Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Urugvajus

Urugvajus pagal gyventojų skaičių panašus į Lietuvą (3,3 mln.), bet plotu prilygsta trims Lietuvoms.

Dauguma iš maždaug 5 000 - 10 000 šalies lietuvių gyvena sostinėje Montevidėjuje (Montevideo). Lietuviai Montevidėjuje paliko daugiau lietuviško paveldo, nei galima spėti pagal šalies dydį. Iš jo svarbiausias - Fatimos mergelės lietuvių bažnyčia (1954 m.), Lietuvių klubas (1941 m.) ir Lietuvos aikštė (~1960 m.).

Lietuvių širdis – Sero (Cerro) rajone, anapus įlankos nuo miesto centro. Čia kadaise veikė skerdykos, yra ir kitų Europos tautų bendruomenės. Priešingai didžiajai daliai Lotynų Amerikos Urugvajuje net 88% gyventojų - Europos kilmės baltaodžiai. Jie plūdo iki Antrojo pasaulinio karo, nes Urugvajus anuomet buvo turtingesnis už daug Europos kraštų.

Montevidėjo lietuvių klubo šonas su lietuviška freska

Montevidėjo lietuvių klubo šonas su lietuviška freska

Fatimos Mergelės lietuvių bažnyčia

Įspūdingiausias lietuviškas pastatas Montevidėjo Sero rajone ir visame Urugvajuje – lietuvių bažnyčia (Fatimos mergelės) (Bélgica 1765).

Montevidėjo lietuvių bažnyčia

Montevidėjo lietuvių bažnyčia

Kartu su Jėzuitų namais, kur gyvendavo bažnyčią aptarnaudavę lietuviai jėzuitai, bažnyčia baigta statyti 1954 m.

Bažnyčios interjeras yra itin lietuviškas – nes tuo metu Lietuva buvo ką tik okupuota sovietų ir daugeliui Lietuvos katalikų rūpėjo pabrėžti lietuvybę. Nors bažnyčia moderni, vidus primena jaukią Vilniaus senamiesčio šventovę.

Montevidėjo lietuvių bažnyčios interjeras

Montevidėjo lietuvių bažnyčios interjeras

Įspūdinguose vitražuose – gausu lietuviškų simbolių, net nebūtinai religinių.

Viename vitraže – žymiausi Vilniaus ir Kauno pastatai (Vilniaus katedra, Trys kryžiai, Gedimino pilis; Kauno Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto bažnyčia – dar be bokšto antstato).

Kitame vitraže – Aušros vartų Marija, Aušros vartai, Lietuvos trispalvė, rugiai, Vilniaus herbas.

Urugvajaus lietuvių bažnyčios vitražai

Urugvajaus lietuvių bažnyčios vitražai

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražo fragmentas

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražo fragmentas

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražo fragmentas

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražo fragmentas

Trečiame vitraže – Šv. Kazimieras, Vytis, senasis Kauno herbas (Stumbras).

Yra dar penki mažiau su Lietuva susiję vitražai.

Dar vienas lietuviškas vitražas – iš Lietuvos trispalvių sudarytas kryžius – yra virš choro, prie vargonų.

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražas už choro

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražas už choro

Lietuva nutapyta ir freskose aplink altorių - vienoje pusėje Vilnius (katedra, Gedimino pilis), kitoje – Kryžių kalnas.

Arčiau įėjimo yra lietuviškas Marijos altorėlis. Bažnyčios skliautai puošti lietuviškais raštais.

Montevidėjo lietuivų bažnyčios altorius (freskos - šonuose)

Montevidėjo lietuivų bažnyčios altorius (freskos - šonuose)

Lietuviškais užrašais papuoštos ir visos kryžiaus kelio stotys - įdomu, kad ispaniški ir lietuviški užrašai nesutampa. Ispaniškai parašyti įprastiniai kryžiaus kelio stočių užrašai („Jėzus suklumpa antrąjį kartą“ ir pan.), o lietuviškai – prašymai Dievui („Pakelk mane iš nuodėmių“ ir pan.).

