Global True Lithuania Lithuanian communities and heritage worldwide

Lenkija

Su Lenkija šimtmečius buvo susietas Lietuvos ir lietuvių likimas.

Lenkija - viena šalių, kuriose su Lietuva ir jos istorija susijusių dalykų daugiausia. Juk 1569-1795 Lenkija-Lietuva buvo viena šalis, ir svarbūs Lietuvai sprendimai būdavo priimami Lenkijoje. Sostinė, kur vydavo ir Lietuvos seimelių atstovai bajorai, tada buvo Krokuva; jos Vavelio pilyje palaidoti ir Lietuvos valdovai.

Lenkijoje yra ir vietų, kur lietuviai tebesudaro gyventojų daugumą (Punsko, Seinų apylinkės). Tai turbūt vieninteliai kraštai užsienyje, kur gali jaustis tarsi Lietuvoje. Čia - lietuviški muziejai, užrašai, mišios ir mokyklos. Patriotizmas, atrodo, dar didesnis nei Lietuvoje, pastatų dekore daugybė Gedimino stulpų.

Per Lenkiją ėjo ir tolimesnių vakariečių pries Lietuvą nukreiptos pajėgos. Šiaurės Lenkijoje (Marienburgo pilyje) bazavosi Kryžiuočių ordinas, čia vyko ir Žalgirio mūšis. Čionai žuvo ir Darius ir Girėnas, kuriems teko šias žemies perskristi artėjant prie Lietuvos po tada dar sėkmingu atrodžiusio transatlantinio skrydžio.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Lenkija No Comments

Krokuva: Lenkijos-Lietuvos valstybės širdis

Nuo 1569 iki 1795 m. Lietuva ir Lenkija sudarė bendrą valstybę - Abiejų Tautų Respubliką. Bendradarbiavimas prasidėjo dar seniau - 1385 m. Krėvos unija, kai lietuvis Jogaila karūnuotas Lenkijos karaliumi. Jo palikuonys vadinami Jogailaičiais ir anuomet tai buvo svarbi dinastija, konkuravusi dėl įtakos su Habsburgais. Daug Jogailaičių palaidota Krokuvoje - ano meto Lenkijos, vėliau Abiejų Tautų Respublikos sostinėje.

Pagrindinis valdovų panteonas ten - Vavelio katedra, Krokuvos valdobų rūmų dalis. Puošniame baldakimu dengtame ir karališkais simboliais puoštame raudono marmuro kape ten ilsisi Jogaila. Dauguma valdovų palaidoti požemiuose. Šv. Kryžiaus koplyčioje yra Kazimiero Jogailaičio (1440-1491) kapas. Žygimantų koplyčioje palaidoti Žygimantas Senasis (1506-1548) ir Žygimantas Augustas (1548-1572). Mariackos koplyčioje yra Stepono Batoro kapas. Vazų koplyčioje palaidoti Vazų dinastijos karaliai (švedų kilmės, įsivyravo, kai išmirė jogailaičiai). Yra ir karalių Jono Sobieskio, Mykolo Kaributo Vyšnioveckio, Stanislovo Leščinskio, Augusto Sakso palaikai. Vavelyje palaidoti ir poetas Adomas Mickevičius, 1794 m. sukilimo vadas Tadas Kosciuška.

Viduramžių Krokuva, anuomet ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos sotinė. Vavelio kalvos (su rūmais ir katedra) vaizdai apačioje ir viršuje dešinėje. Viršuje akirėje ir centre - senoji Krokuva už Vavelio ribų, bet panašius vaizdus irgi matė ten vykdavę lietuvių didikai. ©Augustinas Žemaitis.

