Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Klivlandas (Ohajas, JAV)

Šiuo metu net 14 000 narių turinti Klivlando lietuvių bendruomenė sukūrė vienas įstabiausių lietuviško paveldo vietų Amerikoje.

Klivlando lietuvių kultūrinis darželis

Pati žymiausia lietuviška vieta Klivlande - Lietuvių kultūrinis darželis, įkurtas 1936 m. Jis atrodo labiau kaip ūksmingas parkas, pilnas lietuvybės – bene kiekviena jo detalė tiesiog ja pulsuoja. Tarsi jis būtų sukurtas kokiam tarpukario Kauno Žaliakalniui, ir stebuklingai atsidūręs Amerikoje.

Lietuvių darželis Klivlande

Lietuvių darželis Klivlande

Darželis – trijų lygių. Aukščiausiame plazda Lietuvos vėliava ir trykšta Kunigaikštienės Birutės fontanas, į kurį žvelgia poetas Maironis ir Vincas Kudirka - tarsi ieškodami įkvėpimo LDK istorijoje.

“Kunigaikštienės

Kunigaikštienės Birutės fontanas Klivlando lietuvių darželyje

Vinco Kudirkos biustas Klivlando lietuvių darželyje

Vinco Kudirkos biustas Klivlando lietuvių darželyje

Maironio skulptūra Klivlando lietuvių darželyje

Maironio skulptūra Klivlando lietuvių darželyje

Viduriniojoje darželio terasoje stūgso akmeniniai Gedimino stulpai - šimtametis Lietuvos simbolis (1936 m.). Yra ir Jono Basanavičiaus, "Tautos patriarcho", kuriam dažnai priskiriamas bene didžiausias nuopelnas Lietuvos valstybės atkūrime 1918 m., biustas. Basanavičiaus (1936 m.) ir Vinco Kudirkos (1938 m.) biustai įkvėpti garsaus skulptoriaus Zikaro (pastačiusio ir Laisvės statulą Kaune). Tai kartu ir vienos seniausių statulų šiems asmenims pasaulyje: juk sovietų okupuotoje Lietuvoje paminklai jiems išgriauti ir tik po nepriklausomybės vėl atstatyti. Maironio biustas Klivlande statytas 1961 m., perstatytas 2010 m.

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo

Žemutinėje darželio terasoje – sodelio pavadinimas, antra lietuviška vėliava ir naujausias darželio turtas - Rūpintojėlis.

Rūpintojėlis Klivlando lietuvių darželyje

Rūpintojėlis Klivlando lietuvių darželyje

Pats darželio išdėstymas taip pat prasmingas – jo kūrėjas Zikaras pasirinko ir sukūrė jį lyros formos.

Klivlando Rokfelerio parke yra kelios dešimtys tokių kultūrinių darželių, tačiau lietuviškasis - vienas seniausių ir didžiausių.

Darželis nuniokotas juodaodžių per rasinius neramumus XX a. 7 dešimtmetyje, bet po to atkurtas Vinco Apaniaus ir Kęstučio Šukio (šį jų darbą atmena jiems dedikuotas suolelis vidurinėje darželio terasoje).

Nors tai nėra pažymėta sodelyje, tačiau įdomu, jog kai kurie darželio medžiai sodinti žymiosios JAV lietuvės dainininkės Anna Kaskas.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Klivlande stovi masyvi senutė (1921 m.) Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (6527 Superior Avenue). Ji - labai panaši į Detroito Šv. Antano bažnyčią, dviejų aukštų. Viršuje - didelė bažnyčios salė, apačioje kadaise veikusios mokyklos klasės, o rūsyje vykdavo pasaulietiniai lietuvių pobūviai ir susitikimai.

Klivlando Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Klivlando Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Deja, mokinių klasėse nebėra, o ir pačioje bažnyčioje paskutinės mišios laikytos 2009 m. Taupydama lėšas Klivlando vyskupija ją uždarė. Tuo metu tai buvo seniausia veikianti lietuviška parapija JAV, įkurta 1895 m. (iš pradžių turėjo kitą, mažesnę, bažnyčią).

Planavusi už bažnyčios pastatą ir aplinkinį nemažą sklypą su istoriniu XIX a. namu gauti beveik 220 000 dolerių vyskupija turėjo tenkintis vos 11 000. Tokia yra nekilnojamojo turto kainų realybė nykstančiuose šio regiono didmiesčiuose - čia dar ir rajonas nesaugus. Žemę įsigijo Community Greenhouse Partners, kuri čia dabar augina daržoves, smulkius gyvūnus. Taip: miestai kaip Klivlandas ar Detroitas, su savo pigia žeme ir niekam nereikalingas namais, pamažu vėl tampa kaimiškais plotais - tai vadinama urbanistine žemdirbyste. Bažnyčios pastato griauti neplanuojama, pasak dabartinio šeimininko, projektuose numatyta jį rekonstruoti, atidaryti parduotuvę. Šiandien bažnyčia stovi apleista ir retkarčiais panaudojama filmams filmuoti (pvz. ten filmuotas filmas "Little Evil"). Lietuviškų detalių viduje nebėra.

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios teritorijoje auginamos daržovės

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios teritorijoje augnamos daržovės

Lietuviškos bažnyčios uždarymas Klivlande nesukėlė tokių protestų, kaip kai kuriose kitose benduromenėse, nes viena lietuviška bažnyčia ten dar liko. Ji veikia šiaurrytiniame Klivlande, į kur iš Šv. Jurgio bažnyčios apylinkių XX a. pab. persikėlė nemaža dalis lietuvių. Kartu išsikėlė ir lietuvių bendruomenės centras: rajone aplink Šv. Jurgio bažnyčią, kur kadaise veikė ir lietuvių klubai, lietuvių institucijos, lietuvių verslai, nieko lietuviško neliko. Į naująją bažnyčią perkelti ir daugelis lietuviškų atributų iš Šv. Jurgio bažnyčios, tiesa, ne visi (pvz. vienas šoninis altorius parduotas nelietuvių bažnyčiai vakarų pakrantėje).

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18.

Netoli nuo Šv. Jurgio bažnyčios St. Clair gatvėje (prie E 61 gatvės) viena siena išdabinta meno kūriniu, primenančiu visas rajone gyvenusias ar gyvenančias tautas. kiekvienai jų skirta po vėliavą, ant kurios pavaizduoti tautiniais rūbais vilkintys tos tautos žmonės, grojantys tradiciniais muzikos instrumentais. Viena vėliavų - Lietuvos. Taip pat yra atvaizduoti kroatai, slovėnai (abi tautybės iš tų laikų, kai čia gyveno ir lietuviai), etiopai, sudaniečiai, nigeriečiai, kinai ir puerto rikiečiai.

Rajono tautybių kūrinys

Rajono tautybių kūrinys

Lietuvos vėliava su lietuviais

Lietuvos vėliava su lietuvėmis, viena kurių groja kanklėmis

Šiaurės rytų Klivlando lietuvių bažnyčia, mokykla, paminklai

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia (18022 Neff Rd) – dalis masyvaus lietuviško komplekso, vieno didžiausių Amerikoje ir sukurto žymiausių XX a. lietuvių.

 Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Bažnyčia gali pasirodyti gana paprasta, net funkcionalistinė, bet, pažvelgus iš arčiau, galima pamatyti daug lietuviškų detalių. Iš vidaus bažnyčia atrodo it laivas – tikėjimo ir lietuvybės laivas, plaukiantis per rūstų vandenyną.

Viduje vienos įspūdingiausių detalių – Lietuvos miestų bei miestelių, kuriuose yra Mergelės Marijos kultai, bareljefai – Žemaičių Kalvarijos, Pažaislio, Šiluvos. Dėl šių bareljefų bažnyčia net retkarčiais vadinama „Lietuvos Madonų šventove“.

Du bareljefai su Madonomis bažnyčioje

Du bareljefai su Madonomis bažnyčioje

Altorius – tradicinis medinis, jame - du bokštai su dideliais kryžiais-saulėmis. Kryžiai-saulės - tiek krikščioniškas, tiek pagoniškas simbolis, kuris šioje bažnyčioje, kaip ir daugelyje JAV lietuvių bažnyčių, atvaizduotas daug kartų, pavyzdžiui – kiekvieno bokštelio bažnyčios viduje viršuje ir bažnyčios viršūnėje iš išorės.

Bažnyčioje mišios laikomos lietuvių ir anglų kalbomis. Bažnyčia kampuotų formų, statyta 1950-1952 m., po 4000 dipukų (lietuvių, pasitraukusių nuo sovietinės okupacijos) antplūdžio. Architektas irgi dipukas - Stasys Kudokas, daug kūręs tarpukario Kaune, o interjerą įrengė garsus išeivijos dailininkas Kazys Varnelis, taip pat Lietuvą palikęs dėl Sovietų okupacijos. Madonų bareljefai – to paties likimo menininko Ramojaus Mozoliausko darbas. Jie rengti 1987 m. kai bažnyčia modernizuota ir dar labiau sulietuvinta. Tuo metu pastatytas ir altorius, sukurta Eduardo Kersnausko.

Vienas bažnyčios vitražų dedikuotas dipukams, o langas – rožė – pačiam Stasiui Kudokui.

Dipukams dedikuotas vitražas

Dipukams dedikuotas vitražas

Pati parapija yra senesnė nei Nuolatinės Dievo Motinos Pagalbos bažnyčia, bet anksčiau parapijiečiai melsdavosi paprastame name. Ir net pastatę bažnyčią, dipukai nesiliovė kurti. Taip atsirado didelė lietuviška mokykla (1962 m.), pagražinta Šv. Kazimiero skulptūra nugariniame fasade (Kazimieras nešantis svarbiausius Vilniaus pastatus: Gedimino pilį ir Katedrą). Skulptūra ten atsirado 1984 m., švenčiant Lietuvos 60—ąsias krikšto metines.

Nuolatinės Dievo Motinos pagalbos bažnyčios mokykla bei skulptūra Šv. Kazimierui

Nuolatinės Dievos Motinos pagalbos bažnyčios mokykla bei skulptūra Šv. Kazimierui

Greta – ir lietuvių vienuolynas, puoštas lietuviškais kryžiais, kur gyveno mokykloje lietuviukus mokiusos seserys kazimierietės. Deja, abu pastatai savo pirmine paskirtimi nebenaudojami ir šiuo metu išnuomoti kitoms reikmėms. Mokykla veikė kaip nuolatinė nuo 1962 iki 1988 m., tiesa, dar ir dabar šeštadieniais lietuviai ten mokomi lietuvių kalbos, nors daugelis lietuviškų detalių pastato viduje ir nuimta.

Dievo Motinos Nuolatinės pagalbos vienuolynas

Dievo Motinos Nuolatinės pagalbos vienuolynas

Lietuvišką kompleksą užbaigia Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui bažnyčios priekyje (architektas Eduardas Kersnauskas). Kadangi Lietuva buvo sovietų okupuotą, į paminklą inkorporuoti ir kovos už laisvę sikboliai – partizano veidas, Vyčio kryžius ir užrašas trimis kalbomis: "Give me liberty or hive me death" (anglų k.), "Dieve, Lietuvą Gink!" (lietuvių k.), "Redde Quod Debes" (lotynų k („Atiduok, ką privalai“). Be to, paminkle yra kryžius, Rūpintojėlis ir trys vėliavų stiebai, naudojami per atmintinas dienas. Rūpintojėlį sukūrė Ramojus Mozoliauskas. Pagal įrašą ant paminklo nugaros pirmasis paminklas čia pastatytas 1973 m., o 1982 m. perstatytas ir taip pat perdedikuotas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Už paminklo nugaros guli atminimo akmuo mirusiems Šv. Jurgio lietuvių parapijos veteranams (kovojusiems JAV armijoje).

Memorialas kritusiems už Lietuvos laisvę

Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui

Memorialo kritusiems už Lietuvos laisvę fragmentas

Paminklo lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui fragmentas

Po lietuvių parapijų sujungimo, naujoji jungtinė lietuvių parapija (kuriai priklauso Dievo Motinos nuolatinės pagalbos bažnyčia) yra vadinama Šv. Kazimiero parapija. Beje, Klivlande yra ir kita Šv. Kazimiero parapija - lenkų.

Lietuvių bendruomenės centras šiaurrytiniame Klivlande

Netoli bažnyčios Klivlande yra ir pasaulietinis Lietuvių bendruomenės centras (adresas 877 E 185). Jame – lietuviškas restoranas, baras, vakarėlių erdvė. Centras žavi lietuviškų detalių gausa, jame taip pat telpa ir archyvas, o, antrame aukšte, salė, dažnai nuomojama ir ne lietuviams – surinktos lėšos padeda išlaikyti centrą.

Klivlando lietuvių klubas

Klivlando lietuvių klubas

Klivlando lietuvių klubo vidus

Klivlando lietuvių klubo vidus

Kaip ir naujoji Klievlendo lietuvių bažnyčia, bendruomenės centras pastatytas 1973 m., po to, kai dauguma lietuvių įsikūrė šiame rajone. Senasis lietuvių klubas, veikęs prie Šv. Jurgio bažnyčios, sudegė dar iki tol.

Nors pats bendruomenės centras iš išorės atrodo gana paprastas, ant jo – ir stilizuotas, išeivijoje paplitęs Vytis.

Stilizuotas Vytis ant lietuvių klubo Klivlande

Stilizuotas Vytis ant lietuvių klubo Klivlande

Klivlando lietuviškos vietos, susijusios su prezidentu Antanu Smetona

Klivlande ir daug su Lietuvos prezidentu Antanu Smetona (prezidentavusiu 1926 – 1940 m.) susijusių lietuviškų vietų.

