialistai ir laisvamaniai. Kaip pasakojo kunigas Morrow, ne daugiau nei 15% jų buvo lietuviai. O dabar jau ir šis kunigas čia laidojo žmones – tiesiog jei čia ilsisi artimasis, kas, kad ne katalikas, šalia besilaidojantys tikintys artimieji nori būti palaidoti katalikiškai. Įdomu tai, kad kai kurie kapai labai nutolę nuo likusių kapinių kapų ir yra prie pat Šv. Petro ir Povilo kapinių tvoros, pasukti į Šv. Petro ir Povilo kapinių pusę. Tai lyg liudytų, kad tie žmonės norėjo pasilaidoti katalikiškose kapinėse, bet nebuvo ten priimti.
Netikinčių lietuvių kapinių įėjimas
Kapai, atrodantys lyg specialiai atsukti į Šv. Petro ir Povilo kapines
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Grand Rapidse žemėlapis
Filmas apie Grand Rapidso lietuvių paveldą
Dalintis:
Deitonas (Ohajas)
Nors Deitonas yra toli nuo kitų lietuviškų JAV miestų, įspūdingo lietuviško paveldo čia itin daug.
Pagrindinė lietuviška vieta Deitone yra Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia. Ji unikali tuo, jog nepaisant to, kad pastatyta 1912-1913 m. kaip nedidelė ir gan paprasto stiliaus bažnyčia (projektuota Amerikos architekto W. L. Jaeckle), XX a. 5 dešimtmetyje ji perstatyta į vieną labiausiai lietuviškų JAV bažnyčių. Prie šio sulietuvinimo prisidėjo lietuvišką modernų tautinį stilių kūrę Jonas Mulokas, Adolfas Valeška, Vytautas Kazimieras Jonynas. Nors nedidelis bažnyčios dydis ribojo jų galimybes sukurti jiems įprastą lietuvišką fasadą su Baroko įkvėptais bokštais, jie padarė viską, ką galėjo: atsirado lietuviškas tautinis špilis, gražūs vitražai.
Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia
Šoniniai vitražai išpuošti lietuviškais koplystulpiais. Vitražuose už altoriaus atvaizduotas Kryžių kalnas prie Šiaulių, kuriam tuo sovietinės okupacijos metu metu kaip tik grėsė pavojus iš sovietų būti nugriautam ir išdraskytam. Šoniniai altoriai papuošti tradiciniais lietuviškais medžio raižiniais, kryžiais-saulėmis. Net menkiausios detalės, tokios kaip bažnyčios durys, nepamirštos – jos dabintos Gediminaičių stulpais. Daugelis medžio raižinių - vietinio dievdirbio Džordžo Mikalausko darbas.
Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios altorius
Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu
Deitono lietuvių bažnyčios vitražai
Gediminaičių stulpai ant įėjimo į Deitono lietuvių bažnyčią
Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios vidus
Kaip ir dauguma JAV lietuvių bažnyčių, Deitono bažnyčios žemutiniame aukšte, dydžiu prilygstančiame pagrindinei bažnyčios daliai, kur laikomos Mišios, vyksta bendruomenės renginiai, tokie kaip Kūčios. Tenai irgi daug tautinių detalių – gražus medinis lietuviškas Vytis (su užrašu „Tegyvuoja Lietuva“), sukurtas Antano Lukoševičiaus 1914 m., kas liudija jį esant senesnį už pačią Lietuvos Respubliką, daug kitų lietuviškų drožinių.
Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m. Vytis
Bažnyčios pašonėje stovi didinga Trijų kryžių šventovė 1965 m. dedikuota Lietuvos kankiniams: šimtams tūkstančių lietuvių, nužudytų per sovietų vykdytą genocidą ar ištremtų iš Tėvynės dėl tautybės ar religinių pažiūrų. Šventovė taip pat simbolizuoja Trijų kryžių paminklą Vilniuje kuris tuo metu buvo nuverstas ir atstatytas tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Originalas Vilniuje pagamintas iš cemento, o Deitono Trys kryžiai – iš tradicinio medžio. Kairys kryžius atspinti tradicinį Vilniaus krašto kryžių, o jo centre - Aušros Vartų Marijos atvaizdas. Vidurinis kryžius atspindi vidurio Lieuvą ir pietų Žemaitiją, o jo centre Rūpintojėlis, gi aplink kamieną - šv. Kazimiero statula. Trečiame kryžiuje - Dzūkijos motyvai, centre - Šiluvos Marija, o gale -Sopulingoji motina, drožta liaudies stiliumi.
Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios
Taip pat šalia bažnyčios yra Šv. Jono šventovė (1967), ant kurios įvardyti lietuviai rėmėjai. Plazda Lietuvos ir Amerikos vėliavos. Bažnyčios viduje Lietuvos vėliava kabo kartu su Vengrijos ir Lenkijos vėliavomis – kai vengrų ir lenkų bažnyčios buvo uždarytos, lietuviai jas priglaudė savojoje.
Deitono Šv. Kryžiaus šventovė
Gatvė šalia bažnyčios pavadinta „Ritos“, anot vietos lietuvių, taip pat lietuvio garbei, bet niekas negali pasakyti kas jis buvo ir kodėl gatvė gavo šį vardą.
Senojo Šiaurės Deitono rajonas, kuriame stovi ir lietuvių bažnyčia, nuo seno buvo apgyventa imigrantų iš Europos; kiekviena bendruomenė kūrėsi apie savo bažnyčią. Prie įvažiavimo į teritoriją, netoliese tilto, yra keletas tai atmenančių ženklų – tai pagrindinių imigrantų kilmės valstybių vėliavos, tarp kurių ir Lietuvos vėliava. Taip pat imigrantų siena, kurioje taip pat galima rasti Lietuvos vėliavą (šalia Amerikos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Airijos ir Vokietijos).
Memorialas su vėliavomis šiauriniame senajame Deitone
Pastatas su siena šiauriniame senajame Deitone
Imigrantų siena šiauriniame senajame Deitone
Senajame Šiaurės Deitone būta ir Lietuvių klubo. Apie 2000 m. jis parduotas čekams bei slovakams, ir jokių lietuviškų detalių nebelikę (dabar ten – čekoslovakų klubas).
Čia buvo lietuvių klubas (Senasis Šiaurės Deitonas)
Dar yra ir restoranas "Amber Rose", įkurtas Ambrose (lietuviškai – Ambrazaičio) šeimos 1990 m. Jį įkūrė jau Amerikoje gimusi lietuvių palikuonių karta. Interjero dizaine - vitražai pagal lietuvių liaudies dainą "Išėjo tėvelis į mišką". Nors restoranas parduotas nelietuviams, meniu liko ir lietuviški patiekalai, taip pat interjere - lietuvių restorano kūrėjų nuotraukos.
Amber Rose ženklas
Dalis vitražo pagal lietuvių liaudies dainą
"Amber Rose" tarp "lietuviškų patiekalų" prekiaujama ir vėžlių sriuba. Toks patiekalas Lietuvoje nežinomas, tačiau Deitone jis laikomas labai lietuvišku. Kaip pasakojo vietiniai, vėžlių sriubą išpopuliarino vietos lietuviai per Antrąjį pasaulinį karą, kai mėsos kiekiai būdavo dozuojami, tačiau netaikyti ribojimai vėžlienai. Iki pat šių dienų „lietuviška vėžlių sriuba“ tiekiama ir per lietuviškas Deitono šventes.
Lietuviška vėžlių sriuba
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ohają dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Deitone žemėlapis
Filmas apie Deitono ir apylinkių lietuvių paveldą
Dalintis:
Kasteris ir Ludingtonas (Mičiganas)
Priešingai negu likusioje JAV dalyje, į Kasterį/Ludingtoną lietuviai nevyko dirbti kasyklose ar fabrikuose. Kaip ir Lietuvoje ten jie tęsė žemės dirbimo tradicijas - investavo JAV užsidirbtus pinigus įsigydami fermas. Ta vietovė net buvo vadinta „Naująja Lietuva“.
Lietuviai žemę čia supirko dar XX a. pradžioje, tačiau net 2000 metų surašymo metu tai vis dar buvo patys lietuviškiausi kaimai Mičigane ir apskritai Vidurio Vakaruose. Pavyzdžiui, Aironsas ir Kasteris – 4 proc lietuvių, Fauntenas ir Liuteris – 3 proc. lietuvių, Skotsvilis ir Frisoilas – 2 proc. lietuvių.
Pavadinimą "Naujoji Lietuva" sugalvojo lietuvių nekilnojamojo turto magnatas Anton Keledis, ir "aukščiausiame taške" lietuviai turėjo 360 ūkių, daugybė kurių ir toliau priklauso lietuvių palikuonims. Iš viso į regioną kadaise atvyko gyventi apie 1200 lietuvių.
Lietuviams Budzinskams priklausantis svirnas, puoštas lietuviškais motyvais (Faunteno kaimas)
Lietuvių ūkininkų palikimas Kasterio apylinkėse
„Naujojoje Lietuvoje“, priešingai nei kitur, lietuviai niekad neįkūrė tautinių katalikų bažnyčios parapijų. Tam jie neturėjo poreikio, nes ir eilinėse "bendrose" parapijose lietuviai sudarė tikinčiųjų daugumą. Kasterio [Custer] ir Aironso [Irons] bažnyčiose tarnavo lietuviai kunigai, ilgus metus vyko Mišios lietuvių kalba. Kasterio Šv. Marijos bažnyčia, nors pastatyta XX a. 7 dešimtmetį, padabinta Vilniaus Aušros Vartų Mergelės reljefu virš centrinio įėjimo (su lietuvišku užrašu), o viduje stovi Šiluvos Marijos skulptūra (dešinėje navos pusėje).
Bažnyčios architektas irgi lietuvis – žymusis Jonas Mulokas, vienas kūrėjų unikalaus Modernaus lietuviško stiliaus, kuriame tradicinės detalės persipina su šiuolaikinėmis medžiagomis. Visgi, kadangi parapija oficialiai nebuvo lietuviška, bažnyčioje nėra tiek lietuviškų elementų kaip įprasta Muloko kūrybai. Tačiau jau vien tai, kad bažnyčia – svirno formos – drauge primena ir Lietuvos, ir Kasterio žemdirbystės tradicijas.
Kasterio Šv. Marijos bažnyčia
Aušros Vartų Mergelės simbolis virš Šv. Marijos bažnyčios Kateryje įėjimo
Viena labiausiai tą lietuvių ūkininkų erą primenančių vietų yra Andrulio sūrinė, tebegaminanti lietuvišką sūrį pagal dabartinės savininkės močiutės receptą. Sūrinė įkurta XX a. 5 dešimtmečio pradžioje ir priklauso tai pačiai Andrulių šeimai. Sūrinėje dirba jau ketvirtoji giminės karta skaičiuojant nuo jos įkūrimo ir penktoji – nuo imigracijos iš Lietuvos į JAV. Sūrio galima nusipirkti sūrinės prieangio parduotuvėje, o sutarus iš anksto ir esant nedidelei grupei vedamos ekskursijos po sūrinę. Pati sūrinė šiuo metu dirba nereguliariai – tik tuomet, kai esama užsakymų, mat Andrulio sūriai ekologiški, be konservantų, tad jų galiojimo laikas trumpas. Jonas Andrulis, vienas sūrinės įkūrėjų, paminėtas ir Kasterio bažnyčios atminimo lentoje kaip fundatorius.
Andrulio sūrinė
Andruli sūris
Andrulio sūrinės vidus
Be Andrulio šeimos regione gyvena ir daugiau lietuvių ūkininkų šeimų. Lietuvybę gali išvysti ir ant lietuviškais raštais bei spalvomis dažyto lietuviško svirno Donteno kaime. Svirno savininkai Budzinskai dalyvavo svirnų puošybos projekte "Mason County Barn Quilt Trail", kurio metu 11 regiono svirnų papuošti motyvais, susijusiais su vietos istorija. Tik vienintelis Lietuviškas svirnas puoštas tautiniais motyvais.
Lietuviškas svirnas
Dar vienas, ilgiau nei 100 metų tai pačiai šeimai priklausantis ūkis yra net įtrauktas į Nacionalinį istorinių vietų registrą (NRHP) – svarbiausią JAV federalinį paveldo registrą, kuriame rasime vos keletą lietuviško paveldo objektų. Tai Jono ir Kotrynos Tunkūnų-Puodžiūnų ūkis (suanglinti vardai: John ir Katharine Tunkun Podjun). Ūkio įkūrėjo Jono Puodžiūno, kuris apie 1898 metus emigravo iš Lietuvos per rytinę JAV pakrantę (Bostoną) dirbti anglies kasyklose (Pietiniame Ilinojuje), istorija panaši į daugelio „Naujosios Lietuvos“ naujakurių istorijas. Dirbdamas kasyklose, jis nusivylė darbo sąlygomis. Skirtingai nei kai kurie kiti lietuviai, Jonas nevartojo alkoholio, todėl galėjo sutaupyti. Amerikos lietuvių laikraštyje pamatęs Keledžio skelbimą apie Mičigano (Michigan) valstijoje parduodamą žemę, jis pasinaudojo galimybe. 1914 metais Jonas Puodžiūnas įsigijo dabartinį Tunkun Podjun ūkį, o per kitus 15 metų pastatė iki šiol ūkyje stovinčius pastatus – ūkinį pastatą ir svirną. Pastatų autentiškumas ir jų panašumas į 1910–1920 metais ten stovėjusius trobesius buvo priežastis, dėl kurios Tunkun Podjun ūkis buvo įtrauktas į Nacionalinį registrą. Kaip daugelis to meto Amerikos lietuvių vyrų, Puodžiūnas 1904 metais iš Lietuvos parsivežė žmoną - Kotryną Tunkūnaitę - su kuria kartu kūrė ūkį. Kaip ir daugelio to meto Amerikos lietuvių, jų pavardės buvo sutrumpintos (Jonas Puodžiūnas iš pradžių tapo John Podjunus, vėliau John Podjun, o Kotryna Tunkūnaitė – Katharine Tunkun). Nors pirmoji Puodžiūnų šeimos karta sudarė santuokas su kitais lietuviais, vėlesnės kartos jau tuokėsi su kitų tautybių apylinkių gyventojais. Nepaisant to, jos nepamiršo savo šaknų. Tunkun-Podjun ūkis įsikūręs 45 min. kelio į rytus nuo Kasterio, netoli Liuterio (Luther) gyvenvietės. Tai rodo, kokia didelė buvo lietuvių gyvenamoji teritorija.
Tunkun-Podjun ūkio pagrindinis pastatas
Tunkun-Podjun svirnas, kurį XX a. antrame dešimtmetyje pastatė Jonas Puodžiūnas
Nors dėl pavardžių pakeitimo neįmanoma nustatyti tikrojo lietuvių palikuonių, tebegyvenančių šioje vietovėje, skaičiaus, dar yra žmonių, išlaikiusių originalias lietuviškas pavardes. Tas pavardes galima pamatyti įvažiavimų, kurie šioje vietovėje turi oficialius gatvių pavadinimus ir paprastai yra pavadinami savininkų vardais, pavadinimuose. Pavyzdžiui, 2023 metų žemėlapiuose vis dar galima rasti Brazo kelią (Brazas Road) ir Noreikos kelią (Noreika Road). Laikui bėgant ir ūkiams keičiant savininkus, pamažu ir šie pavadinimai ėmė nykti.
Noreikos kelias Mičigane
Stakėno ūkis (Stakenas Farms) netoli Ladingtono (Ludington)
Dar vienas lietuviškos vietovės požymis yra tradiciniai lietuvių pakelės kryžiai (UNESCO įtraukti į Nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą). Vienas jų yra netoli Judžių (Judis) šeimos ūkio, kurį šeimininkai pastatė savo kelionei į Lietuvą 1995 metais, netrukus po to, kai šalis tapo nepriklausoma, atminti.
Teritorijoje atskirų lietuvių kapinių nėra, tačiau Riverside kapinėse daugybė palaidotų žmonių - lietuviai. Regione yra ir daugiau lietuviškų ženklų, kaip lietuviški kryžiai, lietuviškos pavardės iškabose ir t.t.
Pakelės kryžius prie Aironso (Irons) miestelio, pastatytas gretimo ūkio lietuvių šeimininkų įamžinant jų apsilankymą Lietuvoje 1995 m. Nuotraukos Lino Poniškaičio.
Rako lietuvių skautų stovykla
Be jokios abejonės pati didžiausia lietuviška vieta Kasterio krašte yra Rako lietuviška skautų stovykla, užimanti 33 ha mažai žmonių rankų paliestos miško teritorijos (naudojami 16 ha).
Lituanica pastovyklės pastatas – vienas lietuviškų pastatų Rako stovyklos teritorijoje
Kiekvieną vasarą "Rakas" atgyja per pagrindinę 2 savaičių skautų stovyklą, į kurią susirenka apie 250 skautų, daugiausia iš Čikagos. Kitu metu vyksta ir mažesnės stovyklos. Be pagrindinių skautijos dalykų skautai šioje stovykloje ugdomi stipria lietuviška dvasia, jiems perduodamos tradicijos per šokius, dainas. Stovyklos architektūra yra labai lietuviška. Joje – ir koplytstulpiai, o kiekvienas pastatas turi savitų lietuviškų elementų.
Koplytstulpis Rako stovykloje
Mažas koplytstulpis Rako stovykloje
Nors pastatų daug, skautai nakvoja palapinėse. Didžiausias paminklas "Rake" yra prie pagrindinio įėjimo: jis susideda iš bokšto su tradiciniu skautų simboliu viršūnėje ir 2018 m. įrašytais rėmėjais paminklo papėdėje ant plytų. Yra ten ir memorialinė lenta, dėkojanti Pranui Rakui už stovyklai dovanotą žemę (tada buvo sudaryta 50 metų nuomos sutartis ir sulygtas 1 doleris nuomos mokesčio; po to žemė buvo išpirkta Čikagos skautų).
Rako stovyklos pagrindinis paminklas
Stovykla susideda iš pastovyklių, kurių kiekviena turi po savo virtuvę. Visos pavadintos lietuviškai - Kernavė, Lituanica, Nerija, Aušros Vartai. Esama ir papildomų pastatų, kaip antai – pirmosios pagalbos stotis. Daugelis pastatų statyti 1965-1975 metais, bet vėliau remontuoti, plėsti.
Kernavės pastovyklės pagrindinis pastatas Rako stovykloje
Vyčių aikštė su etniniais elementais dedikuota Vyčiams (taip vadinami prisiekę visą gyvenimą skautais likti JAV lietuvių skautai).
Vyčių aikštė Rako stovykloje
Lietuviški simboliai Vyčių aikštėje Rako stovykloje
Stovyklos teritorija paprastai ne sezono metu užrakinta ir negali būti aplankyta. Iš ~250 žmonių pagrindinės stovyklos metu, 66% jų yra vaikai ir 33% - suagusieji. "Aukso amžiuje" (XX a. antros pusės pradžioje) "Rake" stovyklaudavo apie 1000 lietuvių.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Kasteryje žemėlapis
Dalintis:
Mančesteris (Mičiganas)
Mančesteris garsėja kaip vieta, kurioje yra net dvi iš penkių JAV lietuviškos stovyklos: "Dainava" ir "Pilėnai". Amerikos lietuvių stovyklos nėra tiesiog poilsio erdvės - jos taip pat yra svarbi vieta lietuvybei svetur palaikyti, todėl yra pilnos įspūdingų lietuviškų paminklų.
Stovyklavimo sezono metu – daugiausia vasarą – jos sutraukia šimtus lietuvių, kurie nori praleisti laiką lietuviškoje apsuptyje, drauge su kitais lietuviais. Kai nevyksta stovyklos ar renginiai, šios vietos labiau primena lietuviškus parkus/memorialus.
Dainavos stovyklos monumentas, už kurio matyti it lietuviškame kraštovaizdyje slūgsantis ežeras
Dainavos lietuviškoji stovykla
Dainavos stovykla - didžiausia lietuvių stovykla Amerikoje. Ji įdomi ir kaip lankytina vieta, nes joje daug lietuviškų elementų. Tai - didžiulis lietuviškas parkas (91 ha).
Dainava
Kryžių kalnas - simbolinė Dainavos stovyklos širdis – mažytė žymiojo Šiaulių kryžių kalno kopija. Jis pradėtas kurdinti čia 1975 m.; kaip ir didysis jos brolis Lietuvoje, nuolat auga naujais kryžiais ir toliau. Dabar ten yra 8 didžiuliai kryžiai ir daug mažų, dar mažesni kabinami ant didžiųjų visai kaip Šiauliuose. Pastatyti ir dar ilgaamžiškesni metaliniai kryžiai (2011 m. - Mariaus Narbutaičio, 2008 m. - Ateitininkų). Trys didieji kryžiai dedikuoti Jonui Masiliūnui, sovietų nužudytam tarpukario Lietvos politikui (1899-1942), Aidui Kriaučiūnui ir Bradūno šeimai. Kaip ir kitur, Dainavos stovykloje kryžiai turi tiek religinę, tiek tautinę potekstę.
Dainavos kryžių kalnas
Vienas Dainavos kryžių iš arti
Puiki atmosfera laukia ir kitoje Dainavos stovyklos vietoje - Dainavos koplyčioje po atviru dangumi, kur stovyklavimo metu laikomos Šv. Mišios. Ji įrengta taip, kad būtų matyti Dainavos kryžių kalnas, o pasiekiama siauru miško takučiu. Takelis apsuptas lietuviškomis kryžiaus kelių stotimis. Miško koplyčia sukurta kunigo Luko Laniausko. Prie įėjimo į takelį 2023 m. pastatytas paminklas Dainavos įkūrėjams.
Altorius, už kurio ainavos stovykloje matyti Kryžių kalnas
Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Dainavos stovykloje
Paminklas Dainavos įkūrėjams
Dainavoje daug religinės simbolikos. Didele dalimi tai lėmė faktas, jog stovykla įkurta Lietuvos Amerikos Romos katalikų federacijos, kuriai priklauso Ateitininkai, uždrausti Sovietų okupacijos metu Lietuvoje ir tęsę savo darbus išeivijoje JAV. Todėl stovykloje katalikiškos tradicijos vaidina svarbią rolę. „Dainavoje“ nemažai ir lietuviško tautinio meno, kaip antai – lietuviškos medžio drožybos. Daugelis religinių kryžių taip pat padabinti lietuviškais patriotiniais simboliais. Katalikiškas tikėjimas ir lietuviškoji kultūra yra du poliai, ant kurių ir suręsta „Dainavos“ stovykla.
Pagrindinis pastatas stovykloje – Adolfo Damušio namas, dar kartais vadinamas ir „Baltaisiais rūmais", pastatytas 1964 m. Jis stovi religinių ir patriotinių simbolių apsuptyje, tarp kurių - ir medinė Šv. Kazimiero skulptūra , memorialas Romui Kalantai (autorė Stasė Smalinskienė), siena su užrašu "Dainava – Mūsų Lietuva" su Lietuvos žemėlapiu, ~2,5 m aukščio Rūpintojėlis, puoštas stilizuotu Vyčiu (autorius Adolfas Teresius, 1999).
Siena su užrašu "Mūsų Lietuva" (Our Lithuania)
„Šv. Kazimiero kryžius Dainavoje“
Romo Kalantos paminklas „Dainavoje“
„Dainavos“ Rūpintojėlis
Lietuviška simbolika kitoje Rūpintojėlio pusėje
Stovykloje yra ir rodyklės, rodančios atstumą nuo jos iki įvairiausių pasaulio vietų ir miestų, iš kurių atvyksta „Dainavos“ stovyklautojai. Lietuva nuo jos nutolusi 7400 km. Lygiai kaip Lietuvoje, atstumai matuojami kilometrais, o ne myliomis.
„Dainavos“ rodyklės
Stovyklos vakarinėje dalyje – Spyglio ežeras su paplūdimiu. Ši vieta buvo vienintelė galimybė įrengti stovykloje paplūdimį, ir tai pareikalavo reikšmingų inžinerinių įžvalgų ir pastangų, kurias XX a. 6 dešimtmetyje įdėjo lietuviai specialistai Adolfas Damušis, Baltakis, Bajorūnas.
Iš paplūdimio galima užlipti ant simboliškai vadinamo Rambyno kalno. Tai – aukščiausia stovyklos vieta ir todėl mėgstama stovyklautojų, nors, teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ant jos lietuviškų paminklų nėra.
