Argentina
Į Argentiną lietuviai pradėjo emigruoti prieškariu (~5 000), bet pagrindinis srautas (iki 30 000) atvyko tarpukariu, kuomet JAV apribojo imigraciją, didžioji dalis pasaulio buvo nusiaubta Pirmojo pasaulinio karo, o nekariavusi Argentina klestėjo. Kas penktas smetoninės Lietuvos (1926-1939 m.) emigrantas vykdavo į Argentinos miestus.
Pagrindiniai jų tikslai buvo Buenos Airės, Berisas, Rosarijas, Kordoba, maždaug šia tvarka. Unikalaus lietuviško paveldo galima rasti ir piečiausioje gyvenamoje planetos žemėje Patagonijoje, kur dar XIX a. lietuviai dalyvavo tarp pirmųjų kolonistų.
Eskelio lietuvių muziejaus pastatas Patagonijoje
Buenos Airės ir jų lietuviškos vietos
Buenos Airės, Argentinos sostinė ir vienas 20 didžiausių pasaulio miestų, savo plačiomis gatvėmis ir architektūra tebealsuoja sunykusia anų laikų didybe. Šis didmiestis buvo tarpinė ar galutinė stotelė imigrantams. Ir šiandien čia susitelkusi didžiausia lietuvių bendruomenė.
Argentinos lietuvių centras su Gedimino stulpais fasade
Jame ir priemiesčiuose yra net trys didžiuliai lietuvių židiniai: Lietuvių centras, Susivienijimas lietuivų Argentinoje ir Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia. Kiekvienas jų - ne tik pastatas, bet ir ištisas įvairių patalpų kompleksas. Visi veikia 70 metų ir ilgiau, kupini istoriškos lietuviškos simbolikos.
Susivienijimo lietuvių Argentinoje laiptai
"Pasaulietiniai" lietuvių klubai veikia šeštadieniais, viduje yra barai, bibliotekos, lietuviškų daiktų parodos, renginių salės lietuvių šokiams ir chorams, veikla - iš esmės vien lietuviška. Tuo tarpu bažnyčioje (kurios komplekse dar yra mokykla, lietuvių muziejėlis, vienuolynas) ilgainiui lietuvius nustelbė ispanakalbiai, bet ten tebėra daug lietuvių palikuonių, gausu lietuviškos simbolikos.
Buenos Airių lietuvių bažnyčia
Be to, Buenos Airėse yra net 5 Lietuvos gatvės, ilgiausia kurių apie 4 km ilgio. Tai daugiausia Lietuvos gatvių iš visų pasaulio aglomeracijų. Pagrindinės taip pavadintos lietuivų bendruomenės iniciatyva.
Beriso lietuviškos vietos
Nedidukas (~100 000 gyventojų) Beriso miestelis yra unikalus visoje Argentinoje tuo, kad beveik visi jo gyventojai - imigrantų palikuonys, ir savo kilmę jie vertina turbūt labiau nei kur kitur pasaulyje. Tikrai svarbu miestelėnams priklausyti tautiniam klubui, dalyvauti kasmetėse imigrantų šventėse. Ne išimtis lietuviai, kurių čia atvyko ~3000.
Beriso lietuvių klubas "Nemunas"
Yra net du lietuvių klubai "Mindaugas" ir "Nemunas" su savo nedideliais - bet tautiškai įrengtais - klubų štabais, išdabintais lietuviškais bareljefais. Šie klubai ne tik vykdo lietuvišką veiklą, bet ir kuria naujus lietuviško paveldo objektus - pvz. lietuvišką rūpintojėlį.
Klubo Mindaugas bareljefas
Rosarijo lietuviškos vietos
Rosarijas turi lietuvių klubą ir lietuvių bažnyčios kompleksą su mokykla, darželiu. Benduromenė buvo mažesnė, tad pastatai paprastesni, nei Buenos Airėse. Ji vis tiek buvo pakankamai įtakinga, kad išrūpintų vienos gatvės pervadinimą Lietuvos, kitos - žymaus lietuvių kunigo Margio vardu.
Rosarijo Lietuvos gatvės atminimo lenta
Toliau į šiaurės vakarus nuo Rosarijo lietuvių bendruomenė yra ir Kordoboje, antrame pagal dydį Argentinos mieste. Tačiau tenykštis lietuvių klubas uždarytas, nors pastatas išlikęs (S. Loza 1070).
Patagonijos lietuviškos vietos
Patagonijos leituvybės istorija visai kitokia, nei miestų. Čia lietuviia atvyko dar prieškariu, kai Patagonijoje nebuvo miestų, o juos atvedė daugiausiai viena Šlapelių šeima. Šlapeliai, ne vienas kurių, atrodo, buvo, ekscentrikas, paliko gilų įrėžį Patagonijoje, ypač Sarmiento mieste, prie kurio įkūrimo prisidėjo. Ten ir aplink gausu Šlapelių pavarde pavadintų vietų, jie figūruoja ir miesto muziejuje.
Šlapelių šeimos nuotraukos Sarmiento miesto muziejuje
Antra Patagonijos lietuviška širdis - Eskelis ir tenykštė lietuvių sodyba-muziejus, kur labai lietuviškoje aplinkoje Andų papėdėje galima ir apsistoti, ir aplankyti tiek lietuviui, tiek argentiniečiui įdomų lietuvių muziejų. Viskas - vienos vietos lietuvių šeimos privati iniciatyva.
Argentinos lietuvių balso ekspozicija Eskelio lietuivų muziejuje
Kiti Argentinos miestai
Nors lietuvių klubai veikia ir dar keliuose Argentinos miestuose, jie savo patalpų ir lietuviško paveldo neturi. Kordobos lietuviai turėjo savo klubą - bet organizacija sunyko, ir atsikūrė jau be patalpų. Tandilio lietuvių klubą, tuo tarpu, įkūrė lietuvių palikuonys jau po Lietuvos nepriklausomybės, jie patalpų neįsigijo.
Lietuvių centre repetuojantys tautinių šokių šokėjai
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Argentiną ir jos lankytinas vietas
Dalintis:
Buenos Airės (Argentina)
Buenos Airės, Argentinos sostinė ir vienas 20 didžiausių pasaulio miestų, savo plačiomis gatvėmis ir architektūra tebealsuoja sunykusia anų laikų didybe.
Tarp tų pastatų – ir du lietuvių centrai, bažnyčia, muziejus, net penkios Lietuvos gatvės. Viskas sukurta prieš 70 metų, taigi, turi gilią istoriją.
Apie 30 000 lietuvių į Argentiną masiškai imigravo per labai trumpą laikotarpį – maždaug apie tarpukario vidurį (~1925-1930 m.). Tuo metu Argentina buvo antra pagal turtingumą Amerikos žemyno šalis po JAV – tačiau, priešingai nei į JAV, į Argentiną galėjo imigruoti kas norėjo.
Vėliau Argentina pamažu nuskurdo, taigi, lietuviai ten emigruoti nustojo ir šiandieniai Argentinos lietuviai – beveik vien tarpukario imigrantų palikuonys.
Buenos Airių lietuvių centras su Gedimino stulpais fasade
Buenos Airių lietuvių centras
Villa Lugano esantis Argentinos lietuvių centras (Tabaré 6950 1439) – turbūt įspūdingiausias nebažnytinis lietuviškas pastatas Pietų Amerikoje.
Jo fasadas paženklintas Gedimino stulpais. Viduje – du patalpų aukštai. Apačioje – baras, viršuje – šokių salė su stilizuoti herbu, Gedimino stulpais. Ten repetuoja lietuvių šokių kolektyvai.
Lietuvių centre repetuojantys tautinių šokių šokėjai
Visur gausu lietuviško dekoro: Lietuvos miestų ir Lietuvos herbai, Žalgirio mūšį ir Lietuvos himną atspindintys meno kūriniai. Gražus simbolinis meno kūrinys, sukurtas kunigo Antano Lubicko (1981 m.), herbus pagamino Antanas Grigonis.
Grigonio sukurti herbai Lietuvių centre
Argentinos lietuvių centro organizacija įsteigta 1926 m. spalio 10 d., tuo metu vykstant didžiausiai lietuvių imigracijos į Argentiną bangai. Daugiausiai jį steigė intelektualai. Pats Lietuvių centras pastatytas 1957-1962 m.
2014 m. Lietuvių centro kieme įrengtas bareljefas Lietuvai (kurtas apie savaitę).
Lietuvių centro bareljefas
Lietuvių centras atidarytas šeštadieniais, vyksta šokiai. Kitu laiku patalpos nuomojamos, taip išsilaiko.
Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčios kompleksas
Daugiausiai lietuvių apsigyveno Avežanedos (Avellaneda) rajone. Čia veikia lietuviška Marijos gailestingumo parapija (Mendoza 2280), atidaryta 1942 m. Virš jos durų - Aušros Vartų vaizdas. Altoriuje – Aušros Vartų dievo motinos atvaizdas, jai skirtas ir vienas iš šoninių altorių.
Buenos Airių lietuvių bažnyčia
Aušros Vartai virš įėjimo į Buenos Airių lietuvių bažnyčią
Po kiekvienu vitražu – jį aukojusio lietuvio vardas ar pavardė. Prie kai kurių vardų – ir JAV vietovės, kur tie lietuviai gyveno: kadangi Argentinos lietuvių bendruomenė nebuvo tokia turtinga, kaip JAV, bažnyčią pastatyti padėjo JAV lietuviai.
Vienas iš lietuvių bažnyčios vitražų su aukotojos vardu
Dabar mišios bažnyčioje vyksta ispaniškai, tačiau viduje tebestovi Lietuvos trispalvė. Nors lietuviškai parapija vadinasi Aušros vartų Marijos, ispaniškai ji pavadinta tiesiog „Madre de Misericordia“ (Gailestingumo mergelės), be aliuzijų į Vilnių, Lietuvą ar Aušros vartus.