Lietuvos prezidentas Antanas Smetona sovietiams 1940 m. okupavus šalį pasitrauk į Vakarus. Galiausiai apsigyveno Klivlande, kur 1944 m. žuvo gaisre (jau buvo pabėgęs, tačiau grįžo kažko pasiimti, gal dokumentų, ir užtroško dūmuose). Namas, kuriame žuvo Smetona, tebestovi, dabar jis gyvenamas juodaodžių (kaip ir visas tas rajonas).

Namas, kuriame žuvo Antanas Smetona

Namas, kuriame žuvo Antanas Smetona

JAV lietuviai Antano Smetonos veiklą vertino nevienareikšmiškai – dalis jo nemėgo dėl autoritarinio režimo, kiti mylėjo. Dėl to, kad dalis lietuvių JAV buvo prieš jį nusiteikę, Smetonai nebuvo leista apsistoti ir Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Tačiau kaip tik Klivlande buvo susitelkę Smetonos gerbėjai tautininkai, todėl Smetona pasirinko būtent šį miestą. Tačiau ir Klivlande Smetonų šeimos gyvenimas nebuvęs lengvas – jam nebuvo leista dirbti, jis neturėjo jokių lėšų šaltinio iš tuo metu jau okupuotos Lietuvos, tad privalėjo išgyventi iš labdaros. Dėl šios priežasties ir pats namas, kuriame Smetona gyveno ir žuvo, toks paprastas. Paprastas ir Antano Smetonos kapas All Souls kapinėse. Antnaui Smetonai ir Sofijai Smetonienei skirtos tik dvi eilinės kriptos kolumbariumo sienoje - jos atrodo kaip tūkstančiai kitų kapų.

Mauzoliejus, kur ilsisi Antanas Smetona

Mauzoliejus, kur ilsisi Antanas Smetona

Antano Smetonos kapas

Antano Smetonos kapas

Po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę 1990 m., netilo siūlymai perlaidoti Antaną Smetoną Lietuvoje. Klivlando lietuviai su tuo nesutinka: galvoja, kad perlaidojus Lietuvoje galimi kairiųjų ar antitautinių elementų išpuoliai prieš Smetonos kapą, be to, Smetonų palikuonys toliau gyvena Amerikoje, o ir pats Smetona esą sakęs, jog jis nebenorės atgulti Lietuvoje net tuo atveju, jei ši atgaus nepriklausomybę, nes bus negrįžtamai paveikta sovietų. Kaip misijos „Tikslas – Amerika“ metu įsitikino misijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai, Antano Smetonos atminimas Klivlande yra saugomas išskirtinai pagarbiai, galimai net garbingiau nei tai būtų daroma Lietuvoje.

Telšių ješiva (Telshe yeshiva)

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje būta ženklios žydų bendruomenės, dalis kurios emigravo į JAV. Nors lietuvių ir žydų bendruomenės istoriškai daug ryšių JAV neturėjo, įdomu tai, kad viena didžiausių lietuvių kilmės žydų institucijų įsikūrusi toje pačioje Klivlando šiaurrytinėje dalyje, kaip ir svarbiausi lietuvių centrai.

Ta instirucija yra Telšių ješiva (Telshe yeshiva) - svarbi žydų religinė mokykla (28400 Euclid Avenue). Ji pavadinta garbei Telšių ješivos, įkurtos 1875 m. ir uždarytos Lietuvą okupavusių sovietų 1940 m. Taip sutapo, kad sovietų okupacijos pradžios metu du ješivos mokytojai ieškojo paramos ješivai Jungtinėse Valstijose. Išgirdę naujienas iš Lietuvos jie nutarė pasilikti JAV ir atkurti "Telšių ješivą" ten. 1960 m. ši ješiva dar įkūrė padalinį Čikagoje.

Telšių ješivos įėjimas

Telšių ješivos įėjimas

Iš pradžių ješiva veikė senamiestyje, kol įsigijo sklypą Euklido preimeistyje. Pačiu piko metu ješiva turėjo 700 mokinių, tačiau neatlaikė kitų naujų atsidariusių ješivų konkurencijos ir šiuo metu joje – apie 170 mokinių. Tačiau didžiuliai pastatai liko. Įspūdingiausias jų - pastatas su pagrindine sale, biblioteka antrame aukšte su daugybe senų knygų, dalis jų – ir iš Lietuvos.

Telšių ješivos mokslo salė

Telšių ješivos mokslo salė

Tarp kitų pastatų – ir mokykla vaikams (kurie ješivos komplekse ir gyvena), butai ješivos mokiniams (gyvenimui su šeimomis) ir pan. Priešingai nei Vakarų civilizacijoje, ješivos mokslai pabaigos neturi – dauguma mokinių taip ir lieka mokiniais visą gyvenimą, studijuoja Torą, diskutuoja apie jos tiesas su mokslo draugais, kartais nukreipiami teisinga linkme vyresnėlių. Dauguma mokinių ješivos teritorijos taip niekad ir nepalieka, arba tai daro tik labai retai (kai vyksta atostogų), tad ješivos kompleksas pats savaime primena nedidelį miestelį.

Patekti į ješivą – nebūtinai lengva užduotis. Nors „Tikslas – Amerika“ dalyviams pavyko visa apžiūrėti ir nufotografuoti, esama istorijų, kai norėję ten apsilankyti buvo išprašyti. Kaip pasakojo ješivos mokiniai, Euklido priemiestis saugiu nelaikomas ir ješiva net sulaukia grasinimų, tad neretai išties, saugumo sumetimais, įleidžiami ne visi. Sėkmė labai priklauso nuo asmens, kurį sutiksite teritorijoje visų pirma – nusiteikęs jis bus padėti ir aprodyti, ar ne.

Telšių ješivos mokiniai

Telšių ješivos mokiniai

Ješivoje dalis mokinių vis dar – litvakų kilmės. Pavadinimas „Telšių“ („Telshe“) taip pat rašomas nemažai kur, nors paties ryšio su Telšių miestu instutucija ir nebeturi. Nebėra ir mokinių, kurie Lietuvoje būtų gimę dabar ir atvykę į šią ješivą mokytis. Dauguma bestudijuojančių – iš griežtų žydų ortodoksų šeimų, o tokių Lietuvoje, po Sovietų vykdytos griežtos ateistinės politikos, praktiškai nelikę.

Mokslo kalba yra anglų, maldų – hebrajų kalba. Jidiš kalba, kuria šnekėjo dauguma Lietuvos žydų, nebevartojama.

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Klivlandą dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Klivlandas

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Klivlandas

Augustinas: „Gaila, kad Klivlandui skiriate tik pora dienų” - rašė vietos lietuvių archyvistas Andris Dunduras, kai, ieškodamas ryšių ir informacijos „Tikslas – Amerika” žemėlapiui, pagaliau atradau šį vietos lietuvių ir lietuviško paveldo žinovą.

Gal nuogąstauti ir nereikėjo – su mūsų tempais, keldamiesi prieš aušrą ir baigdami darbus artėjant vidurnakčiui, visas vietas aplankyti, nufotografuoti spėjome, nurašėme jų koordinates, išgirdome jų istorijas „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų JAV enciklopedijai.

