Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Niujorkas (miestas)

Niujorkas (8,5 mln. gyv., su priemiesčiais 14 mln.) visomis prasmėmis yra vienas pasaulio centrų.

1930-1950 m., kaip tik, kai vyko antroji lietuvių imigracijos banga, tai buvo ir didžiausias pasaulio miestas; didžiausias JAV miestas jis yra ligi šiol.

Tarpukariu, kai aukščiausias Lietuvos "dangoraižis" buvo Geležinkelių valdyba Vilniuje, čia jau stovėjo šimtaaukščiai; kai pas mus 80% žmonių dar gyveno kaimuose Niujorke gyventojų buvo daugiau, nei visoje Lietuvoje. Galima tik įsivaizduoti, kokį įspūdį šis miestas palikdavo lietuviams imigrantams prieš 100 ir daugiau metų. Priešingai kai kuriems kitiems pramoniniams JAV miestams Niujorkas visad išlaikė savo svarbą ir jo lietuvių bendruomenė vis atsinaujina. 1930 m. Niujorke gyveno per 15 000 lietuvių; ir tada, ir dabar daugiau Amerikos lietuvių tėra Čikagoje.

Tarp gausybės lietuviškų vietų Niujorke – paminklai ir atminimo lentos žymiems lietuviams, kai kurie įrengti svarbiausiosiose miesto vietose taip pažymint lietuvių svarbą JAV. Niujorke buvo lietuvių bažnyčios, iš kurių dvi tebeveikia ir yra įrengtos labai įspūdingai lietuviškai. Keletas senų lietuvių organizacijų štabų įsikūrę Manhetene.

Niujorkas taip pat suvaidino svarbų vaidmenį daugybės žymių lietuvių gyvenime ir išliko su jais susijusių vietų. Iš čia į lemtingą skrydį pakilo Steponas Darius ir Stasys Girėnas, remdamasis savo gyvenimo Niujorke patirtimi „Baltą Drobulę“ parašė Antanas Škėma (jo kapas irgi Niujorke), ten Fluxus judėjimą vystė Jonas Mekas ir Jurgis/George Mačiūnas.

Kvinsas ir jo moderni tautinė bažnyčia

Dar prieškariu lietuviai Niujorke turėjo savo bažnyčias. Pati unikaliausia Niujorko lietuvių bažnyčia - Viešpaties Atsimainymo Kvinse (Transfiguration, 64-14 Clinton Avenue). Pirmoji bažnyčia ten pastatyta 1908 m., tačiau pirmąsyk dėl gaisro, o po Antrojo pasaulinio karo - dėl smarkiai padidėjusios lietuvių bendruomenės - perstatyta. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1962 m. Bažnyčia yra mėginimas sukurti modernų, bet tautinį lietuvišką architektūrinį stilių - kas buvo neįmanoma sovietų okupuotoje Lietuvoje ir iki šiol nebandyta niekur kitur, kaip tik Amerikos lietuvių. Ji buvo pripažinta ir to meto nelietuvių bei kartais laikoma brandžiausiu interjero kūrėjo V. K. Jonyno ir architekto Jono Muloko bendru darbu (šie lietuviai taip pat pastatė ne vieną bažnyčią ano meto Ilinojuje). Už Atsimainymo bažnyčią J. Mulokas apdovanotas Amerikos architektų sąjungos premiją, šį darbą "The New York Times" (1962 12 02) įvertino tarp architektūriškai geriausių tų metų statinių Niujorke.

Nors bažnyčia pastatyta iš šiuolaikinių medžiagų (plytų, metalo, stiklo, o ne medžio) ir naudoja modernius dizaino elementus (pvz. statula virš įėjimo), kone visame kame ten yra ir lietuviški simboliai. Visų pirma, jau pati bažnyčios forma primena kaimo klėtį, stogą puošia žirgeliai. Varpinė primena koplytstulpį (beje, šventoriuje stovi ir vienas tikras koplytstulpis, dedikuotas lietuviams, žuvusiems už tikėjimą ir laisvę). Ją karūnuoja lietuviškas kryžius-saulė, kuriame yra dar ir mėnuliukas (subtiliai apjungiami krikščioniškas ir senasis pagoniškas lietuvių tikėjimai). Kone visi kryžiai bažnyčios viduje – irgi kryžiai-saulės (įskaitant didįjį virš altoriaus). Virš bažnyčios įėjimo kiekvieną pasitinka lietuviški žodžiai: „Mano namai – maldos namai“, o lietuviška vėliava amžinai plazda greta JAV vėliavos.

