Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Klivlandas (Ohajas, JAV)

Šiuo metu net 14 000 narių turinti Klivlando lietuvių bendruomenė sukūrė vienas įstabiausių lietuviško paveldo vietų Amerikoje.

Klivlando lietuvių kultūrinis darželis

Pati žymiausia lietuviška vieta Klivlande - Lietuvių kultūrinis darželis, įkurtas 1936 m. Jis atrodo labiau kaip ūksmingas parkas, pilnas lietuvybės – bene kiekviena jo detalė tiesiog ja pulsuoja. Tarsi jis būtų sukurtas kokiam tarpukario Kauno Žaliakalniui, ir stebuklingai atsidūręs Amerikoje.

Darželis – trijų lygių. Aukščiausiame plazda Lietuvos vėliava ir trykšta Kunigaikštienės Birutės fontanas, į kurį žvelgia poetas Maironis ir Vincas Kudirka - tarsi ieškodami įkvėpimo LDK istorijoje.

Viduriniojoje darželio terasoje stūgso akmeniniai Gedimino stulpai - šimtametis Lietuvos simbolis (1936 m.). Yra ir Jono Basanavičiaus, "Tautos patriarcho", kuriam dažnai priskiriamas bene didžiausias nuopelnas Lietuvos valstybės atkūrime 1918 m., biustas. Basanavičiaus (1936 m.) ir Vinco Kudirkos (1938 m.) biustai įkvėpti garsaus skulptoriaus Zikaro (pastačiusio ir Laisvės statulą Kaune). Tai kartu ir vienos seniausių statulų šiems asmenims pasaulyje: juk sovietų okupuotoje Lietuvoje paminklai jiems išgriauti ir tik po nepriklausomybės vėl atstatyti. Maironio biustas Klivlande statytas 1961 m., perstatytas 2010 m.

Žemutinėje darželio terasoje – sodelio pavadinimas, antra lietuviška vėliava ir naujausias darželio turtas - Rūpintojėlis.

Pats darželio išdėstymas taip pat prasmingas – jo kūrėjas Zikaras pasirinko ir sukūrė jį lyros formos.

Klivlando Rokfelerio parke yra kelios dešimtys tokių kultūrinių darželių, tačiau lietuviškasis - vienas seniausių ir didžiausių.

Darželis nuniokotas juodaodžių per rasinius neramumus XX a. 7 dešimtmetyje, bet po to atkurtas Vinco Apaniaus ir Kęstučio Šukio (šį jų darbą atmena jiems dedikuotas suolelis vidurinėje darželio terasoje).

Nors tai nėra pažymėta sodelyje, tačiau įdomu, jog kai kurie darželio medžiai sodinti žymiosios JAV lietuvės dainininkės Anna Kaskas.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Klivlande stovi masyvi senutė (1921 m.) Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (6527 Superior Avenue). Ji - labai panaši į Detroito Šv. Antano bažnyčią, dviejų aukštų. Viršuje - didelė bažnyčios salė, apačioje kadaise veikusios mokyklos klasės, o rūsyje vykdavo pasaulietiniai lietuvių pobūviai ir susitikimai.

Deja, mokinių klasėse nebėra, o ir pačioje bažnyčioje paskutinės mišios laikytos 2009 m. Taupydama lėšas Klivlando vyskupija ją uždarė. Tuo metu tai buvo seniausia veikianti lietuviška parapija JAV, įkurta 1895 m. (iš pradžių turėjo kitą, mažesnę, bažnyčią).

Planavusi už bažnyčios pastatą ir aplinkinį nemažą sklypą su istoriniu XIX a. namu gauti beveik 220 000 dolerių vyskupija turėjo tenkintis vos 11 000. Tokia yra nekilnojamojo turto kainų realybė nykstančiuose šio regiono didmiesčiuose - čia dar ir rajonas nesaugus. Žemę įsigijo Community Greenhouse Partners, kuri čia dabar augina daržoves, smulkius gyvūnus. Taip: miestai kaip Klivlandas ar Detroitas, su savo pigia žeme ir niekam nereikalingas namais, pamažu vėl tampa kaimiškais plotais - tai vadinama urbanistine žemdirbyste. Bažnyčios pastato griauti neplanuojama, pasak dabartinio šeimininko, projektuose numatyta jį rekonstruoti, atidaryti parduotuvę. Šiandien bažnyčia stovi apleista ir retkarčiais panaudojama filmams filmuoti (pvz. ten filmuotas filmas "Little Evil"). Lietuviškų detalių viduje nebėra.