Bet neapleido jausmas, kad norėtųsi pasilikti ilgiau. Kad Klivlandas, o ypač jo lietuvių bendruomenė – pats tikriausias tarpukario Lietuvos tęsinys. Klivlande žuvo ir palaidotas prezidentas Antanas Smetona, ten – 1936 m. lietuvių sodas, pilnas lietuviško meno, ten – tarpukario Kauną stačiusių architektų bei skulptorių darbai ir, svarbiausia, lietuvių pažiūros irgi persmelktos ta tarpukario dvasia.“

Klivlando lietuvių klube kovojame už Lietuvos istoriją

Aistė: „Vos įžengę į lietuvių klubą, pasijutome tarsi geriausiais lietuvybės Amerikoje laikais: jis veikia nuolat, ne taip, kaip nemažai kitų lietuviškų klubų kituose miestuose, kurie atidaromi tik kartą ar du per savaitę. Vietos lietuviai mus sutiko nepaprastai maloniai, jautėmės kaip namie.“

Augustinas: „Daugelis ten sutiktų žmonių ne šiaip sau eina pasilinksminti, bet ir puikiai išmano Lietuvos istoriją, pasiryžę ją ginti nuo išpuolių „iš rytų” ir, deja, vis dažniau, „iš vakarų”. Gaila, bet uoliausio istorijos sargo tik dvasia tvyrojo ore. Linas Johansonas, žymus Klivlando radijo vedėjas, pašventęs gyvenimą kovai su antilietuvišku šmeižtu, dar pernai pats kvietė „Tikslas – Amerika” į Klivlandą. Deja, šiemet jis mirė, gal neatlaikęs tempo: cigaretė – kava – kompiuteris. Taip ir nesusitikome.

Bet Johansonas buvo ne vienas. Lietuviškiems archyvams gyvenimą atidavęs Andris Dunduras, daktaras Viktoras Stankus, Lietuvių klubo vadovė Rūta Degutienė – rodos, su kuo bekalbėsi, puikiai išmano Lietuvos istoriją ir tuoj pat atpažįsta bet kokį melą ar „išvedžiojimus”. O juk jie užaugo JAV, juk galėjo lengvai Lietuvą tiesiog pamiršti, gyventi sau turtingoje ir saugioje Amerikoje… Tačiau ne. „Amerikoje gimiau, bet čia nemirsiu” – žadėjo Andris Dunduras, pasiryžęs persikelti gyventi į Lietuvą. Viliuosi, kad nenusivils – Klivlando lietuvių pažiūros ir aplinka tokios lietuviškos, kad pačiai Lietuvai su tuo sunku konkuruoti.“

Miestelį primenanti bažnyčia ir lietuvių sodas

Augustinas: „Su dr. Viktoru Stankumi nuvykome į Klivlando lietuvių bažnyčią, tiksliau – ištisą lietuvišką miestelį, pokariu į Klivlandą atplūdus 4000 nuo sovietų pasitraukusių lietuvių statytą žymių menininkų Stasio Kudoko, Kazio Varnelio, Ramojaus Mozoliausko. Su mokykla, vienuolynu (deja, nebeveikia) ir begale lietuviškų skulptūrų, kurių įspūdingiausia pašvęsta partizanams.

Ta bažnyčia – tarsi lietuvybės laivas plaukiantis per neramią jūrą (forma panaši į laivą). Viktoras pasakojo, kad į lietuviškas mišias ateina apie 300 žmonių (daugelyje kitų JAV lietuvių bažnyčių mišių, kuriose buvome, tebūdavo 30-50 dalyvių, nes daugelis lietuvių dabar renkasi angliškas mišias).

Bet net ir ta bažnyčia „Tikslas – Amerika” žemėlapyje svarba ir įdomumu nusileis Klivlando Lietuvių sodui – unikaliai jaukiai tarpukariu sukurtai erdvei, kur kiekviena detalė spinduliuoja ana tarpukario lietuvybe: Kudirka, Maironis, Basanavičius, Gedimino stulpai, Birutės fontanas. Atrodo, lyg tas sodelis turėjo iškilti tarpukario Kaune, būti žymia kokio Žaliakalnio puošmena, bet kažin kaip atsidūrė anapus Atlanto ir šiandien mažai lietuvių jį žino. „Tikslas Amerika” ir „Gabalėliai Lietuvos” tai keičia.“

Klivlande - ir litvakų sukurta judaizmo tvirtovė

Augustinas: „Tame pat Euklido priemiestyje, kur klesti lietuvių klubas ir bažnyčia, veikia dar viena iš tarpukario Lietuvos perkelta institucija: Telšių (Telshe) ješiva. Internete radome informacijos, kaip ji atsidūrė JAV (kai sovietai, okupavę Lietuvą, uždarė ješivą Telšiuose, keli jos mokytojai lankėsi JAV ir atkūrė ješivą tenai). Bet „Tikslas – Amerika” to nepakanka: ne kartą įsitikinome, kad kas parašyta – nebūtinai tiesa, reikėjo pokalbio su vietiniais, nuotraukų, tikslių vietų žemėlapiui…

Pasiruošimas projektui nieko gero nežadėjo: vienas žmogus po kito, tiek lietuvis, tiek žydas, paprašytas duoti kontaktus (juk ješiva net internetinio puslapio neturi), atrėždavo „Tai neįmanoma”, „Mėginau susisekti ir nesulaukiau atsakymo”, „Pats norėjau ten eiti ir mane išvarė” ir pan. Kaip pasakojo vietos lietuviai, kai jie klausė vieno žydo kaip patekti į ješivą, šis atsakė: „Kai sužinosite, pasakykite man”.

Mat ješiva – pačių religingiausių žydų – ortodoksų – institucija, kur žmonės visam gyvenimui atsiduoda religijai, toros nagrinėjimui, net neina už ješivos ribų. Su mažiau religingais jie ryšių palaiko mažai. „Aš ten toks pats svečias, kaip ir jūs” – sakė Russ Maurer, Klivlande gyvenantis litvakų genealogijos projekto „LitvakSIG” vienas šeimininkų, bet sutiko pamėginti laimę palydėti mus ir Klivlando lietuvius iki ješivos.“

Aistė: „Ir mums pasisekė! Ješivoje mus priėmė labai maloniai, viską parodė, atsakė į visus klausimus: matėme ir Vilniuje leistų knygų didingoje bibliotekoje, sutikome litvakų kilmės žmonių, nors jų dabar ten ir mažai.“

Kokį Klivlandą rado prezidentas Smetona

Augustinas: „Kai į Klivlandą pasitraukė Antanas Smetona, beveik viso to dar nebuvo. Tik lietuvių sodai jau stovėjo. Tada lietuvių gyvenimas sukosi aplink kitą – Šv. Jurgio – lietuvių bažnyčią. Ją vyskupija neseniai uždarė ir pardavė ūkininkui. Ir bažnyčia dabar apleista, nors gražiai mus priėmęs naujasis savininkas Tim ir žadėjo ten įrengti parduotuvę. Vietos lietuviams toks bažnyčios vaizdas sudaužė širdis.“

Aistė: „O dar visa atmosfera: pavyko sutarti apsilankyti tik ne anksčiau kaip 19:30, temo, prasidėjo audra, o mes judėjome į apleistą bažnyčią. Rajone, kuris dabar toks liūdnas, išgriuvęs, nesaugus (nes kur kitur apsimokėtų mieste užsiimti žemės ūkiu?)“, kur dar dieną mūsų pašnekovai vengė net sustoti užkandinėje: sakė, pavojinga. Fotografuoti bažnyčios viduje teko su ilgu išlaikymu: tamsu, o pastate nebėra elektros. Bet atmosferą nuotraukos perteiks puikiai.