Bažnyčios viduje lietuviški ornamentai yra net ant šviestuvų, o kiekvieno suolo šone – Vyčio kryžius. Be abejo, yra ir lietuvių šventųjų bei religinių tradicijų vaizdų. Taip pat yra ir Lietuvos vėliava. Angliška atminimo lenta primena Praną Bulovą (Frank Bulovas), ilgą laiką kunigavusį bažnyčioje. Prie bažnyčios Perry gatvei net suteiktas simbolinis Monsinjoro Prano Bulovo prospekto vardas. Pati bažnyčia atidaryta kasdien mišioms (dauguma - nelietuviškos).

Pastate šalia bažnyčios įsikūrusi Amerikos lietuvių labdaringa organizacija Šalpa. Ji renka labdarą iš (daugiausiai) Amerikos lietuvių ir skirsto ją religinei veiklai Lietuvoje. Sovietų okupacijos metais ji palaikė "Katalikų bažnyčios kroniką" - slaptą leidinį okupuotoje Lietuvoje, rinkusį ir skleidusį informaciją apie lietuvių persekiojimus. Po Lietuvos nepriklausomybės padėjo atkurti sovietų nusiaubtas bažnyčias ir parapijas.

Bruklino Viljamsburgas – buvęs lietuvių rajonas

Viljamsburgo dalis Brukline XX a. pradžioje buvo Niujorko lietuvių rajonas. Nors dauguma lietuviškų vietų ten užsidarė, tebestovi du bažnyčių pastatai (viena veikianti), yra Lietuvos (Lituanica) aikštė, bent viena lietuviška iškaba.

Šimtmečiu už Kvinso lietuvių bažnyčią senesnė (1863 m.) Bruklino Apreiškimo bažnyčia (259 N. 5th Street) – lietuvybės rajone širdis. Ją statė vokiečiai (architektas Francis Himpler), o lietuviška parapija įsigijo 1914 m. Nuo to laiko interjeras iš dalies įrengtas lietuviškai, pastatyti Aušros vartų, Palaimintojo Jurgio Matulaičio altoriai (atkelti iš kitų, uždarytų lietuvių objektų: Bruklino vienuolyno ir Šv. Jurgio bažnyčios, nes Apreiškimo bažnyčia liko gyviausia Niujorko lietuviška parapija). Taip pat, ant šoninių sienų arčiau altoriaus – gražios Aušros Vartų Marijos (kairėje, 1972 m. įrengta vietoje vienuolių balknono) ir Aušros Vartuose kabančiam šiam paveikslui besimeldžiančio Šv. Kazimiero (dešinėje, 1929 m.) freskos. Abi apsuptos tautinėmis juostomis, o į pirmąją dar įeina ir Lietuvos bei Vilniaus herbai. Lietuviai 1929 m. įrengė ir vitražus aplink altorių, viršutinę altoriaus dalį (1929 m.). Visos šios detalės, kartu su senesnėmis vokiškomis detalėmis (1866-1868 m. Miuncheno dvaro tapytojo Esthel freskos navos viršuje, 1870 m. vitražai, nors jų aukotojų vardai sulietuvinti) pritraukia bažnyčion ne vien tikinčiuosius, bet ir architektūros mėgėjus; ji kasmet dalyvauja „Open House New York“ atviros architektūros savaitgalyje.

Mišios vyksta lietuviškai ir, kadangi dabar apylinkėse daug imigrantų iš Lotynų Amerikos, ispaniškai.

Bažnyčios išorėje stovi Lietuviškas kryžius-saulė bei Lietuviškas koplytstulpis su užrašu Šv. Marija, saugok Lietuvą ir jos vaikus“ apačioje ir Rūpintojėliu viršuje. Kadangi vietos mažai, šventoriaus bažnyčia neturi, jie – beveik atremti į bažnyčios sieną. Ant vieno jų praeiviams angliškai aprašyta kryždirbystės tradicija.

