Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Deitonas (Ohajas)

Nors Deitonas yra toli nuo kitų lietuviškų JAV miestų, įspūdingo lietuviško paveldo čia itin daug.

Pagrindinė lietuviška vieta Deitone yra Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia. Ji unikali tuo, jog nepaisant to, kad pastatyta 1912-1913 m. kaip nedidelė ir gan paprasto stiliaus bažnyčia (projektuota Amerikos architekto W. L. Jaeckle), XX a. 5 dešimtmetyje ji perstatyta į vieną labiausiai lietuviškų JAV bažnyčių. Prie šio sulietuvinimo prisidėjo lietuvišką modernų tautinį stilių kūrę Jonas Mulokas, Adolfas Valeška, Vytautas Kazimieras Jonynas. Nors nedidelis bažnyčios dydis ribojo jų galimybes sukurti jiems įprastą lietuvišką fasadą su Baroko įkvėptais bokštais, jie padarė viską, ką galėjo: atsirado lietuviškas tautinis špilis, gražūs vitražai.

Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia

Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia

Šoniniai vitražai išpuošti lietuviškais koplystulpiais. Vitražuose už altoriaus atvaizduotas Kryžių kalnas prie Šiauių, kuriam tuo sovietinės okupacijos metu metu kaip tik grėsė pavojus iš sovietų būti nugriautam ir išdraskytam. Šoniniai altoriai papuošti tradiciniais lietuviškais medžio raižiniais, kryžiais-saulėmis. Net menkiausios detalės, tokios kaip bažnyčios durys, nepamirštos – jos dabintos Gediminaičių stulpais. Daugelis medžio raižinių - vietinio dievdirbio Džordžo Mikalausko darbas.

Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios altorius

Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios altorius


Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu

Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu


Deitono lietuvių bažnyčios vitražai

Deitono lietuvių bažnyčios vitražai


Gediminaičių stulpai ant įėjimo į Deitono lietuvių bažnyčią

Gediminaičių stulpai ant įėjimo į Deitono lietuvių bažnyčią


Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios vidus

Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios vidus

Kaip ir dauguma JAV lietuvių bažnyčių, Deitono bažnyčios žemutiniame aukšte, dydžiu prilygstančiame pagrindinei bažnyčios daliai, kur laikomos Mišios, vyksta bendruomenės renginiai, tokie kaip Kūčios. Tenai irgi daug tautinių detalių – gražus medinis lietuviškas Vytis (su užrašu „Tegyvuoja Lietuva“), sukurtas Antano Lukoševičiaus 1914 m., kas liudija jį esant senesnį už pačią Lietuvos Respubliką, daug kitų lietuviškų drožinių.

Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m.  Vytis

Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m. Vytis

Bažnyčios pašonėje stovi didinga Trijų kryžių šventovė 1965 m. dedikuota Lietuvos kankiniams: šimtams tūkstančių lietuvių, nužudytų per sovietų vykdytą genocidą ar ištremtų iš Tėvynės dėl tautybės ar religinių pažiūrų. Šventovė taip pat simbolizuoja Trijų kryžių paminklą Vilniuje kuris tuo metu buvo nuverstas ir atstatytas tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Originalas Vilniuje pagamintas iš cemento, o Deitono Trys kryžiai – iš tradicinio medžio. Kairys kryžius atspinti tradicinį Vilniaus krašto kryžių, o jo centre - Aušros Vartų Marijos atvaizdas. Vidurinis kryžius atspindi vidurio Lieuvą ir pietų Žemaitiją, o jo centre Rūpintojėlis, gi aplink kamieną - šv. Kazimiero statula. Trečiame kryžiuje - Dzūkijos motyvai, centre - Šiluvos Marija, o gale -Sopulingoji motina, drožta liaudies stiliumi.

Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios

Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios

Taip pat šalia bažnyčios yra Šv. Jono šventovė (1967), ant kurios įvardyti lietuviai rėmėjai. Plazda Lietuvos ir Amerikos vėliavos. Bažnyčios viduje Lietuvos vėliava kabo kartu su Vengrijos – kai vengrų bažnyčia buvo uždaryta, lietuviai juos priglaudė savojoje.

Deitono Šv. Kryžiaus šventovė

Deitono Šv. Kryžiaus šventovė

Gatvė šalia bažnyčios pavadinta „Ritos“, anot vietos lietuvių, taip pat lietuvio garbei, bet niekas negali pasakyti kas jis buvo ir kodėl gatvė gavo šį vardą.

Senojo Šiaurės Deitono rajonas, kuriame stovi ir lietuvių bažnyčia, nuo seno buvo apgyventa imigrantų iš Europos; kiekviena bendruomenė kūrėsi apie savo bažnyčią. Prie įvažiavimo į teritoriją, netoliese tilto, yra keletas tai atmenančių ženklų – tai pagrindinių imigrantų kilmės valstybių vėliavos, tarp kurių ir Lietuvos vėliava. Taip pat imigrantų siena, kurioje taip pat galima rasti Lietuvos vėliavą (šalia Amerikos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Airijos ir Vokietijos).

Memorialas su vėliavomis šiauriniame senajame Deitone

Memorialas su vėliavomis šiauriniame senajame Deitone

Pastatas su siena šiauriniame senajame Deitone

Pastatas su siena šiauriniame senajame Deitone

Tarptautinė siena šiauriniame senajame Deitone

Imigrantų siena šiauriniame senajame Deitone

Senajame Šiaurės Deitone būta ir Lietuvių klubo. Apie 2000 m. jis parduotas čekams bei slovakams, ir jokių lietuviškų detalių nebelikę (dabar ten – čekoslovakų klubas). Dar yra ir restoranas "Amber Rose", įkurtas Ambrose (lietuviškai – Ambrazaičio) šeimos. Ten tarp "lietuviškų patiekalų" prekiaujama ir vėžlių sriuba. Toks patiekalas Lietuvoje nežinomas, tačiau Deitone ir kitur JAV Vidurio Vakaruose jis laikomas labai lietuvišku. Kaip pasakojo vietiniai, vėžlių sriubą išpopuliarino vietos lietuviai per Antrąjį pasaulinį karą, kai mėsos kiekiai būdavo dozuojami, tačiau netaikyti ribojimai vėžlienai. Iki pat šių dienų „lietuviška vėžlių sriuba“ tiekiama ir per lietuviškas Deitono šventes.

Čia buvo lietuvių klubas (Senasis Šiaurės Deitonas)

Čia buvo lietuvių klubas (Senasis Šiaurės Deitonas)

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Deitone žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Deitoną dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Deitonas

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Deitonas

„Tikslas – Amerika” pasiekė patį atokiausią savo tašką – Deitono miestelį Ohajuje. Nuo artimiausios kitos lietuviškos vietos, kuri bus pažymėta „Tikslas – Amerika” (http://www.tikslasamerika.lt ) žemėlapyje, iki Deitono – ~300 kilometrų. Ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai tęsia savo pasakojimą.

Deitonas: žymūs vitražai ir lietuviška vėžlių siruva

Augustinas: „Po ilgo važiavimo Deitono lietuvių bažnyčia buvo tikra atgaiva akims. Kiekviena jos detalė, atrodo, lietuviška ir sykiu didinga. Ypač pribloškė V. K. Jonyno sukurti vitražai, kurių kiekviename – vis kitoks koplytstulpis, o anapus altoriaus – visas Šiaulių Kryžių kalnas. Ilgai fotografavome.

Kaip pasakojo Michael Petkus, dar prieškariu atvykę lietuviai pasistatė labai paprastą bažnyčią. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Deitoną užplūdo lietuviai „dipukai”, pasitraukę nuo sovietų. Jiems JAV atrodė lyg tremtis, jie norėjo sukurti ten ne Gabalėlį Lietuvos, o visą Gabalą Lietuvos. Tarp jų atvyko architektų, inžinierių, menininkų – ir štai jie pavertė Deitono lietuvių bažnyčią tikra lietuvybės oaze.

Ta oazė nesibaigia Gedimino stulpais paženklintomis durimis – už jų nufotografavome tris tremtiniams skirtus kryžius, kartu simbolizuojančius ir tada sovietų sugriautą Vilniaus trijų kryžių paminklą. Irgi pažymėsime „Tikslas – Amerika” žemėlapyje.“

Aistė: „Bažnyčios rūsyje – pasakojo Michael Petkus – kasmet lietuviai renkasi valgyti tradicines Kūčias. Per kitas šventes valgo ir lietuvišką vėžlių sriubą. „Ką?” – klausėme. Vietiniai, atrodo, nustebo dar labiau nei mes išgirdę, kad Lietuvoje niekas tokios nevalgo! Sakėme, kad pas mus net nebūtų tiek vėžlių visiems virti! Bet Deitono lietuvių bendruomenė pakankamai sena, kad ten būtų spėjusios atsirasti naujos tradicijos: „Čia Antrojo pasaulinio karo metais sugalvojo vietos lietuviai”, – sakė – „Tada daugelio mėsų vartojimui nustatyti apribojimai, pvz. per metus viena šeima galėjo sumedžioti tik vieną elnią. Tačiau vėžlienai jokių nustatytų limitų nebuvo – tai lietuviai gaudė vėžlius ir virė jų sriubą”. Dabar gi net Deitono lietuvių restorane meniu rasi lietuvišką vėžlių sriubą. Deja, neparagavome, nes kaip tik tądien restoranas nedirbo. Tiesa, ne lietuviai skundėsi, kad visada žinosi, kada ir kur lietuviai ją verda – jau iš tolumos justi nepakeliamas kvapas.“

Susitikimas su dievdirbio dukra - pirmąja projekto rėmėja

Augustinas: „Vakare susitikome su MaryAgnes Mikalauskas. Su ja virtualioje erdvėje keliai susikirto jau seniau. Ji – mano angliško portalo apie Lietuvą „True Lithuania” nuolatinė skaitytoja – ir jos leidžiamame parapijos laikraštyje mačiau gausybę perspausdintų mano straipsnių. Prieš keletą metų buvo malonus netikėtumas, kai ji – dar nepažįstama – el. paštu pasiūlė: „Įdėkite į savo tinklapį aukojimo mygtuką – noriu paaukoti”. Tuomet dar nebuvo projekto „Tikslas – Amerika”, negalvojau, kad kada nors susitiksime, bet štai sėdėjau jos namuose kitapus gatvės nuo lietuvių bažnyčios.“

Aistė: „Paėmėme iš jos interviu apie jos tėvą George Mikalauskas, vieną žymiausių JAV lietuvių dievdirbių. Tai jis statė tokius medinius kryžius ir koplytstulpius, kokių daug pažymėjome „Tikslas – Amerika” žemėlapyje nes, rodosi, kiekviena lietuvių parapija, kiekvienas klubas ir net dažna šeima privalėjo savo kieme tokį turėti. Ir MaryAgnes namai pilni jo darbų. „Niekada neabejojau, kad esu lietuvė” – sakė MaryAgnes – „tai, kad esu lietuvė ir katalikė man – tiesiog įgimta”. Nors kalba ji angliškai, net jos tėvas jau gimė JAV, nors pasiklausius jos pašėlusios gyvenimo istorijos atrodo, kad protesto vardan turėjo nusisukti ir nuo šių senų tradicijų.“

Augustinas: „Deitonas įstrigo atmintyje labiau nei tikėjausi. Jis tikriausiai per toli, kad specialiai ten važiuotum, bet kiekvienas prašalaitis, be lietuviškų vietų, čia gali rasti ir nacionalinį JAV oro pajėgų muziejų (galimybė įlipti į prezidento lėktuvus), ir vietą, kur broliai Raitai ištobulino savo lėktuvą.“

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 09 02-03.

Augustinas ir Aistė Žemaičiai, 'Tikslas - Amerika' kūrėjai, prie Deitono freskos

Augustinas ir Aistė Žemaičiai, 'Tikslas - Amerika' kūrėjai, prie Deitono freskos

Jurgio Mikalausko darbų reklama Mary Agnes namie

Jurgio Mikalausko darbų reklama Mary Agnes namie

Su Mary Agnes Mikalauskas jos namie. Už nugaros - jos tėvo darbai

Su Mary Agnes Mikalauskas jos namie. Už nugaros - jos tėvo darbai

Su Michael Petkus ir bažnyčios choriste Deitono lietuvių bažnyčioje

Su Michael Petkus ir bažnyčios choriste Deitono lietuvių bažnyčioje

Click to learn more about Lithuania: Ohajus, JAV 5 Comments

Kasteris ir Ludingtonas (Mičiganas)

Priešingai negu likusioje JAV dalyje, į Kasterį/Ludingtoną lietuviai nevyko dirbti kasyklose ar fabrikuose. Kaip ir Lietuvoje ten jie tęsė žemės dirbimo tradicijas, investavo JAV užsidirbtus pinigus į fermas. Ta vietovė net buvo vadinta „Naująja Lietuva“.

Lietuviai žemę čia supirko dar XX a. pradžioje, tačiau net 2000 metų surašymo metu tai vis dar buvo patys lietuviškiausi kaimai Mičigane ir apskritai Vidurio Vakaruose. Pavyzdžiui, Aironsas ir Kasteris – 4 proc lietuvių, Fauntenas ir Liuteris – 3 proc. lietuvių, Skotsvilis ir Frisoilas – 2 proc. lietuvių.

Pavadinimą "Naujoji Lietuva" sugalvojo lietuvių nekilnojamojo turto magnato Anton Keledis, ir "aukščiausiame taške" lietuviai turėjo 360 ūkių, daugybė kurių ir toliau priklauso lietuvių palikuonims. Iš viso į regioną kadaise atvyko gyventi apie 1200 lietuvių.

Lietuviams priklausantis svirnas, puoštas lietuviškais motyvais, Kasteryje

Lietuviams Budzinskams priklausantis svirnas, puoštas lietuviškais motyvais (Faunteno kaimas)

Lietuvių ūkininkų palikimas Kasterio apylinkėse

„Naujojoje Lietuvoje“, priešingai nei kitur, lietuviai niekad neįkūrė tautinių katalikų bažnyčios parapijų. Tam jie neturėjo poreikio, nes ir eilinėse "bendrose" parapijose lietuviai sudarė tikinčiųjų daugumą. Kasterio ir Aironso bažnyčiose tarnavo lietuviai kunigai, ilgus metus vyko Mišios lietuvių kalba. Kasterio Šv. Marijos bažnyčia, nors pastatyta XX a. 7 dešimtmetį, padabinta Vilniaus Aušrs Vartų Mergelės reljefu virš centrinio įėjimo (su lietuvišku užrašu), o viduje stovi Šiluvos Marijos skulptūra (dešinėje navos pusėje).

Bažnyčios architektas irgi lietuvis – žymusis Jonas Mulokas, garsus savo Moderniu lietuvišku stiliumi, kuriame tradicinės detalės persipina su šiuolaikinėmis medžiagomis. Visgi, kadangi parapija oficialiai nebuvo lietuviška, bažnyčioje nėra tiek lietuviškų elementų kaip įprasta Muloko kūrybai. Tačiau jau vien tai, kad bažnyčia – svirno formos – drauge primena ir Lietuvos, ir Kasterio žemdirbystės tradicijas.

Kasterio Šv. Marijos bažnyčia

Kasterio Šv. Marijos bažnyčia


Aušros Vartų mergelės simbolis virš Šv. Marijos bažnyčios Kasteryje įėjimo

Aušros Vartų Mergelės simbolis virš Šv. Marijos bažnyčios Kateryje įėjimo

Viena labiausiai tą lietuvių ūkininkų erą primenančių vietų yra Andrulio sūrinė, tebegaminanti lietuvišką sūrį pagal dabartinės savininkės močiutės receptą. Sūrinė įkurta XX a. 5 dešimtmečio pradžioje ir priklauso tai pačiai Andrulių šeimai. Sūrinėje dirba jau ketvirtoji giminės karta skaičiuojant nuo jos įkūrimo ir penktoji – nuo imigracijos iš Lietuvos į JAV. Sūrio galima nusipirkti sūrinės prieangyje, o sutarus iš anksto ir esant nedidelei grupei vedamos ekskursijos po sūrinę. Pati sūrinė šiuo metu dirba nereguliariai – tik tuomet, kai esama užsakymų, mat Andrulio sūriai ekologiški, be konservantų, tad jų galiojimo laikas trumpas. Jonas Andrulis, vienas sūrinės įkūrėjų, paminėtas ir Kasterio bažnyčioje tarp fundatorių.

Andrulio sūrinė

Andrulio sūrinė

Andrulio sūris

Andruli sūris

Andrulio sūrinės vidus

Andrulio sūrinės vidus

Be Andrulio šeimos regione gyvena ir daugiau lietuvių ūkininkų šeimų. Lietuvybę gali išvysti ir ant lietuviškais raštais bei spalvomis dažyto lietuviško svirno Donteno kaime. Svirno savininkai Budzinskai dalyvavo svirnų puošybos projekte "Mason County Barn Quilt Trail", kurio metu 11 regiono svirnų papuošti motyvais, susijusiais su vietos istorija. Tik vienintelis Lietuviškas svirnas puoštas tautiniais motyvais.

Lithuanian Quilt

Lietuviškas svirnas

Rako lietuvių skautų stovykla

Be jokios abejonės pati didžiausia lietuviška vieta Kasteriokrašte yra Rako lietuviška skautų stovykla, užimanti 33 ha mažai žmonių rankų paliestos miško teritorijos (naudojami 16 ha).

Lituanica pastatas – vienas lietuviškų pastatų stovyklos teritorijoje

Lituanica pastovyklės pastatas – vienas lietuviškų pastatų Rako stovyklos teritorijoje

Kiekvieną vasarą "Rakas" atgyja per pagrindinę 2 savaičių skautų stovyklą, į kurią susirenka apie 250 skautų, daugiausia iš Čikagos. Kitu metu vyksta ir mažesnės stovyklos. Be pagrindinių skautijos dalykų skautai šioje stovykloje ugdomi stipria lietuviška dvasia, jiems perduodamos tradicijos per šokius, dainas. Stovyklos architektūra yra labai lietuviška. Joje – ir koplytstulpiai, o kiekvienas pastatas turi savitų lietuviškų elementų.

Koplytstulpis Rako stovykloje

Koplytstulpis Rako stovykloje

Mažas

Mažas koplytstulpis Rako stovykloje

Nors pastatų daug, skautai nakvoja palapinėse. Didžiausias paminklas "Rake" yra prie pagrindinio įėjimo: jis susideda iš bokšto su tradiciniu skautų simboliu viršūnėje ir 2018 m. įrašytais rėmėjais paminklo papėdėje ant plytų. Yra ten ir memorialinė lenta, dėkojanti Pranui Rakui už stovyklai dovanotą žemę (tada buvo sudaryta 50 metų nuomos sutartis ir sulygtas 1 doleris nuomos mokesčio; po to žemė buvo išpirkta Čikagos skautų).

Rako stovyklos pagrindinis monumentas

Rako stovyklos pagrindinis paminklas

Stovykla susideda iš pastovyklių, kurių kiekviena turi po savo virtuvę. Visos pavadintos lietuviškai - Kernavė, Lituanica, Nerija, Aušros Vartai. Esama ir papildomų pastatų, kaip antai – pirmosios pagalbos stotis. Daugelis pastatų statyti 1965-1975 metais, bet vėliau remontuoti, plėsti.

Kernavės pastovyklės pagrindinis pastatas Rako stovykloje

Kernavės pastovyklės pagrindinis pastatas Rako stovykloje

Vyčių aikštė su etninias elementais dedikuota Vyčiams (taip vadinami prisiekę visą gyvenimą skautais likti JAV lietuvių skautai).

Vyčių aikštė Rako stovykloje

Vyčių aikštė Rako stovykloje

Lietuviški simboliai Vyčių aikštėje Rako stovykloje

Lietuviški simboliai Vyčių aikštėje Rako stovykloje

Stovyklos teritorija paprastai ne sezono metu užrakinta ir negali būti aplankyta. Iš ~250 žmonių pagrindinės stovyklos metu, 66% jų yra vaikai ir 33% - suagusieji. "Aukso amžiuje" (XX a. antros pusės pradžioje) "Rake" stovyklausavo apie 1000 lietuvių.

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Kasteryje žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Kasterį dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Kasteris

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Kasteris

Aistė: „Trečioji Mičigano lietuvių stovykla – Čikagos skautų „Rakas” – yra toliau į šiaurę, gražioje Kasterio kaimo apylinkėje. Toks lietuviškas miškas. Skautai ten kasmet susirenka porai savaičių, bet stovyklos prižiūrėtojai iš Čikagos atvažiuoja gerokai dažniau. Ir mus lydėjusi Lintakų šeima tyrinėjo stovyklą praėjusių žvėrių pėdsakus, pakvietė kartu nukelti ant elektros laidų užvirtusį medį...“

Augustinas: „Vieta Rakui parinkta ne šiaip sau: ten dar nuo 1905 m. kūrėsi „Naujoji Lietuva”, unikali lietuvių ūkininkų bendruomenė (beveik niekur kitur JAV lietuviai nedirbdavo žemės, o verčiau triūsdavo fabrikuose). Kalbama apie 360 čia gyvavusių lietuvių ūkių. Vienas to meto lietuvių žemvaldžių ir išnuomavo po 1 dolerį į metus savo žemę skautų stovyklai. Rakas – jo pavardė.

Lietuviško paveldo tose apylinkėse reikėjo paieškoti, bet jo – gana gausu. „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome Andrulio sūrinę, kurios lietuviškus sūrius, gaminamus ta pačia technologija nuo 1942 m., žino daugelis vyresnių JAV lietuvių. Vadovė Shannon Andrulis pasakojo, kad gamyklą įsteigė jos senelis, o iš Lietuvos imigravo proseneliai. Dabar „prie staklių” jau stoja jos sūnus – penktos kartos JAV lietuvis. „Mano pagrindinis gyvenimo noras buvo gaminti šį sūrį” – pasakojo Shannon – „Broliai ir seserys išvažiavo, o aš pasilikau ir mėginu atgaivinti fabriką. Džiaugiuosi, kad darbininkai išmokė amato ir mano sūnų, dabar jis prižiūri įrangą”. O įranga – labai sena. Net nustebau, kaip nemoderniai, net nutriušusiai atrodo gamykla – juk Amerikoje tikėtumeis ko kito. Bet amerikiečiams tai, matyt, Andrulio sūrio privalumas – daugiau rankų darbo, meilės. „Jokių konservantų” – sakė Shannon – „Todėl gamykla veikia tik kai užsako partiją”. Kai mes lankėmės, neveikė.“

Aistė: „Apylinkėse matėme ir lietuviškų kluonų pagražinimų, Stakėno fermą, lietuvišką užrašą virš vietos bažnyčios durų (ten nebuvo lietuvių bažnyčia, bet lietuvių apylinkėje gyveno tiek daug, kad jie nustelbė visus kitus katalikus). Ir daug lietuviškų pavardžių kapinėse.“

Augustinas: „Po ramios nakties, anksti ryte išplaukėme per Mičigano ežerą į Viskonsiną. Paskutiniu ežero garlaiviu „SS Badger” kuris, statytas 1952 m., Amerikoje jau įrašytas į paveldo sąrašus. Norėtųsi ir lietuvišką paveldą taip išsaugoti – ir gerokai senesnis, deja, kartais virsta dulkėmis. Viskonsine, spėjome, daug kas bus prarasta: nors atkakliai ieškojome, kai kuriuose istoriškai „lietuviškuose“ miestuose net kontaktų nepavyko rasti. Tačiau įdomių dalykų radome ir Viskonsine“

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 09-10.

Mičigano ežeras netoli Kasterio

Mičigano ežeras netoli Kasterio

Mičigano ežeras netoli Kasterio

Mičigano ežeras netoli Kasterio

Andrulio sūrių fabrike

Andrulio sūrių fabrike

Prie Lietuviško kluono Kasteryje

"Tikslas - Amerika" savanoriai Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Lietuviško kluono Kasteryje

Augustinas žemaitis (dešinėje) su Lintakų šeima žiūri į lietuvių aukotojų Rako stovyklai plokšteles Rako paminklo papėdėje

Augustinas žemaitis (dešinėje) su Lintakų šeima žiūri į lietuvių aukotojų Rako stovyklai plokšteles Rako paminklo papėdėje

Click to learn more about Lithuania: Mičiganas, JAV 2 Comments

Mančesteris (Mičiganas)

Mančesteris garsėja kaip vieta, kurioje yra net dvi iš penkių JAV lietuviškos stovyklos: "Dainava" ir "Pilėnai". Amerikos lietuvių stovyklos nėra tiesiog poilsio erdvės - jos taip pat yra svarbi vieta lietuvybei svetur palaikyti, todėl yra pilnos įspūdingų lietuviškų paminklų.