Augustinas: „Panašiame rajone – tiesa, tais laikais dar kiek geresniame – gyveno ir pats prezidentas. Palėpėje. Tik tiek išgalėjo, juk turėjo gyventi iš aukų. Pažymėjome namą, kuriame jis žuvo, atradome ir jo kapą. O taip pat laikraščio „Dirva” redakciją – šis lietuviškas laikraštis, einantis nuo 1916 m., iki šiol atstovauja tautininkiškai minčiai. Kaip pasakojo vietos lietuviai, būtent dėl tautininkų gausos Smetona pasirinko gyventi Klivlande.

Ir šiandien ta tarpukario Lietuvos dvasia Klivlande dar gyva. Pagarba prezidentui Smetonai didesnė nei kur kitur šiais laikais. Lietuviai ir religingi žydai gyvena tame pat miestelyje, bet kartu ir tarsi savo atskiruose pasauliuose, vieni į kitus žiūri pagarbiai iš atstumo (laikinai „ištirpusio” per „Tikslas – Amerika” vizitą). Kaip anais laikais.

O svarbiausia – lietuvių tauta Klivlande svarbi, jos istorijos ir kultūros tyrimams aukojamos ištisos paros laisvalaikio. Vietiniai demonstravo surinktas angliškas knygas apie sovietinį genocidą, trėmimus, kurias žada skaitmeninti – kad visi sužinotų, nes Amerikoje tai žino ne visi. Ir daugelis sutiktų Klivlando lietuvių „pragmatiškais sumetimais” tikrai netylės išgirdę „svetimųjų” šmeižtą: vos kažkur pasigirsdavo kas panašaus, tuojau pat laukdavo kompetentingas vietos lietuvių istorijos žinovų atsakymas.“

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 10 04-05.

Augustinas su Telšių ješivos studentu vaikšto po ješivos teritoriją

Augustinas su Telšių ješivos studentu vaikšto po ješivos teritoriją

Iš kairės: Andris Dunduras, Vik Stankus, Tim Smith prie senosios Klivlando lietuvių bažnyčios

Iš kairės: Andris Dunduras, Vik Stankus, Tim Smith prie senosios Klivlando lietuvių bažnyčios

Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Smetonų kapo

Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Smetonų kapo

Su Vik Stankus prie Klivlando lietuvių bažnyčios

Su Vik Stankus prie Klivlando lietuvių bažnyčios

Aistė Žemaitienė su Vik Stankus latvių kultūriniame darželyje netoli lietuviškojo

Aistė Žemaitienė su Vik Stankus latvių kultūriniame darželyje netoli lietuviškojo

Augustinas Žemaitis su Rūta Degutis (lietuivų klubo vadove) Klivlando lietuvių klube

Augustinas Žemaitis su Rūta Degutis (lietuvių klubo vadove) Klivlando lietuvių klube

Augustinas Žemaitis su Algirdu Matulioniu 'Dirvos' redakcijoje

Augustinas Žemaitis su Algirdu Matulioniu 'Dirvos' redkacijoje

Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Klivlandą dienoraštis

Klivlande ir Detroite pirmąkart lankėmės „Tikslas – Amerika 2018“ metu, sužymėjome tų vietų lietuvišką paveldą "Gabalėliuose Lietuvos".

Nustebino šių bendruomenių gyvybingumas, gausa, noras saugoti lietuvybę. Kai kuriuose miestuose mums tekdavo vietos lietuvius ar jų palikuonis įtikinėti projekto reikalingumu, o Detroite ir Klivlande lietuviai patys galėtų juo įtikinti bet ką.

Tik, deja, pernai aplankėme šias bendruomenes ne savaitgaliais, ne geriausiu metu, ir todėl tie aktyviausi jų nariai, su kuriais susitikome, kaip Janina Udrys Detoite, apgailestavo, kad iš visų jų gausių bendruomenių teišklausėme keleto žmonių pasakojimų.

Nutarėme šiemet šitai ištaisyti.

Klivlande - pristatymai lietuvių klube ir šeštadieninėje mokykloje

Klivlande „Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko Lietuvių klube. Labai unikaliame. Nes vienija visų bangų lietuvius. Ir tuos, kurie, kaip Andris Dunduras, sako, „Amerikoje tik gimiau, o mano Tėvynė – Lietuva“. Ir tuos, kurie kalba tik angliškai, kurių tik protėviai čia atvyko. Ir tuos, kurie patys imigravo iš Lietuvos į Ameriką, kaip klubo antrame aukšte šakočius kepantis Dainius Zalensas.

Visi ateina čia kasdien praleisti laiko, skambant lietuviškai muzikai paskanauti ne tik cepelinų, bet ir lietuviškai-amerikietiškų patiekalų, tokių kaip „Lubens“ – pavadinimas sukurtas pagal „Reuben“ ir krepšininko Prano Lubino pavardę, o nuo Reubeno skiriasi tuo, kad vietoje duonos čia – lietuviški blynai.

„Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko angliškai, nes atėjo ir tų, kurie lietuviškai nemoka. Iš pradžių jie šnekučiavosi tarpusavy, bet tuojau pat įdėmiai klausėsi. Susidomėjimas lietuvišku paveldu vienija visus klubo lankytojus.

Užsiminę apie projekto pristatymą Lietuvių klube, sulaukėme Klivlando lituanistinės mokyklos istorijos mokytojo Remigijaus Belzinsko prašymo papasakoti apie lietuvišką paveldą JAV ir tenai. „Kaip?“ – tvyrojo klausimas. Vaikams dar niekad nepasakojome. O dar mokytojas minėjo, kad kalbėti reikės lietuviškai, tačiau dalis vaikų lietuviškai moka prastai...

Bijojau, kad vaikai tiesiog plepės tarpusavy ir nieko neklausys. Bet klausėsi. Pamėginau per įspūdingąjį lietuvišką paveldą papasakoti ir JAV lietuvių istoriją – to prašė ir mokytojas. Pirmas blynas, aišku, nebūna pats skaniausias, bet po jo kilo ir daugiau minčių. Juk lietuviškas paveldas Amerikoje ten užaugusiems vaikams šalia, gerokai labiau suprantamas, nei pati Lietuva. Per jį galima papasakoti ir JAV lietuvių, ir net Lietuvos istoriją.