Stanislovo Augusto Poniatovskio - paskutinio karaliaus - Vavelyje yra tik kenotafas. Pradžioje jis buvo palaidotas Sankt Peterburge (nes Lenkiją ir Lietuvą jau buvo pilnai okupavusi Rusijos Imperija), 1930 m. sovietai pasiūlė lenkams palaikus atsiimti. Bet lenkai karalių Poniatovskį vertino prieštaringai: juk jam valdant žlugo valstybė, todėl jis 1938 m. ir perkeltas ne į Vavelį, o slapta netoli Bresto, vėliau palaikai buvo dingę ir tik po komunizmo žlugimo perkelti į Varšuvą, Šv. Jono katedrą.

Krokuvos universitetas pavadintas Jogailos garbei.

Click to learn more about Lithuania: Lenkija No Comments

Varšuva: Lenkijos-Lietuvos sostinė

Varšuva tapo Lenkijos-Lietuvos sostine 1596 m. Zigmantas Vaza ją čionai atkėlė iš Krokuvos, nes Varšuva - pusiaukelė tarp Krokuvos ir Vilniaus (iš tikro nuo jos 450 km iki Vilniaus ir tik 300 km iki Krokuvos, bet tai, turbūt, atspindėjo ir didesnę lenkų įtaką Abiejų Tautų Respublikoje).

Per likusius du Lenkijos-Lietuvos gyvavimo šimtmečius Varšuvoje atsirado nemažai vietų, liudijančių bendrą preitį su Lietuva.

Bene svarbiausia - Karalių rūmai (sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą, bet pokariu atstatyti), kuriuose gyveno abiejų šalių valdovo šeima. Kaip žinia, Lenkijos-Lietuvos valdovai anais laikais turėjo mažai įtakos, o šalį realiai valdė bajorų Seimas - tačiau jis irgi rinkdavosi tuose rūmuose, didžiojoje salėje. Būtent joje buvo paskelbta antroji pasaulyje Konstitucija (1791 m. gegužės 3 d.). Palei salės lubas yra Lenkijos ir Lietuvos herbai (Vytis), be to, visų vaivadijų herbai, iš kurių trys (Žemaičių seniūnija, Vilniaus vaivadija, Trakų vaivadija) buvo dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jas simbolizuoja Žemaitijos meška, Vilniaus vaivadijos herbas susidėjęs iš Vyčio kairėje ir dar dviejų simbolių dešinėje, bei tiesiog Vytis, atspindintis Trakus (mat Trakų vaivadija savo herbo neturėjo, tad naudojo Lietuvos herbą). Rūmų muziejuje yra ir Lietuvos žemėlapių.

Karalių rūmai Varšuvoje. ©Augustinas Žemaitis.

Šv. Jono katedroje palaidotas paskutinis Lenkijos-Lietuvos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, ten yra ir atminimo lentos Vilniaus universitetui, Lietuvos lenkams. Be to, amžino poilsio ten atgulė ir pirmasis tarpukario Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius (Gabriel Narutowicz), gimęs Telšiuose, aplenkėjusių lietuvių bajorų šeimoje. Jo šeima atspindėjo galutinį lenkų-lietuvių nacijos skilimą - mat jo brolis, Stanislovas Narutavičius, buvo vienas iš dvidešimties 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų. Tą skilimą sekė Vilniaus krašto okupacija, kurios metu visa rytinė Lietuva vėl valdyta iš Varšuvos (1920-1939). Kai kurios tą metą primenančios Varšuvos atminimo lentos ir šiandien gali pasirodyti kontraversiškos.

Atminimo lentos Lietuvos lenkams (kairėje), Vilniaus universitetui (dešinėje) Vašruvos katedroje. ©Augustinas Žemaitis.

Varšuvos gatvių pavadinimai, atminimo lentos pažymi ir daug Lenkijos-Lietuvos valstybės žmonių, kuriuos Lietuvoje esame įpratę vadinti lietuviškesniais vardais, bet jie svarbūs ir Lenkijos istorijai bei turi lenkiškus savo vardų atitikmenis, pavyzdžiui Emilija Pliaterytė (Emilii Plater) ir t.t.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Lenkija No Comments

Šiaurės Lenkija: senieji Vokietijos rytai

Didžioji šiaurinės Lenkijos dalis šimtmečius pries Antrąjį pasaulinį karą buvo vokiška.

