Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Baltimorėje lietuviškų vietų nėra daug – tačiau kiekviena jų labai įdomi ir svarbi. Ne vien Amerikos lietuviams, bet ir kitiems amerikiečiams. Čia nerasi nedidelių senų kapinaičių ar plynų pievučių, kuriose galėtum tik įsivaizduoti dar neseniai stovėjus Amerikos lietuvių bažnyčias ar klubus.

Užtat Baltimorėje yra veikiantis lietuvių muziejus – vienas geriausių JAV. Užtat yra lietuvių bažnyčia, net įtraukta į paveldo sąrašą. Taip pat gražūs ir skoningi lietuviški paminklai ir kita. Lankytinų vietų užtektų visai dienai!

Lietuvių muziejuje yra ką sužinoti ir lietuviams, ir amerikiečiams

Baltimorės lietuvių namuose kiekvienas aukštas – savaip įdomus ir įspūdingas. Bet įdomiausias – lietuvių muziejus trečiame aukšte. Vienas jo šeimininkų Henry Gaidis gali ilgai kalbėti apie kone kiekvieną eksponatą. Štai lietuviška trobelė, kurią jis nešiodavo į lauką, kad pristatyti amerikiečiams lietuvių kultūrą. Štai sodai ant eglutės – išlankstyti iš gėrimų šiaudelių, nes šiaudų JAV miestuose Amerikos lietuviai nerado. Štai Basanavičiaus akiniai, kuriuos jis paliko Baltimorėje rinkdamas Amerikos lietuvių aukas. Henry Gaidis juos ištraukė, gražiai padėjo ant lentynos – kad nuotrauka geriau pavyktų.

„Čikagoje lietuvių protestai už Lietuvos laisvę būdavo gausiausi“ – pasakojo – „bet juk visa JAV valdžia Vašingtone, o mes – istorinė lietuvių bendruomenė arčiausiai Vašingtono“. Ir todėl muziejuje – visa galybė daiktų, naudotų tuose protestuose. Rodė nuotraukas, kaip atrodė prie Kapitolijaus pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (dabar ji – muziejuje, tik be postamento). O Aleksas Radžius demonstravo nuotraukas, kaip jis Amerikoje inscenizuoja Lietuvos partizanų kovas. Abudu pasakojo, kad į muziejų ateina ir JAV vaikų ekskursijos.

Antrajame Baltimorės lietuvių namų aukšte pribloškė didinga salė, pirmajame – ne mažiau tautiškai įrengtas baras, kuriame – ir lietuviški produktai.

Viena problema – darbo laikas. Baras veikia vieną dieną per savaitę, muziejus – pagal susitarimą. Norėtųsi, kad tokios puikios vietos, kaip Baltimorės lietuvių namai, būtų pasiekiami nuolat, kad sužinoti muziejaus istorijas nebūtų sudėtingiau, nei bet kurio modernaus Amerikos muziejus. Čia galbūt galėtų padėti savanoriai, „grantai“ iš Lietuvos ar JAV paveldo institucijų ir t.t. Kol kas džiugu, kad daug daro ir „trečiosios bangos“ lietuviai, tokie kaip Gintaras Bujanauskas.

Bet net jeigu ir nuvažiuotumėte prie Lietuvių namų kai jie nedirbs – galėsite pasidžiaugti gražia lietuviška skulptūrine kompozicija Mažosios Lietuvos aikštėje priešais pastatą, vienu gražiausių rytų JAV paminklų Lietuvai.

Baltimorėje – įspūdingiausia Amerikos lietuvių bažnyčia Rytų JAV

Įžengęs rytinėms mišioms į Šv. Alfonso šventovę pasijutau tarsi patekęs į kokią Europos Viduramžių katedrą. Neogotikinių architektūrinių detalių gausybė tiesiog pribloškia. Juk tai – ir aukščiausias, ir seniausias, ir vienas didžiausių, ir reikšmingiausias lietuvių bažnyčios pastatas rytų JAV (ne kiekvienoje bažnyčioje yra kunigavęs šventasis, kaip čia Dž. Noimanas)...
Lietuviškų detalių, tiesa, Šv. Alfonso šventovės viduje tikėjausi daugiau. Žinojau, kad bažnyčios nestatė lietuviai – bet ir tokiose dažnai per lietuvių valdymo dešimtmečius būna atsiradę lietuviškų altorių, skulptūrų, paveikslų, kryžių-saulių... Šv. Alfonso šventovė išliko vokiška - išskyrus kelias detales.

Lietuviškos mišios, kaip ir dažnoje Amerikos lietuvių bažnyčioje šiais laikais, ten vyko tik pusiau lietuviškai. Tai yra, kunigas nelietuvis ir jis kalbėjo angliškai. Baltimorės lietuvis Aleksas Radžius, tuo tarpu, rūpinosi, kad viskas, kam nebūtinos kunigo lūpos, būtų sakoma lietuviškai: atliepimai, skaitiniai ir kita.