Stovyklavimo sezono metu – daugiausia vasarą – jos sutraukia šimtus lietuvių, kurie nori praleisti laiką lietuviškoje apsuptyje, drauge su kitais lietuviais. Kai nevyksta stovyklos ar renginiai, šios vietos labiau primena lietuviškus parkus/memorialus.

Dainavos stovyklos pagrindinių kelių susikirtmo vietoje – pagrindinis stovyklos paminklas

Dainavos stovyklos monumentas, už kurio matyti it lietuviškame kraštovaizdyje slūgsantis ežeras

Dainavos lietuviškoji stovykla

Dainavos stovykla - didžiausia lietuvių stovykla Amerikoje. Ji įdomi ir kaip lankytina vieta, nes joje daug lietuviškų elementų. Tai - didžiulis lietuviškas parkas (91 ha). Dainava atvira visiems lankytojams, išskyrus medžioklės sezoną. Pačios stovyklos daugiauisa vasaromis, o ne stovyklų metu čia galima pasivaikščioti ir pasigrožėti (turėkite omenyje, kad stovykla saugoma ir joje leidžiama vaikščioti ir žiūrinėti, tačiau draudžiama rengti vakarėlius).

Už Dainavos altoriaus matomas Kryžių kalnas

Dainava

Kryžių kalnas - simbolinė Dainavos stovyklos širdis – maža žymiojo Šiaulių kryžių kalno kopija. Jis pradėtas kurdinti čia 1975 m.; kaip ir didysis jos brolis Lietuvoje, nuolat auga naujais kryžiais ir toliau. Dabar ten yra 8 didžiuliai kryžiai ir daug mažų, dar mažesni kabinami ant didžiųjų visai kaip Šiauliuose. Visai neseniai pastatyti ir dar ilgaamžiškesni metaliniai kryžiai (2011 m. - Mariaus Narbutaičio, 2008 m. - Ateitininkų). Trys didieji kryžiai dedikuoti Jonui Masiliūnui, sovietų nužudytam tarpukario Lietvos politikui (1899-1942), Aidui Kriaučiūnui ir Bradūno šeimai. Kaip ir kitur, Dainavos stovykloje kryžiai turi tiek religinę, tiek tautinę potekstę.

Dainavos kryžių kalnas

Dainavos kryžių kalnas

Vienas Dainavos kryžių iš arti

Vienas Dainavos kryžių iš arti


Puiki atmosfera laukia ir kitoje Dainavos stovyklos vietoje - Dainavos koplyčioje po atviru dangumi, kur stovyklavimo metu laikomos Šv. Mišios. Ji įrengta taip, kad būtų matyti Dainavos kryžių kalnas, o pasiekiama siauru miško takučiu. Prie įėjimo stovi Rūpintojėlis. Takelis apsuptas lietuviškomis kryžiaus kelių stotimis. Miško koplyčia sukurta kunigo Luko Laniausko.

Altorius, už kurio Dainavos stovykloje matyti Kryžių kalnas

Altorius, už kurio ainavos stovykloje matyti Kryžių kalnas

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Dainavos stovykloje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Dainavos stovykloje

Dainavoje daug religinės simbolikos. Didele dalimi tai lėmė faktas, jog stovykla įkurta Lietuvos Amerikos Romos katalikų federacijos, kuriai priklauso Ateitininkai, uždrausti Sovietų okupacijos metu Lietuvoje ir tęsę savo darbus išeivijoje JAV. Todėl stovykloje katalikiškos tradicijos vaidina svarbią rolę. „Dainavoje“ nemažai ir lietuviško tautinio meno, kaip antai – lietuviškos medžio drožybos. Daugelis religinių kryžių taip pat padabinti lietuviškais patriotiniais simboliais. Katalikiškas tikėjimas ir lietuviškoji kultūra yra du poliai, ant kurių ir suręsta „Dainavos“ stovykla.

Pagrindinis pastatas stovykloje – Adolfo Damušio namas, dar kartais vadinamas ir „Baltaisiais rūmais", pastatytas 1964 m. Jis stovi religinių ir patriotinių simbolių apsuptyje, tarp kurių - ir medinė Šv. Kazimiero skulptūra , memorialas Romui Kalantai (autorė Stasė Smalinskienė), siena su užrašu "Dainava – Mūsų Lietuva" su Lietuvos žemėlapiu, ~2,5 m aukščio Rūpintojėlis, puoštas stilizuotu Vyčiu (autorius Adolfas Teresius, 1999).

Mural "Mūsų Lietuva" (Our Lithuania)

Siena su užrašu "Mūsų Lietuva" (Our Lithuania)

Šv. Kazimiero kryžius „Dainavoje“

„Šv. Kazimiero kryžius Dainavoje“

Romo Kalantos paminklas „Dainavoje“

Romo Kalantos paminklas „Dainavoje“

“Dainavos“ Rūpintojėlis

„Dainavos“ Rūpintojėlis

Lietuviška simbolika kitoje Rūpintojėlio pusėje

Lietuviška simbolika kitoje Rūpintojėlio pusėje

Stovykloje yra ir rodyklės, rodančios atstumą nuo jos iki įvairiausių pasaulio vietų ir miestų, iš kurių atvyksta „Dainavos“ stovyklautojai. Lietuva nuo jos nutolusi 7400 km. Lygiai kaip Lietuvoje, atstumai matuojami kilometrais, o ne myliomis.

“Dainava“ rodyklės

„Dainavos“ rodyklės

Stovyklos vakarinėje dalyje – Spyglio ežeras su paplūdimiu. Ši vieta buvo vienintelė galimybė įrengti stovykloje paplūdimį, ir tai pareikalavo reikšmingų inžinerinių įžvalgų ir pastangų, kurias XX a. 6 dešimtmetyje įdėjo lietuviai specialistai Adolfas Damušis, Baltakis, Bajorūnas.

Iš paplūdimio galima užlipti ant simboliškai vadinamo Rambyno kalno. Tai – aukščiausia stovyklos vieta ir todėl mėgstama stovyklautojų, nors, teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ant jos lietuviškų paminklų nėra.

Rambyno viršūnėje

Rambyno viršūnėje

Sankryžoje, kur susikerta keliai į pagrindinį pastatą ir į paplūdimį bei Rambyną, esama gražių dirbinių - “Dainavos“ seniausias koplytstulpis (suręstas 1961 m., autorius V. Veselka, funduotas A. Abišalaitės) ir pagrindinis „Dainavos“ ženklas , išraižytas medyje, su Gediminaičių stulpais ir Vyčio kryžiumi viršūnėje.

“Dainavos“ koplytstulpis ir Spyglio ežeras už jo

„Dainavos“ koplytstulpis ir Spyglio ežeras už jo

„Dainavos“ sklypą lietuviai įsigijo 1955 m., o pačią stovyklą pastatė 1956 m., nuo to nuolat ją po truputį plėtė. „Dainavos“ tikslas visais laikais buvo sukurti vietą, kur vasarą joje susitiktų lietuviai vaikai ir galėtų pabendrauti su kitais lietuviškai, būtų ugdomi lietuviška dvasia. Tai buvo ypač svarbu pasitraukusiems iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo dešimtims tūkstančių lietuvių, atsidūrusiems JAV ir neretam besijautusiam it tremtyje. Savo tautos tradicijas jie toliau tęsė Amerikoje. Šiandien vykstančios Dainavos „paveldo stovyklos“ taip pat populiarios – nors tuo metu ir kalbama angliškai, bet lietuviškos tradicijos ir toliau sėkmingai perduodamos šia kalba. Be šių stovyklų, dar vyksta ir stovyklos lietuvių šeimoms bei lietuviškų mokyklų mokytojams.

STOP ženklas, paverstas lietuvišku STOK

STOP ženklas, paverstas lietuvišku STOK

Vieta „Dainavai“ parinkta ne atsitiktinai – tai turėjo būti vieta tarp didelių lietuviškų kolonijų – Čikagos, Klivlendo, Detroito. Tačiau paaiškėjo, jog tokiu atveju ji būtų per toli nuo kiekvienos iš atskirų kolonijų, tad nuspręsta įsigyti universitetui paaukotą sklypą netoli Detroito, ir tokiu būdu Detroito lietuviams buvo paskirta ja rūpintis.

“Dainavos“ stovyklos ženklas važiuojant keliu

„Dainavos“ stovyklos ženklas važiuojant keliu

„Dainavoje“ – keletas pastatų, kur nakvoja stovyklautojai stovyklų metu yra atidaryti dažniausiai vasaromis, o ne sezono metu – rakinami.

Šaulių stovykla „Pilėnai“

Tiesiai kitoje kelio pusėje nuo „Dainavos“ – stovykla „Pilėnai“. Be konkurencijos šioje stovykloje įkurdintas patriotiškiausias lietuviškas paminklas visame Mančesteryje - paminklas žuvusiems už Lietuvą. Paminklas sudarytas iš piramidės su kario veidu ir <> Vyčio kryžiumi ant šalmo. Šonuose – Vyčio kryžius, Gediminaičių stulpai. Dešinėje pusėje apačioje įvardyti žymūs kovotojai už Lietuvos laisvę, o kairėje –žinomi Lietuos nepriklausomybės karų mūšiai. Visa piramidė karūnuota tradiciniu lietuvišku kryžiumi – saule, taip pat ji apsupta koplytstulpių ) ir vėliavų stulpų, kuriuose, stovyklai veikiant, stovyklautojai iškelia Lietuvos ir JAV vėliavas. Paminklo autorius - Mykolas Abarius.

Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“

Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“

Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę iš arti

Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę iš arti

Stovyklos vartai puošti Geležiniais vilkais ir Gediminaičių stulpais. Stovyklos teritorija užima 20 akrų (8 ha), joje tyvuliuoja ir nedidelis ežerėlis. Maždaug prieš dešimt metų (2018 m. informacija) teritorija dar išplėsta įsigijus papildomos žemės.

Geležinis vilkas ant „Pilėnų“ stovyklos vartų

Geležinis Vilkas ant „Pilėnų“ stovyklos vartų

Pilėnų“ vartai su Gediminaičių stulpais

„Pilėnų“ vartai su Gediminaičių stulpais

Stovykla „Pilėnai“ įkurta ~1971 m. ir priklauso Šauliams. 1918 – 1940 m. Šauliai buvo sukarintas judėjimas, jungęs patriotiškai nusiteikusius lietuvius, kurie siekė patys geriau išmokti kaip ginti Tėvynę nebūtinai prisijungiant prie kariuomenės. Tuo metu narių būta dešimtimis tūkstančių, nes tai buvo drauge ir broliška organizacija. Deja, Sovietams okupavus Lietuvą Šauliai tapo pirmaisiais naikinimo ar tremties taikiniais. Daliai jų pavyko pasitraukti už Geležinės uždangos, ir nors pati organizacija Lietuvoje buvo sunaikinta, ji tęsė savo veiklą egzilėje. Patriotiškai nusiteikę Šauliai savo išvykimą į JAV visų pirma laikė būtent tremtimi, o ne savanorišku pasitraukimu, nes jie niekuomet nebūtų palikę Lietuvos jei ne taip dramatiškai susiklostęs jos likimas ir pradėtas vykdyti lietuvių tautoas genocidas.

Stovyklos pastatuose – daug Šaulių organizacijos praeities reliktų. Be abejonės, stovykloje yra ir šaudykla.

Pagrindinio „Pilėnų“ pastato vidus

Pagrindinio „Pilėnų“ pastato vidus

Šaulių organizacija atsikūrė Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, bet tokio populiarumo ir narių skaičiaus kaip tarpukariu jau nebesulaukė. Tik rusų agresija prieš Ukrainą paspartino didesnį žmonių prisijungimą prie Šaulių. Šaulių organizacijos skyrius Detroite savo skaičiumi tada išaugo tris kartus.

Be Šauliškų veiklų „Pilėnuose“ kasmet taip pat vyksta tradicinis Joninių šventimas – nauja, trečiabangių įvesta tradicija. Į Jonines susirenka šimtai lietuvių, ne tik Šauliai, kurie atsiveža savo palapines. Tai drauge yra ir pats geriausias laikas stovyklą aplankyti ne Šaulių organizacijos nariams, nes kitu metu stovykla dažniausiai būna užrakinta.

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Mančesteryje (Mičiganas) žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Mančesterį dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Mančesteris

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Mančesteris

Augustinas: „Matėme, nufotografavome, „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome ir „Gabalėliai Lietuvos” internetinio paveldo enciklopedijoje aprašėme gausybę be galo įspūdingų lietuviškų vietų. Tačiau nieko panašaus į lietuviškus Mičigano kaimus ir stovyklas nebuvome lankę. Nes Mičigane – didžiausios Amerikoje lietuviškos erdvės, esančios ne miestuose ar miesteliuose, o daugybėje dešimčių kvadratinių mylių gamtos.

Ta gamta Mičigane – be galo lietuviška. Gal ir todėl, o taip pat dėl nedidelio atstumo nuo svarbiausių lietuviškų „kolonijų“, Amerikos lietuviai pokariu nusprendė būtent ten įkurti tris iš penkių svarbiausių savo stovyklų. Ir tos stovyklos net mus, regėjusius jau daug lietuviškų JAV vietų, nustebino savo mastais ir lietuviška didybe.“

Aistė: „Lietuvoje šaulių šitiek daug, o iki šiol neturėjo savo stovyklos” – sakė Detroito šaulių vadovas Linas Orentas, mielai sutikęs pavedžioti mus po Detroito šaulių stovyklą „Pilėnai”. Amerikoje tai nesuprantama: kiekviena didelė lietuvių, bent jau jaunimo, organizacija stovyklą turi. Daugelyje renkasi vaikai (kad bent vasaromis kalbėtų lietuviškai, rastų sau lietuves žmonas ir lietuvius vyrus), bet „Pilėnuose” labiau – suaugusieji šauliai, ten turintys net šaudyklą.“

Augustinas: „Kam reikalingos nuosavos stovyklos? Nes stovykla ne vien renginys. JAV lietuvių stovyklose visa aplinka – lietuviška. Štai „Pilėnuose” stūkso didingas paminklas žuvusiems už laisvę lietuviams. O kiek tokių paminklų yra kitoje gatvės pusėje Ateitininkų ir kitų lietuvių katalikų įkurtoje stovykloje „Dainava” – nesilažinčiau, kad tiksliai suskaičiavome, šitiek jų ten daug. Ten – ir Kryžių kalnas, ir miško koplyčia, ir freska „Mūsų Lietuva”, ir paminklai Šv. Kazimierui, Romui Kalantai, koplytstulpiai, liaudies dirbiniai... Kiekviena stovyklautojų, vadovų karta palieka ką savo.

Stovyklaujančius vaikučius lengviau mokyti Lietuvos istorijos, kultūros. O kitiems smagu tiesiog pasivaikščioti – kaip pasakojo Detroito lietuviai, stovykla, kurios plotas – beveik 100 hektarų – dažniausiai yra atrakinta ir tarnauja kaip ramus lietuviškas parkas vidury Amerikos.

O pro „Pilėnų” geležiniais vilkais įrėmintus ir Gedimino stulpais padabintus vartus visi laukiami įvažiuoti per Jonines, kurios ten švenčiamos tradiciškai. Linas Orentas pasidžiaugė, kad tarp Joninių svečių nuolat atsiranda ir norinčiųjų įstoti į Šaulius: vienu metu Detroite šaulių buvo sumažėję iki 20, dabar jau yra 60.“

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 07.

Su Janina Udriene, Linu Orentu "Pilėnų" stovykloje (Augustinas Žemaitis dešinėje)

Su Janina Udriene, Linu Orentu "Pilėnų" stovykloje (Augustinas Žemaitis dešinėje)

Pietų metas Pilėnų stovykloje

Pietų metas Pilėnų stovykloje

Click to learn more about Lithuania: Mičiganas, JAV 2 Comments

Vest Frankfortas (Ilinojus)

Vest Frankforto apylinkių lietuvių bendruomenė išskirtinė tuo, kad vienintelė tarp tokių didelių bendruomenių neįkūrė bažnyčios - tai liudija čia gyvenus daug kairiųjų.

Tačiau Vest Frankforto lietuviai norėjo laidotis tarp saviškių ir įsteigė bent tris lietuvių kapines.

Didžiausios iš jų - paties Vest Frankforto lietuvių kapinės. Jos - ir geriausiai išsilaikiusios, turi savo tarybą. Įdomiausia ten žiūrėti daugybę išlikusių ~100 metų senumo antkapinių fotografijų, kuriose atvaizduoti ten palaidoti lietuviai. Atrodo Vest Frankforte ir prieš 100 metų būta fotografo - kas tais laikais būdavo reta tokiuose angliakasių miesteliuose. Dauguma antkapinių fotografijų pakankamai gerai išsilaikiusios. Prie kapinių įėjimo akmuo, pažymintis, kad Lietuvių kapinės įkurtos 1914 m. Nuo 2019 m. kapinėse kabo ir Lietuvos bei JAV vėliavos.

Vest Frankforto lietuvių kapinių atminimo akmuo

Vest Frankforto lietuvių kapinių atminimo akmuo

Antrosios pagal dydį regiono lietuvių kapinės yra Shakerag kelyje prie Džonston Sičio. Jos vadinamos Lietuvių-Masonų Šeikrago kapinėmis - nes ten (tai neįprasta) laidojami dviejų grupių žmonės: lietuviai ir masonai. Masonų pusė išsilaikiusi kiek geriau, dalis lietuviškų paminklų nuversta - tačiau kiti irgi išlikę gerai, paženklinti įrašais senąja lietuvių kalba, kadaise gyvenusių lietuvių angliakasių gyvenimo istorijomis pusiau lietuvių, pusiau anglų kalba ("žuvo eksplozijoje mainose" ir pan.). Kapines gana sunku rasti nes nuo kelio jas skiria privati valda (kurią galima apeiti, bet takelis ne iš karto akivaizdžiai matosi). Svarbu nesumaišyti kapinių su gretimomis kitomis masonų kapinėmis, į kurias lengva patekti, tačiau ten lietuvių kapų nėra.

Lietuvių-masonų Šeikrago kapinės žvelgiant lietuviškosios jų pusės link

Lietuvių-masonų Šeikrago kapinės žvelgiant lietuviškosios jų pusės link

Trečiosios lietuvių kapinės įsikūrusios Ledforde prie Harisburgo. Tos Ledfordo lietuvių kapinės, dar vadinamos "Senosiomis katalikų kapinėmis", išvis nebeatrodo kaip kapinės: tik menkas takelis į mišką, o tame miške palaipsniui išvysti nemažai užaugusių žolėmis, vos matomų, kai kur - išvartytų lietuvių antkapių (palaidojimai - apie 1910 metus). Užtrunka, kol daugelį jų iš viso įžvelgi (tačiau Harisburgo miestelio netoliese bibliotekoje yra iš laikraščių nekrologų surinkti palaidotųjų sąrašai). Kapinės seniai nebenaudojamos ir neminimos šaltiniuose. Teritorijoje gausu gyvačių ir ypač erkių.

Ledford Lithuanian cemetery, overgrown with forest

Mišku užaugusios Ledfordo lietuvių kapinės

Vandalised grave at the Ledford Lithuanian cemetery

Vandalų apniokotas antkapis Ledfordo lietuvių kapinėse

Tiesą pasakius, daugelis Vest Frankforte "Tikslas - Amerika" savanorių susitiktų vietinių iš viso nežinojo Ledfordo kapinių vietos ir nė vienas jų nežinojo Šeikrago kapinių. Iš to galima spręsti, kad apylinkėse gali būti ir daugiau apleistų lietuvių kapinių apie kurias tiesiog nepavyko gauti informacijos.

Šiais laikais lietuvybė Vest Frankforte gerokai apnykusi. Lietuvių imigrantai prieš 100 metų susidurdavo su panieka iš kitų darbininkų nes jie būdavo darbštūs, nenorėdavo streikuoti. Dėl panašios diskriminacijos kai kurios lietuvių šeimos nustodavo mokyti savo vaikus kalbos ir papročių. Tarp 2018 m. "Tikslas - Amerika" sutiktų žmonių, vieninteliams, kurie dar mokėjo daugiau nei po kelis lietuviškus žodžius, buvo po ~90 metų. Anksčiau, kai laikai buvo kitokie, Vest Frankforte (o gal ir aplinkiniuose miesteliuose) veikė Lietuvių namai kur švęstos lietuviškos šventės, dainuotos dainos ir šokti šokiai. Jie uždaryti ~1983 m. išmirštant senajai kartai; šiandien tas menkas medinis pastatas naudojamas kaip sandėlis ir niekas ten neprimena jo lietuviškos istorijos.

Uždarytieji Vest Frankforto lietuvių namai

Uždarytieji Vest Frankforto lietuvių namai

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Vest Frankforte žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Vest Frankfortą dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Vest Frankfortas

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Vest Frankfortas

„Tikslas – Amerika 2018“ pasiekė atokiausius ekspedicijos taškus: pietų Ilinojaus šachtininkų miestelius. Įspūdžiais dalijasi ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kai kurie pagalbininkai rašė, kad ten yra daug lietuviško paveldo – tačiau kuo toliau ieškojau, tuo labiau ėmė atrodyti, kad, nors kai kuriuose miesteliuose lietuvių gyveno tūkstančiai, lietuvybė ten jau seniai nunyko. Lietuvių klubai ir tavernos užsidarė, nebeskamba lietuviškos dainos… Ko jau ten tikrai netūksta – lietuvių kapinės. Jų aplankėme, apfotografavome, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime [http://www.tikslasamerika.lt] ir „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijoje [http://www.gabaleliailietuvos.lt] aprašysime net penkerias.“

Aistė: „Tokio senumo kapines lankyti labai įdomu: antkapiuose – 100 metų senumo nuotraukos, dauguma puikiai išlikusios, galima pasigėrėti laikmetį liudijančiais žmonių aprėdais, juk fotografuodavosi retai ir tik su geriausiais rūbais. Taip pat užrašai senąja lietuvių kalba. Be to, regiono lietuvių kapinių likimai skiriasi kardinaliai: štai Vestvilio lietuvių kapinėse plazda net trys Lietuvos vėliavos, nuolat statomi paminklai lietuviams, o Ledfordo kapines apskritai sužinojome tik puse lūpų užsiminus vietiniams, jos virtusios mišku – apleistos labiau nei kokios kitos kapinės, kurias tekę matyti, paskutiniai laidojimai ten – prieš 100 metų.“

Vest Frankfortas ir atgimstančios lietuvių kapinės

Aistė: „Diena pietų Ilinojuje prasidėjo įprastai: 6 ryto tam, kad nuvažiuotume likusį atstumą nuo nakvynės vietos iki Vest Frankforto angliakasių miestelio, kurio kavinėje sutarėme sutikti vietos lietuvę Teresą Renik.

Tačiau kavinėje pasitikimas laukė daug didesnis nei tikėjomės: daugiau nei dešimt žmonių. Tarp jų – du žurnalistai, 95 metų amžiaus Antrojo pasaulinio karo veteranas, gimęs lietuvių šeimoje, atvykusioje į Ameriką prieškariu.“

Augustinas: „Pakalbėjome, davėme interviu. Smagu ir verta: norisi, kad žinia apie Amerikos lietuvių paveldą pasklistų plačiau. Ištisu eskortu išvažiavome į Vest Frankforto lietuvių kapines. Kol „Gabalėliams Lietuvos“ fotografavau kapus, Aistė paėmė interviu iš Stanley W. Narusis, kuris padainavo ir kelias lietuviškas dainas. Visos apie alkoholį. Toks buvo šachtininkų gyvenimas prieš jau beveik 100 metų…

Kaip ten bebūtų, anie lietuviai sukūrė ir daug gražaus. „Gaila, kad kapinės nenušienautos“ - sakė Teresa Renik, tačiau jos neatrodė blogai, o ypač sužavėjo aibė lietuvių nuotraukų, dabinančių dažną šimtametį antkapį. Mūsuose nerasi taip gerai išsilaikiusių tarpukario nuotraukų ant kapų! Pilna ir įdomių užrašų, ištisų istorijų, kaip žmogus gyveno, žuvo.