Anksčiau greta bažnyčios veikė lietuvių seserų vienuolynas (parduotas 1975 m.) ir mokykla, kur tos seserys mokė (uždaryta 1972 m.) - tiesa, aikštė priešais bažnyčią iki šiol vadinama lietuvės sesers Nikodemos vardu.

Mažėjo ir lietuvių parapijiečių skaičius: nuo ~4000 šeimų iki ~1000 šeimų 1990 m. iki ~250 šeimų 2017 m.

Brukline būta ir Mergelės Marijos Angelų Karalienės lietuvių bažnyčios (Roebling ir S 4th gatvės), bet šis klasicistinis pastatas 1981 m. uždarytas, dabar El Puente akademija be lietuvybės ženklų. Daugelis garsiųjų V. K. Jonyno vitražų, puošusių šią bažnyčią, iškelti į Aušros Vartų Marijos bažnyčią Manhetene (žr. žemiau).

Tarp abiejų bažnyčių – tikriausiai paskutinė lietuviška iškaba rajone, „Vasikausko baras“. Pats baras, tiesa, seniai uždarytas.

Dar viena svarbi Viljamsburgo lietuviška vieta, tarp 2 gatvės, Hewes gatvės ir Union prospekto, yra Lituanica aikštė (Lituanica square), dar vadinama Lietuvos aikšte. Šis trikampis parkelis dedikuotas S. Dariui ir S. Girėnui, jiems čia stovi nedidelis paminklas (1957 m.) su aukštu vėliavos stiebu viršuje (Lietuvos vėliavos nėra). Paminklėlio šonuose – metalinė plokštelė su Dariaus ir Girėno veidais bei lietuviška jų citata „Šį savo skridimą skiriame ir aukojame tau, jaunoji Lietuva“. Paminklą finansavo Niujorko lietuviai. Greta aikštės stovinčiame pastate veikė Amerikos lietuvių piliečių klubas (Lithuanian American Citizens Club) - tą žymi kertiniame akmenyje išlikusios raidės L.A.C.C. 1907-1931.

Darius ir Girėnas 1933 m. savo lemtingam skrydžiui pakilo irgi iš Bruklino, iš atokiau nuo Viljamsburgo esančio Floido-Beneto oro uosto. Lietuvos siekis 2013 m. įamžinti lakūnų atminimą sparnu šiame aerodrome nesulaukė sutikimo, bet priešais aerodromo administracinį pastatą 2013 m. Niujorko lietuviai menininkai Julius Ludavičius ir Laura Zaveckaitė pastatė atminimo stulpą. Pats oro uostas, iš kurio kilo dažnas Atlanto skrydžių „pionierius“, nebenaudojamas (menko jo dydžio Niujorkui nepakanka), yra labiau kaip parkas, kur buvusiais kilimo takais galima pasivaikščioti, pasigerėti apgriuvusiais angarais, kuriuos, tada dar naujus, regėjo prieš pakilimą Darius ir Girėnas.

Dar viena lietuviška vieta Brukline už Viljamsburgo ribų buvo Kultūros židinys. Šį pastatą 1974 m. lietuviai pastatė tuometiniame Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolyne. Tiek pranciškonai, tiek pasauliečiai ten kooperavosi lietuviškoje veikloje, kovoje su sovietų propaganda. Tačiau po 1990 m. nepriklausomybės pranciškonų centras persikėlė į Lietuvą; norėdami atstatyti Lietuvoje nuo sovietų nukentėjusius pastatus, jie ant brangios žemės stovėjusį vienuolyną Niujorke (taigi, ir Kultūros židinį) pardavė. Niujorko lietuvius tai labai supykdė, nes jie tikėjosi visada Židinyje vystyti lietuvišką veiklą. Su pranciškonais jie teisėsi, o galiausiai pranciškonai sutiko dalį pajamų, gautų pardavus Židinį, skirti ir pasaulietinei lietuviškai veiklai. Tačiau „Kultūros židinyje“ ir buvusiame pranciškonų vienuolyne niekas lietuviško istorijos nebeprimena, ten nebe lietuvių vienuolynas.

