Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Los Andželas (Kalifornija, JAV)

Los Andželas [Los Angeles] yra lietuviškiausias JAV miestas į vakarus nuo Čikagos [Chicago]. Jame yra apie 20 lietuviško paveldo vietų ir apie 38 tūkst. lietuvių (iš 51 tūkst. visoje Kalifornijoje).

Los Andželo lietuvių parapijos teritorija

Los Andželo lietuvybės branduolys yra šv. Kazimiero lietuvių parapija Los Feliz rajone. Tai vėliausiai atsiradusi lietuviška parapija JAV, įsteigta 1941 metais. Be to, tai vienintelė parapija, beveik nuo nulio sukurta dipukų (lietuvių išeivių, po Antrojo pasaulinio karo, 1944 m., pabėgusių nuo Sovietų vykdyto genocido); nors parapiją įsteigė anksčiau atvykę lietuviai imigrantai, persikėlę iš rytinės pakrantės, ji netrukus buvo persmelkta dipukų dvasios.

Tiesą pasakius, pati šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia (pastatyta 1951 m.) matyt net nėra ryškiausias objektas šioje parapijoje. Pastatas gana kuklus, bet jo interjeras lietuviškas: tradiciniai lietuviški medžio drožiniai už altoriaus ir vitražiniai langai su lietuviškais įrašais bei Lietuvos trispalvės spalvomis. Tiek interjerą, tiek bažnyčios galinę sieną bei stogą puošia tradiciniai lietuviški kryžiai-saulės, kuriuose susilieja krikščioniškoji ir pagoniškoji ikonografijos. Visgi ši šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia didybe tikrai neprilygsta didžiulėms lietuviškoms bažnyčioms JAV Rytuose.

Los Andželo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Los Andželo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Tiesa, parapijai priklausantis sklypas yra daug didesnis (apie 85 a), jame stovi nemažai kitų pastatų ir paminklų. Visa tai liudija dipukų siekį išlaikyti lietuvių etninę kultūrą – jiems parapija buvo ne vien maldos vieta, bet ir (galbūt dar svarbiau) bendruomenės centras, kurį sudarė lietuviška mokykla, salės pasaulietinėms lietuviškoms veikloms, susirinkimų erdvė ir vieta paminklams statyti. Šitaip jie greta naujųjų namų susikūrė gabalėlį Lietuvos – Lietuvos, kurią iš jų atėmė sovietų okupacija.

Los Andželo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios interjeras

Los Andželo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios interjeras

Šios lietuvių emigrantų bangos istoriją primena paminklas dipukams, stovintis netoli įėjimo į bažnyčią. Jį sudaro trys mediniai drožinėti stulpai, simbolizuojantys tris skirtingus Los Andželo lietuvių parapiją įsteigusių žmonių gyvenimo etapus: „Lietuva“, „Tremtis“ ir „Amerika“. „Lietuvą“ vaizduoja viduramžių karys su Gedimino stulpais. „Tremtis“ (kurią simbolizuoja tradicinis lietuviškas Rūpintojėlis) iliustruoja laikotarpį, per kurį dipukai slapstėsi, o vėliau glaudėsi Vakarų Europos pabėgėlių stovyklose, bergždžiai vildamiesi sugrįžti į „išlaisvintą Lietuvą“. Dipukams šis etapas prasidėjo 1944 m., kai Sovietų Sąjunga antrą kartą okupavo Lietuvą ir apie 10 tūkst. lietuvių sėkmingai pabėgo į Vakarus, ir baigėsi ~1948 m., kai, galutinai netekę vilties, jie pradėjo iš naujo kurti gyvenimą kitose šalyse, tarp jų ir JAV. Šie žmonės visą gyvenimą save laikė tremtiniais, nes jei būtų likę Lietuvoje, dauguma jų veikiausiai būtų buvę nužudyti arba įkalinti Sovietų valdžios: jie visai nenorėjo išvykti iš Lietuvos, tačiau buvo priversti bėgti, kad liktų gyvi, ir ne vienus metus gyventi baimėje ir skurde blėstant vilčiai, iš pradžių nacių valdomoje Vokietijoje, vėliau – Vakarų Sąjungininkų okupuotose žemėse. „Amerika“ atspindi paskutinį jų gyvenimo etapą – įsikūrimą JAV, kurį vaizduoja lietuviškais tautiniais drabužiais vilkintis žmogus, žvelgiantis į amerikietišką erelį. Kiekvieną medinį stulpą vainikuoja tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais. Paminklą, 2008 m. sukurtą dailininko Arūno Zvinakavičiaus, padovanojo Venckų ir Giedraičių šeimos.