Aistė: „Bet, žvelgiant į ateitį, dar labiau nudžiugino Teresos ir kitų vietos lietuvių – Bruce Swinkunas, George Karosky – reakcija į mūsų darbą. Mes parodėme jiems akmenį su užrašu „Lietuvių kapinės“, kurio nebuvo radę; pakišome idėją iškelti kapinėse trispalvę, kuria labai susidomėjo. Ir kartojo - „Kaip gi anksčiau nesugalvojau nuvažiuoti į Lietuvą, būtinai reikia“. Atrodo, kad Pietų Ilinojaus šachtininkų kaimuose lietuvybė gerokai primiršta, niekas nešneka lietuviškai, tačiau pakanka parodyti dėmesį, priminti Lietuvą – ir iš karto tuo nuoširdžiai susidomi daugybė lietuvių palikuonių.“

Po apsilankymo Ledfordo kapinėse - erkių puolimas

Augustinas: „Bendraudamas su Amerikos lietuviais visada laikau įtempęs ausis – gal išgirsiu kokią papildomą, nežinomą vietą, atitinkančią „Tikslas – Amerika“ (www.tikslasamerika.lt) žemėlapio kriterijus. Vest Frankforte išgirdau: Ledfordo lietuvių kapines. Deja, niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kur jos, sakė „Užaugusios, sunykusios, nevažiuokite“.

Galiausiai nukreipė į Harisburgo biblioteką. Bibliotekininkė negalėjo padėti, bet susiskambino su žmogumi, kuris žino kapinių vietą, ir tas parašė, kaip važiuoti. Be to, bibliotekoje radome genealogijos knygą, kur surašyti visi kapinių palaidojimai ir informacija iš laikraščių apie tuos žmones: tai ne mūsų projekto kryptis, bet įdomu žinoti, kaip toli Amerikoje pasistūmėta su kilmės tyrimais.“

Aistė: “Važiavome kaip prieš 100 metų – ne pagal GPS ar žemėlapį, o pagal tikslius nurodymus: „Dabar kelias pasuks į kairę ir į dešinę, dabar bus geležinkelio bėgiai, tada sukite į dešinę“ ir pan. Galiausiai privažiavome takelį į gūdų mišką. Kaip liepti, ėjome juo. Jau tuoj aptikome pirmąjį kapą, paskui dar kelis. Tarp medžių, išvartytus, bent vienas iškastas. Tolumoje dar daugiau kapų, bet reikia brautis per žoles ir krūmus. Bibliotekininkė sakė: „Tik saugokitės erkių ir gyvačių“. Pastarųjų nesutikome (tik vėžlį), užtat erkės puolė kaip niekur: dar kelias dienas po to automobilyje jų vis rasdavom. Iš kapinių išnešėm ir rastų šiukšlių – panašu, vieta kaip kapinės nebelankoma, tačiau vandalai čia užklysta.“ .

Augustinas: „Aplankėme, nufotografavome ir žemėlapyje pažymėsime ir dar vienas – Šeikrago kapines, kur lietuviai atgulė kartu su… masonais. Jas rasti irgi nebuvo lengva, teko žygiuoti per privačią valdą – bet jei kas seks mūsų pėdomis, ras paprastesnį kelią, tereiks atsidaryti http://www.tikslasamerika.lt“

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 31.

P.S. Trispalvė Vest Frankforto kapinėse praėjus pusmečiui po ekspedicijos iš tiesų iškilo - Teresa Renik man atsiuntė nuotrauką. O 2019 m. JAV lietuvis Vilius Žalpys suorganizavo talką Ledfordo lietuvių kapinėms sutvarkyti. Deja, nepraėjus nė keliems mėnesiams po ekspedicijos, mirė vienas pašnekovų - apie lietuvių barnį rašęs kunigas John J. Flattery. Džiugu, kad jis spėjo savo atsiminimus ir tyrimus suguldyti į knygą - bet kiek tokių istorijų nukeliauja anapilin kartu su paskutiniais, jas atsimenančiais.

Interviu su Narušiu Vest Frankforte

'Tikslas Amerika' savanorė Aistė Žemaitienė ima interviu iš Narušio Vest Frankforte

Interviu Vest Frankforto laikraščiui

'Tikslas Amerika' vadovas Augustinas Žemaitis duoda interviu Vest Frankforto laikraščiui

Bandome daugiau sužinoti apie Ledfordo kapines Harisburgo bibliotekoje

Bandome daugiau sužinoti apie Ledfordo kapines Harisburgo bibliotekoje

Su GoPro kamera ant galvos - į Ledfordo lietuvių kapines

Su GoPro kamera ant galvos - į Ledfordo lietuvių kapines

Lietuviškas užrašas ant antkapio Vest Frankforto kapinėse

Lietuviškas užrašas ant antkapio Vest Frankforto kapinėse

Išlikę kažkur išmesti lietuvių dokumentai

Išlikę kažkur išmesti lietuvių dokumentai

Click to learn more about Lithuania: Ilinojus, JAV No Comments

Vašingtonas (JAV sostinė)

Vašingtonas - netipiška sostinė. Nors JAV - didžiulė valstybė (300 mln. žmonių) miesto ribose gyvena panašiai žmonių, kaip ir Vilniuje (630 000), o daugumą jų sudaro juodaodžiai. Vašingtonas 1791 m. specialiai suplanuotas kaip neutrali politinė širdis - jame draudžiama statyti dangoraižius, jis nepriklauso jokiai valstijai ir nors čia tiesiogiai valdo parlamentas, dirbantis Kapitolijaus rūmuose, Vašingtono gyventojai neturi teisės išrinkti savo parlamentaro.

Lietuvos ambasada Vašingtone

Vašingtone yra per 170 ambasadų (daugiausiai pasaulyje). Lietuvos ambasada Vašingtone (2622 16th St., N.W.) - itin svarbi mūsų šalies istorijai. Tai - seniausia Lietuvos atstovybė užsienyje; 5 aukštų ispanų neobaroko stiliaus vila su bokštu lietuvių įsigyta dar 1924 m. (pastatyta 1909 m. JAV senatoriui Džono B. Hendersonui, projektuota George Oakley Totten, Jr., iš pradžių tarnavo kaip Danijos ir Švedijos atstovybės). Santykiai su JAV Lietuvai buvo labai svarbūs, nes tuo metu JAV gyveno net 193 600 lietuvių (6% tuometės Lietuvos populiacijos) ir jie smarkiai rėmė Lietuvą.

Lietuvos ambasada Vašingtone.

Lietuvos ambasada Vašingtone. Dešinėje - Kubos ambasada, kairėje - pastatas pastatytas nugriovus dalį Lietuvos ambasados pastato.

Vilos būta didesnės, bet kita jos pusė 1965 m. nugriauta, o ambasada išlaikė autentišką puošnią išvaizdą, įkvėptą Monterėjaus rūmų Ispanijoje.

JAV niekuomet nepripažino sovietinės Lietuvos okupacijos, taigi ambasada visą tą laiką veikė atstovaudama nepriklausomą Lietuvą. Jos misija buvo nuolat priminti pasauliui apie okupaciją, skatinti JAV remti Lietuvos laisvę, ieškoti galimybių išvaduoti Lietuvą, išdavinėti Lietuvos pasus Amerikos lietuviams. Ambasados padėtis tada buvo sunki, pinigų trūko: 1982 m. sumanius ambasadą remontuoti, teko juos rinkti iš Amerikos lietuvių. Nors kai ambasada statyta vieta buvo prestižinė „ambasadų linija“, ilgainiui ji tapo vadinamuoju juodaodžių getu, pasidarė nesaugi, dauguma ambasadų išsikėlė (Lietuva, aišku, tam pinigų neturėjo). Dabar ši vieta – vėl geresnė.

Lietuvos ambasada stovi greta irgi puošnios Kubos ambasados ir skersgatvis tarp pastatų buvo savotiškas Šaltojo karo frontas (Kuba – prosovietinė, Lietuva – antisovietinė). Ironiška, kad Lietuvos ambasada kažkiek netyčia nukentėjo nuo antikomunistų, kubiečių Omega-7 judėjimo, atakavusio komunistinės Kubos atstovybę.

Atgavus nepriklausomybę ambasada 2008 m. nauju priestatu išplėsta dvigubai (nuo 1116 kv. m iki 2488 kv. m) nes vietos nebepakako. Tačiau viduje įspūdingiausia yra senoji dalis, ypač puošni jos antrojo aukšto salė, kur vyksta oficialūs renginiai, bei patalpa bokštelyje, ypač mėgta okupuotos Lietuvos atstovo Stasio Lozoraičio, bet dabar mažai naudojama, nes nešildoma ir nekondicionuojama.

Ambasados reprezentacinė antrojo aukšto salė

Ambasados reprezentacinė antrojo aukšto salė

Ambasada lankoma per Vašingtono „Open House“ ir, pasak ambasados atstovų, bet kada susitarus. Priešais ambasadą lauke stovi informacinė lenta su pastato bei Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istorija.

Patalpa Lietuvos ambasados Vašingtone bokštelyje

Patalpa Lietuvos ambasados Vašingtone bokštelyje

Lietuviška koplyčia didžiausioje JAV bažnyčioje

Neoromaninė-neobizantinė Nacionalinės Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilika - svarbus daugiakultūrinės JAV valstybės sostinės simbolis. Ji statyta 41 metus (baigta 1961 m.), yra aukščiausias Vašingtono pastatas (100 m aukščio) ir didžiausia Šiaurės Amerikoje katalikų bažnyčia. Daug iš dviem aukštais išsidėsčiusių šventovės koplyčių skirtos imigrantų tautoms ir pašvęstos tose tautose įvykusiems Marijos apsireiškimams; ten yra ir Lietuvių (Šiluvos mergelės) koplyčia.

Lietuvių koplyčia Vašingtone iš išorės

Lietuvių koplyčia Vašingtone iš išorės

Kadangi ji įrengta pačiame sovietinės okupacijos įšale, 1966 m., ji skirta ne vien religijai, o ir pristatyti Lietuvą Amerikai, todėl jos mozaikose gausu ir pasaulietinių motyvų.

Lietuviškos koplyčios Vašingtone mozaikos fragmentas

Lietuviškos koplyčios Vašingtone mozaikos fragmentas

Tarp pastarųjų – vargo mokykla (su verpimo rateliu), Mindaugo karūnavimas, Gedimino pilis ir Vilniaus vartai, Vytis ir Vilniaus herbas, šūkis „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ ir t.t. Simboliškiausias pasaulietinis kūrinys – virš įėjimo: nuo Kauno Vienybės aikštės iki Niujorko laisvės statulą per vandenyną šuoliuonatis Vytis, simbolizuojantis emigraciją į Ameriką.

Emigraciją simbolizuojantis kūrinys Šiluvos koplyčioje Vašingtone

Emigraciją simbolizuojantis kūrinys Šiluvos koplyčioje Vašingtone

Tarp religinių motyvų irgi vyrauja susiję su Lietuva: Lietuvos bažnyčios, lietuviški koplytsulpiai, Šv. Kazimieras, rūpintojėlis. Po Šiluvos Marijos statula – stilizuotas Kryžių kalnas, lubose – keturios su Marija siejamos Lietuvos vietos ir Lietuvoje esančių Marijos paveikslų kopijos ir t.t.

Lietuvos Marijos paveikslai koplyčios lubose

Lietuvos Marijos paveikslai koplyčios lubose

Nors šiandien koplyčias Vašingtono Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilikoje turi daugelis didesnių Amerikos imigrantų bendruomenių, daugelis tų koplyčių nedidelės, rūsyje. O lietuviškoji koplyčia – pagrindinėje bažnyčios dalyje, stačiai milžiniška. Lietuviai gavo teisę ją įrengti tik „per plauką“ – iš pradžių buvo už tokią teisę gavusių bendruomenių ribų, bet viena iš ją gavusių bendruomenių nesurinko koplyčiai pinigų, tad teisė perduota lietuviams.

Lietuviškas kryžius-saulė ir stilizuotas Kryžių kalnas po Šiluvos Marijos skulptūra

Lietuviškas kryžius-saulė ir stilizuotas Kryžių kalnas po Šiluvos Marijos skulptūra

Lietuvių bažnyčios Vašingtone nėra, bet ją atstoja lietuviška misija, veikianti Epiphany parapijoje (2712 Dumbarton St., NW) - ten kartą į mėnesį laikomos lietuviškos mišios.

Žymių lietuvių kapai Vašingtone

Nors Vašingtone niekad negyveno daug lietuvių, žymių lietuvių ten palaidota nemažai.

Visų pirma, prie Vašingtono veikia Arlingtono nacionalinės kapinės, kur laidojami JAV kariai. Žymiausias Amerikos lietuvis ten – Vladislovas Sabaliauskas (JAV vadintas Walter Sabalauski). Nors gimė Lietuvoje, kario karjerą jis padarė JAV, todėl Lietuvoje beveik nežinomas, o JAV jo kapas įtrauktas tarp svarbiausių kapų Arlingtone, jo garbei pavadinta ir oro pajėgų mokykla.

Vladislovo Sabaliausko kapas vienodų Arlingtono kapų eilėse

Vladislovo Sabaliausko kapas vienodų Arlingtono kapų eilėse

Lietuvoje žymesnis Samiuelio Hariso kapas, kurio antkapį su Vyčiu pastatė lietuviai. Mat Semiuelis Harisas – vienintelis amerikietis (ne Amerikos lietuvis), žuvęs už Lietuvą. Tai įvyko 1920 m., kuomet jis buvo atsiųstas su Amerikos įgula į Kauną mokyti Lietuvos karių, kovojusių nepriklausomybės karus. Jį nušovė komunistai. Lietuva jį labai gerbė, mokėjo jo našlei pensiją. Okupacijos laikais prie kapo rinkdavosi Amerikos lietuviai, tarsi norėdami paskatinti JAV vėl padėti Lietuvai.

Semiuelio Hariso kapo lietuviškoji pusė

Semiuelio Hariso kapo lietuviškoji pusė

Semiuelio Hariso kapo amerikietiškoji pusė

Semiuelio Hariso kapo amerikietiškoji pusė

Taip pat pokariu Vašingtonas pritraukė ir nuo sovietų bėgusių lietuvių intelgentų. Jie irgi palaidoti ten, daugiausia Cedar Hill kapinėse Merilande prie Vašingtono ribos. Ten ilsisi poetas Henrikas Radauskas (ant antkapio tėra jo pavardė, nes tokios kapinių taisyklės, bet žole apaugusi plokštelė pažymėta jo eilėraščio citata „Ir žydėjimą žalio lapo tu išsinešei su savimi“).

Henriko Radausko kapas Vašingtone

Henriko Radausko kapas Vašingtone

Taip pat ten palaidotas valstybininkas ir savanoris Kazys Škirpa, 1941 m. organizavęs birželio sukilimą prieš Sovietų Sąjungą. Nors Sovietai ir buvo išvyti, viltims atkurti nepriklausomą Lietuvą išsipildyti lemta nebuvo: nacistinė Vokietija ją tiesiog okupavo, Škirpai pradžioje skyrė namų areštą, vėliau įkalino. Tik naciams pralaimėjus Škirpa atgavo laisvę ir Amerikoje vadovavo už laisvę pasisakantiems lietuviams.

Kazio Škirpos kapas Vašingtone

Kazio Škirpos kapas Vašingtone

Aplinkui Škirpos kapą yra daugiau lietuvių kapų, paženklintų lietuviškais simboliais: Vyčiu, Gedimino stulpais, Geležiniu vilku. Aukščiau ant kalno – kalbininko Leonardo Dambriūno kapas. Jis redagavo pirmąją lietuvišką Bostono enciklopediją.

Lietuvos gabalėliai Vašingtono centre

Vašingtono širdis – keleto kilometrų ilgio parkas „National mall“, kurį supa svarbiausi miesto pastatai: Kapitolijus, Baltieji rūmai, Vašingtono monumentas, Smithsonian nemokami muziejai...

Yra ten ir lietuvybės pėdsakų. Štai Smithsonian Oro ir kosmoso muziejuje, pirmame aukšte, yra ir Dariaus bei Girėno nuotrauka (tarp aviacijos pionierių). Skulptūrų sode netoli šio muziejaus – Druskininkuose gimusio žydų skulptoriaus Lipšico skulptūra. Holokausto muziejuje – Eišiškių miestelio žydų nuotraukos.

Dariaus ir Girėno nuotrauka - šiame stende

Dariaus ir Girėno nuotrauka - šiame stende

Lipšico skulptūra Vašingtone

Lipšico skulptūra Vašingtone

Lietuviškų pavardžių galite paieškoti ir ant Vietnamo karo memorialo: ilgos sienos su visų žuvusių amerikiečių pavardėmis. Tik turėkite omenyje, kad tada, XX a. antroje pusėje, tik mažuma lietuvių dar turėjo lietuviškas pavardes.

Svarbesnis Lietuvai memorialas yra kiek toliau nuo National Mall: tai Memorialas komunizmo aukoms. Tarp 100 milijonų čia pagerbtų aukų – ir per 500 tūkstančių lietuvių, Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje pražudytų sovietinio genocido. Deja, memorialas labai mažas, bet ir tokį pastatyti užtruko keliolika metų. Didesniam komunizmo aukų įprasminimui priešinasi kai kurios pasaulinės galybės, ypač Rusija, o taip pat vietos kraštutiniai kairieji.

Lietuvos partizanų rekonstruktoriai lankosi prie memorialo komunizmo aukoms (nuotrauka tik perfotografuota)

Lietuvos partizanų rekonstruktoriai lankosi prie memorialo komunizmo aukoms (nuotrauka tik perfotografuota)

Su Lietuva susijusios organizacijos Vašingtone

Vašingtone, kaip sostinėje, veikia ir kai kurios plataus masto organizacijos, pvz. Vieningas Amerikos pabaltijiečių nacionalinis komitetas, įsteigtas 1961 m. lietuvių, latvių ir estų savo šalių nepriklausomybei siekti.

Tačiau žymiausia ir turistui įdomiausia su Lietuva susijusi organizacija tikriausiia Amerikos balsas, į kurio studijas vedamos ekskurisjos. Būtent iš to pastato sovietų okupacijos laikais į Lietuvą transliuotos JAV programos lietuviškai, pasakojusios realią padėtį JAV ir pasaulyje, kurią slėpė Sovietų Sąjunga. Dabar Amerikos balsas lietuviškai nebetransliuoja, nes laiko, kad Lietuvoje žiniasklaida jau laisva.

Amerikos balso pastatas Vašingtone

Amerikos balso pastatas Vašingtone

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Vašingtone žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Vašingtoną dienoraštis

JAV sostinė Vašingtonas – neabejotinai vienas įdomiausių bei turistų pamėgtų miestų, pro kuriuos važiavo „Tikslas – Amerika 2017“. Jame nebuvo senos šimtametės lietuvių bendruomenės, tačiau JAV sostinės statusas lėmė keleto pačių svarbiausių lietuviškų vietų sukūrimą: seniausios Lietuvos ambasados, lietuvių koplyčios didžiausioje JAV katalikų bažnyčioje.
Be to, Vašingtone palaidotas ne vienas žymus lietuvis, ir net jo centre galėjome atrasti lietuvybės atspindžių.

Ambasadoje sutikome „Tikslas – Amerika“ įkvėpėją

Pernakvojus Lietuvos ambasadoje Vašingtone, ryte laukė susitikimas su viena projekto „Tikslas Amerika“ iniciatorių – Lyra Puišyte. Aš jau 5 metus vykdau projektą „Gabalėliai Lietuvos“ ( http://www.gabaleliailietuvos.lt ), tačiau idėja sukurti internetinį žemėlapį ėmė materializuotis tik tada, kai prieš dvejus metus sulaukiau netikėto skambučio iš Lyros. „Norime padaryti tokį žemėlapį“ – sakė – „Matome, kažką panašaus jau darote, gal norėtumėte?“.

Pamąstęs, ką galėčiau pasiūlyti, išdėsčiau „Tikslas – Amerika“ idėją. Supratau, kad visų lietuviškų vietų niekaip nesužymėsi pats jų neaplankęs. Ir neklydau: jau užmezgus kontaktą su vietos lietuviais, susitikus, pavyko atrasti triskart daugiau lietuviško paveldo, nei planavau. Tuo tarpu ankstesni tyrimai „per atstumą“ pasirodė buvę gana riboti: kai kurie objektai, kuriuos galvojau egzistuojant – jau sunykę; kai kurie, kuriuos, remdamasis šykščia atrasta informacija, galvojau esant nevertus dėmesio – labai įspūdingi; kai kurių tikslių GPS koordinačių nenuvykęs į vietą niekaip nebūčiau nustatęs...

Nuo to Lyros skambučio daug vandens nutekėjo, daug nesėkmingų mėginimų gauti finansavimą, kol pagaliau, Lietuvos šimtmečio proga, pavyko.

Lyra, kaip ir daug sutiktų Amerikos lietuvių, dar projektui tik beįsivažiuojant, jau klausinėjo apie jo tęsinį. Kiekviename mieste girdėdavome: „Kodėl nėra Čikagos?“, „Kada atvažiuosite į Klivlandą?“, „Ką darysite paskui?“... Tai paskatino vos sugrįžus iš Amerikos parengti maršrutus dar dviems potencialioms ekspedicijoms: į JAV Vidurio Vakarus ir Kanadą. Tikiuosi, 2018 ir 2019 m...

O pradžiai būtent Vidurio Atlanto ir Naujosios Anglijos valstijas pasirinkome todėl, kad čia lietuviškų vietų labai daug, jos senos ir įdomios, ir arti viena kitos. Virš šimto miestų, miestelių ir kaimų su lietuviškomis detalėmis per 16 dienų spėjome aplankyti! Pagal paskutinį kilmės klaususį JAV gyventojų surašymą, „Tikslas – Amerika 2017“ valstijose kartu paėmus gyvena 41,87% visų JAV lietuvių.

Kaip ir daugelyje vietų, Lietuvos ambasadoje klausimus uždavėme ir mes. „Ar gali eilinis žmogus patekti į šias nuostabias patalpas?“ – klausiau rodydamas senovinį seniausios Lietuvos atstovybės užsienyje dekorą. Pašnekovės kiek abejojo, nors paskui sakė, kad susitarus – viskas įmanoma. Taip pat kalbėjo, kad norėtų surinkti ambasados istoriją, parodė senų laikraščių iškarpų. Džiugu. Juk tiek daug svarbių dalykų toje ambasadoje vyko, ypač Lietuvą okupavus... Ambasada organizuoja visokius lietuviškus renginius ir tai gerai, bet juk ir ji pati savaime gali tapti traukos tašku, turistiniu objektu į Vašingtoną atvykstantiems lietuviams (tiek Amerikos, tiek Lietuvos), perteikiančiu Lietuvos ir JAV ryšius. Tik, kaip ir kitur, reikia informacijos, kodėl tai įdomu ir kaip tą pamatyti.

Šiluvos koplyčia – didingiausias lietuvių meno kūrinys Amerikoje

Didžiausia JAV katalikų bažnyčia - Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilika – matosi iš tolo. Mes ten važiavome ne dėl jos kupolo – aukščiausio Vašingtone – bet dėl to, kas yra viduje – Šiluvos Marijos koplyčios. O tas vidus – irgi įspūdingas. Jau vien įėjus į rūsį atrodė, kad tai galėtų būti visa bažnyčia – viskas šitaip didinga. Štai libaniečių koplyčia, štai afroamerikiečių, štai vietnamiečių...

Tačiau lietuvių koplyčios rūsyje neradome. Nes lietuviškoji yra viena seniausių, todėl ji – pagrindiniame aukšte, kuris dar didesnis, dar didingesnis! Visos rūsio koplyčios staiga nublanko išvydus tas didžiąsias viršuje. Nuotraukos sunkiai gali perteikti tą Šiluvos Mergelės koplyčios didybę. O dar žaviau, kad kiekviena jos mozaikose ir skulptūrose prasminga, atskleidžianti ne tik Lietuvos tikėjimą, bet ir istoriją, lietuvybę Amerikoje...

Kiekvienam lietuviui, važiuojančiam į Vašingtoną, rekomenduoju ten apsilankyti, nesvarbu, kaip giliai jis tiki, nes ta koplyčia kartu yra ir vientisas meno kūrinys – didžiausias ir, galbūt, prasmingiausias lietuviškas meno kūrinys Amerikoje.

Cedar Hill kapinėse – žymių lietuvių kapai

Šiluvos Mergelės koplyčia – ir populiariausia lietuviška turistinė vieta Vašingtone. Bažnyčios savanoriai veda ekskursijas pro visas koplyčias, stabteli ir prie mūsiškės, pasakoja jos simboliką... O štai žymių lietuvių kapai Vašingtone – pamiršti.

Tarkime, poeto Henriko Radausko. Jo eilėraščiai po nepriklausomybės atkūrimo įtraukti į Lietuvos mokymo programą, greta tokių įžymybių, kaip Maironis. Jeigu šitoks žmogus gulėtų Lietuvos kapinėse, jo kapas būtų gerai žinomas, lankomas, Vėlinių metu tiesiog šviestų nuo gausybės žvakučių.