Tačiau mirę lietuvių vienuoliai tebėra palaidoti Brukline, po įspūdingu paminklu su išgraviruota tradicine lietuviška saule. Vienoje jo pusėje surašyti visi ten palaidoti lietuviai pranciškonai, kitoje - trumpai aprašyta ordino istorija: kaip pranciškonai įsikūrė Lietuvoje ir kaip jie atsirado tarp Amerikos lietuvių. Šis Paminklas lietuviams pranciškonams stovi Middle Village rajone, Šv. Jono kapinėse.

Nugriautos Niujorko lietuvių bažnyčios

Deja, kai kurios svarbios Niujorko lietuviškos vietos neišliko.

Labiausiai liūdnai pagarsėjo Aušros vartų bažnyčia (1910 m.). Šioje vienintelėje Manheteno lietuvių bažnyčioje lietuviškos mišios nevyko jau seniai, o 2007 ji uždaryta. Vyskupija nutarė ją nugriauti ir parduoti brangią žemę. Tai sukėlė bene didžiausius po TSRS žlugimo lietuvių bendruomenės protestus: masines maldas, mitingus, budėjimus, kuriais siekiama išgelbėti šią dalelę Lietuvos, paskutinę lietuvišką JAV Aušros vartų garbei pavadintą bažnyčią, Lietuvos gabalėlį Manheteno širdyje; protestą popiežiui pareiškė net Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Vitražus valdžia paprašė grąžinti į Lietuvą. Visgi, bažnyčia buvo nugriauta.

Beje, panašiu metu be didelių fanfarų ir dėmesio nugriauta ir penktoji, Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia, jos vietoje pastatyti daugiaaukščiai. Ji buvo neorenesansinė, statyta 1914 m. Vienintelis internete išlikęs jos vaizdas - nekokybiškas 2007 m. Google Street View. Priešingai nei Aušros Vartų bažnyčia, Šv. Jurgio bažnyčia nestovėjo prestižinėje vietoje, ji buvo Brukline.

Niujorko lietuviškų institucijų štabai Manhetene

Niujorke veikia ir svarbi pasaulietinė lietuvių institucija: Susivienijimas lietuvių Amerikoje, kurios istorinis štabas yra netoli Niujorko širdies, Manhetene, 307 W. 30th Street – renovuotas iki buvusios didybės keturaukštis pastatas. 2023 m. jis net oficialiai įrašytas į JAV paveldo sąrašą - tapo vos vienu kelių taip pripažintų Amerikos lietuvių pastatų ar paminklų. Tą pripažinimą žymi atminimo lenta.

Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo didžiausia lietuviška organizacija JAV, tačiau naujų kartų imigrantus jai sekėsi pritraukti sunkiau. 1955 m. Susivienijimas dar turėjo 11948 narius, 2007 m. tik 2446, dabar - vos kelis šimtus. Pasitraukė jis ir iš draudimo veiklos, kuri, senstant nariams, tapo nebepelninga (o, be to, dar nuo Ruzvelto naujosios tvarkos laikų toks "tautinis draudimas" neteko prasmės, nes visus darbuotojus draudžia darbdaviai). Dabar tai - nepelno siekianti organizacija, kurios esmė - šis pastatas, tapęs pagrindine Niujorko centre erdve lietuviškoms veikloms, šventėms ir kt.

SLA štabe veikia Sla 307 galerija, kur parodose eksponuojamas Amerikos lietuvių menas ir istorija. Galerija turi darbo valandas, bet reikia paskambinti į duris. SLA leidžiamas ir laikraštis Tėvynė - seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis (eina nuo 1896 m. sausio 1 d.), tiesa, dabar leidžiamas nebereguliariai ir nebespausdinamas pastate.

