Vakarų Europa
Pastaba: Čia aprašoma Europos dalis, nebuvusi valdoma komunistų.
Vakarų Europa šiandien, atsivėrus darbo rinkai, pritraukia daugiausiai lietuvių. Didžiausios bendruomenės yra Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje, Ispanijoje. Jose veikia lietuvių organizacijos, krepšinio klubai. Veikia lietuvių parduotuvėlės ir kavinės (dažnai kartu su kitomis rytų Europos tautomis).
Ir iki 1990 m. Vakarų Europa traukė lietuvius, nors ir mažiau nei Amerika. Daug su Lietuva susijusio paveldo išlikę Romoje, kuri visada buvo katalikų pasaulio centras. Vokietija buvo tarpinė stotelė pokario pabėgėliams ir iki šiol ten išliko lietuviška Vasario 16 gimnazija. Londonas, didžiausias 1825-1925 m. pasaulio miestas, dar nuo tų laikų turi lietuvišką Šv. Kazimiero bažnyčią. Paryžius iki Antrojo pasaulinio karo buvo pasaulio meno sostinė, būtent ten pasitraukė filosofas A. Greimas.
Šiandien Lietuva turi ambasadas daugumoje Vakarų Europos šalių, jos organizuoja kultūrinius renginius. Ypatingą svarbą turi tarptautinių organizacijų (Europos Sąjungos, Europos Tarybos, Jungtinių Tautų) centrai: Briuselis, Strasbūras, Liuksemburgas, Ženeva. Šiose institucijose nuolat dirba ir lietuviai, prie jų plazda Lietuvos vėliava, o jų sprendimai daro tiesioginę įtaką Lietuvos gyvenimui.
Dalintis:
Jungtinė Karalystė
Jungtinė Karalystė savo stipria ekonomika ir anglų kalba tapo tikru magnetu lietuviams po 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir migracija palengvėjo. Ten išvyko ~100 000 lietuvių - daugiau nei į bet kurią kitą šalį bet kada anksčiau, išskyrus nebent prieškario migraciją į Ameriką.
Tačiau priešingai nei Amerikos lietuviai, Jungtinės Karalystės lietuviai nestato galingų lietuviškų mokyklų, bažnyčių ir paminklų - bent jau kol kas. Visgi Jungtinėje Karalystėje yra lietuviško paveldo: jį sukūrė kur kas mažesnės "atskilėlių" nuo emigracijos į JAV grupės, kurios XX a. pradžioje užuot brangiai plaukusios per Atlantą pasirinko tada dar didžiausios pasaulyje Britų imperijos miestus. Jie bėgo nuo beteisiškumo, pramoninių darbų nebuvimo, šaukimo į caro kariuomenę tada rusų valdytoje Lietuvoje.
Tikslūs lietuvių Britanijoje skaičiai neaiškūs, mat Britanijos surašinėtojai klausia rasinės kategorijos, o ne tautybės (lietuviai priskiriami kategorijai "Kiti baltaodžiai").
Lietuviškas paveldas Londone ir aplink
Dauguma Jungtinės Karalystės lietuvių gyvena sostinėje Londone (40 000 - 80 000), kur sudaro ~0,5% žmonių. Lietuvių rajono čia nėra, jų kiek daugiau Rytų Londone, kuris visad masino imigrantus. Čia yra ir Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia, pastatyta dar prieškario imigrantų (1912 m.). Naujoji lietuvių migracija ją išgelbėjo nuo galimo sunykimo. Londone išlikusios ir lietuvių kapinės, kur palaidoti žymūs sovietų iš tėvynės išvaryti veikėjai, bet dabar lietuviai laidojami bet kuriose kapinėse.
Lodnono lietuvių parapija nuo 1955 m. Headley Park priemiestyje turi sodybą-viešbutį, kurioje vyksta lietuviškos šventės. Svarbiausias metų renginys ten - Sekminės.
Lietuviškas paveldas Škotijoje
Taip pat ~8000 lietuvių prieškariu buvo įsikūrę Škotijoje (6000-7000 jų Šiaurinio Lanarkšyro grafystėje, Glazgo pietiniuose priemiesčiuose). Iki šiol čia, Belšilo (Bellshill) miestelio Mosendo (Mossend) rajone veikia Škotijos lietuvių socialinis klubas (79A Calder Road). Nuo 1904 m. gretimoje Šv. Šeimos bažnyčioje vykdavo lietuviškos mišios ir jas laikydavusiems lietuviams kunigams (ypač prelatui Gutauskui) pastatytas paminklas bei kryžius. Prieškario lietuviai norėjo ir galėjo pastatyti ir savo bažnyčią - bet to griežtai neleido vyskupas, nenorėjęs etninio skaldymosi. Botvelo (Bothwell) kapinėse yra lietuvių kapų, apipavidalintų labai britiškai: kai ilgais žodžiais užrašomos gimimo, mirties datos, papildoma informacija. Prie Karfino (Carfin) grotos yra ir užrašas lietuvių kalba.
Lietuviška koplytėlė ir kryžius Škotijoje. ©Paul Lucas.
Deja, prieškario Škotijos lietuvių bendruomenę ištiko žiaurokas likimas. Tada nepriklausomos Lietuvos dar nebuvo, todėl, kaip rašo BBC, "valdžia laikė lietuvius rusais, o dauguma škotų - lenkais", o leiboristų partijos įkūrėjas Keiras Hardis (Keir Hardie) piktinosi "Rusijos lenkų" (t.y. lietuvių) įvežimu. 1917 m. Britanija ir Rusija pasirašė sutartį, kuria įsipareigojo atiduoti lietuvius vyrus Rusijai, kad ten tarnautų armijoje (išsiųsta ~1200 vyrų). Dalis perplaukę jūrą jau neberado Rusijos Imperijos, bet grįžti į Škotiją galėjo nebe visi, daug ir nebenorėjo bei įsikūrė nepriklausomoje Lietuvoje. Gerokai sumenkusią Škotijos lietuvių bendruomenę po 1945 m. dar atgaivino nuo sovietų pabėgę dipukai, o masinė imigracija po 1990 m. ją visiškai pakeitė.
Lietuvių socialinis klubas Mosende. Google Street View.
Prieškariu Škotijoje buvo ir kitokių lietuvių: liūdnai pagarsėjęs komunistas Vincas Kapsukas, kurio garbei sovietai okupacijos metais buvo pervadinę Marijampolę. Škotijos lietuvių tarpe jis turėjo šiek tiek pasekėjų, bet bandymai iškart po nepriklausomybės atvesti komunizmą į Lietuvą patyrė visišką fiasko (iki Lietuvą okupavo sovietai).
Su Lietuva susijusios vietos kitur Anglijoje
Kituose Britanijos kraštuose senosios lietuvių bendruomenės nebuvo pakankamai didelės, kad kažką paliktų po savęs. Naujųjų Britanijos lietuvių veikla matosi ne akmenyje. Šitoks beprecedentis vienos tautos žmonių skaičius leido įkurti net ir komerciškai sėkmingas lietuviškas mokyklėles, atsirado lietuviškų parduotuvių tinklas "Lituanica". Tiesa, užrašai išorėje ir lenkiški bei rusiški, pardavinėjamos įvairios Rytų Europos prekės. Kai nėra atskirų lietuvių rajonų, kur būtų didelė koncentruota lietuvių rinka, tai būtina, kad išliktų verslas. Parduotuvės, mokyklėlės, barai ir kita įsikūrę nuomojamose patalpose, lietuviškos mišios už Londono ribų laikomos eilinėse bažnyčiose. Jei taip tęsis toliau tikėtina, kad prasidėjus neišvengiamam lietuvybės smukimui (jaunosios Britanijoje gimusios kartos asimiliuojasi) ir insitucijoms ėmus užsidarinėti ši milžiniška bendruomenė paveldo nepaliks.
Lituanica parduotuvė po geežinkeliu Birmingame. Google Street View.
Britanijos įstatymai nėra itin palankūs lietuviams. Mokyklos lietuvių kalba (išskyrus sekmadienines) čia negalėtų veikti. Lietuvių ir kitų rytų europiečių diskriminacija nėra vertinama taip pat neigiamai kaip, pavyzdžiui, juodaodžių imigrantų diskriminacija; todėl pastarųjų išeivių kultūra susilaukia didesnės paramos iš centrinės valdžios.
Dalintis:
Londonas (Anglija, Jungtinė Karalystė)
Anglijos sostinėje Londone, spėjama, yra didžiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. Ten gyvena 40 000 - 80 000 lietuvių (0,5% - 1% visų londoniečių). Dauguma jų emigravo po 2004 m. kuomet Lietuva prisijungė prie ES, mažesnė dalis - 1990-2004 m.
Nepaisant milžiniško bendruomenės dydžio įspūdingų pastatų ar paminklų naujieji Londono lietuviai dar nepadovanojo. Tačiau Londone yra lietuviška Šv. Kazimiero katalikų bažnyčia, statyta dar 1912 m. Anuomet, prieškariu, Britanija nebuvo lietuvių emigrantų rojus - dauguma jų traukdavo į Ameriką. Tačiau Londonas tada dar buvo didžiausias pasaulio miestas (šiuo titulu miestas džiaugėsi šimtmetį: nuo 1825 m. iki 1925 m.). Todėl kažkiek lietuvių įsidarbino ir jo dokuose bei gamyklose ir įkūrė parapiją, be ko jokia prieškario lietuvių bendruomenė būdavo neįsivaizduojama. Šv. Kazimiero bažnyčia (iš pirmo žvilgsnio primenanti daugiaaukštį namą ir gerokai mažesnė už didžiąsias Amerikos lietuvių šventoves) yra Rytų Londone, imigrantų ir varguomenės pusėje, konkrečiau - Bethnal Green rajone. Ir dabar aplinkui spiečiasi imigrantai, tik airius ir rytų europiečius pakeitė juodieji, indai, musulmonai iš buvusių Anglijos kolonijų, pradėję plūsti ~1960 m.
Lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia Londone vakare. ©Augustinas Žemaitis.
1955 m. parapija nupirko Headley Park sodyba užmiestyje (GuildfordGU35 8TE) kur iki šiol pažymimos svarbios lietuvių šventės, ypač sekminės. Kitu metu patalpos veikia kaip viešbutis.
Londone yra ir lietuvių kapinės - 1963 m. Šv. Kazimiero parapija įsigijo senų (įkurtos 1861 m.) Šv. Patriko katalikiškų kapinių sklypą, kur iki šiol palaidota 200 lietuvių (iš viso kapinėse - iki 2000 lietuvių), tarp jų Lietuvos ambasadoriai Britanijoje Bronius Balutis ir Vincas Balickas, kuriuos parskraidinti Lietuvon sutrukdė sovietinė okupacija. Šv. Patriko kapinių adresas: Langthorne Road, Leytonstone.
Naujųjų imigrantų įnašas daugiausiai ne akmenyje, o gyvoje veikloje. Leidžiami lietuviški laikraščiai ir žurnalai (didžiausias laikraštis "Tiesa" nemokamai dalijamas ir Londono centre). Yra lietuviškų parduotuvių, restoranų, šeštadieninių mokyklėlių, teminių klubų, teisininkų kontorų ir net odontologijos kabinetas. Ir religijoje greta tradicinių katalikų įsikūrė ir papildoma lietuvių krikščionių bažnyčia - bet neketinanti statydintis savo pastato, o besinaudojanti metodistų patalpomis.
Lietuviškas restoranas Smiltė šiaurrytiniuose Londono priemiesčiuose. Google Street View.
"Antroji religija" krepšinis irgi nenuskriausta - Londone veikia Britanijos lietuvių krepšinio lyga, kurioje - apie 20 komandų: tarp jų Londono Žalgiris, du L. Rytai, Kaunas ir Atletas. Mačai vyksta sporto salėje Dagenham Parsloes Avenue RM9 5QT; beje, bilietai mokami, lyga turi ir rėmėjų. Tarp priežasčių įsteigti savą lygą - kitose Britanijos lygose draudžiama garsiai palaikyti komandą (su šiuo požiūriu lietuviai susidūrė ir per Londono olimpiadą).
Po to, kai 2004 m. Lietuva prisijungė prie ES lietuvių padaugėjo, bet oficialiosios Londono lietuvių bendruomenės renginių populiarumas kiek mažėjo. Daug naujųjų imigrantų, ypač jaunimo, labiau įsilieja į platesnį londoniečių ratą, o ne šliejasi prie kitų lietuvių. Naujieji imigrantai labai įvairūs - ir juodadarbiai, ir specialistai (pvz. informatikai), ir studentai, dar besitikintys grįžti į Lietuvą.
2011 m. Jungtinės Karalystės surašymo duomenimis dauguma imigrantų iš Lietuvos gyvena rytiniame Londone: 8348 Niuhame (2,7% iš visų rajono gyventojų), 4028 Barkinge ir Dagenhame (2,2%), 3500 Voltam Foreste (1,3%), 2827 Redbridže (1%), 1979 Grinviče (0,8%), 1332 Liuvišame (0,5%). Iš viso Londone 39 817 (0,5%). Tiesa, net pačios Britanijos savivaldybės reiškia nuomonę, kad Lietuvos piliečių gali būti dvigubai daugiau, o tinkamai pildyti surašymo formas imigrantams, be kita ko, esą trukdė jų butų nuomotojai.
Beje, Britanijos surašymas neklausė tautybės, o tik prašė pasirinkti vieną iš rasinių kilmės kategorijų ir nurodyti gimimo vietą. Lietuviai kartu su dauguma Europos tautų pateko į rasinę kategoriją "kiti baltieji". Aukščiau pateikta statistika yra pagal gimimo vietą Lietuvoje, tad į ją įeina ir buvę Lietuvos lenkai ar Lietuvos rusai, tačiau neįeina užsienyje gimę lietuviai.
Daug Lodnono lietuvių dažnai, ypač šventėms, atostogoms, medicininėms ar grožio paslaugoms, grįžta į Lietuvą. Tai - labai paprasta, mat Londonas yra lengviausiai iš Lietuvos lėktuvu pasiekiamas užsienio miestas. Kasdien į ten skrenda 5 - 7 orlaiviai, kiekvienas jų turi apie 180 vietų. Šiuos skrydžius vykdo pigios bendrovės, ir suskraidyti į abi puses galima už 200-300 Lt.
Dalintis:
Roma, Italija
Jau 2000 metų Roma yra katalikiško pasaulio centras ir popiežiaus būstinė. Viduramžiais tai reiškė ir politinę Europos širdį, tad Lietuvai tapus krikščioniška daug jos likimo reikalų sprendėsi būtent čia. Lietuvos didieji kunigaikščiai dalyvavo sprendžiant svarbiausius tuometės krikščioniškos Europos politinius klausimus: galimą uniją su stačiatikiais, gynybą nuo Osmanų puolimų. Niekur nedingo Romos svarba Lietuvai ir XX a., kuomet Vatikanas niekados nepripažino sovietinės Lietuvos okupacijos bei rėmė lietuvių išsivadavimo kovą.
Tuo gilios okupacijos metu, 1970 m., svarbiausioje viso pasaulio katalikų šventovėje – Šv. Petro bazilikoje – atidaryta lietuviška koplyčia. Už altoriaus čia – Aušros Vartų Marijos, kuriai ir dedikuota koplyčia, dar vadinama Lietuvos kankinių vardu, atvaizdas. Ant sienų – Amerikos lietuvio V. Jonyno kurti bareljefai: Lietuvos valdovai, vyskupai, kankiniai ir šventieji, pirmosios Lietuvos bažnyčios, Vytis ir Gedimino stulpai. Yra čia ir Sibiro tremtinių maldaknygė, gintarinis rūpintojėlis kažkaip išgabentas iš tada okupuotos Lietuvos bei daug didesnė italų skulptoriaus Alčidės Tiko (Alcide Ticò) improvizacija rūpintojėlio tema. Dekorui pasirinktas travertino akmuo simbolizuoja Romos katakombas kuriose, pereskiojami Imperijos valdžios, I-III a. po Kr. slėpėsi pirmieji krikščionys (aliuzija į bažnyčios padėtį sovietinėje Lietuvoje).
Koplyčios pašventinime dalyvavo ir 500 lietuvių – tik iš užsienio (Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos, Australijos, Afrikos), nes sovietinė valdžia keliauti į Vakarų pasaulį savo gyventojams draudė. Dėl to ir paskui dar 20 metų koplyčią lankydavo tik užsienio lietuviai – jų bendruomenės ir sukūrė lietuvių koplyčios idėją. Po 1990 m. nepriklausomybės Lietuvos turistai ir piligrimai greitai atrado Amžinąjį miestą ir šią koplyčią (būtent apie Romą ~1995 m. išleistas pirmasis lietuviškas kelionių vadovas). Lietuviškoje koplyčioje meldžiasi ir popiežiai, tai buvo viena pirmųjų vietų, kur po išrinkimo meldėsi popiežius Jonas Paulius II.
Su sovietine Lietuvos okupacija susijęs ir kitas pastatas – graži Villa Lituania, vadinama paskutine okupuota Lietuvos teritorija. Šį pastatą su 90 arų parku (Via Nomentana 116) kaip naują ambasadą Italijoje Lietuva įsigijo 1937 m. už 3 milijonus lirų, tačiau 1945 m. Sovietų spaudžiama italų valdžia neteisėtai ją perdavė Sovietų Sąjungos diplomatams. Rusai čia šeimininkauja iki šiol ir Italijos valdžia, nors ir pripažįsta savo pirmtakių veiksmų neteisėtumą, grąžinti pastato neketina, o pasiūlytos alternatyvos (nebrangi kito, apleisto, pastato nuoma toliau nuo Romos centro) netenkino Lietuvos.
Lietuvių diplomatai prie Villa Lituania tarpukariu. Parko apsupti rūmai tebestovi, bet medžiai nuo gatvės juos beveik užstoja, o žodis Lituania iš pavadinimo lentelės ištrintas.
Villa Lituania vadinasi ir 1945 m. įkurti 40 kambarių katalikiški svečių namai (Piazza Asti 25). Įspūdingą senovinį fasadą su bokštu puošia ir Lietuvos herbas, tvoreles - Vyčio kryžiai. Vienuolių kazimieriečių prižiūrimi svečių namai padeda lietuviams patekti audiencijos pas popiežių, taip pat čia esančioje koplyčioje švenčiamos mišios lietuvių kalba. Šiame pastate, anapus gatvės turinčiame savo brolį dvynį, įsikūrusi Popiežinė Šv. Kazimiero lietuvių kolegija, Lietuvos kunigų centras Romoje.
Villa Lituania svečių namai Romoje. Google Street View.
Lietuvių yra ir kitose katalikiškose institucijose. Štai Vatikano radijas nuo 1940 m. transliuoja laidas ir lietuvių kalba.
Per katalikiškos Lietuvos šimtmečius Amžinajame mieste atgulė daug žymių lietuvių. Šv. Lauryno, arba Verano, kapinėse yra Šv. Kazimiero Lietuvių Kolegijos koplyčia, kurioje ilsisi vyskupas Vincentas Padolskis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras prelatas Kazimieras Šaulys, Italijos Lietuvių bendruomenės pirmininkas prelatas Vincas Mincevičius, Lietuvos pasiuntinys prie Šv. Sosto ministras Stasys Girdvainis, BALFO (Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo) pirmininkas prel. Juozas Končius, Brazilijos lietuvių generalinis vikaras ir Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos vicerektorius Zenonas Ignatavičius, mons. Jonas Buikus, diakonas Augustinas Lišauskas ir vienuolė sesuo Eulalia.
Vienoje labiausiai turistų lankomų Romos senamiesčio bažnyčių, Chiesa del Gesù, po grindimis pirmojo kardinolo iš Lietuvos, didiko Jurgio Radvilos palaikai (užrašas ant kapo: "Cardinalis Radzivili Episcopi Cravoviensis Ducis Olicae Et Niesvisii" - "Kardinolas Radvila, Krokuvos vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis"). Pasiekęs karjeros viršūnę ir tapęs vienu svarbiausių Europos žmonių jis mirė Amžinajame mieste 1600 m. Simboliška, kad ši bažnyčia laikoma pirmuoju pasaulyje barokiniu pastatu. Juk būtent barokas vėliau padarė didžiulę įtaką Vilniui ir LDK. Antroji pasaulyje barokinė bažnyčia, beje, atsirado Radvilų valdose Nesvyžiuje (dab. Baltarusija).
Nuo anų laikų iki pat tarpukario Roma buvo geriausiai žinoma Lietuvos šventikams ir didikams, tačiau 1945 m. Lietuvą okupavus Sovietams iš politinių pabėgėlių susiformavo ir stipresnė pasaulietinė bendruomenė. Ji užmezgė ryšius ne vien su Vatikanu, bet ir su Italijos krikščionimis demokratais kurie, nepaisydami vietos kairiųjų protestų, rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Šią paramą pažymi ir tais laikais Piazza Lituania pavadinta aikštė Romoje.
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Romą ir kitas jos lankytinas vietas.
Dalintis:
Briuselis (Belgija)
Briuselis yra ne tik Belgijos, tačiau ir dviejų svarbių tarptautinių organizacijų centras: Europos Sąjungos ir NATO. Abiejų šių organizacijų nare po ilgamečių siekių Lietuva tapo 2004 m.
Savo "Europos centro" įvaidžiu Briuselis didžiuojasi. Todėl dažna vieša vieta pagražinta visų 27 Europos Sąjungos šalių vėliavomis ar įvairiomis ES kalbomis užrašytais žodžiais. Tai daro su Lietuva nieko bendro neturintys žmonės, tad pasitaiko ir kuriozų: atvirkščiai pakabintų vėliavų ar abejotinai išverstų į lietuvių kalbą žodžių.
Aikštė prie pietinės geležinkelio stoties - viena daugelio vietų, kur kabo ES vėliavos. Lietuvos vėliava pakabinta atvirkščiai. ©Augustinas Žemaitis.
Šiaurinėje miesto dalyje įkurtas Mini Europos parkas. Čia galima išvysti 25 kartus sumažintas garsiausių Europos Sąjungos pastatų versijas. 2006 m. dalyvaujant rektoriui Benediktui Juodkai parke atidengta ir Vilniaus universiteto kopija. Ji dydžiu gerokai lenkia greta stovinčius Rygos Laisvės paminklą (Latvija) bei Talino įtvirtinimų fragmentą (Estija). Šiuos tris maketus jungia mažų žmogeliukų grandinė, simbolizuojanti Baltijos kelią.
Sumažintas Vilniaus universitetas Mini Europos parke Briuselyje. Apačioje kairėje matosi Baltijos kelias. ©Augustinas Žemaitis.
Mini Europos parke be maketų yra ir kitų atrakcijų. Lietuva pastačiusi teleskopą, pro kurį regimi su VU susiję vaizdai, nuspaudus specialų mygtuką galima išgirsti Lietuvos himną, o į parko bilietų kainą įeinančiame lankstinuke pateikiami faktai apie šalis (įdomybės, parinktos apie Lietuvą: Vilnius - Vakarų Jeruzalė, lino gamyba, kryždirbystė, pilietybės suteikimas rusams, krepšinis, Europos centras, kalbos panašumas į sanskritą ir 80 000 palaidotų Napoleono karių). Nors seniausios ES narės Mini Europos parke turi po daugiau objektų (nuo 6 iki 10 kiekviena), daugiau maketų iš Lietuvos nebus, nes trūksta vietos.
Ryšių palaikymas su Europos Sąjunga ir NATO reikalauja daug žmonių, tad Lietuva turi savo atstovybes prie kiekvienos iš šių organizacijų. Lietuvos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje veikia XIX a. ar XX a. pradžios trijų aukštų pastate adresu Rue Belliard 41-43, tarp karaliaus rūmų ir Europarlamento. Šituo pačiu adresu įsikūrusi ir Lietuvos ambasada Belgijoje. Tai - vienas didžiausių Lietuvos valstybės valdomų pastatų užsienyje.
Lietuvos nuolatinė atstovybė prie Europos Sąjungos bei Lietuvos ambasada Belgijoje. ©Augustinas Žemaitis.
Lietuvos nuolatinė atstovybė prie NATO įsikūrusi NATO štabe Boulevard Leopold III, kelyje į Briuselio Zaventemo oro uostą.
Prie Europos Sąjungos institucijų taip pat plazda šalių narių vėliavos, yra užrašyti jų pavadinimai visomis kalbomis. Šiandien su tarptautinėmis organizacijomis susiję žmonės sudaro 10% Briuselio gyventojų (greta 50% kitų imigrantų). Tai ne tik tarnautojai, bet ir lobistai (apie 20 tūkstančių), žurnalistai, vertėjai (vien Europos parlamente vertėjų skaičius svyruoja nuo 350 iki 750: juk reikia versti iš visų 23 oficialių kalbų į visas).
ES institucijose Lietuvą atstovauja 12 Europarlamentarų (iš 785), 18 narių regionų komitete (iš 688), 9 nariai ekonomikos ir socialinių reikalų komitete (iš 344), 1 Eurokomisaras (iš 27). Jie dar turi padėjėjus. Taip pat Lietuva atstovaujama ES komitetuose, taryboje. ES institucijose paprastais samdomais tarnautojais dirba ir daug su šiais Lietuvos atstovais nesusijusių lietuvių - jie jau oficialiai tarnauja ne Lietuvai, o Europos Sąjungai.
Tūrinės raidės 'Welcome' prie Briuselio simbolio Atomiumo. Ant tūrinių raidžių žodis išverstas į įvairias pasaulio kalbas, tarp jų ir lietuviškai 'Pasveikinti'. ©Augustinas Žemaitis.
Dalintis:
Airija
Airija yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje prieš 200 metų gyveno daugiau žmonių nei šiandien. Ir tas skirtumas ženklus - 1840 m. sala glaudė 8,2 milijonus žmonių, o šiandien tėra 5,6 mln. Airius iš savo tėvynės vijo badas ir skurdas; dabar gerokai daugiau airių gyvena užsienyje nei tėvynėje.
Apie 1970 m. ekonomika atsigavo ir jau pati Airija ėmė traukti imigrantus. Britų valdymo šimtmečiai beveik atėmė iš airių jų kalbą - daugumai dabar gimtoji kalba anglų. Kadangi angliškai pasaulyje moka daug kas atvykėliams lengviau prisitaikyti. Po 1990 m. nepriklausomybės Airijon išvyko itin daug lietuvių. Seniau jų šioje šalyje nebuvo - tarpukariu ar pokariu niekam nė į galvą nebūtų šovę emigruoti į šį tuomet Europos užkampį (skurdesnį ir už tarpukario Lietuvą). Tad seno lietuviško paveldo, pastatų ir monumentų, būdingų JAV didmiesčiams, Airijoje nerasi.
Nėra Dubline ir lietuvių bažnyčios, bet lietuviškos mišios vyksta Šv. Andriaus bažnyčioje (Westland Row 2). Taip pat yra keletas lietuviškų kavinių, parduotuvių.
Lituanica parduotuvė Dubline. Google Street View.
2011 m. surašymo duomenimis Airijos Respublikoje gyveno 36 683 Lietuvos piliečių (0,82% gyventojų) bei 31 635 žmonių nurodžiusių gimtąją lietuvių kalbą (0,7%; tai trečia pagal dydį kalbinė mažuma po lenkų ir prancūzų). Kas dešimtas emigrantas iš Lietuvos išvyksta Airijon.
Daugiausiai Lietuvos piliečių gyveno Dubline (10 576, 0,85%). Arčiausiai lietuviško rajono yra Kastlnokas (Castleknock; ~10% lietuvių).
Dėl didelės Airijos lietuvių bendruomenės Lietuvą ir Airiją jungia kasdieniai skrydžiai. Tačiau jų mažėja, nes menksta paklausa. 2009 m. ekonominė krizė skaudžiai palietė Airiją, ten išaugo bedarbystė ir emigracijos srautai į Airiją kiek sumažėjo.
Beje, Airija susijusi ir su Lietuvos aviacijos istorija. Kai Feliksas Vaitkus 1935 m. lėktuvu "Lituanica II" mėgino sėkmingai pakartoti Dariaus ir Girėno žygdarbį, jam, pakilusiam iš Niujorko, teko leistis būtent Airijoje, Ballinrobe miestelyje - kur 2006 m. Feliksui Vaitkui pastatytas paminklas.
Dalintis:
Vokietija
Su Vokietija Lietuvą siejo įvairialypiai santykiai.
Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija buvo okupavusi Lietuvą ir tūkstančius žmonių išvežusi priverstiniam darbui. Ironiška, tačiau vos po kelių metų Vokietija tapo prieglobsčiu lietuviams, mat Lietuvą užgrobė dar žiauresnis okupantas - Sovietų Sąjunga. ~100 000 lietuvių neketino laukti, kol bus ištremti ar nužudyti, nes puikiai žinojo, kad dėl savo tautybės ir praeities (intelektualinės veiklos, religingumo ir t.t.) jie jau buvo sovietiniuose "mirtininkų sąrašuose". Apsisprendę bėgti ~65 000 lietuvių kartu su frontu atsidūrė nusiaubtoje Vakarų Vokietijoje (kitais vertinimais jų buvo iki 200 000). Sąjungininkai įsteigė 113 pabėgėlių (DP, displaced persons, dipukų) stovyklų, kur stengėsi palaikyti ne žemesnį nei eilinių vokiečių gyvenimo lygį. Visgi netekusiems tėvynės buvo sunku, jų ateitis atrodė neaiški. Net tokiomis sąlygomis lietuviai sparčiai organizavo veiklą. Skaičiai įspūdingi: 1948 m. Vakarų Vokietijoje buvo įsikūrusios 158 lietuvių mokyklos, iš jų 26 gimnazijos, įsteigtas net Pabaltijo tautų universitetas. Visa tai buvo laikina, pabėgėlių stovyklų sąlygomis, todėl neišliko - ~1952 m. lietuvių pabėgėlius sutiko priimti JAV, Australija, kitos šalys, jie išsiskirstė.
Visgi iš tų laikų išliko Vasario 16-osios gimnazija (Lorscher Str. 1) - katalikiška lietuvių mokykla Lampertheimo-Hiutenfeldo mieste. Ji įsikūrusi 5 ha sklype, vadinamame Romuvos parku, ir Renhofo pilyje. 1953 m., sparčiai užsidarinėjant kitoms lietuvių pabėgėlių mokykloms, šią vietą nupirko lietuvių kunigai, kad įkurtų vieną mokyklą su bendrabučiu, kuri tarnautų Vokietijoje likusių, bet po ją išsibarsčiusių pabėgėlių vaikams. Mokslai čia vyksta vokiškai (nes Vokietijos mokykloms tai privaloma), bet ryšiai su lietuvybe tebėra glaudūs. Gimnazija remta viso pasaulio lietuvių, 1972 m. ir 1987 m. išplėsta naujais pastatais (bendrabučiais, kuriuose gyvena vaikai), čia mokosi nebe tik Vokietijos lietuviai, bet ir lietuviai iš Pietų Amerikos, o po 1990 m. - ir Lietuvos.
Viena iš lietuviškiausių dipukų stovyklų buvo Bad Viorishofeno [Bad Wörishofen] miestelyje. Ten išlikusi Lietuvos aikštė (Litauenplatz). AIkštė įkurta gretimoje Šv. Ulricho bažnyčioje pokariu iki 1984 m. kunigavusio Antano Deksnio - vyskupo Europos lietuviams - garbei. Jam bažnyčioje įrengtas ir herbas, taip pat jis dar pats ten įrengė Šv. Kazimiero koplyčią.
Iki XIX a. Vokietijos nebuvo - jos vietoje gyvavo dešimtys mažų valstybėlių su savo karališkosiomis šeimomis. Lietuvos istorijoje ypatingai sužaidė Saksonija - ši šalis faktiškai XVIII a. buvo sudariusi uniją su Lietuva-Lenkija, Saksonijos valdovai Augustas Stiprusis (Saksas) bei Augustas III buvo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai.
Iki pat šių dienų Saksonijos miestuose (Senftenberge, Sebnice, Uebigau) yra ano laiko puošnių mylių stulpų, ant kurių Lietuvos-Lenkijos-Saksonijos valstybės herbas (jo sudedamoji dalis - du Lietuvos Vyčiai). Tokie mylių stulpai pradėti statyti 1721 m. ir pagrindinių stulpų pastatyta ~300, išliko ~200; ant jų šonų nurodyti specialiai patikrinti atstumai iki kitų miestų tomis kryptimis. Dalis jų statyta turgaus aikštėse (su atstumais visomis kryptimis), kiti - prie miestų vartų (su atstumais tik ta kryptimi).
Dresdene, Saksonijos sostinėje, katalikų bažnyčioje palaidota Augusto Stipriojo (Sakso) širdis (kūnas - Vavelyje, Krokuvoje) bei Augustas III. Čia irgi galima rasti ir Vytį.
Dalintis:
Prancūzija
Prancūzija jau per 1000 metų yra svarbi Europos šalis ir joje išlikę Lietuvos - dažnai dar Didžiosios Kunigaikštystės - simboliai liudija, kad Lietuvos bajorams ir didikams Prancūzija nebuvo svetima.
Nansi miesto pastatuose, Rotušės ir Lotaringijos kunigaikščių rūmų papuošimuose - ir Vyčio kryžiai (kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės herbo dalis).
Mat kadaise šiuose rūmuose gyveno Stanislovas Leščinskis, mums geriau žinomas kaip Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Per savo gana trumpus valdymo laikotarpius (1704-1709 bei 1733-1736) šis prancūzų ir švedų remiamas karalius turėjo daug priešų (rusus, austrus) bei galiausiai buvo priverstas trauktis.
Tuo metu pralaimėjusiems, bet nesutriuškintiems kilmingiesiems būdavo įprasta "paguodai" suteikti valdyti tam tikras šaleles. Stanislovas Leščinskis taip iš prancūzų gavo specialiai jam įkurtą Lotaringijos kunigaikštystę (Nansi miestą ir apylinkes), kurią valdė iki mirties 1766. Per savo valdžios ten laikotarpį jis spėjo papuošti Lenkijos ir Lietuvos simboliais įvairias vietas, tarp jų - rūmus. Po Leščinskio mirties, kaip ir buvo iš anksto suplanuota, Lotaringijos kunigaikštystė grįžo Prancūzijai. Tačiau UNESCO pasaulio paveldu pripažinta centrinė miesto aikštė iki šiol vadinasi Stanislovo garbei, joje stovi Leščinskio skulptūra.
Nansi miesto centrinė aikštė su Stanislovo Leščinskio skulptūra. Google Street View.
Prancūzijos sostinė Paryžius XIX a. buvo vienas didžiausių pasaulio miestų (užėmė 3-6 vietas), o įvykusi Prancūzijos revoliucija leido ten labiau nei kur kitur tarpti įvairių kovotojų prieš valdžią idėjoms - įskaitant ir lenkų-lietuvių sukilėlius. Ten Lietuvą primena Šv. Severino bažnyčioje (Lotynų rajonas) esanti Vilniaus Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija, kurią 1841 m. ten įkėlė dvarininkas Adomo Mickevičiaus draugas Andriejus Tovianskis. Tovianskis, Mickevičius ir daugiau lietuvių pabėgo į Paryžių nuo rusų represijų, nes buvo pralaimėtas 1831 m. sukilimas. Tiesa, tai buvo daugiausiai kilmingi žmonės, o tokie anais laikais dažniausiai rašydavo ir viešai kalbėdavo lenkiškai - tačiau Vytis, Vyčio kryžius, Vilnius buvo vienodai brangūs visiems.
Paryžiaus priemiesčio Montmoresi (Montmorecy) bažnyčioje Vytį su kunigaikščių karūna ir Gediminaičių stulpais įrengė kitas 1831 m. sukilimo tremtinys Adomas Čartoryskis. Žymiausias tremtinys poetas Adomas Mickevičius pats Paryžiuje nieko nepaliko, bet jį pagerbė ateinančios kartos: 1929 m. atsikūrusi Lenkija Prancūzijos sostinei padovanojo Mickevičiaus paminklą (stovi į rytus nuo Place de l'Alma ant postamento su jo kūrinių vaizdais), o Paryžiaus lenkiškoje bibliotekoje veikia A. Mickevičiaus muziejėlis.
Adomo Mickevičiaus statula Paryžiaus centre
Dalintis:
Šveicarija
Šveicarija buvo itin svarbi 1918 m. atkuriant Lietuvos valstybę - būtent čia buvo nubrėžtos Lietuvos Respublikos gairės. Be to, čia svečiavosi, kūrė, studijavo daug žymių lietuvių.
XIX a.-XX a. pr. ši šalis garsėjo ne vien kaip visuomet neutralus bankininkų rojus, bet ir kaip nuostabi vieta gydytis. Kone stebuklingomis kalnų oro ar mineralinių vandenų galiomis tada buvo visuotinai tikima ir silpnesnės sveikatos europiečiai plūste plūsdavo į tokius kurortus. Šiuo keliu tada pasuko ir daug žymių lietuvių, kankintų džiovos ir kitų ligų. Poetas Maironis, gydęsis Liucernoje, apie šį kraštą rašė ir eiles ("Vakaras ant ežero keturių kantonų", "Rigi Kulm"), ten sukūrė poemą "Jaunoji Lietuva". Ant St. Charles Hall vilos Megeno priemiestyje, kurioje apsistodavo (ir pro kurios langus regėjo Rigi Kulmo kalną), Šveicarijos lietuvių iniciatyva atidengta atminimo lenta (adresas 6045 Meggen; Bezeholzstrasse).
Šveicarijoje iki Antrojo pasaulinio karo svečiavosi ir Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Vincas Mykolaitis-Putinas (visi, kaip ir dar virš 100 ano meto lietuvių, ten studijavo), Salomėja Nėris, Balys Sruoga (abu keliavo). Apie šių rašytojų ryšius su Lietuva informaciją surinko Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė J. Karpensen (knyga "Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje"). Tai retas atvejis, kai šiuolaikinės lietuvių bendruomenės skiria tiek daug dėmesio praeities lietuvių, susijusių su ta šalimi, atminimui ir įamžinimui.
Šveicarija liko neutrali Pirmajame pasauliniame kare, todėl iš čia buvo galima taikiai populiarinti Lietuvą. 1915 - 1919 m. Lozanoje veikė lietuvių informacinis biuras, skatinęs nepriklausomybės atkūrimą, įvyko septynios lietuvių politikų konferencijos. Būtent jose nubrėžtos būsimosios valstybės gairės (nuspręsta nebetęsti unijos su lenkais ir t.t.) . 1919-1946 m. Ženevoje veikė Tautų Sąjunga - Jungtinių Tautų organizacijos pirmtakė. Lietuvių darbas čia buvo itin svarbus siekiant, visų pirma, užtikrinti nepriklausomybės pripažinimą (1919-1922 m.), vėliau sprendžiant ginčus dėl Vilniaus (su Lenkija) ir Klaipėdos (su Vokietija). Šveicarijoje, kaip neutralioje šalyje, pasirašinėtos svarbios tų laikų tarptautinės sutartys, kaip Lokarno paktas, turėjęs priversti pasaulį nusiginkluoti. Tautų Sąjungos būstinėje dirbo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jurgis Baltrušaitis.
Ir po Lietuvos okupacijos (1940 m.) tęsėsi situacija, kad Šveicarijoje lietuvių buvo gana mažai (keli šimtai), bet tai buvo įtakingi intelektualai.
Lietuvos ir Šveicarijos ryšiai siekia senesnius laikus. Kaip savo tyrime atskleidė VDU docentas R. Kamuntvaičius net keturiasdešimt italų architektų ir skulptorių, kūrusių Lietuvos barokines bažnyčias ir atskiras jų detales XVI - XVIII a., buvo kilę ne iš Romos, Milano ar Neapolio, tačiau iš italų gyvenamo Tičino kantono Šveicarijoje ir gretimų teritorijų, kur jie taip pat paliko savo darbų.
Dalintis:
Islandija
Islandija lietuviams brangi dėl to, kad 1991 m. vasarį tapo pirmąja šalimi, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę. Nuo paskelbimo buvo praėję jau metai, bet žingsnis vis tiek drąsus - juk TSRS dar neketino pasiduoti. Dažniausiai pasaulyje būna taip, kad nepriklausomybę visos šalys "pragmatiškai" pripažįsta tik tada kai ją pripažįsta ir buvęs okupantas ar kolonizatorius. Valstybės, atsiradusios iš konflikto, pasmerktos dešimtmečius likti nepripažintomis (kaip Somalilandas ar Šiaurės Kipras). Islandija, vedama užsienio reikalų ministro Jono Baldvino Hanibalsono, rizikavo: teko pasirūpinti alternatyviais keliais gauti išteklių, kuriuos seniau pirko iš Sovietų Sąjungos.
2006 m. Lietuva organizavo padėkos Islandijai akciją - tikėtasi, kad kiekvienam islandui padėkos parašą parašys vienas lietuvis. Tam būtų reikėję 300 000 parašų - pavyko surinkti per 200 000, jie įteikti Islandijos prezidentui. Kur šiuo metu saugomi parašai informacijos neaptikau.
~2006 m. ėmė sparčiai kilti ir lietuvių skaičius Islandijoje.
Esame įpratę, kad, atrodo, daugybė žmonių kur nors iš Lietuvos išvažiuoja, bet nuvykę į daug didesnes šalis "ištirpsta": ką reiškia 40 000 lietuvių daugiamilijoniniame Londone. Islandijos atvejis - kitoks. Šioje šalyje iš viso gyvena vos 310 000 žmonių (mažiau, nei Kaune), taigi nors lietuvių ten išvyko tik ~2 300, jie jau yra antra pagal dydį tautinė mažuma po lenkų ir sudaro 0,7% šalies žmonių - panašiai, kaip Londone ir nedaug mažiau nei Airijoje. Tiesa, kai Islandiją supurtė krizė (2009 m.) lietuvių skaičius ten nebekilo, bet paskui vėl šovė į viršų.
Daugiausiai vietos lietuviams tarnauja ir 2012 m. iš Lietuvos atidaryti tiesioginiai skrydžiai į Islandijos sostinę Reikjaviką. Taip Islandija tapo mažiausiai gyventojų turinčia šalimi, į kurią yra tiesioginiai skrydžiai iš Lietuvos. Dar įspūdingiau žinant, kad atstumas Vilnius-Reikjavikas net 2863 km: didesnis, nei į Tel Avivą, Barseloną ir kitas vietas, į kur iš Lietuvos skraidoma tiesiogiai.
Islandijoje yra lietuvių kolektyvai, mokyklėlė, bet materialaus paveldo nėra. ~2006 m. Reikjavike veikė baras "Vilnius", kurio simbolis buvo Gedimino pilis.
Baras Vilnius Reikjavike
Seniau, iki Antrojo pasaulinio karo, modernios aviacijos, Islandija tebuvo labai atoki žvejybinė Danijos kolonija Atlanto vandenyne, neskandinavų ten beveik nebuvo. Visgi, kaip aprašoma žurnalistiniame tyrime "Paviliojo Islandija", jau tada ten gyveno vienas Lietuvos pilietis Teodoras Bieliackinas, daug rašęs į Lietuvos spaudą apie tą šalį ir priverstinai ten pasilikęs kai Lietuvą 1940 m. okupavo rusai (Sovietų Sąjunga).
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Islandiją ir jos lankytinas vietas.
Dalintis:
Danija
Kopenhagos priemiestyje Thisted yra 1947-1952 m. pastatytas lietuviškas paminklas su Gedimino stulpais ir mediniu liaudišku kryžiumi, Vyčio kryžiais, šūkiu "Mūsų troškimas - Tėvynės laisvė". Jį pastatė lietuvių pabėgėliai, kurie, sovietams okupavus Lietuvą, masiškai pasitraukė į Vakarus. Dauguma šių pabėgėlių (dipukų) gyveno Vokietijoje, bet dalis - ir Danijos pabėgėlių stovyklose, viena kurių buvo Thisted. Vėliau pabėgėliai išvyko - kai kuriuos jų priėmė JAV, kitus - už atidirbimą valstybės labui - Australija. Paminklas 2015 m. restauruotas.
Dalintis:
Language
Donations
True Lithuania services
Broliški tinklapiai
- True Lithuania Extensive website on Lithuania, its culture, cities, history and more