Lietuviškos bažnyčios uždarymas Klivlande nesukėlė tokių protestų, kaip kai kuriose kitose benduromenėse, nes viena lietuviška bažnyčia ten dar liko. Ji veikia šiaurrytiniame Klivlande, į kur iš Šv. Jurgio bažnyčios apylinkių XX a. pab. persikėlė nemaža dalis lietuvių. Kartu išsikėlė ir lietuvių bendruomenės centras: rajone aplink Šv. Jurgio bažnyčią, kur kadaise veikė ir lietuvių klubai, lietuvių institucijos, lietuvių verslai, nieko lietuviško neliko. Į naująją bažnyčią perkelti ir daugelis lietuviškų atributų iš Šv. Jurgio bažnyčios, tiesa, ne visi (pvz. vienas šoninis altorius parduotas nelietuvių bažnyčiai vakarų pakrantėje).

Netoli nuo Šv. Jurgio bažnyčios St. Clair gatvėje (prie E 61 gatvės) viena siena išdabinta meno kūriniu, primenančiu visas rajone gyvenusias ar gyvenančias tautas. kiekvienai jų skirta po vėliavą, ant kurios pavaizduoti tautiniais rūbais vilkintys tos tautos žmonės, grojantys tradiciniais muzikos instrumentais. Viena vėliavų - Lietuvos. Taip pat yra atvaizduoti kroatai, slovėnai (abi tautybės iš tų laikų, kai čia gyveno ir lietuviai), etiopai, sudaniečiai, nigeriečiai, kinai ir puerto rikiečiai.

Šiaurės rytų Klivlando lietuvių bažnyčia, mokykla, paminklai

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia (18022 Neff Rd) – dalis masyvaus lietuviško komplekso, vieno didžiausių Amerikoje ir sukurto žymiausių XX a. lietuvių.

Bažnyčia gali pasirodyti gana paprasta, net funkcionalistinė, bet, pažvelgus iš arčiau, galima pamatyti daug lietuviškų detalių. Iš vidaus bažnyčia atrodo it laivas – tikėjimo ir lietuvybės laivas, plaukiantis per rūstų vandenyną.

Viduje vienos įspūdingiausių detalių – Lietuvos miestų bei miestelių, kuriuose yra Mergelės Marijos kultai, bareljefai – Žemaičių Kalvarijos, Pažaislio, Šiluvos. Dėl šių bareljefų bažnyčia net retkarčiais vadinama „Lietuvos Madonų šventove“.

Altorius – tradicinis medinis, jame - du bokštai su dideliais kryžiais-saulėmis. Kryžiai-saulės - tiek krikščioniškas, tiek pagoniškas simbolis, kuris šioje bažnyčioje, kaip ir daugelyje JAV lietuvių bažnyčių, atvaizduotas daug kartų, pavyzdžiui – kiekvieno bokštelio bažnyčios viduje viršuje ir bažnyčios viršūnėje iš išorės.

Bažnyčioje mišios laikomos lietuvių ir anglų kalbomis. Bažnyčia kampuotų formų, statyta 1950-1952 m., po 4000 dipukų (lietuvių, pasitraukusių nuo sovietinės okupacijos) antplūdžio. Architektas irgi dipukas - Stasys Kudokas, daug kūręs tarpukario Kaune, o interjerą įrengė garsus išeivijos dailininkas Kazys Varnelis, taip pat Lietuvą palikęs dėl Sovietų okupacijos. Madonų bareljefai – to paties likimo menininko Ramojaus Mozoliausko darbas. Jie rengti 1987 m. kai bažnyčia modernizuota ir dar labiau sulietuvinta. Tuo metu pastatytas ir altorius, sukurta Eduardo Kersnausko.

Vienas bažnyčios vitražų dedikuotas dipukams, o langas – rožė – pačiam Stasiui Kudokui.