Pastato rūsyje yra didelis mažai tyrinėtas archyvas, kuriame itin daug duomenų apie Amerikos lietuvius, nes veikdama ir kaip draudimo kompanija, SLA rinko daugiau duomenų apie narius nei įprasta. Antrame aukšte - biurai su tarpukario baldais (įsikūręs ir "Tautos fondas", remiantis Lietuvą ir lietuvius). Pastaruosius sutarus gali būti įmanoma aplankyti, jei ateisite darbo metu. Viršutiniuose aukštuose - nuomojami butai, iš kurių šiandien organizacija ir gyvena. Taip pat Susivienijimui priklauso ir kiemelis, kur švenčiamos lietuviškos šventės (pvz. Joninės ar liepos 6 d. kartu giedamas Lietuvos himnas).

Susivienijimą lietuvių Amerikoje 1886 m. įkūrė Jono Šliūpo vadovaujami tautininkai ir socialistai, kuriems nepatiko, kad daugelyje lietuvių bendruomenių centrinę rolę vaidino Romos katalikų bažnyčia ir jos parapijos.

Niujorkas - ir politinis pasaulio centras. Čia įsikūręs Jungtinių Tautų Organizacijos štabas, tad ir Lietuvos atstovybė prie jos. Taip pat yra Lietuvos generalinis konsulatas, atsakingas už didžiąją dalį rytų JAV. Tačiau abidvi šios įstaigos veikia išnuomotose patalpose, ir todėl jose nėra kažko nelaikino lietuviško. Prie JT štabo plazda visų JT narių vėliavos - taigi, ir Lietuvos.

Manheteno paminklai lietuviams

Be jau minėtų paminklų Dariui ir Girėnui Brukline, daug paminklų ir atminimo lentų lietuviams yra ir pačiame Niujorko centre – Manhetene.

Manhetene Broad Street ant Niujorko akcijų biržos buvo atminimo lenta pirmajam žymiam Amerikos lietuviui Aleksandrui Karoliui Kuršiui (lot. Alexander Carolus Cursius-Curtius). Šis dvarininkas čia dar 1659 m. įsteigė pirmąją Niujorko lotynišką mokyklą; tada Niujorkas dar buvo olandų kolonija ir vadinosi Naujuoju Amsterdamu. Lenta atidengta 1976 m., JAV 200 metinių proga, ir buvo dalis Amerikos lietuvių indėlio į Lietuvos vardo (o kartu ir liūdnos tuometinės situacijos okupacijoje) garsinimą. Deja, atminimo lentą 2018 m. kažin kas nuėmė.

Panašių pavienių kilmingų lietuvių Niujorke iki masinės imigracijos XIX a. antroje pusėje pradžios lankėsi ir daugiau. 2 Avenue ir East 22nd Street kampe prie Trijų karalių bažnyčios, vietoje, kur jis praleido kelias savaites, yra atminimo lenta Tadui Kosciuškai, 1997 m. atidengta bendromis Amerikos lietuvių ir lenkų jėgomis. T. Kosciuška kariavo už JAV nepriklausomybę, o vėliau nesėkmingai gynė Lenkiją-Lietuvą nuo susivienijusių didvalstybių. Niujorke yra ir daugiau Kosciuškos garbei pavadintų vietų, tačiau jos nėra tiesiogiai susijusios su lietuviais.

Kita su Lietuva susijusi atminimo lenta judrioje vietoje - ant Niujorko bibliotekos (476 5th Ave) grindų. Atėjusius ten pasitinka imigranto iš Lietuvos Martyno Ratkės žodžiai, kad jis, neturėjęs galimybių gauti oficialų išsilavinimą, tobulinosi toje bibliotekoje ir todėl jai paliko savo turtą. Apie M. Ratkę informacijos rasti nepavyko, tačiau Ratkės pavardė egzistavo tarp Mažosios Lietuvos vokiečių, todėl tikėtina, kad M. Ratkė buvo vienas jų (ar mažlietuvis Ratkevičius su suvokietinta pavarde). Juk iki Antrojo pasaulinio karo vokiečiai sudarė 4,1% Lietuvos Respublikos žmonių, o mažlietuviai dar antrą kartą tiek vien Lietuvos Respublikoje.