Rambyno viršūnėje
Sankryžoje, kur susikerta keliai į pagrindinį pastatą ir į paplūdimį bei Rambyną, esama gražių dirbinių - pagrindinis „Dainavos“ ženklas , išraižytas medyje, su Gediminaičių stulpais ir Vyčio kryžiumi viršūnėje.
„Dainavos“ sklypą lietuviai įsigijo 1955 m., o pačią stovyklą pastatė 1956 m., nuo to nuolat ją po truputį plėtė. „Dainavos“ tikslas visais laikais buvo sukurti vietą, kur vasarą joje susitiktų lietuviai vaikai ir galėtų pabendrauti su kitais lietuviškai, būtų ugdomi lietuviška dvasia. Tai buvo ypač svarbu pasitraukusiems iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo dešimtims tūkstančių lietuvių, atsidūrusiems JAV ir neretam besijautusiam it tremtyje. Savo tautos tradicijas jie toliau tęsė Amerikoje. Šiandien vykstančios Dainavos „paveldo stovyklos“ taip pat populiarios – nors tuo metu ir kalbama angliškai, bet lietuviškos tradicijos ir toliau sėkmingai perduodamos šia kalba. Be šių stovyklų, dar vyksta ir stovyklos lietuvių šeimoms bei lietuviškų mokyklų mokytojams.
STOP ženklas, paverstas lietuvišku STOK
Vieta „Dainavai“ parinkta ne atsitiktinai – tai turėjo būti vieta tarp didelių lietuviškų kolonijų – Čikagos, Klivlendo, Detroito. Tačiau paaiškėjo, jog tokiu atveju ji būtų per toli nuo kiekvienos iš atskirų kolonijų, tad nuspręsta įsigyti universitetui paaukotą sklypą netoli Detroito, ir tokiu būdu Detroito lietuviams buvo paskirta ja rūpintis.
„Dainavos“ stovyklos ženklas važiuojant keliu
Dainava atvira visiems lankytojams, išskyrus medžioklės sezoną. Pačios stovyklos daugiauisa vasaromis, o ne stovyklų metu čia galima pasivaikščioti ir pasigrožėti (turėkite omenyje, kad stovykla saugoma ir joje leidžiama vaikščioti ir žiūrinėti, tačiau draudžiama rengti vakarėlius).
„Dainavoje“ – keletas pastatų, kur nakvoja stovyklautojai stovyklų metu yra atidaryti dažniausiai vasaromis, o ne sezono metu – rakinami.
Šaulių stovykla „Pilėnai“
Tiesiai kitoje kelio pusėje nuo „Dainavos“ – stovykla „Pilėnai“. Be konkurencijos šioje stovykloje įkurdintas patriotiškiausias lietuviškas paminklas visame Mančesteryje - paminklas žuvusiems už Lietuvą. Paminklas sudarytas iš piramidės su kario veidu ir Vyčio kryžiumi ant šalmo. Šonuose – Vyčio kryžius, Gediminaičių stulpai. Dešinėje pusėje apačioje įvardyti žymūs kovotojai už Lietuvos laisvę, o kairėje –žinomi Lietuos nepriklausomybės karų mūšiai. Visa piramidė karūnuota tradiciniu lietuvišku kryžiumi – saule, taip pat ji apsupta koplytstulpių ) ir vėliavų stulpų, kuriuose, stovyklai veikiant, stovyklautojai iškelia Lietuvos ir JAV vėliavas. Paminklo autorius - Mykolas Abarius.
Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“
Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę iš arti
Stovyklos vartai puošti Geležiniais vilkais ir Gediminaičių stulpais. Stovyklos teritorija užima 20 akrų (8 ha), joje tyvuliuoja ir nedidelis ežerėlis. Maždaug 2010 m. teritorija dar išplėsta įsigijus papildomos žemės.
Geležinis Vilkas ant „Pilėnų“ stovyklos vartų
„Pilėnų“ vartai su Gediminaičių stulpais
Stovykla „Pilėnai“ įkurta ~1971 m. ir priklauso Šauliams. 1918 – 1940 m. Šauliai buvo sukarintas judėjimas, jungęs patriotiškai nusiteikusius lietuvius, kurie siekė patys geriau išmokti kaip ginti Tėvynę nebūtinai prisijungiant prie kariuomenės. Tuo metu narių būta dešimtimis tūkstančių, nes tai buvo drauge ir broliška organizacija. Deja, Sovietams okupavus Lietuvą Šauliai tapo pirmaisiais naikinimo ar tremties taikiniais. Daliai jų pavyko pasitraukti už Geležinės uždangos, ir nors pati organizacija Lietuvoje buvo sunaikinta, ji tęsė savo veiklą egzilėje. Patriotiškai nusiteikę Šauliai savo išvykimą į JAV visų pirma laikė būtent tremtimi, o ne savanorišku pasitraukimu, nes jie niekuomet nebūtų palikę Lietuvos jei ne taip dramatiškai susiklostęs jos likimas (okupacija be karo) ir pradėtas vykdyti lietuvių tautoas genocidas.
Stovyklos pastatuose – daug Šaulių organizacijos praeities reliktų. Be abejonės, stovykloje yra ir šaudykla.
Pagrindinio „Pilėnų“ pastato vidus
Šaulių organizacija atsikūrė Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, bet tokio populiarumo ir narių skaičiaus kaip tarpukariu jau nebesulaukė. Tik rusų agresija prieš Ukrainą paspartino didesnį žmonių prisijungimą prie Šaulių. Šaulių organizacijos skyrius Detroite savo skaičiumi tada išaugo tris kartus.
Be Šauliškų veiklų „Pilėnuose“ kasmet taip pat vyksta tradicinis Joninių šventimas – nauja, trečiabangių įvesta tradicija. Į Jonines susirenka šimtai lietuvių, ne tik Šauliai, kurie atsiveža savo palapines. Tai drauge yra ir pats geriausias laikas stovyklą aplankyti ne Šaulių organizacijos nariams, nes kitu metu stovykla dažniausiai būna užrakinta.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Mančesteryje (Mičiganas) žemėlapis
Dalintis:
Vest Frankfortas (Ilinojus)
Vest Frankforto apylinkių lietuvių bendruomenė išskirtinė tuo, kad vienintelė tarp tokių didelių bendruomenių neįkūrė bažnyčios - tai liudija čia gyvenus daug kairiųjų.
Tačiau Vest Frankforto lietuviai norėjo laidotis tarp saviškių ir įsteigė bent tris lietuvių kapines.
Didžiausios iš jų - paties Vest Frankforto lietuvių kapinės. Jos - ir geriausiai išsilaikiusios, turi savo tarybą. Įdomiausia ten žiūrėti daugybę išlikusių ~100 metų senumo antkapinių fotografijų, kuriose atvaizduoti ten palaidoti lietuviai. Atrodo Vest Frankforte ir prieš 100 metų būta fotografo - kas tais laikais būdavo reta tokiuose angliakasių miesteliuose. Dauguma antkapinių fotografijų pakankamai gerai išsilaikiusios. Prie kapinių įėjimo akmuo, pažymintis, kad Lietuvių kapinės įkurtos 1914 m. Po "Tikslas - Amerika" ekspedicijos apsilankymo 2018 m. vietos lietuviai nusprendė kapinėse pakabinti Lietuvos trispalvę, kuri ten dabar nuolat plazda kartu su JAV vėliava, o taip pat paženglinti kapines papildoma lentele "Lietuvių kapinės".
Vest Frankforto lietuvių kapinių atminimo akmuo
Antrosios pagal dydį regiono lietuvių kapinės yra Shakerag kelyje prie Džonston Sičio. Jos vadinamos Lietuvių-Masonų Šeikrago kapinėmis - nes ten (tai neįprasta) laidojami dviejų grupių žmonės: lietuviai ir masonai. Masonų pusė išsilaikiusi kiek geriau, dalis lietuviškų paminklų nuversta - tačiau kiti irgi išlikę gerai, paženklinti įrašais senąja lietuvių kalba, kadaise gyvenusių lietuvių angliakasių gyvenimo istorijomis pusiau lietuvių, pusiau anglų kalba ("žuvo eksplozijoje mainose" ir pan.). Kapines gana sunku rasti nes nuo kelio jas skiria privati valda (kurią galima apeiti, bet takelis ne iš karto akivaizdžiai matosi). Svarbu nesumaišyti kapinių su gretimomis kitomis masonų kapinėmis, į kurias lengva patekti, tačiau ten lietuvių kapų nėra. Lietuviška Lietuvių-masonų kapinių dalis seniau vadinosi LDK Kęstučio kapinėmis, nes taip vadinosi jas įkūrusi savipagalbos organizacija.
Lietuvių-masonų Šeikrago kapinės žvelgiant lietuviškosios jų pusės link
Trečiosios lietuvių kapinės įsikūrusios Ledforde prie Harisburgo. Tos Ledfordo lietuvių kapinės, dar vadinamos "Senosiomis katalikų kapinėmis" ar (klaidingai) "Vengrų kapinėmis", 2018 m. išvis nebeatrodė kaip kapinės: tik menkas takelis į mišką, o tame miške palaipsniui išvysti nemažai užaugusių žolėmis, vos matomų, kai kur - išvartytų lietuvių antkapių (palaidojimai - apie 1910 metus). Užtrunka, kol daugelį jų iš viso įžvelgi (tačiau Harisburgo miestelio netoliese bibliotekoje yra iš laikraščių nekrologų surinkti palaidotųjų sąrašai). Kapinės seniai nebenaudojamos ir neminimos šaltiniuose. Teritorijoje gausu gyvačių ir ypač erkių.
Mišku užaugusios Ledfordo lietuvių kapinės 2018 m.
Vandalų apniokotas antkapis Ledfordo lietuvių kapinėse 2018 m.
Tiesą pasakius, daugelis Vest Frankforte "Tikslas - Amerika" savanorių susitiktų vietinių iš viso nežinojo Ledfordo kapinių vietos ir nė vienas jų nežinojo Šeikrago kapinių. Iš to galima spręsti, kad apylinkėse gali būti ir daugiau apleistų lietuvių kapinių apie kurias tiesiog nepavyko gauti informacijos.
Tačiau po to, kai "Tikslas - Amerika 2018" ekspedicijos rezultatau buvo poblikuoti, Vilius Žalpys iš Portlando ir JAV lietuvių jaunimas suorganizavo ekspeidicją Ledfordo kapinėms sutvarkyti "Šaknys" (2021 m.). Jos metu išpjauti medžiai, atstatyta dalis nuverstų antkapių ir kapinės vėl atrodo kaip kapinės. Skautai ir Ateitininkai pastatė kapinėse ir nedidelį medinį kryžių.
Sutvarkytos Ledfordo lietuvių kapinės 2021 m.
Šiais laikais lietuvybė Vest Frankforte gerokai apnykusi. Lietuvių imigrantai prieš 100 metų susidurdavo su panieka iš kitų darbininkų nes jie būdavo darbštūs, nenorėdavo streikuoti. Dėl panašios diskriminacijos kai kurios lietuvių šeimos nustodavo mokyti savo vaikus kalbos ir papročių. Tarp 2018 m. "Tikslas - Amerika" sutiktų žmonių, vieninteliams, kurie dar mokėjo daugiau nei po kelis lietuviškus žodžius, buvo po ~90 metų. Anksčiau, kai laikai buvo kitokie, Vest Frankforte (o gal ir aplinkiniuose miesteliuose) veikė Lietuvių namai kur švęstos lietuviškos šventės, dainuotos dainos ir šokti šokiai. Jie uždaryti ~1983 m. išmirštant senajai kartai; šiandien tas menkas medinis pastatas naudojamas kaip sandėlis ir niekas ten neprimena jo lietuviškos istorijos.
Uždarytieji Vest Frankforto lietuvių namai
Filmas apie Pietų Ilinojaus lietuvių paveldą
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Vest Frankforte žemėlapis
Dalintis:
Vašingtonas (JAV sostinė)
Vašingtonas - netipiška sostinė. Nors JAV - didžiulė valstybė (300 mln. žmonių) miesto ribose gyvena panašiai žmonių, kaip ir Vilniuje (630 000), o daugumą jų sudaro juodaodžiai. Vašingtonas 1791 m. specialiai suplanuotas kaip neutrali politinė širdis - jame draudžiama statyti dangoraižius, jis nepriklauso jokiai valstijai ir nors čia tiesiogiai valdo parlamentas, dirbantis Kapitolijaus rūmuose, Vašingtono gyventojai neturi teisės išrinkti savo parlamentaro.
Lietuvos ambasada Vašingtone
Vašingtone yra per 170 ambasadų (daugiausiai pasaulyje). Lietuvos ambasada Vašingtone (2622 16th St., N.W.) - itin svarbi mūsų šalies istorijai. Tai - seniausia Lietuvos atstovybė užsienyje; 5 aukštų ispanų neobaroko stiliaus vila su bokštu lietuvių įsigyta dar 1924 m. (pastatyta 1909 m. JAV senatoriui Džono B. Hendersonui, projektuota George Oakley Totten, Jr., iš pradžių tarnavo kaip Danijos ir Švedijos atstovybės). Santykiai su JAV Lietuvai buvo labai svarbūs, nes tuo metu JAV gyveno net 193 600 lietuvių (6% tuometės Lietuvos populiacijos) ir jie smarkiai rėmė Lietuvą.
Lietuvos ambasada Vašingtone. Dešinėje - Kubos ambasada, kairėje - pastatas pastatytas nugriovus dalį Lietuvos ambasados pastato.
Vilos būta didesnės, bet kita jos pusė 1965 m. nugriauta, o ambasada išlaikė autentišką puošnią išvaizdą, įkvėptą Monterėjaus rūmų Ispanijoje.
JAV niekuomet nepripažino sovietinės Lietuvos okupacijos, taigi ambasada visą tą laiką veikė atstovaudama nepriklausomą Lietuvą. Jos misija buvo nuolat priminti pasauliui apie okupaciją, skatinti JAV remti Lietuvos laisvę, ieškoti galimybių išvaduoti Lietuvą, išdavinėti Lietuvos pasus Amerikos lietuviams. Ambasados padėtis tada buvo sunki, pinigų trūko: 1982 m. sumanius ambasadą remontuoti, teko juos rinkti iš Amerikos lietuvių. Nors kai ambasada statyta vieta buvo prestižinė „ambasadų linija“, ilgainiui ji tapo vadinamuoju juodaodžių getu, pasidarė nesaugi, dauguma ambasadų išsikėlė (Lietuva, aišku, tam pinigų neturėjo). Dabar ši vieta – vėl geresnė.
Lietuvos ambasada stovi greta irgi puošnios Kubos ambasados ir skersgatvis tarp pastatų buvo savotiškas Šaltojo karo frontas (Kuba – prosovietinė, Lietuva – antisovietinė). Ironiška, kad Lietuvos ambasada kažkiek netyčia nukentėjo nuo antikomunistų, kubiečių Omega-7 judėjimo, atakavusio komunistinės Kubos atstovybę.
Atgavus nepriklausomybę ambasada 2008 m. nauju priestatu išplėsta dvigubai (nuo 1116 kv. m iki 2488 kv. m) nes vietos nebepakako. Tačiau viduje įspūdingiausia yra senoji dalis, ypač puošni jos antrojo aukšto salė, kur vyksta oficialūs renginiai, bei patalpa bokštelyje, ypač mėgta okupuotos Lietuvos atstovo Stasio Lozoraičio, bet dabar mažai naudojama, nes nešildoma ir nekondicionuojama.
Ambasados reprezentacinė antrojo aukšto salė
Ambasada lankoma per Vašingtono „Open House“ ir, pasak ambasados atstovų, bet kada susitarus. Priešais ambasadą lauke stovi informacinė lenta su pastato bei Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istorija.
Patalpa Lietuvos ambasados Vašingtone bokštelyje
Lietuviška koplyčia didžiausioje JAV bažnyčioje
Neoromaninė-neobizantinė Nacionalinės Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilika - svarbus daugiakultūrinės JAV valstybės sostinės simbolis. Ji statyta 41 metus (baigta 1961 m.), yra aukščiausias Vašingtono pastatas (100 m aukščio) ir didžiausia Šiaurės Amerikoje katalikų bažnyčia. Daug iš dviem aukštais išsidėsčiusių šventovės koplyčių skirtos imigrantų tautoms ir pašvęstos tose tautose įvykusiems Marijos apsireiškimams; ten yra ir Lietuvių (Šiluvos mergelės) koplyčia.
Lietuvių koplyčia Vašingtone iš išorės
Kadangi ji įrengta pačiame sovietinės okupacijos įšale, 1966 m., ji skirta ne vien religijai, o ir pristatyti Lietuvą Amerikai, todėl jos mozaikose gausu ir pasaulietinių motyvų.
Lietuviškos koplyčios Vašingtone mozaikos fragmentas
Tarp pastarųjų – vargo mokykla (su verpimo rateliu), Mindaugo karūnavimas, Gedimino pilis ir Vilniaus vartai, Vytis ir Vilniaus herbas, šūkis „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ ir t.t. Simboliškiausias pasaulietinis kūrinys – virš įėjimo: nuo Kauno Vienybės aikštės iki Niujorko laisvės statulą per vandenyną šuoliuonatis Vytis, simbolizuojantis emigraciją į Ameriką.
Emigraciją simbolizuojantis kūrinys Šiluvos koplyčioje Vašingtone
Tarp religinių motyvų irgi vyrauja susiję su Lietuva: Lietuvos bažnyčios, lietuviški koplytsulpiai, Šv. Kazimieras, rūpintojėlis. Po Šiluvos Marijos statula – stilizuotas Kryžių kalnas, lubose – keturios su Marija siejamos Lietuvos vietos ir Lietuvoje esančių Marijos paveikslų kopijos ir t.t.
Lietuvos Marijos paveikslai koplyčios lubose
Nors šiandien koplyčias Vašingtono Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilikoje turi daugelis didesnių Amerikos imigrantų bendruomenių, daugelis tų koplyčių nedidelės, rūsyje. O lietuviškoji koplyčia – pagrindinėje bažnyčios dalyje, stačiai milžiniška. Lietuviai gavo teisę ją įrengti tik „per plauką“ – iš pradžių buvo už tokią teisę gavusių bendruomenių ribų, bet viena iš ją gavusių bendruomenių nesurinko koplyčiai pinigų, tad teisė perduota lietuviams.
Lietuviškas kryžius-saulė ir stilizuotas Kryžių kalnas po Šiluvos Marijos skulptūra
Lietuvių bažnyčios Vašingtone nėra, bet ją atstoja lietuviška misija, veikianti Epiphany parapijoje (2712 Dumbarton St., NW) - ten kartą į mėnesį laikomos lietuviškos mišios.
Žymių lietuvių kapai Vašingtone
Nors Vašingtone niekad negyveno daug lietuvių, žymių lietuvių ten palaidota nemažai.
Visų pirma, prie Vašingtono veikia Arlingtono nacionalinės kapinės, kur laidojami JAV kariai. Žymiausias Amerikos lietuvis ten – Vladislovas Sabaliauskas (JAV vadintas Walter Sabalauski). Nors gimė Lietuvoje, kario karjerą jis padarė JAV, todėl Lietuvoje beveik nežinomas, o JAV jo kapas įtrauktas tarp svarbiausių kapų Arlingtone, jo garbei pavadinta ir oro pajėgų mokykla.
Vladislovo Sabaliausko kapas vienodų Arlingtono kapų eilėse
Lietuvoje žymesnis Samiuelio Hariso kapas, kurio antkapį su Vyčiu pastatė lietuviai. Mat Semiuelis Harisas – vienintelis amerikietis (ne Amerikos lietuvis), žuvęs už Lietuvą. Tai įvyko 1920 m., kuomet jis buvo atsiųstas su Amerikos įgula į Kauną mokyti Lietuvos karių, kovojusių nepriklausomybės karus. Jį nušovė komunistai. Lietuva jį labai gerbė, mokėjo jo našlei pensiją. Okupacijos laikais prie kapo rinkdavosi Amerikos lietuviai, tarsi norėdami paskatinti JAV vėl padėti Lietuvai.
Semiuelio Hariso kapo lietuviškoji pusė
Semiuelio Hariso kapo amerikietiškoji pusė
Taip pat pokariu Vašingtonas pritraukė ir nuo sovietų bėgusių lietuvių intelgentų. Jie irgi palaidoti ten, daugiausia Cedar Hill kapinėse Merilande prie Vašingtono ribos. Ten ilsisi poetas Henrikas Radauskas (ant antkapio tėra jo pavardė, nes tokios kapinių taisyklės, bet žole apaugusi plokštelė pažymėta jo eilėraščio citata „Ir žydėjimą žalio lapo tu išsinešei su savimi“).
Henriko Radausko kapas Vašingtone
Taip pat ten palaidotas valstybininkas ir savanoris Kazys Škirpa, 1941 m. organizavęs birželio sukilimą prieš Sovietų Sąjungą. Nors Sovietai ir buvo išvyti, viltims atkurti nepriklausomą Lietuvą išsipildyti lemta nebuvo: nacistinė Vokietija ją tiesiog okupavo, Škirpai pradžioje skyrė namų areštą, vėliau įkalino. Tik naciams pralaimėjus Škirpa atgavo laisvę ir Amerikoje vadovavo už laisvę pasisakantiems lietuviams.
Kazio Škirpos kapas Vašingtone
Aplinkui Škirpos kapą yra daugiau lietuvių kapų, paženklintų lietuviškais simboliais: Vyčiu, Gedimino stulpais, Geležiniu vilku. Aukščiau ant kalno – kalbininko Leonardo Dambriūno kapas. Jis redagavo pirmąją lietuvišką Bostono enciklopediją.
Lietuvos gabalėliai Vašingtono centre
Vašingtono širdis – keleto kilometrų ilgio parkas „National mall“, kurį supa svarbiausi miesto pastatai: Kapitolijus, Baltieji rūmai, Vašingtono monumentas, Smithsonian nemokami muziejai...
Yra ten ir lietuvybės pėdsakų. Štai Smithsonian Oro ir kosmoso muziejuje, pirmame aukšte, yra ir Dariaus bei Girėno nuotrauka (tarp aviacijos pionierių). Skulptūrų sode netoli šio muziejaus – Druskininkuose gimusio žydų skulptoriaus Lipšico skulptūra. Holokausto muziejuje – Eišiškių miestelio žydų nuotraukos.
Dariaus ir Girėno nuotrauka - šiame stende
Lipšico skulptūra Vašingtone
Lietuviškų pavardžių galite paieškoti ir ant Vietnamo karo memorialo: ilgos sienos su visų žuvusių amerikiečių pavardėmis. Tik turėkite omenyje, kad tada, XX a. antroje pusėje, tik mažuma lietuvių dar turėjo lietuviškas pavardes.
Svarbesnis Lietuvai memorialas yra kiek toliau nuo National Mall: tai Memorialas komunizmo aukoms. Tarp 100 milijonų čia pagerbtų aukų – ir per 500 tūkstančių lietuvių, Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje pražudytų sovietinio genocido. Deja, memorialas labai mažas, bet ir tokį pastatyti užtruko keliolika metų. Didesniam komunizmo aukų įprasminimui priešinasi kai kurios pasaulinės galybės, ypač Rusija, o taip pat vietos kraštutiniai kairieji.
Paminklas komunizmo aukoms
2022 m. atidarytas ir Komunizmo aukų muziejus, kuriame ir eksponatai iš Lietuvos.
Komunizmo aukų muziejus Vašingtone
Su Lietuva susijusios organizacijos Vašingtone
Vašingtone, kaip sostinėje, veikia ir kai kurios plataus masto organizacijos, pvz. Vieningas Amerikos pabaltijiečių nacionalinis komitetas, įsteigtas 1961 m. lietuvių, latvių ir estų savo šalių nepriklausomybei siekti.
Tačiau žymiausia ir turistui įdomiausia su Lietuva susijusi organizacija tikriausiia Amerikos balsas, į kurio studijas vedamos ekskurisjos. Būtent iš to pastato sovietų okupacijos laikais į Lietuvą transliuotos JAV programos lietuviškai, pasakojusios realią padėtį JAV ir pasaulyje, kurią slėpė Sovietų Sąjunga. Dabar Amerikos balsas lietuviškai nebetransliuoja, nes laiko, kad Lietuvoje žiniasklaida jau laisva.
Amerikos balso pastatas Vašingtone
Kviečiame skaityti ir to paties autoriaus Augustino Žemaičio bendrą straipsnį apie Vašingtoną ir jo lankytinas vietas
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Vašingtoną (JAV sostinę) dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Vašingtone žemėlapis
Dalintis:
Indiana ir jos Lietuviškoji Rivjera
Šiaurinę Indianą "prarijo" Čikagos - JAV lietuvių sostinės - priemiesčiai. Tiek daug Čikagos lietuivų važiuodavo ilsėtis ir galiausiai persikėlė gyventi į pietines Mičigano ežero pakrantes, kad kai kas tą regioną pakrikštijo "Lietuviškąja rivjera". Didžiuma "Lietuviškos rivjeros" yra Indianoje, tačiau ji ištįsusi ir į Mičiganą. Jos miesteliuose - daug lietuviškų paminklų ir lietuviškų institucijų.
"Lietuviškoji rivjera" pasiekė savo viršūnę, kai pokariu Čikagos lietuviai pasirinko šį regioną savo atostogoms - nes Mičigano ežero kopos jiems priminė Palangą, kurią daugelis priverstinai pasitraukusių nuo Sovietų okupacijos lietuvių prisiminė itin nostalgiškai. Dauguma vietos lietuvių paminklų apylinkėse yra iš tų laikų, tačiau šias vietas vasaros poilsiui rinkdavosi ir ankstesnės lietuvių imigrantų į Čikagą kartos - dar prieš Antrąjį pasaulinį kartą ten ilsėdavosi pirmabangiai.
XX a. viduryje Amerikos lietuviai vyrai į "Rivjerą" atvykdavo vasaros savaitgaliams, o jų žmonos ir vaikai, būdavo, čia praleisdavo visas vasaras (to meto JAV moterų dirbo gana mažai). Kai šie lietuviai išėjo į pensiją, daugybė jų "su visam" persikėlė į Lietuviškąją Rivjerą. Be to, sunykus Čikagos lietuvių rajonams, čia atsikėlė gyventi ir kai kurios jaunos šeimos - ir važinėja kasdien į darbą Čikagoje. Jiems "Lietuviškoji Rivjera" tiesiog Čikagos priemiesčiai. Dėl šių priežasčių kai kurie "Lietuviškosios Rivjeros" miesteliai - tarp lietuviškiausių visose JAV.
Junjon Piro kurorto paplūdimys
Tačiau kaip vieta poilsiui Lietuviškoji Rivjera ilgainiui populiarumą prarado, nes pigūs skrydžiai ir augančios algos įgalino čikagiečius atostogauti šilčiau: Floridoje, Havajuose, Karibuose. Tuo pačiu dauguma moterų pradėjo dirbti ir "gražus vasarnamis žmonai ir vaikams" neteko prasmės.
Be ramių kurortų ir priemiesčių, Indianos Mičigano ežero pakrantėje yra ir keli istoriniai pramoniniai miestai, kur lietuviškas paveldas taip pat gana gausus (Geris, Rytų Čikaga).
Lituanica parko atminimo akmuo Beverli Šoro kurorte
Indianos lietuviška Rivjera - Beverli Šoras, Mičigan Sitis
Indianos ir Lietuviškosios Rivjeros lietuvybės širdis - Beverli Šoro kurortas prie garsių Mičigano ežero Indianos kopų. Iš ~700 gyventojų Beverli Šore - 12,5% lietuviai. 1968 m. vietos parkas pavadintas Lituanica parku ir ten pastatytas Paminklas Dariui ir Girėnui (simbolizuojantis lūžusį sparną; 1971 m.; autorius Juozas Bakis). Beverli Šore veikia ir lietuvių klubas, bet jis savo pastato neturi.
Lituanica parkas Beverli Šore
Lituanica paminklas (lūžęs sparnas) Beverli Šoro Lituanica parke
Beverli Šoras taip pat gana unikalus tarp JAV miestų tuo, kad, nors čia nėra ir nebuvo lietuvių bažnyčios, vietinėje parapijoje laikomos mišios lietuvių kalba. Kai lietuviai persikėlė į Bevelri Šorą, dauguma jų jau buvo vyresni ir nesistatė savo bažnyčios - užtat smarkiai pakeitė vietinę Kopų Šv. Onos bažnyčią. Ji pastatyta 1950 m., tačiau dabartinį vaizdą suteikė lietuvio architekto Erdvilo Masiulio rekonstrukcija - jis sugalvojo už altoriaus įrengti stiklą, per kurį matytųsi Dievo kūrinija (medžiai, voveraitės). Bažnyčios interjere įkurdintas lietuviškas Rūpintojėlis (autorius Daugvila), gintarinis kryžius.
Kopų Šv. Onos bažnyčia su Erdvilo Masiulio langu už altoriaus
Lietuviškos atmosferos Beverli Šore priduoda ir gausa tradicinių lietuviškų kryžių, kurie stovi palei lietuvių namus, ar kitų lietuviškų simbolių. Vienas garsiausių Amerikos lietuvių kryždirbių Jurgis Daugvila Beverli Šore turėjo namą ir daug kūrė.
Namas su lietuvišku kryžiumi Beverli Šore
Beverli šoro paveldo tako lentelėje ant ežero kranto surašytos visos buvusios miestelio poilsinės - ir didelės dalies jų pavadinimai lietuviški. Vienos vadintos pagal Lietuvos pajūrio vietas (Baltic, Nida, Palanga), kitos - savininkų pavardėmis, kurios, kadangi savininkai dažnai būdavo senieji Amerikos lietuviai, atvykę dar XIX-XX a. sandūroje, iškraipytos ir suanglintos. Visų tų poilsinių neliko ne tik todėl, kad pasikeitė poilsio poreikiai, bet ir todėl, kad daug jų nugriovė valdžia, apsisprendusi saugoti paežerės kopas - dabar tai jau nacionalinis parkas.
Lentelė su Beverli Šoro poilsinėmis
Gretimo Mičigan Sičio Tarptautiniame sode - įvairių tautybių sodeliai. Ten yra ir Lietuviškas sodelis. Ilgus dešimtmečius jis stovėjo kiek apleistas, tačiau ~2010 m. sodai sutvarkyti, dabar ten vyksta ir tautinės šventės, tarp jų lietuviška. Lietuviškojo sodelio centre - istorinis Paminklas Lietuvos prezidentams, pradėtas 1941 m. kai prezidentas Smetona (1940 m. pasitraukęs nuo Sovietų okupacijos į JAV) čia pasodino medelį. Vėliau Smetonai pastatytas stulpas papildytas stulpais Aleksandrui Stulginskiui ir Kaziui Griniui. Mičigan Sityje taip pat yra lenkų, rumunų, norvegų, indėnų, vokiečių ir škotų sodeliai.
Mičigan Sičio lietuvių sodelio Prezidentų stulpai
Antano Smetonos lenta ant vienos Mičigan sičio Prezidentų stulpų
Neseniai Lietuviškas sodelis išplėstas, pastatytas tradicinis lietuviškas koplytstulpis, kurį 2016 m. paaukojo Lietuvos Vyčių organizacija.
Lietuviškos vietos Gerio, Rytų Čikagos ir Saut Bendo pramoniniuose miestuose
Gerio ir Rytų Čikagos miestai plyti tarp Lietuviškosios Rivjeros ir Čikagos, bet jų istorija kitokia. Čia klestėjo pramonė, kurioje prieškariu triūsė lietuviai, bet pokariu į miestus atsikėlė juodaodžiai, o lietuviai, jiems tapus nesaugiais, isšikraustė.
Geryje būta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios (statyta 1927 m., uždaryta 1998 m.) bei Šv. Kazimiero mokyklos (veikusios pastate, kuriame anksčiau veikė ir bažnyčia; pastatyta 1918 m.). Abudu pastatai išlikę (1368 West 15th Avenue) ir naudojami tai pačiai paskirčiai - tik jau juodaodžių Galios ir Šviesos bažnyčios. Bažnyčioje likę du lietuviški vitražai (kairėje pusėje su užrašu "Moterų dovana", dešinėje - "Vyrų dovana"). Šie du vitražai buvo vieninteliai, kurie išliko per bažnyčią dar lietuvių laikais nuniokojusį gaisrą (1970 04 12). 1974 m. atkuriant bažnyčią po gaisro naujus vitražus sukūrė A. Valeška, taip pat buvo pakabintas unikalus lietuviškas medinis dirbinys virš įėjimo (su tradiciniu lietuvišku kryžiumi-saule) ir medinis bokštas. Tačiau jokia šių detalių neišliko pardavus bažnyčią.
Gerio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Gerio lietuvių mokykla (senoji bažnyčia)
Daugeliui lietuvių išsikėlus iš miesto ir bažnyčiai patyrus 1970 m. gaisrą, parapijiečiai mėgino perkelti parapiją į priemiesčius ir netgi gavo pažadus suaukoti reikiama sumą bei pirkėją "senąjai" bažnyčiai. Tačiau vyskupas uždraudė persikėlimą, tokiu būdu pasmerkdamas parapiją sunykimui ir užsidarymui.
Rytų Čikagoje kadaise irgi veikė lietuvių bažnyčia (pastatyta 1913 m., bet paskui nugriauta, 3903 Main Street). Tame mieste vis dar yra Lituanica gatvė.
Rytų Čikagos lietuvių bažnyčios vieta
Nugriautoji Rytų Čikagos lietuvių bažnyčia. Nuotrauka iš Lituanistikos tyrimų ir studijų centro
Gilyn į žemyną stūksantis pramoninis Saut Bendo miestas niekad neturėjo lietuvių bendruomenės, tačiau vienas pavienis lietuvis ten buvo pakankamai reikšmingas, kad jo garbei būtų pavadinta gatvė, jam pastatyta statula. Tai - Edvardas Kriaučiūnas, Lietuvos krepšinio rinktinės nario, 1937-1939 m. Europos čempiono, Felikso Kriaučiūno brolis. Edvardas treniravo vietinio Notre Dame universiteto komandą. Amerikoje universitetų sportas labai svarbus, tad universitetas savo žymiems treneriams pastatė statulas, tarp jų Kriaučiūnui. Tiesa, vietoje lietuviškojo jo vardo, vartojamas amerikietiškas slapyvardis Moose Kraus (Briedis Krausas), kurį jis pasirinko, nes studijų Amerikoje metais jo paties treneris neištardavo jo pavardės. Kriaučiūno paminklas sėdi ant suolelio rytinėje didingo universiteto stadiono pusėje.
Edvardo Kriaučiūno statula Saut Bende (Notre Dame)
Junjon Piras ir Mičigano Lietuviškoji Rivjera
Vienas garsiausių Lietuviškosios Rivjeros kurortų Junjon Piras yra pačiame jos gale, toliausiai nuo Čikagos - Mičigane. Vienu metu miestelyje veikė septynios lietuviškos poilsinės. Lietuviams ėmus atostogauti kitur ar nusipirkus vasarnamius, liko tik vienas paskutinis Gintaro kurortas prie ežero, o ir jis 2019 m. parduotas nelietuviams ir uždarytas. Taip Junjon Pire paskutinė lietuviška vieta liko nuo 2001 m. veikianti Mildos kampo parduotuvė, kur pardavinėjamos lietuviškos prekės, plazda trispalvė.
Gintaro kurorto prie ežero ženklas prieš uždarymą
Gintaro kurorto prie ežero kambarys prieš uždarymą
Viena garsiausių "Rivjeros" poilsinių nė nebuvo pakrantėje, o palei upę. Tai - Tabor ferma, priklausiusi Valdo Adamkaus šeimai. Ten rinkdavosi JAV lietuvių elitas. Tačiau Taborfarma buvo parduota ir nugriauta. Taip greitai keičiasi JAV vietos.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Indianą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų pietiniame Mičigano ežero krante žemėlapis
LRT laida apie Indianos lietuvių paveldą
Dalintis:
Sent Luisas (Misūris ir Ilinojus, JAV)
Sent Lujisas - vienas didžiųjų istorinių JAV didmiesčių, kurie vienas po kito statyti XIX a. įsisavinant (kitu požiūriu - atimant iš indėnų) vis naujus ir naujus vakarinio Amerikos žemyno plotus.
Misūrio upe (Misisipės baseino dalis), palei kurią išsidėstęs miestas, buvo paprasta gabenti prekes labai toli ir čia klestėjo pramonė, pritraukusi ir lietuvius.
Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčia
Rytinio Sent Lujiso Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia (1509 Baugh Ave) - vienas puikiausių tautiškai romantinės Amerikos lietuvių architektūros pavyzdžių. Ją sukūrė architektas Jonas Mulokas, o interjerą - V. K. Jonynas, kartu vystę pokario Amerikos lietuvių bažnyčių stilių, kuo labiau atspindintį prarastą tėvynę (juk pokario imigrantai priverstinai bėgo nuo sovietų, o ne išvyko savo noru).
Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia Rytų Sent Luise
Bažnyčios formos nėra jokio konkretaus istorinio stiliaus, bet nėra ir modernūs. Net būtini bažnyčios elementai sutautinti: kryžius, forma sumišęs su saule ir mėnuliu, Vyčio kryžiaus formos langų rėmai, baroko įkvėptas, bet jo nekopijuojantis bokštelis (tarpukariu laikyta, kad Barokas - lietuviškiausias stilius dėl barokinių bažnyčių skaičiaus Vilniuje). Tautiniai raižiniai virš medinių durų.
Altorius bažnyčios viduje – irgi labai tautiškas, išdrožtas iš medžio (autorius Petras Vėbra).
Medinis altorius bažnyčios viduje
Įspūdingiausia bažnyčios viduje 55 vitražai. Dalis jų – išskirtinai lietuviški. Pietinė siena puošta 8 vitražais, kuriuose atvaizduojami Lietuvos Marijos kultai: Marijos paveikslai ir įžymūs tų vietų pastatai užnugaryje (šiaurinė siena puošta 8 langais su Marijos apsireiškimais už Lietuvos ribų). Esama vitražyose ir istorinių scenų, tokių kaip Mindaugo krikštas.
Vitražai su Marijos vizija Krekenavoje (kairėje) ir Marijos vizija Žemaičių Kalvarijoje (dešinėje)
Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje
Jėzaus krikštas (kairėje) tarytum lyginamas su Mindaugo krikštu (dešinėje). Jėzaus krikštas gali būti suprantamas kaip viso pasaulio bendruomenės krikšto pradžia, o Mindaugo atitinkamai – kaip visos lietuvių krikščionių bendruomenės pradžia (kai kuriais vetinimais, ir lietuvių tautos krikšto pradžia)
Ypač su Lietuva susiję istorinių Lietuvos asmenybių bei Lietuvos miestų herbų vitražai. Galima rasti ir Lietuvos globėją Šv. Kazimierą, ir pirmąjį karalių Mindaugą, „tautos šauklį“ Maironį, didįjį kunigaikštį Vytautą, Lietuvos vyskupą Motiejų Valančių bei Vilniaus universiteto steigėją Valerijoną Protasevičių.
Vitražuose – Vytautas Didysis (dešinėje) ir Lietuvos herbas (kairėje), autorius V. K. Jonynas
Vitražuose - Maironis (kairėje) ir Kauno herbas (dešinėje), autorius V. K. Jonynas
Bažnyčioje tiek daug lietuvišku detalių, kad net išvardyti sunku. Ji galėtų tarnauti ir kaip muziejus, nes kone kiekvienas joje esantis daiktas – arba drožinėtas, arba metalu kaustytas lietuviška ornamentika, simboliais.
Lietuviška medžio drožyba Rytų Sent Lujiso bažnyčios viduje
Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas
Parapija – senesnė už bažnyčią, įkurta dar 1895 m. Pirmoji jos bažnyčia pastatyta 1897 m., padidinta 1928 m., sudegė 1943 m.
Nuo tų laikų, kai statyta dabartinė Rytų Sent Lujiso bažnyčia, Rytų Sent Lujisas tapo labai nesaugiu rajonu, o jo gyventojų skaičius sumenko nuo ~80 000 iki ~20 000. Nepaisant to, bažnyčia neuždaryta, nors toks likimas ištiko net 11 iš 13 aplinkinių rajono katalikų bažnyčių (2018 m. duomenimis). Lietuvių bažnyčios vieta – prie pat greitkelio – jai smarkiai pasitarnauja, nes padeda pritraukti dėmesį ir taip atsiranda ir naujų tikinčiųjų – taip „Tikslas – Amerika 2018“ ekspedicijos metu bylojo parapijiečiai. Be abejo, bažnyčia turi ir problemų – du bažnyčios kryžiai-saulės nuo stogo nuimti po bandymų juos pavogti, dabar vienas jų ilsisi prie laiptų į rūsį. Rūsyje – parapijos salė, kurioje vyksta lietuvių pasibuvimai, renginiai po Mišių, yra parapijos muziejėlis. Jame galima pamatyti, kaip bažnyčia atrodė suprojektuota amerikiečio architekto L. Prens. Nors net tada dizaine buvo inkorporuota lietuviškų detalių, vis tiek ji atrodė kaip daugelis kitų bažnyčių. Architektui Prens mirus estafestė perėjo lietuviams Mulokui ir Jonynui, kurie smarkiai sutautino visą bažnyčią. Tik rūsys – atidaryta 1945 m., kai bažnyčios statyba dar nebuvo baigta – įrengtas vien pagal Prens brėžinį.
Lietuviškos detalės bažnyčios rūsyje, tarnaujančiame kaip salė lietuviškiems renginiams
Originalus Prens projektas (kairėje) ir pakeistasis Muloko (dešinėje) (right)
Tuščiame sklype greta Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios stovėjo lietuviška mokykla. Atidaryta ji buvo 1934 m., užvėrė duris amžiams – 1968 m. Gaisras ją visiškai sunaikino 1976 m. (įtariama specialiai padegus).
Tarp buvusios mokyklos bei bažnyčios - Šiluvos Marijos skulptūra. Ji pastatyta 1951 m. ir dar tebestovi. Kol veikė mokykla, vaikai kasmet ją karūnuodavo.
Šiluvos Marijos šventykla , puošta tradiciniu lietuvišku metaliniu kryžiumi, itin paplitusiu Mažojoje Lietuvoje
Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčia
Dar labiau į rytus Kolinsvilio (Collinsville) priemiestyje, 305 Collinsville Ave, savo baltą bažnytėlę 1903 m. pasistatė ir lietuviai liuteronai. Tai - Jeruzalės liuteronų bažnyčia, veikianti iki šiol, nors jau ir ne vien lietuviška.
Kolinsvilio lietuvių liuteronų Jeruzalės bažnyčia
Ji – viena trijų lietuvių liuteronų bažnyčių Amerikoje (dvi likusios – Čikagoje).
Jeruzalės bažnytėlė – nedidukė, medinė. Jos fundatorių lietuviškos pavardės įamžintos jos vitražuose, o tarp jų – ir „Šimkaus“ (kongresmeno Šimkaus giminės) pavardė.
Kolinsvilio bažnyčios vitražuose – lietuviškos pavardės
Bažnyčios steigimą organizavo kentėjusieji nuo rusų okupacijos, tik ne tos pačios. Pirmasis kunigas Martynas Keturakaitis buvo į Ameriką pabėgęs knygnešys, už tai kalėjęs dar Rusijos Imperijos (1795-1915) metais. Gyveno jis Tauragėje, greta sienos, kur susikirsdavo Rusijos ir Vokietijos imperijos. Ten gyveno daug liuteronų. Būtent iš liuteroniškų teritorijų Lietuvoje į Kolinsvilio anglių kasyklas dirbti atvyko daug žmonių, tačiau iki tol, kol atvyko pats Keturakaitis, jiems tekdavo melstis savo namuose ar kitose bažnyčiose.
Gotikinio raidyno knyga Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčioje. Gotikinis raidynas naudotas Mažojoje Lietuvoje, kur gybeno daug lietuvių liuteronų, o lotyniškasis raidynas naudotas lietuvių katalikų. Po to, kai Sovietų genocidas tiesiog iššlavė Mažąją Lietuvą XX a. 5-ajame dešimtmetyje, lotynų raidynas liko vieninteliu, tad ši gotikinio raidyno knyga dabartiniams liuteronams jau praktiškai nebeperskaitoma.
Parapija ypač klestėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo, kuomet bendruomenė parėmė daugybės liuteronų pabėgėlių iš Lietuvos atvykimą į JAV. Dauguma atvykėlių norėjo, kad bažnyčia taptų lietuvių liuteronų bažnyčios dalimi, o senieji parapijiečiai vis tik labiau linko pasilikti Misūrio Sinode (JAV liuteronų bažnyčioje). Tai sukėlė nesutarimus tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ liuteronų. Ginčas baigėsi Misūrio Sinodo naudai, tačiau tada dauguma „naujųjų“ paliko bažnyčią, ateidavo nebent į lietuviškus, tačiau ne į religinius renginius. Kai kurie parapiją vis dar rėmė, tačiau narių skaičius smarkiai krito, prisijungė ir ne lietuvių.
Kolinsvilio lietuvių bažnyčios vidus
Nors XXI a. pradžioje jau tik trečdalis kongregacijos – lietuvių kilmės, tačiau parapija vis tiek rėmė liuteronų bažnyčios Palangoje statybas.
Lietuviškasis paveldas Sent Lujiso centre
Sent Lujiso metropolis išsidėstęs per dvi valstijas – Misūrio ir Ilinojaus valstijų siena čia eina Misisipės upe. Abi aukščiau minėtosios lietuvių bendruomenės yra Ilinojuje, tačiau Misūryje – kur Sent Lujiso centras – irgi būta lietuviškos Šv. Juozapo bažnyčios (pastatas 1916 m. nupirktas iš protestantų). Ji stovi istoriniame Lafaet aikštės rajone, žymiame XIX – XX amžių sandūros architektūra (adresas: Park Avenue ir MacKay Place kampas). Maža ir atrodanti it pastatyta iš akmenų, bažnyčia uždaryta 1970 m., kai lietuviai paliko tuo metu nuskurdusį rajoną.
Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia Sent Lujise, Misūryje
Sent Lujisas žymus ir Sent Lujiso miesto muziejumi. Vaikams jis – didelė žaidimų aikštelė, suaugusiems – nykstančių pramoninių JAV didmiesčių didybės prisiminimas. Daugelis muziejaus eksponatų – iš jau nugriautų JAV pastatų bei uždarytų institucijų. Tarp daugelio tokių esti ir Šv. Jurgio bažnyčios bareljefas iš Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios Čikagoje, nugriautos 1990 m. (pirmosios Čikagos lietuvių bažnyčios).
Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje
Seint Lujiso miesto muziejus, Misūris
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Sent Lujise žemėlapis
Filmas apie Sent Luiso lietuvių paveldą
Dalintis:
Omaha (Nebraska)
Tarp kitų JAV miestų, kuriuose gyvena lietuvių bendruomenės, Omaha gali atrodyti keistokai, nes ji smarkiai nutolusi nuo kitų didžiųjų lietuvių telkinių.
Tačiau čia tautiečius viliojo ne vieta, o miesto dydis (taigi ir galimybė gauti darbo). Kai apie 1890 m. pradėjo įsibėgėti pirmoji lietuvių emigracijos banga, Omaha buvo antras pagal dydį (po San Fransisko) miestas vakarinėje JAV dalyje. Tuo metu JAV jau buvo įgyvendinusi Vakarų užkariavimą – Amerikos indėnų žemės padalytos ir daugelyje vietovių įsikūrusios baltųjų gyvenvietės. Tiesa, dauguma jų tada buvo nedidelės: net Los Andžele [Los Angeles] gyveno vos 50 tūkst. žmonių (taigi jis buvo mažesnis net už tuometinius Lietuvos miestus). O štai Omahos gyventojų skaičius siekė 140 tūkst. Be to, miestas ir toliau sparčiai augo: nuo 31 tūkst. gyventojų 1880 m. iki 213 tūkst. 1915-aisiais.
Lietuviškų pasakų freskos Omahoje fragmentas
Omahos lietuvių bažnyčios rajonas
Visgi lietuvių čia buvo tik 400, taigi medinės atskiros lietuvių bažnyčios statybos 1907 m. buvo milžiniškas užmojis. Bet tokie užmojai atrodė kone privalomi kiekvienai šio regiono imigrantų bendruomenei, tad Pietų Omahoje buvo 23 bažnyčios, kurių dauguma priklausė etninėms bendruomenėms. Dabartinė Šv. Antano lietuvių bažnyčia (adresas: 5402 South 32nd Street) buvo pastatyta 1936 m., kai pirmoji medinė šventovė sudegė.