Kiek domėjausi, lietuviškai kalbančių kunigų Amerikoje dar yra, ir tai keliolikai parapijų, kuriose dar vyksta tokios „pusiau lietuviškos“ mišios, tikrai užtektų, kad vyktų pilnai lietuviškos. Deja, daug jų kunigauja nelietuviškose bažnyčiose. Čia bažnyčios vyresnybės sprendimas, kad tautinės parapijos pamažu naikinamos, mišių „senųjų“ mažumų kalbomis nelieka. To, tikriausiai, niekaip nebepakeisime – šiaip ar taip, daugelis tikinčių Amerikos lietuvių dabar puikiai kalba ir angliškai, tad lietuviškos mišios – labiau simbolis, o ne būtinybė, kokia ji buvo prieš 50 ar 100 metų.

Ką, mano nuomone, dar galime ir turime padaryti – rūpintis, kad istoriškai lietuviškose bažnyčiose išliktų lietuviškos detalės. Tokios, kaip Sibiro rožinis iš duonos ir plaukų, kabantis Baltimorės Šv. Alfonso šventovėje. Kad jos visiems lankytojams pasakotų tų parapijų – taigi, ir lietuvių – istoriją. Kad nauji parapijų nariai – nebūtinai lietuviai – irgi suprastų tų detalių istorinę svarbą ir nesiektų jų panaikinti.

Prieš šimtmetį veikusi lietuvių bažnyčia ir Vilniaus dovanota skulptūra

Skaitydamas daugelio Amerikos lietuvių parapijų istorijas, atrandi tokį patį siužetą: lietuviai pradžioje meldėsi kartu su kitataučiais, tada pasistatė mažą bažnytėlę, tada, vis imigruojant naujiems lietuviams šioje neužtenkant vietos – didesnę, paskui kartais – dar didesnę. Pamatyti tų senųjų „laikinų“ bažnyčių šiandien beveik neįmanoma: jos arba sudegė (buvo medinės), arba nugriautos (dažnai pastatant jų vietoje tas naujas, didesnes, lietuvių bažnyčias).

Baltimorė – reta išimtis. Senosios „laikinosios“ lietuvių bažnyčios ne tik kad stovi – vienoje jų perskaitysi ir trumpą lietuvių parpijos istoriją, ir net pamatysi lietuvišką įrašą ant kolonos rūsyje. To visai nesitikėjome: juk ta bažnyčia lietuviška buvo trumpai, prieš tai ir po to ten veikė sinagoga, dabar – žydų muziejus. Bet tokių žmonių kaip Aleksas Radžius dėka šiame muziejuje prisimenamas ir lietuviškasis pastato periodas. A. Radžius net įgarsino lietuvių kunigą pristatomajame filmuke... Ir pasirūpino, kad „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje ši vieta būtų užfiksuota.

Paskutinis mūsų „taškas“ Baltimorėje buvo Franko Zapos statula. Tas muzikantas niekada net nesilankė Lietuvoje. Bet 1997 m. jam Vilniuje pastatytą paminklą žino kiekvienas vilnietis ir gidas, vedžiojantis užsieniečius po Vilnių. Ir lietuviai to biusto kopiją dovanojo muzikanto gimtinei – Baltimorei.

Ant paminklo perskaičiau aukotojų sąrašą – vyrauja Lietuvos lietuviai, Lietuvos įmonės. Naujas etapas Lietuvos ir JAV ryšių istorijoje: lietuviškas vietas Amerikoje kuria ne vien Amerikos lietuviai, o ir pati Lietuva. Aišku, tokių vietų mažoka. Bet gal ir gerai: daug svarbiau išsaugoti tai, kas jau sukurta. Laimė, Baltimorėje niekam, atrodo, sunykimas dar negresia, ir tikiu, kad po 5 metų bus galima išvysti tas pačias lietuviškas vietas.

Bijoti važiuoti į lietuviškas vietas nereikia

Apžiūrinėjant Franko Zapos statulą pasigirdo policijos sirenos. Mačiau, kaip vietinis vyras iškeikė pareigūnus. Naktį, nakvodami Baltimorės centre, irgi girdėjome daug lekiančių policijų ir greitųjų, berods, girdėjau ir pagalbos šauksmą. Baltimorė – nesaugus miestas, kurio daugybė rajonų – „getai“.

Deja, vykstant ~1960-1970 m. „rasių kraustymuisi“ lietuviai, kartu su daugeliu baltaodžių, paliko senuosius miestų rajonus, išsikėlė į priemiesčius. Tai pasmerkė daug lietuviškų vietų, o priemiesčiuose, išskyrus keletą miestų, analogiškos nebuvo sukurtos. Senieji miestų rajonai tapo nesaugiais ir iki šiol daugybė priemiesčių lietuvių į juos žiūri kreivai. Nebaltimoriškius girdėjau juokaujant, kad į Baltimorės lietuvių klubą reiktų eiti su ginkluota palyda.

Visgi, laimė, „Tikslas – Amerika“ per 16 dienų nieko neatsitiko, nors aplinkybės vertė trauktis fotoaparatą ten, kur daugelis amerikiečių nerekomenduotų vaikščioti išvis.

Dar daugiau, kiek kalbėjau su vietos lietuviais, daugelis „getuose“ esančių lietuviškų įstaigų nėra nukentėję nuo nusikaltėlių arba nukentėję prieš daug metų. Todėl, manau, tikrai galite nebūgštaudami jas lankyti, ypač šviesiu paros metu.

Augustinas Žemaitis, 2017 10 01.