Tačiau jis ilsisi Vašingtono Cedar Hill kapinėse ir net informaciją, kur tiksliai jo kapas yra, gavome labai sunkiai: kapinių pavadinimą dar aptikome senoje JAV lietuvių spaudoje, tačiau juk didelės ir vienas po kito klaustieji Vašingtono lietuviai atsakydavo, kad tikslios kapo vietos nežino (kai kurie, deja, nežinojo ir paties poeto). Padėjo Marija Dambriūnas Schmidt, kurios tėvas, kalbininkas Leonardas Dambriūnas, irgi palaidotas tose pat kapinėse, tad ji aplanko ir Radausko kapą. Nuo šiol tiksli jo vieta bus pažymėta „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje. Gal ir antkapio lentelė nebebus tokia žolėmis užaugusi, kokią ją radome mes...

Eidami tarp Radausko ir Dambriūno kapų visai netyčia atradome dar vieno žymaus lietuvio – Kazio Škirpos, vieno 1941 m. antisovietinio birželio sukilimo organizatorių, kapą. Tiesa, kapas tuščias – Škirpa perlaidotas Kaune. Tačiau žvelgdamas į jį, į tautiniais simboliais paženklintus aplinkinius dar kitų lietuvių kapus (Gedimino stulpai, Geležinis vilkas – gal irgi kokie politikai?), supratau, kad Radauskas – tik aisbergo viršūnė. Kiek dar Amerikos kapinėse ilsisi žymių lietuvių, kurių kapai žinomi nebent jų giminaičiams?

Jei jų vietos būtų žinomos, jie galėtų susilaukti deramo dėmesio, būti tam tikrais lietuvybės simboliais, ant kurių to miesto lietuviai važiuotų padėti žvakelių per Vėlines, kur vestų savo vaikus ir pasakotų, kokie žymūs tautiečiai gyveno jų mieste, ką jie sukūrė, kodėl jie bėgo nuo sovietų.

Nesiūlau, kaip madinga, tų žmonių perlaidoti Lietuvoje – pasaulis dabar sumažėjęs, o Lietuvoje žymių lietuvių ir taip palaidota daug. Žymių Amerikos lietuvių kapai svarbesni ten, kur jie yra, Amerikoje, ir jau gali būti deramai pagerbti ten.

Lietuviai ilsisi ir tarp Arlingtono karių

Kai „Tikslas – Amerika“ iš idėjos pamažu virto konkrečiu planu, viena vietų, kur labiausiai norėjau surasti lietuvybės, buvo Arlingtono nacionalinės karių kapinės. Dar ir dėl to, kad Virdžinijos valstijoje, kur yra Arlingtonas, informacijos apie jokį kitą lietuvišką paveldą neturėjau, o simboliškai svarbu jo atrasti kuo daugiau valstijų...
Pirmas lietuvis, apie kurio kapavietę Arlingtone sužinojau, buvo Walter Sabalauski (Vladislovas Sabaliauskas) – jo kapas įtrauktas į 200 įdomiausių Arlingtono kapaviečių knygą „Arlington– A Color Guide to America's Most Famous Cemetery“, kuri iš dalies prieinama internetu.

Paskui perskaičiau apie dar ypatingesnę vietą – Samuel Harris, vienintelio amerikiečio, žuvusio už Lietuvą, kapą. Antkapis ne šiaip sau eilinis baltas stulpelis, o netgi su Vyčiu, su paminėta Lietuva... Gražus ir meniškas.

O kai lankėmės Kenebunke, Meine, sutiktas Amerikos lietuvis Tomas Dundzila atsiuntė ir informacijos apie dar daugiau Arlingtono kapinėse palaidotų lietuvių. Ir, aišku, tas sąrašas nebaigtinis... Kažkur reikėjo dėti brūkšnį, nes „Tikslas – Amerika“ negali sužymėti visų lietuvių kapų. Tad pasirinkome žymėti tuos kapus, kurie yra arba lietuviški ir įdomūs stiliumi (kaip Harris‘o), arba ten palaidoti žymūs lietuviai. Nesvarbu, ar žymūs labiau Lietuvoje (kaip Radauskas), ar labiau Amerikoje (kaip Sabalauski), bet tas žymumas turėtų būti pagrįstas platesniais paminėjimais knygose, gatvių ar organizacijų pavadinimuose jų garbei ir kitur.

Lietuvybės gabalėliai Vašingtono centre

Man seniai kirbėjo ir kitas klausimas – juk Vašingtone yra didžiausi JAV muziejai (Smithsonian), jų – tikra gausybė – negi nieko lietuviško nėra juose? Ilgainiui, ypač iš Tomo Dundzilos, apie lietuviškas vietas Vašingtono muziejuose ir kitur centre sužinojome tiek, kad ir aplankyti visoms nebuvo laiko – juk Vašingtone turėjome tik vieną dieną.

Žemėlapyje sužymėjome visas jas – kategorijoje „kontekstas“. Taip žymime nelietuviškas vietas (pavyzdžiui, bendro pobūdžio muziejus), kurias, vis dėl to, verta aplankyti, kad suprastum Lietuvos ir Amerikos lietuvių istoriją, o kai kuriose jų yra ir pavienių lietuviškų detalių. Tarp tokių – Oro ir kosmoso muziejus (šiaip ne taip ten aptikome Dariaus ir Girėno nuotrauką, bet gal svarbiau yra tai, kad ten supranti, kokia svarbi misija atrodė Atlanto perskridimas ir kiti ilgi skrydžiai XX a. pradžioje, kaip visi to siekė). Tarp tokių – Amerikos balsas, iš kur transliuotos ir laidos sovietų okupuotai Lietuvai. Tarp tokių – Holokausto muziejus, kur yra Eišiškių miestelio žydų nuotraukų.

Tarp tokių – ir memorialas 100 milijonų komunizmo aukų. Tarp to 100 milijonų, aišku, yra ir 500 tūkstančių, žuvusių Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje. Bet, palyginus su tragedijų mastais, tas memorialas nedidelis, o ir tokį pastatyti užtruko daug metų – kai kurios pasaulio galybės labai norėtų tas istorijas pamiršti.

Lietuvos ateitį lemia ir sovietinio genocido atminimas

Lietuviai jokiais būdais negali jų pamiršti, turi jas kai tik įmanoma priminti ir visai Amerikai. Nes tai ne tik pagarba protėviams, bet nuo to gali priklausyti ir Lietuvos ateitis. Esu įsitikinęs, kad, tarkime, joks naujas žydų genocidas neįvyks: nes Amerika ir pasaulis, galybės holokausto atminimo objektų dėka, nuolat stebi bet kokias antisemitizmo keliamas grėsmes, suteikia joms atkirtį.

Tačiau, deja, to paties negaliu pasakyti apie Rusijos grėsmes Rytų ir Vidurio Europai, kaip ir apie kraštutinės kairės grėsmę, apie kraštutinio rusiško nacionalizmo grėsmę. Amerikiečiai dar mažai suvokia, kokie genocidai, didesni už holokaustą, buvo vykdomi pasaulyje Sovietų Sąjungos. Ir todėl ženklai, kad istorija čia gali kartotis, dažnam jų neatrodo šitokie pavojingi.
Be bendrojo paminklo visoms komunizmo aukoms Vašingtone, JAV matėme ir daugybę paminklų lietuviams, nužudytiems sovietų. Svarbu juos įprasminti, sutvarkyti, pasirūpinti, kad apie juos – ir tai, kodėl lietuviams dipukams atrodė šitaip svarbu juos statyti, kodėl dipukai apskritai atvyko į JAV – rašytų JAV spauda, kad juos lankytų lietuvių kilmės amerikiečiai ir kiti amerikiečiai, kad ten stabteltų mokyklinės ekskursijos (gal kartu pravažiuodamos ir Katynės, holodomoro memorialus, kurių JAV irgi yra).

Jei Lietuvai vėl kils pavojus iš Rytų, nemažai gali nulemti JAV valdžios pozicija. Bet tą valdžią juk renka eiliniai amerikiečiai, jiems ji yra atskaitinga ir jų tarpe turi likti populiari...

Augustinas Žemaitis, 2017 09 30.

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis (kairėje) su Lyra Puišyte (viduryje) prie Lietuvos ambasados Vašingtone

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis (kairėje) su Lyra Puišyte (viduryje) prie Lietuvos ambasados Vašingtone

Click to learn more about Lithuania: JAV, Vašingtonas (JAV sostinė) 1 Comment

Indiana ir jos Lietuviškoji Rivjera

Šiaurinę Indianą "prarijo" Čikagos - JAV lietuvių sostinės - priemiesčiai. Tiek daug Čikagos lietuivų važiuodavo ilsėtis ir galiausiai persikėlė gyventi į pietines Mičigano ežero pakrantes, kad kai kas tą regioną pakrikštijo "Lietuviškąja rivjera". Didžiuma "Lietuviškos rivjeros" yra Indianoje, tačiau ji ištįsusi ir į Mičiganą. Jos miesteliuose - daug lietuviškų paminklų ir lietuviškų institucijų.

"Lietuviškoji rivjera" prasidėjo, kai pokariu Čikagos lietuviai pasirinko šį regioną savo atostogoms - nes Mičigano ežero kopos jiems priminė Palangą, kurią daugelis priverstinai pasitraukusių nuo Sovietų okupacijos lietuvių prisiminė itin nostalgiškai. Amerikos lietuviai vyrai į "Rivjerą" atvykdavo vasaros savaitgaliams, o jų žmonos ir vaikai, būdavo, čia praleisdavo visas vasaras (to meto JAV moterų dirbo gana mažai). Kai šie lietuviai išėjo į pensiją, daugybė jų "su visam" persikėlė į Lietuviškąją Rivjerą. Be to, sunykus Čikagos lietuvių rajonams, čia atsikėlė gyventi ir kai kurios jaunos šeimos - ir važinėja kasdien į darbą Čikagoje. Jiems "Lietuviškoji Rivjera" tiesiog Čikagos priemiesčiai. Dėl šių priežasčių kai kurie "Lietuviškosios Rivjeros" miesteliai - tarp lietuviškiausių visose JAV.

Junjon Piro kurorto paplūdimys

Junjon Piro kurorto paplūdimys

Tačiau kaip vieta poilsiui Lietuviškoji Rivjera ilgainiui populiarumą prarado, nes pigūs skrydžiai ir augančios algos įgalino čikagiečius atostogauti šilčiau: Floridoje, Havajuose, Karibuose. Tuo pačiu dauguma moterų pradėjo dirbti ir "gražus vasarnamis žmonai ir vaikams" neteko prasmės.

Be ramių kurortų ir priemiesčių, Indianos Mičigano ežero pakrantėje yra ir keli istoriniai pramoniniai miestai, kur lietuviškas paveldas taip pat gana gausus (Geris, Rytų Čikaga).

Lituanica parko atminimo akmuo Beverli Šoro kurorte

Lituanica parko atminimo akmuo Beverli Šoro kurorte

Indianos lietuviška Rivjera - Beverli Šoras, Mičigan Sitis

Indianos ir Lietuviškosios Rivjeros lietuvybės širdis - Beverli Šoro kurortas prie garsių Mičigano ežero Indianos kopų. Iš ~700 gyventojų Beverli Šore - 12,5% lietuviai. 1968 m. vietos parkas pavadintas Lituanica parku ir ten pastatytas Paminklas Dariui ir Girėnui (simbolizuojantis lūžusį sparną; 1971 m.; autorius Juozas Bakis). Beverli Šore veikia ir lietuvių klubas, bet jis savo pastato neturi.

Lituanica parkas Beverli Šore

Lituanica parkas Beverli Šore

Lituanica paminklas (lūžęs sparnas) Beverli Šoro Lituanica parke

Lituanica paminklas (lūžęs sparnas) Beverli Šoro Lituanica parke

Beverli Šoras taip pat gana unikalus tarp JAV miestų tuo, kad, nors čia nėra ir nebuvo lietuvių bažnyčios, vietinėje parapijoje laikomos mišios lieuvių kalba. Kai lietuviai persikėlė į Bevelri Šorą, dauguma jų jau buvo vyresni ir nesistatė savo bažnyčios - užtat smarkiai pakeitė vietinę Kopų Šv. Onos bažnyčią. Ji pastatyta 1950 m., tačiau dabartinį vaizdą suteikė lieuvio architekto Erdvilo Masiulio rekonstrukcija - jis sugalvojo už altoriaus įrengti stiklą, per kurį matytųsi Dievo kūrinija (medžiai, voveraitės). Bažnyčios interjere įkurdintas lietuviškas Rūpintojėlis (autorius Daugvila), gintarinis kryžius.

Kopų Šv. Onos bažnyčia su Erdvilo Masiulio langu už altoriaus

Kopų Šv. Onos bažnyčia su Erdvilo Masiulio langu už altoriaus

Gretimo Mičigan Sičio Tarptautiniame sode - įvairių tautybių sodeliai. Ten yra ir Lietuviškas sodelis. Ilgus dešimtmečius jis stovėjo kiek apleistas, tačiau ~2010 m. sodai sutvarkyti, dabar ten vyksta ir tautinės šventės, tarp jų lietuviška. Lietuviškojo sodelio centre - istorinis Paminklas Lietuvos prezidentams, pradėtas 1941 m. kai prezidentas Smetona (1940 m. pasitraukęs nuo Sovietų okupacijos į JAV) čia pasodino medelį. Vėliau Smetonai pastatytas stulpas papildytas stulpais Aleksandrui Stulginskiui ir Kaziui Griniui. Mičigan Sityje taip pat yra lenkų, rumunų, norvegų, indėnų, vokiečių ir škotų sodeliai.

Lithuanian garden in Michigan City

Mičigan Sičio lietuvių sodelio Prezidentų stulpai

Antanas Smetona plaque on one of the posts

Antano Smetonos lenta ant vienos Mičigan sičio Prezidentų stulpų

Neseniai Lietuviškas sodelis išplėstas, pastatytas tradicinis lietuviškas koplytstulpis, kurį 2016 m. paaukojo Lietuvos Vyčių organizacija.

Lietuviškos vietos Gerio, Rytų Čikagos ir Saut Bendo pramoniniuose miestuose

Gerio ir Rytų Čikagos miestai plyti tarp Lietuviškosios Rivjeros ir Čikagos, bet jų istorija kitokia. Čia klestėjo pramonė, kurioje prieškariu triūsė lietuviai, bet pokariu į miestus atsikėlė juodaodžiai, o lietuviai, jiems tapus nesaugiais, isšikraustė.

Geryje būta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios (statyta 1927 m., uždaryta 1998 m.) bei Šv. Kazimiero mokyklos (veikusios pastate, kuriame anksčiau veikė ir bažnyčia; pastatyta 1918 m.). Abudu pastatai išlikę (1368 West 15th Avenue) ir naudojami tai pačiai paskirčiai - tik jau juodaodžių Galios ir Šviesos bažnyčios. Bažnyčioje likę du lietuviški vitražai (kairėje pusėje su užrašu "Moterų dovana", dešinėje - "Vyrų dovana"). Šie du vitražai buvo vieninteliai, kurie išliko per bažnyčią dar lietuvių laikais nuniokojusį gaisrą (1970 04 12). 1974 m. atkuriant bažnyčią po gaisro naujus vitražus sukūrė A. Valeška, taip pat buvo pakabintas unikalus lietuviškas medinis dirbinys virš įėjimo (su tradiciniu lietuvišku kryžiumi-saule) ir medinis bokštas. Tačiau jokia šių detalių neišliko pardavus bažnyčią.

Gerio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Gerio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Gerio lietuvių mokykla (senoji bažnyčia)

Gerio lietuvių mokykla (senoji bažnyčia)

Daugeliui lietuvių išsikėlus iš miesto ir bažnyčiai patyrus 1970 m. gaisrą, parapijiečiai mėgino perkelti parapiją į priemiesčius ir netgi gavo pažadus suaukoti reikiama sumą bei pirkėją "senąjai" bažnyčiai. Tačiau vyskupas uždraudė persikėlimą, tokiu būdu pasmerkdamas parapiją sunykimui ir užsidarymui.

Rytų Čikagoje kadaise irgi veikė lietuvių bažnyčia (pastatyta 1913 m., bet paskui nugriauta, 3903 Main Street). Tame mieste vis dar yra Lituanica gatvė.

Rytų Čikagos lietuvių bažnyčios vieta

Rytų Čikagos lietuvių bažnyčios vieta

Nugriautoji Rytų Čikagos lietuvių bažnyčia. Nuotrauka iš Lituanistikos tyrimų ir studijų centro

Nugriautoji Rytų Čikagos lietuvių bažnyčia. Nuotrauka iš Lituanistikos tyrimų ir studijų centro

Gilyn į žemyną stūksantis pramoninis Saut Bendo miestas niekad neturėjo lietuvių bendruomenės, tačiau vienas pavienis lietuvis ten buvo pakankamai reikšmingas, kad jo garbei būtų pavadinta gatvė, jam pastatyta statula. Tai - Edvardas Kriaučiūnas, Lietuvos krepšinio rinktinės nario, 1937-1939 m. Europos čempiono, Felikso Kriaučiūno brolis. Edvardas treniravo vietinio Notre Dame universiteto komandą. Amerikoje universitetų sportas labai svarbus, tad universitetas savo žymiems treneriams pastatė statulas, tarp jų Kriaučiūnui. Tiesa, vietoje lietuviškojo jo vardo, vartojamas amerikietiškas slapyvardis Moose Kraus (Briedis Krausas), kurį jis pasirinko, nes studijų Amerikoje metais jo paties treneris neištardavo jo pavardės. Kriaučiūno paminklas sėdi ant suolelio rytinėje didingo universiteto stadiono pusėje.

Edvardo Kriaučiūno statula Saut Bende (Notre Dame)

Edvardo Kriaučiūno statula Saut Bende (Notre Dame)

Junjon Piras ir Mičigano Lietuviškoji Rivjera

Vienas garsiausių Lietuviškosios Rivjeros kurortų Junjon Piras yra pačiame jos gale, toliausiai nuo Čikagos - Mičigane. Vienu metu miestelyje veikė septynios lietuviškos poilsinės. Lietuviams ėmus atostogauti kitur ar nusipirkus vasarnamius, beliko viena: Gintaro kurortas pri ežero. Jis stūkso didingoje vietoje ant smėlėtų kopų. Dauguma klientų dabar nebe lietuviai. Taip pat Junjon Pire veikia ir Mildos kampo parduotuvė.

Gintaro kurorto prie ežero ženklas

Gintaro kurorto prie ežero ženklas

Gintaro kurorto prie ežero kambarys

Gintaro kurorto prie ežero kambarys

Viena garsiausių "Rivjeros" poilsinių nė nebuvo pakrantėje, o palei upę. Tai - Tabor ferma, priklausiusi Valdo Adamkaus šeimai. Ten rinkdavosi JAV lietuvių elitas. Tačiau Taborfarma buvo parduota ir nugriauta. Taip greitai keičiasi JAV vietos.

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų pietiniame Mičigano ežero krante žemėlapis

Tikslas - Amerika 2018 ekspedicijos į Indianą ir Lietuviškąją Rivjerą dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Indiana

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Indiana

„Tikslas – Amerika“ ekspedicija apsilankė garsiausiuose Amerikos “lietuviškuose” kurortuose – pietinėje Mičigano ežero pakrantėje. Apie tai pasakoja misijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kiek lietuvių gyvena Čikagoje? Nustebau, kai pirmąkart sužinojau, kad, oficialiais duomenimis – vos 15 000. Todėl, kad daugelis lietuvių gyvena priemiesčiuose – jie ištįsę dešimtis kilometrų, o patys įspūdingiausi jų netgi yra kitose valstijose.

„Tikslas – Amerika 2018” atvyko į daugelio pokario Čikagos lietuvių svajonių žemę – bent jau savaitgaliais ir per atostogas – pravardžiuotą „lietuviškąja Rivjera”. Tenykščiai Mičigano ežero krantai dipukams priminė Palangą, Lietuvos pagrindinį kurortą. Ir ten, ir ten – kopos, geltonas smėliukas, nesimato kito kranto, nes Mičigano ežeras didelis lyg jūra, banguoja.

Pasiilgę Tėvynės, pokario lietuviai čia sukūrė tikrą mažąją Lietuvą: su lietuvių sodais, paminklais, kurortais. Visas šias vietas pažymėjome „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje [ http://www.tikslasamerika.lt ] bei aprašėme „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo JAV enciklopedijoje.

Lietuvių bažnyčioje - aistringos juodaodžių pamaldos

Aistė: „Amerika – kontrastų žemė, tad tarp Čikagos ir nuostabiųjų Mičigano ežero kurortų dar teko pervažiuoti vienus liūdniausių šalies miestų. Aišku, vietos lietuviai, vykdami ilsėtis, prašvilpia juos magistrale, ir, tikriausiai, dažniausias patarimas, kurį nuolat girdėjom iš čikagiečių - „Tik nesugalvokit kišti nosies į Gerį”, „Pietų Čikaga dar saugi, palyginus su Geriu” ir t.t.“

Augustinas: „Bet Geryje buvo lietuvių mokykla, bažnyčia, jų pastatai tebestovi. Privalėjome užsukti. Išgriuvusių pastatų eilės mums atrodė tokios įprastos: šitiek „getais” virtusių JAV miestų jau pravažiavome, kad, priešingai – jau pradėjome stebėtis tomis Amerikos vietomis, kur viskas gražu ir klesti! Juk mūsų ekspedicijos tikslas – lietuviškas paveldas, ir, deja, kone ant pirštų galima suskaičiuoti prieš 50 ar 100 metų sukurtas lietuviškas vietas, kurios ligi šiol yra “geruose rajonuose”.

Sustojome prie Gerio lietuvių bažnyčios, čikagiečių patarimu slėpdami fotoaparatus, pernelyg nesiskirstydami ieškojome lietuviškų ženklų, kurių nebuvo. „Ei!” - staiga išgirdau šaukiant vietos juodaodę - „Užeikite į vidų!”. Papasakojau jiems, kad pastatus statė lietuviai, jie trumpai papasakojo, ką ten veikia dabar. Ir mokyklą turi, kaip lietuviai turėjo.

Aišku, Gerio nusikalstamumo statistika kalba už save. Bet mūsų patirtis buvo geresnė, nei sako “liaudies išmintis”: vietiniai mus gražiai priėmė, įleido į vidų, žadėjo, kad su mumis pakalbės pranašė (toks tos garsiai Bibliją aiškinusios moters titulas). Pamaldose, kuriose buvome vieninteliai baltaodžiai, mano akys nuolat lakstė bažnyčios sienomis ir lubomis: ar liko ten kas lietuviško? Žvilgsnis užkliuvo už vitražų priekyje. Priėjau: tikrai likę lietuviški užrašai. Nufotografavau. Gerio lietuvių bažnyčios, matyt, lietuviai niekad nekeliaus pažiūrėti, bet noriu, kad „Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapis būtų išsamus. Gerio bažnyčią priskirsiu trečiai kategorijai: „lietuvybės tik pėdsakai”. Tiems, kas gyvena šalia, gal bus įdomu, o likę žemėlapio vartotojai nesunkiai gali tokių kategorijų objektus išjungti, palikti ekrane tik įspūdingiausius.“

Beverli Šoras - lietuviškiausias JAV kurortas

Aistė: „Likti Geryje ilgai negalėjome, nes skubėjome į Beverli Šorą, lietuvių Mišias. Jos – ir puiki proga susipažinti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas, nes kartu pasimelsti susirenka visa apylinkė. Mišias laikęs kunigas Gediminas Keršys papokštavo iš sakyklos, kad štai, mes jau trečiose jo mišiose per keturias dienas – dabar žmonės kalbės, kad jis specialiai važiuoja į tas Bažnyčias laikyti pamaldų, kurias mes fotografuosime, kad tik įsiamžintų.“

Augustinas: „Iš tikro tikrovė proziškesnė: Čikagoje su priemiesčiais nuolat dirba 3 lietuvių kunigai, o lietuviškas Mišias tenka laikyti 7 bažnyčiose, todėl kas savaitę kunigai sukaria šimtus kilometrų.

Beverli Šoras unikalus tuo, kad čia niekad nebuvo lietuvių bažnyčios, bet lietuviškos Mišios laikomos. Tiesa, tą bendrą Beverli Šoro bažnyčią lietuviai aplietuvino: atsirado gintarinis kryžius, rūpintojėlis, architekto Erdvilo Masiulio suprojektuotas langas už altoriaus, kurio dėka mišių metu galėjome stebėti Dievo kūriniją – medžius, laigančią voverytę…

Bet tikroji Beverli Šoro pažiba – Lituanica parkas su paminklu Dariui ir Girėnui. Ir Tautų parkas gretimame Mičigan Sityje, kuriame – ir Lietuvos prezidentams skirti paminklėliai. Kai lankėmės, ten vyko lenkų šventė, kitą savaitę laukė lietuvių dienos.