Paminklas dipukams Los Andžele

Paminklas dipukams Los Andžele

Iš visų parapijoje esančių paminklų įspūdingiausias yra Bernardo Brazdžionio kiemelis, skirtas garsiausiam Los Andželo lietuviui B. Brazdžioniui (1907–2002), kurio patriotinė poezija įkvėpdavo stiprybės viso pasaulio lietuviams, siekusiems savo tėvynės nepriklausomybės, ir net prasiskverbdavo į okupuotą Lietuvą, nors jo kūrybą sovietų valdžia buvo uždraudusi. Kiemelyje stovi garsiojo poeto biustas ir esama citatų iš jo kūrinių.

Grindinyje išraižytas eilėraštis, kuriame simboliškai kalbama apie Lietuvos okupaciją ir nepriklausomybės atgavimą (per savo gyvenimą B. Brazdžionis spėjo pabūti abiejų šių įvykių liudininku): „Praėjau, kaip ir tu, žemės bendrakeleivi / Pro daugybę šios žemės stebuklų, / Ir mačiau, kaip dangus temo ir kaip vėl nusiblaivė / Dar žadėdamas žiedą pavasario kuklų“. Ant sienos yra ištrauka iš bene garsiausio B. Brazdžionio eilėraščio, kuriame lietuviai kviečiami kovoti už Lietuvą: „Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies“. Be to, šis kiemelis kartu yra ir savotiška visų už Lietuvos ribų kūrusių lietuvių poetų ir rašytojų „šlovės alėja“, nes čia įrašytos dar trys pavardės: poeto Prano Lemberto (1897–1967), rašytojo Algirdo Gustaičio (1916–2002) ir rašytojos bei poetės Alės Rūtos (1915–2011).

“Bernardo

Bernardo Brazdžionio kiemelis

Įdomu tai, kad didžioji dalis emigrantų, 2012 m. įrengusių šį kiemelį, iš Lietuvos atvyko jau po nepriklausomybės atkūrimo (vadinamieji "trečiabangiai"); jie yra subūrę teatro trupę „Just Millin` Around“, rengiančią pasirodymus ir Los Andželo lietuvių parapijoje. Daugelis šių žmonių atvyko B. Brazdžioniui jau mirus arba neilgai likus iki jo mirties. Tas faktas, kad būtent naujieji imigrantai pastatė B. Brazdžionio kiemelį, atspindi bendrą tendenciją, kai svarbiausi dipukų kartos Amerikos lietuvių menininkai ir rašytojai yra geriau žinomi Lietuvoje (vadinasi, ir tarp naujųjų imigrantų) negu tarp kitų dipukų (ir, juo labiau, jų vaikų). Priežastis ta, kad sovietmečiu Amerikos lietuvių, pavyzdžiui, B. Brazdžionio, kūryba buvo visų trokštamas „uždraustas laisvės vaisius“, tad atgavus Nepriklausomybę jų darbai buvo pripažinti vienais svarbiausių visų laikų lietuviškų kūrinių ir įtraukti į oficialias mokyklines programas. Jei XX a. 10-ajame dešimtmetyje ką tik išsilaisvinusi Lietuva svarbiu įkvėpimo šaltiniu laikė Ameriką ir „lietuvius, kurie visada buvo laisvi“ (t. y. Amerikos lietuvius), patys dipukai tokio įkvėpimo visada stengėsi semtis iš gimtosios Lietuvos (ypač iš jos istorijos ir tradicijų iki 1940 metų).

“Bernardo

Bernardo Brazdžionio biustas

Kiti paminklai: tradicinis lietuviškas kryžius, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atgavimui (1990 03 11) paminėti; ženklas, žymintis atstumą iki Kauno (nes Los Andželas ir Kaunas yra susigiminiavę miestai), ir gausybė Lietuvą vaizduojančių freskų, kurių daugumą sukūrė Los Andželo lietuvis dailininkas Rolandas Dabrukas.