Lietuviška Montevidėjo lietuvių bažnyčios kryžiaus kelio stotis

Lietuviška Montevidėjo lietuvių bažnyčios kryžiaus kelio stotis

Bažnyčios sienose – lietuviškos atminimo lentos lietuvių kunigams: bažnyčios statymą prižiūrėjusiam Vladui Mmikalauskui (1918-1956), Jonui Giedriui (1921-1998). Jonas Giedrys buvo paskutinis Montevidėjo kunigas lietuvis ir po jo pasitraukimo lietuviškos mišios bažnyčioje nelaikomos, nors dar nemažai metų vyko pusiau lietuviškos mišios (su lietuviškais skaitiniais), kurios iki šiol būna per kai kurias šventes. Bažnyčią ir toliau aptarnauja Jėzuitai, bet nebe lietuviai; po Lietuvos nepriklausomnybės atgavimo lietuvių Jėzuitų centras persikėlė į Lietuvą. Beje, 2013 m. Jonui Giedriui bažnyčioje arčiau altoriaus įrengta antroji atminimo lenta (ir lietuviška, ir ispaniška). Prie altoriaus tebestovi lietuviška trispalvė.

Kunigo Mikalausko atminimo lenta Urugvajaus lietuivų bažnyčioje

Kunigo Mikalausko atminimo lenta Urugvajaus lietuivų bažnyčioje

Kunigo Giedrio atminimo lenta Urugvajaus lietuivų bažnyčioje

Kunigo Giedrio atminimo lenta Urugvajaus lietuivų bažnyčioje

Taip pat bažnyčios viduje yra ir atminimo lenta menininkui Vytautui Doreliui (ispanų k.).

Bažnyčios išorėje - medinis lietuviškas kryžius, o ant bokšto viršaus – metalinis lietuviškas kryžius. Virš įėjimo po Marijos statula ispaniškas užrašas, reiškiantis „Fatimos mergelės parapija. Bažnyčia statyta lietuviams tremtiniams 1954 10 31“ (tuo metu užsienio lietuviai paprastai laikyti tremtiniais, nes negalėjo be persekiojimų grįžti į Sovietų okupuotą Lietuvą). Be šių detalių, bažnyčios yra moderni ir nelietuviška, ją sukūrė vietinis architektas Perez del Castillo.

Urugvajaus lietuivų bažnyčia su tradiciniu lietuvišku kryžiumi greta

Urugvajaus lietuivų bažnyčia su tradiciniu lietuvišku kryžiumi greta

Bažnyčia atidaryta tik per mišias šeštadieniais, sekmadieniais.

Bažnyčią statyti padėjo ir JAV lietuviai, nes Urugvajaus lietuvių bendruomenės būta gana mažos (tarpukariu imigravo ~5000 - 10000 žmonių) ir neturtingesnės, nei JAV lietuviai. Kiek galėjo, prisidėjo ir Urugvajaus lietuviai. Rėmėjų pavardės puošia vitražų apačias, bažnyčios suolus.

Sero Lietuvių klubas (Urugvajaus lietuvių kultūros draugija)

Iš pažiūros paprastas vieno aukšto pastatas (Rio de Janeiro 4001) turi gilią lietuvišką istoriją. Dar tarpukariu tame pastate veikė Jono Basanavičiaus lietuvių mokykla – ją finansavo Lietuvos Respublika, siuntė mokytojus, kad išlaikytų Urugvajuje lietuvybę.

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, mokykla neteko paramos ir sunyko. Tačiau 1941 m. Urugvajaus lietuvių kultūros draugija „išgelbėjo pastato lietuviškumą“ - jį nusipirko ir čia įkūrė savo klubą.

Lietuvių klubas

Lietuvių klubas

Klube patalpų gana daug ir būtent jame yra visos Urugvajaus lietuviškos veiklos centras. Ten mokoma lietuvių kalbos, vyksta lietuviški renginiai ir parodos, veikia ir veikė gausūs lietuviškos veiklos kolektyvai (chorai, šokių ansambliai, amatininkų grupės, muzikos grupės), yra renginių salė, viduje gausu lietuviškų simbolių. Klubas išsilaiko ne tik iš lietuvių – patalpos ir nuomojamos, veikia baras ne tik lietuviams.

Viena Montevidėjo lietuvių klubo salių

Viena Montevidėjo lietuvių klubo salių

Iš pradžių klubas buvo lietuvių socialistų (ne komunistų, tačiau Lietuvos nepriklausomybę palaikiusių kairiųjų). Ilgainiui prie jo prisijungė ir lietuviai katalikai, būręsi aplink bažnyčią.

Ilgą laiką neturėjęs išorėje lietuviškų detalių, 2019 m. vasario 16 d. proga vadovaujant Urugavjaus lietuvių menininkui Gabriel Vuljevui Lietuvių klubas padabintas ~40 metrų ilgio lietuviška freska.

Lietuvių klubo freskos dalis

Montevidėjo lietuvių klubo freskos dalis

Montevidėjo lietuvių klubo freskos dalis

Montevidėjo lietuvių klubo freskos dalis

Freskoje – lietuviški simboliai. Iš kairės į dešinę: lietuviškas kryžius, Velykų margučiai, tautiniai drabužiai, užgavnių kaukė, krepšinio kamuoliai, Lietuvos (ir Uurgvajaus) vėliavos, trispalvės spalvų kalnai, viduramžiška pilis, trys kryžiai, gintaras.

Sero lietuivų klubas atidarytas kasdien, ypač vakarais, kuomet veikia baras. Svečiai iš Lietuvos gali aplankyti visas patalpas, bet pageidautina sutarti, kad būtų įlesiti galintys žmonės.

Sero imigrantų paveldas

Sero rajonas anapus įlankos nuo Montevidėjo centro įkurtas 1838 m. ir tapo imigrantų zona. Todėl gatvės, aikštės ten pavadintos užsienio šalių pavadinimais. Yra ir nedidelė Lietuvos gatvė, netoli jos pagal gatvę pavadinta Lietuvos mokykla (su lietuviais neturi nieko bendro).

Rajono centre - Imigrantų aikštė ir bendras paminklas imigrantams (atvežtas 1987 m. grupdį).

Cero imigrantų auikštė ir paminklas (centre). Kol nepastatyta atskira lietuivų bažnyčia, Urugvajaus lietuviai lankydavo šią

Cero imigrantų auikštė ir paminklas (centre). Kol nepastatyta atskira lietuivų bažnyčia, Urugvajaus lietuviai lankydavo šią

Įvairiausių tautų pavardes (tarp jų gausu lietuviškų) galima rasti ant antkapių Sero kapinėse.

Kiekvienais metais vyksta Imigrantų šventės, kas du metus Imigrantų olimpiados (sporto žaidynės). „Imigrantai“ šiuo atveju iš tikro jau imigrantų anūkai, proanūkiai. Kadangi Sero rajonas nėra turtingas ir nelabai saugus, daug klubų iš ten išsikėlė: užsidarė ten veikę rusų, graikų, dveji ispanų klubai. Lietuvių klubas liko paskutinis veikiantis.

Sero skerdyklos, šitaip traukusios imigrantus lietuvius, užsidarė – bet galima pamatyti jų griuvėsių. Vieni įspūdingiausių matosi nuo Chosė Gurvičiaus gatvės (Jose Gurvich) palei vandenyną.

Apleista skerdykla, kurioje dirbo lietuviai, žvelgiant nuo Chosė Gurvičiaus gatvės

Apleista skerdykla, kurioje dirbo lietuviai, žvelgiant nuo Chosė Gurvičiaus gatvės

Lietuvos aikštė ir lietuviškos vietos Montevidėjo centre

Nors dauguma lietuviškų vietų yra Sere, viena svarbiausių - Lietuvos Respublikos aikštė (Plaza Republica de Lituania) - įrengta netoli Montevidėjo centro.

Aikštėje – du paminklai. Senesnis – akmuo su Gedimino stulpais bei užrašu, kad tai – Urugvajaus lietuvių bendruomenės dovana.

Senasis Lietuvos paminklas Lietuvos Respublikos aikštėje

Senasis Lietuvos paminklas Lietuvos Respublikos aikštėje

Kita, naujesnė – abstrakti skulptūra „Į trečiąjį tūkstantmetį“, kurios metalinės formos simbolizuoja maldai sudėtas rankas. Ją 2002 m. kovo 11 d. proga pastatė Urugvajaus lietuvis skulptorius Edurardo Lopaitis kartu su Chosė Ermanu (Jose Erman). Parašyta, kad Lietuvos Respublika ją skyrė Urugavjaus Rytų Respublikai (ispanų k.).

Naujasis paminklas Lietuvos Respublikos aikštėje

Naujasis paminklas Lietuvos Respublikos aikštėje

Aikštė įkurta apie 1960 m. Urugvajus niekada nepripažino Lietuvos okupacijos, taigi, suteikė galimybę tokioms simbolinėms lietuvių iniciatyvoms.

Todėl Urugvajuje veikė ir viena vos keleto sovietų okupacijos laikotarpiu neuždarytų Lietuvos pasiuntinybių - ji ten atkelta iš Argentinos po to, kai Argentina Lietuvos okupaciją pripažino. Pastatas išlikęs, bet jo istorijos niekas neprimena: pasiuntinybė užsidarė 1977 m., mirus paskutiniam tarpukariu pareigas eiti pradėjusiam diplomatui.

Montevidėjaus centre veikia ir Chosė Gurvičiaus (Jose Gurvich) muziejus (o Sero rajone yra Chosė Gurvičiaus gatvė).

Gurvičius buvo Lietuvos žydas, gimęs Jiezne 1927 m., o jo tikrasis vardas – Zusmanas Gurvičius (su lietuviškomis galūnėmis). Tačiau Zusmaną jo tėvai iš Lietuvos išsivežė dar 5 metų amžiaus (1932 m.), taigi, Lietuvą jis prisiminė mažai, lietuviškai nekalbėjo, jo kūryboje nėra su Lietuva susijusių temų (tačiau faktas, kad jis gimęs Lietuvoje, muziejuje minimas). Tikslūs į Urugvajų išvykusių Lietuvos žydų skaičiai nėra aiškūs, jie bendroje veikloje su lietuviais nedalyvauja ir asimiliavosi į platesnę Urugvajaus žydų bendruomenę. Tiesa, ir apskritai Urugvajaus žydų bendruomenė pastaraisiais dešimtmečiais sumenko daugiau nei perpus – dauguma emigravo į turtingesnį Izraelį (Gurvičius irgi paskui gyveno Izraelyje, JAV). Kai kurie lietuviai irgi dėl ekonominių priežasčių emigruoja iš Urugvajaus į Lietuvą ar Ispaniją.

Chosė Gurvičiaus kūryba (kur didesnės figūros dažniausiai sudedamos iš daugybės mažesnių) Chosė Gurvičiaus muziejuje

Chosė Gurvičiaus kūryba (kur didesnės figūros dažniausiai sudedamos iš daugybės mažesnių) Chosė Gurvičiaus muziejuje

Montevidėjo senamiestyje netoli uosto stovi ir apleistas Imigrantų viešbutis, kur, atvykę į gretimą uostą, kelioms dienoms apsistodavo imigrantai – ir lietuviai (kol susirasdavo darbus).

Buvęs Imigrantų viešbutis (apleistas) Montevidėjo senamiesčio vakaruose, palei uostą

Buvęs Imigrantų viešbutis (apleistas) Montevidėjo senamiesčio vakaruose, palei uostą

Beje, praeityje lietuvių bendruomenei priklausė ir sodyba Šangrila [Shangrila] priemiestyje, kur vykdavo jaunimo susitikimai. XXI a. pradžioje ji parduota.

Urugvajaus lietuvių komunistų klubai ir paminklas

Nors Urugvajuje gyveno daug Lietuvos laisvę palaikiusių žmonių, Urugvajuje bene labiausiai iš visų emigrantų iš Lietuvos bendruomenių aktyviai veikė komunistai. Iš dalies ir dėl jų bei kitų ateistų įtakos Urugvajuje taip vėlai įsteigta lietuvių bažnyčia.

Urugvajuje veikė net du lietuvių komunistų klubai – netoli Lietuvos aikštės ir filialas Sero rajone (prie Grecia ir Ecuador gatvių kampo). Pastarasis įsteigtas vėliau, apie 1950 m. (tuo metu Urugvajaus lietuvius komunistus rėmė ir Sovietų Sąjunga).

Lietuvių komunistų klubo pastatas Sero rajone

Lietuvių komunistų klubo pastatas Sero rajone

Abudu uždaryti Urugvajaus valdžios 1975 m.: tuo metu Urugvajuje, kaip reakcija į Lotynų Amerikoje plintantį komunizmą (Kubos revoliucija ir kt.), atėjo kariuomenė, komunistinė veikla buvo uždrausta. Nors buvusių komunistų klubų pastatai yra išlikę, nieko, liudijančio jų buvusią paskirtį, ten nebėra.

Būta ir lietuvių, kurie prisijungė prie Urugvajaus kraštutinių kairiųjų organizacijos Tupamarų, kovojusių prieš Urugvajaus valdžią ir elitą. Jie buvo itin stiprūs ir Sero rajone, kurio ribą su likusiu miestu jie vadindavo „38 lygiagrete“ (pagal analogiją su 38 lygiagrete, kuri skiria kapitalistinę Pietų ir komunistinę Šiaurės Korėjas). Ten vykdavo jų mūšiai su policija, Tupamarai vykdė bankų apiplėšimus, pareigūnų nužudymus, žmonių pagrobimus ir kitas operacijas prieš valdžią, verslą. Ne vienas kraštutinis kairysis per tuos konfliktus ir pats padėjo galvą ar dingo be žinios (paprastai tai irgi reiškė, kad žuvo; tuo metu Lotynų Amerikoje neretai nuo policijos kulkų žuvusių žmonių kūnų artimiesiems negrąžindavo, palaidodavo bendruose kapuose ir iki šiol ne visada aišku, kur jie yra). Tarp dingusiųjų – ir lietuvė Viktorija Grišonaitė.

Urugvajaus politikai XXI a. pasukus į kairę Sero rajone pastatytas memorialas dingusiesiems su dingusiųjų pavardėmis. Ten – ir Viktorijos Grišonaitės (Victoria Grisonas) pavardė.

Viktorijos Grišonaitės vardas ir pavardė ant paminklo dingusisiems be žinios

Viktorijos Grišonaitės vardas ir pavardė ant paminklo dingusisiems be žinios

Beje, įdomu, kad Grišonaitė nebuvo iš kraštutinių kairiųjų šeimos – priešingai, jos tėvas buvo Lietuvos pasiuntinybės Urugvajuje sekretorius daug dirbęs dėl Lietuvos išlaisvinimo ir komunizmo pasmerkimo.

Beje, bent vienas lietuvis (Ildefonsas Kazlauskas) buvo ir tarp Urugvajaus policininkų, kuriuos nužudė kraštutiniai kairieji.

Dalis lietuvių komunistų dar ~1950 m. Stalino kvietimu grįžo į Lietuvą, kurioje tikėjosi rasti išsvajotąjį sovietinį rojų. Taip pat grįžo ir dalis nekomunistų, kuriuos suviliojo Sovietų Sąjungos propaganda ir netikri pažadai apie tariamai gerą gyvenimą "tarybinėje Lietuvoje". Daug grįžusiųjų smarkiai nusivylė, kai kurie vėl išvyko į Urugvajų, bet nebe visiems tai pavyko.

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Urugvajų ir jo lankytinas vietas

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Urugvajų dienoraštis

Urugvajus – mažiausiai gyventojų turinti Amerikos žemyno šalis, kurioje gausu lietuviško paveldo. Lietuviškas paveldas (ir gyvenimas) Urugvajuje – vien sostinėje Montevidėjuje.

Nors ispaniškai gerai nekalbame, kad nesusišnekėsime pergyvenome be reikalo: net nustebino, kiek imigrantų iš Lietuvos vaikaičių puikiai moka lietuviškai. Itin maloniai nustebino Alechandro Švoba, gerai kalbantis lietuviškai ir dalyvaujantis lietuvių klubo veikloje, nors... iš Lietuvos imigravo tik du jo proseneliai - „Aš myliu Lietuvą, gyvenau ten kelis mėnesius ir dar važiuosiu“ – sakė, ir pridūrė kitoms iš savo kilmės šalių panašios meilės nejaučiantis.

Cerro ir Monetvidėjo lietuvišką paveldą pristatė Albertas Kaluževičius ir Roberto Ibarra. Svarbiausios vietos trys: Lietuvos aikštė su dviem paminklais, Lietuvių klubas ir Lietuvių bažnyčia.
Labiausiai nustebino lietuvių bažnyčia. Buvau matęs jos nuotraukas – iš išorės ji paprasta, nedidelė, tik medinis kryžius išduoda lietuviškumą. Žinojau ir istoriją – Urugavajaus lietuviai nebuvo turtingi, tad bažnyčia pastatyta tik 1954 m., parėmus JAV lietuviams ir sutikus aptarnauti tėvams jėzuitams iš JAV.

Tad ir viduje tikėjausi rasti „tik vietą mišioms“, plynas sienas, stogą. Nieko panašaus! Jauki bažnyčia švelniai primena kokią Vilniaus senamiesčio šventovę, o lietuviškomis detalėmis pranoksta daug JAV lietuvių bažnyčių: vyčiai, Lietuvos pastatų atvaizdai, miestų herbai, tautiniai raštai, Aušros Vartų Marijos, Kazimiero atvaizdai vitražuose, freskose ir kitur.

Deja, paskutinis lietuvių kunigas Urugvajuje mirė 1998 m., striuka su kunigais apskritai (Urugvajus – mažiausiai religinga Pietų Amerikos šalis). Bet, priešingai nei JAV, Urugvajuje bažnyčios neuždarinėjamos; mums lankantis, mišių metu neatvykus kunigui, tikintieji tiesiog meldėsi patys (nieko panašaus nebuvau matęs: viena moteris tarsi kunigė net dalino komuniją).

Geresnė lietuvių klubo situacija – jis atidarytas beveik nuolat, vyksta kalbos pamokos, veikia baras ir kita. Ir kuklus pastatas, kurį buvau matęs nuotraukose internete, 2019 m. neatpažįstamai pasikeitė – visa jo išorė ištapyta didžiule Lietuvą įprasminančia freska.

Cerro rajonas atrodo skurdžiai, laikomas nesaugiu ir, vietos lietuviai pasakojo, kad kai kurie lietuviai į vakarinius renginius ten nenori važiuoti. Tačiau, priešingai JAV didmiesčiams, žymi dalis Urugvajaus lietuvių iki šiol gyvena Cerro, gali į klubą nueiti pėsčiom.

Pasakodamas apie Urugvajaus lietuvius, Kaluževičius didelį dėmesį skyrė iki šiol Urugvajaus lietuvius skaldančiai komunistų temai. Jų Urugvajuje buvo daug – net lietuvių komunistų klubai įsikūrė anksčiau, nei dabartinis klubas ar bažnyčia. Tiesa, 1975 m. komunistų klubus uždarė Urugvajaus valdžia, jų pastatai liko tušti. Šiemet Lietuvių klube surengęs senų Urugavajaus lietuvių nuotraukų parodą, Kaluževičius sunkiai begalėjo rasti ką nors iš komunistų klubų: žmonės, nusigręžę nuo komunizmo, viską išmetė. Tačiau, Kaluževičiaus nuomone, tai – irgi lietuvių istorijos dalis, kuri neturėtų būti visai pamiršta.

Įdomiausią to susiskaldymo iliustraciją Kaluževičius papasakojo prie memorialo dingusiems be žinios kraštutiniams kairiesiems, ant kurio – ir lietuvška Viktorijos Grišonas pavardė.

Viktorija buvo Lietuvos pasiuntinybės Urugvajuje sekretoriaus Grišono dukra, bet savo tėvo darbo negerbė, vadino jį Disneilendo ambasadoriumi – suprask, neegzistuojančios šalies. Sakė, kad geriau jis Lietuvos atstovavimui atsiųstus pinigus išdalintų Urugvajaus vargšams. Paskui ji prisijungė prie kraštutinių kairiųjų Tupamarų. Tupamarai vykdė plėšimus, išpuolius, tarp jų aukų – ir lietuvis Urugvajaus policininkas Ildefonso Kazlauskas, pririštas prie medžio ir nužudytas. Urugvajaus valdžią nuvertusi armija nutarė užgniaužti kraštutinę kairę ir Viktorija tapo viena to aukų. Jos kūno taip ir nerado, o jos vaikus išvežė į Čilę ir paliko aikštėje – ten išaugino kita šeima.

Montevidėjuje tuo metu buvome ne vieninteliai lietuviai iš Lietuvos: tuo pat metu gastroliavo ir Lietuvos kultūros centrų direktorių choras, kapelija „Mingūnai“. Sudalyvavimo oficialiuose kovo 11 d. renginiuose – tiesa, vykusiuose kovo 15-16 dienomis. Urugvajus per toli ir per mažas, kad kam nors apsimokėti skristi gastrolių tik į jį, taigi, lietuvių muzikantai suderino koncertus Urugvajuje su koncertais Argentinos miestuose – ir visur niekaip nekoncertuosi lygiai kovo 11 d.

Kaip ir mes, muzikantai išlaidas padengė patys: koncertuoti užsienio lietuviams jiems – hobis, visų pagrindinė veikla – ne muzika. Todėl į Pietų Ameriką koncertuoti niekad nekeliaus didžiausios Lietuvos žvaigždės: honorarų mokėti tenykščiai lietuviai neišgali, juk į koncertą Uurgvajuje atėjo 70 žmonių. Tačiau ir „mažiau išreklamuoti“ muzikantai pakelia tenykščių lietuvių dvasią: skambant jų lietuviškoms dainoms, lietuvių klube atmosfera buvo visai kita, gal priminė laikus prieš 60 metų, kai buvo gyvi imigrantai iš Lietuvos.

Aišku, Urugvajaus lietuviai, gimę Urugvajuje – ir urugvajiečiai, todėl muzikantus pasitiko ne su cepelinais, o su asado – savotiška tos Pietų Amerikos dalies valgio ceremonija, kur vyrai kelias valandas čirškino mėsą, moterys pjaustė daržoves, o mes prisidėjome prie baldų nešiojimo. Kiek mačiau senų Urugvajaus ir Argentinos lietuvių klubų nuotraukų – klubų pastatai dar nebūdavo pastatyti, bet asado lietuvių nusipirktose žemėse jau vykdavo.

Per „Tikslas – Amerika“ projektą dažnai atvykdavome į vietas, kur lietuviška šventė arba „tuoj bus“, arba „ką tik pasibaigė“ (o laiko likti ilgiau neturėdavome) – Urugvajuje pirmą kartą ištaikėme tinkamą momentą.

Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas

Lietuviška kovo 11 d. Urugvajaus Montevidėjo bibliotekoje

Lietuviška kovo 11 d. Urugvajaus Montevidėjo bibliotekoje

Augustinas Žemaitis su Alberto Kaluževičiumi Cerro rajone

Augustinas Žemaitis su Alberto Kaluževičiumi Cerro rajone

Augustinas Žemaitis fotografuoja Montevidėjo lietuvių bažnyčios interjerą

Augustinas Žemaitis fotografuoja Montevidėjo lietuvių bažnyčios interjerą

Albertas Kaluževičius vežioja 'Gabalėlių Lietuvos' komandą po lietuviškas Montevidėjo vietas

Albertas Kaluževičius vežioja 'Gabalėlių Lietuvos' komandą po lietuviškas Montevidėjo vietas, karu papasakodamas savo šeimos istoriją

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika, Urugvajus 5 Comments

Lietuviško paveldo Pietų Amerikoje žemėlapis

Lietuviško paveldo Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje žemėlapis.

Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje.

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Brazilija, Lot. Amerika, Urugvajus No Comments