Pati parapija yra senesnė nei Nuolatinės Dievo Motinos Pagalbos bažnyčia, bet anksčiau parapijiečiai melsdavosi paprastame name. Ir net pastatę bažnyčią, dipukai nesiliovė kurti. Taip atsirado didelė lietuviška mokykla (1962 m.), pagražinta Šv. Kazimiero skulptūra nugariniame fasade (Kazimieras nešantis svarbiausius Vilniaus pastatus: Gedimino pilį ir Katedrą). Skulptūra ten atsirado 1984 m., švenčiant Lietuvos 60—ąsias krikšto metines.

Greta – ir lietuvių vienuolynas, puoštas lietuviškais kryžiais, kur gyveno mokykloje lietuviukus mokiusos seserys kazimierietės. Deja, abu pastatai savo pirmine paskirtimi nebenaudojami ir šiuo metu išnuomoti kitoms reikmėms. Mokykla veikė kaip nuolatinė nuo 1962 iki 1988 m., tiesa, dar ir dabar šeštadieniais lietuviai ten mokomi lietuvių kalbos, nors daugelis lietuviškų detalių pastato viduje ir nuimta.

Lietuvišką kompleksą užbaigia Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui bažnyčios priekyje (architektas Eduardas Kersnauskas). Kadangi Lietuva buvo sovietų okupuotą, į paminklą inkorporuoti ir kovos už laisvę sikboliai – partizano veidas, Vyčio kryžius ir užrašas trimis kalbomis: "Give me liberty or hive me death" (anglų k.), "Dieve, Lietuvą Gink!" (lietuvių k.), "Redde Quod Debes" (lotynų k („Atiduok, ką privalai“). Be to, paminkle yra kryžius, Rūpintojėlis ir trys vėliavų stiebai, naudojami per atmintinas dienas. Rūpintojėlį sukūrė Ramojus Mozoliauskas. Pagal įrašą ant paminklo nugaros pirmasis paminklas čia pastatytas 1973 m., o 1982 m. perstatytas ir taip pat perdedikuotas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Už paminklo nugaros guli atminimo akmuo mirusiems Šv. Jurgio lietuvių parapijos veteranams (kovojusiems JAV armijoje).

Po lietuvių parapijų sujungimo, naujoji jungtinė lietuvių parapija (kuriai priklauso Dievo Motinos nuolatinės pagalbos bažnyčia) yra vadinama Šv. Kazimiero parapija. Beje, Klivlande yra ir kita Šv. Kazimiero parapija - lenkų.

Lietuvių bendruomenės centras šiaurrytiniame Klivlande

Netoli bažnyčios Klivlande yra ir pasaulietinis Lietuvių bendruomenės centras (adresas 877 E 185). Jame – lietuviškas restoranas, baras, vakarėlių erdvė. Centras žavi lietuviškų detalių gausa, jame taip pat telpa ir archyvas, o, antrame aukšte, salė, dažnai nuomojama ir ne lietuviams – surinktos lėšos padeda išlaikyti centrą.

Kaip ir naujoji Klievlendo lietuvių bažnyčia, bendruomenės centras pastatytas 1973 m., po to, kai dauguma lietuvių įsikūrė šiame rajone. Senasis lietuvių klubas, veikęs prie Šv. Jurgio bažnyčios, sudegė dar iki tol.

Nors pats bendruomenės centras iš išorės atrodo gana paprastas, ant jo – ir stilizuotas, išeivijoje paplitęs Vytis.

Klivlando lietuviškos vietos, susijusios su prezidentu Antanu Smetona

Klivlande ir daug su Lietuvos prezidentu Antanu Smetona (prezidentavusiu 1926 – 1940 m.) susijusių lietuviškų vietų.

Lietuvos prezidentas Antanas Smetona sovietiams 1940 m. okupavus šalį pasitrauk į Vakarus. Galiausiai apsigyveno Klivlande, kur 1944 m. žuvo gaisre (jau buvo pabėgęs, tačiau grįžo kažko pasiimti, gal dokumentų, ir užtroško dūmuose). Namas, kuriame žuvo Smetona, tebestovi, dabar jis gyvenamas juodaodžių (kaip ir visas tas rajonas).