Lietuviškas kryžius Los Andžele

Lietuviškas kryžius Los Andžele

Viena iš daugybės Rolando Dabruko freskų parapijos teritorijoje. Vienas šalia kito pavaizduoti trys tokie angelai, kurių kiekvieno sparnai nuspalvinti viena iš Lietuvos vėliavos spalvų

Viena iš daugybės Rolando Dabruko freskų parapijos teritorijoje. Vienas šalia kito pavaizduoti trys tokie angelai, kurių kiekvieno sparnai nuspalvinti viena iš Lietuvos vėliavos spalvų

Parapijos sklype stovi lietuvių parapijos salių pastatas, kuriame vyksta Los Andželo lietuvių renginiai. Pastate yra dvi erdvės: kuklesnė salė rūsyje ir įspūdinga didžioji menė, kurią puošia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Los Andželo lietuvių kunigų ir vietinės lietuviškos mokyklos mokytojo portretai. Iš pradžių šis pastatas buvo naudojamas kaip presbiterijonų bažnyčia. 1948 m. jį nupirko lietuviai, taip šiame sklype įspausdami pirmąjį lietuvišką pėdsaką. Nuo tada iki 1951 m., kai buvo pastatyta pagrindinė bažnyčia, lietuviškos mišios buvo laikomos dabartiniame parapijos salių pastate, kuris vėliau buvo pertvarkytas ir pritaikytas pasaulietiniams renginiams.

Parapijos lietuviškoji salė

Parapijos lietuviškoji salė

Netoliese stovi lietuvių mokykla, kurioje šeštadieniais mokoma Lietuvos kultūros ir lietuvių kalbos (kadaise ji tarnavo kaip parapijos bendrojo lavinimo mokykla, kurią lietuvių vaikai lankė darbo dienomis, tačiau dabar pastatas išnuomotas, nes JAV visas bažnytines mokyklas baigia pakeisti valstybinės). Mokyklos fasadą puošia tradiciniai lietuviški ornamentai ir herbas su Vyčiu. Šeštadieninė lietuviško paveldo mokykla buvo įsteigta 1949 m., 1955 m. prie jos prijungtas vaikų darželis, 1956 m. – parapinė pradinė mokykla, o dabartinis lietuvių mokyklos pastatas iškilo 1960 metais.

Los Andželo lietuvių mokykla

Los Andželo lietuvių mokykla

Netgi klebonija papuošta unikaliai lietuviškais elementais: jo bareljefai nuspalvinti Lietuvos vėliavos spalvomis.

Trispalvės spalvomis nudažyti bareljefai ant kunigo namo

Trispalvės spalvomis nudažyti bareljefai ant klebonijos

Kartą per metus šv. Kazimiero parapijos kiemelyje vyksta didžiausias lietuviškas renginys į vakarus nuo Čikagos (organizuojamas nuo 1986 m.) – Los Andželo lietuvių dienos, kurios privilioja tūkstančius svečių, atvykstančių savaitgaliui pasivaišinti lietuviškais patiekalais, įsigyti lietuviškų suvenyrų ir pasižiūrėti lietuvių dainininkų bei šokėjų – ko gero, svarbiausio šventės akcento. Šiame festivalyje dalyvauja ir dipukų karta bei jų vaikai, ir vėliau (po 1990 m.) atvykę lietuviai imigrantai, ir angliškai kalbantys įvairių Amerikos lietuvių palikuoniai bei jų nelietuvių kilmės sutuoktiniai, ir netgi įvairiausių kitų etninių grupių bei rasių Los Andželo gyventojai, kurie paprasčiausiai nori susipažinti su lietuviška kultūra ar smagiai praleisti laiką.

“Los

Los Andželo lietuvių dienos

Los Andželo lietuvių tautiniai namai

Antrasis lietuvybės židinys Los Andžele yra Amerikos lietuvių tautiniai namai, įsikūrę už kokių 10 kvartalų (ir anapus upės) į šiaurę nuo bažnyčios. Daugumą iki 1950 m. į JAV atvykusių lietuvių imigrantų galima suskirstyti į tris stambias grupes: krikščionius demokratus, kurių gyvenimas dažniausiai sukosi apie lietuviškas parapijas (paprastai tai būdavo didžiausia grupė), iš esmės agnostinių, ateistinių arba antireliginių pažiūrų kairiuosius ir Tautininkus, kuriems tautinė kilmė buvo svarbesnė nei religija ir kurie piktinosi internacionalizuojančia Katalikų Bažnyčios įtaka (nors patys ir buvo katalikai).

Los Andželo lietuvių tautinius namus įsteigė Tautininkai. Pagrindinis jų įkūrimą paskatinęs dalykas buvo Los Andželo arkivyskupijos 1959 m. priimtas sprendimas, kuriuo lietuvių parapija oficialiai paskelbta teritorine: t.y. aplinkinių rajonų gyventojai, kad ir nelietuviai, taip pat gavo teisę naudotis bažnyčia. Lietuviai ėmė baimintis, kad dėl to bažnyčia ilgainiui praras lietuviškumą, tad noriai aukojo lėšas, kad būtų įsteigti atskiri tautiniai namai, priklausantys išimtinai tik lietuviams.

Los Andželo lietuvių tautiniai namai

Los Andželo lietuvių tautiniai namai

1961 m. įsigyto pastato antrame aukšte yra dvi salės: viena dekoruota lietuviškais simboliais ir naudojama lietuviškiems renginiams, kita daugiausia skirta nuomai. Pirmas aukštas dabar yra išnuomotas, o gaunamos lėšos skiriamos pačiai įstaigai (šiuo metu vienijančiai apie 100 narių) išlaikyti, nors anksčiau ir čia vykdytos tautinės veiklos. Šv. Kazimiero parapija iki šiol išliko iš esmės lietuviška, joje dirba lietuvis kunigas, taigi, Tautiniai namai kol kas netapo būtini – dauguma lietuviškų renginių vyksta kur kas didesnėse parapijos erdvėse.

Vis gi kuo toliau, tuo daugiau atsiranda parapijiečių nelietuvių (daugiausia tai imigrantai iš Lotynų Amerikos ir Filipinų), tad ir baimė „prarasti parapiją“ niekur nedingo.

Iki XXI a. 1-ojo dešimtmečio vidurio tautiniai namai buvo paženklinti dideliu užrašu su nurodytu pastato pavadinimu (paskirtimi). Deja, nuo tada namo paskirtį žymi tik nedidelė lentelė su Lietuvos herbu prie įėjimo ir santrumpa ALNC (angl. American Lithuanian National Center), siekiant nepatraukti galimai prieš lietuvius nusiteikusių kitų etninių ir rasinių grupių žmonių dėmesio.

Lentelė prie įėjimo į Los Andželo lietuvių tautinius namus

Lentelė prie įėjimo į Los Andželo lietuvių tautinius namus

Pastatai su lietuviškais pavadinimais Los Andželo „Mažojoje Lietuvoje“

Kaip įprasta JAV, lietuvių bažnyčia tapo lietuvių rajono centru – nors tautiečiai čia niekada nesudarė daugumos, didžioji dalis visų Los Andželo lietuvių gyveno būtent šioje teritorijoje, tad Los Felizo rajone, išsidėsčiusiame aplink šią bažnyčią, yra daugiausiai lietuviškų objektų visame Los Andžele ir net, tiesą sakant, visoje vakarinėje JAV dalyje. Apie tai primena lentelė „Little Lithuania“ („Mažoji Lietuva“), kabanti ant parapijos pastato sienos Griffith Park bulvare. Los Andžele šitaip pažymėta daugybė etninių rajonų.

Lentelė „Mažoji Lietuva“

Lentelė „Mažoji Lietuva“

Aplinkiniuose kvartaluose yra nemažai pastatų, statytų lietuvių nekilnojamojo turto vystytojų, todėl jų pavadinimai susiję su Lietuva. Vienas jų – vila „Trakai“. Šio namo vystytojas tuo pačiu buvo ir vietinio Lietuvos šaulių sąjungos padalinio vadas. Taigi maždaug iki XXI a. 2-ojo dešimtmečio vidurio vila „Trakai“ buvo ir šaulių būstinė.

Vila „Trakai““ width=

Vila „Trakai“

Netoliese yra kitas pastatas, pavadintas su Lietuva susijusiu pavadinimu – apartamentai „Amber Crest“ („Gintarinis herbas“), kurių vystytojas taip pat lietuvis.

Apartamentų „Amber Crest“ iškaba

Apartamentų „Amber Crest“ iškaba

Lietuviškas paveldas Santa Monikoje ir San Fernande

Kita didelė grupė pastatų, kurių pavadinimai susiję su Lietuva, yra Santa Monikoje [Santa Monica]. Čia lietuvių nekilnojamojo turto vystytojų grupelė dirbo dar tada, kai šis rajonas, dabar tapęs prabangiu kurortu, tebuvo primirštas priemiestis. Vienas iš šių žmonių – Albinas Markevičius iš firmos „Roque and Mark“. Tarp čia stovinčių pastatų su lietuviškais pavadinimais yra, pavyzdžiui, „Rūta“. Ant namo 3-ojoje gatvėje, pažymėto 937 numeriu (tarp Washington ir Idaho aveniu), yra Lietuvos herbas.

Be to, Santa Monikoje veikia Kalifornijos lietuvių kredito unija, kurios ištekliai siekia apie 160 mln. dolerių; ši įstaiga buvo nepaprastai svarbi vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nes per ją į Lietuvą kasdien būdavo pervedama po 10–20 tūkst. dolerių paaukotų lėšų.

Pastatas „Rūta“ Santa Monikoje

Pastatas „Rūta“ Santa Monikoje

Visos minėtos aplinkybės į šį miestą pritraukė daugybę lietuvių, tad dabar Santa Monikoje gyvena antra pagal dydį lietuvių bendruomenė Los Andželo aglomeracijoje. Nepaisant to, jie čia taip ir nepastatė nei bendruomeninių pastatų (bažnyčių ar klubų), nei paminklų. Tiesa, Kalifornijos lietuvių kredito unijos pastate veikia ir keli lietuvių verslai, įskaitant A. Markevičiaus įmonę, o vienu metu čia netgi glaudėsi Lietuvos konsulatas, tad šis objektas beveik gali būti vadinamas savotišku Santa Monikos lietuvių centru (nors lietuviškų elementų čia mažai, o kredito unijos pavadinimas nurodomas tik kaip angliškos versijos santrumpa CLCU).

CLCU – Kalifornijos lietuvių kredito unija – Santa Monikoje

CLCU – Kalifornijos lietuvių kredito unija – Santa Monikoje

San Fernando slėnio [San Fernando Valley] priemiestyje čia gyvenusio lietuvio architekto Rimo Muloko iniciatyva dvi gatvės pavadintos Lietuvos garbei: Lithuania Drive ir trumputė Lithuania Pl.

Lithuania Drive ženklas Los Andžele

Lithuania Drive ženklas Los Andžele

Lietuvių kapai Los Andžele

Nei Los Andžele, nei visoje Kalifornijoje grynai lietuviškų kapinių nėra, tačiau nemaža lietuvių kapų santalka yra „Glendale Forest Lawn“ – vienose gražiausių ir svarbiausių Kalifornijos kapinių. Dailiai suformuotose jų kalvelėse palaidotos tokios garsenybės kaip Michaelas Jacksonas, Waltas Disney ir Humphrey Bogartas.

„Lietuvių teritorija“ yra „Triumphant Faith“ („Tikėjimo triumfo“) zonoje. Čia kai kuriose eilėse maždaug trečdalyje ar net pusėje kapų ilsisi lietuviai. Nors kapinių taisyklės saugo jų architektūrinį vaizdingumą ir lietuvių antkapiai taip pat yra tik plokštelės, o ne tradiciniai mediniai kryžiai ar stambūs akmens luitai, daug šių plokštelių turi unikalių lietuviškų bruožų. Juos puošia ne tik lietuviški simboliai (pavyzdžiui, Gedimino stulpai ar Vyčio kryžius), bet - kai kuriuos - ir epitafijos, parašytos garsiausio Los Andželo lietuvio poeto Bernardo Brazdžionio.

Lietuvių kapai „Forest Lawn“ kapinėse

Lietuvių kapai „Forest Lawn“ kapinėse

Bene garsiausias lietuvis, palaidotas šiose kapinėse, yra Jonas Mulokas – žymiausias Amerikos lietuvių architektas, galima sakyti, beveik vienas pats sukūręs unikalų „modernųjį lietuvišką“ stilių, matomą daugybėje po Antrojo pasaulinio karo pastatytų lietuvių bažnyčių (Čikagoje, Niujorke, Rytų Sent Luise).

Jono Muloko kapas su garsiausiais jo architektūros darbais

Jono Muloko kapas su garsiausiais jo architektūros darbais

Be to, „Riverside National“ kapinėse, plytinčiose Los Andželo pietrytiniame pakraštyje, ilsisi "Lietuvos krepšinio tėvas" Pranas Lubinas (1910–1999; antkapyje pažymėtas anglišku vardu Frank John Lubin). Savo laiku jis buvo itin talentingas krepšininkas, 1936 m. Berlyno olimpiadoje dalyvavęs kaip JAV nacionalinės rinktinės kapitonas. Vėliau jis grįžo žaisti į gimtąją Lietuvą ir, tuo pat metu eidamas tiek kapitono, tiek trenerio pareigas, padėjo lietuvių rinktinei apginti Europos čempionų titulą 1939 m. Kaune vykusiame čempionate. Nuo tada krepšinis taip ir liko Lietuvos nacionaliniu sportu, o P. Lubinas laikomas lietuviško krepšinio tėvu. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (1940 m.) jis grįžo į JAV ir per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo oro pajėgose, todėl yra palaidotas kaip veteranas. P. Lubinas ilsisi 50 kvartale, kapo numeris 5241.

Prano Lubino kapas

Prano Lubino kapas

Ko gero, įspūdingiausia tarp Lietuvoje gimusių žmonių kapų (ir viena iš įspūdingiausių visame Los Andžele apskritai) yra Elo Džolsono [Al Jolson] amžinojo poilsio vieta. Tai buvo Seredžiuje gimęs žydas, tapęs vienu iš populiariausių pramogų verslo atstovu Holivude ir išgarsėjęs vadinamaisiais „blackface“ vaidmenimis, tarp jų pirmajame nusisekusiame garsiniame filme "Džiazo dainininkas" („blackface“ yra muzikinės komedijos žanras, kai ne juodaodžiai aktoriai vaidina sukarikatūrintai nusigrimavę juodaodžiais). Jo kapas „Hillside Memorial Park“ kapinėse tarsi ištisa skulptūrinė kompozicija iš pavėsinės, nedidelės jo paties statulėlės ir nuo kapinių kalvelės amžinai besiliejančio krioklio. Alas Jolsonas į JAV su tėvais atvyko būdamas dar visai mažas ir savęs su Lietuva nesiejo, tad gimimo vieta antkapyje neminima, čia tėra užrašas „mielasis Izraelio dainininkas“ [Sweet Singer of Israel].

“Alo

Elo Džolsono kapas

Lietuvių skautų stovykla „Rambynas“

Lietuvių skautų stovykla „Rambynas“ yra Holkombo slėnyje [Holcomb Valley], esančiame į rytus nuo Los Andželo (iš kurio automobiliu slėnį galima pasiekti per 2–3 valandas), maždaug 2000 m aukštyje virš jūros lygio. Nepaisant atstumo, ši vieta glaudžiai susijusi su Los Andželo lietuvių gyvenimu ir istorija.

Lietuvių diasporos (daugiausia Amerikos lietuvių) skautai yra visiškai atskira organizacija, nepriklausanti nei JAV, nei pačios Lietuvos skautų sąjungoms. Per dvi savaites trunkančias jų vasaros stovyklas ne tik mokomasi įprastinių skautų užduočių, bet ir labai daug dėmesio skiriama Lietuvos kultūrai (tradicijoms, dainoms ir pan.). Kaip ir kitas panašias lietuviškas skautų stovyklas Amerikoje, „Rambyną“ po Antrojo pasaulinio karo (1952 m.) įkūrė nuo Sovietų genocido pabėgę išeiviai, norėję, kad jų vaikai įdomesniu būdu mokytųsi lietuvių kultūros ir gyvenimo būdo, susidraugautų su kitais tautiečių vaikais ir kalbėtų lietuviškai. Tiesa, šiuo metu į stovyklas priimami ir anglakalbiai, norintys geriau susipažinti su savo šaknimis arba tiesiog sudalyvauti skautų veikloje, pagardintoje kultūrinėmis edukacijomis.

Pagrindinis „Rambyno“ pastatas (skautai miega palapinėse kitose vietose)

Pagrindinis „Rambyno“ pastatas (skautai miega palapinėse kitose vietose)

Lietuvišką atmosferą „Rambyne“ kuria ne tik renginiai, bet ir patys pastatai bei paminklai. Svarbiausias paminklas – tradicinis lietuviškas kryžius, skirtas Romui Kalantai ir visiems kitiems kovotojams už Lietuvos laisvę atminti. Jis buvo pastatytas 1972 m., kai R. Kalanta susidegino protestuodamas prieš Sovietų okupaciją Lietuvoje. Kitas įrašas ant kryžiaus postamento skamba taip: „Esu išrautas iš Lietuvos pakelių kuriose amžiais budėjau“. Čia kalbama apie tai, kad ateistinis Sovietų režimas Lietuvoje sunaikino daugybę tradicinių pakelės kryžių, kurie kadaise stovėjo vos ne kiekviename kaime ir kelyje, taigi „Rambyno“ kryžius, iškeltas laisvame pasaulyje, simbolizuoja Lietuvoje nugriautų kryžių „naują gyvenimą“. Vykstant skautų stovykloms, greta jo kas rytą iškeliamos Lietuvos ir JAV vėliavos. Ant žemės po kryžiumi iš akmenukų išdėlioti Gedimino stulpai.

Kryžius su spinduliais „Rambyno“ stovykloje

Kryžius su spinduliais „Rambyno“ stovykloje

Jei jau tampi skautu, tai visam gyvenimui, taigi „Rambyne“ stovi Vyčių memorialas, kuriame įamžinti mirę lietuviai skautai iš Los Andželo regiono. Vyčiais iškilmingai vadinami suaugę Amerikos lietuviai skautai. Kiekvienam velioniui Vyčiui skirtas atskiras metalinis stulpelis su vardu ir pavarde. Stovykloje taip pat yra akmeninis paminklas su skautiškais įrašais, pavyzdžiui: „Tėvynė klaus, pareikalaus, / Tavęs, brolyt, reiks atsakyt: / Kodėl gerai jai nedarai – / Ką tu į tai? Ką tu į tai?“.

Memorialas mirusiems Vyčiams „Rambyne“

Memorialas mirusiems Vyčiams „Rambyne“

„Rambyno“ teritorijoje gausu lietuviškų užrašų. Pati stovykla pavadinta pagal Rambyno kalną Panemunėje, Lietuvoje, kuris kadaise buvo svarbi vieta Lietuvos pagonims.

Centrinė memorialo mirusiems lietuviams skautams dalis

Centrinė memorialo mirusiems lietuviams skautams dalis

Be to, stovykla „Rambynas“ yra unikali vieta tiek geografiniu, tiek istoriniu požiūriu, nes palapines čia skautai stato duobėse, kurias paliko šį regioną XIX a. perrausę aukso ieškotojai. Vis dar yra išlikusių nuosavybės teises žyminčių ženklų, o netoli stovyklos buvo atstatyta kasinėtojo trobelė. Į stovyklą veda tik neasfaltuotas kelias, o aplink plyti gana laukinė gamta. Augmenijoje čia vyrauja kūginė ir geltonoji pušys.

Kasmet „Rambyno“ stovyklose dalyvauja apie 100–200 skautų, dauguma iš Los Andželo, bet pasitaiko ir atvykstančių iš kitų Vakarų pakrantės miestų ar kitų JAV lietuvių skautų regionų. Vienas savaitgalis būna skirtas svečiams, dažniausiai nepilnamečių skautų tėvams, kuriems „Rambyno“ teritorijoje yra atskira stovykla. Visas šios skautų stovyklos plotas yra 12 akrų (5 ha).

Aukso ieškotojo trobelė netoli „Rambyno“

Aukso ieškotojo trobelė netoli „Rambyno“

Kitos su Lietuva susijusios vietos Los Andžele

Los Andžele yra nemažai smulkių su Lietuva susijusių objektų, išsibarsčiusių po milžinišką miesto teritoriją, kurie, tiesą sakant, buvo sukurti net ne lietuvių.

„Mažajame Tokijuje“ yra paminklas Čijunei Sugiharai [Chiyune Sugihara], kuris 1939 m. ėjo Japonijos konsulo Lietuvoje pareigas ir nelegaliai išdavė daugybę Japonijos vizų Lietuvos bei Lenkijos žydams, tad jie spėjo išvykti dar prieš įsiveržiant nacistinės Vokietijos kariuomenei (šitaip Č. Sugihara nuo Holokausto išgelbėjo tūkstančius žmonių).

Chiyune Sugihara

Chiyune Sugihara

Mažiausiai du objektai skirti su Los Andželu susigiminiavusiems miestams, tarp kurių yra ir Kaunas, įamžinti. Aikštėje Sister Cities Plaza nuolat plevėsuoja Kauno miesto vėliava (tarp kitų susigiminiavusių miestų vėliavų), o prie Los Andželo savivaldybės yra stulpelis, nurodantis atstumus iki kiekvieno susigimiavusio miesto, taigi ir iki Kauno.

Los Andželo Sister Cities Plaza aikštėje nuolat plevėsuoja Kauno vėliava

Los Andželo Sister Cities Plaza aikštėje nuolat plevėsuoja Kauno miesto vėliava

Garsiuosiuose milžiniškuose gobelenuose, kabančiuose Los Andželo švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės katedroje, vaizduojami svarbiausi pasaulio religiniai veikėjai, žingsniuojantys link altoriaus, t. y. Dievo. Tarp jų yra ir du lietuviai: palaimintasis Jurgis Matulaitis ir šv. Kazimieras.

Los Andželo katedros gobelenai

Los Andželo katedros gobelenai

Franklin D. Murphy skulptūrų sode, priklausančiam Kalifornijos universitetui Los Andžele, yra ir lietuvio skulptoriaus Vlado Vildžiūno darbas, kurį 1977 m. padovanojo lietuviai universiteto alumnai (tai nurodyta skulptūros lentelėje). Šis darbas, pavadintas „Paukštė dievaitė“, susijęs ir su Marija Gimbutiene, kuri dirbo šiame universitete plėtodama teorijas apie Baltijos šalių (ir visos Europos) priešistorinę mitologiją (archeomitologiją). Skulptūros istorija aprašyta ant jos postamento.

V. Vildžiūno skulptūra „Paukščių deivė“

V. Vildžiūno skulptūra „Paukščių deivė“

Lietuviškų elementų yra net vienoje garsiausių Los Andželo vietų – Holivudo šlovės alėjoje. Čia po žvaigždę turi ir lietuvių kilmės aktoriai Charles Bronson (tikrasis vardas Karolis Bučinskis) ir Ruta Lee – abi yra svarbioje zonoje greta kinų teatro [Chinese Theater], apsuptos daugybės garsiausių Holivudo aktorių ir režisierių žvaigždžių. Be to, Alui Jolsonui (apie kurio kapą jau rašyta pirmiau) skirtos net trys žvaigždės (Holivudo šlovės alėjoje už pasiekimus skirtingose srityse, pavyzdžiui, kine, televizijoje, radijuje, garso įrašų veikloje ar gyvų pasirodymų srityje, duodamos atskiros žvaigždės, tad žmonės, kurių karjera neapsiribojo viena sfera, jų gali turėti daugiau, nei vieną). Šios trys garsenybės – vieninteliai asmenys Holivudo šlovės alėjoje, kurie tikrai laikė save lietuviais ir dalyvavo lietuviškoje veikloje (C. Bronson, R. Lee) arba buvo gimę Lietuvoje (A. Jolson). Tačiau čia įamžinta ir daugiau žmonių, turinčių ar turėjusių „švelnesnį“ ryšį su Lietuva (pavyzdžiui, kuris nors jų protėvis yra iš Lietuvos): Robert Zemeckis (jo tėvas lietuvis), William Shatner (senelis yra žydas litvakas) ir kt.

Los Andželo Holivudo šlovės alėja

Los Andželo Holivudo šlovės alėja

Charleso Bronsono žvaigždė Holivudo šlovės alėjoje

Čarlzo Bronsono žvaigždė Holivudo šlovės alėjoje

Los Andželas - vienas vos trijų JAV miestų, kur yra Lietuvos konsulatai (kiti - Čikaga ir Niujorkas). Tačiau konsulatas veikia daugiaaukščio pastato nuomojamose patalpose, savo pastato konsulatas neturi.

Click to learn more about Lithuania: Kalifornija, JAV 16 Comments