Lietuvių bažnyčios vidus su Aušros vartų Marijos atvaizdu (kitas - už altoriaus)
Kartu su bažnyčia pastatytas ir lietuvių marijonų vienuolynas bei mokykla (1948 m.). Jie tebeveikia, nors ir nebėra lietuviški. Bet kompleksą aptarnauja tas pats vienuolių marijonų ordinas – tik vienuoliai dabar argentiniečiai, o lietuviai marijonai šiais laikais veikia tik Lietuvoje. Visgi, vienuolių marijonų ordinas pats savaime nebūtų išlikęs be lietuivų: vienu metu vienintelis likęs vienuolis marijonas buvo palaimintasis Jurgis Matulaitis ir tik jo charizmos dėka prie vienuolyno vėl prisijungė daugiau narių: iš pradžių lietuviai ir lenkai, o vėliau ir amerikiečiai, argentiniečiai. Todėl Jurgis Matulaitis atvaizduotas ir viename vitražų bažnyčios viduje. Taip pat bažnyčios viduje yra Šv. Kazimiero, Dievo gailestingumo altoriai.
Buenos Airių lietuivių parapijos mokykla
Lietuvių mokykloje, kurios aktų salė anksčiau veikė ir kaip lietuvių salonas, lietuviškų detalių nėra daug, bet yra religinės detalės (Jurgis Matulaitis, Aušros Vartų Marija) bei lauke stadionu Lietuvos vėliavos spalvomis tapytas kryžius. Mokyklą lanko ~800 vaikų, dauguma ne lietuvių kilmės.
Trispalvis kryžius Buenos Airių lietuvių mokyklos gale
Lietuvių vienuolyno patalpose veikia ir lietuvių muziejus, atidarytas nereguliariai (reikia paprašyti, kad kas nors įleistų, tačiau tai įmanoma tik jei kas nors budi zakristijoje ir patalpa nenaudojama kaip parapijos salė). Muziejėlis įkurtas 1955 m. Eksponatai - daugiausiai lietuvių surinkti daiktai, priminę jiems Tėvynę: medžio dirbiniai, tautinės juostos, senos (net ir XIX a.) lietuviškos knygos ir t.t. Anksčiau muziejaus būta didesnio, jis turėjo virš 1000 eksponatų, tarp jų skulptūrų, tautinių rūbų, turėjo savo vadovybę. Tačiau patalpos vėliau pradėtos naudoti kaip parapijos salė ir daug eksponatų pašalinta. Nebeliko ir "Argentinos lietuvių balso" laikraščio spaustuvės, kuri irgi veikė tose patalpose.
Lietuvių muziejus ir parapijos salė (matosi apie pusę patalpos)
Jaukiame bažnyčios uždarame kieme (patenkama per zakristiją) - 2015 m. perstatytas lietuviškas kryžius bei ~1960 m. paminklas Marijai su Gedimino stulpais ir Vyčio kryžiais. Ant bažnyčios iš kiemo pusės atminimo lentos čia veikusiam lietuviškam Šv. Cecilijos chorui. Atminimo lentomis padabinti ir paminklai.
Lietuviškas kryžius Aušros Vartų Marijos bažnyčios kieme
Paminklas Marijai Aušros Vartų Marijos bažnyčios kieme
Priešais bažnyčią - Lietuvos skersgatvis (Pje Lituania). Bažnyčios pusėje kabo atminimo lenta, kad skarsgatvis taip pavadintas lietuvių bendruomenės garbei.
Lietuvos skersgatvio atminimo lenta
Susivienijimas lietuvių Argentinoje
Buenos Airėse savo pastatą turi ir Susivienijimas lietuvių Argentinoje (Av. San Martin 3175, Lanus Oeste rajone).
Susivienijimas lietuvių Argentinoje
Iš išorės pastatas paprastas, tačiau viduje slepia dideles patalpas. Pastatas dedikuotas Vincui Kudirkai, Lietuvos himno autoriui, todėl jo širdis – monumentalūs laiptai su dideliu Vinco Kudirkos atvaizdu bei Gedimino stulpų dekoru.
Susivienijimo lietuvių Argentinoje laiptai
Antrame aukšte yra ir įdomus senovinis Lietuvos pristatymas: surinkti tarpukario atvirukai, karikatūros, pašto ženklai ir kita. Didelę dalį sudaro dalykai, kuriais tarpukario Lietuva prisistatydavo užsieniečiams; yra ir šiek tiek žinių apie okupaciją. Informacija – lietuvių, anglų, vokiečių, ispanų kalbomis. Žavi galimybė pasijusti tarsi kokiais 1950 m., savo akimis išvysti originalius atvirukus, tekstus, kuriais tada užsieniui prisistatė Lietuva, be jokių papildomų šiuolaikinių komentarų. Šią medžiagą surinko Juozas Šiušis.
Tarpuakrio lietuvos prisitatymai užsieniečiams ir atvirukai Susivienijime lietuvių Argentinoje
Antrame aukšte taip pat yra biblioteka (vietinių teigimu, įsteigta Argentinon pasitraukusio knygnešio Juozo Paugos) ir atminimo lentų galerija. Atminimo lentos pagamintos įvairiomis svarbiomis progomis, svarbių asmenų apsilankymo proga. Kaip lietuvybės Argentinoje simbolį Susivienijimą lietuvių Argentinoje aplankė ne vienas Lietuvos prezidentas: 1996 m. Algirdas Brazauskas, vėliau – Dalia Grybauskaitė.
Įvykių atminimo lentos Susivienijime lietuvių Argentinoje
Pirmame – renginių salė, baseinas, baras, Lietuvos kiemas, pavadintas jo architekto Alfredo Stanevičiaus vardu.
Susivienijimas Lietuvių Argentinoje – seniausia Buenos Airių aglomeracijos (neapimant Beriso) lietuvių bendruomenė, įsteigta dar 1914 m., gerokai prieš didžiąją lietuivų imigracijos bangą. Tiesa, tada lietuvių (kurių visoje Argentinoje gyveno ~5000) nepakako, kad būtų įsigytas savas pastatas, veikla vykdavo nuomojamose salėse. Tačiau po to, kai apie 1925-1929 m. masiškai į Buenos Aires imigravo bent keliolika tūkstančių lietuvių, Susivienijimo gretos išsiplėtė, o gavę darbus naujieji imigrantai pamažu uždirbo pakankamai pinigų savo žemės įsigijimui (1941 m., 3779 kv. m sklypas) ir pastato pastatymui.
Susivienijimo lietuvių Argentinoje klubo pastatas atidarytas 1952 m. liepos 12 d. (per 38 organizacijos įkūrimo metines). Tuo metu lietuviams priklausė ir žemė ten, kur dabar yra 25 de Mayo gatvė. Vėliau šią žemę nusavino miestas, idant nutiestų gatvę, o lietuviams davė žemės iš kitos pastato pusės (šiaurės vakarų).
1983 m. Susivienijmo pastatas išplėstas į tą pusę pristačius baseiną (architektas Kaminskas). Vasaromis ten būdavo populiaru susirinkti, tačiau ilgainiui baseinas nustojo veikti. Baseiną su pastatu jungia Alfredo Stanevičiaus kiemas.
Stanevičiaus Lietuviškas kiemas Buenos Airėse
Susivienijimas lietuvių Argentinoje veikia šeštadieniais vakarais ir noriai priima svečius iš Lietuvos. Be eilinių šeštadienių, 5-10 kartų į metus vyksta ypatingos šventės: Lietuvos nepriklausomybės dienų (vasario 16, kovo 11) motinos dienos minėjimai, taip pat, tradicija tapusi Alaus šventė spalio mėn. Per šventes į susivienijimą susirenka 200 ir daugiau žmonių (alaus šventę iki 350), o iš viso organizacijoje 450-500 narių.
Susivienijimo lietuvių Argentinoje baras
Netoli Susivienijimo yra pati ilgiausia Lietuvos gatvė Buenos Airių aglomeracijoje – 4 km ilgio Lietuvos prospektas (Avenida Lituania). Ji seniau vadinta Čikagos vardu, o ~1970 m. taip pakrikštyta ir užsienio lietuvių dėka, o šis argentiniečių sprendimas suprastas kaip rodantis Argentinos paramą Lietuvos laisvei.
Kitos Buenos Airių lietuviškos vietos
Buenos Airės (su aplinkiniais priemiesčiais) turi daugiau Lietuvos garbei pavadintų gatvių, nei bet kuris kitas miestas. Be dviejų, įvardytų aukščiau (Lietuvos prospekto ir skersgatvio), dar yra Lietuvos gatvės Don Bosco, Temperley ir Vila Urkisa [Villa Urquiza] rajonuose. Tik paskutinis rajonas yra Buenos Airių miesto dalis – likę skaitosi priemiesčiai. Apskritai Buenos Airėse populiaru vadinti gatves įvairių šalių pavadinimais, ypač tų, iš kurių imigravo daug imigrantų.
Buenos Airės prie uosto turi Imigracijos muziejų įrengtą pastate, kuriame atvykę į Buenois Aires nemokamai galėdavo gyventi imigrantai – iki susiras darbą. Ten gyveno ir tūkstančiai lietuvių. Tiesa, ekspozicijoje – kuri yra pusiau modernaus meno centras – nėra nieko susijusio išskirtinai su Lietuva, bet galima sužinoti daugiau apie imigraciją į Argentiną.