JAV lietuviai Antano Smetonos veiklą vertino nevienareikšmiškai – dalis jo nemėgo dėl autoritarinio režimo, kiti mylėjo. Dėl to, kad dalis lietuvių JAV buvo prieš jį nusiteikę, Smetonai nebuvo leista apsistoti ir Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Tačiau kaip tik Klivlande buvo susitelkę Smetonos gerbėjai tautininkai, todėl Smetona pasirinko būtent šį miestą. Tačiau ir Klivlande Smetonų šeimos gyvenimas nebuvęs lengvas – jam nebuvo leista dirbti, jis neturėjo jokių lėšų šaltinio iš tuo metu jau okupuotos Lietuvos, tad privalėjo išgyventi iš labdaros. Dėl šios priežasties ir pats namas, kuriame Smetona gyveno ir žuvo, toks paprastas. Paprastas ir Antano Smetonos kapas All Souls kapinėse. Antnaui Smetonai ir Sofijai Smetonienei skirtos tik dvi eilinės kriptos kolumbariumo sienoje - jos atrodo kaip tūkstančiai kitų kapų.

Po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę 1990 m., netilo siūlymai perlaidoti Antaną Smetoną Lietuvoje. Klivlando lietuviai su tuo nesutinka: galvoja, kad perlaidojus Lietuvoje galimi kairiųjų ar antitautinių elementų išpuoliai prieš Smetonos kapą, be to, Smetonų palikuonys toliau gyvena Amerikoje, o ir pats Smetona esą sakęs, jog jis nebenorės atgulti Lietuvoje net tuo atveju, jei ši atgaus nepriklausomybę, nes bus negrįžtamai paveikta sovietų. Kaip misijos „Tikslas – Amerika“ metu įsitikino misijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai, Antano Smetonos atminimas Klivlande yra saugomas išskirtinai pagarbiai, galimai net garbingiau nei tai būtų daroma Lietuvoje.

Telšių ješiva (Telshe yeshiva)

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje būta ženklios žydų bendruomenės, dalis kurios emigravo į JAV. Nors lietuvių ir žydų bendruomenės istoriškai daug ryšių JAV neturėjo, įdomu tai, kad viena didžiausių lietuvių kilmės žydų institucijų įsikūrusi toje pačioje Klivlando šiaurrytinėje dalyje, kaip ir svarbiausi lietuvių centrai.

Ta instirucija yra Telšių ješiva (Telshe yeshiva) - svarbi žydų religinė mokykla (28400 Euclid Avenue). Ji pavadinta garbei Telšių ješivos, įkurtos 1875 m. ir uždarytos Lietuvą okupavusių sovietų 1940 m. Taip sutapo, kad sovietų okupacijos pradžios metu du ješivos mokytojai ieškojo paramos ješivai Jungtinėse Valstijose. Išgirdę naujienas iš Lietuvos jie nutarė pasilikti JAV ir atkurti "Telšių ješivą" ten. 1960 m. ši ješiva dar įkūrė padalinį Čikagoje.

Iš pradžių ješiva veikė senamiestyje, kol įsigijo sklypą Euklido preimeistyje. Pačiu piko metu ješiva turėjo 700 mokinių, tačiau neatlaikė kitų naujų atsidariusių ješivų konkurencijos ir šiuo metu joje – apie 170 mokinių. Tačiau didžiuliai pastatai liko. Įspūdingiausias jų - pastatas su pagrindine sale, biblioteka antrame aukšte su daugybe senų knygų, dalis jų – ir iš Lietuvos.

Tarp kitų pastatų – ir mokykla vaikams (kurie ješivos komplekse ir gyvena), butai ješivos mokiniams (gyvenimui su šeimomis) ir pan. Priešingai nei Vakarų civilizacijoje, ješivos mokslai pabaigos neturi – dauguma mokinių taip ir lieka mokiniais visą gyvenimą, studijuoja Torą, diskutuoja apie jos tiesas su mokslo draugais, kartais nukreipiami teisinga linkme vyresnėlių. Dauguma mokinių ješivos teritorijos taip niekad ir nepalieka, arba tai daro tik labai retai (kai vyksta atostogų), tad ješivos kompleksas pats savaime primena nedidelį miestelį.