XIII-XV a. pagoniška Lietuva kone be perstojo kovėsi su vokišku Kryžiuočių ordinu, siekusiu ją jėga apkrikštyti. Ordino štabas buvo Marienburgo (Malborko) pilis. Šiandien pilis atstatyta, galima geriau įsivaizduoti, kaip gryveno riteriai.

Didžiausias mūšis prieš Kryžiuočius buvo Žalgirio, dar vadinamas Griunvaldo (lenkų) ar Tanenbergo (vokiečių) vardais. Šio vieno didžiausių Viduramžių Europos mūšių laukas dabar populiari turistinė vieta, aplink pardavinėjami viduramžiški suvenyrai, stovi gigantomaniškas paminklas. Čia jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė įveikė kryžiuočius. Žalgiris svarbus abiems tautoms, Lietuvoje taip vadinamos gatvės, sporto komandos.

Lietuvių priešus Kryžiuočius menančios vietos Lenkijoje: galinga raudonaplytė Marienburgo/Malborko pilis (nuotraukos viršuje) ir atmosferą turintis Žalgirio mūšio laukas; ant to memorialo iš metalinių stulpų yra visų pries Kryžiuočius kovojusių regionų herbai, nuo lietuvių iki totorių (nuotraukos apačioje). ©Augustinas Žemaitis.

1933 m. Šiaurės Lenkijoje, Soldino miške prie Myslibužo, sudužo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėtuvas "Lituanica", sėkmingai kirtęs Atlantą iš Niujorko skrisdamas į Kauną. Dar 1936 m. žūties vietoje atidengtas paminklas lietuvių lakūnams (du paguldyti sujungti kryžiai). Tada čia buvo Vokietija, tad pirminis užrašas - lietuviškas, vokiškas ir angliškas; po Antrojo pasaulinio karo žemes perdavus lenkams pridėta ir lenkiška lentelė. Paminklą nemokamai projektavo V. Landsbergis-Žemkalnis, tada tai buvo visos tautos tragedija ir reikalas, užsienio lietuviai visuomet susirinkdavo per žūties metines. Šiandien S. Dariaus lavono radimvietėje dar yra koplytstulpis, greta - memorialinė klėtelė. Įdomu, kad paminklas iškilo ir išliko nepaisant istorijos audrų: pastatytas jis Vokietiją valdant naciams, tais pačiais metais, kai lietuvių sportininkai dėl Klaipėdos reikalų negalėjo dalyvauti Berlyno olimpiadoje; nenugriovė jo ir komunistinė Lenkija.

Click to learn more about Lithuania: Lenkija No Comments

Seinų ir Punsko kraštas: Lenkijos Lietuva

Lenkijos šiaurės rytuose esantis Punsko regionas - unikalus pasaulyje. Tai liko vienintelė vieta už Lietuvos ribų, kur lietuviai tebesudaro daugumą (~80%). Lietuvybė jaučiasi net smarkiau, nei Lietuvoje: ant tvorų, net ant sukiužusios degalinės sienos kabo Gedimino stulpai. Daug lietuviškų ar dvikalbių iškabų (prieš kiekvieną miestelį). Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, tokie užrašai mažumų dominuojamuose regionuose - teisėti. Lietuvoje rašyta, kad lietuviškus užrašus uždažė vandalai, bet lankant kraštą (2013 m.) suniokotų iškabų neteko matyti.

Punsko kraštas- vienintelė užsienio vieta kur oficialūs vietovardžiai rašomi ir lietuviškai. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuviško krašto centras - Punskas (~1200 gyv.). Jo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios šventoriuje - paminklas Lietuvos partizanams. Mišios kasdien vyksta tik lietuviškai ir tik sekmadieniais vienerios iš trijų - lenkiškos. Bažnyčios vidus - kiek lenkiškesnis, auksuotos šventųjų statulos. Greta - lietuviškas muziejus. Jų yra du: Juozo Vainos etnografinis, Punsko istorijos.

Punsko bažnyčia. ©Augustinas Žemaitis.

Didžiausia nauja Punsko krašto pažiba - Prūsų-Jotvingių gyvenvietė Ožkiniuose (2 km į pietus nuo Punsko). Čia pastatyta medinė pilaitė apsupta vandens griovio, kaimelis, gynybos bokštai (dabar su mediniais staleliais ir kėdėmis poilsiui), aukurai, akmenys su mistiškom runom, baltų valdovų šlovės alėja. Visa tai - Punsko lietuvio verslininko, save vadinančio ir jotvingiu-prūsu, kūrinys, kurio nuolatinei statybai šis pašventė laisvalaikį nuo pat 2001 m. Kaimas nėra autentiškas, bet labai skoningas, susiliejantis su mišku, pievomis. Vieta tokia, kad kone niekur nesimato elektros stulpų, daugiabučių, fermų ar kitų šiuolaikinio pasaulio dalykų. Gali jaustis beveik kaip praeityje - ekskursijas čia veža ir lenkai, ir lietuviai, vietą savo apeigoms pasirinko net neopagonys (Romuva).

Improvizuota medinė pilaitė - tik maža Prūsų-jotvingių sodybos komplekso dalis. ©Augustinas Žemaitis.

Dar vienas "muziejus po atviru dangumi" (skansenas) yra nuo Punsko Seinų link - čia atkelta XIX a. penkių pastatų sodyba su ekspozicijomis, pastatyta klėtelė ir karčiama, vyksta kasmetinis klojimo teatrų festivalis. Ant kalvelės greta - paminklas Žalgirio mūšiui (medinis kardas). Už pastatų įrengtas naujas parkas: medžio formos labirintas, vedantis prie parašyto "Eglės, žalčių karalienės" pasakojimo trimis kalbomis (lietuvių, lenkų, baltarusių), kalva su "dviejų meistrų" (muzikos ir kalbos) palapinėmis.

Užeiga - dalis Punsko muziejaus po atviru dangumi. Akmuo priešais dedikuotas lietuviškam vaidinimui. ©Augustinas Žemaitis.

Kitos įdomybės aplink Punską yra akmuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1990 m. (Kampuočiuose), paminklas knygnešiui P. Matulevičiui (1956 m., Kreivėnuose), 1930 m. paminklas Vytautui Didžiajam (Burbiškuose). Daug akmeninių kryžių su lietuviškais užrašais.

Dar vienas prūsų-jotvingių sodybos vaizdas. Čia pilna simbolių: kai kurie (Gedimino stulpai ar Jogailos kryžiai) puikiai žinomi, kiti mistiški. ©Augustinas Žemaitis.

Didžiausias apylinkių miestas - Seinai (6000 gyv.). Tai - senas vyskupijos centras, kurio širdis - 1632 m. Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jurgio ir Šv. Jackaus bažnyčia. Greta jos - pilį primenanti kunigų seminarija (buvęs vienuolynas). Kadaise Seinai buvo lietuviškas miestelis - seminarijos steigėjai skundėsi, kad Seinuose ir aplink žmonės lenkiškai nemoka. Seinai tautinio atgimimo (XIX a.) metu buvo svarbus lietuvybės centras, čia nuo 1906 m. leistas "Šaltinio" laikraštis, Seinų vyskupu nuo 1897 m. buvo Antanas Baranauskas (jam priešais katedrą 1999 m. Lietuva pastatė paminklą, po bažnyčia jis ir palaidotas), seminarijoje mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Kudirka. 1829 m. iš 25 klierikų 21 buvo lietuvis. Vyko lietuviškos spaudos platinimas.

Seinų seminarija. ©Augustinas Žemaitis.

Seinų (o ir Punsko) likimą galutinai nusprendė 1919-1920 metai. Ir Lietuva, ir Lenkija tada buvo tapusios nepriklausomomis ir dalinosi buvusios Lenkijos-Lietuvos valstybės žemes. Tais metais Seinų valdytojas keitėsi daug kartų, bet 1920 m. lietuviai priversti iš ten trauktis, seminarijos klierikai išvaryti (vėliau lenkai užėmė ir Vilnių). Ano meto įvykių atgarsių pilnos Berznyko kapinės į rytus nuo Seinų. Čia 1920 m. mūšyje žuvusiems kariams Lietuva pastatė paminklą su užrašu "Žuvusiems už tėvynės laisvę". Kai kurie lenkai tokiam užrašui nepritarė - esą lietuviai žuvo puldami Lenkiją. Vietos klebono iniciatyva lietuvių kapus užgožė didžiulis "Panerių kryžius" "lietuvių Vilniuje išžudytiems lenkų civiliams" (nors Berznyke nė vienas toks nėra palaidotas). Iš kitos pusės atsirado paminklas su lenkų užimtų miestų sąrašu tarp kurių - Druskininkai. Maža to už kapinių tvoros pastatytas "alternatyvus" "paminklas lietuvių kariams" - kryžius su įrašu, kad lietuviai padėjo rusams pulti Lenkiją (būtent prie šio paminklo dabar ir deda gėles oficialūs lenkų asmenys). Visi šie įvykiai sukėlė diplomatinį skandalą ir Lenkijos lietuvių raštą Vatikano nuncijui.

Trispalvėmis perrišti lietuvių karių kapai Berznyko memoriale. ©Augustinas Žemaitis.

Tikrieji ano meto įvykiai buvo tokie: "lietuvis" ar "lenkas" buvo ne ką mažiau politinio apsisprendimo, nei etninė kategorija, nes daug Vilnijos žmonių geriau kalbėjo lenkiškai, nors buvo kilę iš lietuvių. Lietuva tokius žmones traktavo kaip lietuvius, Lenkija - kaip lenkus (kai kada ir visus lietuvius laikė lenkų "gentimi"). Tarp šalių kilo karas, o dėl jo padarinių iki šiol tarp kai kurių lietuvių ir lenkų yra abipusė neapykanta. Ji buvo prasiveržusi ir per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet pasitaikė ir lenkų, žudžiusių lietuvių civilius, ir lietuvių, žudžiusių lenkų civilius - tiesa, Berznykų kryžius atmena tik pastaruosius. Kadangi Lenkijos-Lietuvos karo dalis sutapo laike su Lenkijos-Rusijos karu, lietuvių kariai kryžiaus įraše kaltinami ir pagalba rusams.

Dabar lietuvių Seinuose liko ~17% ir lietuviškų užrašų beveik nesimato, bet tai svarbus lietuvybės centras. Katedroje laikomos ir lietuviškos mišios, netoli jos yra Lietuvos konsulatas, lietuviška "Žiburio" mokykla (2005 m.), kultūros centras Lietuvių namai (1999 m.), dvisavaitraštis "Aušra".

Paminklas Antanui Baranauskui Seinuose. Prie jo kojų - itin populiarūs šiame krašte Gedimino stulpai. ©Augustinas Žemaitis.

Punsko ir Seinų gretimi kraštai sudaro tik mažą dalį Palenkės Vaivadijos. Ši 1 200 000 gyventojų turinti teritorija kartu su sostine Balstoge (lenk. Bialystok) iki Liublino unijos (1569 m.) priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Ir žodis "Palenkė" reišia, kad tai - Lietuvos žemė greta Lenkijos. Vaivadija įkurta 1999 m., bet jai parinktas istoriją atspindintis herbas: Lenkijos Baltasis erelis ir Lietuvos Vytis viename skyde. Vytis naudojamas ir pačios Balstogės, Bransko, Sedicos, Pulavų miestų, Palenkės Bialos, Semiatičės, Pulavų apskričių herbuose.

Click to learn more about Lithuania: Lenkija 11 Comments