Omahos šv. Antano lietuvių bažnyčia
Tiesa, pastangos įsteigti parapiją susidūrė su pasipriešinimu – buvo nepaprastai sunku įtikinti vyskupą, kad lietuviai yra atskira tauta, turinti savo kalbą. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai negali melstis anglakalbių bažnyčiose, kaip, pavyzdžiui, airiai. Egzistuoja „miesto legenda“, esą vyskupas persigalvojęs tada, kai lietuviai pareiškė: „Ar norite, kad ir mes kaip airiai prarastume savo kalbą?“. Deja, kova už lietuvybę tęsėsi net ir pastačius bažnyčią. Ilgai (bet galiausiai sėkmingai) buvo dedamos pastangos prikalbinti lietuves vienuoles mokytojauti lietuvių parapijos mokykloje ir pakeisti lenką kunigą lietuviu. Visa tai rodo, kad ši bažnyčia tapo ne vien Dievo garbinimo vieta, bet ir „Tėvyne toli nuo Tėvynės“. Šventovė (bei gretimi pastatai) buvo naudojama ir lietuviško kino peržiūroms, teatro spektakliams rodyti, lietuviškoms paskaitoms skaityti ar piknikams rengti.
Šv. Antano mokykla buvo pastatyta 1924 m., o greta esantis lietuvių Šv. Kazimiero seserų lietuvių vienuolynas – 1945 m.
Senoji Šv. Antano lietuvių mokykla su moderniu priestatu dešinėje (abu pastatai dabar apleisti)
Lūžio momentu Omahos lietuvių bendruomenei tapo antroji 1944 m. Sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija. Tais metais, bėgdami nuo sovietų okupantų ir genocido, iš Lietuvos sėkmingai pasitraukė apie 100 tūkst. lietuvių. Daugmaž iki 1948 m. jie gyveno Europos pabėgėlių (vvadinamų dipukais) stovyklose ir ieškojo, kokia šalis galėtų juos priimti. Pirmenybę dauguma teikė JAV, tačiau norintys čia patekti lietuviai pabėgėliai turėjo gauti kvietimą iš Amerikos piliečių (išrašydmi kvietimą rėmėjai garantuodavo, kad pakviestiems asmenims ras darbo ir jais pasirūpins). Paprastai šiuos raštus galėdavo gauti tik tie žmonės, kurie JAV turėjo giminių. Nes kas rašys kvietimą nepažystamiems, prisiims už juos atsakomybę? Tačiau būtent tai darė Tėvas Jusevičius, Omahos šv. Antano lietuvių bažnyčios kunigas, kuris ne tik pats parašė daugybę pakvietimų, bet ir ragino kitus tai daryti. Jo iniciatyva buvo pakviesta daugiau nei 1000 dipukų, tad Omahoje susiformavo viena didžiausių to meto Amerikos lietuvių bendruomenių. Tėvas Jusevičius darė viską, ką galėjo, kad padėtų jiems išgyventi – net bažnyčios rūsį pavertė bendrabučiu dipukams.
Atplūdus tokiai didelei patriotiškai nusiteikusių lietuvių bangai, prireikė daugiau patalpų pasaulietinėms lietuviškoms veikloms. 1953 m. buvo pastatytas naujas lietuvių mokyklos pastatas.
Deja, daugelis jau Amerikoje gimusios kartos atstovų vis mažiau jautėsi prisirišę prie senosios tėvynės ir dažnai kurdavo mišrias šeimas. Be to, užsidarius Omahos fasavimo įmonių sandėliams, daugelis emigravo į kitus miestus. Tuo pat metu JAV valdžia ėmė teikti kiekvienam mokiniui nemokamą mokslą valstybinėse mokyklose - tad sumažėjo poreikis turėti lietuvių parapinę mokyklą. Kartu sumažėjo ir norinčių tapti vienuolėmis merginų skaičius, kadangi mokykloje pradėjo dirbti pasaulietės, nors kai kurie lietuviai tėvai tam nepritarė. Dėl visų šių priežasčių bažnyčios ir mokyklos lankomumas sumažėjo ir 1980 m. mokykla buvo uždaryta.
Įdomus parapijos istorijos momentas – kunigo Peterio Stravinsko paskyrimas 2005 metais. Šis kunigas pritraukė naujų parapijiečių, kurie gyveno kitose Omahos rajonuose ir buvo nepatenkinti savomis parapijomis. Deja, jis nebuvo itin suinteresuotas parapijos lietuviškumu. Taigi senieji parapijiečiai jautėsi nusivylę, ypač, kai P. Stravinskas išleido savo reikmėms lėšas, kurias parapija buvo sukaupusi siekdama įrodyti vyskupui, kad yra moki (nes daug lietuviškų parapijų JAV buvo uždarytos, argumentuojant prasta finansine padėtimi). Išties 2014 m. parapija galiausiai buvo panaikinta.
Apleista Omahos lietuvių mokykla su prijungtu vienuolynu kairėje ir moderniu priestatu dešinėje
Iš visų Omahos šv. Antano lietuvių parapijos pastatų tik ant Šv. Antano bažnyčios yra lietuviškas įrašas (kertiniame akmenyje įrašyta „Šv. Antano bažnyčia 1936“) ir lietuviškas kryžius su spinduliais, o ant visų kitų pastatų užrašai tik anglų kalba.
Istoriškai rajonas aplink Omahos lietuvių bažnyčią taip pat buvo lietuviškas, nes tautiečiai stengėsi apsigyventi pakankamai arti bažnyčios, kad galėtų ten nueiti pėsti. Aplink vyko ir kitokia lietuviška veikla, vystėsi lietuvių verslai. Kai čia kūrėsi su pirmąja banga (iki Pirmojo pasaulinio karo) atvykę lietuviai, ši miesto dalis buvo laikoma atskiru Pietų Omahos miestu (kuris prie Omahos buvo prijungtas 1915 m.). Pirmosios bangos emigrantų verslai buvo maisto prekių parduotuvės, kepyklos ir lietuviškas laikraštis.
Senasis Omahos šv. Antano lietuvių bažnyčios pastatas
Lietuviškų veiklų šiame rajone ypač pagausėjo atvykus Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams, kurie įsteigė Lietuvos skautų padalinį, lietuvių chorą, teatro trupę, tautinių šokių grupę, Omahos Amerikos lietuvių draugiją, Omahos lietuvių moterų klubą, Lietuvių karių veteranų sąjungą, Medžiotojų-meškeriotojų klubą ir kt. Atvykėliai leido knygas ir šiame rajone atidarinėjo grožio salonus, vaistines, kepyklas, maisto prekių parduotuves, gydytojų kabinetus, statybos bendroves, barus ir slaugos namus.
Šv. Antano lietuvių bažnyčios kertinis akmuo
Nors lietuviška parapija buvo panaikinta, lietuvių bendruomenė aktyvi iki šiol, jie rengia piknikus, šv. Kūčių šventimą, renka lėšas labdarai ir organizuoja lietuviškas ekspozicijas muziejuose.
Lietuviškas „Saulės takas“ botanikos sode „Lauritzen Gardens“
Omahos lietuvių bendruomenė vis dar aktyviai veikia, nors ir po truputį sensta (dauguma jaunosios kartos atstovų veiklose nebedalyvauja, o naujų imigrantų pastaruoju metu mažai). Šios bendruomenės iniciatyva Omaha užmezgė partnerystės ryšius su Šiauliais. 2015–2017 m. abiejų miestų bendromis pastangomis Omahoje, „Lauritzen Gardens“ botanikos sode buvo įkurtas lietuviškų skulptūrų sodas „Path of the Sun“ („Saulės takas“). Šiame take stovi daug medinių lietuviškų skulptūrų, kurias įkvėpė analogiškos Lietuvos vietos, pavyzdžiui, Raganų kalnas Juodkrantėje ar Kryžių kalnas.
Įėjimas į lietuvišką „Saulės taką“ Omahoje
Skulptūras sukūręs dailininkas Aurimas Šimkus iš Kurtuvėnų, esančių netoli Šiaulių, tako kūrimo laikotarpiu kasmet grįždavo į Omahą ir jį vis papildydavo.
Šiuose meno kūriniuose vaizduojami, pavyzdžiui, Jūratė ir Kastytis, Eglė, Žalčių karalienė.
Jūratė ir Kastytis Omahoje
Šios lietuviškos pasakos aprašytos lentelėse greta skulptūrų.
Visgi pati įspūdingiausia, ko gero, yra medinė įėjimo į taką arka, išdrožinėta įvairiais etniniais motyvais ir pačiame viršuje papuošta saule. Tako elementai, pavyzdžiui, suoliukai, taip pat lietuviško stiliaus.
Eglė žalčių karalienė Omahoje
Būta ir planų įrengti dar didesnį lietuvišką sodą, bet kol kas jie tebeguli stalčiuose.
Omahos lietuvių kepyklų „tinklas“ ir freska
Omahoje yra dvi lietuviškos kepyklos. Šį minitinklą 1963 m. įkūrė Vytautas ir Stefanija Mackevičiai, o šiuo metu valdo jų artimieji. Originalioji „Lithuanian Bakery and Deli“ („Lietuviška kepykla ir delikatesinė“) veikia adresu 5217 S 33rd Ave, jai vadovauja Mackevičių vaikai. Pirmasis produktas čia buvo juoda ruginė duona. Šiuo metu žinomiausias jų gaminys yra saldesnė tradicinio „Napoleono“ torto versija, bet vis dar galima įsigyti ir duonos bei kitų kepinių. Kadangi dabar didelė gaminių dalis parduodama per kitas parduotuves ir internetu, kepyklai pavyko išsiplėsti (į gatvę išeinanti pastato dalis statyta lietuvių rankomis XX a. 7-ajame dešimtmetyje, o galinis priestatas pastatytas jau po 2000-ųjų).
Omahos kepykla „Lithuanian Bakery and Deli“
Gamybos procesas kepykloje „Lithuanian Bakery and Deli“
Išskirtinis kepyklos bruožas – 2015 m. sukurta lietuviška freska, vaizduojanti Lietuvą, jos kultūrą bei istoriją ir Omahos lietuvius. Temas šiai „lietuviškai pasakai“ pasiūlė Omahos lietuviai: čia pavaizduotas kunigas Jusevičius, po Antrojo pasaulinio karo į Omahą kvietęs lietuvius pabėgėlius, buvę Omahos lietuvių barai (į juos vedantys takeliai sudaro Gedimino stulpų formą), krepšinis, Omahos lietuvių istorija, Vilniaus Gedimino pilis, Vytis, lietuviškas koplytstulpis, liaudies šokiai, žemės ūkio darbai, Joninių laužai, pagonių dievai, Amerikos lietuvių gaminami papuošimai iš gėrimų šiaudelių, garsūs Lietuvos pastatai, lietuviški patiekalai, Lietuvos himnas, Omahos skerdyklos (kuriuose dirbo daugelis lietuvių), „Vakarų varpo“ – Omahos lietuvių laikraščio – egzemplioriai, Omahos lietuvių bažnyčia, Omahos lietuvių istorijos chronologija ir daug kitų dalykų. Freskos sukūrimą finansavo pats miestas, siekdamas skirti daugiau dėmesio imigrantų bei kitoms bendruomenėms ir tuo pačiu kovoti su nelegaliais grafičiais (grafičių paišytojai paprastai nedarko kitų menininkų kūrinių). Kūrinį nutapė savanoriai, greta pakabintoje lentelėje įrašyta: „Sukūrė Richard Harrison, Mike Giron, Rebecca Van Ornam, Hugo Zamorano ir lietuvių bendruomenė“.
Lietuviškos freskos Omahoje fragmentas
Freskos fragmente matyti takeliai į buvusius (jau nebeveikiančius) lietuviams priklausiusius barus, sudarantys Gedimino stulpus
Kita Omahos lietuvių kepyklėlė „Lithuanian Bakery and Kafe“ („Lietuviška kepykla ir kavinė“) yra pirmosios kepyklos gaminių pardavimo taškas, be to, turi staliukų, prie kurių galima pavalgyti čia pat vietoje. Čia tiekiami dienos pietūs ir siūlomos maitinimo paslaugos įvairiems bendruomenės renginiams. Nors kepykla įrengta šiuolaikiškame parduotuvių komplekse, joje yra lietuviškų simbolių, pavyzdžiui, vėliava, ir parduodamos lietuviškų receptų knygos, išleistos Omahos lietuvių moterų klubo.
Omahos kepyklos „Lithuanian Bakery and Kafe“ viduje
Omahos lietuvių kapai
Tarp garsių Omahos lietuvių buvo lietuviškų maršų kompozitorius Bronius Jonušas. Jis palaidotas „Evergreen Memorial Park“ kapinėse, o jo kapą puošia unikalus antkapis, suprojektuotas garsaus Amerikos lietuvių architekto Jono Muloko: natos, pervėrusios Gedimino stulpus. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, B. Jonušo palaikai buvo pergabenti į gimtinę (kaip ir daugelio kitų patriotiškų lietuvių, visą gyvenimą JAV laikiusių save tremtiniais), tačiau paminklas liko.
B. Jonušo antkapis Omahoje
Dauguma kitų Omahos lietuvių palaidoti „St. Mary's“ kapinėse, nes jos yra arčiausiai istorinio Omahos rajono, kuriame kūrėsi atvykę lietuviai. Kadangi minėtos kapinės užsipildė, dabar lietuviai laidojami „St. John’s“ kapinėse.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Nebraską dienoraščiai
Dalintis:
Los Andželas (Kalifornija, JAV)
Los Andželas [Los Angeles] yra lietuviškiausias JAV miestas į vakarus nuo Čikagos [Chicago]. Jame yra apie 20 lietuviško paveldo vietų ir apie 38 tūkst. lietuvių (iš 51 tūkst. visoje Kalifornijoje).
Los Andželo lietuvių parapijos teritorija
Los Andželo lietuvybės branduolys yra šv. Kazimiero lietuvių parapija Los Feliz rajone. Tai vėliausiai atsiradusi lietuviška parapija JAV, įsteigta 1941 metais. Be to, tai vienintelė parapija, beveik nuo nulio sukurta dipukų (lietuvių išeivių, po Antrojo pasaulinio karo, 1944 m., pabėgusių nuo Sovietų vykdyto genocido); nors parapiją įsteigė anksčiau atvykę lietuviai imigrantai, persikėlę iš rytinės pakrantės, ji netrukus buvo persmelkta dipukų dvasios.
Tiesą pasakius, pati šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia (pastatyta 1951 m.) matyt net nėra ryškiausias objektas šioje parapijoje. Pastatas gana kuklus, bet jo interjeras lietuviškas: tradiciniai lietuviški medžio drožiniai už altoriaus ir vitražiniai langai su lietuviškais įrašais bei Lietuvos trispalvės spalvomis. Tiek interjerą, tiek bažnyčios galinę sieną bei stogą puošia tradiciniai lietuviški kryžiai-saulės, kuriuose susilieja krikščioniškoji ir pagoniškoji ikonografijos. Visgi ši šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia didybe tikrai neprilygsta didžiulėms lietuviškoms bažnyčioms JAV Rytuose.
Los Andželo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Tiesa, parapijai priklausantis sklypas yra daug didesnis (apie 85 a), jame stovi nemažai kitų pastatų ir paminklų. Visa tai liudija dipukų siekį išlaikyti lietuvių etninę kultūrą – jiems parapija buvo ne vien maldos vieta, bet ir (galbūt dar svarbiau) bendruomenės centras, kurį sudarė lietuviška mokykla, salės pasaulietinėms lietuviškoms veikloms, susirinkimų erdvė ir vieta paminklams statyti. Šitaip jie greta naujųjų namų susikūrė gabalėlį Lietuvos – Lietuvos, kurią iš jų atėmė sovietų okupacija.
Los Andželo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios interjeras
Šios lietuvių emigrantų bangos istoriją primena paminklas dipukams, stovintis netoli įėjimo į bažnyčią. Jį sudaro trys mediniai drožinėti stulpai, simbolizuojantys tris skirtingus Los Andželo lietuvių parapiją įsteigusių žmonių gyvenimo etapus: „Lietuva“, „Tremtis“ ir „Amerika“. „Lietuvą“ vaizduoja viduramžių karys su Gedimino stulpais. „Tremtis“ (kurią simbolizuoja tradicinis lietuviškas Rūpintojėlis) iliustruoja laikotarpį, per kurį dipukai slapstėsi, o vėliau glaudėsi Vakarų Europos pabėgėlių stovyklose, bergždžiai vildamiesi sugrįžti į „išlaisvintą Lietuvą“. Dipukams šis etapas prasidėjo 1944 m., kai Sovietų Sąjunga antrą kartą okupavo Lietuvą ir apie 10 tūkst. lietuvių sėkmingai pabėgo į Vakarus, ir baigėsi ~1948 m., kai, galutinai netekę vilties, jie pradėjo iš naujo kurti gyvenimą kitose šalyse, tarp jų ir JAV. Šie žmonės visą gyvenimą save laikė tremtiniais, nes jei būtų likę Lietuvoje, dauguma jų veikiausiai būtų buvę nužudyti arba įkalinti Sovietų valdžios: jie visai nenorėjo išvykti iš Lietuvos, tačiau buvo priversti bėgti, kad liktų gyvi, ir ne vienus metus gyventi baimėje ir skurde blėstant vilčiai, iš pradžių nacių valdomoje Vokietijoje, vėliau – Vakarų Sąjungininkų okupuotose žemėse. „Amerika“ atspindi paskutinį jų gyvenimo etapą – įsikūrimą JAV, kurį vaizduoja lietuviškais tautiniais drabužiais vilkintis žmogus, žvelgiantis į amerikietišką erelį. Kiekvieną medinį stulpą vainikuoja tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais. Paminklą, 2008 m. sukurtą dailininko Arūno Zvinakavičiaus, padovanojo Venckų ir Giedraičių šeimos.
Paminklas dipukams Los Andžele
Iš visų parapijoje esančių paminklų įspūdingiausias yra Bernardo Brazdžionio kiemelis, skirtas garsiausiam Los Andželo lietuviui B. Brazdžioniui (1907–2002), kurio patriotinė poezija įkvėpdavo stiprybės viso pasaulio lietuviams, siekusiems savo tėvynės nepriklausomybės, ir net prasiskverbdavo į okupuotą Lietuvą, nors jo kūrybą sovietų valdžia buvo uždraudusi. Kiemelyje stovi garsiojo poeto biustas ir esama citatų iš jo kūrinių.
Grindinyje išraižytas eilėraštis, kuriame simboliškai kalbama apie Lietuvos okupaciją ir nepriklausomybės atgavimą (per savo gyvenimą B. Brazdžionis spėjo pabūti abiejų šių įvykių liudininku): „Praėjau, kaip ir tu, žemės bendrakeleivi / Pro daugybę šios žemės stebuklų, / Ir mačiau, kaip dangus temo ir kaip vėl nusiblaivė / Dar žadėdamas žiedą pavasario kuklų“. Ant sienos yra ištrauka iš bene garsiausio B. Brazdžionio eilėraščio, kuriame lietuviai kviečiami kovoti už Lietuvą: „Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies“. Be to, šis kiemelis kartu yra ir savotiška visų už Lietuvos ribų kūrusių lietuvių poetų ir rašytojų „šlovės alėja“, nes čia įrašytos dar trys pavardės: poeto Prano Lemberto (1897–1967), rašytojo Algirdo Gustaičio (1916–2002) ir rašytojos bei poetės Alės Rūtos (1915–2011).
Bernardo Brazdžionio kiemelis
Įdomu tai, kad didžioji dalis emigrantų, 2012 m. įrengusių šį kiemelį, iš Lietuvos atvyko jau po nepriklausomybės atkūrimo (vadinamieji "trečiabangiai"); jie yra subūrę teatro trupę „Just Millin` Around“, rengiančią pasirodymus ir Los Andželo lietuvių parapijoje. Daugelis šių žmonių atvyko B. Brazdžioniui jau mirus arba neilgai likus iki jo mirties. Tas faktas, kad būtent naujieji imigrantai pastatė B. Brazdžionio kiemelį, atspindi bendrą tendenciją, kai svarbiausi dipukų kartos Amerikos lietuvių menininkai ir rašytojai yra geriau žinomi Lietuvoje (vadinasi, ir tarp naujųjų imigrantų) negu tarp kitų dipukų (ir, juo labiau, jų vaikų). Priežastis ta, kad sovietmečiu Amerikos lietuvių, pavyzdžiui, B. Brazdžionio, kūryba buvo visų trokštamas „uždraustas laisvės vaisius“, tad atgavus Nepriklausomybę jų darbai buvo pripažinti vienais svarbiausių visų laikų lietuviškų kūrinių ir įtraukti į oficialias mokyklines programas. Jei XX a. 10-ajame dešimtmetyje ką tik išsilaisvinusi Lietuva svarbiu įkvėpimo šaltiniu laikė Ameriką ir „lietuvius, kurie visada buvo laisvi“ (t. y. Amerikos lietuvius), patys dipukai tokio įkvėpimo visada stengėsi semtis iš gimtosios Lietuvos (ypač iš jos istorijos ir tradicijų iki 1940 metų).
Bernardo Brazdžionio biustas
Kiti paminklai: tradicinis lietuviškas kryžius, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atgavimui (1990 03 11) paminėti; ženklas, žymintis atstumą iki Kauno (nes Los Andželas ir Kaunas yra susigiminiavę miestai), ir gausybė Lietuvą vaizduojančių freskų, kurių daugumą sukūrė Los Andželo lietuvis dailininkas Rolandas Dabrukas.
Lietuviškas kryžius Los Andžele
Viena iš daugybės Rolando Dabruko freskų parapijos teritorijoje. Vienas šalia kito pavaizduoti trys tokie angelai, kurių kiekvieno sparnai nuspalvinti viena iš Lietuvos vėliavos spalvų
Parapijos sklype stovi lietuvių parapijos salių pastatas, kuriame vyksta Los Andželo lietuvių renginiai. Pastate yra dvi erdvės: kuklesnė salė rūsyje ir įspūdinga didžioji menė, kurią puošia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Los Andželo lietuvių kunigų ir vietinės lietuviškos mokyklos mokytojo portretai. Iš pradžių šis pastatas buvo naudojamas kaip presbiterijonų bažnyčia. 1948 m. jį nupirko lietuviai, taip šiame sklype įspausdami pirmąjį lietuvišką pėdsaką. Nuo tada iki 1951 m., kai buvo pastatyta pagrindinė bažnyčia, lietuviškos mišios buvo laikomos dabartiniame parapijos salių pastate, kuris vėliau buvo pertvarkytas ir pritaikytas pasaulietiniams renginiams.
Parapijos lietuviškoji salė
Netoliese stovi lietuvių mokykla, kurioje šeštadieniais mokoma Lietuvos kultūros ir lietuvių kalbos (kadaise ji tarnavo kaip parapijos bendrojo lavinimo mokykla, kurią lietuvių vaikai lankė darbo dienomis, tačiau dabar pastatas išnuomotas, nes JAV visas bažnytines mokyklas baigia pakeisti valstybinės). Mokyklos fasadą puošia tradiciniai lietuviški ornamentai ir herbas su Vyčiu. Šeštadieninė lietuviško paveldo mokykla buvo įsteigta 1949 m., 1955 m. prie jos prijungtas vaikų darželis, 1956 m. – parapinė pradinė mokykla, o dabartinis lietuvių mokyklos pastatas iškilo 1960 metais.
Los Andželo lietuvių mokykla
Netgi klebonija papuošta unikaliai lietuviškais elementais: jo bareljefai nuspalvinti Lietuvos vėliavos spalvomis.
Trispalvės spalvomis nudažyti bareljefai ant klebonijos
Kartą per metus šv. Kazimiero parapijos kiemelyje vyksta didžiausias lietuviškas renginys į vakarus nuo Čikagos (organizuojamas nuo 1986 m.) – Los Andželo lietuvių dienos, kurios privilioja tūkstančius svečių, atvykstančių savaitgaliui pasivaišinti lietuviškais patiekalais, įsigyti lietuviškų suvenyrų ir pasižiūrėti lietuvių dainininkų bei šokėjų – ko gero, svarbiausio šventės akcento. Šiame festivalyje dalyvauja ir dipukų karta bei jų vaikai, ir vėliau (po 1990 m.) atvykę lietuviai imigrantai, ir angliškai kalbantys įvairių Amerikos lietuvių palikuoniai bei jų nelietuvių kilmės sutuoktiniai, ir netgi įvairiausių kitų etninių grupių bei rasių Los Andželo gyventojai, kurie paprasčiausiai nori susipažinti su lietuviška kultūra ar smagiai praleisti laiką.
Los Andželo lietuvių dienos
Los Andželo lietuvių tautiniai namai
Antrasis lietuvybės židinys Los Andžele yra Amerikos lietuvių tautiniai namai, įsikūrę už kokių 10 kvartalų (ir anapus upės) į šiaurę nuo bažnyčios. Daugumą iki 1950 m. į JAV atvykusių lietuvių imigrantų galima suskirstyti į tris stambias grupes: krikščionius demokratus, kurių gyvenimas dažniausiai sukosi apie lietuviškas parapijas (paprastai tai būdavo didžiausia grupė), iš esmės agnostinių, ateistinių arba antireliginių pažiūrų kairiuosius ir Tautininkus, kuriems tautinė kilmė buvo svarbesnė nei religija ir kurie piktinosi internacionalizuojančia Katalikų Bažnyčios įtaka (nors patys ir buvo katalikai).
Los Andželo lietuvių tautinius namus įsteigė Tautininkai. Pagrindinis jų įkūrimą paskatinęs dalykas buvo Los Andželo arkivyskupijos 1959 m. priimtas sprendimas, kuriuo lietuvių parapija oficialiai paskelbta teritorine: t.y. aplinkinių rajonų gyventojai, kad ir nelietuviai, taip pat gavo teisę naudotis bažnyčia. Lietuviai ėmė baimintis, kad dėl to bažnyčia ilgainiui praras lietuviškumą, tad noriai aukojo lėšas, kad būtų įsteigti atskiri tautiniai namai, priklausantys išimtinai tik lietuviams.
Los Andželo lietuvių tautiniai namai
1961 m. įsigyto pastato antrame aukšte yra dvi salės: viena dekoruota lietuviškais simboliais ir naudojama lietuviškiems renginiams, kita daugiausia skirta nuomai. Pirmas aukštas dabar yra išnuomotas, o gaunamos lėšos skiriamos pačiai įstaigai (šiuo metu vienijančiai apie 100 narių) išlaikyti, nors anksčiau ir čia vykdytos tautinės veiklos. Šv. Kazimiero parapija iki šiol išliko iš esmės lietuviška, joje dirba lietuvis kunigas, taigi, Tautiniai namai kol kas netapo būtini – dauguma lietuviškų renginių vyksta kur kas didesnėse parapijos erdvėse.
Vis gi kuo toliau, tuo daugiau atsiranda parapijiečių nelietuvių (daugiausia tai imigrantai iš Lotynų Amerikos ir Filipinų), tad ir baimė „prarasti parapiją“ niekur nedingo.
Iki XXI a. 1-ojo dešimtmečio vidurio tautiniai namai buvo paženklinti dideliu užrašu su nurodytu pastato pavadinimu (paskirtimi). Deja, nuo tada namo paskirtį žymi tik nedidelė lentelė su Lietuvos herbu prie įėjimo ir santrumpa ALNC (angl. American Lithuanian National Center), siekiant nepatraukti galimai prieš lietuvius nusiteikusių kitų etninių ir rasinių grupių žmonių dėmesio.
Lentelė prie įėjimo į Los Andželo lietuvių tautinius namus
Pastatai su lietuviškais pavadinimais Los Andželo „Mažojoje Lietuvoje“
Kaip įprasta JAV, lietuvių bažnyčia tapo lietuvių rajono centru – nors tautiečiai čia niekada nesudarė daugumos, didžioji dalis visų Los Andželo lietuvių gyveno būtent šioje teritorijoje, tad Los Felizo rajone, išsidėsčiusiame aplink šią bažnyčią, yra daugiausiai lietuviškų objektų visame Los Andžele ir net, tiesą sakant, visoje vakarinėje JAV dalyje. Apie tai primena lentelė „Little Lithuania“ („Mažoji Lietuva“), kabanti ant parapijos pastato sienos Griffith Park bulvare. Los Andžele šitaip pažymėta daugybė etninių rajonų.
Lentelė „Mažoji Lietuva“
Aplinkiniuose kvartaluose yra nemažai pastatų, statytų lietuvių nekilnojamojo turto vystytojų, todėl jų pavadinimai susiję su Lietuva. Vienas jų – vila „Trakai“. Šio namo vystytojas tuo pačiu buvo ir vietinio Lietuvos šaulių sąjungos padalinio vadas. Taigi maždaug iki XXI a. 2-ojo dešimtmečio vidurio vila „Trakai“ buvo ir šaulių būstinė.
Vila „Trakai“
Netoliese yra kitas pastatas, pavadintas su Lietuva susijusiu pavadinimu – apartamentai „Amber Crest“ („Gintarinis herbas“), kurių vystytojas taip pat lietuvis.
Apartamentų „Amber Crest“ iškaba
Lietuviškas paveldas Santa Monikoje ir San Fernande
Kita didelė grupė pastatų, kurių pavadinimai susiję su Lietuva, yra Santa Monikoje [Santa Monica]. Čia lietuvių nekilnojamojo turto vystytojų grupelė dirbo dar tada, kai šis rajonas, dabar tapęs prabangiu kurortu, tebuvo primirštas priemiestis. Vienas iš šių žmonių – Albinas Markevičius iš firmos „Roque and Mark“. Tarp čia stovinčių pastatų su lietuviškais pavadinimais yra, pavyzdžiui, „Rūta“. Ant namo 3-ojoje gatvėje, pažymėto 937 numeriu (tarp Washington ir Idaho aveniu), yra Lietuvos herbas.
Be to, Santa Monikoje veikia Kalifornijos lietuvių kredito unija, kurios ištekliai siekia apie 160 mln. dolerių; ši įstaiga buvo nepaprastai svarbi vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nes per ją į Lietuvą kasdien būdavo pervedama po 10–20 tūkst. dolerių paaukotų lėšų.
Pastatas „Rūta“ Santa Monikoje
Visos minėtos aplinkybės į šį miestą pritraukė daugybę lietuvių, tad dabar Santa Monikoje gyvena antra pagal dydį lietuvių bendruomenė Los Andželo aglomeracijoje. Nepaisant to, jie čia taip ir nepastatė nei bendruomeninių pastatų (bažnyčių ar klubų), nei paminklų. Tiesa, Kalifornijos lietuvių kredito unijos pastate veikia ir keli lietuvių verslai, įskaitant A. Markevičiaus įmonę, o vienu metu čia netgi glaudėsi Lietuvos konsulatas, tad šis objektas beveik gali būti vadinamas savotišku Santa Monikos lietuvių centru (nors lietuviškų elementų čia mažai, o kredito unijos pavadinimas nurodomas tik kaip angliškos versijos santrumpa CLCU).
CLCU – Kalifornijos lietuvių kredito unija – Santa Monikoje
San Fernando slėnio [San Fernando Valley] priemiestyje čia gyvenusio lietuvio architekto Rimo Muloko iniciatyva dvi gatvės pavadintos Lietuvos garbei: Lithuania Drive ir trumputė Lithuania Pl.
Lithuania Drive ženklas Los Andžele
Lietuvių kapai Los Andžele
Nei Los Andžele, nei visoje Kalifornijoje grynai lietuviškų kapinių nėra, tačiau nemaža lietuvių kapų santalka yra „Glendale Forest Lawn“ – vienose gražiausių ir svarbiausių Kalifornijos kapinių. Dailiai suformuotose jų kalvelėse palaidotos tokios garsenybės kaip Michaelas Jacksonas, Waltas Disney ir Humphrey Bogartas.
„Lietuvių teritorija“ yra „Triumphant Faith“ („Tikėjimo triumfo“) zonoje. Čia kai kuriose eilėse maždaug trečdalyje ar net pusėje kapų ilsisi lietuviai. Nors kapinių taisyklės saugo jų architektūrinį vaizdingumą ir lietuvių antkapiai taip pat yra tik plokštelės, o ne tradiciniai mediniai kryžiai ar stambūs akmens luitai, daug šių plokštelių turi unikalių lietuviškų bruožų. Juos puošia ne tik lietuviški simboliai (pavyzdžiui, Gedimino stulpai ar Vyčio kryžius), bet - kai kuriuos - ir epitafijos, parašytos garsiausio Los Andželo lietuvio poeto Bernardo Brazdžionio.
Lietuvių kapai „Forest Lawn“ kapinėse
Bene garsiausias lietuvis, palaidotas šiose kapinėse, yra Jonas Mulokas – žymiausias Amerikos lietuvių architektas, galima sakyti, beveik vienas pats sukūręs unikalų „modernųjį lietuvišką“ stilių, matomą daugybėje po Antrojo pasaulinio karo pastatytų lietuvių bažnyčių (Čikagoje, Niujorke, Rytų Sent Luise).
Jono Muloko kapas su garsiausiais jo architektūros darbais
Be to, „Riverside National“ kapinėse, plytinčiose Los Andželo pietrytiniame pakraštyje, ilsisi "Lietuvos krepšinio tėvas" Pranas Lubinas (1910–1999; antkapyje pažymėtas anglišku vardu Frank John Lubin). Savo laiku jis buvo itin talentingas krepšininkas, 1936 m. Berlyno olimpiadoje dalyvavęs kaip JAV nacionalinės rinktinės kapitonas. Vėliau jis grįžo žaisti į gimtąją Lietuvą ir, tuo pat metu eidamas tiek kapitono, tiek trenerio pareigas, padėjo lietuvių rinktinei apginti Europos čempionų titulą 1939 m. Kaune vykusiame čempionate. Nuo tada krepšinis taip ir liko Lietuvos nacionaliniu sportu, o P. Lubinas laikomas lietuviško krepšinio tėvu. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940 m.) jis grįžo į JAV ir per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo oro pajėgose, todėl yra palaidotas kaip veteranas. P. Lubinas ilsisi 50 kvartale, kapo numeris 5241.
Prano Lubino kapas
Ko gero, įspūdingiausia tarp Lietuvoje gimusių žmonių kapų (ir viena iš įspūdingiausių visame Los Andžele apskritai) yra Elo Džolsono [Al Jolson] amžinojo poilsio vieta. Tai buvo Seredžiuje gimęs žydas, tapęs vienu iš populiariausių pramogų verslo atstovu Holivude ir išgarsėjęs vadinamaisiais „blackface“ vaidmenimis, tarp jų pirmajame nusisekusiame garsiniame filme "Džiazo dainininkas" („blackface“ yra muzikinės komedijos žanras, kai ne juodaodžiai aktoriai vaidina sukarikatūrintai nusigrimavę juodaodžiais). Jo kapas „Hillside Memorial Park“ kapinėse tarsi ištisa skulptūrinė kompozicija iš pavėsinės, nedidelės jo paties statulėlės ir nuo kapinių kalvelės amžinai besiliejančio krioklio. Alas Jolsonas į JAV su tėvais atvyko būdamas dar visai mažas ir savęs su Lietuva nesiejo, tad gimimo vieta antkapyje neminima, čia tėra užrašas „mielasis Izraelio dainininkas“ [Sweet Singer of Israel].
Elo Džolsono kapas
Lietuvių skautų stovykla „Rambynas“
Lietuvių skautų stovykla „Rambynas“ yra Holkombo slėnyje [Holcomb Valley], esančiame į rytus nuo Los Andželo (iš kurio automobiliu slėnį galima pasiekti per 2–3 valandas), maždaug 2000 m aukštyje virš jūros lygio. Nepaisant atstumo, ši vieta glaudžiai susijusi su Los Andželo lietuvių gyvenimu ir istorija.
Lietuvių diasporos (daugiausia Amerikos lietuvių) skautai yra visiškai atskira organizacija, nepriklausanti nei JAV, nei pačios Lietuvos skautų sąjungoms. Per dvi savaites trunkančias jų vasaros stovyklas ne tik mokomasi įprastinių skautų užduočių, bet ir labai daug dėmesio skiriama Lietuvos kultūrai (tradicijoms, dainoms ir pan.). Kaip ir kitas panašias lietuviškas skautų stovyklas Amerikoje, „Rambyną“ po Antrojo pasaulinio karo (1952 m.) įkūrė nuo Sovietų genocido pabėgę išeiviai, norėję, kad jų vaikai įdomesniu būdu mokytųsi lietuvių kultūros ir gyvenimo būdo, susidraugautų su kitais tautiečių vaikais ir kalbėtų lietuviškai. Tiesa, šiuo metu į stovyklas priimami ir anglakalbiai, norintys geriau susipažinti su savo šaknimis arba tiesiog sudalyvauti skautų veikloje, pagardintoje kultūrinėmis edukacijomis.
Pagrindinis „Rambyno“ pastatas (skautai miega palapinėse kitose vietose)
Lietuvišką atmosferą „Rambyne“ kuria ne tik renginiai, bet ir patys pastatai bei paminklai. Svarbiausias paminklas – tradicinis lietuviškas kryžius, skirtas Romui Kalantai ir visiems kitiems kovotojams už Lietuvos laisvę atminti. Jis buvo pastatytas 1972 m., kai R. Kalanta susidegino protestuodamas prieš Sovietų okupaciją Lietuvoje. Kitas įrašas ant kryžiaus postamento skamba taip: „Esu išrautas iš Lietuvos pakelių kuriose amžiais budėjau“. Čia kalbama apie tai, kad ateistinis Sovietų režimas Lietuvoje sunaikino daugybę tradicinių pakelės kryžių, kurie kadaise stovėjo vos ne kiekviename kaime ir kelyje, taigi „Rambyno“ kryžius, iškeltas laisvame pasaulyje, simbolizuoja Lietuvoje nugriautų kryžių „naują gyvenimą“. Vykstant skautų stovykloms, greta jo kas rytą iškeliamos Lietuvos ir JAV vėliavos. Ant žemės po kryžiumi iš akmenukų išdėlioti Gedimino stulpai.
Kryžius su spinduliais „Rambyno“ stovykloje
Jei jau tampi skautu, tai visam gyvenimui, taigi „Rambyne“ stovi Vyčių memorialas, kuriame įamžinti mirę lietuviai skautai iš Los Andželo regiono. Vyčiais iškilmingai vadinami suaugę Amerikos lietuviai skautai. Kiekvienam velioniui Vyčiui skirtas atskiras metalinis stulpelis su vardu ir pavarde. Stovykloje taip pat yra akmeninis paminklas su skautiškais įrašais, pavyzdžiui: „Tėvynė klaus, pareikalaus, / Tavęs, brolyt, reiks atsakyt: / Kodėl gerai jai nedarai – / Ką tu į tai? Ką tu į tai?“.
Memorialas mirusiems Vyčiams „Rambyne“
„Rambyno“ teritorijoje gausu lietuviškų užrašų. Pati stovykla pavadinta pagal Rambyno kalną Panemunėje, Lietuvoje, kuris kadaise buvo svarbi vieta Lietuvos pagonims.
Centrinė memorialo mirusiems lietuviams skautams dalis
Be to, stovykla „Rambynas“ yra unikali vieta tiek geografiniu, tiek istoriniu požiūriu, nes palapines čia skautai stato duobėse, kurias paliko šį regioną XIX a. perrausę aukso ieškotojai. Vis dar yra išlikusių nuosavybės teises žyminčių ženklų, o netoli stovyklos buvo atstatyta kasinėtojo trobelė. Į stovyklą veda tik neasfaltuotas kelias, o aplink plyti gana laukinė gamta. Augmenijoje čia vyrauja kūginė ir geltonoji pušys.
Kasmet „Rambyno“ stovyklose dalyvauja apie 100–200 skautų, dauguma iš Los Andželo, bet pasitaiko ir atvykstančių iš kitų Vakarų pakrantės miestų ar kitų JAV lietuvių skautų regionų. Vienas savaitgalis būna skirtas svečiams, dažniausiai nepilnamečių skautų tėvams, kuriems „Rambyno“ teritorijoje yra atskira stovykla. Visas šios skautų stovyklos plotas yra 12 akrų (5 ha).
Aukso ieškotojo trobelė netoli „Rambyno“
Kitos su Lietuva susijusios vietos Los Andžele
Los Andžele yra nemažai smulkių su Lietuva susijusių objektų, išsibarsčiusių po milžinišką miesto teritoriją, kurie, tiesą sakant, buvo sukurti net ne lietuvių.
„Mažajame Tokijuje“ yra paminklas Čijunei Sugiharai [Chiyune Sugihara], kuris 1939 m. ėjo Japonijos konsulo Lietuvoje pareigas ir nelegaliai išdavė daugybę Japonijos vizų Lietuvos bei Lenkijos žydams, tad jie spėjo išvykti dar prieš įsiveržiant nacistinės Vokietijos kariuomenei (šitaip Č. Sugihara nuo Holokausto išgelbėjo tūkstančius žmonių).
Chiyune Sugihara
Mažiausiai du objektai skirti su Los Andželu susigiminiavusiems miestams, tarp kurių yra ir Kaunas, įamžinti. Aikštėje Sister Cities Plaza nuolat plevėsuoja Kauno miesto vėliava (tarp kitų susigiminiavusių miestų vėliavų), o prie Los Andželo savivaldybės yra stulpelis, nurodantis atstumus iki kiekvieno susigimiavusio miesto, taigi ir iki Kauno.
Los Andželo Sister Cities Plaza aikštėje nuolat plevėsuoja Kauno miesto vėliava
Garsiuosiuose milžiniškuose gobelenuose, kabančiuose Los Andželo švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės katedroje, vaizduojami svarbiausi pasaulio religiniai veikėjai, žingsniuojantys link altoriaus, t. y. Dievo. Tarp jų yra ir du lietuviai: palaimintasis Jurgis Matulaitis ir šv. Kazimieras.
Los Andželo katedros gobelenai
Franklin D. Murphy skulptūrų sode, priklausančiam Kalifornijos universitetui Los Andžele, yra ir lietuvio skulptoriaus Vlado Vildžiūno darbas, kurį 1977 m. padovanojo lietuviai universiteto alumnai (tai nurodyta skulptūros lentelėje). Šis darbas, pavadintas „Paukštė dievaitė“, susijęs ir su Marija Gimbutiene, kuri dirbo šiame universitete plėtodama teorijas apie Baltijos šalių (ir visos Europos) priešistorinę mitologiją (archeomitologiją). Skulptūros istorija aprašyta ant jos postamento.
V. Vildžiūno skulptūra „Paukščių deivė“
Lietuviškų elementų yra net vienoje garsiausių Los Andželo vietų – Holivudo šlovės alėjoje. Čia po žvaigždę turi ir lietuvių kilmės aktoriai Charles Bronson (tikrasis vardas Karolis Bučinskis) ir Ruta Lee – abi yra svarbioje zonoje greta kinų teatro [Chinese Theater], apsuptos daugybės garsiausių Holivudo aktorių ir režisierių žvaigždžių. Be to, Alui Jolsonui (apie kurio kapą jau rašyta pirmiau) skirtos net trys žvaigždės (Holivudo šlovės alėjoje už pasiekimus skirtingose srityse, pavyzdžiui, kine, televizijoje, radijuje, garso įrašų veikloje ar gyvų pasirodymų srityje, duodamos atskiros žvaigždės, tad žmonės, kurių karjera neapsiribojo viena sfera, jų gali turėti daugiau, nei vieną). Šios trys garsenybės – vieninteliai asmenys Holivudo šlovės alėjoje, kurie tikrai laikė save lietuviais ir dalyvavo lietuviškoje veikloje (C. Bronson, R. Lee) arba buvo gimę Lietuvoje (A. Jolson). Tačiau čia įamžinta ir daugiau žmonių, turinčių ar turėjusių „švelnesnį“ ryšį su Lietuva (pavyzdžiui, kuris nors jų protėvis yra iš Lietuvos): Robert Zemeckis (jo tėvas lietuvis), William Shatner (senelis yra žydas litvakas) ir kt.
Los Andželo Holivudo šlovės alėja
Čarlzo Bronsono žvaigždė Holivudo šlovės alėjoje
Los Andželas - vienas vos trijų JAV miestų, kur yra Lietuvos konsulatai (kiti - Čikaga ir Niujorkas). Tačiau konsulatas veikia daugiaaukščio pastato nuomojamose patalpose, savo pastato konsulatas neturi.
Kviečiame skaityti ir to paties autoriaus Augustino Žemaičio bendrą straipsnį apie Los Andželą ir jo lankytinas vietas
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Kaliforniją dienoraščiai
Dalintis:
Naujasis Hampšyras
Naujasis Hampšyras maža valstija, gyventojų čia tik milijonas, bet čia - kadaise turtingas Naujosios Anglijos regionas, į kurį ~1900 m. dirbti vyko daug lietuvių, šiandien jų ~7000, ypač daug aplink Našujos miestą (85 000 gyv.), kuriame ir daug su Lietuva susijusių vietų.
Našua lietuvių bažnyčia
Našujos lietuviško gyvenimo širdis - Šv. Kazimiero bažnyčią - uždaryta 2002 m. (iki pat paskutinės dienos čia laikytos lietuviškos mišios, altorių supo trispalvę simbolizavusios gėlės), bet pastatas tebestovi. Jame įrengti butai, o šis daugiabutis tebesivadina Kazimiero pastato (Casimir Place).
Buvusios bažnyčios koridoriuose nekilnojamojo turto vystytojai įrengė atminimo lentų su pastato ir lietuvybės Našujoje istorija, senomis nuotraukomis. Išlikę ir skliautai, nes palėpėje butai neįrengti; skliautai šiek tiek matosi iš viršutinio koridoriaus per paliktas stiklines lubas. Tam, kad patektumėte į vidų, gali tekti prašyti gyventojų įleisti.
Pats neogotikinis pastatas nestatytas lietuvių, o nupirktas iš ankstesnės teritorinės katalikų parapijos.
Našujos Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Koridorius buvusioje bažnyčioje, šonuose durys į butus. Tarp durų - senos nuotraukos.
Našujos tekstilės pramonė
Prieškario lietuvius (per 1000) į Našują pritraukė galinga tekstilės pramonė. Nors aukso amžius truko neilgai - per Didžiąją depresiją fabrikai žlugo, o paskutinis užsidarė 1949 m. - lietuviai jau buvo įleidę čia šaknis ir ~700 gyvena iki šiol. Priešingai daugybei regiono vietovių Našuja atgimė, jos nepalietė "rasių kraustymasis" (baltaodžiai neišsikėlė į priemiesčius), ji "Money" žurnalo net išrinkta geriausiu gyvenimui Amerikos miestu. Įspūdingi ir milžiniški anų laikų tekstilės fabrikai, kuriuose triūsdavo lietuviai, pripažinti paveldu ir tebestovi miesto centre (Main St, Franklin St, Factory St, Front St).
Našujos fabrikai nuo ten, kur stovi skulptūra 'Įvairovė' Front St (žr. žemiau)
Našujos lietuvių kapinės
Našujoje yra net dvejos lietuvių kapinės. Virš Hudsono priemiestyje esančių Šv. Kryžiaus lietuvių kapinių, būna, plazda trispalvė, ten akivaizdžiai parašyta "Lithuanian". Tai - katalikiškos kapinės; paminklinis akmuo tarp vėliavų netoli įvažiavimo yra dedikuotas atminčiai tų, kurie tarnavo savo šaliai, savo bendruomenei bei Šv. Kazimiero lietuvių parapijai.
Iš pradžių katalikų bažnyčia nenorėjo steigti atskirų lietuvių kapinių, laidojo lietuvius bendrose. Tačiau tuo metu daug lietuvių visose JAV norėdavo savų kapinių, o Našujos lietuviai nuėjo dar toliau: bažnyčiai neįsteigus lietuviškų kapinių, įsigijo žemės ir 1928 m. įkūrė savas Lietuvių kooperacines kapines. Jos tebegyvuoja Carmichal Way, ten palaidota apie 400 žmonių.
Šv. Kryžiaus lietuvių kapinės su Lietuvos ir JAV vėliavomis
Tuo metu kapinės buvo ir religinis reikalas, nes katalikų bažnyčia laikėsi pozicijos, kad katalikams dera būti laidojamiems tik pašventintose bažnyčios kapinėse. Supratusi, kad daug lietuvių pradės laidotis nebažnyčios kapinėse, bažnyčia "pasidavė" ir įsteigė taip pat ir savo lietuviškas kapines (minėtas Šv. Kryžiaus). Šitaip Našujoje atsirado net dvejos lietuvių kapinės.