Patekti į ješivą – nebūtinai lengva užduotis. Nors „Tikslas – Amerika“ dalyviams pavyko visa apžiūrėti ir nufotografuoti, esama istorijų, kai norėję ten apsilankyti buvo išprašyti. Kaip pasakojo ješivos mokiniai, Euklido priemiestis saugiu nelaikomas ir ješiva net sulaukia grasinimų, tad neretai išties, saugumo sumetimais, įleidžiami ne visi. Sėkmė labai priklauso nuo asmens, kurį sutiksite teritorijoje visų pirma – nusiteikęs jis bus padėti ir aprodyti, ar ne.

Ješivoje dalis mokinių vis dar – litvakų kilmės. Pavadinimas „Telšių“ („Telshe“) taip pat rašomas nemažai kur, nors paties ryšio su Telšių miestu instutucija ir nebeturi. Nebėra ir mokinių, kurie Lietuvoje būtų gimę dabar ir atvykę į šią ješivą mokytis. Dauguma bestudijuojančių – iš griežtų žydų ortodoksų šeimų, o tokių Lietuvoje, po Sovietų vykdytos griežtos ateistinės politikos, praktiškai nelikę.

Mokslo kalba yra anglų, maldų – hebrajų kalba. Jidiš kalba, kuria šnekėjo dauguma Lietuvos žydų, nebevartojama.

 

---

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Klivlandą dienoraštis

Augustinas: „Gaila, kad Klivlandui skiriate tik pora dienų” - rašė vietos lietuvių archyvistas Andris Dunduras, kai, ieškodamas ryšių ir informacijos „Tikslas – Amerika” žemėlapiui, pagaliau atradau šį vietos lietuvių ir lietuviško paveldo žinovą. Gal nuogąstauti ir nereikėjo – su mūsų tempais, keldamiesi prieš aušrą ir baigdami darbus artėjant vidurnakčiui, visas vietas aplankyti, nufotografuoti spėjome, nurašėme jų koordinates, išgirdome jų istorijas „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų JAV enciklopedijai. Bet neapleido jausmas, kad norėtųsi pasilikti ilgiau. Kad Klivlandas, o ypač jo lietuvių bendruomenė – pats tikriausias tarpukario Lietuvos tęsinys. Klivlande žuvo ir palaidotas prezidentas Antanas Smetona, ten – 1936 m. lietuvių sodas, pilnas lietuviško meno, ten – tarpukario Kauną stačiusių architektų bei skulptorių darbai ir, svarbiausia, lietuvių pažiūros irgi persmelktos ta tarpukario dvasia.“ Klivlando lietuvių klube kovojame už Lietuvos istoriją Aistė: „Vos įžengę į lietuvių klubą, pasijutome tarsi geriausiais lietuvybės Amerikoje laikais: jis veikia nuolat, ne taip, kaip nemažai kitų lietuviškų klubų kituose miestuose, kurie atidaromi tik kartą ar du per savaitę. Vietos lietuviai mus sutiko nepaprastai maloniai, jautėmės kaip namie.“ Augustinas: „Daugelis ten sutiktų žmonių ne šiaip sau eina pasilinksminti, bet ir puikiai išmano Lietuvos istoriją, pasiryžę ją ginti nuo išpuolių „iš rytų” ir, deja, vis dažniau, „iš vakarų”. Gaila, bet uoliausio istorijos sargo tik dvasia tvyrojo ore. Linas Johansonas, žymus Klivlando radijo vedėjas, pašventęs gyvenimą kovai su antilietuvišku šmeižtu, dar pernai pats kvietė „Tikslas – Amerika” į Klivlandą. Deja, šiemet jis mirė, gal neatlaikęs tempo: cigaretė – kava – kompiuteris. Taip ir nesusitikome. Bet Johansonas buvo ne vienas. Lietuviškiems archyvams gyvenimą atidavęs Andris Dunduras, daktaras Viktoras Stankus, Lietuvių klubo vadovė Rūta Degutienė – rodos, su kuo bekalbėsi, puikiai išmano Lietuvos istoriją ir tuoj pat atpažįsta bet kokį melą ar „išvedžiojimus”. O juk jie užaugo JAV, juk galėjo lengvai Lietuvą tiesiog pamiršti, gyventi sau turtingoje ir saugioje Amerikoje… Tačiau ne. „Amerikoje gimiau, bet čia nemirsiu” – žadėjo Andris Dunduras, pasiryžęs persikelti gyventi į Lietuvą. Viliuosi, kad nenusivils – Klivlando lietuvių pažiūros ir aplinka tokios lietuviškos, kad pačiai Lietuvai su tuo sunku konkuruoti.“ Miestelį primenanti bažnyčia ir lietuvių sodas Augustinas: „Su dr. Viktoru Stankumi nuvykome į Klivlando lietuvių bažnyčią, tiksliau – ištisą lietuvišką miestelį, pokariu į Klivlandą atplūdus 4000 nuo sovietų pasitraukusių lietuvių statytą žymių menininkų Stasio Kudoko, Kazio Varnelio, Ramojaus Mozoliausko. Su mokykla, vienuolynu (deja, nebeveikia) ir begale lietuviškų skulptūrų, kurių įspūdingiausia pašvęsta partizanams. Ta bažnyčia – tarsi lietuvybės laivas plaukiantis per neramią jūrą (forma panaši į laivą). Viktoras pasakojo, kad į lietuviškas mišias ateina apie 300 žmonių (daugelyje kitų JAV lietuvių bažnyčių mišių, kuriose buvome, tebūdavo 30-50 dalyvių, nes daugelis lietuvių dabar renkasi angliškas mišias). Bet net ir ta bažnyčia „Tikslas – Amerika” žemėlapyje svarba ir įdomumu nusileis Klivlando Lietuvių sodui – unikaliai jaukiai tarpukariu sukurtai erdvei, kur kiekviena detalė spinduliuoja ana tarpukario lietuvybe: Kudirka, Maironis, Basanavičius, Gedimino stulpai, Birutės fontanas. Atrodo, lyg tas sodelis turėjo iškilti tarpukario Kaune, būti žymia kokio Žaliakalnio puošmena, bet kažin kaip atsidūrė anapus Atlanto ir šiandien mažai lietuvių jį žino. „Tikslas Amerika” ir „Gabalėliai Lietuvos” tai keičia.