Klivlando didingos lietuvių mokyklos iššūkiai

Klivlando lietuviška mokykla, beje, viena tų retų lituanistinių mokyklų, kurias pačias pažymėoje „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Nes žymime ne organizacijas, bet pastatus. O daugelis lituanistinių mokyklų veikia nuomotose iš eilinių amerikietiškų mokyklų patalpose: išskyrus šeštadienius, nieko lietuviško ten nėra. Klivlande kitaip: pastatas su Šv. Kazimiero skulptūra ir kitomis tautinėmis detalėmis statytas specialiai mokyklai. Tai, kurioje meilę Lietuvai išsiugdė ir šiandien labiausiai lietuvybe besirūpinantys Klivlando lietuviai: klubo vadovė Irena Degutienė, Andris Dunduras, Vik Stankus.

Deja, laikai keičiasi. „Dabar patys čia jaučiamės kaip nuomininkai“ – paminėjo R. Belzinskas, mat, išskyrus šeštadienius, mokykla išnuomota amerikiečiams, ir net nutrinti teksto nuo lentos, kad geriau matytųsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo skaidrės, mums neleido: „nuomininkai pyks“.

Ir šiaip šeštadieninė mokykla, tas pagrindinis pokario lietuvybės Amerikoje ramstis, išgyvena iššūkių laikotarpį. Štai Klivlando mokykla kadaise buvo 12-metė, paskui 10-metė, dabar jau 8-metė („Tėvai nenori ilgiau leisti“). Vaikų mažiau, nei 40, ne visi visada ateina. Dalis sunkiai kalba lietuviškai, o dalis – labai gerai. Dalį klasių tenka sujungti: kartu mokosi ir penktokas, ir septintokai. Daugelis mokinių – „trečiabangių“ vaikai: deja, dipukų vaikai ar anūkai savo vaikus į šeštadienines mokyklas leidžia vis rečiau. Dažniausiai paskutinis smūgis lietuvybei – pirma mišri šeima, o „grynakraujų lietuvių“ per kelias kartas belieka vos keli procentai. Na, teisybės dėlei, kai kurios mišrios šeimos leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas – bet kad tų vaikų vaikai (tie, kam tik vienas senelis lietuvis) ten eitų, atrasti jau sunku.

Augustinas Žemaitis, 2019 10 03-05

Klivlando lietuvių klube 'Tikslas - Amerika' autorius Augustinas Žemaitis skanauja Lubens patiekalą

Klivlando lietuvių klube 'Tikslas - Amerika' autorius Augustinas Žemaitis skanauja Lubens patiekalą

Tautiškas Klivlando lietuvių klubo interjeras pristatymo metu

Tautiškas Klivlando lietuvių klubo interjeras pristatymo metu

Su Dainiumi Zalensu, Klivlando šakočių kepėju

Su Dainiumi Zalensu, Klivlando šakočių kepėju

Click to learn more about Lithuania: Ohajus, JAV 12 Comments

Deitonas (Ohajas)

Nors Deitonas yra toli nuo kitų lietuviškų JAV miestų, įspūdingo lietuviško paveldo čia itin daug.

Pagrindinė lietuviška vieta Deitone yra Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia. Ji unikali tuo, jog nepaisant to, kad pastatyta 1912-1913 m. kaip nedidelė ir gan paprasto stiliaus bažnyčia (projektuota Amerikos architekto W. L. Jaeckle), XX a. 5 dešimtmetyje ji perstatyta į vieną labiausiai lietuviškų JAV bažnyčių. Prie šio sulietuvinimo prisidėjo lietuvišką modernų tautinį stilių kūrę Jonas Mulokas, Adolfas Valeška, Vytautas Kazimieras Jonynas. Nors nedidelis bažnyčios dydis ribojo jų galimybes sukurti jiems įprastą lietuvišką fasadą su Baroko įkvėptais bokštais, jie padarė viską, ką galėjo: atsirado lietuviškas tautinis špilis, gražūs vitražai.

Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia

Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia

Šoniniai vitražai išpuošti lietuviškais koplystulpiais. Vitražuose už altoriaus atvaizduotas Kryžių kalnas prie Šiaulių, kuriam tuo sovietinės okupacijos metu metu kaip tik grėsė pavojus iš sovietų būti nugriautam ir išdraskytam. Šoniniai altoriai papuošti tradiciniais lietuviškais medžio raižiniais, kryžiais-saulėmis. Net menkiausios detalės, tokios kaip bažnyčios durys, nepamirštos – jos dabintos Gediminaičių stulpais. Daugelis medžio raižinių - vietinio dievdirbio Džordžo Mikalausko darbas.

Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios altorius

Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios altorius


Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu

Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu


Deitono lietuvių bažnyčios vitražai

Deitono lietuvių bažnyčios vitražai


Gediminaičių stulpai ant įėjimo į Deitono lietuvių bažnyčią

Gediminaičių stulpai ant įėjimo į Deitono lietuvių bažnyčią


Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios vidus

Deitono Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios vidus

Kaip ir dauguma JAV lietuvių bažnyčių, Deitono bažnyčios žemutiniame aukšte, dydžiu prilygstančiame pagrindinei bažnyčios daliai, kur laikomos Mišios, vyksta bendruomenės renginiai, tokie kaip Kūčios. Tenai irgi daug tautinių detalių – gražus medinis lietuviškas Vytis (su užrašu „Tegyvuoja Lietuva“), sukurtas Antano Lukoševičiaus 1914 m., kas liudija jį esant senesnį už pačią Lietuvos Respubliką, daug kitų lietuviškų drožinių.

Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m.  Vytis

Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m. Vytis

Bažnyčios pašonėje stovi didinga Trijų kryžių šventovė 1965 m. dedikuota Lietuvos kankiniams: šimtams tūkstančių lietuvių, nužudytų per sovietų vykdytą genocidą ar ištremtų iš Tėvynės dėl tautybės ar religinių pažiūrų. Šventovė taip pat simbolizuoja Trijų kryžių paminklą Vilniuje kuris tuo metu buvo nuverstas ir atstatytas tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Originalas Vilniuje pagamintas iš cemento, o Deitono Trys kryžiai – iš tradicinio medžio. Kairys kryžius atspinti tradicinį Vilniaus krašto kryžių, o jo centre - Aušros Vartų Marijos atvaizdas. Vidurinis kryžius atspindi vidurio Lieuvą ir pietų Žemaitiją, o jo centre Rūpintojėlis, gi aplink kamieną - šv. Kazimiero statula. Trečiame kryžiuje - Dzūkijos motyvai, centre - Šiluvos Marija, o gale -Sopulingoji motina, drožta liaudies stiliumi.

Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios

Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios

Taip pat šalia bažnyčios yra Šv. Jono šventovė (1967), ant kurios įvardyti lietuviai rėmėjai. Plazda Lietuvos ir Amerikos vėliavos. Bažnyčios viduje Lietuvos vėliava kabo kartu su Vengrijos ir Lenkijos vėliavomis – kai vengrų ir lenkų bažnyčios buvo uždarytos, lietuviai jas priglaudė savojoje.

Deitono Šv. Kryžiaus šventovė

Deitono Šv. Kryžiaus šventovė

Gatvė šalia bažnyčios pavadinta „Ritos“, anot vietos lietuvių, taip pat lietuvio garbei, bet niekas negali pasakyti kas jis buvo ir kodėl gatvė gavo šį vardą.

Senojo Šiaurės Deitono rajonas, kuriame stovi ir lietuvių bažnyčia, nuo seno buvo apgyventa imigrantų iš Europos; kiekviena bendruomenė kūrėsi apie savo bažnyčią. Prie įvažiavimo į teritoriją, netoliese tilto, yra keletas tai atmenančių ženklų – tai pagrindinių imigrantų kilmės valstybių vėliavos, tarp kurių ir Lietuvos vėliava. Taip pat imigrantų siena, kurioje taip pat galima rasti Lietuvos vėliavą (šalia Amerikos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Airijos ir Vokietijos).

Memorialas su vėliavomis šiauriniame senajame Deitone

Memorialas su vėliavomis šiauriniame senajame Deitone

Pastatas su siena šiauriniame senajame Deitone

Pastatas su siena šiauriniame senajame Deitone

Tarptautinė siena šiauriniame senajame Deitone

Imigrantų siena šiauriniame senajame Deitone

Senajame Šiaurės Deitone būta ir Lietuvių klubo. Apie 2000 m. jis parduotas čekams bei slovakams, ir jokių lietuviškų detalių nebelikę (dabar ten – čekoslovakų klubas).

Čia buvo lietuvių klubas (Senasis Šiaurės Deitonas)

Čia buvo lietuvių klubas (Senasis Šiaurės Deitonas)

Dar yra ir restoranas "Amber Rose", įkurtas Ambrose (lietuviškai – Ambrazaičio) šeimos 1990 m. Jį įkūrė jau Amerikoje gimusi lietuvių palikuonių karta. Interjero dizaine - vitražai pagal lietuvių liaudies dainą "Išėjo tėvelis į mišką". Nors restoranas parduotas nelietuviams, meniu liko ir lietuviški patiekalai, taip pat interjere - lietuvių restorano kūrėjų nuotraukos.

Amber Rose sign

Amber Rose ženklas

Part of the stained glass window representing a Lithuanian folk song

Dalis vitražo pagal lietuvių liaudies dainą

"Amber Rose" tarp "lietuviškų patiekalų" prekiaujama ir vėžlių sriuba. Toks patiekalas Lietuvoje nežinomas, tačiau Deitone jis laikomas labai lietuvišku. Kaip pasakojo vietiniai, vėžlių sriubą išpopuliarino vietos lietuviai per Antrąjį pasaulinį karą, kai mėsos kiekiai būdavo dozuojami, tačiau netaikyti ribojimai vėžlienai. Iki pat šių dienų „lietuviška vėžlių sriuba“ tiekiama ir per lietuviškas Deitono šventes.

Lietuviška vėžlių sriuba

Lietuviška vėžlių sriuba

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Deitone žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Deitoną dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Deitonas

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Deitonas

„Tikslas – Amerika” pasiekė patį atokiausią savo tašką – Deitono miestelį Ohajuje. Nuo artimiausios kitos lietuviškos vietos, kuri bus pažymėta „Tikslas – Amerika” (http://www.tikslasamerika.lt ) žemėlapyje, iki Deitono – ~300 kilometrų. Ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai tęsia savo pasakojimą.

Deitonas: žymūs vitražai ir lietuviška vėžlių siruva

Augustinas: „Po ilgo važiavimo Deitono lietuvių bažnyčia buvo tikra atgaiva akims. Kiekviena jos detalė, atrodo, lietuviška ir sykiu didinga. Ypač pribloškė V. K. Jonyno sukurti vitražai, kurių kiekviename – vis kitoks koplytstulpis, o anapus altoriaus – visas Šiaulių Kryžių kalnas. Ilgai fotografavome.

Kaip pasakojo Michael Petkus, dar prieškariu atvykę lietuviai pasistatė labai paprastą bažnyčią. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Deitoną užplūdo lietuviai „dipukai”, pasitraukę nuo sovietų. Jiems JAV atrodė lyg tremtis, jie norėjo sukurti ten ne Gabalėlį Lietuvos, o visą Gabalą Lietuvos. Tarp jų atvyko architektų, inžinierių, menininkų – ir štai jie pavertė Deitono lietuvių bažnyčią tikra lietuvybės oaze.

Ta oazė nesibaigia Gedimino stulpais paženklintomis durimis – už jų nufotografavome tris tremtiniams skirtus kryžius, kartu simbolizuojančius ir tada sovietų sugriautą Vilniaus trijų kryžių paminklą. Irgi pažymėsime „Tikslas – Amerika” žemėlapyje.“

Aistė: „Bažnyčios rūsyje – pasakojo Michael Petkus – kasmet lietuviai renkasi valgyti tradicines Kūčias. Per kitas šventes valgo ir lietuvišką vėžlių sriubą. „Ką?” – klausėme. Vietiniai, atrodo, nustebo dar labiau nei mes išgirdę, kad Lietuvoje niekas tokios nevalgo! Sakėme, kad pas mus net nebūtų tiek vėžlių visiems virti! Bet Deitono lietuvių bendruomenė pakankamai sena, kad ten būtų spėjusios atsirasti naujos tradicijos: „Čia Antrojo pasaulinio karo metais sugalvojo vietos lietuviai”, – sakė – „Tada daugelio mėsų vartojimui nustatyti apribojimai, pvz. per metus viena šeima galėjo sumedžioti tik vieną elnią. Tačiau vėžlienai jokių nustatytų limitų nebuvo – tai lietuviai gaudė vėžlius ir virė jų sriubą”. Dabar gi net Deitono lietuvių restorane meniu rasi lietuvišką vėžlių sriubą. Deja, neparagavome, nes kaip tik tądien restoranas nedirbo. Tiesa, ne lietuviai skundėsi, kad visada žinosi, kada ir kur lietuviai ją verda – jau iš tolumos justi nepakeliamas kvapas.“

Susitikimas su dievdirbio dukra - pirmąja projekto rėmėja

Augustinas: „Vakare susitikome su MaryAgnes Mikalauskas. Su ja virtualioje erdvėje keliai susikirto jau seniau. Ji – mano angliško portalo apie Lietuvą „True Lithuania” nuolatinė skaitytoja – ir jos leidžiamame parapijos laikraštyje mačiau gausybę perspausdintų mano straipsnių. Prieš keletą metų buvo malonus netikėtumas, kai ji – dar nepažįstama – el. paštu pasiūlė: „Įdėkite į savo tinklapį aukojimo mygtuką – noriu paaukoti”. Tuomet dar nebuvo projekto „Tikslas – Amerika”, negalvojau, kad kada nors susitiksime, bet štai sėdėjau jos namuose kitapus gatvės nuo lietuvių bažnyčios.“

Aistė: „Paėmėme iš jos interviu apie jos tėvą George Mikalauskas, vieną žymiausių JAV lietuvių dievdirbių. Tai jis statė tokius medinius kryžius ir koplytstulpius, kokių daug pažymėjome „Tikslas – Amerika” žemėlapyje nes, rodosi, kiekviena lietuvių parapija, kiekvienas klubas ir net dažna šeima privalėjo savo kieme tokį turėti. Ir MaryAgnes namai pilni jo darbų. „Niekada neabejojau, kad esu lietuvė” – sakė MaryAgnes – „tai, kad esu lietuvė ir katalikė man – tiesiog įgimta”. Nors kalba ji angliškai, net jos tėvas jau gimė JAV, nors pasiklausius jos pašėlusios gyvenimo istorijos atrodo, kad protesto vardan turėjo nusisukti ir nuo šių senų tradicijų.“

Augustinas: „Deitonas įstrigo atmintyje labiau nei tikėjausi. Jis tikriausiai per toli, kad specialiai ten važiuotum, bet kiekvienas prašalaitis, be lietuviškų vietų, čia gali rasti ir nacionalinį JAV oro pajėgų muziejų (galimybė įlipti į prezidento lėktuvus), ir vietą, kur broliai Raitai ištobulino savo lėktuvą.“

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 09 02-03.

Augustinas ir Aistė Žemaičiai, 'Tikslas - Amerika' kūrėjai, prie Deitono freskos

Augustinas ir Aistė Žemaičiai, 'Tikslas - Amerika' kūrėjai, prie Deitono freskos

Jurgio Mikalausko darbų reklama Mary Agnes namie

Jurgio Mikalausko darbų reklama Mary Agnes namie

Su Mary Agnes Mikalauskas jos namie. Už nugaros - jos tėvo darbai

Su Mary Agnes Mikalauskas jos namie. Už nugaros - jos tėvo darbai

Su Michael Petkus ir bažnyčios choriste Deitono lietuvių bažnyčioje

Su Michael Petkus ir bažnyčios choriste Deitono lietuvių bažnyčioje

Filmas apie Deitono ir apylinkių lietuvių paveldą

Click to learn more about Lithuania: Ohajus, JAV 8 Comments

Jangstaunas (Ohajas)

Jangstauną, kadaise svarbų plieno pramonės centrą, itin paveikė didysis JAV rasių kraustymasis, kurio metu baltaodžiai (ir lietuviai) paliko miestą. XX a. 4 dešimtmetyje jis taip neteko 62 proc. savo gyventojų.

Miesto klestėjimo laikotarpiu vietos lietuviai ten pastatė kuklią Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčią. Ji tebestovi, nors teritorija aplink ją, kur seniau gyventa lietuvių, apleista, užaugusi žole ir medžiais, negyvenami namai matyti tik kur ne kur, kitur išgriauti. Keli namai, kuriuose dar esama gyvybės, apgyventi juodaodžių, nes lietuviai, kaip ir kiti baltieji, išsikraustė. Bažnyčia uždaryta 1979 m.

Jangstauno lietuvių bažnyčia

Jangstauno lietuvių bažnyčia

Bažnyčia savo aukso amžiuje apsupta lietuvių namų

Bažnyčia savo aukso amžiuje apsupta lietuvių namų

Įdomu tai, kad, priešingai nei atrodo, buvusi lietuvių bažnyčia nėra apleista. Sekmadieniais ji naudojama nekatalikiškos kongregacijos, kurios dauguma narių atvyksta iš priemiesčių. Ant bažnyčios nebėra nieko, kas bent kiek primintų jos lietuvišką istoriją.

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Ohajuje žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Ohajus, JAV No Comments

Akronas (Ohajas)

Akrono lietuvių bendruomenės istorija gana liūdna: nors lietuviai ten įstengė įkurti savo atskirą Šv. Petro bažnyčią dar antrajame XX amžiaus dešimtmetyje, bet jau XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje jų parapija paversta teritorine ir taip visas lietuviškumas ilgainiui nunyko, bažnyčia vėliau buvo nugriauta.

Vienintelis dalykas, kuris dar primena lietuvybės istoriją - Birutos gatvė, kurioje ir stovėjo bažnyčia. Gatvė pavadinta LDK kunigaikštienės Birutės (prieš šimtą metų kartais vadintos ir „Biruta“) garbei. Ta teritorija mieste, kurioje ši gatvė yra, kadaise priklausė "Lietuvių žemės vystymo kompanijai" (Lithuanian Land Development company).

Birutos gatvės pradžia, iš kur matyti čia stovėjusios lietuviškos bažnyčios vieta width=

Birutos gatvės pradžia, iš kur matyti čia stovėjusios lietuviškos bažnyčios vieta

Akronas apsuptas kaimelių kitos bendruomenės, kuriai savo paveldą pavyko išlaikyti kur kas labiau, nei lietuviams – amišų. Jie dėl religinių priežasičų gyvena panašiai, kaip XIX a. ar dar seniau: važinėja karietomis, nenaudoja elektros, kalba vokiečių kalbos dialektu, kuriuo kalbėjo jų imigrantai protėviai prieš daugelį kartų.

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Ohajuje žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Akroną dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Akronas

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Akronas

Augustinas: „Tolimas kelias iš Deitono į kitus „lietuviškus” Ohajo miestelius driekėsi per amišų šalį. Amišai – bendruomenė, gyvenanti tarsi XIX a. Jie laiko, kad modernios technologijos atims galimybę iš jų laikytis krikščioniškų vertybių. Jie iki šiol kalba vokiškai, nors jų protėviai imigravo jau prieš kelis šimtmečius, traukdamiesi nuo religinio persekiojimo; jie iki šiol augina po 6-8 vaikus. Važiavimas nuo vienos lietuvių bendruomenės prie kitos per amišų kraštą, kur aplink - karietėlės, senoviniais rūbais vilkintys vaikai – atrodė, tarsi patekome į kostiuminę dramą.

Amišų bendruomenė, nors persikėlė į Ameriką prieš 300 metų, pasiliko labai panaši į tokią, kokia buvo tos emigracijos metu. Visiška priešingybė lietuviams iš tų Ohajo miestelių, kuriuos lankėme paskui.

Akrone teliko vienintelis lietuviškas dalykas – Birutės gatvė kadaise lietuvių valdytose žemėse. Bažnyčios – nėra, apie ją daug lietuvių nė nežino. Ir mėginimai surasti bent vieną lietuvį Akrone buvo bergždi – nors klausinėjome savo pašnekovų visuose aplinkiniuose miestuose, gal kokį pažįsta.“

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 09 03.

Click to learn more about Lithuania: Ohajus, JAV 2 Comments

Lietuviško paveldo rytiniuose JAV Vidurio Vakaruose žemėlapis

Lietuviško paveldo vakariniuose JAV vidurio Vakaruose (Mičigane, Ohajuje) ir vakariniame Ontarijuje (Kanada) žemėlapis.

Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Ohajuje, Mičigane, Ontarijuje.

Click to learn more about Lithuania: Mičiganas, Ohajus, Ontarijas 2 Comments