Mes, aišku, neturėjome laiko šitaip ilgai pasilikti. Jau tą vakarą turėjome išskristi į Niujorką baigti rytų JAV pradėtų darbų. Taigi, Indianoje dirbome efektyviai kaip tik įpratę. Aistė važiavo mūsų automobiliu, o aš įsėdau į Bačiauskų šeimos automobilį, kad, bevažiuodami nuo lietuviškos vietos prie vietos, pakalbėtume, paimčiau interviu, kurie vėliau rodomi per “LRT” laidą “Pasaulio lietuvių žinios”, publikuojami “gabaleliailietuvos” Facebook paskyroje.

Ir pašnekovė Danutė Bačiauskas patvirtino, kad esame bene vieninteliai svečiai iš Lietuvos, kurie atsisakė būti pavaišinti vakariene: tiesiog neturėjome tam laiko. Tik jau gerokai vėliau, po visko, sutemus, ištaikėme laiko paimti greito maisto iš restorano į automobilį.“

Paskutinė lietuviška poilsinė ant Mičigano ežero

Augustinas: „Kita lietuviška vieta regione – „Gintaro” kurortas Junjon Pire. Kadaise tokių lietuviškų poilsinių ten buvo septynios, liko viena ir tos pačios dauguma klientų, kaip pasakojo kone visą gyvenimą ten praleidęs šeimininkas Gintaras Keraitis, nebėra lietuviai. Danutė Bačiauskas prisiminė, kaip, vos imigravusi į JAV prieš porą dešimtmečių, čia dar eidavo į lietuviškas šventes, bet to neliko. Naujoms Amerikos lietuvių kartoms „Palangos kopos Amerikoje”, lietuviškas jaukumas nebėra kažkoks stebuklas, naujos kartos – kaip ir daugelis amerikiečių – skrenda atostogauti į Floridą, Havajus... O pasenę „Gintaro” klientai „Lietuviškoje Rivjeroje” vasarnamius nusipirko patys, kai kurie ten ir gyvena ar bent leidžia savaitgalius. Bent trys visai kituose miestuose „Tikslas – Amerika 2018” sutikti žmonės paliudijo ten turintys vasarnamius.“

Aistė: „Trumpai pafotografavę nuostabų vaizdą nuo aukštumos į ežerą turėjome vėl skubėti: Valdo Adamkaus bibliotekos atstovams pažadėjome rasti Tabor Farmą. Panašią poilsinę, kuri priklausė Adamkams, kur rinkosi Amerikos lietuvių elitas.“

Augustinas: „Nebuvo paprasta: šiandieniniai vietos lietuviai išvis nustebo, kad buvo Tabor Farm, jie galvojo, kad Adamkui priklausė Tabor vyninė, netgi eidavo ten, esą „pas Adamkų”... Štai taip, kai nėra tikros informacijos, gimsta legendos. Šią legendą paneigėme ir klausinėjome toliau. Fermos koordinates po ilgų teiravimųsi nurodė skautai Lintakai. „Bet ten nieko nebėra” –sakė. Ir tikrai – net suprasti, kur buvo ta poilsinė, nesuprasi. Viskas nugriauta.

Galiausiai, jau temstant, aplankėme universiteto krepšinio trenerio Edvardo Kriaučiūno paminklą Saut Bende – apie jį sužinojome tik per pokalbius po Beverli Šoro mišių – papasakojo okulistas Sidrys. Ir laikinai keletui dienų pasidėję Čikagoje daiktus (pigių skrydžių bendrovė niekaip nebūtų įleidusi su tiek informacinių knygų, kiek gavome iš JAV lietuvių) nuvykome į oro uostą skrydžiui į Niujorką.“

Aistė: „Grąžinome automobilį. Kai jį paėmėme, tachometras rodė 5923 mylias, kai grąžinome – 9501. Iš viso Vidurio Vakaruose nuvažiavome 5757 km per 19 dienų, arba vidutiniškai 303 kilometrus į dieną. Kiekvieną dieną aplankydavome po keliolika objektų ir susitikdavome su keliolika žmonių. O ypač tempas išaugo paskutinėmis dienomis, Čikagoje ir apylinkėse, kur lietuviškų vietų – itin gausu. Ir Rytų JAV jis buvo tik dar didesnis. „Tikslas – Amerika 2018“ įžengė į paskutinį ekspedicijos etapą.“
Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 09 16.

Su Beverli Šoro lietuviais Lituanica parke

Su Beverli Šoro lietuviais Lituanica parke

Augustinas Žemaitis pristato projektą "Tikslas - Amerika" po lietuviškų mišių Beverli Šore

Augustinas Žemaitis pristato projektą "Tikslas - Amerika" po lietuviškų mišių Beverli Šore

Beverli Šoro bažnyčiai įteikiamas serifikatas, kad ji įeis į "Tikslas - Amerika" žemėlapį

Beverli Šoro bažnyčiai įteikiamas serifikatas, kad ji įeis į "Tikslas - Amerika" žemėlapį

Click to learn more about Lithuania: Indiana, JAV 19 Comments

Sent Luisas (Misūris ir Ilinojus, JAV)

Sent Lujisas - vienas didžiųjų istorinių JAV didmiesčių, kurie vienas po kito statyti XIX a. įsisavinant (kitu požiūriu - atimant iš indėnų) vis naujus ir naujus vakarinio Amerikos žemyno plotus.

Misūrio upe (Misisipės baseino dalis), palei kurią išsidėstęs miestas, buvo paprasta gabenti prekes labai toli ir čia klestėjo pramonė, pritraukusi ir lietuvius.

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčia

Rytinio Sent Lujiso Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia (1509 Baugh Ave) - vienas puikiausių tautiškai romantinės Amerikos lietuvių architektūros pavyzdžių. Ją sukūrė architektas Jonas Mulokas, o interjerą - V. K. Jonynas, kartu vystę pokario Amerikos lietuvių bažnyčių stilių, kuo labiau atspindintį prarastą tėvynę (juk pokario imigrantai priverstinai bėgo nuo sovietų, o ne išvyko savo noru).

“Nekaltojo

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios išorė (jos viršūnė laikinai nuimta renovacijai 2018 m.)

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios išorė (jos viršūnė laikinai nuimta renovacijai 2018 m., nes vėjas ir laikas ją buvo pažeidusios. Paskui ji vėl užkelta)

Bažnyčios formos nėra jokio konkretaus istorinio stiliaus, bet nėra ir modernūs. Net būtini bažnyčios elementai sutautinti: kryžius, forma sumišęs su saule ir mėnuliu, Vyčio kryžiaus formos langų rėmai, baroko įkvėptas, bet jo nekopijuojantis bokštelis (tarpukariu laikyta, kad Barokas - lietuviškiausias stilius dėl barokinių bažnyčių skaičiaus Vilniuje). Tautiniai raižiniai virš medinių durų.

Altorius bažnyčios viduje – irgi labai tautiškas, išdrožtas iš medžio (autorius Petras Vėbra).

Medinis altorius bažnyčios viduje

Medinis altorius bažnyčios viduje

Įspūdingiausia bažnyčios viduje 55 vitražai. Dalis jų – išskirtinai lietuviški. Pietinė siena puošta 8 vitražais, kuriuose atvaizduojami Lietuvos Marijos kultai: Marijos paveikslai ir įžymūs tų vietų pastatai užnugaryje (šiaurinė siena puošta 8 langais su Marijos apsireiškimais už Lietuvos ribų). Esama vitražyose ir istorinių scenų, tokių kaip Mindaugo krikštas.

Vitražai su Marijos vizija Krekenavoje (kairėje) ir Marijos vizija Žemaičių Kalvarijoje (dešinėje)

Vitražai su Marijos vizija Krekenavoje (kairėje) ir Marijos vizija Žemaičių Kalvarijoje (dešinėje)

Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje

Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje

Jėzaus krikštas (kairėje) tarytum lyginamas su Mindaugo krikštu (dešinėje). Jėzaus krikštas gali būti suprantamas kaip viso pasaulio bendruomenės krikšto pradžia, o Mindaugo atitinkamai – kaip visos lietuvių krikščionių bendruomenės, ar net visos tautos krikšto pradžia

Jėzaus krikštas (kairėje) tarytum lyginamas su Mindaugo krikštu (dešinėje). Jėzaus krikštas gali būti suprantamas kaip viso pasaulio bendruomenės krikšto pradžia, o Mindaugo atitinkamai – kaip visos lietuvių krikščionių bendruomenės pradžia (kai kuriais vetinimais, ir lietuvių tautos krikšto pradžia)

Ypač su Lietuva susiję istorinių Lietuvos asmenybių bei Lietuvos miestų herbų vitražai. Galima rasti ir Lietuvos globėją Šv. Kazimierą, ir pirmąjį karalių Mindaugą, „tautos šauklį“ Maironį, didįjį kunigaikštį Vytautą, Lietuvos vyskupą Motiejų Valančių bei Vilniaus universiteto steigėją Valerijoną Protasevičių.

Vitražuose – Vytautas Didysis (dešinėje) ir Lietuvos herbas (kairėje), autorius V. K. Jonynas

Vitražuose – Vytautas Didysis (dešinėje) ir Lietuvos herbas (kairėje), autorius V. K. Jonynas

Vitražuose - Maironis (kairėje) ir Kauno herbas (dešinėje), autorius V. K. Jonynas

Vitražuose - Maironis (kairėje) ir Kauno herbas (dešinėje), autorius V. K. Jonynas

Bažnyčioje tiek daug lietuvišku detalių, kad net išvardyti sunku. Ji galėtų tarnauti ir kaip muziejus, nes kone kiekvienas joje esantis daiktas – arba drožinėtas, arba metalu kaustytas lietuviška ornamentika, simboliais.

Lietuviška medžio drožyba Rytų Sent Lujiso bažnyčios viduje

Lietuviška medžio drožyba Rytų Sent Lujiso bažnyčios viduje

Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas

Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas

Parapija – senesnė už bažnyčią, įkurta dar 1895 m. Pirmoji jos bažnyčia pastatyta 1897 m., padidinta 1928 m., sudegė 1943 m.

Nuo tų laikų, kai statyta dabartinė Rytų Sent Lujiso bažnyčia, Rytų Sent Lujisas tapo labai nesaugiu rajonu, o jo gyventojų skaičius sumenko nuo ~80 000 iki ~20 000. Nepaisant to, bažnyčia neuždaryta, nors toks likimas ištiko net 11 iš 13 aplinkinių rajono katalikų bažnyčių (2018 m. duomenimis). Lietuvių bažnyčios vieta – prie pat greitkelio – jai smarkiai pasitarnauja, nes padeda pritraukti dėmesį ir taip atsiranda ir naujų tikinčiųjų – taip „Tikslas – Amerika 2018“ ekspedicijos metu bylojo parapijiečiai. Be abejo, bažnyčia turi ir problemų – du bažnyčios kryžiai-saulės nuo stogo nuimti po bandymų juos pavogti, dabar vienas jų ilsisi prie laiptų į rūsį. Rūsyje – parapijos salė, kurioje vyksta lietuvių pasibuvimai, renginiai po Mišių, yra parapijos muziejėlis. Jame galima pamatyti, kaip bažnyčia atrodė suprojektuota amerikiečio architekto L. Prens. Nors net tada dizaine buvo inkorporuota lietuviškų detalių, vis tiek ji atrodė kaip daugelis kitų bažnyčių. Architektui Prens mirus estafestė perėjo lietuviams Mulokui ir Jonynui, kurie smarkiai sutautino visą bažnyčią. Tik rūsys – atidaryta 1945 m., kai bažnyčios statyba dar nebuvo baigta – įrengtas vien pagal Prens brėžinį.

Lietuviškos detalės bažnyčios rūsyje, tarnaujančiame kaip salė lietuviškiems renginiams

Lietuviškos detalės bažnyčios rūsyje, tarnaujančiame kaip salė lietuviškiems renginiams

Originalus Prens projektas (kairėje) ir pakeistasis Muloko (dešinėje)

Originalus Prens projektas (kairėje) ir pakeistasis Muloko (dešinėje) (right)

Tuščiame sklype greta Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios stovėjo lietuviška mokykla. Atidaryta ji buvo 1934 m., užvėrė duris amžiams – 1968 m. Gaisras ją visiškai sunaikino 1976 m. (įtariama specialiai padegus).

Tarp buvusios mokyklos bei bažnyčios - Šiluvos Marijos skulptūra. Ji pastatyta 1951 m. ir dar tebestovi. Kol veikė mokykla, vaikai kasmet ją karūnuodavo.

Šiluvos Marijos šventykla

Šiluvos Marijos šventykla , puošta tradiciniu lietuvišku metaliniu kryžiumi, itin paplitusiu Mažojoje Lietuvoje

Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčia

Dar labiau į rytus Kolinsvilio (Collinsville) priemiestyje, 305 Collinsville Ave, savo baltą bažnytėlę 1903 m. pasistatė ir lietuviai liuteronai. Tai - Jeruzalės liuteronų bažnyčia, veikianti iki šiol, nors jau ir ne vien lietuviška.

Kolinsvilio lietuvių liuteronų Jeruzalės bažnyčia

Kolinsvilio lietuvių liuteronų Jeruzalės bažnyčia

Ji – viena trijų lietuvių liuteronų bažnyčių Amerikoje (dvi likusios – Čikagoje).

Jeruzalės bažnytėlė – nedidukė, medinė. Jos fundatorių lietuviškos pavardės įamžintos jos vitražuose, o tarp jų – ir „Šimkaus“ (kongresmeno Šimkaus giminės) pavardė.

Kolinsvilio bažnyčios vitražuose – lietuviškos pavardės

Kolinsvilio bažnyčios vitražuose – lietuviškos pavardės

Bažnyčios steigimą organizavo kentėjusieji nuo rusų okupacijos, tik ne tos pačios. Pirmasis kunigas Martynas Keturakaitis buvo į Ameriką pabėgęs knygnešys, už tai kalėjęs dar Rusijos Imperijos (1795-1915) metais. Gyveno jis Tauragėje, greta sienos, kur susikirsdavo Rusijos ir Vokietijos imperijos. Ten gyveno daug liuteronų. Būtent iš liuteroniškų teritorijų Lietuvoje į Kolinsvilio anglių kasyklas dirbti atvyko daug žmonių, tačiau iki tol, kol atvyko pats Keturakaitis, jiems tekdavo melstis savo namuose ar kitose bažnyčiose.

Gotikinio raidyno knyga Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčioje

Gotikinio raidyno knyga Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčioje. Gotikinis raidynas naudotas Mažojoje Lietuvoje, kur gybeno daug lietuvių liuteronų, o lotyniškasis raidynas naudotas lietuvių katalikų. Po to, kai Sovietų genocidas tiesiog iššlavė Mažąją Lietuvą XX a. 5-ajame dešimtmetyje, lotynų raidynas liko vieninteliu, tad ši gotikinio raidyno knyga dabartiniams liuteronams jau praktiškai nebeperskaitoma.

Parapija ypač klestėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo, kuomet bendruomenė parėmė daugybės liuteronų pabėgėlių iš Lietuvos atvykimą į JAV. Dauguma atvykėlių norėjo, kad bažnyčia taptų lietuvių liuteronų bažnyčios dalimi, o senieji parapijiečiai vis tik labiau linko pasilikti Misūrio Sinode (JAV liuteronų bažnyčioje). Tai sukėlė nesutarimus tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ liuteronų. Ginčas baigėsi Misūrio Sinodo naudai, tačiau tada dauguma „naujųjų“ paliko bažnyčią, ateidavo nebent į lietuviškus, tačiau ne į religinius renginius. Kai kurie parapiją vis dar rėmė, tačiau narių skaičius smarkiai krito, prisijungė ir ne lietuvių.

Kolinsvilio lietuvių bažnyčios vidus

Kolinsvilio lietuvių bažnyčios vidus

Nors XXI a. pradžioje jau tik trečdalis kongregacijos – lietuvių kilmės, tačiau parapija vis tiek rėmė liuteronų bažnyčios Palangoje statybas.

Lietuviškasis paveldas Sent Lujiso centre

Sent Lujiso metropolis išsidėstęs per dvi valstijas – Misūrio ir Ilinojaus valstijų siena čia eina Misisipės upe. Abi aukščiau minėtosios lietuvių bendruomenės yra Ilinojuje, tačiau Misūryje – kur Sent Lujiso centras – irgi būta lietuviškos Šv. Juozapo bažnyčios (pastatas 1916 m. nupirktas iš protestantų). Ji stovi istoriniame Lafaet aikštės rajone, žymiame XIX – XX amžių sandūros architektūra (adresas: Park Avenue ir MacKay Place kampas). Maža ir atrodanti it pastatyta iš akmenų, bažnyčia uždaryta 1970 m., kai lietuviai paliko tuo metu nuskurdusį rajoną.

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia Sent Lujise, Misūryje

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia Sent Lujise, Misūryje

Sent Lujisas žymus ir Sent Lujiso miesto muziejumi. Vaikams jis – didelė žaidimų aikštelė, suaugusiems – nykstančių pramoninių JAV didmiesčių didybės prisiminimas. Daugelis muziejaus eksponatų – iš jau nugriautų JAV pastatų bei uždarytų institucijų. Tarp daugelio tokių esti ir Šv. Jurgio bažnyčios bareljefas iš Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios Čikagoje, nugriautos 1990 m. (pirmosios Čikagos lietuvių bažnyčios).

Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje

Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje

Seint Lujiso miesto muziejus, Misūris

Seint Lujiso miesto muziejus, Misūris

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Sent Lujise žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Sent Luisą dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Sent Luisas

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Sent Luisas

Sent Luisas kadaise buvo vienas keturių didžiausių miestų JAV, tačiau dabar turistai jį dažniausiai aplenkia, neretai aplenkia ir lietuvybės tyrinėtojai. Tačiau jame lankėsi ekspedicijos „Tikslas – Amerika 2018“ dalyviai – ką pavyko sudokumentuoti į lietuviškų vietų JAV žemėlapį www.tikslasamerika.lt , pasakoja Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Sent Luisas turistų dažnai aplenkiamas dėl atokumo ar nesaugumo, tad kai paskelbėme, kad „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje ir enciklopedijoje „Gabalėliai Lietuvos“ pažymėsime ir Sent Luiso vietas, sulaukėme džiugių „pagaliau“. Pagaliau bus atkreiptas dėmesys į Sent Luiso lietuvių bažnyčią – bene tautiškiausiai įrengtą lietuvių bažnyčią JAV, unikalią lietuvių liuteronų bažnyčią bei kitas vietas.“

Aistė: „Kad pamatytume visas Sent Luiso lietuviškas vietas per tą parą, kurią galėjome skirti šiam didmiesčiui, savo laiką pašventė ir tarpusavyje viską derino skirtingų amžiaus grupių, emigracijos bangų ir netgi religijų lietuviai. Susitikome ir dar XX a. pradžioje atvykusios Doršų šeimos anūką (Doršų šeima Amerikoje netrūko tapti „Dorris“, tad mus sutiko Frank Dorris, arba lietuviškai – „Pranas Dorša“), už pirmosios bangos į JAV atžalos Amerikos lietuvio ištekėjusi Danutė Lasky, taip pat keliolika lietuvių kilmės liuteronų - visi jie saugo lietuviškas Sent Luiso vietas.“

Sent Luiso lietuvių bažnyčia - lietuvybės JAV pažiba

Augustinas: „Abejoti, ar jau šiais metais į „Tikslas Amerika“ žemėlapį verta įtraukti Sent Lujisą, neleido regėtos pavienės Rytų Sent Luiso bažnyčios nuotraukos. Jos architektūra netelpa į jokius įprastinių stilių rėmus: ji moderni, bet kartu tautiška. Tai – modernus tautinis lietuviškas stilius, kurį sukūrė Amerikos lietuvių architektai ir kurio iš viso tepastatyta keliolika pastatų. Ir tarp tų keleto Rytų Sent Luiso bažnyčia – viena tobuliausių. Viešbutyje pasitikę Sent Luiso lietuviai privertė sunerimti: „Lietuviško koplytstulpio formos varpinės špilis surūdijo, jį nuvertė vėjas. Tad mūsų bažnyčia dabar taip nebeatrodo“ - sakė. Jau įsivaizdavau dažną Amerikoje lietuviškų pastatų likimą: apgriuvo, reiškia niekad nebus atstatyta; niekad nebebus taip gražu, kaip architektas sumanė. O paskui dar ir visą bažnyčią vyskupija lieps griauti – nes neva pati griūva, trupa.“

Aistė: „Laimė, Rytų Sent Luise situacija daug geresnė. „Remontuojame dabar“ - sakė parapijietis Frank Dorris (lietuviškai – „Pranas Dorša“). Beje, jaunas, vos perkopęs 30 metų. Ūkininkas, ūkininkaujantis tą patį žemės plotą, kurį prieš bene 100 metų pirko jo lietuviai protėviai ir kuriame dirbo visos šeimos kartos. Visada smagu matyti tokius žmones, besirūpinančius lietuviškomis JAV vietomis: pernelyg daug jų yra jaunimo pamirštos, terūpi vyresniems (kol šie gyvi). Tačiau Frank Dorris pavyzdys ir pasakojimai apie jo kartos amerikiečius suteikė vilties – jis teigė, kad tai jo tėvų karta norėjo tapti amerikiečiais, gėdijosi prastai angliškai kalbančių tėvų ir norėjo kuo greičiau įsilieti į JAV kultūrą, tačiau jo karta labai susidomėjusi DNR tyrimais, kaip tik nori išsiaiškinti kas iš kur, ir, sužinoję, kokios tautos atstovas yra, puoselėja jos tradicijas. Tiesa, tie, kurie neauklėti lietuviškoje aplinkoje, susiduria su problema, kad apie lietuvių tradicijas ir paveldą internete gana mažai angliškos informacijos (palyginus su informacija apie kitas tautas: žydus, lenkus, vokiečius) – tą mėginame keisti ir mes. 2018 m. Frank Dorris pirmąkart lankėsi Lietuvoje ir buvo tiesiog sužavėtas, nepatiko vienintelis dalykas – tik kuro kaina, kuri JAV yra gerokai mažesnė“.

Augustinas: „Sent Luiso lietuvių bažnyčia net įspūdingesnė nei tikėjausi, įžengus – tokia didinga atmosfera dešimčių spalvotų vitražų šviesoje. Daugelis jų lietuviški: štai vitražas „Mindaugo krikštas“, visa dešinė siena skirta Lietuvos vietovėms. Ir kitkas lietuviška: kryžiai „sujungti“ su pagoniškomis saulėmis ir mėnuliais, Vyčio kryžiaus ir Gedimino stulpų bareljefai fasade, Vytis ant durų, lietuviški drožiniai virš jų, tautinių motyvų altorius… Nė neišvardysi visko. Padarėme gerokai per 100 nuotraukų ir nesilažinčiau, kad nieko nepraleidome. Toje bažnyčioje net labiau nei daugelyje matosi, kad JAV lietuvių bažnyčios tarnavo ne vien religijai, o ir tautinei kultūrai saugoti. Rūsyje – panašaus dydžio salė, kaip ir pagridninė bažnyčios erdvė, tik skirta pasaulietiniams lietuvių pasibuvimams po mišių.

Visgi, yra vienas „bet“ ir tai – bažnyčios vieta. Rytų Sent Luisas – toksai miestas, kur visose JAV lietuviai pataria nekišti nosies: daugelis pastatų ten apleista (net aukščiausias miesto „dangoraižis“ stovi išdaužytais langais), gyventojų sumažėjo nuo 82 000 iki 27 000, beveik visi pasilikę juodaodžiai. Apie skausmingą “miesto praradimą” plačiai rašoma ir Tomo Petraičio knygoje “Growing up Lithuanian in East St. Louis”, kurią mums padovanojo pašnekovai.

Amerikiečiai iš priemiesčių ir JAV lietuviai patardavo mums į tokias vietas, kaip East St. Louis, nekišti nosies, išvykti iki tamsos. Ir lietuviškos vietos, kurias lankydavome tokiuose rajonuose, paprastai sunykusios, uždarytos – tekdavo tik viltingai ieškoti lietuviškų įrašų ant kertinių akmenų. Istorija daug kur tokia: “rajonas kokiais 1970 m. ėmė keistis, lietuviai išsikėlė, kurį laiką dar suvažiuodavo į bažnyčią ar klubą iš priemiesčių, bet paskui jie seno, jaunimas neprisijungė, viskas užsidarė”.

Laimė, Rytų Sent Luise viskas kitaip. Lietuvių bažnyčia laikosi daug geriau už miestą aplink.“.

Aistė: „Tiesa, tas pats galingu pikapu atvykęs, tvirto sudėjimo Frank Dorris nuolat žvilgčiojo į laikrodį ir griežtai atsisakė susitikti tokiu laiku, kad būtume bažnyčioje iki sutems. Ir lietuviškus metalinius kryžius-saules nuo stogo nukėlė prie įėjimo rūsin – kad nepavogtų (nes „vietiniai“ jau bandė vogti).