“ Klivlande - ir litvakų sukurta judaizmo tvirtovė Augustinas: „Tame pat Euklido priemiestyje, kur klesti lietuvių klubas ir bažnyčia, veikia dar viena iš tarpukario Lietuvos perkelta institucija: Telšių (Telshe) ješiva. Internete radome informacijos, kaip ji atsidūrė JAV (kai sovietai, okupavę Lietuvą, uždarė ješivą Telšiuose, keli jos mokytojai lankėsi JAV ir atkūrė ješivą tenai). Bet „Tikslas – Amerika” to nepakanka: ne kartą įsitikinome, kad kas parašyta – nebūtinai tiesa, reikėjo pokalbio su vietiniais, nuotraukų, tikslių vietų žemėlapiui… Pasiruošimas projektui nieko gero nežadėjo: vienas žmogus po kito, tiek lietuvis, tiek žydas, paprašytas duoti kontaktus (juk ješiva net internetinio puslapio neturi), atrėždavo „Tai neįmanoma”, „Mėginau susisekti ir nesulaukiau atsakymo”, „Pats norėjau ten eiti ir mane išvarė” ir pan. Kaip pasakojo vietos lietuviai, kai jie klausė vieno žydo kaip patekti į ješivą, šis atsakė: „Kai sužinosite, pasakykite man”. Mat ješiva – pačių religingiausių žydų – ortodoksų – institucija, kur žmonės visam gyvenimui atsiduoda religijai, toros nagrinėjimui, net neina už ješivos ribų. Su mažiau religingais jie ryšių palaiko mažai. „Aš ten toks pats svečias, kaip ir jūs” – sakė Russ Maurer, Klivlande gyvenantis litvakų genealogijos projekto „LitvakSIG” vienas šeimininkų, bet sutiko pamėginti laimę palydėti mus ir Klivlando lietuvius iki ješivos.“ Aistė: „Ir mums pasisekė! Ješivoje mus priėmė labai maloniai, viską parodė, atsakė į visus klausimus: matėme ir Vilniuje leistų knygų didingoje bibliotekoje, sutikome litvakų kilmės žmonių, nors jų dabar ten ir mažai.“ Kokį Klivlandą rado prezidentas Smetona Augustinas: „Kai į Klivlandą pasitraukė Antanas Smetona, beveik viso to dar nebuvo. Tik lietuvių sodai jau stovėjo. Tada lietuvių gyvenimas sukosi aplink kitą – Šv. Jurgio – lietuvių bažnyčią. Ją vyskupija neseniai uždarė ir pardavė ūkininkui. Ir bažnyčia dabar apleista, nors gražiai mus priėmęs naujasis savininkas Tim ir žadėjo ten įrengti parduotuvę. Vietos lietuviams toks bažnyčios vaizdas sudaužė širdis.“ Aistė: „O dar visa atmosfera: pavyko sutarti apsilankyti tik ne anksčiau kaip 19:30, temo, prasidėjo audra, o mes judėjome į apleistą bažnyčią. Rajone, kuris dabar toks liūdnas, išgriuvęs, nesaugus (nes kur kitur apsimokėtų mieste užsiimti žemės ūkiu?)“, kur dar dieną mūsų pašnekovai vengė net sustoti užkandinėje: sakė, pavojinga. Fotografuoti bažnyčios viduje teko su ilgu išlaikymu: tamsu, o pastate nebėra elektros. Bet atmosferą nuotraukos perteiks puikiai. Augustinas: „Panašiame rajone – tiesa, tais laikais dar kiek geresniame – gyveno ir pats prezidentas. Palėpėje. Tik tiek išgalėjo, juk turėjo gyventi iš aukų. Pažymėjome namą, kuriame jis žuvo, atradome ir jo kapą. O taip pat laikraščio „Dirva” redakciją – šis lietuviškas laikraštis, einantis nuo 1916 m., iki šiol atstovauja tautininkiškai minčiai. Kaip pasakojo vietos lietuviai, būtent dėl tautininkų gausos Smetona pasirinko gyventi Klivlande. Ir šiandien ta tarpukario Lietuvos dvasia Klivlande dar gyva. Pagarba prezidentui Smetonai didesnė nei kur kitur šiais laikais. Lietuviai ir religingi žydai gyvena tame pat miestelyje, bet kartu ir tarsi savo atskiruose pasauliuose, vieni į kitus žiūri pagarbiai iš atstumo (laikinai „ištirpusio” per „Tikslas – Amerika” vizitą). Kaip anais laikais. O svarbiausia – lietuvių tauta Klivlande svarbi, jos istorijos ir kultūros tyrimams aukojamos ištisos paros laisvalaikio. Vietiniai demonstravo surinktas angliškas knygas apie sovietinį genocidą, trėmimus, kurias žada skaitmeninti – kad visi sužinotų, nes Amerikoje tai žino ne visi. Ir daugelis sutiktų Klivlando lietuvių „pragmatiškais sumetimais” tikrai netylės išgirdę „svetimųjų” šmeižtą: vos kažkur pasigirsdavo kas panašaus, tuojau pat laukdavo kompetentingas vietos lietuvių istorijos žinovų atsakymas.“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 10 04-05.

Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Klivlandą dienoraštis

Klivlande ir Detroite pirmąkart lankėmės „Tikslas – Amerika 2018“ metu, sužymėjome tų vietų lietuvišką paveldą "Gabalėliuose Lietuvos". Nustebino šių bendruomenių gyvybingumas, gausa, noras saugoti lietuvybę. Kai kuriuose miestuose mums tekdavo vietos lietuvius ar jų palikuonis įtikinėti projekto reikalingumu, o Detroite ir Klivlande lietuviai patys galėtų juo įtikinti bet ką. Tik, deja, pernai aplankėme šias bendruomenes ne savaitgaliais, ne geriausiu metu, ir todėl tie aktyviausi jų nariai, su kuriais susitikome, kaip Janina Udrys Detoite, apgailestavo, kad iš visų jų gausių bendruomenių teišklausėme keleto žmonių pasakojimų. Nutarėme šiemet šitai ištaisyti. Klivlande - pristatymai lietuvių klube ir šeštadieninėje mokykloje Klivlande „Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko Lietuvių klube. Labai unikaliame. Nes vienija visų bangų lietuvius. Ir tuos, kurie, kaip Andris Dunduras, sako, „Amerikoje tik gimiau, o mano Tėvynė – Lietuva“. Ir tuos, kurie kalba tik angliškai, kurių tik protėviai čia atvyko. Ir tuos, kurie patys imigravo iš Lietuvos į Ameriką, kaip klubo antrame aukšte šakočius kepantis Dainius Zalensas. Visi ateina čia kasdien praleisti laiko, skambant lietuviškai muzikai paskanauti ne tik cepelinų, bet ir lietuviškai-amerikietiškų patiekalų, tokių kaip „Lubens“ – pavadinimas sukurtas pagal „Reuben“ ir krepšininko Prano Lubino pavardę, o nuo Reubeno skiriasi tuo, kad vietoje duonos čia – lietuviški blynai. „Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko angliškai, nes atėjo ir tų, kurie lietuviškai nemoka. Iš pradžių jie šnekučiavosi tarpusavy, bet tuojau pat įdėmiai klausėsi. Susidomėjimas lietuvišku paveldu vienija visus klubo lankytojus. Užsiminę apie projekto pristatymą Lietuvių klube, sulaukėme Klivlando lituanistinės mokyklos istorijos mokytojo Remigijaus Belzinsko prašymo papasakoti apie lietuvišką paveldą JAV ir tenai. „Kaip?“ – tvyrojo klausimas. Vaikams dar niekad nepasakojome. O dar mokytojas minėjo, kad kalbėti reikės lietuviškai, tačiau dalis vaikų lietuviškai moka prastai... Bijojau, kad vaikai tiesiog plepės tarpusavy ir nieko neklausys. Bet klausėsi. Pamėginau per įspūdingąjį lietuvišką paveldą papasakoti ir JAV lietuvių istoriją – to prašė ir mokytojas. Pirmas blynas, aišku, nebūna pats skaniausias, bet po jo kilo ir daugiau minčių. Juk lietuviškas paveldas Amerikoje ten užaugusiems vaikams šalia, gerokai labiau suprantamas, nei pati Lietuva. Per jį galima papasakoti ir JAV lietuvių, ir net Lietuvos istoriją. Klivlando didingos lietuvių mokyklos iššūkiai Klivlando lietuviška mokykla, beje, viena tų retų lituanistinių mokyklų, kurias pačias pažymėoje „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Nes žymime ne organizacijas, bet pastatus. O daugelis lituanistinių mokyklų veikia nuomotose iš eilinių amerikietiškų mokyklų patalpose: išskyrus šeštadienius, nieko lietuviško ten nėra. Klivlande kitaip: pastatas su Šv. Kazimiero skulptūra ir kitomis tautinėmis detalėmis statytas specialiai mokyklai. Tai, kurioje meilę Lietuvai išsiugdė ir šiandien labiausiai lietuvybe besirūpinantys Klivlando lietuviai: klubo vadovė Irena Degutienė, Andris Dunduras, Vik Stankus. Deja, laikai keičiasi. „Dabar patys čia jaučiamės kaip nuomininkai“ – paminėjo R. Belzinskas, mat, išskyrus šeštadienius, mokykla išnuomota amerikiečiams, ir net nutrinti teksto nuo lentos, kad geriau matytųsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo skaidrės, mums neleido: „nuomininkai pyks“. Ir šiaip šeštadieninė mokykla, tas pagrindinis pokario lietuvybės Amerikoje ramstis, išgyvena iššūkių laikotarpį. Štai Klivlando mokykla kadaise buvo 12-metė, paskui 10-metė, dabar jau 8-metė („Tėvai nenori ilgiau leisti“). Vaikų mažiau, nei 40, ne visi visada ateina. Dalis sunkiai kalba lietuviškai, o dalis – labai gerai. Dalį klasių tenka sujungti: kartu mokosi ir penktokas, ir septintokai. Daugelis mokinių – „trečiabangių“ vaikai: deja, dipukų vaikai ar anūkai savo vaikus į šeštadienines mokyklas leidžia vis rečiau. Dažniausiai paskutinis smūgis lietuvybei – pirma mišri šeima, o „grynakraujų lietuvių“ per kelias kartas belieka vos keli procentai. Na, teisybės dėlei, kai kurios mišrios šeimos leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas – bet kad tų vaikų vaikai (tie, kam tik vienas senelis lietuvis) ten eitų, atrasti jau sunku. Augustinas Žemaitis, 2019 10 03-05