Imigracijos muziejuje atkurtos dviaukščių lovų linijos, kuriose nakvodavo imigrantai, tarp jų - lietuviai
Pavienių emigrantų iš Lietuvos į Argentiną išvyko ir seniau nei didžiosios imigracijos bangos ir bene garsiausias tokių – Robertas Adolfas Chodasevičius, pirmasis Argentinoje kare panaudojęs oro balioną. Tai įvyko Argentinos kare su Paragvajumi. Chodasevičius yra palaidotas kartu su to karo veteranais garsiausiose Argentinoje Rekoletos kapinėse (kur taip pat palaidota ir Eva Peron), tačiau ant kapo jo pavardė neparašyta (bet įvedus ją į kapinių sistemą prie įėjimo, kur aprašyti žymiausi kapinėse palaidoti žmonės, galima pamatyti Chodesevičiaus gyvenimo aprašymą bei tą faktą, kad gimė Vilniuje).
2002 m. dėl gausios bendruomenės į Buenos Aires iš Karakaso (Venesuela) perkelta vienintelė Lietuvos ambasada Pietų Amerikoje. Ji rengė įvairius kultūrinius renginius ir, pasak Argentinos lietuvių, atgaivino lietuvybę. Tačiau 2013 m. taupant kaštus ambasada uždaryta, pakeista generaliniu konsulatu San Paule (Brazilija).
Lietuviškų vietų dar yra netoli Buenos Airių esančiuose Rosarijo bei Beriso miestuose. Jos aprašytos atskiruose straipsniuose.
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Buenos Airėse
“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Buenos Aires dienoraštis
|
Buenos Airėse pagrindinis mūsų darbymetis buvo savaitgalį. Sunku visur spėti – du lietuvių klubai ten veikia tik šeštadienių vakarais, o sekmadienį ryte – mišios Buenos Airių lietuvių bažnyčioje. Kontaktų Pietų Amerikoje sekėsi ieškoti sunkiau, nei JAV. Dažniausiai rašome elektroninius laiškus, tuo tarpu Lotynų Amerikoje žmonės mieliau bendrauja gyvai. Tačiau važiuodami į pirmąjį objektą – Susivienijimą lietuvių Argentinoje – savo galimybėmis vis tiek abejojome. Niekas iš ten mums neatsakė į elektroninius laiškus – gal nemokės nei lietuviškai, nei angliškai, o ispaniškai jau prastai kalbame mes... Duris atidaręs vyras išties mokėjo tik ispaniškai, bet nuogąstavome be reikalo. Visi vėliau susirinkę žmonės puikiai kalbėjo lietuviškai, nors į Argentiną jų tėvai ar seneliai imigravo tarpukariu. JAV taip puikiai išlaikytą kalbą matydavau tik dipukų klubuose. Argentinoje viskas vyksta kiek lėčiau, nei JAV; oficialus klubo atidarymas 5 valandą vakaro reiškė, kad žmonės susirinko apie 7 val., o informaciją rinkome prie vyno ar Coca Cola taurių. Įleidęs ispanakalbis vyras pakvietė iš bibliotekos lietuivškai kalbantį Alberto Aleksiūną, biblioteką prižiūrintį apie 15 metų – beje, nė karto gyvenime nebuvusį Lietuvoje. Šis pasiūlė laukti klubo vadovo – galvojau, jis įėjo, bet pasirodo tai buvo Arnaldo Verbickas, pristatytas kaip lietuvių kalbos mokytojas (tos pamokos – neformalūs pasikalbėjimai). Tada įžengė vadovas,, bet knygą apie SLA, sakė, ras tik sekretorė... Palaipsniui Susivienijimo nariai džiugiai parodė ir papasakojo viską – paprastas pastatas slėpė įdomių detalių, kaip didžiulis Vinco Kudirkos paveikslas ar Gedimino stulpų formos turėklai ar – man įdomiausia – iš tarpukario atvirukų, pašto ženklų ir kone 100 metų senumo Lietuvos turistinių bukletų sudėliotas informacinis stendas apie Lietuvą. Ne apie šiandienos Lietuvą – apie tarpukario Lietuvą, kurią paliko emigrantai į Argentiną, atsivežė tuos atvirukus. SLA - ir daug istorijos: atrodo, ten lankėsi net trys Lietuvos prezidentai! JAV, tikriausiai, tuo galėtų pasigirti labai nedaug lietuvių klubų. Bet Argentina – nepriklausoma šalis, į ją vizitų atvyksta oficialūs Lietuvos atstovai ir Susivienijimas lietuvių Argentinoje – būtina stotelė. Iš SLA skubėjome į Lietuvių centrą – vėlavome apie pusantros valandos, nes tiek užtrukome SLA. Lietuivų centre atmosfera kitokia. Jei SLA nariai nuogąstavo, kas liks po jų (visi – senyvo amžiaus, o jaunimas, pasakojo, nelabai nori savanoriauti, ateina tik kartais), tai Lietuvių centro vadovas sakė, kad svarbiausia ugdyti jaunimą. Lietuvių centre sustikome ir Antaną Grigonį, mano dėdės giminaitį, kuris, be kita ko, padarė ten daugelį lietuviškų herbų. Apie gimines Argentinoje dėdė žinojo tik šį bei tą, kol prieš keletą metų jų nesusirado, neėmė susirašinėti. Amerikiečiai jau seniai domisi savo kilme, bet dabar, atrodo, emigravusių giminių palikuonių ima ieškoti ir Lietuvos žmonės: tiek daug paklausimų sulaukiu apie prieš 100 ar 130 metų kur Pensilvanijoje ar Brazilijoje „dingusius“ gimines. Jei tų giminių ir nerastų, lietuviškas paveldas bent jau padės savo akimis pamatyti, kur tie giminės gyveno, kokią bažnyčią, klubus, tikėtina, lankė. Jei neaplankys fiziškai – bent jau galės visa tai išvysti „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo enciklopedijoje, nuo to mano darbas tik prasmingesnis. Lietuvių centras – iš išorės dar didesnis, lietuviškesnis, nei Susivienijimas lietuvių Argentinoje. Kai jį baigėme apžiūrinėti, buvo 10 vakaro, o nieko burnoje neturėjome nuo 10 val. ryto. Mat iš ryto dar ėjome į Imigracijos muziejų – deja, su lietuviais susijusių eksponatų neradome. Ilgas poilsis nelaukė, nes sekmadienį 10:30 – mišios lietuvių bažnyčioje. Tiesa, ispaniškos, bet, kaip sakė vietos lietuviai, lietuviams tai vis tiek – Aušros vartų parapija. Lietuvio kunigo ten nebėra senokai, bet juk likus bendruomenė, visas dekoras – vitražai su lietuvių pavardėmis, Aušros vartai virš durų. Prie kai kurių pavardžių yra JAV miestų pavadinimai – tų miestų lietuviai parėmė bažnyčios statybas 1942 m., nes patys Argentinos lietuviai gyveno skurdžiau, nei JAV lietuviai. Ilgiausiai užtruko patekti į parapijoje įkurtą lietuvių muziejų. Sekmadienį po mišių mums pasiūlė atvykti antradienį kunigo priėmimo metu. Antradienį, specialiai vėl nuvykus į atokiau nuo miesto centro esančią bažnyčią, mums pasiūlė grįžti šeštadienį – esą muziejus užimtas. Beliko tenkntis Lietuvos skersgatviu ir jį žyminčia lentele. Beje, Buenos Airėse (su priemiesčiais) – net penkios Lietuvos (Lituania) gatvės! Nežinau miesto, kuriame būtų daugiau. Tačiau grįžę į Buenos Aires po didelio žiedo aplink Argentiną, padedant vietos lietuviams, muziejų aplankėme. Jis buvo menkesnis, nei tikėjomės: kiek supratau iš ispaniško lietuviškai nebekalbančios lietuvių palikuonės paskojimo, 1955 m., kai buvo įkurtas, tai buvo didelė institucija su savo vadovybe, greta buvo ir „Argentinos lietuvių balso“ spaustuvė, bet ilgainiui patalpa pritaikyta parapijos salės reikmėms, o eksponatų liko tiek, kiek netrukdo sukabinti ant sienų. Užtat nustebino jaukus bažnyčios kiems, kuriame – gražūs paminklai lietuviams, apie vieną kurių nieko buvome negirdėję. Daug kartų įsitikinau: kol nenueini į vietą pats, niekaip negali numatyti, ką ten rasi. Kai kurios vietos plačiai aprašytos internete ir spaudoje – nors nėra tokios svarbios ar įspūdingos, arba jau nebėra. O kitos beveik nežinomos – bet labai įdomios. Turi pamatyti viską pats, pats nufotografuoti, įvertinti, palyginti su jau geru tūkstančiu regėtų lietuviškų paveldo vietų užsienyje. Todėl ir skyrėme tiek laiko ir jėgų patekimui į lietuvių muziejų, bažnyčios kiemą: tik aplankę visas Buenos Airių lietuviško paveldo vietas galime parašyti objektyvų straipsnį į „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopediją. Ekspedicija – tik paskutinė darbo dalis, finalas. Iš pradžių reikia sužinoti, kur važiuoti. Dar Vilniuje susitikome su Pietų Amerikoje daug dirbusiu kunigu Saulaičiu, paskui Brazilijoje – su vienintele Lietuvos generaline konsule Pietų Amerikoje Laura Tupe, pačiose Buenos Airėse dar prieš lankydami lietuviškas vietas – Marcelo Katinu, padedančiu lietuvių ekipažams Dakaro ralyje. Visa tai tam, kad nieko nepraleistume, kad sužinotume visas vietas kurios potencialiai galėtų patekti į „Gabalėlius Lietuvos“. Tą sužinojus, „belieka“ patikrinti pačiam... Atėjo laikas su Buenos Airėmis atsisveikinti ir važiuoti į antrą pagal dydį lietuvių telkinį Argentinoje Rosariją – informaciją ir kontaktus ten sekėsi surinkti sudėtingiau, bet buvome sutikti labai maloniai. Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas-balandis |
Laukiame, kol susirinks kiti SLA nariai
Su Susivienijimo lietuvių Argentinoje nariais
Su pirmąkart sutiktais tolimais giminaičiais Lietuvių centre
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Buenos Aires ir jų lankytinas vietas
Dalintis:
Berisas (Argentina)
Berisas – unikalus miestas Argentinoje ir visame pasaulyje tuo, kokį dėmesį miestelėnai skiria tautinių mažumų kultūrai.