Na bet ir čia ne viskas taip blogai: lietuvių bažnyčia – greta judraus greitkelio. Ir, vietos lietuviai pasakojo, prie parapijos prisijungia net nelietuviai – vien dėl to, kad juos pritraukia įspūdinga bažnyčios architektūra, kurią jie pamato važiuodami keliu! Gal ir tai ją išgelbėjo: 11 iš 13 Rytų Sent Luiso katalikų bažnyčių – jau uždaryta, mat tarp dabartinių gyventojų katalikų mažai.“

Kolinsvilio lietuviai liuteronai ir griūvančių miestų muziejus

Aistė: „Geriausia vieta suvokti tokių JAV miestų kaip Rytų Sent Luisas (ir kartu daugybės JAV lietuvių rajonų) griuvimą – Sent Luiso miesto muziejus (City Museum). Ten be didelės tvarkos sudėtos nugriautų didingų pastatų detalės. Mes ten ieškojome Šv. Jurgio bareljefo nuo nugriautos XIX a. Čikagos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios. Radome. Pažymėjome muziejų „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje..“

Augustinas: „Tiesa, bent jau Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia paskelbta paveldu. Viena vos keleto taip saugomų lietuvių bažnyčių. Dar vieną paveldu pripažintą lietuvių bažnyčią aplankėme čia pat, Sent Luiso priemiestyje Kolinsvilyje. Tik ta bažnyčia – lietuvių liuteronų, viena vos trijų tokių JAV. Vos keli parapijiečiai, kaip Loreta Grybinaitė ir jos mama, kalbėjo lietuviškai, daug jų – ir nelietuvių kilmės, bet rūsyje pilna senų lietuviškų knygų, parašytų vokišku gotišku raidynu, ir daugelis žino, kad bažnyčią įkūrė knygnešys iš Tauragės Keturakaitis. Ir ryšį su Lietuva parapija, kaip pasakojo jos kunigas, išlaikė: rėmė liuteronų bažnyčios statybas Palangoje.

Be pagrindinio „Tikslas – Amerika 2018“ žemėlapio, šiemet pradėjome ir šalutinį projektą – nemokami maršrutai kelionėms po JAV, be pagrindinių JAV vietų įtraukiantys ir svarbiausias lietuviškas vietas. Reikia, kad lietuviai jas lankytų, atrastų, jos to vertos!

Todėl į kiekvieną miestą stengiamės pažvelgti ir keliautojo akimis: ar čia būtų ką pamatyti ir be lietuviškų vietų? Sent Luisu, manau, galima sudominti kiekvieną. Be puikaus Miesto muziejaus ten – didžiausia JAV upė Misisipė, garsusis 66 kelias ir pėstiesiems atiduotas žavus senas jo tiltas (Chain of Rocks Bridge), didingų architektūros stilių dangoraižiai, buvusio didžiausio JAV indėnų miesto Kahokijos liekanos.

Pajudėjome iš Sent Luiso link Vest Frankforto – į rytus. Paskutinį kartą išvydome Sent Luiso simbolį – Vartų arką (Gateway Arch). Tai – simboliniai JAV „Laukinių vakarų“ vartai. Prieš 100-150 metų, kai į Snet Luisą imigravo dauguma jo lietuvių, „anapus Misisipės“ buvo kitokia žemė: jokios pramonės, tuščios žemės, indėnų gausybė.

Tad Vartų arka – ir simbolinė „lietuvių pasaulio“ riba. Iš ~150 JAV lietuvių bažnyčių, vos ~5 pastatytos kitapus Vartų arkos.

Tad Sent Luisas kartu – ir toliausiai į Vakarus nutolęs JAV miestas, kurį aplankė „Tikslas – Amerika 2018“.

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 28-29.

Įteikiame įtraukimo į žemėlapį sertifikatus Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčiai

Įteikiame įtraukimo į žemėlapį sertifikatus Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčiai

Su Kolinsvilio bažnyčios bendruomene

Su Kolinsvilio bažnyčios bendruomene

Pranas Dorša rodo originalųjį Rytų Sent Luiso bažnyčios planą

Pranas Dorša rodo originalųjį Rytų Sent Luiso bažnyčios planą

Click to learn more about Lithuania: Ilinojus, Misūris No Comments

Omaha (Nebraska)

Nebraskos sostinė Omahos miestas tarp "lietuviškų" Amerikos miestų atrodo keistai. Jis - labai toli į vakarus, tūkstančiai kilometrų nuo Atlanto pakrantės ir net Didžiųjų ežerų.

Tačiau lietuvius traukė didmiesčiai (ir jų pramonė), o pagal 1890 m. gyventojų surašymą Omaha buvo didžiausias JAV miestas, nutolęs šitaip toli į Vakarus, išskyrus San Franciską. Tuo metu "Laukinių Vakarų" kolonizacija jau buvo pasibaigusi - indėnų žemės išsidalintos, kiekviename atokiame krašte radosi baltaodžių gyvenviečių. Bet beveik visos jos buvo mažos; Los Andželas tebeturėjo vos 50 000 gyventojų (mažesnis už šiandieninį Alytų ar ano meto Kauną). Tad 140 000 gyv. talpinusi Omaha dominavo dideliame regione; 1880 m. joje tebuvo 31 000 žmonių, 1915 m. jau 213 000.

Visgi lietuvių būta tik 400, tad medinės bažnytėlės pastatymas 1907 m. buvo didelis žygis. Jis atrodė būtinas visoms anuometėms imgrantų bedruomenėms - Pietų Omahoje buvo 23 katalikų bažnyčios, daugybė jų tautinės. Dabartinė Šv. Antano bažnyčia (5402 South 32nd Street) galutinai įrengta 1936 m.

Šv. Antano lietuvių bažnyčia Omahoje. Google Street View.

Įkurti bažnyčią nebuvo lengva: vyskupą ilgai teko įtikinėti, kad lietuviai atskira tauta, kalbanti savo sena kalba; pradžioje vyskupas nesuprato, kodėl lietuviai negalėtų melsis angliškose parapijose, kaip daro airiai (kurie jau praradę savo kalbą); lietuviai, pasakojama, atsakė: "Ką, jūs norite, kad ir mes, kaip airiai, savo kalbą pamirštume?". Už lietuvybę teko kovoti ir ilgiau - 1932-1933 m. į gretimą mokyklą vaikus mokyti pakviestos lietuvės vienuolės kazmierietės, lenkas kunigas pakeistas lietuviu. Masinės peticijos, kova su vyskupu šiais klausimais yra puikus pavyzdys, kad JAV lietuviams jų bažnyčia buvo ne vien religijos, bet ir tautiškumo, bendruomenės centras; Omahos bažnyčioje ir greta jos organizuotos lietuviškų filmų peržiūros, dramos vakarai, kasmetiniai piknikai, lietuviškos paskaitos, taip tarsi atkeliant į Omahą lietuvos gabalėlį. Kai pokariu iš sovietų okupuotos Lietuvos ėmė plūsti pabėgėliai jie laikinai apgyvendinti bažnyčios rūsyje.

1953 m. pastatytas naujas mokyklos pastatas. Tiesa, Amerikoje gimusios kartos prisirišimo prie senosios tėvynės rodė mažiau, bažnyčios lankomumas krito, 1980 m. lietuviška parapijos mokykla uždaryta, bet mišios liko lietuviškos. Įdomus epizodas parapijos istorijoje buvo garsaus kunigo Petro Stravinsko paskyrimas 2005 m. Šis įvairių knygų autorius Amerikoje turi daug sekėjų (tarp nelietuvių) ir parapija sparčiai augo jiems "atėjus iš paskos". Parapijonims tokia kaita ne itin patiko, o ypač jiems teko nusivilti, kai sužinojo, kad Stravinskas iššvaistė parapijos fondą, kauptą atsargai tam, kad arkivyskupas negalėtų uždaryti parapijos grįsdamas pinigų trūkumu (šitaip Amerikoje susidorota ne su viena lietuvių parapija).

Omahos lietuvių bendruoemėn tebėra aktyvi, ją sudaro ~250 narių, ~100 jų aktyvūs. Jų iniciatyva Omaha oficialiai susigiminiavo su Šiauliais. 2015 m. bendra Omahos ir Šiaulių iniciatyva Ohmahos Lauritzen Gardens pradėtas kurti lietuviškų skulptūrų sodas "Saulės takas".

Omahoje yra dvi lietuviškos kepyklos: "Lithuanian Bakery and Kafe" 7427 Pacific St bei "Lithuanian Bakery and Deli" 5217 S 33rd Ave. Prie pastarosios - namas, primenantis atkeltą iš lietuviško kaimo. Kepyklų tinklą 1962 m. įkūrė Vytautas ir Stefanija Mackevičiai.

Viena Omahos lietuviškų kepyklų. Google Street View.

Papildomas skaitymas: Joseph F Rummel, George Jonaitis, George Mikulskis, Joseph Jusevich Mūsų šventas lietuviškas žodis: Šv. Antano kultūrinės vienovės troškulys [anglų k.].

Click to learn more about Lithuania: Nebraska, JAV 7 Comments

Los Andželas (Kalifornija, JAV)

Los Andželas yra vienintelis miestas JAV vakaruose, turintis gausią lietuvių bendruomenę. Mat tai vienas nedaugelio krašto miestų, buvusių dideliais ir iki Antrojo pasaulinio karo. Pagrindinis plėtros bumas Los Andžele buvo tarpukariu, dabar tai antras pagal dydį JAV miestas po Niujorko.

Kukli Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia (2716 St George St, statyta 1941 m.) yra ne vien religinis lietuvių bendruomenės centras, bet ir centras apskritai. Čia yra ir lietuviška šeštadieninė mokyklėlė, parapijos salėje vyksta ne tik benduromenės renginiai, bet ir iš Lietuvos atvykstančių menininkų renginiai, koncertai. Parapijos namai, gretima vienaukštė Švč. Trejybės mokykla padabinta Vyčiais. Čia yra ir B. Brazdžionio vardu pavadintas kiemelis, kuriame 2012 m. pastatytas šio menininko biustas. Nuo 1986 m. pirmąjį spalio savaitgalį čia švenčiamos lietuvių dienos.

Lietuvių šv. Kazimiero bažnyčia (kairėje) ir zakristija (dešinėje) su Vyčiu virš durų. Dar komplekse yra didžiulė lietuviška mokykla; kaip įprasta pokario lietuvių bažnyčioms, pasaulietiniai bendruomenės pastatai dydžiu lenkia pačią gana kuklią bažnyčią. Google Street View.

Los Andželo San Fernando rajone yra Lithuania Drive vardu pavadinta gatvė bei Lithuania Pl akligatvis.

Riversaido nacionalinėse kapinėse pietrytiniuose Los Andželo priemiesčiuose palaidos Lietuvos krepšinio tėvas Pranas Lubinas (antkapyje įrašyta Frank John Lubin, 1910-1999, 50 sektorius, 5241 kapas). Jis buvo JAV krepšinio rinktinės kapitonas Berlyno olimpiadoje (1936 m.), vėliau žaidė už savo istorinę tėvynę Lietuvą, buvo jos žaidžiantysis treneris per 1939 m. krepšinio čempionatą Kaune, triumfas kuriame galutinai įtvirtino krepšinį nacionaliniu Lietuvos sportu. Palaidotas kaip karys, po JAV karo veteranams skirta balta plokštele - mat Antrajame pasauliniame kare buvo JAV karinių oro pajėgų kapralas.

Los Andžele gyvena 6 800 lietuvių. Tai - trečias pagal dydį skaičius JAV mieste be priemiesčių (po Čikagos ir Niujorko).

Click to learn more about Lithuania: Kalifornija, JAV 8 Comments

Naujasis Hampšyras

Naujasis Hampšyras maža valstija, gyventojų čia tik milijonas, bet čia - kadaise turtingas Naujosios Anglijos regionas, į kurį ~1900 m. dirbti vyko daug lietuvių, šiandien jų ~7000, ypač daug aplink Našujos miestą (85 000 gyv.), kuriame ir daug su Lietuva susijusių vietų.

Našua lietuvių bažnyčia

Našujoje esantis butų kompleksas "Casimir place" ("Kazimiero vieta") Lietuvos šventojo garbei pavadintas todėl, kad pastatytas greta buvusios lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios. Bažnyčia uždaryta 2002 m. (iki pat paskutinės dienos čia laikytos lietuviškos mišios, altorių supo trispalvę simbolizavusios gėlės), bet pastatas tebestovi, jame irgi yra butai.

Buvusios bažnyčios koridoriuose nekilnojamojo turto vystytojai įrengė atminimo lentų su pastato ir lietuvybės Našujoje istorija, senomis nuotraukomis. Išlikę ir skliautai, nes palėpėje butai neįrengti; skliautai šiek tiek matosi iš viršutinio koridoriaus per paliktas stiklines lubas. Tam, kad patektumėte į vidų, gali tekti prašyti gyventojų įleisti.

Pats neogotikinis pastatas nestatytas lietuvių, o nupirktas iš airių.

Našujos Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Našujos Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Koridorius buvusioje bažnyčioje, šonuose durys į butus. Tarp durų - senos nuotraukos.

Koridorius buvusioje bažnyčioje, šonuose durys į butus. Tarp durų - senos nuotraukos.

Našujos tekstilės pramonė

Prieškario lietuvius (per 1000) į Našują pritraukė galinga tekstilės pramonė. Nors aukso amžius truko neilgai - per Didžiąją depresiją fabrikai žlugo, o paskutinis užsidarė 1949 m. - lietuviai jau buvo įleidę čia šaknis ir ~700 gyvena iki šiol. Priešingai daugybei regiono vietovių Našuja atgimė, jos nepalietė "rasių kraustymasis" (baltaodžiai neišsikėlė į priemiesčius), ji net "Money" žurnalo išrinkta geriausiu gyvenimui Amerikos miestu. Įspūdingi ir milžiniški anų laikų tekstilės fabrikai, kuriuose triūsdavo lietuviai, pripažinti paveldu ir tebestovi miesto centre (Main St, Franklin St, Factory St, Front St).

Našujos fabrikai nuo ten, kur stovi skulptūra 'Įvairovė' Front St (žr. žemiau)

Našujos fabrikai nuo ten, kur stovi skulptūra 'Įvairovė' Front St (žr. žemiau)

Našujos lietuvių kapinės

Našujoje yra net dvejos lietuvių kapinės. Virš Hudsono priemiestyje esančių Šv. Kryžiaus lietuvių kapinių nuolat tebeplazda trispalvė, ten akivaizdžiai parašyta "Lithuanian". Tai - katalikiškos kapinės; paminklinis akmuo tarp vėliavų netoli įvažiavimo yra dedikuotas atminčiai tų, kurie tarnavo savo šaliai, savo bendruomenei bei Šv. Kazimiero lietuvių parapijai.

Iš pradžių katalikų bažnyčia nenorėjo steigti atskirų lietuvių kapinių, laidojo lietuvius bendrose. Tačiau tuo metu daug lietuvių visose JAV norėdavo savų kapinių, o Našujos lietuviai nuėjo dar toliau: bažnyčiai neįsteigus lietuviškų kapinių, įsigijo žemės ir 1928 m. įkūrė savas Lietuvių kooperacines kapines. Jos tebegyvuoja Carmichal Way, ten palaidota apie 400 žmonių.

Šv. Kryžiaus lietuvių kapinės su Lietuvos ir JAV vėliavomis

Šv. Kryžiaus lietuvių kapinės su Lietuvos ir JAV vėliavomis

Tuo metu kapinės buvo ir religinis reikalas, nes katalikų bažnyčia laikėsi pozicijos, kad katalikams dera būti laidojamiems tik pašventintose bažnyčios kapinėse. Supratusi, kad daug lietuvių pradės laidotis nebažnyčios kapinėse, bažnyčia "pasidavė" ir įsteigė taip pat ir savo lietuviškas kapines (minėtas Šv. Kryžiaus). Šitaip Našujoje atsirado net dvi lietuvių kapinės.

Lietuvių kooperacinės kapinės, tiesa, nebesivadina lietuvių (nuo 2010 m.), ir ten plazda tik JAV ir Naujojo Hampšyro vėliavos. Oficialus jų pavadinimas - Pinewood cemetery. Tačiau yra jų istoriją menantis atminimo akmuo. Taip pat abejose Našujos kapinėse pilna senutėlių antkapių su lietuviškomis pavardėmis.

Atminimo akmuop primenantis, kad tai buvo Lietuvių kooperacinės kapinės

Atminimo akmuop primenantis, kad tai buvo Lietuvių kooperacinės kapinės

Našujos lietuviškos skulptūros ir gatvių pavadinimai

Priešingai daugeliui prieškarinių pirmosios bangos Amerikos lietuvių "kolonijų", Našujoje vis dar vyksta nemažai su Lietuva susijusių veiklų. Priežastis tam - Zylonio fondas, įkurtas iš Amerikos lietuvių Zylonių šeimos palikimo. Ši šeima paliko pinigus tam, kad stiprinti Našujos ir Lietuvos santykius, ir iš fondo pinigų iki šiol į Našują kviečiamos šiuolaikinės Lietuvos muzikos grupės, Našujos bibliotekai perkamos lietuviškos knygos, vyksta kitų renginių.

Iš Zylonio fondo sukurta ir kai kurių naujų lietuviškų vietų. Pavyzdžiui, finansuota Lietuvos skulptorės Astos Vasiliauskaitės skulptūra "Kalbantis krūmas" (E Hollis St, prie gaisrinės). Nors pati skulptūra neturi lietuviškų simbolių ar formų, aiškinamajame stove prie jos minima sena lietuvių kalba, cituojama autorė ("Man smagu, kad lietuviai JAV atrado laimę. Kai žmogus laimingas, jis iš vidaus švyti"). Dar viena lietuvių sukurta skulptūra vadinasi Įvairovė. Ji stovi netoli buvusių gamyklų, o ją sukūrė vietiniai lietuviai Voitkovskės ir Tomolonis.

Vasiliauskaitės skulptūra 'Kalbantis krūmas'

Vasiliauskaitės skulptūra 'Kalbantis krūmas'

Našujoje yra daug vietų, pavadintų buvusių jų savininkų lietuvių garbei. Viena jų - 116 akrų Gelažausko rezervatas į vakarus nuo miesto, įkurtas žemėje, kurią Gelažauskų šeima žemesne nei rinkos kaina - už 200 000 vietoje 2 800 000 dolerių - pardavė valdžiai (nors daugelis Naujojo Hampšyro lietuvių atvyko dirbti visų pirma fabrikuose, daug jų, kaip Gelažauskai, galiausiai įsigijo žemės ūkininkavimui, nes įsigyti žemės prieškariu ir tarpukariu buvo dažno lietuvio svajonė, o darbas fabrike - tik būda tam pasiekti; daugelis tokių lietuvių, tiesa, užsidirbę pirko žemę Lietuvoje, bet kai kurie - JAV). Medinė lentelė su jo pavadinimu stovi prie įvažiavimo į rezervatą.

Įvažiavimas į Geležausko rezervatą

Įvažiavimas į Gelažausko rezervatą.
Šeima seniau ten augino karves.

Našujoje yra ir privačių namų rajonėlis, kuriame gatvės pavadintos lietuviškai šeimos, kuriai priklausė ta žemė, atstovų garbei. Pavadinimai - Tomolonis, Vieckis, Mizoras. Dar dvi gatvės irgi pavadintos tos šeimos atstovų garbei, tik vardai suanglinti: Monica, Monias. Pirmieji ten buvusio ūkio savininkai buvo Leonas (Leon) Vieckis ir Monika Mizuraitė-Vieckienė (Monica Mizuras Vieckis). Jų dukra Monika ištekėjo už kito lietuvio Juozapo (Joseph) Tomolonio, o kita dukra Filija (Phyllis) ištekėjo už Prano Monio (Frank Monis).

Mizoro gatvė, vienas lietuviškų Našujos gatvių pavadinimų

Mizoro gatvė, vienas lietuviškų Našujos gatvių pavadinimų

Kitur Našujoje yra ir Vilniaus gatvė - tiksliau, Vilna, taip pavadinta pagal senąjį prieškarinį rusišką miesto pavadinimą, kuris prieškariu dažnai vartotas ir anglų kalboje. O juk būtent prieškariu į Našują atvyko dauguma lietuvių.

Naujojo Hampšyro lietuviškos vietos toliau Našujos

Į šiaurę nuo Našujos esančiame Mančesterio mieste yra Kauno gatvė. Taip pat Mančesteryje puikiai išsilaikęs fabrikų rajonas - 1,5 km ilgio Commercial gatvė. Joje yra Millyard muziejus, kur aiškinama, kaip veikė šie fabrikai (naudodami vandens jėgą), kaip ten plušo dešimtys tūkstančių imigrantų (tarp jų lietuviai).

Epingo miestelis stokoja lietuvių bendruomenės, bet ten yra palaidotas pasaulio sunkiasvorių bokso čempionas Jack Sharkey (Juozapas Žukauskas). Jis tikras lietuvis: „Jack Sharkey“ vardą pasirinko pagal du savo mėgiamus boksininkus. Amerikos lietuviai, būna, nežino rašytojų Škėmos ar Radausko, bet beveik visi žino Žukauską-Sharkey!

Lietuviškų vietų žemėlapis

Interaktyvus lietuviškų vietų Merimako slėnyje žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Meiną dienoraštis

Tikslas: Amerika dienoraštis. Našua

Viena „Tikslas – Amerika 2017“ misijų – rasti ir tiksliai internetiniame žemėlapyje pažymėti žymių lietuvių kapus. Vienas tokių, kurie, kaip sužinojome, palaidoti visai šalia mūsų maršruto – pasaulio bokso čempionas Juozapas Žukauskas (Jack Sharkey). Užduotis rasti jo kapą pasirodė gana nesudėtinga, mat internete jau buvo duomenys, kuriose Epingo kapinėse jis palaidotas ir antkapio nuotrauka. Kad greičiau apeitume didesnį kapinių plotą, išsiskirstėme. Šūksnis „radau“ pasigirdo jau po trijų su puse minutės. Tada išsitraukiau GPS aparatą, pažiūrėjau tikslias koordinates, kurias reikės perkelti į internetinį žemėlapį. Ir važiavome toliau. Tik taip greitai dirbdami galėjome vidutiniškai kasdien aplankyti apie 19 lietuviškų vietų.

Didžiąją dalį nepilnos paros, kurią galėjome skirti Naujajam Hampšyrui, praleidome Našua mieste – vieninteliame valstijoje, turėjusiame didesnę lietuvių bendruomenę. Mama ir dukra Voitkovskės čia pasistengė, kad nė viena su Lietuva susijusi vieta neliktų nepažymėta.

Jų dėka užėjome į butais virtusios lietuviškos bažnyčios vidų (maloniai nustebino, kad čia nekilnojamojo turto vystytojai koridoriuose surašė bažnyčios istoriją, sukabino senas nuotraukas, paliko langą per kurį matosi išlikę skliautai). Jų dėka radome jokiuose žemėlapiuose nepažymėtą Gelažausko rezervatą (realybėje stovi lentelė su pavarde), taip pat lietuvių vardais pavadintas gatves. Ir lietuvių skulptorių skulptūras. Našujoje veikia Zylonio fondas, palikimu sukurtas „atvežti“ lietuvių kultūrą į Našują, todėl ten ne tik statytos Lietuvos menininkų skulptūros, bet ir atvyksta koncertuoti Lietuvos atlikėjai, labai žavėję mūsų pašnekoves. Kitose „pirmosios bangos“ Amerikos lietuvių „kolonijose“ tokių gyvų ryšių su šiandienine Lietuva paprastai nerasi.

Našujietės parodė mums net vietas, kurios yra už „Tikslas – Amerika“ projekto ribų – pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo memorialus, ant kurių – ir lietuviškos pavardės. Tuo įsitikinome ne kartą: jei nori pažiūrėti, kiek vietovėje prieš 50-100 metų būta lietuvių, žvilgtelk į tenykščius karo memorialus. Nes lietuviai, kaip ir visi kiti, buvo tapę JAV piliečiais, ėjo į Amerikos karus: abu pasaulinius, Vietnamo.

Netgi atskirų memorialų vien lietuviams, žuvusiems konkrečiame kare už JAV, Amerikoje radome daug, ypač prie lietuvių bažnyčių, lietuvių kapinėse... Tokius pažymėsime žemėlapyje.