Lenkijos ir Lietuvos valdovas Jogaila niekada nebuvo Niujorke (Amerika nė nebuvo atrasta kai jis gyvenom 1348-1434 m.), tačiau Centriniame parke pastatyta didžiulė skulptūra Jogailai. Tai – viena įspūdingiausių su Lietuva susijusių vietų Niujorke. Simboliškai 1939 m. ją išliejo skulptorius S. Ostrovskis kaip kopiją skulptūros, Varšuvoje per Pirmąjį pasaulinį karą išlydytos į kulkas. Skulptūra buvo skirta puošti Lenkijos paviljoną 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje; bet, parodai nesibaigus, Lenkiją okupavo sovietai ir naciai. Lenkų paviljono turtas perduotas lenkų muziejui, bet Niujorko mero ir Lenkijos konsulo pastangomis šis paminklas padovanotas Niujorkui. Kadangi skulptūra statyta lenkų, vartojamas lenkiškas karaliaus vardo variantas Jagiello, didelėmis raidėmis minima tik viena jo valdytų šalių - Poland (Lenkija). Tačiau platesniame aprašyme paminklo šone minima ir Lietuva, be to, Jogailos žirgo apsiaustas puoštas ir daugybe Vyčių.

Antaną Škėmą ir Lietuvos menininkus menančios vietos

Niujorke nėra lietuvių kapinių, tačiau daug lietuvių palaidota Cypress Hill kapinėse, tarp jų Antanas Škėma, vienas garsiausių visų laikų lietuvių rašytojų, įtrauktas ir į mokymo programą, kurio pusiau autobiografinė "Balta drobulė" pasakoja apie lietuvio intelektualo darbą liftininku Amerikoje po to, kai jam teko trauktis iš sovietų okupuotos TSRS.

Šis romanas laikomas vienu pirmųjų egzistencializmo darbų ir dažnai sakoma, kad jis būtų žinomas visame pasaulyje, jei būtų buvęs parašytas angliškai. Tačiau kadangi buvo parašytas lietuviškai, o Lietuva tuo metu buvo sovietų uždaryta, jis tebuvo prieinamas Amerikos lietuviams; tik po 1990 m. jį atrado Lietuva, o Amerika neatrado iki šiol (jo nežino ir daug Amerikos lietuvių). "Balta drobulė" į anglų k. pirmą kartą išversta tik XXI a.

Antano Škėmos kapas - gana toli nuo kapinių įėjimo. Netoli Škėmos palaidotas ir žymus lietuvių dailininkas Adomas Galdikas bei daugiau lietuvių.

Vietos lietuvių pasakojimu, Antanas Škėma iš tikro dirbo Manhetene, viešbutyje Roosevelt. Per COVID pandemiją viešbutis uždarytas.

Kiti Amerikos lietuvių menininkai, savo karjerą vystę Niujorke – Jonas Mekas ir Jurgis (George) Mačiūnas. Antologijos kino archyvas – tai Jono Meko įsteigtas kino teatras, tarnaujantis ir kaip „nepriklausomų“ kino kūrėjų juostų saugykla.

Niujorke yra ir atminimo lenta pačiam Jurgiui Mačiūnui - ji pritvirtinta prie pastato tuo metu neturtingame SoHo rajone (16-18 Greene Street), kuriame 1967-1969 m. Jurgis Mačiūnas buvo įkūręs menininkų bendruomenę "FluxHouse". Menininkai ten ir gyveno, ir kūrė. Nuo to laiko rajonas tapo vienu prestižiškiausių Niujorke, tad šiandien čia joks "FluxHouse" nebergalėtų veikti.

Elio sala ir prieškario migrantų patirtis

Elio sala buvo vartai į JAV 12 milijonų imigrantų XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, tarp jų šimtams tūkstančių lietuvių. Čia buvo imigrantų priėmimo punktas, kurio didingos salės dabar - imigracijos muziejus. Apie būtent lietuvius informacijos mažai, bet yra lietuvio užsienio pasas, Lietuvos žydės citata sakanti, kad tais laikais emigracija namiškiams prilygo mirčiai, mat išvykusi mamos ji taip ir nebesutiko. Be to, kitų tautų imigrantų patirtis irgi atitinka lietuviškąją, nes ji buvo labai panaši.