Tik 100 000 gyv. turinčiame mieste veikia net du lietuvių klubai, o taip pat daugybė kitų tautybių klubų (lenkų, graikų, italų, armėnų, kroatų ir kt.).
Berisas tituluojasi „imigrantų sostine“, o jo tautinės mažumos tadiciškai vadinamos „imigrantais“, nors iš tikro tai – imigrantų vaikai, anūkai, proanūkiai. Mat didžioji imigracija į Berisą vyko iki Antrojo pasaulinio karo, darbams skerdyklose (~1982 m. skerdyklos užsidarė) bei naftos verslovėje (tebeveikia). Daugelio šiandienių Beriso gyventojų protėviai imigravo į Argentiną būtent tada. Sakoma, kad galėjo imigruoti apie 3000 lietuvių. Nors kartos keitėsi, prisirišimas prie kilmės neišnyko. Žymi dalis gyvenimo Berise sukasi aplink tautinius klubus, kurie periodiškai ruošia savo tautybių patiekalus, o spalį-lapkritį dalyvauja visą Berisą apimančioje Imigrantų šventėje, kurios metu tarsi per Olimpiadą dega speciali ugnis.
Net ir maišytos kilmės vaikai dažnai šliejasi prie kurio nors iš tautinių klubų tam, kad galėtų dalyvauti toje šventėje su tautinių dainų, šokių kolektyvais. Kai kada klubas pasirenkamas net ne pagal kilmę, o pagal tai, kam priklauso draugai: šitaip, pavyzdžiui, apie 20% lietuvių klubo „Mindaugas“ narių visiškai neturi lietuvių kilmės, tačiau dalyvauja lietuviškoje veikloje.
Lietuvių klubas „Nemunas“
„Nemunas“ yra seniausia lietuviška organizacija Argentinoje, įkurta dar 1909 m. rugpjūčio 17 d., prieš didžiąją lietuvių imigracijos bangą (buvusią ~1930 m.). Nepaisant to, pagal savo narius, „Nemunas“ yra pati jauniausia organicija Argentinoje ir viena jauniausių išeivijoje: čia noriai ir gausiai dalyvauja trečios, ketvirtos kartos lietuviai, jie ne tik šoka tautinius šokius, bet ir mokosi lietuvių kalbos.
Beriso lietuvių klubas "Nemunas"
„Nemuno“ klubo fasadas puoštas bareljefu „Lietuva“, sukurtu 2001 m. Cristian del Vitto, Karinos Ankudowicz, G. Ponce ir Kristinos Natale klubo 92 metinių proga. Jame atvaizduots užrašas Lietuva, tautiniais rūbais pasidabinę muzikantai, nelegali vargo mokykla, mokiusi lietuvių kalbos kai ši buvo uždrausta rusų, rugių pėdai, kryžiai, tradicinis lietuviškas stogas ir mediniai miestelių namai. Parašytas šūkis „Mūsų vienybė yra mūsų stiprybė“.
Bareljefas Lietuva klubo Nemunas fasade
Klubo širdis yra pagrindinė salė, puošta lietuvių simboliais, bei patalpos antrame aukšte su biblioteka (antro aukšto baliustrada – su Gedimino stulpais). Pastatas gana nedilelis (7,5 m pločio, 12 m ilgio), bet jame išsitenka daug kas. Pavyzdžuiui, veikia didžiausias lietuviškų šokių kolektyvas visoje Pietų Amerikoje.
Baliustrada su Gedimino stulpais klube Nemunas
Klubas pirmą pastatą pastatė 1928 m. (sklypas įsigytas 1926 m.), išplėtė antru aukštu ~1945 m.
Iki 1928 m. klubo nariai rinkdavosi įvairių šeimų namuose. Kaip ir daugelis kitų panašių organizacijų, „Nemunas“ pradėjo kaip savišalpos draugija (iki prezidento Chuano Perono valdžios pokariu Argentinoje nebuvo socialinio draudimo, taigi, tos pačios tautybės imigrantai susimesdavo pinigus į klubo kasą tam, kad iš jų būtų mokamos išmokos susižeidusiems, našliams). Aišku, kartu natūraliai vyko ir tautinė veikla, nes visi buvo imigrantai, užaugę lietuviškoje kultūroje, didelė dalis nekalbėjo normaliai ispaniškai. Pokariu, atsiradus socialiniam draudimui, savišalpos poreikis nunyko, o viršų paėmė kultūrinė veikla kuri, pradedant nuo antros kartos Argentinos lietuvių, jau gimusių Argentinoje, vis mažiau buvo natūrali būtinybė, o labiau noras išsaugoti tautines tradicijas. Pavyzdžiui, nuo 1940 m. klubo dokumentai jau rašomi ispanų k., kuri vis didesnei daliai narių jau buvo paprastesnė, nei lietuvių k., tačiau lietuviškai iki šiol moka ir patys jauniausi klubo nariai.
Klubo Nemunas pagrindinė salė
Istoriškai „Nemunas“ vadinosi „Vargdieniu“, sietas su tautininkais ir kairiaisiais. 1939 m. persivadino „Lietuvių tautininkų bendrija Vargdienis“, 1944 m. vėl tik „Vargdienis“, 1950 m. – „Nemunas“ . Dabar klubas politinės orientacijos neturi.
„Nemunas“ turi ~150 narių.
Lietuvių klubas „Mindaugas“
Lietuvių klubo „Mindaugas“ pastatas gana panašus į „Nemunas“, bet patalpos didesnės. Be didesnės pagrindinės salės, yra baras, biblioteka su senomis knygomis. Bare kartais tiekiami lietuviški patiekalai: Berise įprasta, kad tai viena, tai kita bendruomenė gamina savo patiekalus ir kiti berisiečiai eina ragauti tos šalies virtuvės.
Beriso lietuvių klubas Mindaugas
„Mindaugas“ klubo pastatas dažytas Lietuvos vėliavos spalvomis. Gražiausias meno kūrinys klube yra pagrindiniame jo koridoriuje esantis 2010 m. bareljefas, vaizduojantis kryžiumi ir kardu nešiną karalių Mindaugą. Jį sukūrė C. Del Vio, M. Santucci ir C. Gomez, mieste sukūrę ir daugiau panašių teminių bareljefų ir freskų.
Klubo Mindaugas bareljefas
Lietuvių klubas „Mindaugas“ įkurtas 1931 m. kovo 29 d. religingesnių lietuvių katalikų (todėl ir pavadintas Mindaugo – pirmojo apsikrikštijusio Lietuvos valdovo – garbei). Esamą pastatą įsigijo 1943 m. (tada tai buvo mažesnis pastatas, kurio dalis – medinė). Pagrindinę salę įrengė 1974-1979 m. Nors Berisas niekad neturėjo lietuvių bažnyčios, čionai atvykdavo kunigai iš Buenos Airių lietuvių parapijos.
Klube „Mindaugas“ yra gausu gražių meniško kunigo A. Lubicko darbų tautiniais motyvais. Svarbiausias darbas kabo pagrindinėje salėje; jame (sukurtas 1980 m.) – ir garsiausi Lietuvos pasatai, ir tautiniais rūbais vilkintys lietuviai, ir tiek religiniai, tiek pasaulietiniai Lietuvos simboliai. Taip pat yra A. Varno darbas „Mindaugo karūnavimas“.
Kunigo Lubicko kūrinio fragmentas
Pagrindinėje salėje ir daugiau tautinio dekoro – stilizuota Gedimino pilis, Vytis, šviečiantis trispalvės spalvų langas, Gedimino stulpai ant grindų ir t.t. Stiklines duris į salę taip pat puošia kardu ginkluotas Mindaugas. Kabo Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos kopija.
Klubo Mindaugas salė
Anapus pagrindinės salės yra poilsio patalpos, kepyklos mėsai (tai – tradicinis argentiniečių laisvalaikio praleidimo būdas, vadinamas asado).
Šiandien klube veikia šokiai, choras. „Mindaugas“ tautiniai lietuviški rūbai spalviškai interpretuoti savaip – mat imigracija į Berisą vyko dar tada, kai nebuvo spalvotos spaudos, taigi, Beriso lietuviai, jau gimę Argentinoje, turėjo siūtis tautinius drabužius pagal nespalvotus vaizdus.
„Mindaugas“ turi ~150 narių.
Beriso paminklai lietuviams
Berise imigrantų paveldas įamžintas daugybe pavadinimų ir pamiklų. Įdomiausią lietuvišką paminklą 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui kartu pastatė abu miesto lietuvių klubai.
Kompozicijas susideda iš lietuviško koplytstulpio su rūpintojėliu viršuje, supamo keturių ąžuolų bei Lietuvos vėliavos spalvų lentos su simbolių prasmės paaiškinimu. Koplystulpis yra Saladero upės rytiniame krante, maždaug -34.868401, -57.887988 koordinatėse.
Beriso koplytstulpis-rūpintojėlis
Taip pat Berise yra Lietuvos gatvė - tiesa, taip ji įrašyta tik kai kuriuose žemėlapiuose ir lentelės nėra. Kituose žemėlapiuose ji vadinama „23 gatve“ arba „Sarmiento“.
Miesto centre stovi bendras Imigrantų paminklas, ant kurio – imigrantų šalių vėliavos, tarp jų – Lietuvos. Būtent prie šio paminklo per Imigrantų šventes dega tarsi olimpinė ugnis. Ant paminklo pažymėta, kad Imigrantų šventės vyksta nuo 1977 m.
Beriso paminklo imigrantams fragmentas su vėliavomis
Beriso graikų klubas. Vienas įdomiausių dalykų Berise - ieškoti įdomių įvairių tautinių klubų fasadų
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Berise
“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Berisą dienoraštis
|
Berisas – paskutinė mūsų stotelė Lotynų Amerikoje – visados man buvo švelni mistika. Vos 100 000 gyventojų turinčiame mieste veikia net du lietuvių klubai – tiek pat, kiek Buenos Airėse. Apsilankymas sužymėti Beriso paveldo „Gabalėliuose Lietuvos“ paslapties neišsklaidė – bet tikrai pradžiugino, kad užsienio lietuvių istorija gali tekėti ir gražesne kryptimi, nei tai, kurią dažnai matome: kai senosios lietuvių kartos keliauja Anapilin, o jų vaikų gal tik koks trečdalis tęsia veiklą, anūkų – jau tik devintadalis, o pirma mišri santuoka paprastai visą lietuvybę užbraukia. Kaip taikliai pastebėjo Jonas Baltrus iš Pitsburgo, vienas pirmųjų „Gabalėlių Lietuvos“ gerbėjų, kritinis amžius dažnai lietuvių organizacijai yra 100 metų: maždaug tuo metu narių gretos būna praretėjusios ir pasenusios, organizacijos užveria duris. Ne Berise. Lietuvių katalikų klube „Mindaugas“ švelniai nustebino pasitikęs jaunas Fabino, šokantis tautinius šokius, pramokęs kiek lietuviškai ir lankęsis Lietuvoje, nors... pats visai nėra lietuvių kilmės. „Mano draugai buvo lietuviai, ir aš prisijungiau“ – sakė. Jau tik vienas „Mindaugo“ narys yra gimęs Lietuvoje, ir tam pačiam virš 90 metų. Tačiau narių yra 150, iš jų apie 80% lietuvių kilmės. Be narių, klube sutikome ten savanoriaujančią Ingridą Jotkaitę, atvykusią iš Lietuvos: ji moko klubo narius lietuivų kalbos, lietuviškų tradicijų. Tokią savanorystę finansuoja Lietuvos valstybė, tokių savanorių gali paprašyti atsiųsti ir kiti lietuvių klubai pasaulyje – tačiau ne visi tą žino ar mėgina. Abu Beriso klubai nuolat sulaukia tokių savanorių, kurie padeda išlaikyti lietuvybę. „Mindaugas“ gavo ir paramą iš Lietuvos klubo remontui. Antrasis Beriso lietuivų klubas „Nemunas“ pribloškė dar labiau. Daugelis pasitikusiųjų buvo maždaug 20-30 metų amžiaus. Pamatęs juos, laukiančius mūsų prie įspūdingo 2010 m. klubo sieną papuošusio tautinio bareljefo, norėjau pakalbinti ispaniškai – jau nebesitikiu, kad imigrantų iš Lietuvos anūkai ar proanūkiai kalbės lietuviškai. Bet su manimi visas „Nemuno“ jaunimas kalbėjo švaria lietuvių kalba, nors ne tik jie patys, bet ir jų tėvai ar net seneliai gimę jau ne Lietuvoje. Priešingai – sunkiau lietuviškai kalbėjo vyresnieji, 40-50 metų amžiaus nariai. Kaip pasakojo klubo lyderis Juan Ignacio Kalvelis, pats 36 metų amžiaus, jo šeimoje nebuvo kalbama lietuviškai, dar daugiau, jam lietuvis – tik vienas iš senelių. Bet jo karta itin susidomėjusi savo kilme. Kalvelio nuomone, prie to smarkiai prisideda Beriso Imigrantų šventės, trunkančios ištisą mėnesį ir apimančios visą miestą: jų metu mieste dega ugnis, panaši į Olimpinę ugnį. Net maišytos kilmės jaunimas nori stoti į kokį nors tautinį klubą, kad galėtų šokti, dainuoti per tas šventes. Ne mažiau svarbu, pasak Kalvelio, lyderiams laiku pasitraukti. Jo teigimu, žymios dalies lietuviškų organizacijų senieji nariai „laiko vadžias“ kiek tik gali, nėra linkę perleisti atsakomybės ir teisės spręsti jaunimui. Jie myli savo klubus, draugijas, parapijas, rūpinasi jais kiek gali – bet galiausiai juos palaužia sveikata, o jų pakeisti tada nebebūna kam, nes pamaina neišugdyta. „Nemune“ buvo kitaip, jaunimas galėjo „paimti vadžias“, o dabar jau pats Kalvelis iš lėto traukiasi, užleisdamas vietą dar jaunesniems – bet dar viską stebėdamas, prižiūrėdamas. Dirva paruošta: per pastaruosius keliolika metų vien mokytis lietuvių kalbos į Vasario 16 gimnaziją Vokietijoje išvyko beveik 25 „Nemunas“ jaunuoliai (daugybė jų – lietuviškai nemokančių tėvų vaikai): daugiau, nei iš visų Buenos Airių. O Vasario 16 gimnazija, Pietų Amerikoje ne kartą įsitikinau, daro stebuklus: per kelis metus lietuviškai nemokėję paaugliai išmoksta kalbą taip, tarsi būtų didžiąją gyvenimo dalį gyvenę Lietuvoje. Dar įdomesnė Berisui netolimo Tandilio miesto istorija: istorinio lietuvių klubo ten išvis nebuvo, tačiau jį, Kalvelio padedami, 2010 m. įkūrė lietuvių imigrantų palikuonys, dabar ir ten radosi lietuvių šokių kolektyvas, mokomasi kalbos, yra apie 30 narių, irgi atvyksta savanoriai iš Lietuvos. Apsilankymas Berise užbaigė ekspediciją į Lotynų Ameriką linksma gaida: išsaugoti lietuvybę iš kartos į kartą ar netgi atgaivinti apnykusią lietuvybę užsienyje įmanoma, ir, tikriausiai, Juan Ignacio Kalvelis galėtų būti vienas geriausių konsultantų kaip. Augustinas Žemaitis, 2019 m. balandis |
Augustinas Žemaitis fotografuoja Beriso rūpintojėlį (teko gerokai pasisukioti, kol radome tikslią vietą)
Klubo Nemunas lyderiai (dešinėje - Kalvelis) pasakoja apie klubo veiklą
Beriso klubo Mindaugas nariai parodo tuo metu uždengtus Gedimino stulpus klubo grindyse (kadangi klubas nuomotas tekvondo treniruotėms)
Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė su klubo Mindaugas nariais
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie šį Argentinos regioną ir jo lankytinas vietas
Dalintis:
Rosarijas (Argentina)
Rosarijas (Argentina) pagal lietuvišką paveldą yra ketvirtas miestas Lotynų Amerikoje – nusileidžia tik San Paului, Buenos Airėms ir Montevidėjui. Tiesa, palyginus su šių miestų lietuviškomis vietomis, Rosarijo vietos gerokai kuklesnės.
Lietuviškas kryžius priešais Rosarijo lietuvių bažnyčią ir Lietuvos herbas šalia
Rosarijo lietuvių bažnyčia ir Margio gatvė
Didžiausias lietuviškas pastatas Rosarijuje - Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Ji – gana paprasta; interjeras daugiausiai paprastas, baltas, be įspūdingų vitražų ar freskų. Lietuvybė pabrėžiama detalėmis: fasade – Lietuvos herbas (greta Agrentinos herbo) ir šv. Kazimieras; priešais bažnyčią – tradicinis lietuviškas kryžius; viduje virš altoriaus – kryžius, augantis iš Gedimino stulpų. Taip pat viduje – trys atminimo lentos kunigams lietuviams – bažnyčios fundatoriams Jonui Jeronimui Jakaičiui ir Kazimierui Vengrui bei Pranciškui Braziui (vėliau tapusiam vyskupu).
Rosarijo lietuvių bažnyčia
Rosarijo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios interjeras
Gedimino stulpai virš Kristaus Rosarijo bažnyčios altoriuje
Bažnyčia statyta 1953-1954 m. Net 35 metus (1957-1963 m. ir 1967-1996 m.) bažnyčios klebonu buvo Juozas Margis. Šis kunigas pagarsėjo visoje Argentinoje savo vykdomais egzorcizmais. Rosarijo mieste netoli nuo bažnyčios jo garbei nutiesta Margio gatvė. Kaip ir daug Lotynų Amerikos lietuvių kunigų, jis buvo gimęs ne Argentinoje, o JAV, tačiau apsisprendęs tarnauti Argentinos lietuviams. Margis palaidotas Šv. Kazimiero bažnyčios šoniniame altoriuje po Dievo gailestingumo paveikslu.
Kunigo Margio kapas po Dievo gailestingumo paveikslu
Po Margio mirties bažnyčioje nebebuvo lietuvių kunigų ir mišių, bet toliau klebonauja tėvai marijonai. Šį ordiną nuo išnykimo išgelbėjo lietuvis Jurgis Matulaitis, vienu metu buvęs vieninteliu ordino nariu. Būtent lietuviai marijonai ir įkūrė Šv. Kazimiero parapiją.
Atminimo leta vyskupui Braziui bažnyčioje
1962 m. prie bažnyčios įkurta Lietuvos Respublikos mokykla. 1985 m. - Šv. Kazimiero vaikų darželis, 2008 m. - Juozo Margio mokykla (isp. Jose Margis). Šie pastatai – dar kuklesni. Šv. Kazimiero bažnyčia tarnavo visų pirma kaip bendruomenės centras, todėl užuot investavus į puošnumą, verčiau atidaryta daugiau bendruomenei tarnaujančių pastatų. Mokykla niekad nebuvo lietuviška (Argentinoje visos mokyklos moko pagal tą pačią programą), tačiau ją lankė parapijos narių vaikai lietuviai. Šiuo metu parapijai priklauso nebe vien lietuviai, o lietuviai, išsikėlę iš rajono, dažniausiai eina į kitas bažnyčias.
Šv. Kazimiero darželis prie bažnyčios
Rosarijo lietuvių klubas ir Lietuvos gatvė
Rosarijuje veikia ir lietuvių klubas. Jo pastatas statytas dar apie Pirmojo pasaulinio karo metus, o lietuviai jį nusipirko 1947 m. Daugelis lietuivų į Rosarijų, kaip ir į visą Pietų Ameriką, imigravo apie 1925-1930 m., taigi, 1947 m. tai jau buvo įsitvirtinusi bendruomenė.
Rosarijo lietuvių klubas
Apie 1970 m. pastatytas klubo priestatas – didelė renginių salė, kurios langai – Lietuvos vėliavos spalvų.
Rosarijo lietuvių klubo salė
2009 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga Lietuva skyrė lėšos klubo remontui, atidaryta antroji, Lietuvos vardo tūkstantmečio salė. Deja, išsikeitus paramą į pesus, Argentinos pesas smarkiai nuvertėjo, kainos išaugo ir todėl nebuvo įmanoma realizuoti projekto pilnai. Klubo priestato antras aukštas, kuriame ketinta padaryti penkių kambarių svečių namus iš Lietuvos atvykstančioms muzikos grupėms, todėl nebaigtas.
Klubo koridoriuose kabo senos klubo nuotraukos, atminimo lentos, primenančius esminius jo įvykius.
Rosarijo lietuvių klubo ženklas
Klubas veikia šeštadieniais-sekmadieniais, o keturis kartus per metus vyksta didesnės šventės (pvz. gegužį – klubo įkūrimo metinės), į kurias susirenka apie 200 žmonių. Klubo narių yra apie 120, veikia ir choras.
Netoli nuo klubo 1962 m. lietuvių bendruomenė pasiekė, kad viena gatvė būtų pavadinta Lietuvos (Lituania) gatve. Gatvės viduryje, netoli Evos Peron paminklo, yra tai žyminti atminimo lenta. Vengiant metalo vagių, ji pakabinta aukštai. Ant atminimo lentos yra užrašas, kad lietuvių bendruomenė ją skyrė vėliavos miestui Rosarijui. Ten pavaizduotas Lietuvos herbas bei Argentinos vėliavos paminklas, esantis Rosarijo centre.
Rosarijo Lietuvos gatvės atminimo lenta
Rosarijas vadinamas vėliavos miestu todėl, kad ten pirmą kartą iškelta Argentinos vėliava ir vietoje, kur tai įvyko stovi Argentinos vėliavos paminklas. Prie šio paminklo pagerbiamos ir kitos vėliavos – jo viduje yra Amerikos vėliavų galerija, o per Rosarijuje garbės konsulatus turinčių šalių nacionalines šventes garbingai iškeliamos ir tų šalių vėliavos.
Kasmet vasario 16 d. skambant Lietuvos himnui taip visai dienai ten iškeliama ir Lietuvos vėliava.
Rosarijo vėliavos memorialas
Rosarijuje tebelikę ir skerdyklų, kurios į šį miestą, esantį Argentinos karvių auginimo regiono centre, ir priviliojo daugiausiai lietuvių. Viena tokių - Swift skerdykla.
Swift skerdykla Rosarijuje
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie šį Argentinos regioną ir jo lankytinas vietas
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuviškas vietas Rosarijuje
“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Rosariją dienoraštis
|
Į antrąjį pagal svarbą Argentinos lietuvių telkinį Rosarijų nuo Buenos Airių reikia važiuoti apie 3 val., bet tą kelią nuvažiuoja labai mažai lietuvių. Muzikantai iš Lietuvos, kuriuos sutikome Montevidėjuje, Rosarijuje nekoncertavo, ten nesilankė ir oficialūs Lietuvos asmenys, nebuvo ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo atstovai, su kuriais, po jų ekspedicijos gelbėti Lotynų Amerikos lietuvių archyvus, bendravome dar Vilniuje. Todėl Rosarijo lietuvių klubo pirmininkas, jau 12 metų – ir Lietuvos garbės konsulas šiame mieste Ruben Rapšys priėmė itin maloniai, skyrė mums didžiąją dalį dienos. Džiaugėsi, kad mes atvykome ir iki jo miesto, ir dar vyksime toliau. Ruben Repšys pasakojo, kad lietuvių klube – 120 narių, į keturis didžiuosius metų pietus susirenka ir virš 200 žmonių. Ateina ir narių šeimos nariai – šiuo metu nariais gali būti tik lietuviai, tačiau mėginama tą keisti, kad galėtų įstoti ir lietuvių žmonos, vyrai. Lietuvių kalba, tiesa, nunyko: iš visų narių kalba beveik tik Rubeno šeima - jis ir dukterys, išsiųstos į Vasario 16 d. lietuvišką gimnaziją Vokietijoje. Klubas atrodė liūdnokai – suniokotas drėgmės, pilnas statybinių medžiagų, suneštų 2009 m. vykusiam, bet taip ir nesibaigusiam remontui. Mat tada ištiko krizė, Argentinos pesas nuvertėjo, kainos staiga kilo, ir surinktų pesų nebeužteko. „Vasario 16 čia nešvenčiame“ – sakė Ruben Repšys, „per karšta, kondicionieriaus nėra“ (Argentinoje vasaris – vasara). Bet klubas – gyvas. Veikia kas savaitgalį, yra lietuvių choras, o kur dar didžiosios nevasaros šventės. Ir nelietuviai nori salę nuomotis. Tikra priešingybė kai kurioms lankytoms liūdno likimo JAV lietuvių bažnyčioms, kur viskas buvo gražu, švaru, ką tik remontas padarytas, bet štai ėmė vyskupija ir uždarė parapiją, nugriovė bažnyčią... Rosarijo lietuvių bažnyčios, irgi statytos JAV lietuvių lėšomis, manau, net uždarymo klausimas nekyla. Mišios ten vyksta kasdien ir žmonių visai susirenka. Tiesa, jau 20 ar 30 metų nebe lietuviškai – lietuviai kunigai, daugelis kurių irgi buvo atsiųsti iš JAV, išmirė. Dabar ir JAV trūksta kunigų, į Argentiną jų niekas nesiųs. Apie vieną Rosarijo lietuvių kunigų – Juozą Margį – pasakojimus girdėjome net ir Buenos Airėse. Jis buvo garsus visoje Argentinoje, vykdė egzorcizmus, buvo savotiška žvaigždė. Jo garbei dabar (prieš apie 10 metų) pavadinta Rosarijo gatvė, o jo kapas – lietuvių bažnyčioje. Rosarijo lietuvių bažnyčia, kurią lankėme vieni susitikimo su Rubenu išvakarėse – viena kukliausių lietuvių bažnyčių Amerikos žemyne. Interjeras plynas, tik pavienės detalės pažymi lietuvybę – Gedimino stulpai virš altoriaus, herbas fasade, tradicinis kryžius šventoriuje. Aplinkinis rajonas skurdokas. Rosarijo skerdyklose lietuviai neuždirbo tiek, kiek Čikagos skerdyklose, o ir tų lietuvių buvo gerokai mažiau. Bet, kaip pasakojo Ruben Repšys, jo tėvai ir kiti jų amžiaus žmonės niekados nesigailėjo emigravę į Argentiną – tuo metu šalis buvo turtingesnė už Lietuvą. Ekonominis „slydimas žemyn“ prasidėjo paskui, pokariu. Dabar ir didžiulės tradicinės mėsos kepyklos lietuvių klube mažai naudojamos – mėsa pasidarė brangi. Rubenas ūkininkas, bet augina sojas. 1962 m. pakabinta Lietuvos gatvę žyminti atminimo lenta kabo aukštai – kad nepasiektų metalo vagys. Prieš išsiskiriant, Rubenas mus nuvežė prie Rosarijo pasididžiavimo - Vėliavos paminklo, pasakojo, kaip ten kasmet kelia trispalvę. Garbingiausia Lietuvos konsulo Rosarijuje pareiga. Atsisveikinome. Laukė labai ilgas kelias. Nuo Rosarijo iki kitos lietuviškos vietos važiavome vieną didžiausių atstumų, kuriuos kada nuvažiavome tarp dviejų lietuviškų vietų. Pačiu tiesiausiu keliu būtų 1872 km. Keliavome į Patagoniją, piečiausią gyvenamą planetos žemę, kur lietuviai irgi paliko gilų pėdsaką. Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas |
Ruben Repšys atrakina "Gabalėliams Lietuvos" Rosarijo lietuvių klubą
Ruben Repšys lietuvių klube skambina pažįstamam netoli Ekselio, rūpindamasis, kad "Gabalėliai Lietuvos" paskui galėtų aplakyti ir Eskelio lietuvių muziejų
Dalintis:
Patagonija (Argentina)
Patagonija (pietinis Pietų Amerikos galas) yra vienas atokiausių pasaulio kraštų, kuriame yra lietuviško paveldo. Gyventojų tankumas čia siekia vos 2 gyv. į kv. km (palyginimui Lietuvoje – 55 gyv. Į kv. km). Be to, Patagonija ir labai vėlai užkariauta europiečių – tik XIX a. Patagonijos miestai įkurti jau tada, kai lietuviai pradėjo masiškai emigruoti į Ameriką – ir lietuviai dalyvavo jų kūrime.
Patagonija yra padalinta tarp Argentinos ir Čilės; beveik visi lietuviai ir visas lietuviškas paveldas – Argentinos pusėje.
Įėjimas į Eskelio lietuvių sodybą
Eskelio Olgbrun lietuvių sodyba-muziejus
Didžiausias gabalėlis Lietuvos Patagonijoje kartu ir naujausias. Tai 2003 m. įsteigta Olgbrun lietuvių-sodyba muziejus. Gražių medinių pastatų kompleksas – tai kaimo turizmo sodyba netoli aukštų Andų kalnų, įdomių ežerų ir seniausių pasaulio medžių.
Eskelio lietuviška sodyba. Dešinėje - pastatas 'Trakai', fone - Andų priekalnės
Kiekvienas sodybos pastatas pavadintas lietuviškai, daugelis kokio Lietuvos miesto vardu (Vilnius, Trakai, Palanga, Marijampolė, Šeštokai), lietuviškų detalių rasi ir viduje, ir išorėje. Suvenyrų parduotuvėje – ir lietuviškos, ir argentinietiškos prekės.
Lietuvių sodybos namelis Palanga
Bet tikra komplekso širdis - lietuvių muziejus Olgbrun. Čionai atsikliuvo daugybė daiktų iš uždarytų Argentinos lietuvių institucijų, Lietuvos atstovybių Argentinoje, senų Argentinos lietuvių šeimų. Yra lietuviškos knygos (net ir išleistos Amerikoje XIX a.), plokštelės, lietuvių technika. Taip pat daug informacijos apie Argentinos lietuvių gyvenimą, lietuviškas vietas. Muziejus įdomus tiek lietuviams iš Lietuvos, tiek argentiniečiams.
Eskelio lietuvių muziejaus pastatas
Muziejus susideda iš penkių salių. Pirmoje jų – muziejaus „vinis“ – „Argentinos lietuvių balso“ , 1927-2001 m. leisto lietuviško Argentinos laikraščio, ekspozicija. Trys autentiškos kone šimtametės staklės, kuriomis spausdintas laikraštis, įvairūs jo numeriai, Argentinoje spausdintos lietuviškos knygos, nuotraukos iš Balso ir platesnės Argentinos lietuvių bendruomenės gyvenimo. Taip pat daiktai iš kitų institucijų – pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos konsulato Argentinoje antspaudų dėjimo aparatas (dabar dedantis muziejaus antspaudus) ar prie Lietuvos ambasados Argentinoje (veikusi iki 2012 m.) kabojusi lenta.
Argentinos lietuvių balso ekspozicija Eskelio lietuivų muziejuje
Antroje salėje – senos Argeninos lietuvių knygos bei daugiau informacijos apie Patagonijos lietuvius ir muziejaus savininkus, daiktai iš tarpukario Lietuvos, kokią paliko šeimininko tėvai. Muziejų įkūrė Bruno (Bronius) ir Olga Lukoševičiai, čia atsikėlę iš Buenos Airių 1985 m. Abudu gimę Argentinoje; lietuvis – tik Bronius, bet Olga irgi daug prisideda muziejaus kūrime ir veikloje. Lietuvai ~1990 m. atkuriant nepriklausomybę Lukoševičiai informavo Argentinos visuomenę apie tai, kas vyksta Lietuvoje; sukūrė „Eskelio Sąjūdį“, kuriam prie muziejaus – atminimo lenta. 1998 m. jie lankėsi Lietuvoje, susitiko su giminėmis, Vytautu Landsbergiu (kuriam, sąjungininkui 1990 m. Sąjūdžio kovoje už nepriklausomybę, muziejuje – daug dėmesio). Tada, lankydami Rumšiškių muziejų, Lukoševičiai pastebėjo, kad vienas Rumšiškių muziejaus medinukų stipriai primena trobą, kuriame gyveno Broniaus tėvai. Vėliau Lukoševičiai išsiaiškino, kad į Rumšiškes išties perkeltas Broniaus giminės namas. Tada jiems ir kilo mintis kažką panašaus į Rumšiškių muziejų sukurti Patagonijoje. Todėl namelis, kuriame įrengtas muziejus, ir vadinasi „Rumšiškės“, o jo forma kurta pagal Rumšiškėse esantį Broniaus tėvų namą. Muziejuje paaiškinti ir kiti namelių pavadinimai. Informacija apie šią "savęs atradimo" kelionę į Lietuvą, nuotraukos iš jos - irgi antrojoje salėje.
Trečiojoje salėje – informacija apie žymius Argentinos lietuvius, jų indėlį į Argentinos istoriją, Patagonijos apgyvendinimą žmonėmis.
Įdomios lietuvių dalyvavimo Argentinos gyvenime detalės. Iškarpos apie lietuvę, 1965 m. atstovavusią Argentiną 'Mis pasaulis'
Ketvirtojoje salėje – informacija apie Lietuvą. Tautiniai rūbai, gintarai, inkliuzai, litų banknotai ir monetos ir kita. Taip pat sudėti muziejaus gauti apdovanojimai (tiek Lietuvoje, tiek Argentinoje), straipsniai iš vietinės spaudos, kuriuose rašyta apie muziejų, muziejų aplankiusių svečių iš Lietuvos – tarp kurių ir politikai, diplomatai - nuotraukos. Aplankyti Eskelio lietuvių muziejų jau tapo gražia tradicija kone kiekvienam lietuviui, kuris važiuoja per Patagoniją žemės keliu, o ne tiesiog nuskrenda iš Buenos Airių prie ledynų ir atgal - mat Eskelis yra palei pat vieną iš vos dviejų asfaltuotų kelių, besidriekiančių iš Argentinos šiaurės į Pietus - garsųjį 40 kelią, dar vadinamą "Argentinos 66 keliu".
Eskelio lietuvių muziejaus Lietuvos salė
Penktoji Eskelio lietuvių muziejaus salė skirta gamtos mokslams – akmenys, kriauklės, fosilijos ir kita. Kai kas ten yra iš Lietuvos, bet ne viskas – muziejus oficialiai vadinasi „Lietuvos ir gamtos mokslų muziejumi“. Sąsaja – Ignas Domeika, imigrantas iš Lietuvos į Čilę, geologas. Jam irgi skirta ekspozicijos dalis.
Muziejuje galima ir paklausyti senų lietuviškų plokštelių bei kita.
Lietuviškais simboliais paženklintos prekės Lietuvių muziejaus parduotuvėje. Daug jų iš šeimininkų laikomo ekologiško ūkio
Lietuviškų detalių yra ir muziejaus išorėje – nacionalinis paukštis gandras, galimybė žvilgtelti į tradicinę XIX a. lietuvio trobą, koplytstulpio ir rūpintojėlio interpretacijos. Viskas – ne šiaip sau eksponatai, bet kartu kuria ir sodybos atmosferą.
Priešingai žymiai daliai lietuvių muziejų užsienyje, Eskelio muziejus veikia oficialiai, su darbo valandomis, yra „Tripadvisor“, jis orientuotas visų pirma į Argentinos žmones ir yra jų lankomas (visa informacija, išskyrus lietuviškas knygas, spaudą bei dokumentus, yra ispaniškai), tačiau įdomus ir žmonėms iš Lietuvos.
2005 m. muziejaus savininkai išrūpino, kad viena Eskelio sankryža būtų pavadinta Lietuvos aikštės vardu, ten pastatyta Lietuvos aikštės atminimo lenta. Iš pradžių lenta buvo marmurinė, tačiau ji kentėjo nuo nusikaltėlių, todėl buvo pakeista medine.
Lietuvos aikštės lenta Eskelyje
Sarmientas ir Šlapeliai, vieni Patagonijos pirmųjų kolonistų
Nors masinė lietuivų imigraicjos į Argentiną banga buvo ~1925-1930 m., apie 5000 lietuvių Argentinoje jau gyveno iki tol. Nors Argentina ir tada buvo turtinga, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo paprasta emigruoti į JAV, todėl lietuviai emigrantai rinkkdavosi JAV – visgi, pavieniai įsikurdavo ir Argentinoje.
Patagonija (patys Argentinos pietūs) tuo metu dar buvo ką tik užkariauta iš indėnų, joje nebuvo miestų, todėl kai kurie lietuviai kartu su argentiniečiais bei imigrantais iš kitų šalių dalyvavo tų miestų steigime, mainais už tai gaudami iš Argentinos valdžios žemės.
Garsiausias „lietuviškas“ Patagonijos miestas – Sarmientas (8000 gyv.), kurio vienas įkūrėjų – Izidorius Šlapelis, carinės okupacijos laikais ištremtas į Sibirą, iš ten pasprukęs ir galiausiai nukakęs į Argentiną (dar 1877 m.), gavęs ten valdžios žemės ir apsigyvenęs su savo dešimties vaikų šeima.
Vėliau Šlapelis pakvietė į Sarmientą daugiau lietuvių šeimų, o pati Šlapelių šeima Sarmientui ir Argentinai dovanojo dar ne vieną žymų žmogų, įrašiusį savo pavardę į Argentinos žemėlapius. Sarmiente stovi paminklas Kazimierui Šlapeliui (tiesa, be jokių užrašų, vardo, pavardės), Izidoriaus anūkui, garsiam vietos pilotui ir neeiliniam žmogui / nutrūktgalviui, pasak pasakojimų, nemokamai skraidindavusiam ligonius į ligonines, mėčiusiam vaikams saldainius iš lėktuvo, o taip pat turėjusiam daug lietuviškų knygų apie Lietuvos laisvę. Mieste yra Šlapelio gatvė (rašoma Szlapeliz; kadangi XIX a., kai imigravo Šlapelis, dar nebuvo standartinės lietuviškos rašybos, tai jo pavardė skirtinguose šaltiniuose nurodoma įvairiai), Šlapelio rajonas.
Kazimiero Šlapelio biustas Sermiente
Netoli Sarmiento yra V. Šlapelio suakmenėjęs miškas (fosilijomis virtusių medžių liekanos), taip pat Cerro Szlapelis kalva – pastarieji objektai sunkiau pasiekiami, nes Patagonijoje asfaltuoti keliai tėra keli, o keliai į atokesnes vietas sunkiai pravažiuojami.
Sarmiento muziejuje gausu su Šlapeliais susijusių eksponatų, Kazimieras muziejui padovanojo daug savo ir šeimos daiktų. Yra net Kazimierui Šlapeliui dedikuotas eilėraštis 'Padangių kondoras', šeimos nuotraukos, iškarpos iš laikraščių apie jo skrydžius (vienus pirmųjų visoje Patagonijoje) ir kita. Kazimieras Šlapelis tapęs savotiška Sarmiento miesto legenda; istorijos apie jį išspausdintos ir knygelėje apie miestelio istoriją, minimos net saldainių parduotuvės reklamose.
Šlapelių šeimos atvaizdai Sarmiento miesto muziejuje. Tokio tipo atvaizdai būdavo populiarūs regione XIX-XX a. sandūroje
Sarmiente, kaip ir daug Patagonijos miestų, yra imigrantų aikštė, kurioje plazda daugiausiai imigrantų davusių šalių vėliavos. Jų stiebai simboliškai „sueina“ į Argentinos vėliavos stiebą, kaip tų šalių žmonės atvyko į Argentiną. Viena vėliavų – Lietuvos.
Kazimiero Šlapelio gatvė yra ir Komodoro Rivadavijos (Commodoro Rivadavia) mieste – artimiausiame didesniame mieste nuo Sarmiento. Būtent į jį Kazimieras Šlapelis ir skraidydavo savo lėktuvu. Beje, netgi skirtingose tos pačios gatvės pavadinimo lentelėse Šlapelio pavardė rašoma skirtingai – vienoje „Casimiro Szlapelis“, kitoje „Casimiro Slapelis“.
Kazimiero Šlapelio gatvė Komodoro Rivadavijoje. Matosi lenta su užrašu 'Slapelis'; kitoje lentelėje už keliasdešimt metrų jau parašyta 'Szlapelis'.
Šlapelio gatvės lenta Sarmiento mieste
Kitas miestas, į kur skraidydavo Šlapelis – už Sarmientą dar atokesnis Alto Rio Senguer (~1500 gyv.). Tenykštis oro uostas vadinasi D. Kazimiero Šlapelio oro uostu (Casimiro Szlapelis), dar yra Kazimiero Šlapelio agrotechnikos mokykla.
Tarp Šlapelių pakviestų šeimų buvo ir Baltuškų šeima, kurios garbei tebėra pavadinta pora „stočių“ (estancia, gyvulių rančų) netoli Sarmiento.
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Patagonijoje
“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Patagoniją dienoraštis
|
Nuo Rosarijo iki kitos lietuviškos vietos važiavome vieną didžiausių atstumų, kuriuos kada nuvažiavome tarp dviejų lietuviškų vietų per savo ekspedicijas. Pačiu tiesiausiu keliu būtų 1872 km. Ta vieta – Eskelis. „Vidury niekur“ mums, besiruošiant kelionei, pasakojo tiek ten buvę, tiek svajojantys nuvykti. 30000 gyventojų miestelis toli, bet ne toks jau užkampis – turi net keturių markių naujų automobilių salonus. Žiemą tai – ne pirmos reikšmės slidinėjimo kurortas, vasaromis populiaru išsinuomoti namelius, nes netoli gražus Alceres nacionalinis parkas. „Lietuvių sodyba“ – taip pat tokie nameliai, bet lietuviški, su lietuvių muziejumi. Važiuodami nežinojome, ko tikėtis – sodybos-muziejaus kūrėjai ir savininkai lietuviškai nemoka, o iš kitų lietuvių girdėjome, kad ne muziejaus darbo metu jie į patalpas neįleidžia, tuo tarpu darbo laikas labai trumpas ir internete neaišku, ar naujausias. Mėginome susisiekti el. paštu – negavome atsakymo (nieko keisto: Lotynų Amerikoje el. paštas naudojamas, atrodo, daug mažiau, nei JAV ar Lietuvoje). Bet aktyvūs Argentinos lietuviai vieni kitus pažįsta, tad Rubenas Repšys greitai padėjo rasti bendrą kontaktą. Sodyba pranoko visus lūkesčius. Nuo 2003 m. jos šeimininkai ten sukūrė tikrą Gabalėlį Lietuvos, o šeimininkė Olga skyrė daugiau nei valandą pristatyti kiekvieną svarbesnį muziejaus eksponatą – nuo originalių staklių, kuriom spausdintas „Argentinos lietuvių balsas“, iki šimtų senų knygų, lentelės, kabojusios prie Lietuvos ambasados Argentinoje ir kito. Lukševičių šeima tapo savotišku Pietų Amerikos lietuvių archyvu – kaupia mirusių Argentinos lietuvių, uždarytų organizacijų daiktus. Be to, viską sistemina, pristato muziejuje. Muziejus – vienas geriausiai pasirengusių priimti lankytojus; turi oficialų darbo laiką, daug nuorodų į jį gatvėse ir internete. Net viena miesto aikštė, Lukoševičiai išrūpino, Lietuvos vardu pavadinta. Ir lankytojai muziejų atranda, nepaisant atstumo – viduje gausu šeimininkų nuotraukų su garbiais Lietuvos ir Argentinos politikais (pavyzdžiui, Vytautu Landsbergiu, su kuriuo susipažino dar kovos už Lietuvos laisvę laikais kai Lukoševičiai platino informaciją apie Sąjūdį Argentinoje). Beje, muziejumi daug besirūpinanti Olga net neturi lietuviško kraujo – ji tiesiog ištekėjo už Argentinos lietuvio Broniaus (Bruno) Lukoševičiaus. Kita „lietuviška“ stotelė Patagonijoje – Sarmiento miestas, apie kurį papildomos informacijos prisirinkome ir Eskelio muziejuje. Vienas jo kūrėjų, sakoma, buvo lietuvis Izidorius Šlapelis, Šlapelių šeima davė ir daugiau įžymybių. Garsiausias – pilotas Kazimieras. Šlapelių vardu, dažniausiai, tiesa, iškraipytu, vadinama daugybė vietų. Dar namie ieškojau tų vietų mėgindamas įvairiomis formomis rašyti Šlapelio pavardę į internetinę paiešką – Slape..., Szlape... Suradau porą gatvių. Aišku, tai ne viskas. Pakako vienoje degalinėje nusipirkti nelabai stambaus mąstelio visos Argentinos žemėlapį bei radau dar vieną vietą – Šlapelio suakmenėjusį mišką. Paskui sužinojau apie Šlapelio oro uostą, Šlapelio agrotechnikos mokyklą, Šlapelio kalvą. Dar vėliau – apie Baltuškos, kito lietuvio, vardu pavadintas rančas. Jau nuvykus į Sarmientą, euforija apie gausybę lietuviškų vietų ėmė nykti: daugelis jų nepasiekiamos asfaltuotais keliais. Lankyti kiekvieną tokią Šlapelio vardu pavadintą vietą ir nebuvo tikslo – daugeliu atvejų ten – tik pavadinimas, kuris neretai vietoje net neparašytas. Tik žemėlapyje ir matosi, kad tai vadinasi Šlapelio vardu. Ir net vieta, kurios laukiau labiausiai – Šlapelio biustas – kažkiek nuvylė, nes ten nėra jokios lentelės su vardu ar pavarde. O kas, jei tai, kad ten Šlapelis, tėra legenda? Negaliu rašyti į „Gabalėlius Lietuvos“ legendos... O Sarmiento Šlapelio gatvė – žvyruota, liūdnoka. Laimė, paskutinę dieną susiradau Sarmiento muziejų. Už trumpos įžanginės salės apie indėnus – tikra Šlapelių reliktų gausybė. Ne tik Kazimiero dovanotos šeimos nuotraukos, bet ir aibė netikėčiausių atradimų. Štai Kazimierui Šlapeliui skirtas ispaniškas eilėraštis „Padangių kondoras“, štai „Sarmiento istorijų“ knyga, kurią pervertes radau bent tris apie Kazimierą Šlapelį, štai vietos saldainių fabrikėlio reklama pasakojanti, kad fabriką įkvėpė istorija, kaip Kazimieras Šlapelis iš lėktuvo vaikams mėtė saldainius... Supratau – pirmosios Sarmiento lietuvių šeimos atmintis Sarmiente daugiau nei gyva, tik, bent kol kas, ne tiek akmenyje, kiek žodžiuose. Iš Patagonijos pasukome atgal link Buenos Airių. Dar laukė Berisas – miestas, kurį, turbūt, net Argentinoje žino ne kiekvienas, bet kuris pagal lietuvybės išlaikymą ir lietuvišką paveldą yra vienoje gretoje su didžiausias Amerikos žemyno miestais. Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas-balandis |
Ilgas tiesus kelias Patagonijoje link Eskelio. Iki artimiausios degalinės - 130 km
Aiškinamės kurie keliai tinakmesni važiavimui link Eskelio
Olga demonstruoja lietuviškus eksponatus
Augustinas Žemaitis prie Šlapelio paminklo Sarmiente
Aistė Žemaitienė prie Šlapelių nuotraukų Sarmiento muziejuje
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Patagoniją ir jos lankytinas vietas
Dalintis:
Lietuviško paveldo Pietų Amerikoje žemėlapis
Lietuviško paveldo Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje.
