Mičiganas, JAV
JAV lietuvių bendruomenė Mičigano [Michigan] valstijoje yra devinta pagal dydį JAV (30 000). Nepaisant to, ši valstija pasižymi bene didžiausia lietuvių istorijos ir paveldo įvairove visoje šalyje, nes Mičiganas sutraukė labai įvairias lietuvių bangas, kartas ir institucijas. Tokia įvairovė atsispindi nuostabiose lietuviškose vietose, kurias vis dar galima pamatyti Mičigane.
Šiame straipsnyje trumpai pristatysime kiekvieną iš Mičigano lietuviškų vietovių, jų istorijas, taip pat pateiksime nuorodas į išsamesnius straipsnius apie jas. Straipsnio antrojoje pusėje supažindinsime su Mičigano lietuvių istorija.
Vytauto kareivių šalpos draugijos, kuri veikia nuo 1910 m., pastatas Grand Rapidse [Grand Rapids]
Lietuviškos vietovės Mičigane
1. Detroitas. Pagal lietuviškų bažnyčių skaičių Detroito metropolis patenka į JAV penketuką – šiame mieste buvo penkios bažnyčios, kiekvieną jų supo kiti lietuviški pastatai, paminklai. XX a. trečiame–ketvirtame dešimtmetyje lietuvius į Detroitą daugiausia viliojo automobilių pramonė. Deja, tolesnė istorija miestui nebuvo palanki – pramonė sunyko, ėmė mažėti gyventojų skaičius. Dvi lietuvių bažnyčios buvo nugriautos dėl prieštaringai vertintos greitkelių tiesimo kampanijos. Rasinės riaušės ir baltųjų išsikėlimas iš miesto centro tapo lėmė beveik visų Detroito lietuvių migraciją į priemiesčius XX a. septintą–aštuntą dešimtmetį. Miesto centre veikusios lietuvių bažnyčios ir klubai buvo uždaryti ~1980-2015 m., nes karta, kuri dar kartais apsilankydavo savo jaunystės vietose, ėmė išmirti. Užtat Sautfilde [Southfield] susiformavo unikalus priemiesčiuose gyvenančių lietuvių centras, kuriame - ir nauja bažnyčia, ir pasaulietinės institucijos. Lietuviai padovanojo Lietuvių kambarį Detroito Veino universitetui [Wayne State University]. Keletas senų miesto centre pastatytų lietuviškų pastatų išlikę tvarkingai restauruoti, nors šiandien jie lietuviams jau nepriklauso.
Lietuvių namai Detroite (gerai išsilaikiusi, nors lietuviams jau nepriklauso)
2. Grand Rapidsas. Nors Detroitas liudija vieną skaudžiausių Amerikos miestų sunykimo istorijų, Grand Rapidso lietuvių telkinys nukentėjo mažai. Miesto lietuvių rajone asimiliacija vyko (lietuvių kalbą palaipsniui pakeitė anglų kalba), tačiau lietuviai ir kiti baltaodžiai jo neapleido. Todėl Grand Rapidse, kuris yra bene geriausiai išsilaikęs pirmosios Amerikos lietuvių bangos pavyzdys JAV, išliko lietuvių bažnyčia, mokykla, trys klubai ir dvejos kapinės. Grand Rapidse vis dar galima užsukti į veikiančių šimtamečių lietuvių organizacijų pastatus, o ne tik grožėtis, geriausiu atveju, didingų pastatų liekanomis. Viduje dar galima sutikti ne vieną XX a. trečią dešimtmetį į Grand Rapidsą atvykusių pirmųjų lietuvių palikuonių, nors jie dabar kalba angliškai ir dažnu atveju yra tik iš dalies lietuvių kilmės. Dėl to, kad lietuviai neišsikėlė į priemiesčius, pagal lietuvių skaičių Grand Rapidsas užima pirmąją vietą Mičigane (1 000 lietuvių Grand Rapidse, palyginti su 400 Detroito mieste).
Lietuviškas kryžius Grand Rapidso lietuvių kapinėse
3. Lietuviškos stovyklos. Lietuvių įkurtos stovyklos yra bene įspūdingiausios lietuviško paveldo vietos Mičigane. XX a. šeštame dešimtmetyje jos buvo sugalvotos kaip vietos, kur Amerikos lietuvių vaikai galėtų kartu leisti vasaras lietuviškoje aplinkoje, tačiau laikui bėgant jų misija išsiplėtė. Dabar suaugusieji čia atvyksta pasimėgauti „lietuviška gamta Amerikos vidury“, Amerikos lietuvių menininkai šias vietoves pakeitė sukurdami itin simboliškų lietuviškų paminklų ir atminimo ženklų. Stovyklos Dainava ir Pilėnai yra netoli Mančesterio [Manchester], o stovykla Rakas – netoli Kasterio [Custer].
Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Pilėnų stovykloje
4. Kasteris. Amerikos lietuviai tarpukariu čia supirko žemes, kad sukurtų savotišką „Naująją Lietuvą“. Nors jie čia nepastatė vien lietuviams skirtų bažnyčių ar klubų, jų buvo tiek daug, kad miesto įstaigos ir pastatai dažnai turi lietuvišką prieskonį (pavyzdžiui, vietos katalikų bažnyčią statė lietuvis architektas, ten dirbo lietuviai kunigai, ji statyta lietuvių ūkininkų lėšomis - todėl joje yra lietuviškų detalių). Šioje vietovėje vis dar gana paplitusios lietuviškos pavardės, yra keletas lietuviškų gatvių pavadinimų ir paminklų, o lietuvių palikuonys iki šiol gamina Andrulio sūrį.
Andrulio sūrio gamykla Kusterio apylinkėje
5. Junjon Pyras. Šis Mičigano ežero kurortas labiau susijęs su Čikagos, o ne su Mičigano lietuvių bendruomene, nes yra įsikūręs prie sienos su Indianos valstija, mažiau nei 100 km iki Čikagos. XX a. septintame–devintame dešimtmetyje Junjon Pyras (kartu su keliais kitais netoliese esančiais kurortais Indianoje) tapo „lietuviškąja Rivjera“, arba Amerikos lietuvių vasaros sostine, mat Čikagos lietuviai čia siųsdavo savo žmonas ir vaikus praleisti vasaros, kartais atvykdavo ir patys. Vienu metu čia veikė net septyni lietuviški viešbučiai, deja, lėktuvams priartinus tropinius Floridą ar Havajus [Hawaii], „lietuviškosios Rivjeros“ populiarumas ėmė smukti, ir lietuviški viešbučiai vienas po kito užsidarė. Keliaujant arčiau Čikagos nuo Junjon Pyro Indianoje „lietuviškosios Rivjeros“ dvasios rasime daugiau, nes ten lietuvius poilsiautojus pakeitė į pensiją išėję Čikagos lietuviai ir kasdien į darbus Čikagoje važinėjantys lietuviai.
Gintaro kurortas – paskutinis iš lietuviškų kurortų (parduotas nelietuviams apie 2019 m.)
6. Mažesni miestai. Lietuviai gyveno ir keliuose mažesniuose Mičigano miestuose, įskaitant Maskigoną [Muskegon], kuriame iki šiol veikia lietuvių klubas, ir Albioną, kuriame lietuvius mena atminimo lenta. Šiandien daugelyje Mičigano vietovių yrasi gyvenant lietuvių, tačiau kadangi jie ten įsikūrė gana neseniai, tuose miestuose istorinių paveldo objektų dar nėra.
Lietuvių klubas Maskigone
Lietuvių istorija Mičigane
Kaip ir kitur Amerikoje, lietuviai į Mičiganą atvyko trimis bangomis.
Didžiausia iš jų – pirmoji emigracijos banga (1869–1914 m.) – Mičiganą pasiekė pavėluotai. Taip atsitiko todėl, kad tuo metu, kai šimtai tūkstančių lietuvių plūdo į JAV, Mičiganas dar buvo mažai apgyvendintas ir nesiūlė daug ekonominių galimybių. Taigi, užuot tiesiogiai migravę į Mičiganą, pirmosios bangos Amerikos lietuviai paprastai įsikurdavo Pensilvanijos [Pennsylvania] angliakasių miesteliuose arba pramoniniuose Rytų pakrantės miestuose, taip pat Ilinojaus [Illinois] valstijoje.
Pavyzdžiui, 1899–1914 m. Mičigane įsikūrė tik 3 427 lietuviai, o Pensilvanijoje – 70 019, Ilinojuje – 47 339, Niujorke [New York] – 37 912. Tuo metu Grand Rapidsas buvo pagrindinis centras, traukęs lietuvius į Mičiganą.
Tačiau artėjant riaumojančiam XX a. trečiam dešimtmečiui, netruko pasklisti žinia apie naujus, didelius Mičigano pramonės pasiekimus, ypač apie Detroito automobilių pramonę. Viliojami didesnių atlyginimų, Amerikos lietuviai iš Rytų pakrantės ir Ilinojaus kasyklų bei gamyklų tūkstančiais persikėlė į Mičiganą. 1930 m. vien Detroite gyveno jau 4 879 lietuviai.
Kaip ir Rytų pakrantėje, šie lietuviai laikėsi kartu, apsigyveno tuose pačiuose rajonuose, statė lietuviškas bažnyčias ir klubus visame Detroite, taip pat kituose Mičigano miestuose.
Šv. Antano lietuvių bažnyčia. Kairėje – Lietuvių salė. ©Augustinas Žemaitis.
Tačiau toli gražu ne kiekvienas JAV lietuvis XX a. trečiame–ketvirtame dešimtmetyje svajojo tik apie didesnį atlyginimą modernesnėje gamykloje. JAV pramonėje pradirbę dešimtmetį ar ilgiau ir pakankamai uždirbę, kai kurie jų tikėjosi pagaliau įgyvendinti savo dar Lietuvoje puoselėtą svajonę – ūkininkauti nuosavoje žemėje. Mičiganas traukė ir tokius lietuvius. Suvieniję jėgas, jie supirko žemes Kasterio apylinkėse ir taip ten gimė vienintelis visose JAV kaimiškas regionas, kuriame labai didelė dalis gyventojų buvo lietuviai.
Lietuviška dygsniuota antklodė ant svirno sienos simbolizuoja lietuvišką paveldą Kusteryje
Antroji JAV lietuvių banga, ko gero, labiau nei bet kurioje kitoje valstijoje atgaivino Mičigano lietuvių gyvenimą. Antrąją bangą sudarė pabėgėliai, kurie 1944 m. buvo priversti palikti Lietuvą dėl sovietų okupacijos ir šalyje pradėto vykdyti genocido. Antrosios bangos lietuviai, laikydami save tremtiniais ir norėdami įamžinti lietuvišką kultūrą Amerikoje dar labiau nei pirmoji banga, faktiškai Amerikoje įkūrė „šešėlinę Lietuvos valstybę“, kuri apjungė įvairias lietuvių institucijas visose JAV. Šalia labai lokalaus „senojo tipo Amerikos lietuvių gyvenimo“ lietuvių parapijose ir apylinkėse, antroji emigracijos banga steigė visos Amerikos masto lietuvybės centrus, kurie tarnavo lietuviams iš tolimesnių valstijų. Daug tokių centrų buvo įkurta Mičigane.
Kryžių kalnas Dainavos stovykloje
Vienais svarbiausių tokių naujų lietuvybės centrų tapo lietuvių stovyklos. Jose lietuviai (ypač vaikai) dalį vasaros praleisdavo lietuviškoje aplinkoje - tikėtasi, kad taip jie išmoks kalbos, kultūros, susiras lietuvių draugų ar net antrąją pusę. Strateginė Mičigano padėtis vidury pagrindinių Didžiųjų ežerų region lietuvių bendruomenių (Čikagos, Klivlando [Cleveland], Detroito, Toronto), lėmė, kad Mičiganas būtų pasirinktas net trijų iš penkių JAV lietuvių stovyklų vieta.
Antrosios bangos atvykimas beveik sutapo su Detroito nuosmukiu, kurio ryškiausi bruožai buvo rasinės riaušės ir baltųjų išsikėlimas į priemiesčius. Dėl to labai nukentėjo visi Detroito lietuviški rajonai, mieste užsidarė lietuvių bažnyčios ir klubai (kai kurie pastatai buvo nugriauti, kad užleistų vietą miestą išraižusiems greitkeliams). Tačiau antrosios bangos lietuvių energijos ir patriotizmo dėka 1972 m. Detroito priemiestyje išdygo naujas lietuvių religinis ir kultūrinis centras, kuris tapo viena iš paskutinių naujai pastatytų lietuvių bažnyčių Amerikoje. Šioje bažnyčioje religinė erdvė yra mažesnė už pasaulietinę (etninę) erdvę, taip pabrėžiant lietuvių bažnyčios kaip kultūros centro, kuris tarnauja toli gražu ne tik tikėjimui, vaidmenį.
Pirmosios Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčios vieta
V. K. Jonyno vitražas Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčioje, kuri buvo pastatyta 1972 m.
Grand Rapidse gyventojų kaita nebuvo tokia didelė, todėl čia „senasis lietuvių rajonas“ su daugeliu lietuviškų institucijų išliko mažiau pakitęs. Tai rodo, kad net toje pačioje valstijoje lietuviškumas vystėsi skirtingomis kryptimis.
Tuo tarpu XX a. septintame–devintame dešimtmetyje Mičigano valstijos vakariniame pakraštyje, Junjon Pyre, kūrėsi lietuviškas kurortas. Ten Čikagos lietuviai atvykdavo praleisti vasaros ar tik savaitgalių, išdygo daugybė lietuviams priklausančių kurortinių viešbučių. Kai kurie lietuviai ten įsikūrė visam laikui.
Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia Sautfilde, netoli Detroito
Po 1990 m. nepriklausomybės atgavimo į JAV pradėjo atvykti nauja – trečioji – ekonominių emigrantų banga, nemaža jų dalis apsistojo Detroito apylinkėse. Prisijungę prie didžiausių Mičigano lietuvių bendruomenių, jie atgaivino pagrindinius lietuviško paveldo centrus: Detroito lietuvių bažnyčią ir lietuvių stovyklas. Deja, mažesnės bendruomenės (Kasterio, Muskigono, Junjon Pyro) naujų emigrantų sulaukė nedaug, todėl jose gyvenantys lietuviai paprastai yra pirmosios arba antrosios emigracinės bangos palikuonys.
Dalintis:
Detroitas (Mičiganas, JAV)
Detroitas XX a. pradžioje išaugo aplink naują pramonės rūšį: automobilius. Čia buvo ir yra visų trijų didžiausių JAV automobilių įmonių štabai: Ford, General Motors, Chrysler. Iki savo žlugimo čia veikė ir kitos gamyklos: Packard, Studebaker, Fisher. Kaip ir į kitus pramoninius JAV miestus, į Detroitą prieškariu masiškai imigravo lietuviai (1930 m. surašymo metu jų jau buvo 4879).
Senasis Detroito lietuvių rajonas
Didžiąją XX a. dalį lietuvių gyvenimas Detroite virė į pietvakarius nuo miesto centro (šiandieniniame Mexicantown), aplink Šv. Antano Romos katalikų bažnyčią ir Lietuvių namus.
1920 m. pastatyta Šv. Antano lietuvių bažnyčia (1750 25th St., Pietvakarių Detroitas) - masyvus bebokštis dviejų aukštų pastatas. Antrame aukšte - mums įprastas bažnyčios interjeras, o pirmajame seniau veikė lietuvių mokykla. Paskui ji virto koplyčia ir pamaldos laikytos joje (didžiulės bažnyčios menkstančiai parapijai nebereikėjo). Taip pat pirmame aukšte buvo erdvi salė parapijos narių susitikimams po mišių, įkurtas mažas lietuvybės muziejėlis. Bažnyčia uždaryta 2013 m.
Šv. Antano lietuvių bažnyčia Detroite. Pastatas kairėje - lietuvių salė. ©Augustinas Žemaitis.
Priešais Šv. Antano bažnyčią - gražiai sutvarkytas pastatas, kurį tebepuošia užrašas "Lithuanian Hall" („lietuvių salė“, arba „lietuvių namai“). Viduje yra šiek tiek lietuviškų suvenyrų.
Detroito lietuvių namai
Lietuvių namai statyti 1921 m. kairiųjų pažiūrų lietuvių, kurie nelankė bažnyčios (tais laikais parapijose vykdavo ir tautinė bei pasaulietinė lietuviška veikla, tačiau nereligingieji norėjo tam atskiro pastato). Bent dalis lietuvių namams priklausiusiųjų buvo komunistinių pažiūrų – tuo įsitikino „Tikslas – Amerika 2018“ dalyviai, aptikę pastato spintoje lietuviškos komunistinės atributikos. Ji - nesunaikinta ir niekur neišnešta ir dabartinių savininkų. Išlikusios ir tokios pastato detalės kaip bilietų kasa, kurioje būdavo parduodami bilietai į lietuvių namų renginius, scena, ir dar daugiau. Net pastato renovacija mažai ką pakeitė.
Pagrindinė salė dabar tarnauja kaip atviro darbo erdvė. Ant vienos sienos – ir lietuviška atributika
Galima tik įsivaizduoti, kokia "ideologinio fronto" linija driekėsi Vernor gatve, skiriančia Šv. Antano bažnyčią ir lietuvių namus. Tiesa, ilgainiui, kairiųjų pasekėjų mažėjant, lietuvių namai buvo uždaryti ir vėliau naudoti netgi parapijos reikmėms (vestuvėms ir pan.).
Šv. Antano bažnyčia (kairėje) ir lietuvių namai (dešinėje)
Netoli lietuvių namų – Valio Baužos laidotuvių namai.
Deja, kaip kad visame Detroite, dalis pastatų – apleisti ar sudegę. Viskas prasidėjo nuo juodaodžių sukeltų 1967 m. rasinių riaušių, kurių išsigandę baltieji išsikėlė į priemiesčius; dabar 85% miestelėnų - juodaodžiai, čia vienas didžiausių JAV nusikalstamumas, nedarbas, neraštingumas. Tačiau rajone aplink Šv. Antano bažnyčią vyrauja meksikiečiai. Jis - saugesnis už vidutinį miesto rajoną. Nors dauguma lietuvių išsikraustė į priemiesčius, šbūtent šis rajonas dar vis „lietuviškiausias“ visame Detroite. Šiuo metu Šv. Antano bažnyčia daugiausia tarnauja čia gyvenančių lotynų amerikiečių reikmėms – pirmas jos aukštas dabar skirtas labdaringai organizacijai, mokančiai neseniai atvykusius į JAV imigrantus anglų kalbos. Nemokamai.
Organizacija, nupirkusi abudu lietuviškus pastatus, turi daugiau pastatų aplink, ne tik šią bažnyčią bei lietuvių namus, siekia atjauninti ir patį rajoną. Kaip „Tikslas – Amerika 2018“ misijos dalyviams pasakojo jos darbuotojai, vienu metu tik apie 30 procentų šio rajono namų buvo gyvenami, o dabar šis skaičius pakilo iki 80 proc. Organizacija, remontuodama namus ekologiškai ir įsipareigodama už fiksuotą kainą juos nuomoti nepasiturintiesiems, mainais už tai renovacijoms gauna valstybės finansavimą.
Valio Baužos laidotuvių namai mena laikus, kai rajone vyko lietuviškas gyvenimas. ©Augustinas Žemaitis.
Stipriausia Šv. Antano parapija buvo po Antrojo pasaulinio karo, kuomet į JAV atsikėlė nuo sovietų bėgusi Lietuvos inteligentija. Tais laikais visi norintys į bažnyčią netilpdavo - tekdavo dalyvauti mišiose iš lauko. Ilgainiui parapijos narių mažėjo, jie seno. Apie 1985 m. bažnyčia nukentėjo nuo gaisro, bet buvo suremontuota. Iki 2009 m. Šv. Antano bažnyčioje lietuviškos mišios dar vykdavo kasdien, o sekmadieniais - du kartus. Tuomet, kunigui išėjus į pensiją, mišias imta laikyti tik vieną kartą į savaitę sekmadieniais (bažnyčios parkavimo aikštelė darbo dienomis naudota Lithuanian Hall savininkų). 2011 m. Detroito vyskupas nusprendė parapiją naikinti ir 2013 m. parapija panaikinta.
Šv. Antano lietuvių bažnyčios pagrindinės salės (antras aukštas) interjeras kaip jis atrodė iki uždarymo (2012 m.). Šiandien jis panašus, bet religinės lietuviškos interjero detalės išrinktos, pvz. suolai. Patalpos dabar naudojamos šokiams. ©Augustinas Žemaitis.
Sautfildo Dievo Apvaizdos bažnyčios kompleksas
Dabar vienintelė Detroito lietuvių bažnyčia - Dievo Apvaizdos (25335 W 9 Mile Road, Sautfilde). Tai net ne bažnyčia, o visas kompleksas lietuviškų pastatų, įskaitant salę renginiams, didelį valgomąjį, mažą parapijos muziejėlį, šeštadieninę lietuvių mokyklą ir keletą paminklų. Vyksta sporto ir kiti renginiai, čia buriasi Ateitininkai, Šauliai, skautai, tautinių šokių būrelis, kitos organizacijos.
Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia Sautfilde
Visas kompleksas pastatytas 1972 m. Architektas – Kanados lietuvis Alfredas Kulpa–Kulpavičius. Pradžioje jo projektas buvo puošnesnis, tačiau vyskupija pareikalavo jį supaprastinti apribodama pinigus, kuriuos lietuviams leista suaukoti bažnyčiai. Dėl to bažnyčiai kiek trūksta tos didybės, kuria pasižymi kitos po Antrojo pasaulinio karo pastatytos lietuvių bažnyčios, tačiau viduje lietuviškumo netrūksta. Čia – ir lietuviški Vytauto Kazimiero Jonyno vitražai, Daugvilos drožyba. Tarp vitražų įspūdingiausias – su Šv. Kazimieru ir Vyčiu, o mediniai raižiniai atvaizduoja Kryžių kalną Šiauliuose bei Palaimintąjį Jurgį Matulaitį.
Dievo Apvaizdos bažnyčios vidus
Drožiniai Dievo Apvaizdos bažnyčioje
V.K.Jonyno vitražai
Komplekse – didelis kiemas, kuriame stovi trys paminklai - Jurgio Jurgučio memorialas (pirmasis Lietuvos garbės konsulas Mičigane), tradicinis medinis kryžius – saulė, o pats seniausias - Jėzaus statula, perkelta čia iš ankstesnių bažnyčių.
Jurgio Jurgučio skulptūra
Lietuviškas kryžius Dievo Apvaizdos bažnyčioje
Mat ši Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia nėra pirmoji Dievo apvaizdos lietuvių bažnyčia Detroite. Parapijos bažnyčios vis "stūmėsi" į priemiesčius kartu su pačiais Detroito lietuviais. 1908 m. jos pirmtakė Šv. Jurgio bažnyčia buvo įkurta pačiame Detroite, 1949 m. nauja Dievo Apvaizdos bažnyčia pastayta atokiau. Per XX a. septintajame dešimtmetyje vykusią greitkelių statybos programą (Detroitas - pirmasis JAV miestas, kurio centrą su priemiesčiais sujungė greitkeliai) abi bažnyčios nugriautos - jų vietose dabar driekiasi magistralės.
Vieta, kur stovėjo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia
Vieta, kur anksčiau būta Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčios
Vyskupas nebenorėjo, kad išliktų ši lietuviška parapija - sakė, kad tautinės parapijos Detroite (pvz. lenkų) pamažu nyksta, mažėja jas lankančų žmonių. Tačiau lietuviams reikalaujant, vyskupas visgi leido statyti naują lietuvišką Dievo Apvaizdos bažnyčią - su ta sąlyga, kad ją pastatys ir išlaikys vien lietuviai savo lėšomis, ir lankytis ten irgi galės vien lietuviai. Lietuviai sugebėjo savo lėšomis 1972 m. pastatyti ir išlaikyti naują Dievo Apvaizdos bažnyčią. Kadangi ji - ne skurdžiame Detroite, o turtinguose priemiesčiuose, čia mieliau lankosi ir naujieji, jaunesni imigrantai.
Po to, kai Šv. Antano bažnyčia uždaryta, į šią bažnyčią atkeliavo ir dalis jos daiktų.
Netoli nuo Dievo Apvaizdos bažnyčios yra Šv. Kapo (Holy Sepulchre) kapinės, kuriose palaidota daugybė lietuvių, o kai kurie – ir po itin patriotiškais antkapiais. Deja, kapinėse lietuviams nepavyko atsiskirti ir susikurti atskiros zonos vien lietuvių kapams, todėl jie – išsibarstę po visą teritoriją.
Kitos lietuviškos vietos Detroite
Įdomią lietuvybės apraišką galima rasti ir pačiame ištuštėjusiame Detroito centre. Ant namo netoli Grand River Avenue ir Times Square kampo kabo atminimo lenta su užrašu: "Čia gimė Fluxus įkūrėjas Jurgis Mačiūnas". Užrašas - vien lietuviškas, be vertimo į anglų kalbą. Išties Jurgis Mačiūnas 1931 m. gimė Kaune ir atvyko į JAV 1948 m. Kaip po daugybės bandymų pavyko išsiaiškinti „Tikslas – Amerika 2018“ ekspedicijos metu, atminimo lenta buvo pakabinta Gilberto Silvermano, kuris labai mėgo ir kolekcionavo Jurgio Mačiūno darbus. Vienu metu jis sumąstė sukurti atminimo lentą ir padovanoti Kaunui, kuriame Jurgis Mačiūnas ir gimė, bet Kaunas jos niekuomet nepanaudojo ir ji Mačiūno giminių buvo grąžinta Silvermanui. Tada Silvermanas ją pritaisė ant pastato, kuriame turėjo patalpų. Įdomu yra tai, kad ši lenta Detroite, galima sakyti, pati yra Fluxus meno kūrinys: melaginga atminimo lenta "Čia gimė Mačiūnas" ant atstiktinio pastato atsitiktiniame mieste - tikrai paties Mačiūno stilius! Iš kitos pastato pusės – kitas pat Fluxus darbas: išpietštos netikros durys. Ant jų – užrašas „Fluxus“.
Melaginga Jurgio Mačiūno atminimo lenta. ©Augustinas Žemaitis.
Parker-Webb pastatas, ant kurio pakabinta Jurgio Mačiūno lenta
Detroito Veino universitetas turi Lietuvių kambarį. Jis – tautinio paveldo pastate (Manoogian Hall). Kambarys – antrame aukšte, jo Nr. 288. Atidarytas 1978 m., minint 60-ąsias Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metines. Visos sienos nuo grindų iki lubų ištapytos Lietuvą simbolizuojančiomis freskomis: Lietuvos pastatai (net tie, kur šiandien nugriauti), patriotiniai simboliai, istoriniai paveikslai. Žalgirio mūšis ten vyksta prieš Trakų pilį ir Vilniaus sienas, o danguje tuo metu plevena Čiurlionio paveikslų motyvai. Viduramžių LDK žemėlapis, tautiniais drabužiais vilkintys vaikai eina prie Kauno Laisvės statulos ir t.t. Kiekvieno simbolio reikšmė paaiškinta anglų kalba. Be papuoštųjų sienų esama ir vitrinose sudėtų lietuviškų detalių.
Veino universiteto lietuvių kambario sienos fragmentas. Kairėje – lietuviai, pasipuošę tautiniais kostiumais Kauno Vienybės aikštėje. Centre – Laisvės statula ir gėlės, sudėtos jai prie kojų. Dešinėje – Vilniaus universitetas ir senieji miestelėnai.
Kambarys ilgokai neremontuotas, tad dalis jo dalių sulūžusios, o informacinė lenta skelbia, kad Lietuva – okupuota Sovietų sąjungos. Pastatas ir kambarys – atviri kiekvienam (jei kambaryje nevyksta paskaitos). Kambario kūrėjai – žymusis lietuvių architektas Jonas Mulokas, taip pat Rimas Mulokas. Sienų autorius – Vytautas Augustinas.
Sienų fragmentai – Vilniaus Universitetas kairėje, lietuviškos fortifikacijos per vidurį (Trakų pilis ir dabar jau nugriautos Vilniuje) bei Žalgirio mūšio kariai dešinėje
Detroite būta ir Šv. Petro lietuvių bažnyčios. Ji duris atvėrė 1921 m., uždaryta 1995 m., lietuviškų detalių nebeturi, tačiau ten nuo 1997 m. veikiantis Visų Šventųjų bendruomeninis centras (All Saints Neighborhood Center) prie įėjimo įrengė lietuvišką pastato praeitį menančias lenteles. Bažnyčia medinė, nors seniau jos fasadas ir buvo plytinis, dabar atkurta taip, kaip būta originaliai. Išties lietuviai planavo, kad taip kukliai pastatas atrodys tik laikinai, tačiau parapija taip niekad ir netapo tokia didelė, jog įstengtų pasistatyti didesnę bažnyčią. Kaip ir Šv. Antano bažnyčioje, bažnyčia turėjo rūsį (iškastą parapijiečių rankomis), kur lietuviai susirinkdavo po Mišių. Bažnyčios statulos, baldai, didelis kryžius, stovėjęs prie įėjimo, paaukoti Lietuvos bažnyčioms.
Šv. Petro lietuvių bažnyčia Detroite
Buvusios Šv. Petro lietuvių bažnyčios prieangis su informacija apie lietuvišką pastato istoriją
Hamtramko rajonas tradiciškai laikomas lenkų rajonu, bet kaip ir daugybėje JAV lenkų rajonų, ten kūrėsi ir lietuviai. Vienas Hamtramko pastatų (12000 Joseph Campau Avenue) tebėra paženklintas lietuviška pavarde: jo fasade yra didelė akmeninė lenta su įrašu "SMAILIS BLDG 1924". "Smailio pastato" šeimininkas buvo Juozas Smalis, lietuvis vasitininkas, dėl savo veiklos plėtojant ir remiant lietuvišką veiklą Amerikoje tarpukarinės Lietuvos Respublikos apdovantas III lapisnio Gedimino ordinu.
SMAILIS BLDG 1924 lentelė (Google Street View)
Detroito universiteto Kalihano arenoje, universiteto sporto šlovės galerijoje pagerbtas ir Amerikos lietuvis Vince Banonis, žaidęs universiteto komandoje amerikietišką futbolą. Tokie pagerbimai populiarūs JAV universitetuose, kur sportas yra laikomas labai svarbiu ir universiteto garbę gynusios žvaigždės gerbiamos ne mažiau, nei šalies garbę gynusios. Parodoje yra V. Banonio nuotrauka, biografija, kamuolys.
Part of Vince Banonis exhibit in the University of Detroit Mercy
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Detroite žemėlapis
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Detroitą ir jo lankytinas vietas
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Vestvilį dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Vestvilis
|
Detroitas – motorų miestas, šiuolaikinių automobilių gimtinė – „Gabalėliai Lietuvos” ir „Tikslas - Amerika” projektams labai svarbus. „Tikslas – Amerika“ dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai pasakoja kodėl. Augustinas: „Būtent Detroite dar 2012 m. pirmąsyk aplankiau Amerikos lietuvių bažnyčią ir rajoną, būtent ten – ir paskui Čikagoje – savo akimis įsitikinau, kad lietuvišką paveldą užsienyje būtina aprašyti vienoje vietoje, kad įspūdingo paveldo yra ne tik buvusiose LDK žemėse, bet ir už Atlanto.“ Uždaryta bažnyčia, kur prasidėjo Gabalėliai Lietuvos Augustinas: „Šv. Antano bažnyčią, kurią tada lankiau, šiemet radau pasikeitusią. Uždarytą. Detroitas – nykstantis miestas, autopramonė smuko, nusikalstamumas išaugo, lietuviai išsikėlė, visi baltaodžiai kartu paėmus tesudaro 10% miestelėnų, o gyventojų sumažėjo dviem trečdaliais. Dabar bažnyčioje – anglų kalbos kursai naujiems, ispanakalbiams, imigrantams. Bet jei 2012 m. Detroite lankiausi kaip eilinis keliautojas, tinklaraščio apie užsienio šalis „AŽ kelionės ir mintys” [ http://www.augustinas.net ] autorius, o „Gabalėliai Lietuvos” projektas dar gyveno tik mano mintyse, tai šiais metais atvykau su konkrečia misija. Sistemingai patyrinėjęs supratau, kad be Šv. Antano bažnyčios lietuviškų vietų Detroite – dar keliolika. Per dieną turėjome ne tik kiekvieną aplankyti, bet ir užeiti į vidų, pasikalbėti su dabartiniais savininkais, kurie beveik visur – nebelietuviai. Padėti susitarti pasisiūlė Anne Tubinis Audette, „Gabalėlių Lietuvos” gerbėja. Ji - „netipinė pagalbininkė”: tėvai jos neaugino lietuviškai, o savo kilmę atrado pati, tik prieš keletą metų, interneto dėka. Bet jau kai atrado, stačiai į ją pasinėrė ir internete apie Lietuvą ir lietuvišką paveldą JAV skaito viską! Džiugu, kad tokie puslapiai, kaip „Gabalėliai Lietuvos”, padeda atrasti net ir seniai nutrauktą ryšį su Lietuva; kai lietuvių kilmės amerikiečių – per milijoną – yra nemažas potencialas. Bet tam reikia informacijos anglų kalba: būtent todėl visos mūsų svetainės ir „Tikslas – Amerika” žemėlapis – dvikalbiai.“ Lietuviškus dokumentus išsaugojo nelietuviai Augustinas: „Detroito lietuviškoms vietoms pasisekė: tiek buvusi Šv. Petro bažnyčia, tiek Lietuvių namai suremontuotos, viduje yra nuotraukų, primenančių lietuvišką praeitį, interjero detalių, ant Lietuvių namų net didelis užrašas „Lithuanian Hall” likęs. O juk didelė dalis Detroito sudeginta, sugriauta.“ Aistė: „Tačiau pats didžiausias nustebimas mūsų laukė Lietuvių namuose. Dabartinių savininkų – nekilnojamojo turto vystytojų – darbuotojas iš spintos staiga ištraukė dėžę lietuviškų dokumentų, kuriuos paliko buvę savininkai. Atsiverčiam – o ten komunistinės dainos, Smetoną prilyginančios Hitleriui, šlovinančios „draugą Staliną”. Viskas lietuvių kalba! Akivaizdžiau nei bet kada anksčiau susidūrėm su tuo, kad prieškariu nuvykę į JAV kai kurie lietuviai iš vietos radikalų persisėmė radikaliomis kairiosiomis idėjomis. Ir Lietuvių namai priklausė būtent tokiems, kurie nieku gyvu būtų nėję į lietuvių bažnyčią kitoje gatvės pusėje. Koks ideologinis frontas turėjo būti tas dabar tuščias (kaip ir visas daugiau nei pusės gyventojų netekęs Detroitas) Vernor kelias, kai tiesiai prieš bažnyčios langus stovi šie Lietuvių namai!” Augustinas: “Tiesa, kai paaiškėjo sovietinio genocido Lietuvoje mastai, daugelis kairiųjų Amerikos lietuvių pagaliau praregėjo ir nuo tų idėjų nusigręžė, jų organizacijos (tarp jų ir “Lietuvių namai”) spėriai užsidarė. Aistė: Komunistiniai dokumentai grįžo į spintelę. Išvažiavome. Anne Tubinis Audette žadėjo grįžti nusiskanuoti. Dabar, Lietuvai išsilaisvinus, tikriausiai jau galima – tai tėra istorija. Ir net nuo sovietų okupacijos į JAV pasitraukę lietuviai šypsodamiesi mūsų klausinėjo apie tuos dokumentus.“ Fluxus mistika Detroito centre Augustinas: „Prieš palikdami Detroito centrą, norėjome išspręsti vieną nuo pat 2012 m. ramybės nedavusį klausimą. Kaip gi pačiame miesto centre ant Parker-Webb pastato atsirado vien lietuviškai(!) parašyta atminimo lenta, kad ten gimė Jurgis Mačiūnas? Akivaizdu tik tiek, kad lenta melaginga – Mačiūnas gimė Kaune. Nors atrodė, kad lentą tikrai turėjo prikabinti lietuvis (kas kitas parašytų taisyklingai lietuviškai?), klausimai apie tai Mičigano lietuviams atsimušdavo lyg į sieną: „Apie tą lentą iš jūsų girdžiu pirmą kartą”. Mičigano lietuvių bendruomenės pirmininkė, knygą apie Mičigano lietuvius parašęs autorius – niekas nieko nežinojo. O ir pats tą lentą pamačiau 2012 m. atsitiktinai eidamas Detroito gatve – niekur internete jokios informacijos apie ją nebuvo. Nuogąstavimai, gal lenta buvo laikina, nepasitvirtino: ji toliau kabo, apėjęs pastatą nuodugniau radau ir „FLUXUS” žodžiu paženklintas duris, labai tikroviškai išpaišytas ant sienos. Deja, ir išsiaiškinti vietoje nieko nepavyko. Mūsų didžioji pagalbininkė Detroite Anne Tubinis Audette apie lentą irgi nieko nežinojo - bet ši mistika sudomino ją pačią tiek, kad net mums jau išvykus iš Detroito, nusprendė savo kanalais išsiaiškinti "kartą ir visiems laikams". Pradžioje paklausė Detroito institucijos, atsakingos už atminimo lentas: ji nieko nežinojo. Nieko keisto - visos oficialios lentos juk angliškos ar turi vertimus. Kita mūsų teorija buvo, kad tai gal paties Mačiūno Fluxus kūrinys - netikra atminimo lenta sau pačiam atrodytų labai jau Mačiūno stilius. Tačiau Mačiūno paties nebepaklausi - miręs. Bet Anne surado Floridoje dėstytojaujančios J. Mačiūno našlės Billie kontaktus. Paskambino... Vėl nesėkmė. Billie pati gerokai nustebo išgirdusi apie atminimo lentą jos vyrui Detroite! Tada Anne patyrinėjo Detroito bibliotekoje senus vietos laikraščius. Mačiūno sąsajų su Detroitu nerado, pranešimų apie lentos įkėlimą - irgi. Užtat sužinojo, kad pastatu anksčiau naudojosi meno kolekcininkas Gilbertas Silvermanas, kolekcionavęs Fluxus kūrinius. Pirmas apčiuopiamas atradimas... Tačiau Silvermanas irgi miręs. Laimė, jo žmona jį pergyveno - Anne jai išsiuntė laišką, susiskambino ir... Pagaliau, po 6 metų, sėkmė! Taip, lietuvišką lentą pakabino Silvermanas, nors ji tai sužinojo ne iš karto. Pasirodo, Silvermanas tą lentą buvo nusiuntęs į Kauną, kad pakabintų tikroje Mačiūno gimimo vietoje – tačiau Kaunas nepakabino, Mačiūno giminės lentą parsiuntė atgal Silvermanui ir šis “iškrėtė Fluxus pokštą” Detroite. Kol kas lieka neatsakytas klausimas, kas be klaidų parašė lietuvišką tekstą, nes teoriją, kad Silvermanas galėjo būti lietuvių ar bent litvakų kilmės, jo žmona paneigė - jam tiesiog patiko Mačiūnas. Kaip ten bebūtų, didžioji dalis paslapties išspręsta. Dar keleri metai - ir galbūt būtų išėję Anapilin paskutiniai žmonės, kurie žinojo tiesą apie šį įdomų lietuvišką meno kūrinį, kiekvienam praeiviui matomą pačiame Detroito cente. Ši istorija - tik žiupsnelis "Tikslas - Amerika" užkulisių bei savanoriško darbo, kurį įdedame ne tik mes, tačiau ir šimtai Amerikos lietuvių pačioje Amerikoje. Tam, kad lietuviškas paveldas Amerikoje iš "baltos dėmės" virstų visiems žinomu abipus Atlanto - tiek lietuviakalbiams, tiek anglakalbiams; tiek turistams, tiek tyrinėtojams, tiek aplinkiniams gyventojams.“ Gyvos lietuviškos vietos - Detroito priemiesčiuoseAistė: „Vizitą Detroite užbaigėme ten, į kur išsikėlė dauguma miesto lietuvių (ir iš kur dalis jų niekad nebevažiuoja į patį nesaugų Detroitą) – priemiesčiuose. Sautfilde, kur veikia bažnyčia ir lietuvių bendruomenės centras. Apie tenykščius lietuviškus meno kūrinius, tautinius Jonyno vitražus, Daugvilos drožinius, pakalbėjome su Gintaru Joniku, jau veik dešimtmetį ten tarnaujančiu kunigu iš Lietuvos.“ Augustinas: „O su Janina Udrys ir vietos šalių vadu Linu Orentu susitarėme dėl ateinančių planų – lankysime dar kelis unikalius objektus, lietuviškas stovyklas. Jų vien Mičigane – trys, jos milžiniškos ir pilnos lietuviško meno, sukurtos įvairiausių lietuvių organizacijų: skautų, ateitininkų, šaulių. Taip pat šie žmonės padėjo atrasti ryšių Grand Rapidse – antrame pagal dydį Mičigano mieste, kurio lietuvių bendruomenė gal mažesnė, tačiau, priešingai Detroitui, ji neišsilakstė į priemiesčius ir visos lietuviškos vietos ten dar veikia.“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 09 06. |
Detroito Šv. Antano lietuvių bažnyčioje
Detroit Veino universiteto lietuviškoji auditorija. Iš kairės į dešinę: Aistė Žemaitienė, Anne Tubinis Audette, Augustinas Žemaitis
Augustinas Žemaitis prie įėjimo į Detroito lietuviškąją auditoriją
Su kunigu Gintaru Joniku dabartinėje Detroito lietuvių bažnyčioje
Detroito lietuvių namuose
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Detroitą dienoraštis
|
Iš Klivlando nuvykome į Detroitą, kur laukė pats sėkmingiausias „Tikslas – Amerika“ pristatymas: daugiausiai klausytojų, daugiausiai klausimų. Pristatymas ten vyko lietuvių kalba. Ir apskritai nustebino, kiek žmonių Detroite susirinko į lietuviškas mišias, tarp jų jaunesnių. Iš visų sekmadienio mišių, kurias lankėme Amerikoje per šiuos tris metus, Detroite žmonių daugiausiai. Ir prašė Janina Udrys ne 30 min. pristatymo, tačiau 60 min., iš kurių apie 15 min. būtų skirta Mičiganui. Dar kartą įsitikinome, kad Detroitas – vienas stipriausių lietuvybės centrų Amerikoje. Deja, ilgai pabendrauti su Detroito lietuviais negalėjome, nes reikėjo vėl skubėti: kirsti Kanados-JAV sieną į Vindsoro miestą, o paskui į Londoną (Ontarijuje), kur kaip tik tą dieną vyko parapijos jubiliejus ir vietos lietuviai taip pat labai prašė išgirsti „Tikslas – Amerika“ pristatymą. Augustinas Žemaitis, 2019 10 05-06 |
Dalintis:
Grand Rapidsas (Mičiganas)
Grand Rapidsas turi dvejas lietuviškas kapines, tris klubus ir bažnyčią – ir visi jie atviri, gyvuoja apie 100 metų. Grand Rapidsas tad - tikra retenybė tarp JAV miestų, nes daugelyje jų dauguma lietuviškų vietų užvėrė duris. Visos šios vietos yra istoriniame lietuvių rajone, Grand Rapidso šiaurės rytuose.
Grand Rapidso lietuvių bažnyčia ir parapija
Nors įprasta, kad būtent bažnyčia būtų lietuvių rajono pažiba, Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, nors ir didelė, lietuviškų detalių stokoja. Pastatyta ji buvo trečiajame XX a. dešimtmetyje ir pakeitė mažesnę bažnyčią-mokyklą. Renovuota ji septintajame dešimtmetyje, o perdažyta devintajame dešimtmetyje. Septintojo dešimtmečio pertvarkos metu altorius supaprastintas, o po devintojo dešimtmečio pertvarkymo nebeliko ir lietuviškų užrašų po Šv. Kryžiaus stotimis.
Anot kunigo Dennis Morrow, Grand Rapidse, priešingai nei daugelyje kitų lietuviškųjų parapijų, po Antrojo pasaulinio karo dipukai nenustelbė "senųjų" prieškarinių Amerikos lietuvių ir todėl bažnyčia nebuvo išdailinta tautinėmis detalėmis. Ir net vitražai, nors bažnyčioje niekuomet ir nebuvę itin ypatingi, XX a. septintajame dešimtmetyje pakeisti išvis paprastais.
Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras
Vienintelės lietuviškos detalės bažnyčios prieigose - Antrojo pasaulinio karo lietuvių veteranų memoriale šalia (ant jo puikuojasi Vytis).
Antrojo pasaulinio karo lietuvių veteranų memorialas
Vytis memoriale
Anksčiau dideliuose pastatuose glaudėsi mokykla ir vienuolynas (statyti 1964 m.), dabar juose likusi tik šeštadieninė lietuviška mokykla, o kita - nuomojama.
Grand Rapidso lietuviška mokykla
Ženklas keliomis kalbomis (ir lietuvių) prie lietuvių mokyklos pastato
Grand Rapidso lietuvių klubai
Grand Rapidsas turi tris lietuvių klubus. Šie klubai veikia ir kaip klubai nariams (tačiau ne nariai patekti taip pat gali).
Geriausiai žinoma yra Vytauto Kareivio savipagalbos draugija, įkurta 1910 m. Iš išorės ją puošia Lietuvos vėliava ir lietuviški simboliai. Viduje – baras ir muziejėlis. Tarp lietuviškų eksponatų galima rasti ir Vytauto pagalbos draugijos nario uniformą – gyvavimo pradžioje ši organizacija buvo sukarinta ir jos nariai marširuodavo Grand Rapidso gatvėmis apsirengę tokiomis lietuviškomis uniformomis. Ilgainiui organizacija pakito, bet štai iki pat 1980-ųjų nariais galėdavo tapti tik tie, kurių lietuviška kilmė atkeliauja tėvo linija, pvz. turi lietuvišką pavardę. Tačiau dabar nariais gali tapti ir lietuviais esantys iš motinos pusės, priimamos ir moterys. Nelietuviai irgi priimami kaip asocijuotieji nariai, o nuo 2000 m. prie organizacijos gali jungtis net ir nebe katalikai. Tačiau tikraisiais nariais vis dar gali būti tik lietuviai.
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (nuotrauka iš bendrijos muziejėlio)
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos uniforma iš organizacijos muziejėlio
Vytauto savipagalbos draugijos klubo viduje
Mažiau žinoma yra Lietuvos sūnų ir dukterų asociacija (įkurta 1909 m., pastatas pastatytas 1913 m.). Ant pastato parašyta "Lietuvos sūnų savipagalbos draugijos licėjus", nes tuo metu, kai atsirado šis užrašas, organizacijos nariai tebuvę tik vyrai (moterys narėmis galėjo tapti tik nuo 1921 m., kai ši organizacija susiliejo su Istoriko Daukanto bendrija, kurią sudarė drauge vyrai ir moterys). Vytauto Kareivio savipagalbos draugija istoriškai atstovauja patriotams ir tautinių pažiūrų lietuviams, Lietuvos sūnų ir dukterų asociacija atstovaudavo kairiesiems ir komunistams. Dėl šios priežasties organizacija buvo nemėgstama daugelio lietuvių, ypaw po Sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos, ir daug tiek bažnyčios parapijos, tiek Vytauto klubo narių pasakojo, kad jų tėvai jiems patardavo su Lietuvos sūnumis ir dukterimis reikalų neturėti.
Šiandien Lietuvos sūnų ir dukterų draugijos nariai teigia, jog jų organizacija jokio politinio atspalvio nebeturi. Kairieji lietuviybę saugojo mažiau nei tautininkai, tad "Lietuvos sūnūs ir dukterys" daug lietuviškų eksponatų pasigirti negali, o šiais laikais organizacija dažniausiai ir vadinama jau tik „Sūnų ir dukterų asociacija“ ir lenkiškų akcentų viduje nemažiau, nei lietuviškų. Klube yra senų nuotraukų – 1913 m. nuotrauka su organizacijos steigėjais, 1929 m. nuotrauka švenčiant organizacijos dvidešimtmetį, Simono Daukanto paveikslas (labai įdomu tai, kad kai kurios nuotraukos ir paveikslai ten kabo nuo pat laikotarpio net prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai Lietuva dar buvo valdoma Rusijos caro.) Šiuo metu į klubo pastatą patenkama nebe per pagrindinį įėjimą, tačiau į buvusį pagrindinį koridorių galima nueiti per vidų. Antrajame aukšte matyti aukštos lubos (kadaise jos buvo papuoštos lietuviško kaimo vaizdais, bet uždažytos). Šiandien organizacijoje yra 250 narių, iš kurių veikloje dalyvauja 150 (2018 m. duomenimis).
Grand Rapidso „Lietuvos sūnų ir dukterų“ klubas
"Lietuvos sūnų“ užrašas ant klubo
Lietuvos sūnų ir dukterų klubo interjeras
Lietuvos sūnų ir dukterų klubo antrasis aukštas, kurį kadaise puošė lietuviško kaimo vaizdai
Trečioji Grand Rapidso lietuvių organizacija priklausė lietuviams katalikams. Tai - Šv. Jurgio savipagalbos draugija (įkurta 1903 m.), į kurią įsiliejo Šv. Petro ir Povilo savipagalbos draugija (1901 m.). Po susijungimo organizacija naudojasi Šv. Jurgio draugijos pastatu (statytas 1907 m., renovuotas 1949 m.), o Šv. Petro ir Povilo pastatas (statytas 1902 m.) – uždarytas.
„Savipagalbos draugijos“ tais laikais taip buvo vadinamos todėl, kad jos šelpė savo narius, tačiau ne tik juos. Pirmomis savo gyvavimo dienomis pagalba į JAV atvykusiems lietuviams buvo itin svarbi, nes nebuvo jokių socialinių garantijų, tad vienintelė galimybė, jei kas atsitiks, nepatekti į prapultį emigrantams buvo priklausyti tokioms organizacijoms, kuriose visi mokėdavo nario mokesčius ir iš šių sumų būdavo dengiamos išmokos narių mirties ar ligos atveju, teikiama kitokia labdara. Vytauto savipagalbos draugija ir toliau veikia kaip paramos organizacija, nuolat padedanti lietuviams ir net nelietuviškoms organizacijoms Grand Rapidse.
Anksčiau veikusi lietuvių katalikų Šv. Petro ir Povilo savipagalbos draugija netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios
Grand Rapidso lietuviškos kapinės
Dauguma Grand Rapidso lietuvių palaidoti Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinėse. Iš didelių memorialų įstabiausi čia du - 1987 m. tradicinis lietuviškas medinis kryžius (autorius Jurgis Daugvila), pastatytas Lietuvos 600-osioms krikščionybės metinėms paminėti, ir Memorialas lietuviams kunigams, pastatytas 1979 m. Kunigų memorialas simbolizuoja Dieviškąjį pašaukimą – kunigystei, gyvenimui, mirčiai.
600-osioms krikščionybės metinėms atminti pastatytas lietuviškas medinis kryžius Šv. Petro ir Povilo kapinėse
Memorialas Grand Rapidso lietuviams kunigams
Už katalikiškų kapinių tvoros (tiesa, įėjimas iš kitos pusės) – kitos Grand Rapidso lietuvių kapinės, vadinamos Lietuvių laisvės kapinėmis. Jos nedidelės, tik pavadinimas (parašytas prie įvažiavmo) ir daug kapų su lietuviškomis pavardėmis liudija jas esant lietuviškas. Čia buvo laidojami socialistai ir laisvamaniai. Kaip pasakojo kunigas Morrow, ne daugiau nei 15% jų buvo lietuviai. O dabar jau ir šis kunigas čia laidojo žmones – tiesiog jei čia ilsisi artimasis, kas, kad ne katalikas, šalia besilaidojantys tikintys artimieji nori būti palaidoti katalikiškai. Įdomu tai, kad kai kurie kapai labai nutolę nuo likusių kapinių kapų ir yra prie pat Šv. Petro ir Povilo kapinių tvoros, pasukti į Šv. Petro ir Povilo kapinių pusę. Tai lyg liudytų, kad tie žmonės norėjo pasilaidoti katalikiškose kapinėse, bet nebuvo ten priimti.
Netikinčių lietuvių kapinių įėjimas
Kapai, atrodantys lyg specialiai atsukti į Šv. Petro ir Povilo kapines
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Grand Rapidse žemėlapis
Filmas apie Grand Rapidso lietuvių paveldą
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Grand Rapidsą dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Grand Rapidsas
|
Augustinas: „Dar prieš išvykdamas į „Tikslas Amerika 2018” susidariau planą, kiek ir apie ką rašysiu straipsnių į spaudą. Jau gerus penkerius metus iki šios ekspedicijos tyrinėjau lietuvišką paveldą JAV, todėl galėjau numatyti, kiek ko kur tikėtis. Grand Rapidso lietuviškam paveldui nebuvau numatęs atskiro straipsnio, tačiau apsilankęs ten supratau – šis miestas jo nusipelnė. Mat čia lietuvių rajono neperėmė kitataučiai, čia viskas liko lietuviška: parapija, klubai, kapinės ir kone viskam – daugiau nei 100 metų. Aišku, tiek laiko lietuvybė negalėjo išlikti nepakitusi: lietuviškai kalba tik mažuma lietuvių palikuonių. Tačiau jie niekur neišblaškyti, jie lanko tas pačias įstaigas, kaip jų protėviai, ir saugo Lietuvos tradicijas, istoriją.“ Didelė Grand Rapidso bažnyčia tebeturi lietuivį kunigą Aistė: „Kaip daug kur, „Tikslas – Amerika 2018” apsilankymą Grand Rapidse pradėjome nuo lietuvių bažnyčios. Džiugino, kad ji veikia, į šeštadienio mišias ateina ~150 žmonių, kunigas – lietuvis.“ Augustinas: „Tačiau viduje kiek nusivyliau: lietuviškų detalių mažai. Kaip pasakojo kunigas Dennis Morrow, seniau būta lietuviškų užrašų, tačiau jie uždažyti, tik vienoje vietoje liko Vytis. Priešingai nei kitose parapijose, Grand Rapidse pasitraukę nuo sovietinio režimo patriotai savo skaičiais neužgožė XX a. pradžios ekonominių migrantų, kuriems lietuvybė rūpėjo mažiau (labiau religija) – todėl sutautinti bažnyčios interjero jiems nepavyko. Nors XX a. pradžios imigrantams iš Lietuvos į JAV kalba nebuvo tokia svarbi, savo istorinę tėvynę jie prisiminė. Kunigas Dennis Morrow parodė rūtų darželį prie bažnyčios: „Mano prosenelė atsivežė rūtos daigelį iš Lietuvos, ir kur tik gyvena jos palikuonys, ten pasodiname tų rūtų atžalas; čia klebonauju 25 metus, todėl ir prie bažnyčios – šitos rūtos”. O ir lietuviškai klebonas ne kartą prabilo: nors iš senelių perimtų kalbos žinių nepakako nuolatiniam pokalbiui, ištisus sakinius įterpdavo. Ir gali įskaityti senus lietuviškus bažnyčios metrikus, kuriuos dabar, rodė, sistemina – kad lietuvių palikuonys galėtų ateiti ir sužinoti apie savo protėvius. Priešiškas lietuvių kapines skiria tvorelė Augustinas: „Grand Rapidso lietuviai vieninteliai Mičigane laidojosi nuosavose kapinėse. Jų yra net dvejos, atskirtos tvorele. Vienoje pusėje – didžiosios katalikiškos, kur ir didžiulis tradicinis kryžius Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, ir paminklas lietuviams kunigams. „Lietuvių bendruomenė visa tai statė” - pasakojo lietuviškai puikiai kalbantis Jonas Treška, gimęs JAV nuo sovietų iš Lietuvos pasitraukusioje šeimoje ir iki mokyklos nekalbėjęs angliškai. Kitoje pusėje - „lietuvių tautinės kapinės”. Ten laidojosi netikintieji. Tiesa, kunigas čia pat pridūrė, kad „dabar čia ir aš esu laidojęs žmones”. Prieš 100 metų Grand Rapidso – ir dažno tokio pramoninio JAV miesto – lietuvių bendruomenės buvo pasidalijusios į tris dalis: religinguosius, tautininkus (paprastai tikinčius, tačiau laikančius tautą svarbesne už religiją) ir kairiuosius (kurių daugelis atkakliai neigė religiją). Atskiras lietuvių kapines dažniausiai steigdavo kairieji, neretai – komunistai. Pasak kunigo, tokių netikinčių buvo ~15% Grand Rapidso lietuvių. Lietuvoje prieš 100 metų netikinčių beveik nebuvo, bet nuvykę į Ameriką, išgirdę fabrikuose plačiai linksniuojamas kairiąsias mintis, kai kurie religija ir patys suabejodavo ar net prisijungdavo prie komunistų.“ Grand Rapidso lietuvių klubuose - XIX a. aidai Aistė: „Galvojome, kad anie susiskaldymai jau tolimoje praeityje, bet netrukus teko keisti nuomonę. Kaip kiekviename mieste, pasiteiravome, ar be tų vietų, apie kurias žinojome, nėra daugiau lietuviškų vietų, atitinkančių „Tikslas – Amerika” žemėlapio kriterijus. „Nėra” - pradžioje sakė vietiniai, bet vėliau prisiminė, kad „Yra užrašas Lietuvių sūnūs ant vieno pastato, kur veikė Lietuvių sūnų ir dukterų klubas. Komunistų klubas...”. Nuėję prie to klubo išvydome, kad ten ne tik pastatas – yra ir skelbimai, „nepilnamečiai neįleidžiami”, o šalia pastato būriavosi trys žmonės. Klubas veikia! Pasukome eiti vidun ir pasiprašyti būti įleidžiami į pastato vidų, tačiau mus ligi tol po visas lietuviškas miesto vietas lydėjęs kunigas suskubo atsisveikinti ir iš jo povyzos buvo matyti, kad artyn klubo jis tikrai neis“ Augustinas: „Viduje pasijutome teleportuoti į XX a. pradžios darbininkų užeigą su nemažai alkoholio ir apgirtusių žmonių (nors buvo rytas). Kairieji taip nesaugojo lietuvybės, tad lietuviškų simbolių atrodė mažai, juos net stelbė lenkiški. Nors, kaip pasakojo nariai – bent trečdalis narių yra lietuvių kilmės. „Dabar mes nepolitinė organizacija, susitinkam pabendrauti, tačiau mūsų steigėjai – taip, buvo netikintieji lietuviai”. Didžiausias nustebimas laukė prie įėjimo. Ištisa serija senų nuotraukų iškabinta ant sienų. Štai vienoje jų pozuoja „Historiko Daukanto lietuvių draugija”, veikusi Grand Rapidse. Nuotraukos data 1913 m. Kažkaip siurrealistiška ateiti į kažkokį Amerikoje komunistų įsteigtą klubą, apie kurį informacijos neradome iki paklausdami vietinių, ir rasti ten lietuviškas nuotraukas, lietuviškus užrašus, kabančius tame pat koridoriuje ilgiau nei egzistuoja Lietuvos Respublika. Ir tikriausiai ilgiau, nei koks klubo narys dar mokėjo juos perskaityti…“ Aistė: „Tada nuėjome į kitą, garsesnį lietuvių klubą: „Vytauto Kareivio paramos draugiją”. Ten plazda trispalvė, ten greta baro – lietuvybės muziejėlis. Tautininkų klubas. Steigimo data – 1910 m.“ Augustinas: „Eksponatai ten nustebino dar labiau. „Draugija iš pradžių buvo sukarinta” - pasakojo vietiniai - „marširuodavo po Grand Rapidsą su uniformomis, buvo kaip Lietuvos kariai”. Viena uniforma dabar – jų muziejėlyje. Paklausiau, kokie dabar „Vytauto Kareivio paramos draugijos” santykiai su „Lietuvos sūnumis ir dukterimis”. „Jokių. Ten bolševikai.” - nukirto pašnekovai lietuvių klube. „Vaikystėje tėvai mums net neleisdavo artintis prie to klubo“. Per visas „Tikslas – Amerika” ekspedicijas Grand Rapidse pirmą kartą išgirdau tokius dalykus ne pasakojimuose apie praeitį, o apie dabartį. Visuose kituose lankytuose miestuose komunistinės organizacijos tarp lietuvių nunyko greitai po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir lietuviai išvydo tikrąjį komunizmo veidą. Atėjo laikas važiuoti į mažuosius Mičigano miestelius, lietuvių stovyklas – pažymėti „Tikslas – Amerika” žemėlapyje dar kitokį lietuviškosios Amerikos veidą.“ Aistė: „Atsisveikinome su mus lydėjusiu Broderick Dana Norkus, Grand Rapidso lietuvių bendruomenės pirmininku, kuris – ir tikras tiltas tarp skirtingu laiku imigravusių ir skirtingų pažiūrų lietuvių. Jo niekas neaugino lietuviu, priešingai – kruopščiai tai nuo jo slėpė, bet 1987 m., kai mirė jos senelis, jis atrado savo kilmę ir tai iš esmės pakeitė jo gyvenimą – pradėjo mokytis lietuvių kalbos, savo sūnus ėmė leisti į lituanistinę mokyklą, įstojo į Lietuvių bendruomenę, „Vytauto Kareivio draugiją”, net įsivaikino mergaitę iš Šiaulių! Labai norėtųsi, kad tokių „tiltų” būtų daugiau.“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 09 08. |
Grand Rapidso klebonijoje su klebonu Augustinas Žemaitis žiūri senas gimimų registracijas. Kairėje - Jonas Treška.
Grand Rapidso lietuvių komunistų klube koridoriuje stebime šimtametes lietuvių nuotraukas
Grand Rapidso lietuvių kapinėse
Dalintis:
Kasteris ir Ludingtonas (Mičiganas)
Priešingai negu likusioje JAV dalyje, į Kasterį/Ludingtoną lietuviai nevyko dirbti kasyklose ar fabrikuose. Kaip ir Lietuvoje ten jie tęsė žemės dirbimo tradicijas, investavo JAV užsidirbtus pinigus į fermas. Ta vietovė net buvo vadinta „Naująja Lietuva“.
Lietuviai žemę čia supirko dar XX a. pradžioje, tačiau net 2000 metų surašymo metu tai vis dar buvo patys lietuviškiausi kaimai Mičigane ir apskritai Vidurio Vakaruose. Pavyzdžiui, Aironsas ir Kasteris – 4 proc lietuvių, Fauntenas ir Liuteris – 3 proc. lietuvių, Skotsvilis ir Frisoilas – 2 proc. lietuvių.
Pavadinimą "Naujoji Lietuva" sugalvojo lietuvių nekilnojamojo turto magnato Anton Keledis, ir "aukščiausiame taške" lietuviai turėjo 360 ūkių, daugybė kurių ir toliau priklauso lietuvių palikuonims. Iš viso į regioną kadaise atvyko gyventi apie 1200 lietuvių.
Lietuviams Budzinskams priklausantis svirnas, puoštas lietuviškais motyvais (Faunteno kaimas)
Lietuvių ūkininkų palikimas Kasterio apylinkėse
„Naujojoje Lietuvoje“, priešingai nei kitur, lietuviai niekad neįkūrė tautinių katalikų bažnyčios parapijų. Tam jie neturėjo poreikio, nes ir eilinėse "bendrose" parapijose lietuviai sudarė tikinčiųjų daugumą. Kasterio ir Aironso bažnyčiose tarnavo lietuviai kunigai, ilgus metus vyko Mišios lietuvių kalba. Kasterio Šv. Marijos bažnyčia, nors pastatyta XX a. 7 dešimtmetį, padabinta Vilniaus Aušrs Vartų Mergelės reljefu virš centrinio įėjimo (su lietuvišku užrašu), o viduje stovi Šiluvos Marijos skulptūra (dešinėje navos pusėje).
Bažnyčios architektas irgi lietuvis – žymusis Jonas Mulokas, garsus savo Moderniu lietuvišku stiliumi, kuriame tradicinės detalės persipina su šiuolaikinėmis medžiagomis. Visgi, kadangi parapija oficialiai nebuvo lietuviška, bažnyčioje nėra tiek lietuviškų elementų kaip įprasta Muloko kūrybai. Tačiau jau vien tai, kad bažnyčia – svirno formos – drauge primena ir Lietuvos, ir Kasterio žemdirbystės tradicijas.
Kasterio Šv. Marijos bažnyčia
Aušros Vartų Mergelės simbolis virš Šv. Marijos bažnyčios Kateryje įėjimo
Viena labiausiai tą lietuvių ūkininkų erą primenančių vietų yra Andrulio sūrinė, tebegaminanti lietuvišką sūrį pagal dabartinės savininkės močiutės receptą. Sūrinė įkurta XX a. 5 dešimtmečio pradžioje ir priklauso tai pačiai Andrulių šeimai. Sūrinėje dirba jau ketvirtoji giminės karta skaičiuojant nuo jos įkūrimo ir penktoji – nuo imigracijos iš Lietuvos į JAV. Sūrio galima nusipirkti sūrinės prieangyje, o sutarus iš anksto ir esant nedidelei grupei vedamos ekskursijos po sūrinę. Pati sūrinė šiuo metu dirba nereguliariai – tik tuomet, kai esama užsakymų, mat Andrulio sūriai ekologiški, be konservantų, tad jų galiojimo laikas trumpas. Jonas Andrulis, vienas sūrinės įkūrėjų, paminėtas ir Kasterio bažnyčioje tarp fundatorių.
Andrulio sūrinė
Andruli sūris
Andrulio sūrinės vidus
Be Andrulio šeimos regione gyvena ir daugiau lietuvių ūkininkų šeimų. Lietuvybę gali išvysti ir ant lietuviškais raštais bei spalvomis dažyto lietuviško svirno Donteno kaime. Svirno savininkai Budzinskai dalyvavo svirnų puošybos projekte "Mason County Barn Quilt Trail", kurio metu 11 regiono svirnų papuošti motyvais, susijusiais su vietos istorija. Tik vienintelis Lietuviškas svirnas puoštas tautiniais motyvais.
Lietuviškas svirnas
Teritorijoje atskirų lietuvių kapinių nėra, tačiau Lakeview kapinėse daugybė palaidotų žmonių - lietuviai. Regione yra ir daugiau lietuviškų ženklų, kaip lietuviški kryžiai, lietuviškos pavardės iškabose ir t.t.
![Pakelės kryžius prie Aironso [Irons] miestelio, pastatytas gretimo ūkio lietuvių šeimininkų įamžinant jų apsilankymą Lietuvoje 1995 m.](http://global.truelithuania.com/wp-content/uploads/2012/09/MichiganCusterKoplytstulpis-538x303.jpg)
Rako lietuvių skautų stovykla
Be jokios abejonės pati didžiausia lietuviška vieta Kasteriokrašte yra Rako lietuviška skautų stovykla, užimanti 33 ha mažai žmonių rankų paliestos miško teritorijos (naudojami 16 ha).
[caption id="attachment_4249" align="alignnone" width="538"]
Lituanica pastovyklės pastatas – vienas lietuviškų pastatų Rako stovyklos teritorijojeKiekvieną vasarą "Rakas" atgyja per pagrindinę 2 savaičių skautų stovyklą, į kurią susirenka apie 250 skautų, daugiausia iš Čikagos. Kitu metu vyksta ir mažesnės stovyklos. Be pagrindinių skautijos dalykų skautai šioje stovykloje ugdomi stipria lietuviška dvasia, jiems perduodamos tradicijos per šokius, dainas. Stovyklos architektūra yra labai lietuviška. Joje – ir koplytstulpiai, o kiekvienas pastatas turi savitų lietuviškų elementų.
Koplytstulpis Rako stovykloje
Mažas koplytstulpis Rako stovykloje
Nors pastatų daug, skautai nakvoja palapinėse. Didžiausias paminklas "Rake" yra prie pagrindinio įėjimo: jis susideda iš bokšto su tradiciniu skautų simboliu viršūnėje ir 2018 m. įrašytais rėmėjais paminklo papėdėje ant plytų. Yra ten ir memorialinė lenta, dėkojanti Pranui Rakui už stovyklai dovanotą žemę (tada buvo sudaryta 50 metų nuomos sutartis ir sulygtas 1 doleris nuomos mokesčio; po to žemė buvo išpirkta Čikagos skautų).
Rako stovyklos pagrindinis paminklas
Stovykla susideda iš pastovyklių, kurių kiekviena turi po savo virtuvę. Visos pavadintos lietuviškai - Kernavė, Lituanica, Nerija, Aušros Vartai. Esama ir papildomų pastatų, kaip antai – pirmosios pagalbos stotis. Daugelis pastatų statyti 1965-1975 metais, bet vėliau remontuoti, plėsti.
Kernavės pastovyklės pagrindinis pastatas Rako stovykloje
Vyčių aikštė su etninias elementais dedikuota Vyčiams (taip vadinami prisiekę visą gyvenimą skautais likti JAV lietuvių skautai).
Vyčių aikštė Rako stovykloje
Lietuviški simboliai Vyčių aikštėje Rako stovykloje
Stovyklos teritorija paprastai ne sezono metu užrakinta ir negali būti aplankyta. Iš ~250 žmonių pagrindinės stovyklos metu, 66% jų yra vaikai ir 33% - suagusieji. "Aukso amžiuje" (XX a. antros pusės pradžioje) "Rake" stovyklausavo apie 1000 lietuvių.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Kasteryje žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Kasterį dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Kasteris
|
Aistė: „Trečioji Mičigano lietuvių stovykla – Čikagos skautų „Rakas” – yra toliau į šiaurę, gražioje Kasterio kaimo apylinkėje. Toks lietuviškas miškas. Skautai ten kasmet susirenka porai savaičių, bet stovyklos prižiūrėtojai iš Čikagos atvažiuoja gerokai dažniau. Ir mus lydėjusi Lintakų šeima tyrinėjo stovyklą praėjusių žvėrių pėdsakus, pakvietė kartu nukelti ant elektros laidų užvirtusį medį...“ Augustinas: „Vieta Rakui parinkta ne šiaip sau: ten dar nuo 1905 m. kūrėsi „Naujoji Lietuva”, unikali lietuvių ūkininkų bendruomenė (beveik niekur kitur JAV lietuviai nedirbdavo žemės, o verčiau triūsdavo fabrikuose). Kalbama apie 360 čia gyvavusių lietuvių ūkių. Vienas to meto lietuvių žemvaldžių ir išnuomavo po 1 dolerį į metus savo žemę skautų stovyklai. Rakas – jo pavardė. Lietuviško paveldo tose apylinkėse reikėjo paieškoti, bet jo – gana gausu. „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome Andrulio sūrinę, kurios lietuviškus sūrius, gaminamus ta pačia technologija nuo 1942 m., žino daugelis vyresnių JAV lietuvių. Vadovė Shannon Andrulis pasakojo, kad gamyklą įsteigė jos senelis, o iš Lietuvos imigravo proseneliai. Dabar „prie staklių” jau stoja jos sūnus – penktos kartos JAV lietuvis. „Mano pagrindinis gyvenimo noras buvo gaminti šį sūrį” – pasakojo Shannon – „Broliai ir seserys išvažiavo, o aš pasilikau ir mėginu atgaivinti fabriką. Džiaugiuosi, kad darbininkai išmokė amato ir mano sūnų, dabar jis prižiūri įrangą”. O įranga – labai sena. Net nustebau, kaip nemoderniai, net nutriušusiai atrodo gamykla – juk Amerikoje tikėtumeis ko kito. Bet amerikiečiams tai, matyt, Andrulio sūrio privalumas – daugiau rankų darbo, meilės. „Jokių konservantų” – sakė Shannon – „Todėl gamykla veikia tik kai užsako partiją”. Kai mes lankėmės, neveikė.“ Aistė: „Apylinkėse matėme ir lietuviškų kluonų pagražinimų, Stakėno fermą, lietuvišką užrašą virš vietos bažnyčios durų (ten nebuvo lietuvių bažnyčia, bet lietuvių apylinkėje gyveno tiek daug, kad jie nustelbė visus kitus katalikus). Ir daug lietuviškų pavardžių kapinėse.“ Augustinas: „Po ramios nakties, anksti ryte išplaukėme per Mičigano ežerą į Viskonsiną. Paskutiniu ežero garlaiviu „SS Badger” kuris, statytas 1952 m., Amerikoje jau įrašytas į paveldo sąrašus. Norėtųsi ir lietuvišką paveldą taip išsaugoti – ir gerokai senesnis, deja, kartais virsta dulkėmis. Viskonsine, spėjome, daug kas bus prarasta: nors atkakliai ieškojome, kai kuriuose istoriškai „lietuviškuose“ miestuose net kontaktų nepavyko rasti. Tačiau įdomių dalykų radome ir Viskonsine“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 09-10. |
Mičigano ežeras netoli Kasterio
Mičigano ežeras netoli Kasterio
Andrulio sūrių fabrike
"Tikslas - Amerika" savanoriai Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Lietuviško kluono Kasteryje
Augustinas žemaitis (dešinėje) su Lintakų šeima žiūri į lietuvių aukotojų Rako stovyklai plokšteles Rako paminklo papėdėje
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Kasterį ir Raką dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Kasteris ir Rakas
|
Aistė: „Trečioji Mičigano lietuvių stovykla – Čikagos skautų „Rakas” – yra toliau į šiaurę, gražioje Kasterio kaimo apylinkėje. Toks lietuviškas miškas. Skautai ten kasmet susirenka porai savaičių, bet stovyklos prižiūrėtojai iš Čikagos atvažiuoja gerokai dažniau. Ir mus lydėjusi Lintakų šeima tyrinėjo stovyklą praėjusių žvėrių pėdsakus, pakvietė kartu nukelti ant elektros laidų užvirtusį medį...“ Augustinas: „Vieta Rakui parinkta ne šiaip sau: ten dar nuo 1905 m. kūrėsi „Naujoji Lietuva”, unikali lietuvių ūkininkų bendruomenė (beveik niekur kitur JAV lietuviai nedirbdavo žemės, o verčiau triūsdavo fabrikuose). Kalbama apie 360 čia gyvavusių lietuvių ūkių. Vienas to meto lietuvių žemvaldžių ir išnuomavo po 1 dolerį į metus savo žemę skautų stovyklai. Rakas – jo pavardė. Lietuviško paveldo tose apylinkėse reikėjo paieškoti, bet jo – gana gausu. „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome Andrulio sūrinę, kurios lietuviškus sūrius, gaminamus ta pačia technologija nuo 1942 m., žino daugelis vyresnių JAV lietuvių. Vadovė Shannon Andrulis pasakojo, kad gamyklą įsteigė jos senelis, o iš Lietuvos imigravo proseneliai. Dabar „prie staklių” jau stoja jos sūnus – penktos kartos JAV lietuvis. „Mano pagrindinis gyvenimo noras buvo gaminti šį sūrį” – pasakojo Shannon – „Broliai ir seserys išvažiavo, o aš pasilikau ir mėginu atgaivinti fabriką. Džiaugiuosi, kad darbininkai išmokė amato ir mano sūnų, dabar jis prižiūri įrangą”. O įranga – labai sena. Net nustebau, kaip nemoderniai, net nutriušusiai atrodo gamykla – juk Amerikoje tikėtumeis ko kito. Bet amerikiečiams tai, matyt, Andrulio sūrio privalumas – daugiau rankų darbo, meilės. „Jokių konservantų” – sakė Shannon – „Todėl gamykla veikia tik kai užsako partiją”. Kai mes lankėmės, neveikė.“ Aistė: „Apylinkėse matėme ir lietuviškų kluonų pagražinimų, Stakėno fermą, lietuvišką užrašą virš vietos bažnyčios durų (ten nebuvo lietuvių bažnyčia, bet lietuvių apylinkėje gyveno tiek daug, kad jie nustelbė visus kitus katalikus). Ir daug lietuviškų pavardžių kapinėse.“ Augustinas: „Po ramios nakties, anksti ryte išplaukėme per Mičigano ežerą į Viskonsiną. Paskutiniu ežero garlaiviu „SS Badger” kuris, statytas 1952 m., Amerikoje jau įrašytas į paveldo sąrašus. Norėtųsi ir lietuvišką paveldą taip išsaugoti – ir gerokai senesnis, deja, kartais virsta dulkėmis. Viskonsine, spėjome, daug kas bus prarasta: nors atkakliai ieškojome, kai kuriuose istoriškai „lietuviškuose“ miestuose net kontaktų nepavyko rasti. Tačiau įdomių dalykų radome ir Viskonsine“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 09-10. |
Dalintis:
Mančesteris (Mičiganas)
Mančesteris garsėja kaip vieta, kurioje yra net dvi iš penkių JAV lietuviškos stovyklos: "Dainava" ir "Pilėnai". Amerikos lietuvių stovyklos nėra tiesiog poilsio erdvės - jos taip pat yra svarbi vieta lietuvybei svetur palaikyti, todėl yra pilnos įspūdingų lietuviškų paminklų.
Stovyklavimo sezono metu – daugiausia vasarą – jos sutraukia šimtus lietuvių, kurie nori praleisti laiką lietuviškoje apsuptyje, drauge su kitais lietuviais. Kai nevyksta stovyklos ar renginiai, šios vietos labiau primena lietuviškus parkus/memorialus.
Dainavos stovyklos monumentas, už kurio matyti it lietuviškame kraštovaizdyje slūgsantis ežeras
Dainavos lietuviškoji stovykla
Dainavos stovykla - didžiausia lietuvių stovykla Amerikoje. Ji įdomi ir kaip lankytina vieta, nes joje daug lietuviškų elementų. Tai - didžiulis lietuviškas parkas (91 ha). Dainava atvira visiems lankytojams, išskyrus medžioklės sezoną. Pačios stovyklos daugiauisa vasaromis, o ne stovyklų metu čia galima pasivaikščioti ir pasigrožėti (turėkite omenyje, kad stovykla saugoma ir joje leidžiama vaikščioti ir žiūrinėti, tačiau draudžiama rengti vakarėlius).
Dainava
Kryžių kalnas - simbolinė Dainavos stovyklos širdis – maža žymiojo Šiaulių kryžių kalno kopija. Jis pradėtas kurdinti čia 1975 m.; kaip ir didysis jos brolis Lietuvoje, nuolat auga naujais kryžiais ir toliau. Dabar ten yra 8 didžiuliai kryžiai ir daug mažų, dar mažesni kabinami ant didžiųjų visai kaip Šiauliuose. Visai neseniai pastatyti ir dar ilgaamžiškesni metaliniai kryžiai (2011 m. - Mariaus Narbutaičio, 2008 m. - Ateitininkų). Trys didieji kryžiai dedikuoti Jonui Masiliūnui, sovietų nužudytam tarpukario Lietvos politikui (1899-1942), Aidui Kriaučiūnui ir Bradūno šeimai. Kaip ir kitur, Dainavos stovykloje kryžiai turi tiek religinę, tiek tautinę potekstę.
Dainavos kryžių kalnas
Vienas Dainavos kryžių iš arti
Puiki atmosfera laukia ir kitoje Dainavos stovyklos vietoje - Dainavos koplyčioje po atviru dangumi, kur stovyklavimo metu laikomos Šv. Mišios. Ji įrengta taip, kad būtų matyti Dainavos kryžių kalnas, o pasiekiama siauru miško takučiu. Prie įėjimo stovi Rūpintojėlis. Takelis apsuptas lietuviškomis kryžiaus kelių stotimis. Miško koplyčia sukurta kunigo Luko Laniausko.
Altorius, už kurio ainavos stovykloje matyti Kryžių kalnas
Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Dainavos stovykloje
Dainavoje daug religinės simbolikos. Didele dalimi tai lėmė faktas, jog stovykla įkurta Lietuvos Amerikos Romos katalikų federacijos, kuriai priklauso Ateitininkai, uždrausti Sovietų okupacijos metu Lietuvoje ir tęsę savo darbus išeivijoje JAV. Todėl stovykloje katalikiškos tradicijos vaidina svarbią rolę. „Dainavoje“ nemažai ir lietuviško tautinio meno, kaip antai – lietuviškos medžio drožybos. Daugelis religinių kryžių taip pat padabinti lietuviškais patriotiniais simboliais. Katalikiškas tikėjimas ir lietuviškoji kultūra yra du poliai, ant kurių ir suręsta „Dainavos“ stovykla.
Pagrindinis pastatas stovykloje – Adolfo Damušio namas, dar kartais vadinamas ir „Baltaisiais rūmais", pastatytas 1964 m. Jis stovi religinių ir patriotinių simbolių apsuptyje, tarp kurių - ir medinė Šv. Kazimiero skulptūra , memorialas Romui Kalantai (autorė Stasė Smalinskienė), siena su užrašu "Dainava – Mūsų Lietuva" su Lietuvos žemėlapiu, ~2,5 m aukščio Rūpintojėlis, puoštas stilizuotu Vyčiu (autorius Adolfas Teresius, 1999).
Siena su užrašu "Mūsų Lietuva" (Our Lithuania)
„Šv. Kazimiero kryžius Dainavoje“
Romo Kalantos paminklas „Dainavoje“
„Dainavos“ Rūpintojėlis
Lietuviška simbolika kitoje Rūpintojėlio pusėje
Stovykloje yra ir rodyklės, rodančios atstumą nuo jos iki įvairiausių pasaulio vietų ir miestų, iš kurių atvyksta „Dainavos“ stovyklautojai. Lietuva nuo jos nutolusi 7400 km. Lygiai kaip Lietuvoje, atstumai matuojami kilometrais, o ne myliomis.
„Dainavos“ rodyklės
Stovyklos vakarinėje dalyje – Spyglio ežeras su paplūdimiu. Ši vieta buvo vienintelė galimybė įrengti stovykloje paplūdimį, ir tai pareikalavo reikšmingų inžinerinių įžvalgų ir pastangų, kurias XX a. 6 dešimtmetyje įdėjo lietuviai specialistai Adolfas Damušis, Baltakis, Bajorūnas.
Iš paplūdimio galima užlipti ant simboliškai vadinamo Rambyno kalno. Tai – aukščiausia stovyklos vieta ir todėl mėgstama stovyklautojų, nors, teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ant jos lietuviškų paminklų nėra.
Rambyno viršūnėje
Sankryžoje, kur susikerta keliai į pagrindinį pastatą ir į paplūdimį bei Rambyną, esama gražių dirbinių - “Dainavos“ seniausias koplytstulpis (suręstas 1961 m., autorius V. Veselka, funduotas A. Abišalaitės) ir pagrindinis „Dainavos“ ženklas , išraižytas medyje, su Gediminaičių stulpais ir Vyčio kryžiumi viršūnėje.
„Dainavos“ koplytstulpis ir Spyglio ežeras už jo
„Dainavos“ sklypą lietuviai įsigijo 1955 m., o pačią stovyklą pastatė 1956 m., nuo to nuolat ją po truputį plėtė. „Dainavos“ tikslas visais laikais buvo sukurti vietą, kur vasarą joje susitiktų lietuviai vaikai ir galėtų pabendrauti su kitais lietuviškai, būtų ugdomi lietuviška dvasia. Tai buvo ypač svarbu pasitraukusiems iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo dešimtims tūkstančių lietuvių, atsidūrusiems JAV ir neretam besijautusiam it tremtyje. Savo tautos tradicijas jie toliau tęsė Amerikoje. Šiandien vykstančios Dainavos „paveldo stovyklos“ taip pat populiarios – nors tuo metu ir kalbama angliškai, bet lietuviškos tradicijos ir toliau sėkmingai perduodamos šia kalba. Be šių stovyklų, dar vyksta ir stovyklos lietuvių šeimoms bei lietuviškų mokyklų mokytojams.
STOP ženklas, paverstas lietuvišku STOK
Vieta „Dainavai“ parinkta ne atsitiktinai – tai turėjo būti vieta tarp didelių lietuviškų kolonijų – Čikagos, Klivlendo, Detroito. Tačiau paaiškėjo, jog tokiu atveju ji būtų per toli nuo kiekvienos iš atskirų kolonijų, tad nuspręsta įsigyti universitetui paaukotą sklypą netoli Detroito, ir tokiu būdu Detroito lietuviams buvo paskirta ja rūpintis.
„Dainavos“ stovyklos ženklas važiuojant keliu
„Dainavoje“ – keletas pastatų, kur nakvoja stovyklautojai stovyklų metu yra atidaryti dažniausiai vasaromis, o ne sezono metu – rakinami.
Šaulių stovykla „Pilėnai“
Tiesiai kitoje kelio pusėje nuo „Dainavos“ – stovykla „Pilėnai“. Be konkurencijos šioje stovykloje įkurdintas patriotiškiausias lietuviškas paminklas visame Mančesteryje - paminklas žuvusiems už Lietuvą. Paminklas sudarytas iš piramidės su kario veidu ir <> Vyčio kryžiumi ant šalmo. Šonuose – Vyčio kryžius, Gediminaičių stulpai. Dešinėje pusėje apačioje įvardyti žymūs kovotojai už Lietuvos laisvę, o kairėje –žinomi Lietuos nepriklausomybės karų mūšiai. Visa piramidė karūnuota tradiciniu lietuvišku kryžiumi – saule, taip pat ji apsupta koplytstulpių ) ir vėliavų stulpų, kuriuose, stovyklai veikiant, stovyklautojai iškelia Lietuvos ir JAV vėliavas. Paminklo autorius - Mykolas Abarius.
Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“
Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę iš arti
Stovyklos vartai puošti Geležiniais vilkais ir Gediminaičių stulpais. Stovyklos teritorija užima 20 akrų (8 ha), joje tyvuliuoja ir nedidelis ežerėlis. Maždaug prieš dešimt metų (2018 m. informacija) teritorija dar išplėsta įsigijus papildomos žemės.
Geležinis Vilkas ant „Pilėnų“ stovyklos vartų
„Pilėnų“ vartai su Gediminaičių stulpais
Stovykla „Pilėnai“ įkurta ~1971 m. ir priklauso Šauliams. 1918 – 1940 m. Šauliai buvo sukarintas judėjimas, jungęs patriotiškai nusiteikusius lietuvius, kurie siekė patys geriau išmokti kaip ginti Tėvynę nebūtinai prisijungiant prie kariuomenės. Tuo metu narių būta dešimtimis tūkstančių, nes tai buvo drauge ir broliška organizacija. Deja, Sovietams okupavus Lietuvą Šauliai tapo pirmaisiais naikinimo ar tremties taikiniais. Daliai jų pavyko pasitraukti už Geležinės uždangos, ir nors pati organizacija Lietuvoje buvo sunaikinta, ji tęsė savo veiklą egzilėje. Patriotiškai nusiteikę Šauliai savo išvykimą į JAV visų pirma laikė būtent tremtimi, o ne savanorišku pasitraukimu, nes jie niekuomet nebūtų palikę Lietuvos jei ne taip dramatiškai susiklostęs jos likimas ir pradėtas vykdyti lietuvių tautoas genocidas.
Stovyklos pastatuose – daug Šaulių organizacijos praeities reliktų. Be abejonės, stovykloje yra ir šaudykla.
Pagrindinio „Pilėnų“ pastato vidus
Šaulių organizacija atsikūrė Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, bet tokio populiarumo ir narių skaičiaus kaip tarpukariu jau nebesulaukė. Tik rusų agresija prieš Ukrainą paspartino didesnį žmonių prisijungimą prie Šaulių. Šaulių organizacijos skyrius Detroite savo skaičiumi tada išaugo tris kartus.
Be Šauliškų veiklų „Pilėnuose“ kasmet taip pat vyksta tradicinis Joninių šventimas – nauja, trečiabangių įvesta tradicija. Į Jonines susirenka šimtai lietuvių, ne tik Šauliai, kurie atsiveža savo palapines. Tai drauge yra ir pats geriausias laikas stovyklą aplankyti ne Šaulių organizacijos nariams, nes kitu metu stovykla dažniausiai būna užrakinta.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Mančesteryje (Mičiganas) žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Mančesterį dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Mančesteris
|
Augustinas: „Matėme, nufotografavome, „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome ir „Gabalėliai Lietuvos” internetinio paveldo enciklopedijoje aprašėme gausybę be galo įspūdingų lietuviškų vietų. Tačiau nieko panašaus į lietuviškus Mičigano kaimus ir stovyklas nebuvome lankę. Nes Mičigane – didžiausios Amerikoje lietuviškos erdvės, esančios ne miestuose ar miesteliuose, o daugybėje dešimčių kvadratinių mylių gamtos. Ta gamta Mičigane – be galo lietuviška. Gal ir todėl, o taip pat dėl nedidelio atstumo nuo svarbiausių lietuviškų „kolonijų“, Amerikos lietuviai pokariu nusprendė būtent ten įkurti tris iš penkių svarbiausių savo stovyklų. Ir tos stovyklos net mus, regėjusius jau daug lietuviškų JAV vietų, nustebino savo mastais ir lietuviška didybe.“ Aistė: „Lietuvoje šaulių šitiek daug, o iki šiol neturėjo savo stovyklos” – sakė Detroito šaulių vadovas Linas Orentas, mielai sutikęs pavedžioti mus po Detroito šaulių stovyklą „Pilėnai”. Amerikoje tai nesuprantama: kiekviena didelė lietuvių, bent jau jaunimo, organizacija stovyklą turi. Daugelyje renkasi vaikai (kad bent vasaromis kalbėtų lietuviškai, rastų sau lietuves žmonas ir lietuvius vyrus), bet „Pilėnuose” labiau – suaugusieji šauliai, ten turintys net šaudyklą.“ Augustinas: „Kam reikalingos nuosavos stovyklos? Nes stovykla ne vien renginys. JAV lietuvių stovyklose visa aplinka – lietuviška. Štai „Pilėnuose” stūkso didingas paminklas žuvusiems už laisvę lietuviams. O kiek tokių paminklų yra kitoje gatvės pusėje Ateitininkų ir kitų lietuvių katalikų įkurtoje stovykloje „Dainava” – nesilažinčiau, kad tiksliai suskaičiavome, šitiek jų ten daug. Ten – ir Kryžių kalnas, ir miško koplyčia, ir freska „Mūsų Lietuva”, ir paminklai Šv. Kazimierui, Romui Kalantai, koplytstulpiai, liaudies dirbiniai... Kiekviena stovyklautojų, vadovų karta palieka ką savo. Stovyklaujančius vaikučius lengviau mokyti Lietuvos istorijos, kultūros. O kitiems smagu tiesiog pasivaikščioti – kaip pasakojo Detroito lietuviai, stovykla, kurios plotas – beveik 100 hektarų – dažniausiai yra atrakinta ir tarnauja kaip ramus lietuviškas parkas vidury Amerikos. O pro „Pilėnų” geležiniais vilkais įrėmintus ir Gedimino stulpais padabintus vartus visi laukiami įvažiuoti per Jonines, kurios ten švenčiamos tradiciškai. Linas Orentas pasidžiaugė, kad tarp Joninių svečių nuolat atsiranda ir norinčiųjų įstoti į Šaulius: vienu metu Detroite šaulių buvo sumažėję iki 20, dabar jau yra 60.“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 07. |
Su Janina Udriene, Linu Orentu "Pilėnų" stovykloje (Augustinas Žemaitis dešinėje)
Pietų metas Pilėnų stovykloje
Dalintis:
Maskigonas (Mičiganas)
Maskigono mieste yra Lietuvių klubas, kurio tik maža dalis narių yra lietuviai. Nepaisant to, jis mėgina saugoti lietuviškas tradicijas. Po to, kai senasis Lietuvių klubo pastatas 2008 m. sudegė (kartu su daugeliu klubo dokumentų), ~300 klubo narių, atstatydami klubą, vėl nupirko Lietuvos vėliavą, lietuviškus simbolius.
Maskigono lietuvių klubas
Klubas veikia paprastame vienaukščiame pastate su baru. Kaip tik baras ir pritraukia čia daugiausiai žmonių. Išorėje nuolat plazda Lietuvos ir JAV vėliavos, viduje yra ir daugiau Lietuvos vaizdų. Viena klubo narių parašė klubo receptų knygą, tarp kurių - ir lietuviški receptai.
Maskigono lietuvių klubo kampas su lietuviškais daiktais
1952 m. parašytuose klubo įstatuose skelbiama, kad "Kiekvienas narys kilniai įsipareigoja visų pirma ginti JAV, tačiau taip pat yra skatinamas amžinai prisiminti ir šlovinti kilnios ir senos lietuvių tautos atsiminimus, šlovingumus ir grožybes". Faktas, kad klubo dokumentai sudegė per gaisrą, neleidžia taip užtikrintai pasakyti, kada klubas įsteigtas.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Mičigane žemėlapis
Dalintis:
Lietuviško paveldo rytiniuose JAV Vidurio Vakaruose žemėlapis
Lietuviško paveldo vakariniuose JAV vidurio Vakaruose (Mičigane, Ohajuje) ir vakariniame Ontarijuje (Kanada) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Ohajuje, Mičigane, Ontarijuje.