Lietuvių kooperacinės kapinės, tiesa, nebesivadina lietuvių (nuo 2010 m.), ir ten plazda tik JAV ir Naujojo Hampšyro vėliavos. Oficialus jų pavadinimas - Pinewood cemetery. Tačiau yra jų lietuvišką istoriją menantis atminimo akmuo. Taip pat abejose Našujos kapinėse pilna senutėlių antkapių su lietuviškomis pavardėmis.
Atminimo akmuo primenantis, kad tai buvo Lietuvių kooperacinės kapinės
Našujos lietuviškos skulptūros ir gatvių pavadinimai
Priešingai daugeliui prieškarinių pirmosios bangos Amerikos lietuvių "kolonijų", Našujoje ir uždarius bažnyčią vyko nemažai su Lietuva susijusių veiklų. Priežastis tam - Zylonio fondas, įkurtas iš Amerikos lietuvių Zylonių šeimos palikimo. Ši šeima paliko pinigus tam, kad stiprinti Našujos ir Lietuvos santykius, ir iš fondo pinigų į Našują kviestos šiuolaikinės Lietuvos muzikos grupės, Našujos bibliotekai perkamos lietuviškos knygos, vyko kitų renginių.
Iš Zylonio fondo sukurta ir kai kurių naujų lietuviškų vietų. Pavyzdžiui, finansuota Lietuvos skulptorės Astos Vasiliauskaitės skulptūra "Kalbantis krūmas" (E Hollis St, prie gaisrinės). Nors pati skulptūra neturi lietuviškų simbolių ar formų, aiškinamajame stove prie jos minima sena lietuvių kalba, cituojama autorė ("Man smagu, kad lietuviai JAV atrado laimę. Kai žmogus laimingas, jis iš vidaus švyti"). Dar viena lietuvių sukurta skulptūra vadinasi Įvairovė (Diversity). Ji stovi netoli buvusių gamyklų, o ją sukūrė vietiniai lietuviai Voitkovskės ir Tomolonis.
Vasiliauskaitės skulptūra 'Kalbantis krūmas'
Našujoje yra daug vietų, pavadintų buvusių jų savininkų lietuvių garbei. Viena jų - 116 akrų Gelažausko rezervatas į vakarus nuo miesto, įkurtas žemėje, kurią Gelažauskų šeima žemesne nei rinkos kaina - už 200 000 vietoje 2 800 000 dolerių - pardavė valdžiai (nors daugelis Naujojo Hampšyro lietuvių atvyko dirbti visų pirma fabrikuose, daug jų, kaip Gelažauskai, galiausiai įsigijo žemės ūkininkavimui, nes įsigyti žemės prieškariu ir tarpukariu buvo dažno lietuvio svajonė, o darbas fabrike - tik būdas tam pasiekti; daugelis tokių lietuvių, tiesa, užsidirbę pirko žemę Lietuvoje, bet kai kurie - ir JAV). Medinė lentelė su rezervato pavadinimu stovi prie įvažiavimo į rezervatą.
Įvažiavimas į Gelažausko rezervatą.
Šeima seniau ten augino karves.
Našujoje yra ir privačių namų rajonėlis, kuriame gatvės pavadintos lietuviškai šeimos, kuriai priklausė ta žemė, atstovų garbei. Pavadinimai - Tomolonis, Vieckis, Mizoras. Dar dvi gatvės irgi pavadintos tos šeimos atstovų garbei, tik vardai suanglinti: Monica, Monias. Pirmieji ten buvusio ūkio savininkai buvo Leonas (Leon) Vieckis ir Monika Mizuraitė-Vieckienė (Monica Mizuras Vieckis). Jų dukra Monika ištekėjo už kito lietuvio Juozapo (Joseph) Tomolonio, o kita dukra Filija (Phyllis) ištekėjo už Prano Monio (Frank Monis).
Mizoro gatvė, vienas lietuviškų Našujos gatvių pavadinimų
Kitur Našujoje yra ir Vilniaus gatvė - tiksliau, Vilna, taip pavadinta pagal senąjį prieškarinį rusišką miesto pavadinimą, kuris prieškariu dažnai vartotas ir anglų kalboje. O juk būtent prieškariu į Našują atvyko dauguma lietuvių. Prie Šv. Kryžiaus kapinių driekiasi Grigo gatvė.
Naujojo Hampšyro lietuviškos vietos toliau Našujos
Į šiaurę nuo Našujos esančiame Mančesterio mieste yra Kauno gatvė. Taip pat Mančesteryje puikiai išsilaikęs fabrikų rajonas - 1,5 km ilgio Commercial gatvė. Joje yra Millyard muziejus, kur aiškinama, kaip veikė šie fabrikai (naudodami vandens jėgą), kaip ten plušo dešimtys tūkstančių imigrantų (tarp jų lietuviai).
Bedfordo kaime prie Mančesterio 1957 m. savo vienuolyną įkūrė vienuolės benediktinės, dėl sovietinės okupacijos turėjusios trauktis iš Kauno. Nedidelio balto pastato, tiesa, nebėra: 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, benediktinės savo veiklą perkėlė atgal į Lietuvą, o 1999 m. Bedfordo vienuolyną uždarė, žemę pardavė miestui. Pastatas sudegė, lietuviškų ženklų ten nebėra. Tiesa, parkas iki šiol oficialiai vadinasi Benediktinių parku (Benedictine Park). Uždarius vienuolyną, benediktinėms pastatytas paminkas Šv. Juozapo kapinėse, ant kurio aprašyta vienuolyno istorija, pavaizduotas tradicinis koplytstulpis.
Benediktinių parko ženklas
Epingo miestelis stokoja lietuvių bendruomenės, bet ten yra palaidotas pasaulio sunkiasvorių bokso čempionas Jack Sharkey (Juozapas Žukauskas). Jis tikras lietuvis: „Jack Sharkey“ vardą pasirinko pagal du savo mėgiamus boksininkus. Amerikos lietuviai, būna, nežino rašytojų Škėmos ar Radausko, bet beveik visi žino Žukauską-Sharkey!
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Naująjį Hampšyrą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Interaktyvus lietuviškų vietų Merimako slėnyje žemėlapis
Dalintis:
Rod Ailandas
Rod Ailandas - mažiausia JAV valstija, tačiau ir jos sostinėje Provindese būta lietuviško rajono (Smith Hill).
Rajono širdis - Šv. Kazmiero bažnyčia, uždaryta 2017 m. ir parduota nekatalikams. Šį pastatą lietuviai pasistatė dar 1935 m., aplink parapija turėjo ir kitų pastatų, mokyklą, vienuolyną.
Providenso Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Prie buvusios bažnyčios stovi paminklas lietuviams. Kaip rašoma ant jo paties, jis dedikuotas įvairioms lietuvių grupėms, kurias norėjo atminti paminklą statę Providenso lietuviai: Amerikos lietuviams, kurie pastatė Šv. Kazimiero bažnyčią; lietuviams, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir pražuvo gulaguose per 50 Lietuvo okupacijos metų; penkiems Šv. Kazimiero parapijonims, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare. "Dieve suteik jiems amžinąją ramybę", "Te į pasaulį ateis taika ir teisingumas ir jūsų mirtys nebus beprasmės" - rašoma angliškai ant paminklo. Paminklą "karūnuoja" tradicinių formų lietuviškas kryžius-saulė, apjungaintis krikščionišką ir pagonišką simboliką.
Providenso lietuvių paminklas Rod Ailande
Tame pat rajone taip pat stūkso ir lietuvių klubas. Jis pradėjo gyvenimą dar 1914 m. kaip Amerikos lietuvių piliečių pašalpinis klubas ir jo tikslas buvo padėti sergantiems lietuviams (anuomet JAV nebuvo jokio socialinio draudimo). Tačiau ilgainiui jis pavirto į lietuviškų renginių centrą, 1955 m. pasistatė dabartinį pastatą. Pastatą iki šiol ženklina bareljefas su Vyčiu ir JAV herbu bei užrašu "American Lithuanian Citizen Benefit Club", o taip pat iškaba. Deja, klubas tapo vienu tų, kurie 2020 m. neatlaikė COVID pandemijos ribojimų - užvėrė duris su visam. Pastatas dabar apleistas, nors vietos entuziastai mėgino jį paversti kultūriniu centru ir (tai buvo labiau kontroversiška) vienu metu naudojo kaip benamių ir narkomanų prieglaudą. Pastatas dviejų aukštų - apatiniame aukšte būta lietuvių baro, viršutiniame - renginių salė.
Rod Ailando lietuvių klubas
Rod Ailando lietuvių klubo bareljefas
Tiek lietuvių bažnyčiai, tiek lietuvių klubui didelį smūgį sudavė Smith Hill rajono žlugimas. Šiandien čia itin daug narkomanų, didelis nusikalstamumas, matosi daug išdaužytų langų. Tokiomis aplinkybėmis, dauguma Rod Ailando lietuvių net ir klubui ir bažnyčiai dar veikiant ten nebevažiuodavo, paskutiniais jų veikimo metais šias vietas reguliariai lankydavo tik 10-20 žmonių, ten nebevykdavo lietuviški renginiai. Šiandien valstijoje gyvena ~3500 lietuvių, tačiau jie nesudaro daugumos jokiame rajone.
Įdomu, kad Rod Ailando įstatymai įtvirtinę Vasario 16 d. kaip šventę: § 25-2-28 įstatymų sąvado punktas vadinasi "Lietuvos nepriklausomybės diena" ir skelbia: "Vasario 16 diena kasmet bus minima kaip Lietuvos nepriklausomybės diena. Ją šios valstijos žmonės pagerbs atitinkamomis ceremonijomis viešose vietose".
Pirmieji lietuviai į Rod Ailandą atvyko ~1898 m., o jau 1907 m. "The Providence Journal" rašė, kad jų valstijoje gyvena apie 1700. Kaip buvo gana įprasta, kadangi Lietuvoje tuo metu elito kalba buvo lenkų, lietuviai iš pradžių jungėsi prie lenkų parapijos (Šv. Adalberto), kurios apie ketvirtį parapijiečių atidarymo metais 1902 buvo lietuviai. Vėliau lietuvių tautinis atgimimas, susivokimas kaip atskiros tautos, lėmė lietuvių atsiskyrimą. Nuo 1919 m. jie laikinai rinkdavosi katedroje, o 1921 m. jau buvo įsigiję buvusią graikų cerkvę, o 1935 m. pasistatė dabartinę bažnyčią. Senoji bažnyčia tada paversta lietuvių mokykla, o 1938 m. perstatyta į didesnę mokyklą.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Rod Ailandą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Lietuviškų vietų Rod Ailande žemėlapis
Dalintis:
Viskonsinas
Į šiaurę nuo Ilinojaus ir Čikagos plytintis Viskonsinas glaudžia apie 10 000 lietuvių, dauguma kurių yra atvykusiųjų dar prieškariu palikuonys. Todėl lietuvių pastatai čia seni, išsidėstę senuose miestuose palei Mičigano ežerą, nemaža jų dalis nebeveikia. Šiame straipsnyje jie aprašomi iš šiaurės į pietus.
Šeboigano lietuvių bažnyčia, kapinės ir piloto Felikso Vaitkaus kapas
Šeboigane įsikūrusi seniausia Viskonsino lietuvių bendruomenė, gyvuojanti čia nuo XIX a. Šeboigane - ir Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia (2705 S. 14-ta gatvė). Nors bažnyčia tokiu pavadinimu tebėra, dabar tai – naujas pastatas, drauge su mokykla pastatytas 1960 m., kai parapija jau praktiškai buvo nebe lietuvių. Senoji bažnyčia nugriauta, o naujojoje bažnyčioje lietuviško nėra nieko. Vis tik lietuviškose parapijos kapinėse dauguma kapų vis dar lietuvių (tai – vienintelės lietuviškos kapinės visoje Viskonsino valstijoje, įkurtos 1929 m.). Dar senesnių lietuviškų palaidojimų, su daugiau lietuviškų žodžių antkapiuose, yra Soutsaido kapinėse.
Šeboigano Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia
Šeboigano lietuvių kapinės
Šeboigano priemiesčio Kohlerio kapinėse palaidotas Feliksas Vaitkus - lakūnas, 1935 m. sėkmingai įgyvendinęs Dariaus ir Girėno sumanymą perskristi Atlantą. Tiesa, jis nusileido Airijoje, ne Kaune, o Darius ir Girėnas Airiją taip pat praskrido, tačiau jie pasirinko skristi į Lietuvą ir sutiko mirtį jos nepasiekę, dar Lenkijoje. Feliksas Vaitkus tuo tarpu planų Lietuvą pasiekti atsisakė dėl prasto oro. Dėl šios priežasties ir tragiškos žūties pakeliui Darius ir Girėnas tapo savotiškais tarpukario Lietuvos kankiniais ir žinomi gerokai labiau negu Feliksas Vaitkus. Feliksas Vaitkus buvo šeštasis pasaulyje, vienas perskridęs Atlantą lėktuvu su vienu varikliu (šitai parašyta ir ant jo kapo). Ilsisi jis kapinių sektoriuje, priklausančiame įtakingai vietos Brotz giminei, kurios dukterį buvo vedęs.
Felikso Vaitkaus gyvenimas nebuvo paženklintas tokio skausmo ir skurdo kaip tuo metu į JAV atvykusių lietuvių. Jis jau gimė JAV (iš Lietuvos ten jau buvo atvykę jo tėvai), tarnavo JAV oro pajėgose, baigė universitetą. Vėliau gyvenime jis plušo Boeing kompanijoje.
Brotz šeimos kapų zona Kohlerio kapinėse, kur palaidotas ir Feliksas Vaitkus
Felikso Vaitkaus ir jo žmonos kapas
Port Vašingtono lietuviškasis paveldas
Nors jaukus Port Wašingtono miestelis šiandien nebeturi nieko lietuviško, kadaise jame stovėjo nedidukė Šv. Ambraziejaus lietuvių bažnyčia, talpinusi apie 100 žmonių, ją lankė 30 šeimų ir 50 vienišių. Bažnyčia uždaryta 1964 m., nugriauta 1965 m. Dabar ten – gyvenamasis namas.
Port Vašingtono Šv. Ambraziejaus lietuvių bažnyčia
Milvokio lietuvių bažnyčia ir muziejus
Milvokio - didžiausio Viskonsino valstijos miesto - Viešajame muziejuje yra ekspozicija „Europos kaimas“. Ten - 32 Europos tautų XIX a. tradiciniai kaimiški namai, iš kokių žmonės emigruodavo į JAV. Tarp jų - ir lieuviška gryčia. Sukurtas kaimas skirtas „visiems buvusiems, esamiems ir būsimiems Amerikos imigrantams ir jų indėliui į JAV kultūrą“.
Lietuvą reprezentuoja nedidelė trobelė, kurios viduje – pilna lietuviškų daiktų, o langus supa drožiniai. Palyginus su kitomis tautybėmis, trobelė – maža, nes lietuviai mieste nesudarė didelės bendruomenės. Ekspozicijoje taip pat yra žodis „Lietuviai“ greta įėjimo bei medinė lėlė su tautiniu kostiumu tautinių kostiumų galerijoje. Pats muziejus – iš tų, kurie vienu metu skirti viskam – nuo gyvūnų iki indėnų; turi net nuosavą planetariumą.
Lietuviškas namas Milvokio miesto muziejuje
Lietuviško namo vidus
Milvokyje yra Šv. Gabrieliaus lietuvių bažnyčia. Pastatas, pradėtas statyti 1913 m., tebėra, bet dabar jis naudojamas Didžiosios Dvasios kongregacijos - faktiškai tai yra indėnų katalikų parapija. Lietuviškų detalių, bent lauke, neišlikę.
Milvokio Šv. Gabrieliaus lietuvių bažnyčia
Rasino lietuvių bažnyčia
Rasine stovi Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Uždaryta ji 1998 m, sujungus airių, slovakų, vokiečių ir lenkų parapijas. Pats pastatas dabar naudojamas baptistų bažnyčios. Jo adresas - 815 Park Ave. Nieko lietuviško nebeliko: anksčiau buvčs iš plytų išdėliotas užrašas bei Šv. Kazimiero statula virš įėjimo panaikinti, liko tik išsikišęs statulos pjedestalas.
Rasino lietuvių bažnyčia
Kenošos lietuvių bažnyčia
Kenošoje yra Šv. Petro lietuvių bažnyčia (2224 30th Ave). Dabartinė statyta 1966 m - kaip ir Šeboigane, drauge su mokykla. Ji pakeitė senąją lietuvių bažnyčią, turėta planų pastatyti naują "tikrą" bažnyčią ateityje. Tačiau planai liko neįgyvendinti ir parapija iš esmės liko veikti mokyklos salėje. Mokykla, tiesa, dabar jau uždaryta.
Kenošos Šv. Petro lietuvių bažnyčia dabar
Priešingai nei Šeboigane, Kenošoje lietuviškas paveldas išsilaikęs geriau. Bažnyčioje – ir Lietuvos himnas, o apatinėje salėje yra ir didelė freska, liudijanti lietuviškas bažnyčios šaknis, atidengta 2001 m. – gerokai po to, kai parapija oficialiai tapo nebe vien lietuviška. Freskoje – Vytis, Kryžių kalnas, Trijų kryžių kalnas, pakelės tradicinis kryžius, kita. Kadaise bažnyčioje būta ir mokyklos valgyklos.
Freskos fragmentas su lietuviškais simboliais (salėje, kurioje veikė mokyklos valgykla)
Lietuvos himnas, lietuvių kunigų nuotraukos – visa tai – prie bažnyčios įėjimo, o iš lauko galima rasti ir Dievo gailestingumo paveikslą.
Nuo 1926 m. bažnyčią prižiūri tėvai marijonai, tačiau 2018 m. jie – lenkai, o nebe lietuviai.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Viskonsiną dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Viskonsine žemėlapis
LRT laida apie Viskonsino lietuvių paveldą
Dalintis:
Vašingtonas (JAV valstija)
Vašingtono valstijoje, kaip ir kitose JAV Ramiojo vandenyno pakrantės valstijose, lietuviško paveldo beveik nėra, nes ir lietuvių bendruomenių čia kūrėsi mažai.
Išimtis yra Roslino [Roslyn] lietuvių kapinės (įsteigtos 1909 m.). Kadangi tai vienintelės lietuviškos kapinės vakarinėje JAV dalyje, kai kuriems regiono lietuviams imigrantams jos tapo, galima sakyti, piligrimystės objektu. Čia dažnai organizuojami Vėlinių minėjimai, kurių metu simboliškai prisimenami Lietuvoje likusių artimųjų kapai. Šiuose renginiuose lankosi daugiausiai iš gana naujų imigrantų sudaryta Siatlo [Seattle] lietuvių bendruomenė, taip pat Oregono (Portlando) lietuviai. Be to, minėtų miestų lietuviai sutvarkė kapines, įrengti naują tvorą su Lietuvos herbu ir pastatė antkapius tiems lietuviams, ant kurių kapų nebuvo įskaitomai užrašytų pavardžių.
Roslino lietuvių kapinės; centre – memorialas ir Lietuvos bei JAV vėliavos
Šiuo metu Rosline gyvena vos 800 žmonių, tačiau 1910 m. čia buvo nemažas angliakasybos centras, į kurį plūdo daugybė imigrantų. Užuot įrengus kapines, kuriose laidojama griežtai pagal priklausymą religijai / parapijai (kaip tais laikais buvo įprasta), Rosline vienos greta kitų buvo įkurtos net 26 nedidelės kapinaitės. Kai kurios jų buvo skirtos konkrečioms tautoms – be lietuvių, čia dar yra kroatų, serbų, slovakų ir kt. kapinės. Šiais laikais Roslinas yra mėgstamas turistų, kapinių kompleksu rūpinasi miestelio valdžia, stato nuorodas turistams į jas. Netoli įėjimo net įrengtas ekranas, kuriame rodomi vaizdo įrašai ir pasakojimai apie visas kapinaites, įskaitant lietuviškąsias.
Roslino istorinių kapinių lankstinukas turistams
2009 m. Roslino lietuvių kapinėse buvo pastatytas 16 tūkst. JAV dolerių kainavęs lietuvių kapinių memorialas. Juo pažymėtas kapinių įkūrimo šimtmečio jubiliejus. Memorialo įrengimą (kaip ir daugumą kitų šių kapinių tvarkymo darbų) organizavo Vilius Žalpys, lietuvis iš Portlando, kuris, beje, atgaivino ir vietinį lietuvių klubą. Kitoje memorialo pusėje pateikiamas ne tik šiose kapinaitėse palaidotų asmenų (46), bet ir kitose regiono kapinėse besiilsinčių lietuvių sąrašas. Kadangi į JAV atvykusių emigrantų vardai ir pavardės dažniausiai būdavo pakeičiami (suanglinami), daugumos žmonių pavardės ant šio memorialo užrašytos dukart, t. y. pateikiama ir tikroji lietuviška, ir JAV naudota versija. Memorialo fasadinėje pusėje yra užrašas „Lithuanian Cemetery“ („Lietuvių kapinės“), V. Žalpio eilėraštis anglų kalba: „Lithuania, so far from your shores we have traveled, to those beautiful mountains we call home. The roots of my family now grown here, but forever will my heart be yours“ („Taip toli nukeliavom nuo tavųjų krantų / Į kalnus aukštuosius - naujuosius namus / Įaugo čia šaknys mūsiškių šeimų / Bet širdys - per amžius - jos tavo, jos bus!“) ir herbas Vytis.
Roslino lietuvių kapinių memorialas iš arti
Roslino lietuvių kapinių tvorą taip pat puošia Vytis, o pačioje teritorijoje stovi nemažai naujų antkapių, skirtų žmonėms, kurie, ilgo ir kruopštaus V. Žalpio tyrimo duomenimis, buvo čia palaidoti, tik be antkapių. Šie V. Žalpio pastatyti antkapiai apipavidalinti tautiškiau nei buvo įprasta XX a. pradžioje: papuošti herbu su Vyčiu ir užrašu „Born in Lithuania“ („Gimė Lietuvoje“).
Naujai pastatytas antkapis, žymintis seną lietuvio kapą Roslino kapinėse
Vytis ant Roslino lietuvių kapinių tvoros
Antra vieta Rosline, kurioje palaidota nemažai lietuvių, yra lenkų kapinės, kartais dar vadinamos lenkų-lietuvių kapinėmis. Iš pradžių į JAV emigravusiems lenkams ir lietuviams buvo gana įprasta steigti bendras organizacijas (parapijas, klubus, kapines) – visai nenuostabu, turint galvoje, kad iki 1795 m., kai šias šalis aneksavo Rusijos Imperija, Lietuva ir Lenkija kartu sudarė bendrą valstybę (Abiejų Tautų Respublika, Žečpospolita). Šioje valstybėje mokslo, literatūros, religijos ir kitose viešosiose srityse dominavo lenkų kalba bei kultūra, o lietuvių kalba vartota tik privačiam bendravimui. Tačiau XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai per Lietuvą nuvilnijo Tautinio atgimimo sąjūdis, vis daugiau lietuvių ėmė siekti visose gyvenimo sferose vartoti lietuvių kalbą. Šios nuotaikos persidavė ir į Ameriką: Amerikos lietuvių bendruomenės panoro atsiskirti nuo bendrų su lenkais parapijų, klubų ir kitų institucijų (juk pastaruosuiuose visi renginiai vykdavo lenkų kalba). Nors mirusiesiems kalba neturi reikšmės, palengva Amerikos lietuviai pradėjo norėti ir savų kapinių. Tad 1909 m. Rosline buvo įsteigtos atskiros lietuvių kapinaitės.
Dabar senosiose lenkų (ir lietuvių) kapinėse plazda tik Lenkijos vėliava, tačiau V. Žalpio pastatytoje memorialinėje lentoje aprašyta visa istorija – kad kadaise, prieš abiem tautoms pasukant skirtingais keliais, jose laidoti ir lenkai, ir lietuviai (pastarųjų čia ilsisi mažiausiai 18). Ant tos lentos taip pat yra ir Lenkijos, ir Lietuvos herbai.