Senuosiuose pramoniniuose miestuose, tokiuose, kaip Našua, mane kas kartą priblokšdavo ir fabrikai. Tada, XIX a., juos statė gražesnius, nei šiandien stato gyvenamuosius namus ar valdžios įstaigas, su galybe architektūrinių pagražinimų... Lietuvoje tiesiog neturime tokių didelių to meto fabrikų. Daugiau nei akivaizdi priežastis, kodėl prieš 100-150 metų tiek daug lietuvių („Tikslas – Amerika“ pašnekovų protėvių) pasuko į Ameriką – Lietuvą Rusijos Imperija specialiai paliko žemės ūkio kraštu ir ten neatsirado darbo vietų pramonėje. O JAV rytų pakrantėje kiekvienas mažas miestas turi tokių dabar nebenaudojamų raudonaplyčių „fabrikų rūmų“ kompleksus... Kai kuriuos pažymėsime „Tikslas – Amerika 2017“ žemėlapyje: kad suprastum Amerikos lietuvių istoriją, svarbu ne vien lietuviškos vietos, tačiau ir šitoks „kontekstas“.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 24.

Voitkovskių šeima pasitinka Tikslas - Amerika komandą savo namie

Voitkovskių šeima pasitinka Tikslas - Amerika komandą savo namie

Click to learn more about Lithuania: Naujasis Hampšyras, JAV 13 Comments

Rod Ailandas

Rod Ailandas - mažiausia JAV valstija. Jo sostinėje Providense yra lietuviška Šv. Kazmiero bažnyčia, ten iki pat uždarymo 2017 m. tebelaikytos lietuvių mišios.

Seniau Providense dar būta lietuvių klubo, bet šiaip bendruomenė visad koncentravosi vienoje vietoje, Providenso Smith Hill rajone. Šiandien valstijoje gyvena ~3500 lietuvių.

Providenso Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Rod Ailande

Providenso Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Prie buvusios bažnyčios stovi paminklas lietuviams. Kaip rašoma ant jo paties, jis dedikuotas įvairioms lietuvių grupėms, kurias norėjo atminti paminklą statę Providenso lietuviai: Amerikos lietuviams, kurie pastatė Šv. Kazimiero bažnyčią; lietuviams, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir pražuvo gulaguose per 50 Lietuvo okupacijos metų; penkiems Šv. Kazimiero parapijonims, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare. "Dieve suteik jiems amžinąją ramybę", "Te į pasaulį ateis taika ir teisingumas ir jūsų mirtys nebus beprasmės" - rašoma angliškai ant paminklo. Paminklą "karūnuoja" tradicinių formų lietuviškas kryžius-saulė, apjungaintis krikščionišką ir pagonišką simboliką.

Providenso lietuvių paminklas Rod Ailande

Providenso lietuvių paminklas Rod Ailande

Įdomu, kad Rod Ailando įstatymai įtvirtinę Vasario 16 d. kaip šventę: § 25-2-28 įstatymų sąvado punktas vadinasi "Lietuvos nepriklausomybės diena" ir skelbia: "Vasario 16 diena kasmet bus minima kaip Lietuvos nepriklausomybės diena. Ją šios valstijos žmonės pagerbs atitinkamomis ceremonijomis viešose vietose".

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Lietuviškų vietų Rod Ailande žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Rod Ailandą dienoraštis

Tikslas: Amerika dienoraštis. Rod Ailandas

Iš Konektikuto pasukome į Rod Ailandą, kurio sostinę Providensą pasiekėme jau sutemus. „Tikslas – Amerika 2017“ laiko visuomet trūko: keldavomės prieš aušrą, atlikę darbus guldavomės jau ir po vidurnakčio. Tačiau grafiką suplanavau taip, kad sutemus lankytume tik tas vietas, kur nėra būtina ateiti darbo metu ar šviesiai.

Ir Providenso lietuvių bažnyčia deja – viena iš tokių. Ją uždarė šiais metais, „Tik kelis mėnesius pavėlavote“ – sakė mums Putname. Išoriškai Šv. Kazimiero bažnytėlėje dar viskas kaip buvę, ir paminklas sovietų persekiotiems lietuviams stovi jos prieigose. Tokių paminklų gausa buvo vienas didžiausių netikėtumų mums jau nuvykus į JAV, mat apie daugelį jų informacijos nei internete, nei knygose nerasi (priešingai nei, tarkime, apie bažnyčias), todėl iš anksto jų nežinojome.

Viską nufotografavę, pavakarieniavome eiliniame grieto maisto restorane ir nuvažiavome į motelį nakvoti, prieš tai dar užsirašę įspūdžius (kai per dieną išgirsti 10-20 žmonių istorijas, antraip daug kas pasimirštų!), paskelbę kai ką Facebook. Tokie buvo proziškieji „Tikslas – Amerika 2017“ kasdieniai užkulisiai. Kitą dieną laukė ketvirtoji „Tikslas – Amerika 2017“ valstija – Masačusetsas.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 21.

Click to learn more about Lithuania: Rod Ailandas, JAV No Comments

Viskonsinas

Į šiaurę nuo Ilinojaus ir Čikagos plytintis Viskonsinas glaudžia apie 10 000 lietuvių, dauguma kurių yra atvykusiųjų dar prieškariu palikuonys. Todėl lietuvių pastatai čia seni, išsidėstę senuose miestuose palei Mičigano ežerą, nemaža jų dalis nebeveikia. Šiame straipsnyje jie aprašomi iš šiaurės į pietus.

Šeboigano lietuvių bažnyčia, kapinės ir piloto Felikso Vaitkaus kapas

Šeboigane įsikūrusi seniausia Viskonsino lietuvių bendruomenė, gyvuojanti čia nuo XIX a. Šeboigane - ir Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia (2705 S. 14-ta gatvė). Nors bažnyčia tokiu pavadinimu tebėra, dabar tai – naujas pastatas, drauge su mokykla pastatytas 1960 m., kai parapija jau praktiškai buvo nebe lietuvių. Senoji bažnyčia nugriauta, o naujojoje bažnyčioje lietuviško nėra nieko. Vis tik lietuviškose parapijos kapinėse dauguma kapų vis dar lietuvių (tai – vienintelės lietuviškos kapinės visoje Viskonsino valstijoje, įkurtos 1929 m.). Dar senesnių lietuviškų palaidojimų, su daugiau lietuviškų žodžių antkapiuose, yra Soutsaido kapinėse.

Šeboigano Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Šeboigano Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Šeboigano lietuvių kapinės

Šeboigano lietuvių kapinės

Šeboigano priemiesčio Kohlerio kapinėse palaidotas Feliksas Vaitkus - lakūnas, 1935 m. sėkmingai įgyvendinęs Dariaus ir Girėno sumanymą perskristi Atlantą. Tiesa, jis nusileido Airijoje, ne Kaune, o Darius ir Girėnas Airiją taip pat praskrido, tačiau jie pasirinko skristi į Lietuvą ir sutiko mirtį jos nepasiekę, dar Lenkijoje. Feliksas Vaitkus tuo tarpu planų Lietuvą pasiekti atsisakė dėl prasto oro. Dėl šios priežasties ir tragiškos žūties pakeliui Darius ir Girėnas tapo savotiškais tarpukario Lietuvos kankiniais ir žinomi gerokai labiau negu Feliksas Vaitkus. Feliksas Vaitkus buvo šeštasis pasaulyje, vienas perskridęs Atlantą lėktuvu su vienu varikliu (šitai parašyta ir ant jo kapo). Ilsisi jis kapinių sektoriuje, priklausančiame įtakingai vietos Brotz giminei, kurios dukterį buvo vedęs.

Felikso Vaitkaus gyvenimas nebuvo paženklintas tokio skausmo ir skurdo kaip tuo metu į JAV atvykusių lietuvių. Jis jau gimė JAV (iš Lietuvos ten jau buvo atvykę jo tėvai), tarnavo JAV oro pajėgose, baigė universitetą. Vėliau gyvenime jis plušo Boeing kompanijoje.

Brotz šeimos kapų sekcija Kohlerio kapinėse, kur palaidotas ir Feliksas Vaitkus

Brotz šeimos kapų zona Kohlerio kapinėse, kur palaidotas ir Feliksas Vaitkus

Felikso Vaitkaus ir jo žmonos kapas

Felikso Vaitkaus ir jo žmonos kapas

Port Vašingtono lietuviškasis paveldas

Nors jaukus Port Wašingtono miestelis šiandien nebeturi nieko lietuviško, kadaise jame stovėjo nedidukė Šv. Ambraziejaus lietuvių bažnyčia, talpinusi apie 100 žmonių, ją lankė 30 šeimų ir 50 vienišių. Bažnyčia uždaryta 1964 m., nugriauta 1965 m. Dabar ten – gyvenamasis namas.

Milvokio lietuvių bažnyčia ir muziejus

Milvokio - didžiausio Viskonsino valstijos miesto - Viešajame muziejuje yra ekspozicija „Europos kaimas“. Ten - 32 Europos tautų XIX a. tradiciniai kaimiški namai, iš kokių žmonės emigruodavo į JAV. Tarp jų - ir lieuviška gryčia. Sukurtas kaimas skirtas „visiems buvusiems, esamiems ir būsimiems Amerikos imigrantams ir jų indėliui į JAV kultūrą“.

Lietuvą reprezentuoja nedidelė trobelė, kurios viduje – pilna lietuviškų daiktų, o langus supa drožiniai. Palyginus su kitomis tautybėmis, trobelė – maža, nes lietuviai mieste nesudarė didelės bendruomenės. Ekspozicijoje taip pat yra žodis „Lietuviai“ greta įėjimo bei medinė lėlė su tautiniu kostiumu tautinių kostiumų galerijoje. Pats muziejus – iš tų, kurie vienu metu skirti viskam – nuo gyvūnų iki indėnų; turi net nuosavą planetariumą.

Lietuviškas namas Milvokio miesto muziejuje

Lietuviškas namas Milvokio miesto muziejuje

Lietuviško namo vidus

Lietuviško namo vidus

Milvokyje yra Šv. Gabrieliaus lietuvių bažnyčia. Pastatas, pradėtas statyti 1913 m., tebėra, bet dabar jis naudojamas Didžiosios Dvasios kongregacijos - faktiškai tai yra indėnų katalikų parapija. Lietuviškų detalių, bent lauke, neišlikę.

Milvokio Šv. Gabrieliaus lietuvių bažnyčia

Milvokio Šv. Gabrieliaus lietuvių bažnyčia

Rasino lietuvių bažnyčia

Rasine stovi Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Uždaryta ji 1998 m, sujungus airių, slovakų, vokiečių ir lenkų parapijas. Pats pastatas dabar naudojamas baptistų bažnyčios. Jo adresas - 815 Park Ave. Nieko lietuviško nebeliko: anksčiau buvčs iš plytų išdėliotas užrašas bei Šv. Kazimiero statula virš įėjimo panaikinti, liko tik išsikišęs statulos pjedestalas.

Rasino lietuvių bažnyčia

Rasino lietuvių bažnyčia

Kenošos lietuvių bažnyčia

Kenošoje yra Šv. Petro lietuvių bažnyčia (2224 30th Ave). Dabartinė statyta 1966 m - kaip ir Šeboigane, drauge su mokykla. Ji pakeitė senąją lietuvių bažnyčią, turėta planų pastatyti naują "tikrą" bažnyčią ateityje. Tačiau planai liko neįgyvendinti ir parapija iš esmės liko veikti mokyklos salėje. Mokykla, tiesa, dabar jau uždaryta.

Kenošos Šv. Petro lietuvių bažnyčia dabar

Kenošos Šv. Petro lietuvių bažnyčia dabar

Priešingai nei Šeboigane, Kenošoje lietuviškas paveldas išsilaikęs geriau. Bažnyčioje – ir Lietuvos himnas, o apatinėje salėje yra ir didelė freska, liudijanti lietuviškas bažnyčios šaknis, atidengta 2001 m. – gerokai po to, kai parapija oficialiai tapo nebe vien lietuviška. Freskoje – Vytis, Kryžių kalnas, Trijų kryžių kalnas, pakelės tradicinis kryžius, kita. Kadaise bažnyčioje būta ir mokyklos valgyklos.

Freskos fragmentas su lietuviškais simboliais (salėje, kurioje veikė mokyklos valgykla)

Freskos fragmentas su lietuviškais simboliais (salėje, kurioje veikė mokyklos valgykla)

Lietuvos himnas, lietuvių kunigų nuotraukos – visa tai – prie bažnyčios įėjimo, o iš lauko galima rasti ir Dievo gailestingumo paveikslą.

Nuo 1926 m. bažnyčią prižiūri tėvai marijonai, tačiau 2018 m. jie – lenkai, o nebe lietuviai.

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Viskonsine žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Viskonsiną dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Viskonsinas

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Viskonsinas

Aistė: „Trečioji Mičigano lietuvių stovykla – Čikagos skautų „Rakas” – yra toliau į šiaurę, gražioje Kasterio kaimo apylinkėje. Toks lietuviškas miškas. Skautai ten kasmet susirenka porai savaičių, bet stovyklos prižiūrėtojai iš Čikagos atvažiuoja gerokai dažniau. Ir mus lydėjusi Lintakų šeima tyrinėjo stovyklą praėjusių žvėrių pėdsakus, pakvietė kartu nukelti ant elektros laidų užvirtusį medį...“

Augustinas: „Vieta Rakui parinkta ne šiaip sau: ten dar nuo 1905 m. kūrėsi „Naujoji Lietuva”, unikali lietuvių ūkininkų bendruomenė (beveik niekur kitur JAV lietuviai nedirbdavo žemės, o verčiau triūsdavo fabrikuose). Kalbama apie 360 čia gyvavusių lietuvių ūkių. Vienas to meto lietuvių žemvaldžių ir išnuomavo po 1 dolerį į metus savo žemę skautų stovyklai. Rakas – jo pavardė.

Lietuviško paveldo tose apylinkėse reikėjo paieškoti, bet jo – gana gausu. „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome Andrulio sūrinę, kurios lietuviškus sūrius, gaminamus ta pačia technologija nuo 1942 m., žino daugelis vyresnių JAV lietuvių. Vadovė Shannon Andrulis pasakojo, kad gamyklą įsteigė jos senelis, o iš Lietuvos imigravo proseneliai. Dabar „prie staklių” jau stoja jos sūnus – penktos kartos JAV lietuvis. „Mano pagrindinis gyvenimo noras buvo gaminti šį sūrį” – pasakojo Shannon – „Broliai ir seserys išvažiavo, o aš pasilikau ir mėginu atgaivinti fabriką. Džiaugiuosi, kad darbininkai išmokė amato ir mano sūnų, dabar jis prižiūri įrangą”. O įranga – labai sena. Net nustebau, kaip nemoderniai, net nutriušusiai atrodo gamykla – juk Amerikoje tikėtumeis ko kito. Bet amerikiečiams tai, matyt, Andrulio sūrio privalumas – daugiau rankų darbo, meilės. „Jokių konservantų” – sakė Shannon – „Todėl gamykla veikia tik kai užsako partiją”. Kai mes lankėmės, neveikė.“

Aistė: „Apylinkėse matėme ir lietuviškų kluonų pagražinimų, Stakėno fermą, lietuvišką užrašą virš vietos bažnyčios durų (ten nebuvo lietuvių bažnyčia, bet lietuvių apylinkėje gyveno tiek daug, kad jie nustelbė visus kitus katalikus). Ir daug lietuviškų pavardžių kapinėse.“

Augustinas: „Po ramios nakties, anksti ryte išplaukėme per Mičigano ežerą į Viskonsiną. Paskutiniu ežero garlaiviu „SS Badger” kuris, statytas 1952 m., Amerikoje jau įrašytas į paveldo sąrašus. Norėtųsi ir lietuvišką paveldą taip išsaugoti – ir gerokai senesnis, deja, kartais virsta dulkėmis. Viskonsine, spėjome, daug kas bus prarasta: nors atkakliai ieškojome, kai kuriuose istoriškai „lietuviškuose“ miestuose net kontaktų nepavyko rasti. Tačiau įdomių dalykų radome ir Viskonsine“

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 09-10.

Click to learn more about Lithuania: JAV, Viskonsinas 9 Comments

Vašingtonas (JAV valstija)

Vašingtone, kaip ir visoje JAV Ramiojo vandenyno pakrantėje, senų lietuviškų bažnyčių ar kapinių nėra, nes lietuvių XX a. pradžioje ir seniau čia beveik nebuvo.

Išimtis - Roslino (Roslyn) lietuvių kapinės, vienintelės tokios į vakarus nuo Misisipės. Roslinas, šiandien turintis vos ~800 gyv., ~1910 m. garsėjo anglių kasyba, kuri atviliojo čia šimtus imigrantų, jų tarpe lietuvių. Užuot įkūrus eilines kapines (kaip paprastai suskirstytas pagal religiją) nutarta įsteigti ~20 kapinaičių greta. Kelios jų skirtos tautybėms: lietuviams, lenkams, kroatams, serbams, slovakams.

Daugumą šiandieninių lietuvių į regioną pritraukė Sietlo didmiestis. Tačiau šis miestas taip išaugo tik neseniai, todėl jame lietuvišo paveldo nėra. Dėl šios priežasties Roslino kapinaitės itin traukia aplinkinio regiono (Vašingtono valstijos, Oregono valstijos) lietuvius, kaip vienintelis lietuvybės simbolis regione; čia švenčiamos Vėlinės, per kurias prisimenami ir Lietuvoje palikti kapai. 2010 m. kapinaitėse vietos leituviai pastatė 16 000 dolerių kainavusį memorialą.

Pačiame Sietle lietuvių bendruomenė renkasi latvių namuose, nes lietuvių namų nėra.

Click to learn more about Lithuania: JAV, Vašingtonas (Valstija) 2 Comments

Meinas

Viena šiauriausių JAV valstijų Meinas garsėja Kenebunko kurortu - viena įspūdingiausių lietuviškų vietų JAV.

Naktį žibanti Jono Muloko koplytėlė žuvusiems už Lietuvą - dalis lietuviško parko

Naktį žibanti Jono Muloko koplytėlė žuvusiems už Lietuvą - dalis lietuviško parko

Ramus pajūrio miestelis pirmiausiai atkreipė dėmesį lietuvių pranciškonų, bėgusių nuo sovietinio genocido Lietuvoje 1947 m. Tada jie įkūrė vienuolyną. Jis veikia Tudorų stiliaus dvare su medžio dekoru. Jį 1908 m. pastatė pagal Bufalo pramonininko Viljamo A. Rodžerso užsakymą (projekto autoriai Grynas (Green) ir Viksas (Wicks)). Lietuviai pranciškonai jį įsigijo 1947 m. Greta pastato 1953 m. jie prijungė koplyčią - jos gražius ekspresionistinius vitražus, metalinį dekorą ir bareljefus sukūrė V. K. Jonynas. Vitražai - ypač lietuviški; visi užrašai lietuviški, lietuviški ir daug siužetų (Aušros Vartai, Šv. Kazimieras, Vilniaus herbas).

Lietuviško vienuolyno rūmai

Lietuviško vienuolyno rūmai

Vienuolyno koplyčios vitražai su Šv. Kazimieru, Vilniaus Aušros vartais

Vienuolyno koplyčios vitražai su Šv. Kazimieru, Vilniaus Aušros vartais

Vėliau aplink vienuolyną išaugo ištisas lietuviškas parkas, pritraukiantis daugybę amerikiečių turistų. Jame - įspūdinga Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė, skirta žuvusiems už Lietuvą (1957 m.). Naktį ji didingai apšviečiama, o jos liaudiškos, kaimų varpines menančios formos - dalis Jono Muloko eksperimento siekiant sukurti modernų tautinį lietuvišką stilių. Koplyčia išpuošta Vytauto Kašubos religinėmis skulptūrėlėmis.

Jono Muloko koplytėlė iš arčiau - matosi dedikacija žuvusiems už Lietuvą

Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė iš arčiau. Po kryžiumi parašyta 'In memory of those who died for freedom of Lithuania'

Parke gausu ir kito lietuviško religinio meno: medinis Lietuviškas koplytstulpis, puošęs Lietuvos paviljoną 1939 m. pasaulinėje parodoje Niujorke, V. K. Jonyno Trigubos bažnyčios skulptūra iš Vatikano paviljono 1964-1965 m. pasaulinėje parodoje, kur ant kryžiaus pavaizduota triumfuojanti bažnyčia (rojuje), kovojanti bažnyčia (žemėje) ir kenčianti bažnyčia (pragare). Lietuviai interpretuodavo - tikriausiai, ne be pagrindo - kad kenčianti bažnyčia tai vėl - parodymas to, kas Sovietų okupacijos laikais dėjosi Lietuvoje.

V. K. Jonyno trigubos bažnyčios kryžius

V. K. Jonyno trigubos bažnyčios kryžius

Kitas didelis Jono Muloko kūrinys - Lurdas (dirbtinė ola su Marijos skulptūra, 1953 m.), ant kurio viršaus - maža lietuviška koplytėlė, sienoje įrašytas prašymas Marijai ginti Tėvynę, pavaizduotas Vytis. Priešais Lurdą būdavo laikomos mišios, tačiau tikinčiuosius išvaikė ir uodai, tad dabar mišios laikomos tik vienuolyno koplyčioje.

Kenebunko Lurdas

Kenebunko Lurdas

Pranciškonų parke galima ir gyventi, mat čia veikia Pranciškonų svečių namai - pats lietuviškausias Amerikos viešbutis (65 kambariai). Tenai dirba daug lietuvių, gausu lietuviškų užrašų ir skelbimų. Svečiams nemokamai dalinami ir angliški visų lietuviškų vienuolyno parko objketų aprašymai, kviečiama juos aplankyti. Parke yra ką veikti ir be to: Pranciškonų parko pasivaikščiojimo takų atsiveria gražūs vaizdai į upę, Kenebunkporto kurortą, yra suolelių pasėdėti, indėnės šventosios Kateri Tekakvitos statula. Parko ir svečių namų vieta puiki - į vieną pusę lengvai pėsčias nueisi iki paplūdimio, į kitą - iki kurorto centro (nepilnas kilometras).

Vaizdas į upę iš lietuviškojo vienuolyno pasivaikščiojimo tako

Vaizdas į upę iš lietuviškojo vienuolyno pasivaikščiojimo tako

Svečių namų pastatas statytas 1959 m. kaip lietuvių gimnazija - vietoje dvaro arklidžių. Tačiau ji 1969 m. užsidarė. Mat lietuvių regione labai mažai, o moksleiviams tekdavo, atvažiavus iš Čikagos, Niujorko ar Bostono, gimnazijoje ir gyventi. Šiaip ar taip, lietuviai pranciškonai pasirinko Kenebunką savo vienuolynui ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad daugelis "lietuviškesnių" vyskupijų nenorėjo pas save priglausti "vienuolių tremtinių" iš Lietuvos. Tačiau, atrodo, iš blogo viskas galiausiai išėjo į gerą, nes gauta labai rami, populiari tarp turistų vieta, toli nuo miestų šurmulio, mažumų getų, nusikalstamumo ir kitų problemų, kurios "sudraskė" ne vieną Amerikos lietuvių vietą.

Kenebunko lietuviški svečių namai

Kenebunko lietuviški svečių namai

Kenebunko lietuviški svečių namai

Kenebunko lietuviškuose svečių namuose klientai sveikinami ir lietuviškai

Visas kompleksas išplėtotas Amerikos lietuvių lėšomis, kurių pavardės puošia visus jos objektus. Tačiau šiandien jis domina ir amerikiečius - gal net labiausiai tarp visų Amerikos lietuvių objektų Naujojoje Anglijoje. Ir "Lonely Planet" knygose ji aprašyta. Dažnas vienuolyno svečias būdavo net prezidentas Dž. V. Bušas, kuris Kenebunko kurorte turi vasarnamį. Beje, kai Lietuvoje vyko "dainuojanti revoliucija", pranciškonai organizavo žygį iki Bušo namo, prašydami paramos.

Lurdo rėmėjų lenta

Lurdo rėmėjų lenta

Atsivėrus Lietuvai, religinė veikla Kenebunkporte kiek menko, nes lietuviai pranciškonai perkėlė savo centrą atgal į Lietuvą. Dar XX a. šeštajame dešimtmetyje neisšilaikė dabartinių svečių namų vietoje gyvavusi mažoji seminarija, septintajame dešimtmetyje - rekolekcijų namai. Tačiau lietuvybė išliko, lietuviški paminklai ~2004 m. restauruoti. Didžiausios plėtros laikais vienuolyne gyveno apie 30 pranciškonų, o pradžioje, kaip ir dabar - keturi. Nuo 2001 m. svečių namus prižiūri pasauliečiai.

V.K. Jonyno kūryba vienuolyno koplyčioje

V.K. Jonyno kūryba vienuolyno koplyčioje

Gerokai šiauriau Meine Aleksanderio (Alexander) miestelio Meniniame take, kurį, pašvęstą medinėms skulptūroms, sukūrė latvis menininkas Rolandas Paeglė su žmona Gražina, yra ir lietuvių miškų deivės Medeinės statula, sukurta panaši į originalą, esantį Antokolskio g. 6 Vilniuje.

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Meine žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Meiną dienoraštis

Tikslas: Amerika dienoraštis. Kenebunkportas
Pirmąkart išvydus Kenebunko lietuviškąjį kompleksą širdis tiesiog džiūgavo. Štai taip galėtų atrodyti visos lietuviškos Amerikos vietos, užuot iš lėto nykusios! Atvažiavę į svečių namus, vos radome kur pastatyti automobilį. Vadovas aiškino, kad paprastai jų būna dar daugiau, bet dabar viena studentų grupė atvažiavo autobusu.

Tolumoje spindėjo Muloko lietuviška koplyčia ir Lurdas, nuostabiai ryškiai apšviesti žibintų šviesa. Amerikiečiai studentai vaikščiojo aplink, skaitė dedikacijas už Lietuvą žuvusiems ir tyliai kalbėjosi apie mūsų šalį. Kas gal pirmąkart išgirs jos vardą, kas gal pirmąkart sužinos apie Lietuvos okupaciją, jai grąsančias bėdas - ir atminties kertelėje tai išliks. Svečių namų registratūroje pilna lankstinukų, angliškai aiškinančių, kas, kaip ir kodėl pastatyta parke.

Svarbiausia, kad kompleksas, rodos, išsilaiko iš savo pajamų: kainos ten 'komercinės', vertos prestižinio kurorto. Nors daug darbuotojų nusamdyta iš Lietuvos (vienas sutiktas vaikinas - per Work and Travel, pora moterų - dešimtmečius vasaromis ten atvažiuoja), yra ir ne Amerikos lietuvių, įskaitant vadovą. Dėl to svečių namų išlikimas nepriklauso nuo pavienių 'senųjų' lietuvių savanorystės, nei nuo lietuvių aukų - kurios kitose vietose, keičiantis kartoms, deja, tirpsta.

Lietuviška pranciškonų veikla Kenebunke, be abejo, kažkiek sumenko ir dar menks. Kiek mums pasakojo brolis Jonas Bacevičius, gyvenantis vienuolyne, dabar nauji pranciškonai mokomi (noviciatas) yra Lietuvoje - taip pareikalavo vyresnybė - juk Lietuva atsivėrė, juk sovietinė okupacija baigėsi, priežasčių plėstis tremtyje nebeliko. Amerikos lietuviai pranciškonai vis dar labai aktyvū, bet sensta, Amerikos lietuvių vyskupas pranciškonas Paulius Baltakis jau 92 m. Programas, tokias kaip ikonų tapybos, vykdo ir iš Lietuvos atvykę jaunesni vienuoliai.

Tačiau, nepaisant viso šito, Kenebunke gali justi, kad niekas čia greitai nesunyks, lietuvių meno šedevrai ir XXI a. dar ilgai džiugins žmonių akis - gal kitokių žmonių. Nors Kenebunke niekad nebuvo 'senųjų' lietuvių bendruomenės, vienuolynas pritraukė ir lietuvius: rytinėse mišiose, angliškose, sutikome iš Čikagos kilusį vietos lietuvį, pagaliau įgyvendinusį svajonę persikelti į Meiną, ir 31 m. 'meilės imigrantę' iš Lietuvos, kuri neseniai Kenebunke tapo viena Meino lietuvių bendruomenės steigėjų.

Štai taip - kitur Amerikos lietuvių bendruomenės sensta, nyksta, o čia gimė nauja, jaunosios kartos įkurta, vienijanti ~35 narius: kažin, kiek jų būtų, jei ne tasai lietuviškas kompleksas? O tėvas Bacevičius pasakojo net apie vienuolyno sužavėtą italą, kuris, kad galėtų prisijungti prie lietuvių pranciškonų, pramoko lietuvių kalbos. 'Kenebunke negali kalbėdamas lietuviškai tikėtis, kad tavęs niekas nesupras' - kartu eidama lietuviškojo vienuolyno miško takeliu pasakojo naujoji Meino lietuvių bendruomenės vicepirmininkė.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 23-24.

Augustinas Žemaitis ir Jonas Bacevičius Kenebunkporto vienuolyne

Augustinas Žemaitis ir Jonas Bacevičius Kenebunkporto vienuolyne

Click to learn more about Lithuania: Meinas, JAV 12 Comments

Minesota

JAV Minesotos valstija yra kiek vakariau didžiųjų prieškario miestų, kuriuose telkėsi lietuviai. Tad lietuvių bendruomenė čia nedidelė, veikė 1922-1970 m., vėl atsikūrė tik 1991 m., lietuviškų bažnyčių nėra.

Užtat yra kaimelis Wilno, pavadintas Vilniaus garbei. Tai - viena nedaugelio pasaulio vietovių, pavadinta pagal Lietuvos miestus. 1883 m. miestą įkūrė lenkų imigrantai. Wilno vos keli namai, bet 1902 m. pastatyta neogotikinė šv. Jono bažnyčia; bažnyčios transepto kairėje - ir Lietuvos globėjų Šv. Kazimiero, Šv. Jurgio vitražai. Tiesa, sutapimai kyla ne dėl lietuvių indėlio, bet todėl, kad Lenkijos ir Lietuvos istorija iki XX a. buvo panaši. Kita vertus tikėtina, kad prie kaimo steigimo prisidėjo būtent Lietuvos lenkai, mat pagrindinė kaimo gatvė vadinasi Kauno (Kowno). Dėl savo iškilimo virš žemės ūkio gamtovaizdžio bažnyčia (adr. 3069 Kowno Street) vadinama "kukurūzų laukų katedra"; šito regiono lenkai, priešingai daugumai Amerikos lietuvių, dirbo laukus, o ne pramonėje.

Minesotos Vilniaus planas su pažymėta Kauno gatve

Click to learn more about Lithuania: Minesota, JAV No Comments

Florida

Saulėtoji Florida pastarąjį šimtmetį amerikiečius vilioja neįtikėtinais tempais. Dažnam amerikiečiui čia - svajonių vieta praleisti senatvę.

Ir dauguma lietuvių į Floridą atvyko ne tiesiai, o per aplink: uždirbę pinigus vėsiuose šiauriniuose didmiesčiuose iškeitė jų betonines gatves į Floridos pajūrį (ypač 1970 m. ir vėliau). Čia jie atkūrė tai, ką paliko Niujorke, Čikagoje ar Bostone: lietuviškas bažnyčias, klubus. Tačiau didingų mūrų laikas jau buvo praėjęs, todėl lietuviškasis Floridos paveldas - kuklesnis ir modernesnis.

Šiandien Floridoje gyvena apie 32 000 lietuvių ir ši valstija nusileidžia tik Ilinojui, Pensilvanijai, Kalifornijai, Masačiūsetsui ir Niujorkui. Tačiau šitaip smarkiai augo visų Floridos žmonių skaičius: 1900 m., kai lietuviai masiškai plūdo į Ameriką, Floridoje tegyveno 500 000 žmonių, o šiandien - 20 milijonų (palyginimui Pensilvanijoje, kuri buvo pirmasis lietuvių emigrantų tikslas Amerikoje, per tą patį laiką gyventojų skaičius užaugo tik nuo 6 iki 13 milijonų).

Sent Pitersberge, 555 68th Ave, St Pete paplūdimio saloje, įkurta Šv. Kazimiero lietuvių katalikiška misija ir Pranciškonų vienuolynas. Šiame dviaukščiame name esančioje koplyčioje laikomos ir lietuviškos mišios. Lietuviškos mišios laikomos ir netolimoje įvairiatautėje Jėzaus vardo bažnyčioje anapus įlankos Gulfporto rajone (5800 15th Ave S). Apskirtai Floridoje, priešingai nei kitur JAV, lietuviškos mišios laikomos daugiau kur, nei yra lietuviškų bažnyčių - nes tautinių bažnyčių čia lietuviai nebestatė, o tik išsirūpindavo lietuviškas mišias daugiatautėse bažnyčiose.

Lietuvių pranciškonų katalikų misija Sent Pitersberge. Google Street View.

1964 m. Sent Pitersberge lietuviai pasistatė ir iki šiol tebeveikiantį Lietuvių klubą (adresas 4880 46th Avenue North). Tai vienaukštis namas su keliom salėm, padabintas didžiuliais Gedimino stulpais. Iš viso Sent Pitersberge su priemiesčiais lietuvių ~3000, paplūdimio apylinkėse jie sudaro per 2% gyventojų.

Lietuvių klubas Sent Pitersbege. Google Street View.

Ir kitur Floridoje lietuviai daugiausiai įsikūrę pajūrio miestuose ir kurortuose. Bendruomenės yra Daytona Beach, Majamyje, Sunny Hills, Cape Coral, Pompano Beach, Palm Beach, bet apie lietuvišką paveldą ten informacijos nepavyko rasti.

Click to learn more about Lithuania: Florida, JAV No Comments

Sū Sitis, Ajova

Sū Sityje prie Misūrio upės beveik šimtą metų stovėjo lietuviška supaprastintos neogotikos Šv. Kazimiero bažnyčia (2524 Leech Ave). Jai 1915 m. pinigus suaukojo per 1000 lietuvių, kuriuos į Sū Sitį pritraukė Upė - anų laikų Amerikoje Misisipė-Misūris tarnavo kaip tikrų tikriausias greitkelis, ir vien tik prie jos šitaip toli į vakarus kūrėsi didmiesčiai. Galimybė garlaiviais išvežti prekes leido rajone aplink lietuvių bažnyčią įsteigti pelningų skerdyklų - jose ir dirbo imigrantai,

Šv. Kazimiero bažnyčia (projektuota žymaus Prerijų mokyklos architekto Viljamo Stylo [William L. Steele]) turėjo bokštą su netipišku kupolu, jos interjerą ~1950 m. sukūrė Adolfas Valeška, vienas daugybės lietuvių, Amerikos lietuviais tapusių kai teko bėgti nuo sovietų genocido. Jis kūrė ir Čikagos lietuvių operos dekoracijas bei kitaip pasižyėjo už Atlanto.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia senoje fotografijoje

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia senoje fotografijoje.

Bažnyčios eksterjeras ir interjeras pasirodė pakankamai išskirtiniai, kad 1998 m. ji būtų įtraukta į Nacionalinį istorinių vietų registrą (National Register of Historic Places). Tačiau JAV paveldosauga nėra tokia, kaip Europoje, ten kartais griaunami net pasaulinės reikšmės architektūros stebuklai, ką jau kalbėti apie mažas bažnytėles. Toks likimas ištiko ir Šv. Kazimiero bažnyčią. Užsimojusi naikinti etnines parapijas vyskupija ~1990 m. uždraudė jai priimti naujus narius, 1998 m. uždarė, o 2007 m. nugriovė. Šiandien bažnyčios vietoje pastatytas eilinis vienaaukštis gyvenamasis namas. Šalimais išliko tik sena buvusi zakristija, kaip įprasta JAV stovėjusi atskirai nuo bažnyčios. Taip pat prieš griaunant iš bažnyčios išgelbėta dalis A. Valeškos kūrinių bei, vietos lietuvių jėgomis, - kupolas.

Namas, pakeitęs Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią (kairėje) bei išlikusi zakristija (dešinėje)

Namas, pakeitęs Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią (kairėje) bei išlikusi zakristija (dešinėje). Google Street View.

Sū Sitis buvo antrasis toliausiai į vakarus nutolęs pasaulio miestas, turėjęs savo lietuvišką bažnyčią (po Los Andželo).

Click to learn more about Lithuania: Ajova, JAV No Comments

Teksasas

Teksaso valstijos gyventojų skaičius pastaraisiais dešimtmečiais augo itin sparčiai - nuo 1960 m. beveik patrigubėjo (nuo 9 mln. iki 26 mln.). Ją atrado ir nemažai lietuvių iš Lietuvos bei kitų Amerikos regionų. Tačiau tai įvyko neseniai ir istorinio lietuvių paveldo - bažnyčių, paminklų, mokyklų - Teksase nėra.

Visgi pirmieji lietuviai į Teksasą atvyko dar XIX a. viduryje, kuomet Teksasas buvo "Laukiniai vakarai", ką tik JAV atkariauti iš Meksikos, ir jame tegyveno 600 000 žmonių. Apie tai mažai žinome, nes tai buvo mažlietuviai (lietuvininkai) iš Rytų Prūsijos - ilgainiui jie įsiliejo į vietos vokiečių bendruomenę, nors pavardės dar ilgai liko lietuviškos kilmės. Tuo metu didžiojoje Lietuvos dalyje dar buvo baudžiava, todėl iš ten migruoti valstiečiai negalėjo. Mažoji Lietuva gyveno geriau, bet žemės ir ten trūko, o Teksase - po sunkios kelionės laivu, žygio iš uosto gylyn - sklypų lietuviai rado daug.

Jorktaune savo šaknis ištyrinėjusių Teksaso lietuvininkų palikuonių dėka 1994 m. pastatyta atminimo lenta. Įdomu, kad nė vienas šio miestelio gyventojas surašymų duomenimis nelaiko savęs lietuviu (37% gyventojų prisistato vokiečiais). Atminimo lentos tekstas: "Lietuviai Teksase. Tarp daugybės europiečių imigrantų, atvykusių į Teksasą XIX a. viduryje, buvo grupelė lietuvių, įsikūrusių Jorktaune, De Vito apygardoje. Kadangi lietuviai ilgainiui asimiliavosi su didesne vokiečių imigrantų bendromenę, jų indėlis į regiono istoriją ištisų kartų buvo pamirštas. Įrašai rodo, kad pirmoji lietuvių šeima, įsikūrusi šioje zonoje buvo turbūt Dovydas [David] ir Dora Stančiai [Stanchos]. Jie atvyko apie 1852 m., taigi buvo vieni pirmųjų dokumentuose atsispindinčių lietuvių imigrantų į Ameriką. Iki 1874 m. prie jų prisijungė 70 kitų imigrantų daugiausiai iš Gumbinės, tuomet Rytprūsių dalies. Jie paliko tėvynę dėl įvairių religinių ir politinių priežasčių, atvyko į Teksasą daugiausiai per Galvestono ir Indianolos uostus, įkūrė šioje zonoje fermas, tapo Ameriko spiliečiai ir prisidėjo prie vietos istorijos ir kultūros. Bendruomenės vyrai kovėsi abejose Amerikos pilietinio karo pusėse. Nedidelėse kapinaitėse į pietus nuo Jorktauno vadinamos Joniškės [Jonischkies] kapinėmis, ilsisi daugumos šių ankstyvųjų naujakurių palaikai."

Pastaba: minimas Gumbinės miestas jį Antrojo pasaulinio karo metu okupavus ir prie Karaliaučiaus srities prijungus rusams pervadintas Gusevu ten žuvusio ruso komunisto garbei. Vietiniai gyventojai (tiek vokiečiai, tiek lietuviai) išžudyti arba ištremti ir pakeisti rusų kolonistais.

Filmas apie Teksaso lietuvius (angliškai).

Click to learn more about Lithuania: Teksasas, JAV 4 Comments

Maskigonas (Mičiganas)

Maskigono mieste yra Lietuvių klubas, kurio nė vienas narys nėra lietuvis. Nepaisant to, jis mėgina saugoti lietuviškas tradicijas. Po to, kai senasis Lietuvių klubo pastatas 2008 m. sudegė (kartu su daugeliu klubo dokumentų), ~300 klubo narių, atstatydami klubą, vėl nupirko Lietuvos vėliavą, lietuviškus simbolius.

Maskigono lietuvių klubas

Maskigono lietuvių klubas

Klubas veikia paprastame vienaukščiame pastate su baru. Kaip tik baras ir pritraukia čia daugiausiai žmonių. Išorėje nuolat plazda Lietuvos ir JAV vėliavos, viduje yra ir daugiau Lietuvos vaizdų. Viena klubo narių parašė klubo receptų knygą, tarp kurių - ir lietuviški receptai.

Muskegon Lithuanian club corner with Lithuanian memorabilia

Maskigono lietuvių klubo kampas su lietuviškais daiktais

1952 m. parašytuose klubo įstatuose skelbiama, kad "Kiekvienas narys kilniai įsipareigoja visų pirma ginti JAV, tačiau taip pat yra skatinamas amžinai prisiminti ir šlovinti kilnios ir senos lietuvių tautos atsiminimus, šlovingumus ir grožybes". Faktas, kad klubo dokumentai sudegė per gaisrą, neleidžia taip užtikrintai pasakyti, kada klubas įsteigtas.

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Mičigane žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Mičiganas, JAV No Comments

Springfildas (Ilinojus, JAV)

Springfildo (Ilinojaus sostinės ir Abrahamo Linkolno palaidojimo miesto) lietuviška istorija įamžinta vienoje iš vos keleto JAV atminimo lentų, skirtų lietuviams.

Lenta, pavadinta „Lietuviai Springfilde“, pastatyta 2012 m. gegužį ant 7-osios ir Enterprise gatvių kampo, pietvakariniame Enos parko kampe. Ji atmena kelis tūkstančius lietuvių (angliakasius ir jų žmonas), atvykusius į Springfildą 1890-1914 m., iš kurių kilo ir dauguma kitų miesto lietuvių.

 Atminimo lenta Lietuviai Springfilde

Atminimo lenta Lietuviai Springfilde

Idėją atminimo lentai pasiūlė Sandra Bakšys, kurios tėvas pasitraukė nuo Sovietų okupacijos Antrojo pasaulinio karo metais. Ji parašė lentai tekstą, surinko 3300 JAV dolerių ir gavo leidimą jos statyboms iš Springfildo parkų rajono bei patvirtinimą iš Ilinojaus valstijos istorinės bendrijos, kad lenta būtų oficiali.

Keli kvartalai nuo lentos boluoja tuščias sklypas ant 8-osios ir Enos gatvių kampo kuriame stovėjo Šv. Vincento Pauliečio katalikų bažnyčia (pastatyta 1909 m.). Bažnyčios būta paprastos, be bokštų, su rūsiu, kurį savo rankomis iškasė angliakasiai po sunkių dienos darbų kasyklose. Bažnyčia uždaryta 1972 m. (nepaisant parapijiečių prieštaravimų) ir 1976 m. nugriauta.

Vieta kur stovėjo Springfildo lietuvių bažnyčia

Vieta, kur stovėjo Springfildo lietuvių bažnyčia

Tačiau dešimtmečius lig tol bažnyčia tarnavo lietuvių bendruomenei iš įvairiausių miesto rajonų palei kasyklas. Nuo ~1900 iki ~1980 m. didžiausias lietuviškas rajonas, pilnas lietuvių namų, saliūnų, parduotuvių, plytėjo apie 2 km į šiaurę nuo bažnyčios prie Illinois State Fairgrounds. Lietuviai ten gyveno todėl, kad ten veikė keturios anglių kasyklos ir pro šalį driekėsi du svarbūs keliai.

 Springfildo lietuvių bažnyčia prieš jos griovimą

Springfildo lietuvių bažnyčia prieš jos griovimą

Atminimo lentos statytojams buvo itin svarbu, kad lenta išliktų amžinai. Lenta pastatyta įamžinti lietuvių imigrantų istoriją, kurios liudininkai tuo metu jau iš esmės buvo išmirę. Vienintelis jų „palikimas“ - savo pastato neturintis Springfildo Amerikos lietuvių klubas (įkurtas 1988 m.) taip pat vis labiau ir labiau neteko narių. Tą klubą 16 metų po bažnyčios uždarymo Springfildo lietuviai įkūrė ir tam, kad paremtų Lietuvos nepriklausomybę (buvo Sąjūdžio laikai). Tačiau ~2010 m. Lietuva pasitraukė iš svarbiausių politinių įvykių arenos, svarbiausi klubo nariai mirė, o naujų imigrantų nebuvo. Jaunimas nelabai domėjosi klubu, nes daugelis jų nebėra grynakraujai lietuviai ar net pusiau lietuviai, būta daug mišrių šeimų.

Todėl klubo nariams pasirodė esant būtina sukurti kažkokį fizinį objektą priminti lietuvių istorijai, kuris išliktų ilgiau nei vienas žmogus ar klubas. Springifildo lietuviai dar turi ir tinklapį apie savo istoriją http://www.lithspringfield.com) . Jį irgi kuria Sandra Bakšys, išleidusi ir knygą „A Century of Lithuanians in Springfield, Illinois“.

Vienas žymių JAV senatorių Ričardas Durbinas (JAV lietuvės sūnus) gyveno Springfilde nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio. Jis taip pat aukojo pinigų atminimo lentai ir ne kartą lankėsi Lietuvoje, rėmė jos nepriklausomybę JAV kongrese 1990 m. Atstovų rūmų narys Džonas Šimkus, ilgalaikis kongreso Baltijos grupės vadovas, buvo renkamas ir Springfildo apygardoje bei irgi aukojo atminimo lentai.

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Springfildą dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Springfildas

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Springfildas

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ projektas nebūtų įmanomas be kelių šimtų savanorių pagalbininkų, parodžiusių lietuviškas vietas ir apie jas papasakojusių. O ypač neįkainojami tokie pagalbininkai, kurie ne tik patys papasakoja, bet dar ir randa, kas papasakotų kitur, pristato projektą kitiems lietuviams.

Viena tokių – Sandra Bakšys iš Springfildo, Ilinojaus valstijos sostinės su nuostabiu Kapitolijumi. Abrahamo Linkolno miesto. Ji padėjo mums dar keliuose miestuose, taip pat, būdama į pensija išėjusia viešųjų ryšių specialiste, padėjo sudominti mūsų misija JAV žiniasklaidą. Rytas Springfilde taip prasidėjo nuo interviu tiesioginiame radijo eteryje, kuris ten reklaminiais sumetimais transliuoja kas kartą iš kitos parduotuvės.

Jei ne Sandra Bakšys, į Springfildą būtų mums buvę mažai ko važiuoti išvis. Mat lietuvių bažnyčia ten 1972 m. uždaryta ir nugriauta. Tačiau Sandros iniciatyva 1988 m. lietuviškas gyvenimas atkurtas įkūrus lietuvių klubą, rėmusį Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybę. Ir jos dėka dabar, kai tas klubas pamažu sensta ir nyksta (jaunimas iš mišrių šeimų neįstoja), lietuviams atidengta atminimo lenta. Už viską teko susimokėti patiems, dar praeiti biurokratines procedūras, gauti kaimynų sutikimus… Bet Sandra Bakšys tai moka: ne per seniausiai ji įkalbėjo politikus priimti įstatymą dėl senelių lankymo ir tas įstatymas bus vadinamas jos vardu.

Sandra, be kita ko, rašo tinklaraštį apie Springfildo lietuvius bei net išleido knygą. Kartu pavalgyti pakvietė vienus iš tų tinklaraščio herojų – Makarauskų šeimą. Tiksliau, Mack šeimą: taip jie pasikeitė pavardę. Mack’ai pirmieji į Springfildą „atvežė“ McDonald’s restoranus: nusipirko jų frančizę. Tiesa, kaip pasakojo verslininko vaikaitė, paskui kelią tarp jų ir McDonald’s perbėgo kažin kokia juoda katė ir jie nusprendė restoranų atsisakyti."

Aistė: „Tikslas Amerika“ metu dažnai atrodydavo, kad štai, nori su žmonėm pakalbėti ilgiau, jie įdomūs, dažnai į susitikimus atsineša po milžiniška segtuvą savo protėvių nuotraukų ir susirašinėjimų, prašo išversti, bet turi važiuoti pirmyn, nes grafikas - sausakimšas. Kaip ne kaip, mūsų misija – ne žmonės, bendruomenės ir organizacijos (apie jas informacijos ir šiaip gana daug), bet lietuviškas paveldas, lietuviškos vietos: kur jos tiksliai, kaip jas aplankyti. Tik tai galime žymėti žemėlapyje. Aišku, lietuviškos vietos daug pasako ir apie bendruomenes, kurios jas sukūrė. Todėl šiemet „Gabalėliai Lietuvos“ Facebook atsirado nauja rubrika „asmenybės“, taip pat filmavome interviu. Po visko skaitytojų lauks ir kelionių maršrutai, suderinantys įdomiausias to krašto vietas su įdomiausiomis lietuviškomis vietomis."

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 28.

Su Springfildo lietuviais prie atminimo lentos lietuviams

Su Springfildo lietuviais prie atminimo lentos lietuviams

Interviu Springfildo radijo laidai

Interviu Springfildo radijo laidai

Su Springfildo lietuviais Springildo lietuvio įkurtame McDonald's

Su Springfildo lietuviais Springildo lietuvio įkurtame McDonald's

Click to learn more about Lithuania: Ilinojus, JAV No Comments