Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Vankuveris, Britų Kolumbija

Nors šiuo metu Vankuverio [Vancouver] lietuvių bendruomenė yra viena didžiausių Kanadoje, ji taip ir nepastatė nei nuosavos lietuviškos bažnyčios, nei lietuvių namų, netgi jokių paminklų.

Ši bendruomenė augo pamažėle, bėgant laikui. Prie kelių pirmųjų imigrantų, atvykusių XX a. pirmojoje pusėje, prisijungė jų giminaičiai pabėgėliai, per Antrąjį pasaulinį karą palikę Sovietų okupuojamą Lietuvą. Tiesa, palyginti su rytine Kanados dalimi, Vankuverio bendruomenė vis dar buvo nedidelė, bet jau didesnė nei Kanados prerijose (Vinipege [Winnipeg], Edmontone [Edmonton]) įsikūrusios tautiečių bendruomenės. 1961 m. Vankuveryje gyveno 808 lietuviai. Laikui bėgant čia pamažu atsikraustė nemažai lietuvių iš rytinės Kanados dalies, ypač iš Kvebeko [Quebec], kai XX a. 7-ajame dešimtmetyje ten į valdžią atėjo prancūzakalbiai nacionalistai, siekę prancūziškai kalbančio Kvebeko nepriklausomybės nuo Kanados bei riboję anglų kalbos vartojimą Kvebeke.

Kanadoje yra dvi oficialios kalbos: anglų ir prancūzų. Didžiojoje Kanados dalyje daugelis kalba angliškai, o Kvebeke - prancūziškai. Lietuviai dipukai, pokariu atvykę į Kanadą iš pabėgėlių stovyklų Vokietijoje, Kanadoje dažniausiai visų pirma mokėsi anglų kalbos, netgi tie, kurie apsigyveno Kvebeke. Viena iš priežasčių buvo ta, kad daugelis jų atvykę į Kanadą turėjo dirbti valdžios nurodytuose miestuose ir miesteliuose, kurių gyventojai dažniausiai buvo anglakalbiai, ir tik vėliau gavo teisę laisvai judėti. Be to, iš pradžių (6-ajame dešimtmetyje) rinktis anglų, o ne prancūzų kalbą atrodė logiškiau, nes anglų kalba buvo naudingesnė tiek visoje Kanados teritorijoje, tiek kitur pasaulyje (juolab, kad anglų kalba daugumai dipukų ir taip jau buvo trečia, ketvirta ar net penkta kalba (po lietuvių ir rusų, lenkų ar vokiečių), tad mokytis dvi papildomas kalbas buvo per sunku). Visgi nuo 7-ojo dešimtmečio, Kvebeko provincijoje pradėjus itin aktyviai skatinti prancūzų kalbos vartojimą, jos nemokantiems žmonėms gyventi tapo sudėtingiau, tad daugelis nutarė persikraustyti toliau į vakarines provincijas, prerijų regioną ir Vankuverį, skatindami šių teritorijų augimą.

Nuo 1990 m. į Vankuverį atvyksta nemažai naujų imigrantų iš Lietuvos, tačiau dauguma jų atvažiuoja ribotam laikui, norėdami laikinai padirbėti Kanadoje ir tuo pačiu patyrinėti įspūdingą apylinkių gamtą (Vankuverio regioną šiam tikslui rinkdamiesi dažniau nei kitas vietoves).

Vietos lietuvių bendruomenės renginiai dažniausiai vyksta estų salėje. 2016 m. gyventojų surašymo duomenimis, Vankuveryje gyveno 3795 lietuvių kilmės žmonės, o visoje Britų Kolumbijoje – 7225, tačiau daug jų asimiliavosi su kitomis tautomis ir lietuviškose veiklose aktyviai dalyvauja tik keli šimtai.

Bent viena Vankuverio lietuvė buvo įamžinta vietos muziejuje. Irene Macijauskas (Piotrowski) įtraukta į Britų Kolumbijos sporto šlovės galeriją, įrengtą „BC Place“ stadiono viduje. Šlovės galerijoje sportininkė apibūdinta kaip „daugelio Kanados ir pasaulio uždarų patalpų sprinto rekordų savininkė, dalyvavusi varžybose XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose“. Į galeriją ji buvo įtraukta 1993 metais. I. Macijauskas (Piotrowski) gimė Lietuvoje 1941 m. 1944 m. jos šeima pabėgo nuo artėjančios sovietų kariuomenės ir 1948 m. atsidūrė Kanadoje. Deja, ant jos lentelės BK šlovės muziejuje nepaminėta nei jos lietuviška kilmė, nei lietuviška mergautinė pavardė.

Irene Piotrowski lentelė BK sporto šlovės galerijoje

Keli kiti Vankuverio lietuviai ypač daug prisidėjo kuriant lietuvišką gyvenimą užsienyje, kai, Lietuvą okupavus sovietams, diasporoje lietuviai kūrė „valstybę be teritorijos“. Pranas Berneckas (1922–2000), besiilsintis „Ocean View“ kapinėse, buvo pagrindinis pirmųjų Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, įvykusių 1978 m., organizatorius; dabar šios žaidynės yra tapusios savotiška mėgėjų olimpiada, kurioje dalyvauja abiejų lyčių neprofesionalūs lietuvių diasporos sportininkai.

Prano Bernecko antkapinė plokštė „Ocean View“ kapinių kolumbariume