Lenkų-lietuvių kapinės; pirmame plane – memorialinė lenta, papuošta Lenkijos ir Lietuvos herbais
Dar vienos šio regiono kapinės, kuriose palaidota nemažai lietuvių, yra Kli Elamo [Cle Elum] miestelyje (Laurel Hill Memorial Park), kur amžinojo poilsio atgulė mažiausiai 41 lietuvis. Jose 2018 m. (Lietuvos Respublikos šimtmečio proga) Vilius Žalpys pastatė savo paties sukurtą tradicinį lietuvišką kryžių, kurį finansavo kiti Amerikos lietuviai. Kryžius sumontuotas iš atskirų dalių, kad būtų lengviau remontuoti (viena šių dalių – metalinis „saulutės“ skritulys). Tradicinius lietuviškus kryžius paprastai sudaro ne tik įprastinė krikščioniško kryžiaus forma, bet ir iš pagonybės laikų išlikęs saulės motyvas. Ant kryžiaus pritvirtinta lentelė skelbia, kad jį Kli Elamui padovanojo Kititaso [Kittitas] apygardos lietuvių klubas (organizacija, kurią V. Žalpys atgaivino, nors pats gyvena visai kitur).
Lietuviškas kryžius Kli Elame
Pačiame Siatle lietuvių bendruomenė neturi nuosavo pastato, tad susitikimus rengia latvių centre. Siatle įsikūrusiame Vašingtono universitete dėstoma Skandinavijos regiono studijų programa, į kurią įeina ir Baltijos šalių studijų moduliai. Šio universiteto bibliotekoje yra lietuviškas skyrius.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Vašingtono valstiją dienoraščiai
Dalintis:
Meinas
Viena šiauriausių JAV valstijų Meinas garsėja Kenebunko kurortu - viena įspūdingiausių lietuviškų vietų JAV. Taip pat Meine dar nuo prieškario būta lietuvių bendruomenių ir klubų Rumfordo, Liuistono miestuose, o pačioje Meino šiaurėje įkurtas lietuviškų skulptūrų parkas.
Naktį žibanti Jono Muloko koplytėlė žuvusiems už Lietuvą - dalis lietuviško parko
Kenebunkporto lietuvių parkas, vienuolynas ir kurortas
Ramus pajūrio miestelis pirmiausiai atkreipė dėmesį lietuvių pranciškonų, bėgusių nuo sovietinio genocido Lietuvoje. 1947 m. jie čia įkūrė vienuolyną. Tam įsigijo medžiu dekoruotą 1908 m. Tudorų stiliaus dvarą, pastatytą Bufalo pramonininko Viljamo A. Rodžerso užsakymu (projekto autoriai Grynas (Green) ir Viksas (Wicks)). Prie šio pastato 1953 m. jie prijungė koplyčią - jos gražius ekspresionistinius vitražus, metalinį dekorą ir bareljefus sukūrė V. K. Jonynas. Vitražai - ypač lietuviški; visi užrašai lietuviški, lietuviški ir daug siužetų (Aušros Vartai, Šv. Kazimieras, Vilniaus herbas).
Lietuviško vienuolyno rūmai
Vienuolyno koplyčios vitražai su Šv. Kazimieru, Vilniaus Aušros vartais
Vėliau aplink vienuolyną išaugo ištisas lietuviškas parkas, pritraukiantis ir daugybę amerikiečių turistų. Jame - įspūdinga Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė, skirta žuvusiems už Lietuvą (1957 m.). Naktį ji didingai apšviečiama, o jos liaudiškos, kaimų varpines menančios formos - puikus pavyzdys Jono Muloko modernaus lietuviško architektūrinio stiliaus, kuris egzistuoja tik Amerikoje, nes Lietuva buvo okupuota sovietų. Koplyčia išpuošta Vytauto Kašubos religinėmis skulptūrėlėmis.
Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė iš arčiau. Po kryžiumi parašyta 'In memory of those who died for freedom of Lithuania'
Parke gausu ir kito svarbaus lietuviško religinio meno: medinis Lietuviškas koplytstulpis, puošęs Lietuvos paviljoną 1939 m. pasaulinėje parodoje Niujorke, V. K. Jonyno Trigubos bažnyčios skulptūra iš Vatikano paviljono 1964-1965 m. pasaulinėje parodoje, kur ant kryžiaus pavaizduota triumfuojanti bažnyčia (rojuje), kovojanti bažnyčia (žemėje) ir kenčianti bažnyčia (pragare). Lietuviai interpretuodavo - tikriausiai, ne be pagrindo - kad "kenčianti bažnyčia" tai vėl - parodymas to, kas Sovietų okupacijos laikais dėjosi Lietuvoje.
V. K. Jonyno trigubos bažnyčios kryžius
Kitas didelis Jono Muloko kūrinys - Lurdas (dirbtinė ola su Marijos skulptūra, 1953 m.), ant kurio viršaus - maža lietuviška koplytėlė, sienoje įrašytas prašymas Marijai ginti Tėvynę, pavaizduotas Vytis. Priešais Lurdą būdavo laikomos mišios, tačiau tikinčiuosius išvaikė ir uodai, tad dabar mišios laikomos tik vienuolyno koplyčioje.
Kenebunko Lurdas
Pranciškonų parke galima ir gyventi, mat čia veikia Pranciškonų svečių namai - pats lietuviškausias Amerikos viešbutis (65 kambariai). Tenai dirba daug lietuvių, gausu lietuviškų užrašų ir skelbimų. Svečiams dalinami ir angliški visų lietuviškų vienuolyno parko objketų aprašymai, kviečiama juos aplankyti. Parke yra ką veikti ir be to: nuo Pranciškonų parko pasivaikščiojimo takų atsiveria gražūs vaizdai į upę, Kenebunkporto kurortą, yra suolelių pasėdėti, be lietuviško meno - ir indėnės šventosios Kateri Tekakvitos statula. Parko ir svečių namų vieta puiki - į vieną pusę lengvai pėsčias nueisi iki paplūdimio, į kitą - iki kurorto centro (nepilnas kilometras). Vienuolyno teritorijoje yra ir daugiau lietuviškai pavadintų pastatų: "Baltija", "Kretinga", "Palanga". Pavadinimai iškart primena Lietuvos pajūrį, kuris pasitraukusiems nuo sovietų okupacijos į JAV kėlė daug gražių prisiminimų, bet buvo nebepasiekiamas. Šiuose pastatuose yra svečių namų kambariai.
Vaizdas į upę iš lietuviškojo vienuolyno pasivaikščiojimo tako
Pagrinidnis svečių namų pastatas statytas 1959 m. kaip lietuvių gimnazija - vietoje dvaro arklidžių. Tačiau ji 1969 m. užsidarė. Mat lietuvių regione labai mažai, o moksleiviams tekdavo atvažiavus iš Čikagos, Niujorko ar Bostono, gimnazijoje ir gyventi (kaip internate). Šiaip ar taip, lietuviai pranciškonai pasirinko Kenebunką savo vienuolynui ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad daugelis tų vyskupijų, kuriose lietuvių gyveno daugiau, nenorėjo pas save priglausti "vienuolių tremtinių" iš Lietuvos. Tačiau, atrodo, iš blogo viskas galiausiai išėjo į gerą, nes gauta labai rami, populiari tarp turistų vieta, toli nuo miestų šurmulio, mažumų getų, nusikalstamumo ir kitų problemų, kurios "sudraskė" ne vieną Amerikos lietuvių vietą.
Kenebunko lietuviški svečių namai
Kenebunko lietuviškuose svečių namuose klientai sveikinami ir lietuviškai
Visas kompleksas išplėtotas Amerikos lietuvių lėšomis, kurių pavardės puošia daugybę atminimo lentų. Tačiau šiandien jis domina ir amerikiečius - gal net labiausiai tarp visų Amerikos lietuvių objektų Naujojoje Anglijoje. Ir "Lonely Planet" knygose jis aprašytas. Dažnas vienuolyno svečias būdavo net prezidentas Dž. V. Bušas, kuris Kenebunko kurorte turėjo vasarnamį. Beje, kai Lietuvoje vyko "dainuojanti revoliucija", pranciškonai organizavo žygį iki Bušo namo, prašydami paramos.
Lurdo rėmėjų lenta
Atsivėrus Lietuvai, religinė veikla Kenebunkporte kiek menko, nes lietuviai pranciškonai perkėlė savo centrą atgal į Lietuvą. Dar XX a. šeštajame dešimtmetyje neišsilaikė dabartinių svečių namų vietoje gyvavusi mažoji seminarija, septintajame dešimtmetyje - rekolekcijų namai. Tačiau lietuvybė išliko, lietuviški paminklai ~2004 m. restauruoti. Didžiausios plėtros laikais vienuolyne gyveno apie 30 pranciškonų, o pradžioje, kaip ir dabar - keturi. Nuo 2001 m. svečių namus prižiūri pasauliečiai.
V.K. Jonyno kūryba vienuolyno koplyčioje
Lietuviški objektai kaimiškose Meino vietovėse
Meino [Maine] miesteliai Ramfordas [Rumford] ir Luistonas [Lewiston] yra vieninteliai valstijoje, kuriuose buvo įsikūrusios didesnės prieš Antrąjį pasaulinį karą atvykusių lietuvių bendruomenės.
Ramforde Lietuvos istoriją primena LPK lietuvių kapinės. Prie įėjimo į kapines nurodyta, kad jos buvo įkurtos 1920 m., nors ant netoliese palaidoto kapinių įkūrėjo Viskanto (Wiskont) antkapio nurodyta įsteigimo data yra 1923-ieji metai. Kaip bebūtų, pirmoji didesnė laidojimų banga buvo 6-ajame dešimtmetyje. Tik viename antkapyje galima perskaityti lietuviškais rašmenimis iškaltus žodžius, nes jau anuomet daugelis Ramfordo apygardoje gyvenusių JAV lietuvių pirmenybę teikė anglų kalbai. Vis dėlto čia gausu ir lietuviškų pavardžių (originalių, suanglintų arba sulenkintų). Kapinių pavadinime „LPK“ greičiausiai yra raidinė miestelyje veikusio „Lietuvių piliečių klubo“ santrumpa. Šios kapinės yra didesnio pakelėje įsikūrusio laidojimo komplekso dalis. Iki 1998 m. jos priklausė lietuvių asociacijai, vėliau buvo susijungtos su savivaldybės kapinėmis.
Meksiko lietuvių kapinės
Ramforde taip pat veikė lietuvių klubas, vadintas Šv. Roko sale. Ten pakeliui iš darbo popieriaus fabrike užsukdavo lietuviai darbininkai. Maždaug 7-ajame dešimtmetyje jis buvo uždarytas, o baltas medinis pastatas be jokių lietuviškumo ženklų stovi apleistas iki šių dienų.
Buvusi Ramfordo šv. Roko lietuvių salė
Luistono lietuvių salės (Šv. Baltramiejaus draugija, SBS) pastato fasade, priešingai, iki šiol išliko gražus užrašas, liudijantis pradinę jo paskirtį. 1914 m. iškilusiame pastate dabar veikia lombardas, bet prieš Antrąjį pasaulinį karą sukurtas interjeras išliko nepakitęs. Pastatas įrašytas į Luistono nekilnojamųjų paveldo objektų sąrašą.
Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba
Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)
Lietuviškų skulptūrų parkas Meino valstijos šiaurinėje dalyje
Aleksandro (Alexander) miestelyje prie pat Kanados sienos galima pamatyti daug lietuviškų skulptūrų. Jas pastatė vietinė Paeglių (Paegle) šeima. Daugiausia skulptūrų susitelkę prieAleksandro meno tako (Alexander Art Trail), prie kurio įėjimo parašyta „Lietuviško paveldo takas“ (Lithuanian Heritage Trail). Paeglių šeima pasamdė medžio meistrus iš Lietuvos, kad šie sukurtų tradicines lietuviškas skulptūras. Dauguma jų yra lietuviško stiliaus, kai kurios jų – ir lietuviško turinio, pavyzdžiui, legendinis Geležinis vilkas arba lietuviška "Vargo mokykla", veikusi tuo metu, kai Rusijos imperijoje buvo uždraustas lietuviškas raidynas (kad amerikiečių lankytojui būtų aiškiau, ši skulptūra pavadinta „Namų mokykla“ - "Home school"). Tako gale esanti dviejų žmonių skulptūra vaizduoja pačius Paeglius.
Lietuviško paveldo tako iškaba
Netoliese esančiame ežere Paegliai turi privačią salą, kurią pavadino Baltijos sala (Baltic Island) - išsikovojo, kad šis pavadinimas salai būtų suteiktas oficialiai. Šioje saloje stovi lietuvių pagonių miškų deivės Medeinės skulptūra (Vilniuje stovinčios skulptūros kopija), plevėsuoja Lietuvos ir Latvijos vėliavos, įrengtas bunkerį primenantis Istorijos kupolas (History Dome), kuriame aprašyta Paeglių šeimos istorija. Keliose ekspozicijos vietose pateiktos ir vietos žmonių mintys. Aleksandro meno takas yra prieinamas visiems lankytojams, į Baltijos salą galima patekti tik su savininkų leidimu.
Medeinės skulptūra Baltijos saloje
Rolandas Paegle buvo latvių skulptorius, jo žmona Gražina – lietuvė. Abi Baltijos tautos patyrė panašią Sovietų Sąjungos okupaciją, kurios Paeglių tėvai išvengė XX a. penktame dešimtmetyje išvykdami į Vakarų Europą, vėliau į JAV. Todėl Istorijos kupole yra daug informacijos apie Rolando ir Gražinos veiklą protestuojant prieš sovietų okupaciją. Didžiausias sutuoktinių pasiekimas buvo jų lobistinė veikla, padėjusi išlaisvinti Lietuvos politinį kalinį Simą Kudirką, kuriam vėliau buvo leista emigruoti į JAV.
Paeglių šeima gyveno Niujorke, o Aleksandro apylinkės tapo jų laisvalaikio leidimo ir meninių polėkių įgyvendinimo vieta. Daugiausiai skulptūrų pastatė po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais. Tada Paegliai dažnai su labdara vykdavo į Lietuvą ir Latviją. Tų vizitų metu jie daugiau sužinojo apie medinių skulptūrų tradiciją Baltijos šalyse, susipažino su daugybe skulptorių, kuriuos ir pakvietė į savo meno parką ir salą Meine.
Lietuvių vargo mokykla (Lietuviško paveldo take)
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Meiną dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Meine žemėlapis
LRT laida apie Meino lietuvių paveldą
Dalintis:
Minesota
Agrarinė Minesotos [Minnesota] valstija buvo toli į vakarus nuo didžiųjų JAV pramoninių miestų, klestėjusių prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kuriuose kūrėsi dauguma lietuvių. Taigi vietinė lietuvių bendruomenė, įkurta 1922 m., buvo tokia maža, kad nuo 1970 m. jos veikla sustojo (tačiau 1991 m. buvo vėl atkurta). Čia nėra lietuviškų bažnyčių, klubų ar kitų panašių pastatų.
Tačiau yra kaimas, pavadintas Vilnu [Wilno] pagal lenkišką Vilniaus pavadinimą. Tai viena iš vos kelių vietovių, pavadintų Lietuvos miestų vardais. Kaimo pagrindinės gatvės pavadinimas taip pat susijęs su Lietuva – Kowno St. (t. y. pagal lenkišką Kauno pavadinimą).
Įdomu, kad šį kaimą 1883 m. įkūrė lenkai imigrantai, kilę ne iš dabartinės Lietuvos teritorijos. Tiesiog "Wilno", "Kowno" tuo metu veikė tarsi reklama, lenkams šios vietovės kėlė gerus jausmus ir skatino juos čia keltis. Lenkams tai buvo tarsi savos žemės. Wilno lenkų spaudoje net pravardžiuotas "Amerikos Lietuva", nors su Lietuva, be pavadinimų ir kažkiek panašaus kraštovaizdžio, daug bendro neturi.
Vilno kaimas
Kaimą sudaro vos keletas namų ir neogotikinė Šv. Jono Kantiečio bažnyčia (3069 Kowno Street, pastatyta 1902 m.), pravardžiuojama „kukurūzų laukų katedra“ (joje yra vitražai su Lietuvos globėjais šv. Kazimieru ir šv. Jurgiu, bet tai lėmė bendra Lenkijos ir Lietuvos istorija). Vilnas laikomas pavyzdine lenkų ūkininkų bendruomene (o lietuviai tokių bendruomenių nesuformavo, nes daugiausia dirbo pramonėje).
Vilno bažnyčios ženklas
Vilno šv. Jono Kantiečio bažnyčia
Kowno gatvė Vilne
Vienintelė vieta, kažkiek susijusi su lietuviais, Minesotos didžiausiame metropolyje - Mineapolyje-Sent Paule - milžiniškas ir puošnus Landmark Center pastatas, seniau veikęs kaip federaliniai teismai. Būtent šiuose teismuose 1936 m. nuteistas garsiausias Amerikos lietuvių banditas Alvinas Karpis, su gauja grobęs žmones, plėšęs traukinius ir laikytas "JAV visuomenės priešu nr. 1". Dabar pastatas gali būti lankomas turistų, o įvairiuose jo aukštuose pilna lentelių, pasakojančių rūmų istoriją. Ne vienoje tų lentelių paminėtas ir Karpis - galima rasti ir jo nuotrauką, ir citatą, ir netgi jam skirtą atskirą lentelę, kur pasakojama apie jo teismą. Galima nueiti ir į 317 salę, kur jis prisipažino kaltu. Tačiau istorinės lietuvių bendruomenės Minesotoje nebuvo ir pats Karpis čia negyveno. Landmark Center Karpis buvo nuteistas iki gyvos galvos, tačiau 1969 m. gavo malonę, o mirė 1979 m.
Landmark Center Sent Paule
Lentelė, pasakojanti apie dieną, kai Karpis prisipažino kaltas
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Minesotą dienoraščiai
Dalintis:
Florida
Saulėtoji Florida pastarąjį šimtmetį amerikiečius vilioja neįtikėtinais tempais. Dažnam amerikiečiui čia - svajonių vieta praleisti senatvę.
Ir dauguma lietuvių į Floridą atvyko ne tiesiai, o per aplink: uždirbę pinigus vėsiuose šiauriniuose didmiesčiuose iškeitė jų betonines gatves į Floridos pajūrį (ypač 1970 m. ir vėliau). Čia jie atkūrė tai, ką paliko Niujorke, Čikagoje ar Bostone: lietuviškas organizacijas, klubus. Tačiau didingų mūrų laikas jau buvo praėjęs, todėl lietuviškasis Floridos paveldas - kuklesnis ir modernesnis.
Šiandien Floridoje gyvena apie 32 000 lietuvių ir ši valstija nusileidžia tik Ilinojui, Pensilvanijai, Kalifornijai, Masačusetsui ir Niujorkui. Tačiau šitaip smarkiai augo visų Floridos žmonių skaičius: 1900 m., kai lietuviai masiškai plūdo į Ameriką, Floridoje tegyveno 500 000 žmonių, o šiandien - 20 milijonų (palyginimui Pensilvanijoje, kuri buvo pirmasis lietuvių emigrantų tikslas Amerikoje, per tą patį laiką gyventojų skaičius užaugo tik nuo 6 iki 13 milijonų).
Saulėlydis Sent Pete Beach prie Sent Pitersbergo. Palangą priminę paplūdimiai ir saulė - pagrindiniai lietuvių viliotojai persikelti gyventi į Floridą
Sent Pitersburgo lietuvių klubas
Didžiausia Floridos lietuvių bendruomenė yra Sent Pitersberge, kuriame stūkso vienintelis Floridoje Lietuvių klubas (adresas 4880 46th Avenue North). Pastatas kuklus, bet gyvas, nes klubas vis pasipildo naujais į Floridą persikeliančiais Amerikos lietuviais. Lietuviai čia renkasi į lietuviškus pietus, veikia lietuviška mokykla, biblioteka. Klubo širdis - pagrindinė salė ir mažoji salė, dekoruotos Amerikos lietuvių dailininkų darbais.
Sent Pitersbergo lietuvių klubas
Klubą įkūrė dar pirmoji Amerikos lietuvių banga: šie žmonės, imigravę į JAV ~1900 m., pensinį amžių pasiekė po Antrojo pasaulinio karo. Kaip tik tuo metu tapo madinga senatvėje išvažiuoti į Floridą ir tarp lietuvių populiariausias buvo būtent Sent Pitersbergas: 1960 m. jo apylinkėse gyveno apie 300 lietuvių.
Sent Pitersbergo lietuvių klubo didžioji salė sekmadieninio susitikimo metu
Įpratę turėti savo lietuvių klubus šiaurės JAV, 1963-1964 m. jie pastatė klubą ir naujojoje žemėje Sent Pitersburge. Klubo buvimas ir bendruomenės spauda paskatino daugiau lietuvių keltis būtent į Sent Pitersbergą. ~1970 ir vėliau čia kėlėsi į pensiją išeinantys dipukai (pasitraukę į JAV nuo sovietų okupacijos 1944 m.), pamažu perėmę klubą į savo rankas.
Įėjimas į lietuvių klubą su trispalve
1976 m., 1980 m. ir 1989 m. pastatyti trys lietuvių klubo priestatai: iš pradžių klube buvo tik viena salė, o priestatuose atsirado antra salė, baras, biblioteka, tualetai, sandėliukai ir t.t. Klubas išsiplėtė nuo 451 kv. m iki 970 kv. m ploto. Klubas funkcionalistinis, be lietuviškų architektūrinių detalių (buvo klubo fasade mediniai Gedimino stulpai, tačiau nupuvus nuimti). Prie durų pakabinama Lietuvos vėliava, o atminimo lenta skelbia, kad klubas dedikuotas Charles Blizai, kurio dėka jis pastatytas.
Sent Pitersbergo lietuvių klubas po pastatymo 1964 m.
Sent Pitersbergo lietuvių klubas po išplėtimų 1992 m., su Gedimino stulpais fasade
Apie trečdalis klubo narių Floridoje gyvena tik žiemomis, o vasaromis grįžta į šiaurinę JAV dalį, kur dažniausiai yra ir tenykščių lietuvių klubų ar parapijų nariai. Iš viso Sent Pitersberge su priemiesčiais lietuvių ~3000, paplūdimio apylinkėse jie sudaro per 2% gyventojų. Tiesa, ne visi lietuviai dalyvavo ar dalyvauja klubo veikloje: iš pradžių dalis lietuvių buvo kairieji ir nedalyvavo klubo kūrime (turėjo savo organizacijas), daug trečiabangių (atvykusių po 1990 m.) irgi neprisijungė prie klubo.
Lietuvių klubo baras
Vienas patriotinių kūrinių lietuvių klube. Aut. V. Vatiekūnas 1979, kampe parašyta: 'Šaukiu galingąjį Praamžių! Šaukiu, sukilkite didvyriai,.. Regiu laisvėjančią Tėvynę...'
Klubas veikia sekmadieniais dienos metu.
Sent Pitersbergo (St. Pete Beach) lietuvių koplyčia
Sent Pitersbergo apylinkėse, 555 68th Ave, St Pete Beach saloje, ~1975 m. įkurtos Šv. Kazimiero lietuvių katalikiškos misijos Floridoje istorija panaši, kaip visos Floridos lietuvių bendruomenės: namą pranciškonai nupirko tam, kad čia gyventų pasenę jų kunigai.
Tuo metu Lietuva buvo sovietų okupuota, vienuoliška veikla ten sovietų drausta - taigi, pranciškonai galėjo laisvai veikti tik užsienyje ir Amerikoje turėjo nemažai kunigų, aptarnaudavusių lietuvių parapijas. Išėję į "pensiją", jie galėjo būti atsiųsti į šią misiją Floridoje - kur persikeldavo ir dalis nusenusių jų parapijiečių.
Nupirktame kukliame dviejų aukštų pastate su dviem butais, keturiais miegamaisiais, jie ne tik gyveno, tačiau ir patarnavo Floridos lietuviams. Namo garažas transformuotas į lietuvišku stiliumi dailininko Rūkštelės įrengtą koplyčią, talpinusią 28 žmones - ten laikytos Mišios. Taip pat misijos kunigai laikė mišias ir nelietuviškoje Gulfporto bažnyčioje.
Sent Pitersbergo lietuvių misija
Koplyčia uždaryta 2017 m. ir nuo to laiko lietuviškos mišios Gulfporte laikomos tik ypatingomis progomis.
Aplinkui koplyčią lietuvis Jonas Valauskas pastatė du lietuviškai pavadintus daugiabučius - "Nida" (1976 m.) ir "Venta" (1972 m.). "Nidoje" iš 10 butų 8 nupirko lietuviai, panašiai ir "Ventoje", tačiau ilgainiui pardavė ir dabar belikę tik pavadinimas, kuris užrašyti ant pastatų.
Daugiabutis Nida prie lietuvių misijos
Užrašas Nida ant daugiabučio
Ventos daugiabutis St Pete Beach
Pietų Floridos lietuvių paminklas, muziejaus ekspozicija
Antra pagal dydį lietuvių bendruomenė po St. Pete Beach kūrėsi pietų Floridoje aplink Vest Palm Byčo miestą, dabar faktiškai Majamio priemiestį.
Kaip ir St. Pete Beach, daugiausiai tai buvo iš šiaurinės JAV atsikeliantys dipukai. Jiems buvo itin svarbi lietuviška kilmė, todėl jie nutarė pasilaidoti kartu. Royal Palm kapinėse įsigijo sklypą, kurį pavadino Lietuvišku sodu (Lithuanian Garden) (tai liudija įsmeigta lentelė).
Lietuvių sodas
Sodo širdis - bendras paminklas mylimai Lietuvai. Tai - marmurinė plokštė su kryžiumi ir ratu. Įdomu, kad užrašai ant jos lietuviškai ir angliškai skirtingi: lietuvių k. ji dedikuota "Mylimai Lietuvai", o anglų k. parašyta "Amerikos lietuviai dedikuoja Jungtinėms Amerikos Valstijoms". Paminklo priekyje yra Gedimino stulpai, stilizuotas Vytis, karūnuotas Vyčio kryžius, šone - angliški užrašai "Liberty" ir "Freedom" ("Laisvė", kuri lietuviams buvo itin svarbi, nes Lietuva tada dar buvo sovietų okupuota). Paminklas pastatytas 1984 m., šalia jo įrašytos postamento aukotojų pavardės - Jonas ir Albina Jakubauskai.
Paminklas lietuviams iš arčiau
Lietuviai sulaidoti keliomis eilėmis už paminklo. Kaip įprasta JAV, pavienius kapus žymi ne antkapiai, o lentelės. Tačiau ant daugelio lentelių be vardų ir pavardžių yra ir lietuviški simboliai - Vyčiai, Gedimino stulpai, lietuviški užrašai.
Vienas kapų su lietuviškais ženklais
Į pietus nuo Vest Palm Byčo stūkso Leik Vorto istorijos muziejus, kuriame - informacija apie šio miestelio istoriją ir dabartį. Viena salių dedikuota trims imigrantų tautybėmis - lietuviams, lenkams ir suomiams. Lietuviški eksponatai apima tautodailės kūrinius: margučius, tautines juostas, lėles tautiniais rūbais. Taip pat Lietuvos žemėlapius, himną, LDK valdovų nuotraukas. Jie nėra plačiau aprašyti. Viską suaukojo vietos lietuviai, kurių pavardės parašytos prie ekskponatų.
Leik Vorto muziejaus lietuviškoji ekspozicija
Kadaise lietuvių daug gyveno ir Džuno Byče, kur kasmet keliama lietuviška vėliava, vykdavo dideli lietuvių piknikai, bet ilgainiui bendruomenė apnyko.
Kitos Floridos lietuvių bendruomenės
Ir kitur Floridoje lietuviai daugiausiai įsikūrę pajūrio miestuose ir kurortuose. Bendruomenės yra Daytona Beach, Majamyje, Cape Coral, Pompano Beach, anksčiau buvo ir Sunny Hills.
Apie lietuvišką paveldą kitur Floridoje informacijos nepavyko rasti.
Majamyje anksčiau buvo lietuvių klubas (Miami Lithuanian-American Citizens Club), kuris stovėjo maždaug ten, kur dabar Miami Casino. XX a. devintajame dešimtmetyje buvo parduotas Miami Jai Alai, kuri pastatą nugriovė ir padarė parkingą.
Buvusio Majamio lietuvių klubo nuotrauka
Taip pat skaitykite: Augustino Žemaičio straipsnis apie kelionę į Floridą, kurio metu buvo padarytos šios nuotraukos ir surinkta informacija.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Floridą dienoraščiai
Dalintis:
Su Sitis, Ajova
Su Sityje [Sioux City] Ajovoje stovėjo ir lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia (adresas 2524 Leech Ave), pastatyta XX a. pradžioje, kai Misūrio upė tebebuvo vienas pagrindinių Amerikos "greitkelių", o miestai ant jos krantų sparčiai plėtėsi, į juos plūdo fabrikų darbininkai.
Su Sičio šv. Kazimiero bažnyčia buvo pakankamai vertinga architektūriniu požiūriu, kad 1998 m. būtų įtraukta į Nacionalinį istorinių vietų registrą (NRHP). Šią bažnyčią, kurią iš pradžių finansavo 1000 vietos lietuvių ir kuri iškilo (1915 m.) netoli miesto mėsos perdirbimo įmonės, suprojektavo garsus Prerijų mokyklos atstovas architektas Viljamas Stylas [William L. Steele], nutaręs supaprastintų formų neogotikinį pastatą papuošti bokštu su kupolu. William L. Steele suprojektavo ir Vudberio [Woodbury] apygardos teismo rūmų pastatą.
Historic image of Sioux City's St. Casimir Lithuanian church.
Bažnyčios interjeras, apie 1950 m. sukurtas Amerikos lietuvio Adolfo Valeškos, taip pat buvo įspūdingas. Kaip ir daugelis kitų tuo metu naujai atvykusių JAV lietuvių, jis buvo lietuvių menininkas, pabėgęs nuo Sovietų vykdyto genocido ir cenzūros. Jis taip pat garsėjo Čikagos lietuvių operai kurtomis dekoracijomis.
Deja, net įtraukimas į NRHP neišgelbėjo bažnyčios nuo vyskupijos inicijuotos pražūties. Siekdama atsikratyti etninės parapijos, Su Sičio vyskupija apie 1990 m. uždraudė priimti naujus parapijos narius (nors parapija neturėjo finansinių problemų), 1998 m. nurodė atlaikyti paskutines mišias, o 2007 m. istorinį bažnyčios pastatą visai nugriovė. Jos sklype išliko tik sena klebonija, o pačią bažnyčią pakeitė šiuolaikinis vienaaukštis gyvenamasis namas.
Griaunama Su Sičio lietuvių bažnyčia
Privatus namas, šiuo metu stovintis buvusios bažnyčios vietoje (dešinėje – iki šiol išlikusi klebonija)
Tiesa, milžiniškomis vietos lietuvių pastangomis A. Valeškos kurtą interjero dekorą ir netgi kupolą pavyko išsaugoti.
Du A. Valeškos paveikslai ir šv. Kazimiero statula dabar yra „Trinity Heights“ – sakralinių skulptūrų ir šventovių parke. TTai yra tame pačiame pastate, kur eksponuojamas medinis „Paskutinės vakarienės“ paminklas (nesusijęs su lietuviais). Greta Valeškos paveikslų pateikiami šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios aprašai.
Pagrindinė „Trinity Hall“ skulptūra (nesusijusi su lietuviais)
Su Sičio lietuvių bažnyčios interjero vaizdas iš „Trinity Heights“. Abu išgelbėti A. Valeškos paveikslai šioje nuotraukoje matomi abipus altoriaus
Nors senstanti vietos lietuvių bendruomenė norėtų į „Trinity Heights“ perkelti ir likusius iš bažnyčios išgelbėtus objektus (idealiu atveju, suformuoti iš jų atskirą paminklą), tačiau 2021 m. šie objektai vis dar laikomi įvairiose privatiems asmenims priklausančiose vietose. Kupolo vietos koordinatės: 42.492197, -96.397614, „State Steel“ teritorijoje (matomoje iš Virginia gatvės), vitražiniai langai saugomi Kristaus Gimimo parapijoje, o akmenys su bažnyčios pavadinimu, buvę virš durų ir jų šone, dabar laikomi vietos lietuviams priklausančiame privačiame ūkyje.
Su Sičio lietuvių bažnyčios kupolas. Įdomu tai, kad čia naudojamas lietuviškas naujadaras „maldnamis“ vietoje įprastesnio, tačiau iš slavų kalbų kilusio žodžio „bažnyčia“
Akmuo su Su Sičio lietuvių bažnyčios pavadinimu (privačioje žemėje)
Su Sitis buvo antras labiausiai į vakarus nutolęs miestas pasaulyje, kuriame stovėjo lietuviška bažnyčia (po Los Andželo).
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ajovą dienoraščiai
Dalintis:
Teksasas
Jorktaune [Yorktown], Teksaso valstijoje, įsikūrusi seniausia žinoma Amerikos lietuvių bendruomenė.
Tiesa, dauguma dabartinių Teksaso lietuvių su ja nėra susiję. Pastaraisiais dešimtmečiais Teksaso gyventojų skaičius šaute šovė į viršų (nuo 9 mln. 1960-aisiais iki 26 mln. šiuo metu), o tarp gausybės imigrantų, atvykusių į valstiją, būta ir lietuvių. Nemažai jų – Amerikos lietuviai, atsikraustę iš šiaurinių valstijų. Tiesa, šis srautas gana naujas, tad sparčiai augančiuose Teksaso didmiesčiuose senų lietuviškų bažnyčių, mokyklų ar paminklų nėra.
Tačiau, nors šis faktas ilgą laiką buvo pamirštas, pirmieji lietuviai į Teksasą atsikraustė 1852 m., netrukus po JAV-Meksikos karo. Jie persikėlė iš tuo metu vokiečių valdomos Mažosios Lietuvos, o ne Rusijos imperijos pajungtos ir ekonomiškai atsilikusios Lietuvos dalies (kurioje tada dar tebegaliojo baudžiava, tad migracijos galimybės buvo labai ribotos). Šie lietuviai išaugo aplinkoje, kurioje dominavo vokiečių kultūra, tad atvykę integravosi į Amerikos vokiečių bendruomenes (nors jų pavardės bylojo apie lietuvišką kilmę). Jų tikslas buvo toks pat kaip ir vokiečių: įveikus ilgą kelionę laivu, o paskui pėsčiomis į šalies gilumą, Teksaso valstijoje rasti žemės sklypą ūkininkavimui. Tuo metu į Teksasą vedini šiais tikslais kėlėsi daug vokiečių, kurie Mažojoje Lietuvoje buvo lietuvių kaimynai.
Memorialinė lenta Teksaso lietuviams netoli Jorktauno
Jorktauno lietuvių kapinės
Pagrindinis Jorktauno lietuviškų šaknų simbolis yra Smit Kriko [Smith Creek] lietuvių kapinės, seniau – užžėlusios ir apleistos, tačiau XX a. pabaigoje sutvarkytos savo genealoginiu medžiu susidomėjusių Jorktauno lietuvių palikuonių. Jie pastat ir ženklą, nurodantį, kad tai lietuvių kapinės, taip pat nupiešė Lietuvos vėliavą.
Lietuvių kapinių ženklas netoli Jorktauno, priskiriantis jas lietuvių Kirlikų ir Joniškių šeimoms
Daugumą antkapių buvo pasistengta kuo geriau išsaugoti, nors jei kuri paminklo dalis buvo visiškai sunykusi, jos jau nebeatkūrė; taigi, kapinių detalės yra autentiškos, daugiausiai XIX a. ar XX a. pradžios.
Visiškai arba iš dalies išliko apie 30 antkapių, nors čia galėjo būti palaidota ir daugiau žmonių. Kapinės yra netoli buvusio Smit Kriko [Smith Creek] kaimo, kuriame anksčiau gyveno daug lietuvių. Daugelyje šaltinių nurodoma, kad kapinės pavadintos Joniškių šeimos (pavardė Joniškys vokišku principu užrašyta kaip Jonischkies), kuriai anksčiau priklausė jų žemė, vardu. Prieš Joniškius žemės savininkai buvo Kirlikai (pavardė šaltiniuose rašoma Kirlicks, vėliau Kerlick), taigi ženkle dabar įrašyta „Smith Creek Cemetery. Kirlicks Jonischkies. Lithuanians“ (Smit Kriko kapinės. Kirlikai, Joniškiai. Lietuviai“). Čia buvo laidojami kelių lietuvių šeimų ir vienos vokiečių šeimos nariai (pastaroji šeima turėjo ryšius su Joniškiais).
Jorktauno lietuvių kapinės
Dauguma čia besiilsinčiųjų buvo palaidoti XIX a., pradedant nuo 7-ojo dešimtmečio (seniausias paminklas su 1864 m. data stovi ant Kirliko kapo). Vėliau, kai Jorktaune buvo įrengtos modernios („St. Paul`s“) kapinės, šios tapo nebenaudojamos – vėliau mirę lietuviai jau palaidoti naujoje vietoje. Maždaug iki XX a. 4-ojo dešimtmečio Smit Kriko lietuvių kapines vis dar tvarkė ir prižiūrėjo jose besiilsinčių asmenų palikuonys. Deja, mirus protėvius prisimenančiai kartai, kapinės buvo apleistos ir smarkiai užžėlė. Tik 8-ajame dešimtmetyje jas vėl atrado žmonės, ieškantys savo lietuviškų šaknų.
Pašto dėžutė su Lietuvos vėliava Joniškių kapinėse
Dauguma įrašų antkapiuose yra vokiški, likusieji – anglų kalba, nors patys velioniai kalbėjo, skaitė ir laiškus rašė lietuviškai. Tai atitiko padėtį pačioje Mažojoje Lietuvoje tuo metu, kai jie iš jos išvyko (dar prieš lietuvių tautinį atgimimą, prasidėjusį XIX a. pabaigoje). Tais laikais Mažojoje Lietuvoje vokiečių kalba buvo laikoma prestižine, todėl oficialiose srityse (pavyzdžiui, mokslo publikacijose ar valstybiniuose registruose) ją vartojo net ir tie, kurių gimtoji kalba buvo lietuvių. Būtent dėl šios diglosijos daugelis Jorktauno šeimų XX a. viduryje jau nebeturėjo supratimo apie savo lietuviškas šaknis – iki kol padarė rimtesnius tyrimus jiems buvo nesunku patikėti, kad seneliai ir proseneliai kalbėjo tik (ar daugiausiai) vokiškai, nes būtent šia kalba parašytos jų epitafijos.
Kapinių antkapiai. Kairiajame antkapyje kaip gimimo vieta nurodyta „Heydekrug, East Prussia“ (Heidekrugas, Rytprūsiai) – dabar tai Šilutės miestas Lietuvoje.
Jorktauno memorialinė lenta lietuviams
Keli pirmųjų Teksaso lietuvių palikuonys, atlikę genealoginį tyrimą ir sužinoję savo kilmę, finansavo memorialinės lentos pastatymą Jorktaune. Įdomu, kad tai viena iš vos keleto su lietuviais susijusių memorialinių lentų JAV apskritai, bet stovi miestelyje, kuriame 2000 m. surašymo duomenimis nėra nė vieno, laikančio save lietuviu (nors 37 % teigė turintys vokiškų šaknų). Lentoje rašoma: „Lithuanians in Texas. Among the many European immigrants arriving in Texas in the mid-19th century was a small group of Lithuanians who settled in the Yorktown vicinity of De Witt County. Due to their eventual assimilation with the numerous German immigrants in the area, the Lithuanians and their contributions to the history of this region were overlooked for generations. Records reveal that the first Lithuanian family to settle in this area probably was that of David and Dora (Scholze) Stanchos. They arrived about 1852, making them among the earliest documented Lithuanian immigrants to America. By 1874 they were joined by about 70 more immigrants, most from the province of Gumbinnen in what was then part of East Prussia. Leaving their homeland for a variety of religious and political reasons, the Lithuanians arrived in Texas primarily through the ports of Galveston and Indianola. Establishing farms in the area, the Lithuanians became American citizens and contributed to the history and culture of this area. Men from the community fought on both sides of the American Civil War. A small graveyard south of Yorktown known as Jonischkies Cemetery contains the interments of many of these early settlers.“ (Lietuviai Teksase. Tarp daugybės imigrantų iš Europos, XIX a. vid. atvykusių į Teksasą, buvo nedidelė grupelė lietuvių, kurie įsikūrė De Vito apygardoje, Jorktauno apylinkėse. Galiausiai jie asimiliavosi su gausia šio regiono vokiečių imigrantų bendruomene, todėl ilgus metus tiek patys lietuviai, tiek jų indėlis į regiono istoriją buvo užmirštas. Remiantis dokumentais, pirmoji šiuose kraštuose įsikūrusi lietuvių šeima tikriausiai buvo Dovydas ir Dora (Šulcaitė) Stančiai. Jie atvyko apie 1852 m. ir yra vieni pirmųjų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotų lietuvių imigrantų Amerikoje. Iki 1874 m. prie jų prisijungė dar apie 70 imigrantų, dauguma jų – iš tuometinių Rytprūsių Gumbinės apskrities. Palikę gimtinę dėl įvairių religinių ir politinių priežasčių, lietuviai į Teksasą daugiausia atvyko per Galvestono ir Indianolos uostus. Šiame regione įkūrę ūkius jie tapo Amerikos piliečiais ir prisidėjo prie regiono istorijos bei kultūros vystymosi. Per JAV pilietinį karą šios bendruomenės vyrai kariavo abiejose pusėse. Daugelio šių pirmųjų atvykėlių palaikai ilsisi nedidelėse kapinaitėse į pietus nuo Jorktauno, vadinamose „Joniškių kapinėmis“.).
Memorialinė lenta Teksaso lietuviams netoli Jorktauno
Pastabos: tikrieji lentoje nurodytų David ir Dora Stanchos vardai greičiausiai buvo Dovydas Stančius ir Dora Stančienė. Kitų suanglintų ar suvokietintų Teksaso lietuvių pavardžių tikrosios versijos: Kirlikas (Kirlicks), Mertinas (Mertine), Lundšėnas (Lundschen), Ragošius (Ragoszus), Joniškys (Jonischkies), Gelžius (Gelszus), Lenkaitis (Lenkeit), Mastaitis (Mosteit), Vaičys (Weichies), Vaišvila (Weischvill), Gudaitis (Guddaitis). Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu šiuolaikinė lietuvių kalbos rašyba dar nebuvo sukurta, tad rašydami savo pavardes lietuviai naudojo kaimyninių „prestižinių“ kalbų raides. Pavyzdžiui, tada dar neegzistavo lietuviška raidė „š“, todėl lietuviai šį garsą žymėjo arba vokišku junginiu „sch“, arba lenkišku „sz“ (taip pat galėjo perimti ir anglišką „sh“).
Gumbinnen yra vokiškas Gumbinės pavadinimas. 1945 m., kai šį miestą ir jo apylinkes okupavo sovietinė armija, vietiniai gyventojai (tiek vokiečiai, tiek lietuviai) buvo išžudyti arba išvaryti, o jų vietoje įsikūrė rusai. Miestas buvo pervadintas Gusevu ten žuvusio rusų komunisto garbei.
Jorktauno istorijos muziejus
Jorktauno istorijos muziejuje gausu eksponatų, susijusių tiek su pačios Lietuvos kultūra, tiek su pirmaisiais Jorktauno lietuviais, pavyzdžiui, lietuviškai parašytų laiškų kopijos, krovinių pervežėjais XIX a. dirbusių lietuvių darbo priemonės, pirmojo Jorktauno lietuvio iš Lietuvos atsigabentas žvejybinis tinklas, galvijams ženklinti naudotos žymės.
Jorktauno istorijos muziejus (dalis lietuviškų eksponatų)
Unikali Jorktauno lietuvių bendruomenės istorija ir senumas sudomino išskirtinai daug mokslininkų (tiek Amerikos lietuvių, tiek Lietuvos lietuvių), pavyzdžiui, ją tyrinėjo sociologas Vytis Čiubrinskas. Apie ją sukurtas dokumentinis filmas ir išleista daugybė knygų. Dalį šių leidinių galima rasti minėtame muziejuje.
Senas lietuviškai rašytas laiškas Jorktauno istorijos muziejuje
Filmas apie senuosius Teksaso lietuvius.
Jorktauno liuteronų bažnyčia
Kadangi atvyko iš Mažosios Lietuvos, pirmieji Jorktauno lietuviai buvo liuteronai. Drauge su vietiniais vokiečiais jie prisidėjo prie Šv. Pauliaus liuteronų bažnyčios statybos šiame mieste. Pirmoji bažnyčia iškilo 1874 m., tačiau 1930 m. ji buvo visiškai perstatyta.
Viduje kai kuriuose vitražiniuose languose įrašytos lietuviškos pavardės, pavyzdžiui, Joniškių šeimos. Tuo metu buvo įprasta bažnyčioje šitaip nurodyti aukotojų pavardes.
Įrašas apie Joniškių auką Jorktauno liuteronų bažnyčios vitraže
Kerlick gatvė Niu Braunfelse
Bėgant laikui kai kurie Jorktauno lietuviai persikėlė į kitus Teksaso miestus, pavyzdžiui, Niu Braunfelsą [New Braunfels], kurio viena gatvė ir parkas pavadinti Williamo Fredericko Kerlicko garbei (Kerlick Lane). Šiam žmogui čia priklausė 320 akrų, kuriuos jis pardavė, ir miestas nusprendė jo vardu pavadinti gatvę, o taip pat gretimą parką.
Kerlick Lane gatvė Niu Braunfelse
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Teksasą dienoraščiai
Dalintis:
Comments
Donations
Advertisement
Youtube
Info
- Tikslas – Amerika
- Lietuvių ir kaimyninių tautų skirtumai
- Dievo gailestingumas: Iš Lietuvos išplitusi krikščionių tradicija
- Lietuvos garbei pavadintos vietos užsienyje
- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys užsienyje
- Kaip išsaugoti lietuvišką paveldą Amerikoje
- Lietuvių stovyklos užsienyje
- Lietuvių kapinės užsienyje
- Lietuvių bažnyčios užsienyje
- Lietuvių vienuolynai užsienyje
- Užsienio lietuvių virtuvė
- Lietuvių rajonai užsienyje
- Lietuvių klubai užsienyje
- Lietuvių paveldas užsienyje: kas tai?
- Lietuvos mažumų paveldas užsienyje
- Lietuvių muziejai užsienyje
- Lietuvių mokyklos užsienyje
- Lietuviško paveldo užsienyje žemėlapiai
- Lietuvių ir kitų tautų panašumai
- Svetainės kūrėjas Augustinas Žemaitis
- Įdomiausių “lietuviškų” vietų užsienyje dešimtukas
- Lietuvių gatvės ir paminklai lietuviams užsienyje
- Paremkite 1,2% Gabalėlius Lietuvos
Topics
Alšėnų pilis Andriaus / Kunta Kintės sala Atsimainymo bažnyčia Brukline Atsimainymo bažnyčia Kvynse Aušros Vartų Marijos koplyčia Romoje Gardino pilys Gardino rūmai Kosavos rūmai Krėvos pilis Lietuviai Bajonėje (Bayonne, New Jersey) Lietuviai Brazilijoje Lietuviai Džersyje (Jersey City) Lietuviai Kiernyje (Kearney, New Jersey) Lietuviai palaidoti Romos kapinėse Lietuviška koplyčia Vašingtono Nekaltojo prasidėjimo šventovėje Lietuviškos parduotuvės Gruzijoje Lietuvių emigracija į Braziliją Lietuvių emigracija į Urugvajų Lietuvos ambasada Europos Sąjungoje Lietuvos ambasada JAV Lietuvos generalinis konsulatas Lotynų Amerikoje Lietuvos kankinių koplyčia Romoje Lietuvos kolonija Gambijoje Lietuvos kolonijos Afrikoje Lituanica (Lietuvos) aikštė Niujorke Lydos Gedimino pilis Lydos pilis Minesotos lietuvių bendruomenė Myro pilis Naugarduko pilis Naujojo Džersio Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia Nesvyžiaus rūmai Paminklas Kengyro gulago sukilimui Paminklas tremtiniams Steplage Ružanų rūmai San Paulio Bar Do Vito lietuvių baras San Paulio lietuvių rajonas Tremtinių paminklas Peščenlage Urugvajaus lietuvių kultūrinė bendrija Vila Lituania Romoje Vila Zelina rajonas San Paule Vilniaus skveras Tbilisyje Vilniaus universiteto modelis Minieuropos parke (Briuselyje) Vilnius Minesotoje Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia BajonėjePagrindiniai rėmėjai šiais metais:
Kultūros paveldo departamentas
Lietuvių fondas
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas