Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Kolumbija

Lietuvių bendruomenė Kolumbijoje susiformavo apie 1948 m., kai ši valstybė priglaudė apie 550 lietuvių, pabėgusių iš gimtinės nuo sovietų genocido. Šie lietuviai save laikė tremtiniais, taigi iš visų jėgų stengėsi išlaikyti lietuviškas tradicijas bei dvasią.

Todėl, nepaisant mažo bendruomenės narių skaičiaus, Kolumbijos lietuviai pastatė lietuviškų pastatų ir paminklų. Visgi didžiausias bendruomenės pasiekimas yra ypatingai daug iškilių, įtakingų asmenybių: unikalių menininkų, stambių ūkininkų ir verslininkų, taip pat Kolumbijos politikas, kuris neabejotinai yra sėkmingiausias lietuvių tautybės politikas už pačios Lietuvos ribų. Kai kurių iš šių žmonių vardai įsitvirtino (arba galbūt įsitvirtins) Kolumbijos žemėlapiuose.

Be to, Kolumbijoje gausu Lietuvos vardu pavadintų vietovių.

Medeljino „Lietuvių namai“ ir kiti objektai

Vieninteliai „Lietuvių namai“ (isp. Casa Lituana) Kolumbijoje, pradėti statyti 1957 m., yra antrajame pagal dydį šalies mieste Medeljine [Medellin]. Gatvių Carrera 72A ir Calle 32A kampe stovintį kompleksą sudaro lietuviškų mišių koplyčia, pasaulietinės salės ir daugiabutis, skirtas neturtingiems lietuviams apgyvendinti.

„Lietuvių namai“ Medeljine

„Lietuvių namai“ Medeljine

Pati įspūdingiausia „Lietuvių namų“ dalis yra koplyčia su vitražiniais langais, kuriuose įkomponuoti Lietuvos simboliai, pavyzdžiui, Vytis.

Šalia „Lietuvių namų“ įėjimo stovi lietuviškas kryžius, pastatytas 2010 m., minint pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio jubiliejų. Kryžiaus pastatymą finansavo Klemų, Kulviečių ir Šernaičių šeimos, o jo dedikacijoje dėkojama ir Medeljino regiono žmonėms už svetingumą.

Lietuviškas kryžius prie „Lietuvių namų“ Medeljine

Lietuviškas kryžius prie „Lietuvių namų“ Medeljine

Deja, Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejaus šventė buvo paskutinis didelis lietuviškas renginys šiame pastate. Kelis pastaruosius dešimtmečius Lietuvių namai pamažu sprūdo lietuviams iš rankų. Reikalas tas, kad nors pastatą pastatė lietuviai, statybai vadovavo lietuviai kunigai saleziečiai, todėl pastatas formaliai priklausė saleziečių ordinui. Kol šiame ordine buvo daug lietuvių kunigų, lietuvių bendruomenė buvo pastato de facto savininkas ir naudojo jį ne tik religiniams, bet ir pasaulietiniams tikslams (šokių klubams ir pan.). Deja, saleziečių tarpe vis mažėjant lietuvių, naudotis Lietuvių namais darėsi vis sunkiau. Pasaulietiniams renginiams rengti ordinas reikalavo sunkiai gaunamų leidimų, be to, nelikus lietuviškai kalbančių kunigų, nebebuvo laikomos ir lietuviškos mišios. Netekus pastato, kurį galima naudoti kada tik prireikus, lietuviškos veiklos Medeljine ėmė nykti.

Žvilgsnis į Vyčio vitražą „Lietuvių namuose“ Medeljine

Žvilgsnis į Vyčio vitražą „Lietuvių namuose“ Medeljine

Galiausiai XXI a. 2-ajame dešimtmetyje saleziečiai išsikraustė iš pastato ir išnuomojo jį valstybinei institucijai, kuri lietuvišką koplyčią naudoja kaip sandėlį. Jokie renginiai čia nebevyksta.

Iš kitos pusės, jei ne lietuvių kunigai (ypač saleziečiai), Kolumbijos lietuvių bendruomenė veikiausiai išvis neegzistuotų. Pirmasis žinomas lietuvis Kolumbijoje buvo kunigas Saldukas, atvykęs apie 1930 metus. Po Antrojo pasaulinio karo jis ne tik vykdė misionieriaus veiklą, bet ir stengėsi padėti visiems be namų likusiems lietuviams, gyvenusiems Europos pabėgėlių stovyklose. Todėl paskleidė žinią, kad Kolumbijoje būtų galima saugiai įsikurti, ir padėjo lietuviams čia atvykti. Vėliau lietuvių kunigai vadovavo svarbiausiems lietuviškų pastatų statybų darbams – niekas kitas, ko gero, nebūtų galėjęs to atlikti, nes katalikiškoje lietuvių bendruomenėje kunigo statusas „automatiškai“ reiškė pasitikėjimą jo asmeniu.

Kryžiaus prie „Lietuvių namų“ Medeljine dedikacija

Kryžiaus prie „Lietuvių namų“ Medeljine dedikacija

Nedidelė aikštė netoli Medeljino Lietuvių namų anksčiau buvo vadinama Lietuvos aikšte, tačiau šis vardas jau nebenaudojamas žemėlapiuose ir nebėra niekur pažymėtas.

Dar Medeljine yra daugiabutis pavadinimu strong>Edificio Lituania, stovintis Carrera 77 gatvėje netoli Calle 33A. Šalia įėjimo yra užrašas „Lituania“.

Daugiabutis „Edificio Lituania“ Medeljine

Daugiabutis „Edificio Lituania“ Medeljine

Lietuviško paveldo vietos Bogotoje

Bogotoje gyvena didžiausia lietuvių bendruomenė visoje Kolumbijoje. Tarp jos narių – Antanas Mockus, dvi kadencijas ėjęs šio 7 mln. gyventojų turinčio metropolio mero pareigas, taip pat daug kitų intelektualų ir verslininkų. Nepaisant to, čia nebuvo pastatyta nei lietuviškų bažnyčių ar koplyčių, nei lietuvių klubų. Kokius 10 metų po emigrantų atsikraustymo Santa Fe rajone veikė klubas, o lietuvių kunigai laikė mišias lietuvių kalba nelietuviškose koplyčiose. Deja, planai pastatyti panašius Lietuvių namus kaip Medeljine taip ir liko neįgyvendinti, o įvairios lietuviškos institucijos, veikusios nuomojamose patalpose, pamažu sunyko, nes traukiantis (dėl emigracijos į JAV) lietuvių bendruomenei darėsi per sunku jas išlaikyti. Pavyzdžiui, lietuviškos mišios anksčiau buvo laikomos nelietuviškoje koplyčioje Carrera 5 gatvėje tarp Calle 19 ir Calle 20 gatvių, bet dabar pastatas jau nugriautas.

Taigi svarbiausi sąsajų su Lietuva turintys objektai Bogotoje yra susiję su ypač garsiais lietuviais.

Kolumbijos lietuvių menininkės Nijolės Šivickas (Antano Mockaus motinos) namas, stovintis adresu Carrera 43a-22a-46, išlaikytas lygiai toks, koks buvo jos mirties dieną. Jis pilnas jos skulptūrų, taip pat piešinių ir paveikslų. Iš anksto sutarus (imockus@hotmail.com), šiame name galima apsilankyti. Apie N. Šivickas yra sukurtas filmas „Nijolė“ (2018).

Nijolės Šivickas darbai. "Ponia" (kairėje) yra vienas iš eksponatų jos name, o i"Confluir" (dešinėje) stovi Čijos mokykloje

Nijolės Šivickas darbai. "Ponia" (kairėje) yra vienas iš eksponatų jos name, o i"Confluir" (dešinėje) stovi Čijos [Chia] mokykloje "Los Caobos"

Lietuvių pavardėmis pavadintų gatvių Bogotoje nėra, nes čia gatves įprasta numeruoti. Tačiau yra daugiabutis, pavadintas (žmonos pastangomis) Juozo Zarankos, lietuvio filologo ir senovės graikų kalbos eksperto, vardu. Iš kitų žymių Kolumbijos lietuvių paminėtinas karikatūristas Juozas Olinardas Penčyla (palaidotas „Jardines del Recuerdo“ kapinėse).

Lietuviai dažniausiai laidojami būtent šiose kapinėse, nors kai kurie seniausiai mirusieji ilsisi vokiečių kapinėse (adresu Calle 26). Lietuvių mirusieji nėra palaidoti vienoje bendroje teritorijoje, jų kapai išsibarstę po visą kapinių teritoriją.

Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje

Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje

Lietuviško paveldo vietos Viljavisensijuje

Įdomu tai, kad nedidelis (300 tūkst. gyventojų) provincijos miestelis Viljavisensijus [Villavicencio], Kolumbijos žemdirbystės lygumų regiono („Los Llanos“) sostinė, lietuviško paveldo objektais lenkia net Bogotą.

Nors miestelyje gyveno vos kelios lietuvių šeimos, jos sugebėjo pastatyti kuklią lietuvišką koplyčią, kurioje XX a. 7-ajame dešimtmetyje gyveno ir dirbo jų pakviestas kunigas Vaičiūnas. 1980 m. koplyčia buvo parduota, kadangi joje niekas nebelaikė mišių, ir dabar yra paversta gyvenamuoju namu, priešais kurį stovi šeimos valdoma parduotuvė. Jos koordinatės yra 4.184924089249816, -73.6074087879908.

Buvusi Viljavisensijaus lietuvių koplyčia

Buvusi Viljavisensijaus lietuvių koplyčia

Ties maždaug 4.2029183 ir -73.5752209 įrengtas 130 ha ūkininkystės kompleksas, pavadintas Granja Lituania („Lietuvos ūkis“). Jį įkūrė Vaclovas (kurio vardas į ispanų kalbą verčiamas kaip „Wenceslao“) Slotkus, lietuvis imigrantas, veiklą Kolumbijoje pradėjęs kaip eilinis ūkio darbininkas ir galiausiai tapęs didžiulės valdos savininku. Vėliau valdą pasidalijo septyni jo vaikai, taigi šiandien „Granja Lituania“ teritorijoje stovi ne viena sodyba, o skirtinguose sklypuose vykdoma įvairiausia žemės ūkio veikla: nuo vaismedžių sodų iki galvijų fermų. Čia daug lietuviškų simbolių. Deja, dauguma jų yra privačiuose sklypuose, bet prie įvažiavimo esantis ženklas „Granja Lituania“ yra aiškiai matomas.

Be to, apie 5 ha savo žemės Vaclovas Slotkus padovanojo mokyklai statyti. Jis buvo linkęs aukoti anonimiškai ir neleido šios ugdymo įstaigos pavadinti jo vardu, bet vėliau Wenceslao Slotkus vardu buvo pavadinta jos biblioteka. Mokyklą „Los Portales“ lanko apie 250 moksleivių, maždaug po 20 kiekvienoje klasėje, ir šiame regione ji dabar laikoma prestižine.

Mokyklos bibliotekos dedikacija Vaclovui Slotkui

Mokyklos bibliotekos dedikacija Vaclovui Slotkui

Slotkų šeimos kapavietę „Jardines de la Esperanza“ kapinėse žymi didžiulis lietuviškas kryžius su spinduliais – visiškai unikalus antkapis šiose kolumbietiškose kapinėse, kuriose kapai ženklinami tik nedidelėmis plokštėmis. Viename šių kapų ilsisi Vytas Slotkus, vienas iš Vaclovo sūnų, nužudytas per kruviną komunistų (FARC) maištą XX a. 10-ajame dešimtmetyje.

Slotkų kapai „Jardin de Esperanza“ kapinėse

Slotkų kapai „Jardin de Esperanza“ kapinėse

Lietuvos garbei pavadinti Kolumbijos kaimai

Kolumbija pirmauja pasaulyje pagal Lietuvos vardu pavadintų vietovių skaičių. Žemėlapiuose pažymėtos dar keturios tokios vietovės (pavadintos „Lituania“, ispanišku Lietuvos vardo variantu); viena iš jų yra gana didelis kaimas Kaukos Slėnyje [Valle del Cauca]. Kitos gyvenvietės, regis, yra gerokai nutolusiuose regionuose – viena jų, įsikūrusi „Los Llanos“ regione, net nepasiekiama keliais.

Kol kas mums nepavyko nustatyti aplinkybių, kaip ir kada šios vietovės gavo savo pavadinimus. Kolumbijos lietuviai pasiūlė keletą galimų atsakymų, pavyzdžiui:

* Gyvenvietės pavadintos Lietuvos vardu dėl ten dirbusių lietuvių kunigų-misionierių, kurių pirmieji į šalį atvyko XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Tiesą sakant, būtent jie 5-ojo dešimtmečio pabaigoje kvietė lietuvius pabėgėlius į Kolumbiją, o iki tol galbūt dirbo įvairiuose sunkiai pasiekiamuose šios šalies kampeliuose ir gal net kūrė kaimus.

* Vietovės taip buvo pavadintos dėl Kolumbijos lietuvių ūkininkų, atvykusių po Antrojo pasaulinio karo ir pavadinusių savo pačių ūkius „Lituania“ (kaip, pavyzdžiui, „Granja Lituania“ atveju).

* Vietovėms Lietuvos pavadinimas buvo duotas „atsitiktinai“, pavyzdžiui, pasižiūrėjus į Europos žemėlapį.

Gali būti, kad skirtingos gyvenvietės šį vardą gavo dėl skirtingų priežasčių.

Jeigu turite daugiau žinių apie pavadinimo „Lituania“ suteikimą Kolumbijos vietovėms, kviečiame pakomentuoti po straipsniu.

'Global True Lithuania' autoriai ir Slotkų šeima prie ženklo „Granja Lituania“

'Gabalėliai Lietuvos' autoriai ir Slotkų šeima prie ženklo „Granja Lituania“

Click to learn more about Lithuania: Kolumbija, Lot. Amerika No Comments