Visų tautų imigrantai papuldavo ir į Elio salos ligoninę po kurią vyksta ekskurisjos: ten sveiki (ir priimami) imigrantai būdavo atskiriami nuo nesveikų (ir deportuotinų); būdavo išskiriamos ir šeimos, tad Elio sala vadinta ir Ašarų sala. Ši patirtis – ir lietuvių.

Taip pat galima įrašyti savo ar kokią kitą pavardę į kompiuterį, pamatyti, ar tokia pavarde buvusių imigrantų palikuonis jau lankėsi Elio saloje.

Į Elio salą plukdo tie patys keltai, kaip ir į Laisvės statulos salą. Abi salas paprasta (ir patogiausia) aplankyti tos pačios išvykos metu. Antraip sunkiai ir pavyks, nes keltai į vieną salą pakeliui stoja kitoje ir plaukimo kaina yra bendra.

Elio saloje galima įsijausti į patį pirmą momentą, kai prieškario "pirmabangiai" lietuviai išvysdavo Ameriką, Niujorką, ir pirmąsias jų dienas čia. Tuo tarpu Niujorko Daugiabučio namo muziejuje (Tenement Museum) Manhetene gali suprasti, kaip jie gyveno paskui - bent jau ta mažesnioji dalis, kuri pasiliko Niujorke. Tas muziejus įkurtas autentiškame to meto daugiabutyje, kokie glausdavo imigrantus. Tas pastatas buvo apleistas nuo tarpukario, todėl ten išliko autentiškos laiptinės, bendros erdvės. Dabar jis virto muziejumi, o šeimininkai atkūrė ir butus. Kiekvienas butas atspindi kokią nors realią šeimą ir laikotarpį. Vienas butų yra žydų Rogarševskių, imigravusių iš Lietuvos. Tiesa, Lietuva tik paminima ir nėra kaip nors akcentuojama: tačiau vėlgi, įvairiataučių imigrantų patirtis buvo panaši. Bėgo nuo skurdo, nuo persekiojimų ir tas gyvenimas Amerikoje irgi nebuvo turtingas žiūrint šių laikų akimis, tačiau, palyginus su to meto Europa, daugiabučio vidus net gana puošnus. Muziejus lankomas tik su ekskursijomis, kurių kiekviena apima pora butų.

Niujorkas susideda iš penkių milžiniškų rajonų. Lietuvių Kvynse gyvena apie 6000, Manhetene 5000, Brukline 3000, Bronkse 500, Steiten Ailende 750.

Lietuviškos vietos Longailande

Bent jau nuo XX a. pradžios, ilgas ir kaimiškas Long Ailandas buvo vieta, kur didžiuliuose rūmuose gyveno Niujorko elitas. Kai kurie jų dar tais laikais samdė lietuvius tarnus; apie tokią darbo galimybę kalbos ėjo iš lūpų į lūpas ir dar apie Pirmąjį pasaulinį karą susidarė visai nemaža lietuvių benduromenė aplink Great Neck miestelį. Vėliau ją pildė pabėgėliai nuo sovietų okupacijos (dipukai), imigrantai po 1990 m. - tačiau iš esmės nauji atvyėliai tik pakeisdavo išvykusius į kitas JAV vietas ar nutautėjusius ir bendruomenė niekada nebuvo pakankamai didelė ar stipri, kad pastatytų savo klubą ar bažnyčią. Susirinkdavo per lietuviškas mišias bendroje bažnyčioje (iki ~1970 m.), renginius lauke.

Vienintelės su Lietuva susijusios vietos čia:
-Wesey Ct gatvė, iš tikro pavadinta lietuvio Vasiliausko garbei (šis susiamerkietino pavardę į Wesey). Vasiliauskas/Wesey turėjo žemės sklypą, jae ūkininkavo, o paskui jį išpardavė namams statyti - būtent ten atsirado Wesey gatvė.
-Vito Gerulaičio, garsiausio lietuvio tenisininko istorijoje ir garsiausio Long Ailando lietuvio, kapas.

 

---

Kviečiame skaityti ir to paties autoriaus Augustino Žemaičio bendrą straipsnį apie Niujorką ir jo lankytinas vietas

 

---

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis