Niujorkas (miestas)
Niujorkas (8,5 mln. gyv., su priemiesčiais 14 mln.) visomis prasmėmis yra vienas pasaulio centrų. 1930-1950 m., kaip tik, kai vyko antroji lietuvių imigracijos banga, tai buvo ir didžiausias pasaulio miestas; didžiausias JAV miestas jis yra ligi šiol.
Tarpukariu, kai aukščiausias Lietuvos "dangoraižis" buvo Geležinkelių valdyba Vilniuje, čia jau stovėjo šimtaaukščiai; kai pas mus 80% žmonių dar gyveno kaimuose Niujorke gyventojų buvo daugiau, nei visoje Lietuvoje. Priešingai kai kuriems kitiems pramoniniams JAV miestams Niujorkas visad išlaikė savo svarbą ir jo lietuvių bendruomenė vis atsinaujina. 1930 m. Niujorke gyveno per 15 000 lietuvių; ir tada, ir dabar daugiau Amerikos lietuvių tėra Čikagoje.
Tarp gausybės lietuviškų vietų Niujorke – paminklai ir atminimo lentos žymiems lietuviams, kai kurie įrengti svarbiausiosiose miesto vietose taip pažymint lietuvių svarbą JAV. Niujorke buvo lietuvių bažnyčios, iš kurių tebeveikia ir yra įrengtos labai įspūdingai lietuviškai. Keletas senų lietuvių organizacijų štabų įsikūrę Manhetene.
Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčios altorius. Ant jo - lietuviški simboliai, tokie kaip vėliava, kryžiai-saulės ir t.t.
Niujorkas taip pat suvaidino svarbų vaidmenį daugybės žymių lietuivų gyvenime ir išliko su jais susijusių vietų. Iš čia į lemtingą skrydį pakilo Steponas Darius ir Stasys Girėnas, remdamasis savo gyvenimo Niujorke patirtimi „Baltą Drobulę“ parašė Antanas Škėma (jo kapas irgi Niujorke), ten Fluxus judėjimą vystė Jonas Mekas ir Jurgis/George Mačiūnas.
Jogailos statula Niujorko centriniame parke
Kvinsas ir jo moderni tautinė bažnyčia
Dar prieškariu lietuviai Niujorke turėjo savo bažnyčias. Pati unikaliausia Niujorko lietuvių bažnyčia - Viešpaties Atsimainymo Kvinse (Transfiguration, 64-14 Clinton Avenue). Pirmoji bažnyčia ten pastatyta 1908 m., tačiau pirmąsyk dėl gaisro, o po Antrojo pasaulinio karo - dėl smarkiai padidėjusios lietuvių bendruomenės - perstatyta. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1962 m. Bažnyčia yra mėginimas sukurti modernų, bet tautinį lietuvišką architektūrinį stilių - kas buvo neįmanoma sovietų okupuotoje Lietuvoje ir iki šiol nebandyta niekur kitur, kaip tik Amerikos lietuvių. Ji buvo pripažinta ir to meto nelietuvių bei kartais laikoma brandžiausiu interjero kūrėjo V. K. Jonyno ir architekto Jono Muloko bendru darbu (šie lietuviai taip pat pastatė ne vieną bažnyčią ano meto Ilinojuje). Už Atsimainymo bažnyčią J. Muloka sapdovanotas Amerikos architektų sąjungos premiją, šį darbą "The New York Times" (1962 12 02) įvertino tarp architektūriškai geriausių tų metų statinių Niujorke.
Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia
Nors bažnyčia pastatyta iš šiuolaikinių medžiagų (plytų, metalo, stiklo, o ne medžio) ir naudoja modernius dizaino elementus (pvz. statula virš įėjimo), kone visame kame ten yra ir lietuviški simboliai. Visų pirma, jau pati bažnyčios forma primena kaimo klėtį, stogą puošia žirgeliai. Varpinė primena koplytstulpį (beje, šventoriuje stovi ir vienas tikras koplystulpis, dedikuotas lietuviams, žuvusiems už tikėjimą ir laisvę). Ją karūnuoja lietuviškas kryžius-saulė, kuriame yra dar ir mėnuliukas (subtiliai apjungiami krikščioniškas ir senasis pagoniškas lietuvių tikėjimai). Kone visi kryžiai bažnyčios viduje – irgi kryžiai-saulės (įskaitant didįjį virš altoriaus). Virš bažnyčios įėjimo kiekvieną pasitinka lietuviški žodžiai: „Mano namai – maldos namai“, o lietuviška vėliava amžinai plazda greta JAV vėliavos.
Vyčio kryžiais padabinti suolai Atsimainymo lietuvių bažnyčioje
Lietuvišku V.K. Jonyno stiliumi dekoruotos klausyklos Atsimainymo lietuvių bažnyčioje
Bažnyčios viduje lietuviški ornamentai yra net ant šviestuvų, o kiekvieno suolo šone – Vyčio kryžius. Be abejo, yra ir lietuvių šventųjų bei religinių tradicijų vaizdų. Taip pat yra ir Lietuvos vėliava. Angliška atminimo lenta primena Praną Bulovą (Frank Bulovas), ilgą laiką kunigavusį bažnyčioje. Prie bažnyčios Perry gatvei net suteiktas simbolinis Monsinjoro Prano Bulovo prospekto vardas. Pati bažnyčia atidaryta kasdien mišioms (dauguma - nelietuviškos).
Monsinjoro Franko Bulovo gatvės ženklas
Pastate šalia bažnyčios įsikūrusi Amerikos lietuvių labdaringa organizacija Šalpa. Ji renka labdarą iš (daugiausiai) Amerikos lietuvių ir skirsto ją religinei veiklai Lietuvoje. Sovietų okupacijos metais ji palaikė "Katalikų bažnyčios kroniką" - slaptą leidinį okupuotoje Lietuvoje, rinkusį ir skleidusį informaciją apie lietuivų persekiojimus. Poi Lietuvos nepriklausomybės padėjo atkurti sovietų nusiaubtas bažnyčias ir parapijas.
Bruklino Viljamsburgas – buvęs lietuvių rajonas
Viljamsburgo dalis Brukline XX a. pradžioje buvo Niujorko lietuvių rajonas. Nors dauguma lietuviškų vietų ten užsidarė, tebestovi du bažnyčių pastatai (viena veikianti), yra Lietuvos (Lituanica) aikštė, bent viena lietuviška iškaba.
Šimtmečiu už Kvinso lietuvių bažnyčia senesnė (1863 m.) Bruklino Apreiškimo bažnyčia (259 N. 5th Street) – lietuvybės rajone širdis. Ją statė vokiečiai (architektas Francis Himpler), o lietuviška parapija įsigijo 1914 m. Nuo to laiko interjeras iš dalies įrengtas lietuviškai, pastatyti Aušros vartų, Palaimintojo Jurgio Matulaičio altoriai (atkelti iš kitų, uždarytų lietuvių objektų: Bruklino vienuolyno ir Šv. Jurgio bažnyčios, nes Apreiškimo bažnyčia liko gyviausia Niujorko lietuviška parapija). Taip pat, ant šoninių sienų arčiau altoriaus – gražios Aušros Vartų Marijos (kairėje, 1972 m. įrengta vietoje vienuolių balknono) ir Aušros Vartuose kabančiam šiam paveikslui besimeldžiančio Šv. Kazimiero (dešinėje, 1929 m.) freskos. Abi apsuptos tautinėmis juostomis, o į pirmąją dar įeina ir Lietuvos bei Vilniaus herbai. Lietuviai 1929 m. įrengė ir vitražus aplink altorių, viršutinę altoriaus dalį (1929 m.). Visos šios detalės, kartu su senesnėmis vokiškomis detalėmis (1866-1868 m. Muncheno dvaro tapytojo Esthel freskos navos viršuje, 1870 m. vitražai, nors jų aukotojų vardai sulietuvinti) pritraukia bažnyčion ne vien tikinčiuosius, bet ir architektūros mėgėjus; ji kasmet dalyvauja „Open House New York“ atviros architektūros savaitgalyje.
Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios išorė
Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios vidus
Aušros Vartų Marija su Lietuvos ir Vilniaus herbais Apreiškimo lietuvių bažnyčioje Niujorke
Jurgio Matulaičio ir Aušros Vartų Marijos altoriai Apreiškimo bažnyčioje Niujorke
Mišios vyksta lietuviškai ir, kadangi dabar apylinkėse daug imigrantų iš Lotynų Amerikos, ispaniškai.
Bažnyčios išorėje stovi Lietuviškas kryžius-saulė bei Lietuviškas koplytstulpis su užrašu Šv. Marija, saugok Lietuvą ir jos vaikus“ apačioje ir Rūpintojėliu viršuje. Kadangi vietos mažai, šventoriaus bažnyčia neturi, jie – beveik atremti į bažnyčios sieną.
Rūpintojėlis Viljamsburgo koplytstulpio viršuje
Lietuviškas kryžius-saulė prie Apreiškimo bažnyčios Niujorke
Anksčiau greta bažnyčios veikė lietuvių seserų vienuolynas (parduotas 1975 m.) ir mokykla, kur tos seserys mokė (uždaryta 1972 m.) - tiesa, aikštė priešais bažnyčią iki šiol vadinama lietuvės sesers Nikodemos vardu.
Nedidelis paminklas seserei Nikodemai Nikodemos aikštėje
Mažėjo ir lietuvių parapijiečių skaičius: nuo ~4000 šeimų iki ~1000 šeimų 1990 m. iki ~250 šeimų 2017 m.
Brukline būta ir Mergelės Marijos Angelų Karalienės lietuvių bažnyčios (Roebling ir S 4th gatvės), bet šis klasicistinis pastatas 1981 m. uždarytas, dabar El Puente akademija be lietuvybės ženklų. Garsieji V. K. Jonyno vitražai, puošę šią bažnyčią, iškelti į Aušros Vartų Marijos bažnyčią Manhetene.
Marijos, Angelų Karalienės lietuvių bažnyčia Niujorke
Tarp abiejų bažnyčių – tikriausiai paskutinė lietuviška iškaba rajone, „Vasikausko baras“. Pats baras, tiesa, seniai uždarytas.
Uždaryto Vasikausko baro iškaba
Įdomu, kad Viljamsburge tarp lietuvių imigrantų kūrėsi ir buvę Lietuvos totoriai. 1931 m. jų šiame rajone įkurta mečetė yra seniausia JAV veikianti mečetė, nes tuo metu daugiau žymesnių musulmoniškų bendruomenių JAV dar nebuvo. Tiesa, Lietuvos totoriai, kaip ir lietuviai, iš rajono išsikėlė, tad mečetė atvira tik per šventes. Kaip ir Lietuvos mečetės, ji medinė.
Seniausia JAV mečetė Viljamsburge. Google Street View
Dar viena svarbi Viljamsburgo lietuviška vieta, tarp 2 gatvės, Hewes gatvės ir Union prospekto, yra Lituanica aikštė (Lituanica square), dar vadinama Lietuvos aikšte. Šis trikampis parkelis dedikuotas S. Dariui ir S. Girėnui, jiems čia stovi nedidelis paminklas (1957 m.) su aukštu vėliavos stiebu viršuje (Lietuvos vėliavos nėra). Paminklėlio šonuose – metalinė plokštelė su Dariaus ir Girėno veidais bei lietuviška jų citata „Šį savo skridimą skiriame ir aukojame tau, jaunoji Lietuva“. Paminklą finansavo Niujorko lietuviai. Greta aikštės stovinčiame pastate veikė Amerikos lietuvių piliečių klubas (Lithuanian American Citizens Club) - tą žymi kertiniame akmenyje išlikusios raidės L.A.C.C. 1907-1931.
Lietuvos aikštės paminklas Brukline
Amerikos lietuvių piliečių klubo kertinis akmuo
Darius ir Girėnas 1933 m. savo lemtingam skrydžiui pakilo irgi iš Bruklino, iš atokiau nuo Viljamsburgo esančio Floido-Beneto oro uosto. Lietuvos siekis 2013 m. įamžinti lakūnų atminimą sparnu šiame aerodrome nesulaukė sutikimo, bet jiems įrengta atminimo lenta, o priešais aerodromo administracinį pastatą 2013 m. Niujorko lietuviai menininkai Julius Ludavičius ir Laura Zaveckaitė pastatė atminimo stulpą. Pats oro uostas, iš kurio kilo dažnas Atlanto skrydžių „pionierius“, nebenaudojamsa (menko jo dydžio Niujorkui nepakanka), yra labiau kaip parkas, kur buvusiais kilimo takais galima pasivaikščioti, pasigerėti apgriuvusiais angarais, kuriuos, tada dar naujus, regėjo prieš pakilimą Darius ir Girėnas.
Lituanica paminklinis stulpas prie Floido-Beneto oro uosto (sukurtas Ludavičiaus ir Zaveckaitės)
Floido-Beneto oro uosto terminalas
Floido-Beneto oro uosto pakilimo takas
Dar viena lietuviška vieta Brukline už Viljamsburgo ribų buvo Kultūros židinys. Šį pastatą 1974 m. lietuviai pastatė tuometiniame Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolyne. Tiek pranciškonai, tiek pasauliečiai ten kooperavosi lietuviškoje veikloje, kovoje su sovietų propaganda. Tačiau po 1990 m. nepriklausomybės pranciškonų centras persikėlė į Lietuvą; norėdami atstatyti Lietuvoje nuo sovietų nukentėjusius pastatus, jie ant brangios žemės stovėjusį vienuolyną Niujorke (taigi, ir Kultūros židinį) pardavė. Niujorko lietuvius tai labai supykdė, nes jie tikėjosi visada Židinyje vystyti lietuvišką veiklą. Su pranciškonais jie teisėsi, o galiausiai pranciškonai sutiko dalį pajamų, gautų pardavus Židinį, skirti ir pasaulietinei lietuviškai veiklai. Tačiau „Kultūros židinyje“ ir buvusiame pranciškonų vienuolyne niekas lietuviško istorijos nebeprimena, ten nebe lietuvių vienuolynas.
Buvęs lietuvių Kultūros židinys Brukline
Tačiau mirę lietuvių vienuoliai tebėra palaidoti Brukline, po įspūdingu paminklu su išgraviruota tradicine lietuviška saule. Vienoje jo pusėje surašyti visi ten palaidoti lietuviai pranciškonai, kitoje - trumpai aprašyta ordino istorija: kaip pranciškonai įsikūrė Lietuvoje ir kaip jie atsirado tarp Amerikos lietuvių. Šis Paminklas lietuviams pranciškonams stovi Middle Village rajone, Šv. Jono kapinėse.
Lietuvių pranciškonų paminklas Brukline
Nugriautos Niujorko lietuvių bažnyčios
Deja, kai kurios svarbios Niujorko lietuviškos vietos neišliko.
Labiausiai liūdnai pagarsėjo Aušros vartų bažnyčia (1910 m.). Šioje vienintelėje Manheteno lietuvių bažnyčioje lietuviškos mišios nevyko jau seniai, o 2007 ji uždaryta. Vyskupija nutarė ją nugriauti ir parduoti brangią žemę. Tai sukėlė bene didžiausius po TSRS žlugimo lietuvių bendruomenės protestus: masines maldas, mitingus, budėjimus, kuriais siekiama išgelbėti šią dalelę Lietuvos, paskutinę lietuvišką JAV Aušros vartų garbei pavadintą bažnyčią, Lietuvos gabalėlį Manheteno širdyje; protestą popiežiui pareiškė net Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Vitražus valdžia paprašė grąžinti į Lietuvą. Visgi, bažnyčia buvo nugriauta.
Aušros Vartų Marijos bažnyčia šiandien atrodo lyg žaislinė tarp Niujorko dangoraižių. Dabar šios bažnyčios jau nebėra. Google Street View.
Beje, panašiu metu be didelių fanfarų ir dėmesio nugriauta ir penktoji, Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia, jos vietoje pastatyti daugiaaukščiai. Ji buvo neorenesansinė, statyta 1914 m. Vienintelis internete išlikęs jos vaizdas - nekokybiškas 2007 m. Google Street View. Priešingai nei Aušros Vartų bažnyčia, Šv. Jurgio bažnyčia nestovėjo prestižinėje vietoje, ji buvo Brukline.
Niujorko lietuviškų institucijų štabai Manhetene
Niujorke veikia ir svarbi pasaulietinė lietuvių institucija: Susivienijimas lietuvių Amerikoje, kurios istorinis štabas yra netoli Niujorko širdies, Manhetene, 307 W. 30th Street – tai renovuojamas iki buvusios didybės keturaukštis pastatas.
Susivienijimo lietuvių Amerikoje štabas
Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo didžiausia lietuviška organizacija JAV, tačiau naujų kartų imigrantus jai sekėsi pritraukti sunkiau. 1955 m. Susivienijimas dar turėjo 11948 narius, 2007 m. tik 2446, dabar - vos kelis šimtus. Pasitraukė jis ir iš draudimo veiklos, kuri, senstant nariams, tapo nebepelninga (o, be to, dar nuo Ruzvelto naujosios tvarkos laikų toks "tautinis draudimas" neteko prasmės, nes visus darbuotojus draudžia darbdaviai). Dabar tai - nepelno siekianti organizacija. XIX a. pastato senasis fasdas neseniai atkurtas.
Jonas Šliūpas Susivienijime Lietuvių Amerikoje
Neseniai SLA štabe ėmė veikti Sla 307 galerija, kur parodose eksponuojamas Amerikos lietuvių menas ir istorija bei kitas menas. Galerija turi darbo valandas, bet reikia paskambinti į duris. SLA leidžiamas ir laikraštis Tėvynė - seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis (eina nuo 1896 m. sausio 1 d.), tiesa, dabar leidžiamas nebereguliariai ir nebespausdinamas pastate.
SLA archyvai
Pastato rūsyje yra didelis mažai tyrinėtas archyvas, kuriame itin daug duomenų apie Amerikos lietuvius, nes veikdama ir kaip druadimo kompanija, SLA rinko daugiau duomenų apie narius nei įprasta. Antrame aukšte - biurai su tarpukario baldais (įsikūręs ir "Tautos fondas"). Pastaruosius sutarus gali būti įmanoma aplankyti, jei atseisite darbo metu. Viršutiniuose aukštuose - nuomojami butai, iš kurių šiandien organizacija ir gyvena.
Susivienijimo lietuvių Amerikoje pirmas aukštas su SLA307 pavadinimu
Susivieninimą lietuvių Amerikoje 1886 m. įkūrė Jono Šliūpo vadovaujami tautinininkai ir socialistai, kuriems nepatiko, kad daugelyje lietuvių bendruomenių centrinę rolę vaidino Romos katalikų bažnyčia ir jos parapijos.
Lietuvos konsulato Niujorke vidus
Niujorkas - ir politinis pasaulio centras. Čia įsikūręs Jungtinių Tautų Organizacijos štabas, tad ir Lietuvos atstovybė prie jos. Taip pat yra Lietuvos generalinis konsulatas, atsakingas už didžiąją dalį rytų JAV. Tačiau abidvi šios įstaigos veikia išnuomotose patalpose, ir todėl jose nėra kažko nelaikino lietuviško.
Manheteno paminklai lietuviams
Be jau minėtų paminklų Dariui ir Girėnui Brukline, daug paminklų ir atiminimo lentų lietuviams yra ir pačiame Niujorko centre – Manhetene.
Manhetene Broad Street ant Niujorko akcijų biržos buvo atminimo lenta pirmajam žymiam Amerikos lietuviui Aleksandrui Karoliui Kuršiui (lot. Alexander Carolus Cursius-Curtius). Šis dvarininkas čia dar 1659 m. įsteigė pirmąją miesto lotynišką mokyklą; tada Niujorkas dar buvo olandų kolonija ir vadinosi Naujuoju Amsterdamu. Lenta atidengta 1976 m., JAV 200 metinių proga, ir buvo dalis Amerikos lietuvių indėlio į Lietuvos vardo (o kartu ir liūdnos tuometinės situacijos okupacijoje) garsinimą. Deja, atminimo lentą 2018 m. kažin kas nuėmė.
Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta
Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos, užfiksuota 'Tikslas - Amerika 2017' ekspedicijos metu
Panašių pavienių kilmingų lietuvių Niujorke iki masinės imigracijos XIX a. antroje pusėje pradžios lankėsi ir daugiau. 2 Avenue ir East 22nd Street kampe prie Trijų karalių bažnyčios, vietoje, kur jis praleido kelias savaites, yra atminimo lenta Tadui Kosciuškai, 1997 m. atidengta bendromis Amerikos lietuvių ir lenkų jėgomis. T. Kosciuška kariavo už JAV nepriklausomybę, o vėliau nesėkmingai gynė Lenkiją-Lietuvą nuo susivienijusių didvalstybių. Niujorke yra ir daugiau Kosciuškos garbei pavadintų vietų, tačiau jos nėra tiesiogiai susijusios su lietuviais.
Atminimo lenta Kosciuškai Niujorke
Kita su Lietuva susijusi atminimo lenta judrioje vietoje - ant Niujorko bibliotekos (476 5th Ave) grindų. Atėjusius ten pasitinka imigranto iš Lietuvos Martyno Ratkės žodžiai, kad jis, neturėjęs galimybių gauti oficialų išsilavinimą, tobulinosi toje bibliotekoje ir todėl jai paliko savo turtą. Apie M. Ratkę informacijos rasti nepavyko, tačiau Ratkės pavardė egzistavo tarp Mažosios Lietuvos vokiečių, todėl tikėtina, kad M. Ratkė buvo vienas jų (ar mažlietuvis Ratkevičius su suvokietinta pavarde). Juk iki Antrojo pasaulinio karo vokiečiai sudarė 4,1% Lietuvos Respublikos žmonių, o mažlietuviai dar antrą kartą tiek vien Lietuvos Respublikoje.
Niujorko bibliotekos didingas intejeras, kuriame - Ratkės atminimo lenta
Martyno Ratkės atminimo lenta Niujorko bibliotekoje
Lenkijos ir Lietuvos valdovas Jogaila niekada nebuvo Niujorke (Amerika nė nebuvo atrasta kai jis gyvenom 1348-1434 m.), tačiau Centriniame parke pastatyta didžiulė skulptūra Jogailai. Tai – viena įspūdingiausių su Lietuva susijusių vietų Niujorke. Simboliškai 1939 m. ją išliejo skulptorius S. Ostrovskis kaip kopiją skulptūros, Varšuvoje per Pirmąjį pasaulinį karą išlydytos į kulkas. Skulptūra buvo skirta puošti Lenkijos paviljoną 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje; bet, parodai nesibaigus, Lenkiją okupavo sovietai ir naciai. Lenkų paviljono turtas perduotas lenkų muziejui, bet Niujorko mero ir Lenkijos konsulo pastangomis šis paminklas padovanotas Niujorkui. Kadangi skulptūra statyta lenkų, vartojamas lenkiškas karaliaus vardo variantas Jagiello, didelėmis raidėmis minima tik viena jo valdytų šalių - Poland (Lenkija). Tačiau platesniame aprašyme paminklo šone minima ir Lietuva, be to, Jogailos apsiaustas puoštas ir daugybe Vyčių.
Vyčiai ant Jogailos apsiausto Jogailos skulptūroje
Antaną Škėmą ir Lietuvos menininkus menančios vietos
Niujorke nėra lietuvių kapinių, tačiau daug lietuvių palaidota Cypress Hill kapinėse, tarp jų Antanas Škėma, vienas garsiausių visų laikų lietuvių rašytojų, įtrauktas ir į mokymo programą, kurio pusiau autobiografinė "Balta drobulė" pasakoja apie lietuvio intelektualo darbą liftininku Amerikoje po to, kai jam teko trauktis iš sovietų okupuotos TSRS.
Antano Škėmos kapas
Šis romanas laikomas vienu pirmųjų egzistencializmo darbų ir dažnai sakoma, kad jis būtų žinomas visame pasaulyje, jei būtų buvęs parašytas angliškai. Tačiau kadangi buvo parašytas lietuviškai, o Lietuva tuo metu buvo sovietų uždaryta, jis tebuvo prieinamas Amerikos lietuviams; tik po 1990 m. jį atrado Lietuva, o Amerika neatrado iki šiol (jo nežino ir daug Amerikos lietuvių).
Antano Škėmos kapas - gana toli nuo kapinių įėjimo. Netoli Škėmos palaidotas ir žymus lietuvių dailininkas Adomas Galdikas bei daugiau lietuvių.
Antanas Škėma iš tikro dirbo Manhetene, viešbutyje Roosevelt. Prabangus pastarojo interjeras, kuris supo Antaną Škėmą, puikiai išliko, bet per COVID pandemiją viešbutis uždarytas.
Kiti Amerikos lietuvių menininkai, savo karjerą vystę Niujorke – Jonas Mekas ir Jurgis (George) Mačiūnas. Antologijos kino archyvas – tai Jono Meko įsteigtas kino teatras, tarnaujantis ir kaip „nepriklausomų“ kino kūrėjų juostų saugykla.
Jono Meko ir kitų įkurtas Antologijos kino archyvas
Niujorke yra ir atminimo lenta pačiam Jurgiui Mačiūnui - ji pritvirtinta prie pastato tuo metu neturtingame SoHo rajone (16-18 Greene Street), kuriame 1967-1969 m. Jurgis Mačiūnas buvo įkūręs menininkų bendruomenę "FluxHouse". Menininkai ten ir gyveno, ir kūrė. Nuo to laiko rajonas tapo vienu prestižiškiausių Niujorke, tad šiandien čia joks "FluxHouse" nebergalėtų veikti.
Pastatas kuriame veikė Fluxhouse (kairėje)
Fluxhouse atminimo lenta
Elio sala ir prieškario migrantų patirtis
Elio sala buvo vartai į JAV 12 milijonų imigrantų XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, tarp jų šimtams tūkstančių lietuvių. Čia buvo imigrantų priėmimo punktas, kurio didingos salės dabar - imigracijos muziejus. Apie būtent lietuvius informacijos mažai, bet yra lietuvio užsienio pasas, Lietuvos žydės citata sakanti, kad tais laikais emigracija namiškiams prilygo mirčiai, mat išvykusi mamos ji taip ir nebesutiko. Be to, kitų tautų imigrantų patirtis irgi atitinka lietuviškąją, nes ji buvo labai panaši.
Elio salos imigracijos muziejus
Pagrindinė Elio salos imigracijos centro salė
Tikėtina, Lietuvos žydės citata Elio salos muziejuje
Visų tautų imigrantai papuldavo ir į Elio salos ligoninę po kurią vyksta ekskurisjos: ten sveiki (ir priimami) imigrantai būdavo atskiriami nuo nesveikų (ir deportuotinų); būdavo išskiriamos ir šeimos, tad Elio sala vadinta ir Ašarų sala. Ši patirtis – ir lietuvių.
Meno projektas - imigrantų nuotraukos apleistoje Elio salos ligoninėje
Elio salos ligoninės skalbykla
Taip pat galima įrašyti savo ar kokią kitą pavardę į kompiuterį, pamatyti, ar tokia pavarde buvusių imigrantų palikuonis jau lankėsi Elio saloje.
Į Elio salą plukdo tie patys keltai, kaip ir į Laisvės statulos salą. Abi salas paprasta (ir patogiausia) aplankyti tos pačios išvykos metu. Antraip sunkiai ir pavyks, nes keltai į vieną salą pakeliui stoja kitoje ir plaukimo kaina yra bendra.
Elio saloje galima įsijausti į patį pirmą momentą, kai prieškario "pirmabangiai" lietuviai išvysdavo Ameriką, Niujorką, ir pirmąsias jų dienas čia. Tuo tarpu Niujorko Daugiabučio namo muziejuje (Tenement Museum) Manhetene gali suprasti, kaip jie gyveno paskui - bent jau ta dalis, kuri pasiliko Niujorke. Tas muziejus įkurtas autentiškame to meto daugiabutyje, kokie glausdavo imigrantus. Tas pastatas buvo apleistas nuo tarpukario, todėl ten išliko autentiškos laiptinės, bendros erdvės. Dabar jis virto muziejumi, o šeimininkai atkūrė ir butus. Kiekvienas butas atspindi kokią nors realią šeimą ir laikotarpį. Vienas butų yra žydų Rogarševskių, imigravusių iš Lietuvos. Tiesa, Lietuva tik paminima ir nėra kaip nors akcentuojama: tačiau vėlgi, įvairiataučių imigrantų patirtis buvo panaši. Bėgo nuo skurdo, nuo persekiojimų ir tas gyvenimas Amerikoje irgi nebuvo turtingas žiūrint šių laikų akimis, tačiau, palyginus su to meto Europa, daugiabučio vidus net gana puošnus. Muziejus lankomas tik su ekskursijomis, kurių kiekviena apima pora butų.
Daugiabučio muziejus Niujorke
Niujorkas susideda iš penkių milžiniškų rajonų. Lietuvių Kvynse gyvena apie 6000, Manhetene 5000, Brukline 3000, Bronkse 500, Steiten Ailende 750.
Lietuviškos vietos Longailande
Bent jau nuo XX a. pradžios, ilgas ir kaimiškas Long Ailandas buvo vieta, kur didžiuliuose rūmuose gyveno Niujorko elitas. Kai kurie jų dar tais laikais samdė lietuvius tarnus; apie tokią darbo galimybę kalbos ėjo iš lūpų į lūpas ir dar apie Pirmąjį pasaulinį karą susidarė visai nemaža lietuvių benduromenė aplink Great Neck miestelį. Vėliau ją pildė pabėgėliai nuo sovietų okupacijos (dipukai), imigrantai po 1990 m. - tačiau iš esmės nauji atvyėliai tik pakeisdavo išvykusius į kitas JAV vietas ar nutautėjusius ir bendruomenė niekada nebuvo pakankamai didelė ar stipri, kad pastatytų savo klubą ar bažnyčią. Susirinkdavo per lietuviškas mišias bendroje bažnyčioje (iki ~1970 m.), renginius lauke.
Vienintelės su Lietuva susijusios vietos čia:
-Wesey Ct gatvė, iš tikro pavadinta lietuvio Vasiliausko garbei (šis susiamerkietino pavardę į Wesey). Vasiliauskas/Wesey turėjo žemės sklypą, jae ūkininkavo, o paskui jį išpardavė namams statyti - būtent ten atsirado Wesey gatvė.
-Vito Gerulaičio, garsiausio lietuvio tenisininko istorijoje ir garsiausio Long Ailando lietuvio, kapas.
Vito Gerulaičio kapas
Kviečiame skaityti ir to paties autoriaus Augustino Žemaičio bendrą straipsnį apie Niujorką ir jo lankytinas vietas
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 ekspedicijos į Niujorką dienoraštis
|
„Tikslas – Amerika“ startavo Niujorke. Simboliška! Dažnam lietuvių pirmųjų bangų imigrantui Amerika irgi prasidėdavo čia, Elio salos registracijos punkte. „Tačiau tikrai ne visiems, mano protėviai išlipo Bostone“ – vėliau girdėdavome iš pirmosios bangos lietuvių vaikaičių ar provaikaičių.
Ir visgi, kokie priblokšti turėjo jaustis tie, kurie atvyko į Niujorką, kuriuos po savaičių varginančios kelionės laivo žemiausioje klasėje (beveik triume) pasitiko daugiaaukščių ir Laisvės statulos vaizdai! Aukščiausias „dangoraižis“ Vilniuje tada buvo 8 aukštų, bet dauguma imigrantų nė jo nematė, gyveno kaimuose... Elio sala – JAV vartai pirmosios bangos lietuviams Į JAV XIX a. – XX a. sandūroje įleisdavo beveik visus. Tačiau dalį Elio saloje išbrokuodavo – gal, tarkime, laiptais lipdamas dūsavo, o reikėjo sveikų. Tada siųsdavo į gretimą ligoninę, nepavykus pagydyti, deportuodavo. Tais laiptais, kuriais ašarodami išsiskirdavo įleisti ir neįleisti į JAV lietuviai šiandien vaikšto vien turistai. Visa sala dabar – imigracijos muziejus. Didingose jo menėse, tiesa, lietuvybės tikėjausi rasti daugiau. Australijoje, kur lietuvišką paveldą tyrinėjau seniau, imigracijos muziejuose aptikdavau ir tautinių drabužių, ir atminimo lentų lietuviams. Elyje panaršius pagrindinę ekspoziciją pavyko rasti tik vieną Lietuvos žydės citatą, paskui šiaip ne taip pamatėme lietuvio užsienio pasą pakabintą aukštai aukštai virš kitų pasų... Su lietuviais susijusių nuotraukų trūksta, tarp daugybės „mažumų laikraščių“ pavyzdžių nemačiau lietuviškos spaudos, statistikoje lietuviai irgi neišskiriami... Kaip ten bebūtų, XIX-XX a. sandūroje imigrantų patirtis būdavo labai panaši. Kai stovėjau apleistoje Elio salos ligoninėje, ilgo koridoriaus gale mačiau nugarą atsukusią Laisvės statulą gretimoje saloje, vienodai gerai galėjau įsivaizduoti aplinkinėse palatose ir lietuvį, ir italą, ir slovaką. „Kuo sunkesnis ligonis, tuo arčiau koridoriaus galo“ – man sakė. Nuo tautiškiausios bažnyčios iki tos, kurios nuotraukų internete nėra Kiek daug gražaus Niujorke pastatė tie lietuviai, kurių svajonė gyventi laisviems nuo carinės ar, vėliau, sovietinės okupacijos išsipildė! Atsimainymo bažnyčia Kvinse, esu giliai įsitikinęs, nusipelno didesnio dėmesio ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Nes čia architektas Mulokas sukūrė naują architektūros stilių, kur viskas ir modernu, bet ir tautiška. Net nesuskaičiuosi lietuviškų detalių: čia labai akivaizdžių, čia simbolinių, kurias gali perprasti tik įsigilinęs. Jei toks pastatas stovėtų Lietuvoje, jis neabejotinai būtų laikomas modernios architektūros šedevru. O jei „tautinės detalės“ būtų susijusios su kuria nors didesne JAV mažuma, tikriausiai Atsimainymo bažnyčia būtų išgarsėjusi ir Amerikoje. Didybe pribloškė ir Apreiškimo bažnyčia. Bet ji statyta vokiečių. Su nupirktom iš kitų bendruomenių lietuvių bažnyčiom yra taip: jos dažnai labai didelės ir didingos, bet lietuvybės ten kiek mažiau. Tiesa, dabar daug detalių į Apreiškimo bažnyčią atkeliavo iš kitų, uždarytų lietuvių bažnyčių. Vietoje žymiausios jų, Aušros Vartų Marijos šventovės Manhetene, mačiau, jau dygsta aukštas pastatas. O Šv. Jurgio bažnyčios net nė vienos nuotraukos internete neradau, nors nugriauta ji tik ~2008 m. Marijos Angelų Karalienės bažnyčia stovi, bet net užėjęs vidun nieko lietuviško neberadau. Savanoriai – raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą? Už tai, kad kitos lietuviškos vietos dar laikosi, reikia dėkoti entuziastams, kurių ne vieną susitikome. Tokiems, kaip Dr. Algirdas Lukoševičius, darbo dieną mus pavežiojęs po lietuviškas bažnyčias (be jo niekaip nebūtume visko spėję). Jis ne tik jas remia, bet netgi laisvalaikiu pasakoja apie Apreiškimo bažnyčią susidomėjusiems niujorkiečiams „Open House New York“ festivalio metu. Puiku ir svarbu! Kad lietuvių paveldas būtų išsaugotas, kad jis taptų langu tarp Amerikos ir Lietuvos, jo reikšmę turi žinoti kuo daugiau žmonių. Kitas toks savanoris – Danius Glinskis – pasitiko mus atvykusius tiesiai iš oro uosto prie „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“ pastato Manhetene, dangoraižių apsuptyje. Dabar tasai keturaukštis – šio 1987 m. imigravusio architekto hobis. D. Glinskis kelias valandas pasakojo (ir, jei ne mūsų skubėjimas, būtų kalbėjęs dar bent kelias) apie tos senutėlės lietuvių organizacijos pakilimą ir smukimą, apie jos archyvų reikšmę. Jis išsirūpino, kad tvarkyti tuos archyvus padėtų Lietuva. Nebūčiau galėjęs atspėti, kad D. Glinskis SLA pastatu susidomėjo tik labai neseniai! Dešimtmečius apie šią vietą tiesiog mažai žinojo. Čia viena lietuviško paveldo bėdų, su kuria „Tikslas – Amerika“ dar susidūrė ir susidūrė. Galima tik paspėlioti, kiek galėtų atsirasti tokių savanorių, padedančių saugoti tą paveldą, jeigu jo reikšmė būtų žinoma plačiai! Manau, prisidėtų ne vien lietuviai ar, juoba, ne vien „gryni“ lietuviai (tokių pavyzdžių paskui matėme). Savanorystė Amerikoje šiandien labai gaji, o paveldu, istorija, kilme domimasi labiau, nei kada nors anksčiau. Niujorke – daugybė vietų, susijusių su žymiais lietuviais Kitas, lengvai pražiūrimas, bet širdį glostantis „lietuviškas“ Niujorko veidas – tai atminimo lentos. Lietuviui pirmosios lotyniškos mokyklos steigėjui prie Niujorko akcijų biržos ar Lietuvos vokiečiui, parėmusiam Niujorko biblioteką. Stebina ne tai, kad tos nedidelės lentos įrengtos, o tai, kur jos įrengtos – Manheteno širdyje. Ir Lietuvos aikštė su Dariaus ir Girėno citata džiugina. Juk ji irgi Niujorke. Floido-Beneto oro uostas, iš kurio į lemtingą skrydį pakilo mūsų žymieji lakūnai, pasitiko jau visai kitokia – nykumos, sunykusios svarbos – atmosfera. Kokio mažo oro uosto kadaise pakako Niujorkui! Laiko trūko, tačiau nuvažiavome ne tik prie Ludavičiaus ir Zaveckaitės sukurto paminklėlio Dariui ir Girėnui, tačiau ir į pakilimo taką. Gera vieta pamąstyti apie visus, kas iš ten kilo į pavojingus žygius per Atlantą... Vietų pamąstyti apie įdomią lietuvių istoriją Niujorke „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsiu ir daugiau. Ir Ruzvelto viešbutį kur, kaip pasakojo D. Glinskis, liftininku dirbo, „Baltą drobulę“ sumanė rašytojas Škėma, ir Škėmos kapą, ir kino teatrą, įkurtą Jono Meko... Beje, net pats apie visa tai sužinojau tik ruošdamasis šiam projektui (pavyzdžiui, dėl Škėmos kapo tikslios vietos milžiniškose Cypress Hill kapinėse susirašinėjau su kapinių administracija). O labiausiai tarp Niujorko paminklų nustebino Jogailos statula centriniame parke, su Vyčiais ant apsiausto, iškeltais dviem ginklais. Prieš eidamas ten buvau kiek skeptiškas: statė lenkai, tad rašoma „Jagiello, Poland“ ir tik mažom raidelėm minima Lietuva. Bet skulptūra šiam Lietuvos karaliui, lietuviui, per daug išraiškinga, kad gilintumeis į detales! Augustinas Žemaitis, 2017 09 18-19, 2017 10 03-04. |
Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis (viduryje) su Daniumi Glinskiu (dešinėje) ir Juliumi Ludavičiumi (kairėje) Susivienijime lietuvių Amerikoje
Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją
Tikslas - Amerika 2018 ekspedicijos į Niujorką dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Niujorkas
|
Augustinas: „Iš Pensilvanijos miestelių į Niujorką grįžome ne tik pažymėti papildomų vietų, tokių kaip Vito Gerulaičio kapas. Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) štabe, kurį naujam gyvenimui prikėlė architektas Danius Glinskis, padarėme „Tikslas – Amerika“ projekto pristatymą-paskaitą. Smagu, kad susirinko ne vien SLA nariai, bet ir Lietuvos konsulato darbuotojai, užėjo net turistai iš Lietuvos, keliaujantys po Niujorką pagal mūsų lietuviškų vietų žemėlapį.
Tokie susitikimai naudingi ir todėl, kad sužinome naujų lietuviškų vietų: pavyzdžiui, tądien išgirdome apie atminimo lentą Jurgiui Mačiūnui Niujorke (priešingai nei Detroite, tikrą). Paskutinį susitikimą turėjome Čikagoje, kur praleidau kelias valandas bendraudamas su Lietuvos konsulu Mantvydu Bekešiumi. Tada – jau į Čikagos oro uostą, visi dangoraižiai ir lietuvių rajonai virto tik taškeliais po lėktuvo sparnais. Deja, paskutinės lietingos ir atvėsusios dienos Rytų pakrantėje nebuvo palankios mūsų sveikatai – abu susirgome. Laimė, jau lėktuve namo. Tačiau iš tikro darbai nesibaigė, darbai – tik prasidėjo. Reikėjo susisteminti ir suvesti surinktą informaciją lietuvių ir anglų kalbomis į lietuviško paveldo užsienyje internetinę enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“ [ http://www.global.truelithuania.com/lt ], papildyti žemėlapį „Tikslas – Amerika“ [http://map.truelithuania.com] maždaug 240 aplankytų vietų, rašyti straipsnius į Lietuvos ir JAV spaudą, į socialinę žiniasklaidą, daryti „gyvus“ pristatymus, parengti video medžiagą su JAV lietuvių interviu ir taip toliau – juk projektas vertingas tik tiek, kiek yra žinomas. Kaip rodo pernykštė patirtis, pati ekspedicija – tik koks 20% darbo, kitkas – pasiruošimas ekspedicijai bei, po ekspedicijos, konkrečių rezultatų, kurie neštų naudą daugeliui, parengimas.“ Aistė: „Ekspedicijos metu ne kartą reikėjo ir atsakyti į klausimą „O kas toliau?“. Viskas priklauso nuo aplinkybių – tačiau norėtume, kad „Tikslas – Amerika 2019“ būtų nukreipta į Kanadą, kur lietuviško paveldo irgi yra, o taip pat vakarinę Niujorko valstijos dalį, kurios žemėlapyje dar nežymėjome.“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 09 19. |
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Niujorką dienoraštis
|
Psichologinis atstumas iki Niujorko mums, tikriausiai, toks, kaip daug vilniečių – iki Kauno, viskas pažįstama, pažįstami žmonės, kaip Danius Glinskis iš „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“, su kuriuo šiemet įrašėme interviu apie jo suprojektuotą SLA pastato rekosntrukciją. Beje, jis papasakojo lankęsis Pensilvanijos Anglies regione, pagal „Tikslas – Amerika“ žemėlapį ten ieškojęs lietuvių bažnyčių, kapinių ir mokyklų. Atminimo lenta lietuviui ant Niujorko biržos - sunakinta Įdomu sugrįžti į tas pačias lietuviškas vietas, stebėti besitęsiančią istoriją. Deja, ji ne visada linksma. Kažin kas nuėmė atminimo lentą pirmajam Niujorko lietuviškos mokyklos steigėjui lietuviui Kuršiui, kurią prieš 50 metų taip stengėsi pakabinti Niujorko lietuviai. Norėjo priminti niujorkiečiams lietuvių indėlį į Niujorko istoriją – ir džiaugėsi, kad apie lietuvius dabar galės paskaityti kiekvienas, praeinantis Niujorko akcijų biržą. Dar prieš kelis mėnesius pagal „Tikslas – Amerika“ kelionių vadovą lietuviškas vietas lankęs pažįstamas pranešė, kad prie Niujorko akcijų biržos jokios atminimo lentos lietuviams nerado. „Gal nepastebėjo?“ – pamaniau. Bet nuėjęs į žemutinį Manheteną jos neberadau ir aš. Pastato fasadas suremontuotas – prieš remontą nukabino ir nepasivargino užkabinti atgal... Ne tik Lietuvoje atminimo lentos lietuviams nuiminėjamos... Tokiame dideliame mieste, kaip Niujorkas, deja, atgarsio tai nesulaukė. Daug lietuvių nė nežino, kad ta lenta nuimta, dar daugiau nė nežinojo, kad ji buvo. Ta lenta maža, bet svarbi. Juk ji primindavo lietuvius ne kokiame nors „gete“, o vienoje svarbiausių Niujorko vietų. Ir pats žinau ne vieną Amerikos ar Lietuvos lietuvį, kelionėje po Niujorką važiavusį pasižiūrėti tos lentos. Jie didžiuodavosi, kad lietuviai padarė didelę įtaką net Niujorkui, tai pasakodavo vaikams, draugams, pažįstamiems. Ir amerikiečiai sužinodavo, kad Amerikos lietuvių istorija neprasidėjo nuo XIX a. juodadarbių. Kaip išgelbėti lietuviškas Amerikos pastatų detales? Labai retai lietuviškas paveldas Amerikoje naikinamas specialiai, iš neapykantos. Taip, pastatai gali būti griaunami dėl ekonominių priežasčių – kaip Aušros Vartų bažnyčia Niujorke, vietoje kurios jau iškilo didelis pastatas. Prieš milijonus nepakovosi. Bet jei sunaikinamas niekam netrukdantis paminklas ar lenta, tai dažniausiai todėl, kad savininkai tiesiog nesupranta jo svarbos – ir ėmusis tinkamų veiksmų viską galima sugrąžinti. Tą įrodė Čikagos lietuviai, 2010 m. sugebėję įtikinti „Midway“ oro uostą sugrąžinti per rekonstrukciją nuimtą ir „sandėlyje pamirštą“ atminimo lentą Dariui ir Girėnui. Tą įrodė Carol Gargan iš Skrantono, savo raštais įtikinusi prie nebelietuviams atiduotos Šv. Juozapo bažnyčios palikti lietuvišką koplytstulpį sovietų okupacijos aukoms. Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ projektas, įrašymo į lietuviško paveldo žemėlapį sertifikatai, kuriuos daliname, privers dar daugiau dabartinių savininkų – jei jie nelietuviai – susimąstyti, kad jų turima vieta yra svarbi ir įdomi, ir kokia nors „sena lenta“ nėra tiesiog lenta. Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ paskatins lietuvius tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje geriau sužinoti, kas lietuviško kur yra, kam iškilęs pavojus, ir pagalvoti, kaip kai ką galima išsaugoti. Visiems kartu: Amerikos lietuviams, Lietuvos lietuviams, Lietuvos diplomatams ir valdžiai, lietuviškai nebekalbantiems Amerikos lietuvių palikuonims. Aišku, kiekvieną kartą Niujorke pažymime ir papildomų lietuviškų vietų - šįsyk pažymime Tenement House muziejų, kuriame atkurtas ir litvako butas. Naktiniu autobusu pajudėjome link Kanados, kur mūsų laukė Torontas: didžiausias ir daugiausiai lietuvių turintis Kanados miestas, pagal lietuviško paveldo kiekius kaip lygus su lygiu galintis galynėtis su Niujorku. Augustinas Žemaitis, 2019 09 18-19, 2019 10 08-09 |
Gabalėliai Lietuvos apsilankymo Niujorke 2021 m. dienoraštis
|
Paskutinė stotelė pakeliui iš Centrinės Amerikos į Lietuvą buvo Niujorkas. Pasinaudodami proga aplankėme Lietuvos konsulatą, liepos 4 d. surengėme paskaitą apie lietuvišką paveldą JAV Apreiškimo lietuvių parapijoje, kuri po Mišių susirinko dar tik antrąjį kartą nuo pandemijos pradžios. Malonu, kad baigėsi „epiniai“ jos bažnyčios remontai. 2019 m. išvydęs, kad prie fasado nebestovi lietuviški kryžiai, buvau išsigandęs, kad jų po remonto neliks, tačiau visos lietuviškos detalės grąžintos / išsaugotos, o ant kryžių dar pakabinti angliški aprašymai, kad praeiviai suprastų lietuviškas tradicijas. Į paskaitą atėjusi Ramutė Žukaitė pakvietė aplankyti Long Ailandą, o kai nuvykome papasakojo tenykštės Wesey Ct gatvės istoriją: pasirodo, ji pavadinta lietuvio Vasiliausko garbei, kuris JAV pasikeitė pavardę, buvo ūkininkas. Taip pat parodė tenisininko Vito Gerulaičio namą, papasakojo apie nelaimingą kovą gelbstint Aušros Vartų lietuvių bažnyčią Niujorke, kurią Ramutė vedė. Parskridome į Lietuvą, į 7 d. izoliaciją, kurios metu tvarkiau nuotraukas bei surinktą informaciją. Pagaliau gavome ir skiepus nuo COVID. Augustinas Žemaitis, 2021 m. liepa |
Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu SLA pastate žiūri naują SLA tinklapį
Augustinas ir Aistė Žemaičiai Niujorke 'Tikslas - Amerika 2019' metu
Tikslas - Amerika pristatymas Niujorko apreiškimo parapijoje
Dalintis:
Aukštutinis Niujorkas
Niujorkas daug kam asocijuojasi su miestu, bet priešingai aplinkinėms valstijoms Niujorko valstija yra didžiulė (daugiau nei dvigubai didesnė už Lietuvą) ir Niujorko mieste tegyvena pusė jos žmonių. Likusi dalis, vadinamasis "Aukštutinis Niujorkas" (angl. Upstate New York) - tai nedideli ir toliau mažėjantys miestai, kurių populiacijos nuo 1960-1970 m. susitraukė perpus (paties regiono liko maždaug tame pat lygyje).
Daug tų miestų turi ir senas lietuvių bendruomenes su senomis bažnyčiomis, kapinėmis ir klubais. Deja, pastarieji metai joms buvo liūdni: valstijos vyskupijos masiškai uždarinėjo beveik (ar daugiau nei) šimtmetį atlaikiusias lietuvių bažnyčias. Buvo ne tik atsisakinėjama lietuviškų mišių, tačiau pastatai iš viso parduodami, dažnai - kitoms religijoms, sunaikinant interjerus. Tačiau bažnyčių išorėje dar liko lietuviškų ženklų, daug jų ir kapinėse.
Amsterdamo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia.
Mohoko slėnio lietuviškos vietos
Niujorko valstijos sostinė yra Olbanis, kartu su aplinkiniais miestais jis sudaro Mohoko slėnį, kuriame įkurtos trys lietuvių bažnyčios, dvejos kapinės.
Lietuviškiausias miestas ten Amsterdamas (~2,5% gyventojų - lietuviai). O lietuviškiausia likusi jo vieta - Šv. Kazimiero lietuvių kapinės. Antkapiuose ten surašyta po du pavardžių variantus: lietuviškasis bei tas, kurį ne taip išgirdę užrašydavo Ameriko simigracijos pareigūnai, amžiams suanglindami, sulenkindami ar kitaip pakeisdami lietuvio pavardę.
Amsterdamo lietuvių kapinių kapas. Parašyta ir lietuviška originali pavardė (Balčys) ir suanglintas variantas (Baltch). Yra lietuviškas kryžius-saulė
Kapinių širdis - Šv. Onos koplyčia, savo mylimos žmonos atminimui pastatyta Jono Kiškio (architektas - V. K. Jonynas, statyta 1971 m.). Jos išorėje - lietuviški užrašai, kryžius-saulė, Šv. Onos ir Šv. Kazimiero bareljefai su lietuviškais jų vardais. Vidus naudojamas visoms kapinių apeigoms, seniau jame per žiemą laikyti lavonai (kol žemė atšils).
Šv. Onos koplyčia Amsterdamo lietuvių kapinėse. Fasade – ir lietuviškas kryžius-saulė.
Amstedamo lietuvių kapinėse yra ir didelį antkapį primenantis paminklas Amsterdamo lietuviams, žuvusiems Amerikos karuose (pasauliniuose bei Vietnamo).
Paminklas JAV karuose žuvusiems lietuviams Amsterdamo lietuvių kapinėse.
Amsterdamo Šv. Kazimiero bažnyčia 2009 m. uždaryta, 2010 m. parduota budistams, kurie čia įkūrė Penkių Budų šventovę (šventikas Lukas Vangas, save vadinantis Šventuoju Meistru Ziguanu Šan Ši, teigė, kad taip daryti jam liepė apreiškimas). Budistai Amsterdame planuoja didelę plėtrą, žada steigti net atrakcionų parką - bet kriščioniškai lietuviškų Šv. Kazimiero bažnyčios detalių likimas, matyt, aiškus. Budistai į vidų lankytojų paprastai neįleidžia, nors, kalbama, viduje lietuviški vitražai dar likę.
Gražiausias bažnyčios elementas - bokšto fasade esanti didelė Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu apačioje.
Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu Amsterdamo lietuvių bažnyčios fasade.
Seniau bažnyčios apylinkėse buvo ir Maldučio kepykla, Pakėno valykla, Piliponio daržovių parduotuvė, kitos lietuviškos įstaigos.
Seniau lietuvių parapijos turėtą lietuviškų daiktų kolekciją (surinktą Lietuvon keliaudavusių kunigų) perėmė Volterio Elvudo Amsterdamo istorijos muziejus, įsikūręs sename fabrike, kuriame, neabejotinai, dirbo ir lietuviai (dėl tokių jie ir atsikeldavo gyevnti į Amsterdamą, o šiandien dauguma jų apleisti, tačiau savaip didingi).
Lietuviškas eksponatas Amsterdamo Volterio Elvudo muziejuje.
Bažnyčios pastatas su kupoliuku tebėra Skenektadyje (Šv. Kryžiaus, 19 N. College Street). Ji neatrodo kaip bažnyčia, mat 1891 m. statyta kaip sinagoga. Žydai, vėliau pasisatę didesnę sinagogą, 1920 m. pastatą pardavė lietvuaims, kurie ten šeimininkavo apie 80 metų. Tačiau niekas apie tai nebeprimena, dabar ten vitražų dirbtuvės. Stovėjęs didžiulis lietuviškas medinis kryžius nugriautas.
Buvusi lietuvių bažnyčia Skenektadyje.
Skenenektadžio lietuviai turi ir kuklias Šv. Kryžiaus lietuvių kapines, kur, tiesa, ir nemažai italų kapų, nes vėlesniais dešimtmečiais Šv. Kryžiaus parpijos, kuriai priklausė kapinės, bažnyčią lankė ir nemažai netoli gyvenusių italų. Visgi, vyrauja lietuvių kapai.
Lietuvių kapinės Skenektadyje.
Pačiame Olbanyje irgi buvo lietuvių bažnyčia. Ji pastatyta 1917 m., dedikuota Šv. Jurgiui, uždaryta 1986 m. Pastatas išlikęs, jame veikia katalikiška valgykla vargšams. Išlikusi Mergelės Marijos statula vestibiulyje, taip pat lenta nurodanti, kad tai - buvusi lietuvių bažnyčia.
Olbanio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia.
Pastatas visuomet buvo kuklus, mat tai pagal projektą tebuvo bažnyčios rūsys: lietuviai žadėjo ant viršaus pastatyti didesnę bažnyčią, todėl neįrengė įprastų puošnių vitražų. Tačiau buvo gražios metalinės lubos, V. K. Jonyno kryžiaus kelio stotys. Architektūros studentai buvo čia vedami rodant, kaip pigiai sukurti didybę. Tačiau kryžiaus kelio stotys išvežtos į lietuvišką Neringos stovyklą Vermonte, o lubos sunaikintos dėl priešgaisrinių reikalavimų (poreikio įrengti sprinklerius) ir bažnyčia dabar viduej atrodo kaip eilinis namas. Beje, iki tapimo valgykla ji nukeliavo netrumpą kelią - iš lietuvių bažnyčios tapo juodųjų katalikų bažnyčia, vėliau parduota ir vėl atpirkta katalikų.
Ročesterio lietuviškasis paveldas
Ročesteris [Rochester] yra neabejotinai gyvybingiausia lietuvių bendruomenė šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, lietuviškuoju paveldu nusileidžianti tik Mohoko slėniui. Ročesteris apie 1900-uosius metus priviliojo didžiąją dalį iš maždaug 400 lietuvių, bėgusių nuo alinančio darbo Pensilvanijos šachtose.
Istorinis Ročesterio lietuvių bendruomenės centras buvo lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia. Kaip daugumos JAV lietuviams priklausiusių bažnyčių atveju, taip ir čia iš pradžių susiformavo bendruomenė, kuri meldėsi kitose bažnyčiose, kol įsigijo žemės ir pasistatė daugiafunkcį pastatą.
Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia, vėliau šv. Jurgio salė
1910 m. iškilęs pastatas, žinomas kaip Šv. Jurgio salė, yra 3 aukštų rūmai, kuriuose anksčiau buvo bažnyčios salė, lietuvių mokykla, renginių salė ir 1976 m. įkurtas Lietuvos etninės kultūros muziejus. XX a. lietuviai salę pardavė puertorikiečių bendruomenei. Pastato fasadas jokių lietuviškumo požymių nebeturi, tačiau renginių salę vis dar puošia Lietuvos herbas (2019 m. duomenimis).
XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje lietuviai bažnyčią planavo plėsti, bet galiausiai nusprendė šalimais pastatyti naują bažnyčią, o senajame pastate palikti tik mokyklą ir renginių erdvę. 1976 m. ten įkūrė ir lietuvių muziejų.
Ročesterio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia
Ročesterio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia iškilo 1934 m. XXI a. 1-ajame dešimtmetyje lietuviai ją pardavė puertorikiečiams kartu su sale ir kitais sklype buvusiais pastatais. Nors dabar čia įsikūrusi ispanakalbių amerikiečių laisvoji nekonfesinė krikščionių bažnyčia, pastato viduje iki šiol išlikę vitražai su lietuviškais užrašais. Kai kuriuos lietuviškus elementus, pvz., slenksčio akmenį ir virš altoriaus buvusias Šiluvos Dievo Motinos ir Aušros Vartų Dievo Motinos freskas lietuviai išsigabeno. Anot vietos bendruomenės, dauguma šių objektų, kaip ir darbai iš Lietuvos muziejaus, buvo išsiųsti į Lietuvą, tačiau dabartinė daugelio jų buvimo vieta nėra žinoma.
Originalus vitražas Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios viduje, vaizduojantis Vilniaus Trijų Kryžių paminklą
Anksčiau lietuviams priklausiusiame sklype dar stovi jokiomis lietuviškomis detalėmis nepasižyminti klebonija, čia taip pat stovėjo dabar jau nugriautas medinis pranciškonų vienuolynas.
Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai
Įpusėjus XX a., rajonas, kuriame buvo įsikūręs lietuvių kompleksas, pamažu virto getu. Lietuviai iš jo išsikraustė maždaug 6-ame – 7-ajame dešimtmečiuose, tačiau toliau lankėsi čia vykusiose mišiose ir renginiuose. Apie 8-ąjį dešimtmetį pasigirdo siūlymų bažnyčią perkelti į kitą vietą, tačiau jie liko neįgyvendinti pasikeitus kunigams. Rajono reputacijai toliau prastėjant ir dėl su kitataučiais sudaromų santuokų mažėjant lietuvių skaičiui, tęsti bažnyčios veiklą buvo vis sudėtingiau. Paskutiniu lašu tapo 2008–2009 m. finansinė krizė, per kurią itin sumažėjo aukų. Tačiau skirtingai nei daugelyje kitų vietų, lietuvių bažnyčią uždarė ne vyskupija, o pati parapija. Oficialiai parapija liko gyvuoti, tik dabar mišios aukojamos kitoje, Lurdo Dievo Motinos bažnyčioje.
Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios
Tokia pertvarka suteikė galimybę perkelti dalį lietuviškų elementų iš lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios į Lurdo Dievo Motinos bažnyčią. Įėjimą į Lurdo Dievo Motinos bažnyčią puošia tradicinis lietuviškas kryžius (perkeltas iš Šv. Jurgio bažnyčios, kuriai ir yra dedikuotas), čia taip pat įsikūrė keletas eksponatų iš šv. Jurgio salėje veikusio lietuvių muziejaus, nedidelė lietuviška biblioteka bei mokykla. Dabar čia yra Aušros Vartų Dievo Motinos koplytėlių, taip pat simbolinė lietuviškų simbolinių daiktų lentyna.
Viena iš lietuviškų atminimo ženklų lentynų Lurdo Dievo Motinos parapijoje
Priešais šv. Jurgio salę stovėjęs paminklas Lietuvos karo veteranams perkeltas į Šventojo Kapo kapines šalia JAV veteranų kapų. Paminklą 1952 m. pastatė „Amerikos legiono“ Gudino postas. Nors „Amerikos legionas“ yra JAV veteranų organizacija, būtent šis jo postas buvo sudarytas iš etninių lietuvių-JAV kariuomenės veteranų ir pavadintas Lietuvos karo veterano Jono Gudino vardu. J. Gudinas gimė 1891 m. Raguvoje, 1910 m. emigravo į Ročesterį, 1918 m. įstojo į JAV kariuomenės gretas ir tais pačiais metais žuvo Prancūzijoje, likus mažiau nei mėnesiui iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas
Ročesteryje taip pat buvo įsikūręs su kairiaisiais sietas lietuviškas „Gedimino klubas“. Jo 1912 m. įsigytas pastatas Joseph ir Clifford gatvių kampe maždaug septintajame dešimtmetyje, užsidarius klubui, buvo nugriautas. Netoli „Gedimino klubo“ tame pačiame dešimtmetyje įvyko rajoną nuniokojusios rasinės riaušės („Juodaodžių sukilimas“).
Uždarius visus lietuviškus pastatus, apie 100 Ročesterio lietuvių įsteigė Lietuviško paveldo draugiją siekdami įamžinti lietuvybę. 2010 m. miestas užmezgė broliškus ryšius su Alytaus miestu.
Niagara Folso lietuvių bažnyčia
Vos už 2 km nuo visame pasaulyje garsaus Niagaros krioklio galima pamatyti šimtmečio senumo Lietuvos herbą, išdidžiai iškaltą ant gana didelio neoklasikinio pastato frontono (adresu 1910 Falls Street).
Šiame pastate anksčiau veikė lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia. Šimtą metų atgal Niagaros krioklys naudotas pramoniniais tikslais, tad daugelis lietuvių imigravo norėdami dirbti tuose fabrikuose. Šią bažnyčią jie pastatė 1928 m. kaip savo bendruomenės centrą. Pastato eksterjeras primena graikų-romėnų šventyklą. Lietuviškų elementų yra ir viduje, ir išorėje. Be herbo frontone, lauke taip pat stovi nedidelis, šioje bažnyčioje tarnavusiam lietuviui kunigui Pranciškui J. Aukštakalniui skirtas paminklas. Pastato vidų puošia 14 vitražinių langų, dauguma su lietuviškais užrašais.
Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia
Deja, maždaug 2010 m. Niagara Folse [Niagara Falls] įvykdžius parapijų reformą, iš 21 katalikų bažnyčios veikti buvo paliktos tik 9. Mat mieste gyventojų spaečiai mažėjo (1960 m. mieste buvo 102 394 gyventojai, o per 2010 m. surašymą suskaičiuota vos 50 193). Niagara Folso Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia pateko į uždaromų sąrašą. Daugiausiai parapijiečių ji turėjo 1971 m., tačiau miestui skurstant ir tapus nesaugiam, jų skaičius pradėjo kristi. Galiausiai pastatas buvo parduotas nepriklausomai Anglikonų bažnyčiai (Kanados sinodui). Ši nedidelė krikščionių bendruomenė paliko bažnyčiai Šv. Jurgio titulą ir netgi pakvietė lietuvius toliau naudotis jos patalpomis. Nebuvo sunaikinta nė viena interjero detalė; priešingai, naujieji savininkai nusiminė, kai uždarydami bažnyčią Romos katalikai patys pašalino kai kuriuos elementus.
Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas
Naujieji savininkai – nepriklausoma Anglikonų bažnyčia (Kanados sinodas) – oficialiai pakėlė bažnyčios statusą iki katedros: dabar čia yra visos tos konfesijos, kurią sudaro daugiau nei 10 parapijų (kai kurios jų įsikūrusios net Mozambike), primato (arkivyskupo) buveinė.
Lietuvių aukotojų vardai Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže
Deja, Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (katedra) įsikūrusi prastos reputacijos rajone, kuriame siaučia nusikalstamumas ir tvyro niūri atmosfera. Todėl bažnyčia per mišias sulaukia nedaug tikinčiųjų, o pagrindinė jos misija šiuo metu yra labdaros regiono gyventojams rinkimas. Nors dauguma aplinkinių sklypų apleisti ir ištuštėję, o juose stovėję pastatai nugriauti, lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia neatsižada savo misijos.
Jutikos lietuvių bažnyčia ir kapinės
Niujorko valstijos Jutikos [Utica] mieste yra ir lietuvių bažnyčia, ir lietuvių kapinės (vienos iš vos trejų lietuvių kapinių visoje Niujorko valstijoje).
Jutikos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia – nedidelis, 1967 m. iškilęs ir senąją bažnyčią pakeitęs pastatas. Tai viena mažiausių lietuvių bažnyčių Amerikoje. Uždaryta 2007 m., ji iki šiol stovi tuščia.
Jutikos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia
Šv. Jurgio kapinėse buvo laidojami lietuvių parapijai priklausę nariai, tad čia galima pamatyti daugybę lietuvių kapų, tačiau ant antkapių beveik nėra lietuviškų ar Lietuvos vardą mininčių užrašų, nes kapinės įkurtos tada, kai prieš Pirmąjį pasaulinį karą atvykę lietuviai (didžioji Jutikos bendruomenės dalis) jau buvo iš dalies asimiliavęsi su vietiniais.
Antkapis su užrašu „Gimęs Lietuvoje“. Kadangi kapinės įkurtos vėlesniais laikais, tokie užrašai čia reti.
Ant vartų yra užrašas vien anglų kalba su dedikacija Balučių šeimai. Gausu lietuviškų pavardžių.
Lietuvių kapinės įsikūrusios greta to paties kelio, prie kurio driekiasi daugelio kitų Jutikos etninių grupių ir mažumų kapinės.
Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės
Bingamtono lietuviškos vietos
Lietuviai (~500) gyvena ir Bingamtone (Binghamton). Bendruomenės istorija panaši, kaip visame Aukštutiniame Niujorke: prasidėjo prieškariu, aukščiausias lietuvybės taškas buvo ~1930 m., paskui gausybė pasaulietinių įstaigų pamažu seno, lietuvių kalba vartota tik per etninius renginius, nors dar daug kas saugojo tautinius rūbus, gintarinius papuošalus. Iš tų laikų ant neįspūdingo 315 Clinton Street pastato (~1917 m.) tebėra dūlantis užrašas "Lithuanian Natl. Assc. Inc." (Lietuvių nac. asoc.) - dabar ten opera. Miesto architektūros paminklų sąraše kaip lietuviškas nurodomas ir pastatas "Sokolvonia" (~1939 m.), bet gal tai klaida, nes pavadinimas labiau slaviškas. "Dipukų" priėmimas pokariu paskatino tam tikrą Bingamtono lietuvybės atgimimą, bet gavę progą jie išsikėlė į didmiesčius.
Išlikęs lietuvišką kilmę rodantis užrašas buvusio lietuvių klubo fasade Bingamtone.
Ilgiausiai Bingamtone išsilaikė lietuvių bažnytinis gyvenimas. Ant Šv. Juozapo bažnyčios (1 Judson Ave) apymodernio pastato tebėra lietuviškas užrašas ir bareljefas virš durų, bet 2008 m. ji uždaryat, parduota Grace Tabernacle bažnyčiai. Tautinės parapijos sujungtos į vieną Švč. Trejybės parapiją buvusioje Šv. Onos bažnyčioje, į ten atkelti ir kai kurie Šv. Juozapo rekvizitai: elektriniai vargonai, kariljonas, paskutinės vakarienės raižinys.
Bingamtono lietuvių bažnyčia.
Lietuviškas užrašas virš Bingamtono lietuvių bažnyčios įėjimo.
Kitoje gatvės pusėje nuo naujosios stovi senoji Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, vėliau tapusi parapijos sale. Lietuviškas užrašas kertiniame akmenyje liudija ten buvus bažnyčią, kurią pakeitė naujoji, didesnė.
Senoji lietuvių rūsio bažnyčia Bingamtone.
Šaltinis, Šaltinis 2, Šaltinis 3, Šaltinis 4, Šaltinis 5
Literatūra: Bygone Binghamton – Remembering People and Places of the Past (Jack Edward Shay).
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis
Interaktyvus lietuviškų vietų Mohoko slėnyje žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Aukštutinį Niujorką dienoraštis
|
Niujorko miesto lietuviškos vietos žinomos ir prižiūrimos gana neblogai: tuo rūpinasi visa eilė įvairių bangų Amerikos lietuvių. Tačiau tik maždaug pusė Niujorko valstijos lietuviškų vietų yra Niujorko mieste. „Tikslas – Amerika 2017“ atvyko į Aukštutinį Niujorką, kur dažnas pramoninis miestas dar prieš 100 metų turėjo didelę lietuvių bendruomenę. Tik šiandien tenykštės jų lietuviškos vietos, kaip aptikome, primirštos. Mohoko slėnis – Niujorko valstijos širdis Aukštutinio Niujorko lietuvybės centras – Mohoko slėnis, kur nedideliu atstumu aplink valstijos sostinę Olbanį yra trys lietuvių bažnyčios, dvejos kapinės. Dalies jų lankymas paliko slogų įspūdį: ant Skenektadžio bažnyčios nė lietuvybės ženklo neradau, o Olbanyje buvo įdomu išklausyti klebono pasakojimo apie tai, kaip buvusioje lietuvių bažnyčioje maitinami vargšai – bet į uždavus svarbiausią man klausimą „Kas pastate išliko iš lietuvių laikų?“ kunigas tegalėjo parodyti prieangį su atminimo lenta. „Įdomu, ar dar kabo Šv. Kazimieras ant Amsterdamo bažnyčios bokšto?“ – važiuodama į „lietuviškiausią“ regiono miestelį klausė mus lydėjusi Berenice Aviza. Taip, kabo, nors bažnyčia dabar – budistų šventykla. Ir lietuviškas užrašas po tuo įspūdingu Šv. Kazimieru likęs. Vietos lietuviai kalbėjo laikraštyje matę, kad ir vitražai viduje tebėra - bet įsileisti mus budistai griežtai atsisakė. Pasak vietinių, jiems irgi durų niekad neatvėrė. Nepavyko patekti ir į Amsterdamo Volterio Elvudo muziejų, kur eksponuojami lietuviški daiktai – niekaip neišėjo suderinti atvykimo į Aukštutinį Niujorką su jo darbo laiku (tam būtų tekę aukoti kitus objektus). Tačiau Berenice Aviza, lydėjusi mus Mohoko slėnyje, vėliau atsiuntė savo darytų nuotraukų, taigi, muziejus bus įtrauktas į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Džiugu, kad informacijos apie lietuviškas vietas rinkimas su 16 ekspedicijos dienų nesibaigė – sutiktieji Amerikos lietuviai net geras mėnesis po grįžimo Lietuvon siuntė informaciją apie papildomas prisimintas ar atrastas lietuviškas vietas, kai kurias specialiai nufotografavo. Taigi, nors Amerikoje aplankėme 301 lietuvišką vietą, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje jų bus maždaug 330. Lietuvių muziejai – ir lietuvių namuose Vietoje Volterio Elvudo muziejaus mus pakvietė į „lietuvių muziejų“ 99 m. amžiaus Amsterdamo lietuvio Eddie Žiaušio namuose. Visi namai ten pilni lietuviškų daiktų ir dvasios! Ir į panašų asmeninį lietuvių muziejų buvome kviečiami ne kartą. Dar įdomiau, kad dažnas tokio muziejaus kūrėjas būna gimęs Amerikoje, Lietuvoje nebuvęs 30 ar 50 metų. Deja, tokios vietos neatitinka „Tikslas – Amerika“ kriterijų: į žemėlapį dedame tik tas vietas, kurias gali aplankyti kiekvienas norintis, taigi, privatūs kambariai ar kiemai nepatenka. Tačiau ta Amerikos lietuvių išlaikyta meilė Lietuvai tikrai žavi! Deja, jų turto paveldėtojai dažnai šita meile nesidalina. Ir didesniuose lietuvybės židiniuose, tokiuose kaip Amerikos lietuvių kultūros archyvas, girdėjome istorijas apie dežėmis po tokių lietuvybės puoselėtojų mirties masiškai atsiunčiamus jų kolekcionuotus daiktus, knygas... Kaip įprasminti visus šiuos daiktus – dar vienas iššūkis, apie kurį sužinojau tik per pokalbius Amerikoje, nes pats labiau koncentravausi į nekilnojamąjį paveldą. Bet kiekvienas iššūkis yra ir galimybė. Ir aš matau galimybę, kad kai kurios nykstančios lietuviškos vietos pavirstų nedideliais lietuvybės centrais-muziejais, kurių ekspozicijas galėtų sudaryti ir meniškai vertingiausi šitaip atsiųsti daiktai, dalykai iš uždarytų lietuvių bažnyčių, tose vietose būtų galima paragauti lietuviško maisto, sužinoti apie šiandieninę Lietuvą ir t.t. Dabar situacija tokia, kad vos keliuose JAV miestuose yra galingi lietuvybės varikliai: Vašingtone (ambasada), Čikagoje (Balzeko muziejus) ir pan. Tuose miestuose informacijos apie Lietuvą netrūksta. Bet Amerika milžiniška, joje daugybė didmiesčių, daug jų turi gilią lietuvišką istoriją. Deja, ten viskas palikta savieigai, ir tenykštės lietuviškos vietos, kaip Mohoko slėnyje, nyksta kartu su senstančiais jų puoselėtojais. Renginiai retėja, lietuviški muziejėliai (jei tokie yra) atsilikę nuo laiko ir atrakinami vis rečiau. Vietos neturi interneto tinklapių arba jie neatnaujinami (ką jau kalbėti apie socialinę žiniasklaidą, Facebook, Twitter ir pan., be kurios dabar sunku sudominti jaunimą). Visos tokios vietos, kaip ir asmeniniai muziejai Amerikos lietuvių namuose, kol kas neturi ateities. Ir tą ateitį privalome sukurti, antraip jos pasmerktos. Tam, kaip ne kartą rašiau, reikalingas bendradarbiavimas tarp visų suinteresuotų grupių, nes niekas pats vienas (nei, tarkime, Balzeko muziejus, nei Lietuvos ambasada, nei Lietuvių bendruomenė, nei jos apygardos) savo jėgomis jokio „lietuviškų centrų steigimo“ projekto įgyvendinti negalėtų. Bet išlaikyti visada lengviau ir pigiau nei kurti nuo nulio. Jeigu neišlaikysime, tai net visi kartu susivieniję po 10 metų nieko panašaus vėl nebesukursime. Per mažiau nei parą – 530 km ir 16 lietuviškų vietų Visas Aukštutinio Niujorko vietas apžiūrėjome, nufotografavome per trumpiau nei parą. Tai buvo ta „Tikslas – Amerika 2017“ diena, kai nuvažiavome toliausiai – apie 530 kilometrų nuo Bretlboro Vermonte iki Bingamtono Niujorke, pro Vestfildą, Stokbridžą, Mohoko slėnį... Ir, nepaisant to, spėjome pakeliui apžiūrėti 16 lietuviškų vietų. Tuo metu, „Tikslas – Amerika 2017“ įpusėjus, jau buvome puikiai įvaldę metodus taupyti laiką. Važiavimo magistralėmis metu mašinoje galima ir pavalgyti. Kol vienas vairuoja, kitas gali užrašyti į planšetinį kompiuterį ką tik sutiktų žmonių pasakojimus. Taip pat skambinti ir rašyti el. laiškus tiems žmonėms, su kuriais planuojami susitikimai kitą ar dar kitą dieną – kad galutinai patvirtinti laiką. Viso to padaryti dar prieš projektą buvo neįmanoma: juk niekada iki galo nežinai, kiek papildomo lietuviško paveldo kur atrasi, kiek kur viskas užtruks. Be to, važiuojant automobiliu galima pasirašyti tekstus į socialinę žiniasklaidą, kad vėlai vakare atvykus į motelį pakaktų juos įkelti į internetą per dažniausiai lėtą motelių ryšį. Bingamtonas, kur lietuviškus radome tik akmenis Paskutiniojoje Aukštutinio Niujorko stotelėje Bingamtone lietuvybė, atrodo, jau leisgyvė. Taip ir nepavyko surasti ten žmonių, kurie galėtų asmeniškai parodyti lietuviškas vietas – nei per Vyčius, nei per Lietuvių bendruomenę niekas iš ten neatsiliepė. Laimė, informacijos apie Bingamtono lietuviškas vietas pavyko surasti pakankamai pačiam (knygose, tinklapiuose) – taigi, kitą rytą dar tik švintant (9 val. jau turėjau būti Pensilvanijoje) viską apvažiavome. Bažnyčios su išlikusiais lietuviškais užrašais išorėje ten net dvi – mažoji senoji (ją atradau tik vaikščiodamas vietoje) ir, anapus gatvės, naujoji, didesnioji (parduota 2008 m.). Pastaroji, pasak Valkavičiaus knygos „Lithuanian Religious Life in America“, turėjo tokį puikų tautinį interjerą, kad ir turistai turėjo ko ten stoti pasižiūrėti. „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, deja, visas tas vietas galėsiu priskirti tik trečiai kategorijai – „Išlikę tik lietuvybės pėdsakai“. Kaip ir buvusį lietuvių klubą, kurį primena tik įrašas fasade. Gera ta Amerikos tradicija išraižyti pastato paskirtį akmenyje, išdėlioti iš plytų! Net viską pardavus nauji savininkai nesivargina nuimti... Bingamtono paveldo tinklapis rašo, kad dar vienas pastatas su užrašu „Sokolvonia“ esą lietuvių kilmės. Dėl visa ko nufotografavau, bet kad įdėčiau į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį reikia daugiau liudijimų: pavadinimas neskamba lietuviškai ir jokių lietuvybės įrodymų ten neradau. Likęs Aukštutinis Niujorkas – 2019 m. Dar vos paviešinę „Tikslas Amerika 2017“ maršrutą internete sulaukėme apgailestavimų, kad neįtrauktas Ročesteris. Be Ročesterio, vakariniame Aukštutiniame Niujorke vertų „Tikslas – Amerika 2017“ pažymėti lietuviškų vietų yra ir Niagara Folse, Jutikoje. Žiūrėsime, kaip bus priimtas „Tikslas – Amerika“ projektas, tačiau, jeigu viskas pasiseks ir projektas bus tęsiamas, vakarinio Niujorko tikrai nepamiršime. Nors „Tikslas – Amerika 2018“ planuojama kryptis – JAV vidurio vakarai, „Tikslas – Amerika 2019“ pasuktų būtent į regioną aplink Ontarijo ežerą: lankytume ir dokumentuotume Kanados lietuvių vietas, o taip pat vakarinio Niujorko. Bet tai anksčiausiai po dviejų metų. O „Tikslas – Amerika 2017“ iš Bingamtono pasuko į Pensilvaniją – valstiją, kur lietuviai kėlėsi dar 1865 m. ir kur aplankėme beveik pusę viso „Tikslas – Amerika 2017“ lankyto lietuviško paveldo. Augustinas Žemaitis, 2017 09 25. |
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Aukštutinį Niujorką dienoraštis
|
Lietuviška bažnyčia 2 km nuo Niagaros krioklių Kvietimą į Ročesterį gavome dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme. Tačiau netikėčiausia „sunykusio lietuvių pasaulio“ istorija – Niagara Folso lietuvių bažnyčios JAV, Niujorko valstijoje, vos 2 km nuo garsiųjų Niagaros krioklių. Ją nupirko anglikonai – tiek žinojau nuo pradžių ir nerimavau, kad patekti vidun nepavyks. Jei lietuviai 90% atvejų būna geranoriški, tai tik koks kas antras lietuvišką paveldą įsigijęs nelietuvis įsileidžia vidun, ir tai nebūtinai noriai... Niagara Folse daugiau nei pasisekė! Susirašinėjimas el. laiškais privedė prie arkivyskupo Peter Goodrich – nepriklausomų Kanados anglikonų vadovo. Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia dabar ne šiaip bažnyčia, o šios denominacijos katedra. O Peter vadovauja visai religinei organizacijai: keliolikai parapijų nuo Kanados ir JAV iki Mozambiko. Pirmąkart Peter paskambinusi Aistė nustebo: prieš atsisveikindamas jis lietuviškai tarė „Ačiū“. Dar didesnis nustebimas laukė Hamiltono lietuviškose mišiose: tenai pačiame priekyje sėdėjo arkivyskupas Peter Goodrich! „Čia tas pats arkivyskupas, kur paskui susitiksime?“ – klausė Aistė. „Negali būti“ – sakau – „Juk jis nelietuvis ir net nekatalikas“. Pasirodo, gali. Peterio ryšys su lietuviais prieš 11 metų įsigijus Niagara Folso lietuvių bažnyčią nesibaigė. Jis ieškojo vietos savo pamaldoms Hamiltone ir katalikų arkivyskupija pasiūlė vietą lietuvių bažnyčioje. Peter susidraugavo su jos klebonu Pauliumi Rudinsku ir pats pradėjo lankyti lietuviškas mišias. Keista? „Aš – beveik katalikas“ – paaiškino Peter – „ir mišios, kurias laikau, iš esmės nesiskiria nuo katalikiškų. Tiesiog man popiežius – tik Romos vyskupas, nepripažįstu jo pirmumo“. Nuo šiuolaikinių anglikonų Peter bažnyčia skiriasi net labiau: „anglikonai pripažįsta gėjų santuokas, bet Biblijai jos prieštarauja“. Kaip ten bebūtų, jis akcentuoja žmonių vienybę. Todėl, kaip sakė, ir nenaikino lietuviškų Šv. Jurgio bažnyčios detalių: frontoną tebepuošia Vytis, vitražus – lietuvių aukotojų pavardės ir dedikacija liko ta pati: šv. Jurgiui. Bažnyčia Peteriui – visų pirma labdaros centras. Labdaros centrą nepriklausomi anglikonai lietuvių bažnyčioje turėjo dar iki ją nusipirkdami. Tada katalikų vyskupija uždarė lietuvių parapiją ir pastatą ėmė pardavinėti. Peterio bažnyčia jį nusipirko. Peteris vilčių turėjo daugiau: tikėjosi pritraukti į pamaldas vietos gyventojus. Taip neatsitiko: į mišias susirenka dar mažiau žmonių nei lietuvių laikais. Tik vienas ar du. Abu perėję iš lietuvių parapijos: užuot persikraustę kur nurodė katalikų bažnyčia, jie nusprendė pakeisti religiją, kad ir toliau sekmadieniais mišias švęstų tame pačiame Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios pastate. „Rajonas čia – lūšnynas“ – neslepia Peter ir papasakoja, kad gaujų šūviai kartą suskaldė ir zakristijos stiklą. „Žmonės bijo ateiti“. Bet jo bažnyčia iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti Šv. Jurgio katedrą, randa būdų jai panaudoti. „Labdaros misija daug kam reikalinga“ – sako Peter. Patalpos kartais užleidžiamos kito tikėjimo santuokoms, anksčiau čia gyveno keli stačiatikiai vienuoliai. Bet vienas jų mirė, vienas apako, vienas išsikėlė – ir vienuolyno neliko. „Viskas turi pradžią ir pabaigą“ – sakė Peter ir patikino neseniai įšventinęs porą vyskupų, kurie jį pakeis kai Dievas pašauks ir jį. Mūsų ekspedicijos pabaiga dar buvo toli. Pasukome į pirmą ilgesnį maršrutą – 360 km iki Romuvos stovyklos. P.S. Viliuosi, kad įdėjus Niagara Folso lietuvių bažnyčią į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, rasis daugiau lietuvių, kurie, poilsiaudami prie Niagaros krioklių, norės pamatyti tą neįtikėtiną bažnyčią su Vyčiu šalimais. Be paties žemėlapio, kuriame dar ir kelionių maršrutus apimančius tiek įdomiausias visos Amerikos vietas, tiek lietuviškąsias. Suprantame, kad 30 ar 50 km į šalį dėl lietuviškos vietos žmonės su ribotomis atostogomis greičiausiai nevažiuos – todėl visada labai džiaugiuosi radęs įdomią lietuvišką vietą visai šalia pasaulinės reikšmės stebuklo, kaip prie Niagaros krioklių. Jutika - lietuvis kunigas lenkų parapijoje Visų pirma stabtelėjome Jutikoje, kur susitikome su kunigu Jonu Mikalajūnu. Jo kontaktą gavome per Vyčius, per Berenice Aviza iš Olbanio, su kuria susipažinome dar 2017 m. ekspedicijoje. Tokiuose miestuose kaip Jutika nėra Pasaulio lietuvių bendruomenės apylinkių, „šiuolaikinių“ lietuvių organizacijų, užtat tebėra išlikę „senieji“, dar prieš 100 metų pradėję formuotis pažinčių tinklai. Kunigas Mikalajūnas, kaip pirmabangių palikuonis, stebėtinai daug žinojo apie Lietuvos istoriją, sovietų okupaciją, bet svarbiausias klausimas, kurio atvažiavau užduoti buvo „Ar ši bažnyčia nuotraukoje buvo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia?“. Nes ji seniai uždaryta. „Taip“ – paliudijo Mikalajūnas, pats dirbantis lenkų parapijoje, nes moka ir lenkiškai, o lietuvišką jo bažnyčią Bingamtone uždarė. Gaila: tiek daug JAV lietuvių parapijų stokoja lietuvių kunigų, o tiek daug lietuvių kunigų darbuojasi pas nelietuvius... Ročesterio bažnyčia uždaryta, bet lietuviškumas tik persikėlė Pro Jutikos lietuvių kapines nuvykome į Ročesterio Lurdo mergelės parapiją, kur turėjo vykti „Tikslas – Amerika“ pristatymas. Parapija – ne lietuvių, lietuvių bažnyčių niekur Aukštutiniame Niujorke nebeliko. Todėl laukė malonus nustebimas, kai prie durų išvydome lietuvišką kryžių, visokiausių lietuviškų dalykėlių, Aušros Vartų Mariją viduje, o rūsyje – visai lietuviškai atrodančias patalpas, kur veikia net šeštadieninė lietuvių mokykla. Kartą į mėnesį ten vyksta lietuviškos mišios (atvažiuoja kunigas Augustinas iš Toronto). Kaip pasakojo Rimas Liutkus ir kiti lietuviai, viską lėmė tai, kad ne vyskupas čia uždarė lietuvių parapiją. Lietuvių parapija formaliai tebėra, nors lietuvių bažnyčia ir nebeveikia! Tiesiog lietuvių mažėjo, rajonas prastėjo. Kaip pasakojo Rimas Liutkus, pabaigoje lietuviai net nebebandė sudrausminti šventoriuje „dirbusių“ narkotikų prekeivių – mainais tik prašydami, kad šie apsaugotų lietuvius nuo kitų banditų. Ir vis tiek lietuvių pastatai yra buvę peršauti. Kai kurie lietuviai ėmė bažnyčios vengti. Galutinis smūgis – 2008 m. krizė: sumažėjus aukoms, tapo sunku susimokėti už šildymą, draudimą. Tada parapija pardavė savo senuosius pastatus ir rado naują vietą. Lurdo Mergelės bažnyčią, kurios patalpas nuomojasi kai prireikia. Tose patalpose išklausę mūsų projekto pristatymo ročesteriečiai turėjo daug klausimų ir malonu buvo po pristatymo susitikti ir jaunesnių besidominčių lietuvių paveldu žmonių. Tiesa, su kiekviena karta paprastai besidominčių mažėja, todėl kilo klausimas, kaip šitaip sekasi išlaikyti lietuvybę, kaip sekasi atrasti pinigų ir netgi paremti „Tikslas – Amerika“ projektą (Ročesterio lietuvių bendruomenė buvo viena didžiausių projekto rėmėjų)? Raktas, pasirodo, dviejų turtingų lietuvių brolių Gervickų palikimu įsteigtas fondas, kurio paskirtis – išlaikyti Ročesteryje lietuvybę. Senąją Ročesterio lietuvių bažnyčią perėmė puertorikiečiai Atsisveikinimui su Ročesteriu aplankėme senąją lietuvių bažnyčią, halę. Ten šeimininkauja puertorikiečiai, bet dar liko lietuviški vitražai, net - mus lydėjusių lietuvių džiaugsmui - Vytis salėje. Ko neliko, daugiausiai išmontavo patys lietuviai prieš parduodami: nuėmė net Aušros Vartų Marijos ir Šiluvos Marijos freskas (ant sienų ten liko plėmai). Klausiau „Kur tai yra?“ ir dažnas atsakymas buvo „Išsiuntėme į Lietuvą“, nors kur tiksliai jau pasakyti galėjo nebe apie viską. Altorius lyg Bufalo religinio paveldo muziejuje. Paminklas Amerikos legiono lietuviškajam Gudino postui, veikusiam Ročesteryje, nuo Šv. Jurgio salės priekio perkeltas į Holy Sepulchre kapines. Čia daug lietuvių bendruomenių susiduria su tokia dilema: jei uždarai ar parduodi lietuviškas patalpas, ką su viskuo daryti? Sprendimai, kuriuos mums papasakodavo dažniausiai: Iš Ročesterio laukė virš 400 km kelionė į Klivlandą. Klivlandą, kurio lietuviškas vietas žemėlapyje sužymėjome jau pernai – bet dabar grįžome padaryti projekto pristatymą. Augustinas Žemaitis, 2019 09 25 ir 2019 10 02 |
Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį
Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios
Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie 'Tikslas - Amerika' maršrutą
Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje
Taip pat skaitykite: Augustino Žemaičio straipsnis apie kelionę prie Niagaros krioklių
Dalintis:
Lietuviško paveldo JAV Vidurio Atlante žemėlapis
Lietuviškas paveldo vakariniuose JAV vidurio Atlanto regione (Niujorke, Naujajame Džersyke, Pensilvanijoje, Merilende, Vašingtono mieste) ir rytiniame Ontarijuje (Kanada) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Merilende, Naujajame Džersyje, Niujorke, Pensilvanijoje, Vašingtone (JAV sostinėje), Ontarijuje.
