Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys užsienyje

Dabartinė Lietuva visai nedidukė, tačiau XV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo didžiausia Europos valstybė. Jai priklausė ne tik dabartinės Lietuvos teritorija, bet ir dabartinė Baltarusija, didžioji dalis dabartinės Ukrainos ir dalys dabartinės Lenkijos, Latvijos, Rusijos ir Moldovos. LDK driekėsi nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įkūrimo ir plėtros žemėlapis, „užklotas“ ant šiuolaikinių Europos šalių teritorijų. Juodomis punktyrinėmis linijomis atskirti regionai, užimti ir prarasti iki 1430 m. ©Augustinas Žemaitis.

Visoje šioje teritorijoje liko gausybė LDK paveldo.

Lucko pilis Ukrainoje. ©Augustinas Žemaitis.

Įspūdingiausi paveldo objektai neabejotinai yra lietuvių pilys. Kai kurios iš jų yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra vieni populiariausių turistinių objektų Baltarusijoje ir Ukrainoje. Dalis šių pilių atstatytos, pavyzdžiui, Myriaus [Мір] ir Nesvyžiaus [Нясвіж] pilys Baltarusijoje ir Lucko [Луцьк] pilis Ukrainoje. Iš kitų teliko romantiški griuvėsiai.

Staroselo (Старосільський) pilies Ukrainoje griuvėsiai. ©Augustinas Žemaitis.

Kitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo tipas yra rūmai. Tiek pilyse, tiek rūmuose dažnai gyveno vietiniai valdovai. Pilys buvo statomos gynybos tikslais, tad jų langai buvo maži, jose buvo numatytos patalpos karinei įgulai. O štai rūmai būdavo dideli ir prašmatnūs, plačiais langais, juos statant galvota ne apie gynybą, o apie prabangą. Tiesą sakant, tiek pilys, tiek rūmai yra to paties dalyko variantai ir tik nuo laikmečio priklausė, kuris iš jų buvo statomas. Sakykime, XIV a. dažnai vyko karai, tad vadai pirmenybę teikė saugumui ir statė pilis. Vėliau, saugumui padidėjus, daugelis pilių buvo paverstos rūmais.

Ištaigingas Nesvyžiaus [Нясвіж] rūmų Baltarusijoje kiemas. ©Augustinas Žemaitis.

Kai kuriais rūmais naudojosi ir jų savininkais buvo nelietuvių kilmės didikų giminės, kituose gyveno iš centrinės Lietuvos teritorijos atsiųstos etninių lietuvių šeimos.

Išliko ir nemažai to laikotarpio religinės paskirties pastatų (daugiausia bažnyčių). Nors kulto pastatai dažnai nepasižymi išskirtiniais elementais ar istorija, rodančiais jų lietuviškumą, visgi kai kurie jų dizaino elementai yra charakteringi LDK. Daug katalikų bažnyčių vadinamojo „Vilniaus baroko“ stiliaus su dviem aukštais, grakščiais bokštais. Musulmonų totorių mečetės visoje LDK teritorijoje buvo unikalūs mediniai statiniai be minaretų (tokios mečetės niekur kitur nebuvo statomos, jos panašesnės į Lietuvos kaimų bažnytėles nei į kokios Turkijos ar arabų mečetes).

„Vilniaus baroko“ stiliaus bažnyčia Agluonoje [Aglona], Latvijoje

„Vilniaus baroko“ stiliaus bažnyčia Agluonoje [Aglona], Latvijoje

Baltarusijoje pilys ir rūmai paprastai yra neabejotinai lietuviški, nes šią teritoriją Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė valdė nuo XIII a. iki XVIII a., tad dauguma jų buvo pastatyti būtent LDK giminių ir niekas kitas jais nesinaudojo.

Myriaus [Мір] pilis Baltarusijoje. ©Augustinas Žemaitis.

O štai dabartinės Ukrainos žemes lietuviai valdė trumpiau (XIV–XVI a.), be to, kai kurios Ukrainos dalys buvo neblogai išsivysčiusios dar prieš Lietuvai jas prisijungiant (Kijevo Rusia), negana to, kai kurias lietuvių pilis ir rūmus perstatė arba pertvarkė lenkai, valdę Ukrainą po lietuvių. Todėl ten ne visada galima tvirtai pasakyti, kad viena ar kita pilis yra lietuviška (nes ji buvo statoma įvairiais laikotarpiais, valdant skirtingų šalių valdovams). Tačiau lietuvių pridėti elementai neretai aiškiai pastebimi. Kalbant apie lietuviškus rūmus, net po XVI a., kai Lietuva prarado Ukrainos kontrolę, šie rūmai ir toliau priklausė Lietuvos didikų giminėms.

Podolės Kameneco (Камянець-Подільський) pilis Ukrainoje. Ši pilis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausė ne visą savo gyvavimo laiką, tad tik dalis jos buvo pastatyta LDK valdymo metais. ©Augustinas Žemaitis.