Global True Lithuania Lithuanian communities and heritage worldwide

Rytų Europa

Pastaba: Čia aprašoma Europos dalis, iki ~1990 m. valdyta komunistų.

Visi gerai žinome, kad Lietuvos valstybė (Didžioji Kunigaikštystė) driekėsi gerokai toliau į pietryčius nei dabar. Iki šiol išlikę Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių įsteigtų pilių ir rūmų Baltarusijoje ir Ukrainoje, o Krokuva (Lenkija) buvo bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės sostinė.

LDK pilis Podolės Kamenece dabartinėje Ukrainoje, skirta gintis nuo Osmanų, totorių ir kazokų. 1393 m. užimta Vytauto, išplėsta Kazimiero Jogailaičio. Paskelbta vienu septynių Ukrainos stebuklų. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuvių tauta iki pat Antrojo pasaulinio karo driekėsi ir labiau į vakarus - Mažąją Lietuvą (dabar didžioji jos dalis - Rusijos Karaliaučiaus sritis). Čia buvo rašytos ir išleistos pirmos lietuviškos knygos, tai Donelaičio, Vydūno žemė.

Mažiau žinoma vėlesnė, bet jau irgi labai sena lietuvių veikla - XIX a. Tuomet Lietuvą valdė Rusijos Imperija ir laikė ją žemės ūkio kraštu, menkai vystydama pramonę ir uždariusi universitetą. Lietuvos elitas tad siekė išsimokslinimo ir gyveno kitose Imperijos vietose: sostinėje Sankt Peterburge, Rygoje, kuri tada buvo vienas penkių didžiausių Rusijos valdomų miestų, Liepojoje ir kitur ir ten paliko savo pėdsakus. Iš Mažosios Lietuvos spaustuvių knygnešiai gabeno uždraustas lietuviškas knygas.

Vienas tragiškiausių Lietuvos istorijos momentų - masinė šimtų tūkstančių jos žmonių tremtis, kurią įvykdė Sovietų Sąjunga 1941-1953 m. Sakome "į Sibirą", bet iš tikro ir į Rusijos tolimuosius rytus, Viduriniąją Aziją (Kazachiją, Tadžikiją). Visur buvo itin sunkios sąlygos, dideli šalčiai (iki -70 laipsnių), kai kur - nepakeliami priverstiniai darbai. Daugybė tremtinių (pvz. daugiau nei 50% ištremtų 1941 m.) žuvo ar buvo nužudyti ir teliko nūnai pūvančios jų kapinaitės taigose ir stepėse, kurias dabar bando sutvarkyti "Misijų Sibiras" dalyviai.

Vaizdai iš tremtinių kapinių Sibire, Irkutsko srityje. Nuotraukos iš ekspedicijos Misija Sibiras

Nors ~1953 metus lietuvių tremtiniams leista grįžti, tai jie turėjo padaryti savo jėgomis, o įsitvirtinti Lietuvoje buvo sunku, nes geresnių darbų durys jiems buvo užtrenktos. Todėl dalis tremtinių liko Sibiro kaimuose - tiesa, dabar šios veitovės sunkiai pasiekiamos, iki pat šiol Rusijoje yra ištisų regionų, kur užsieniečiams būti draudžiama. Memorialų irgi beveik nėra - ne tik kad pati Rusija jų nestato, bet ir lietuvių bandymus įamžinti tremtinių atminimą paminklu Jakutske sustabdė Rusijos valdžia, kuri sovietinį genocidą pageidautų pamiršti.

Nors emigracija iš Sovietų Sąjungos drausta, vidinė migracija buvo didelė. Tad iki šiol lietuvių yra gausu buvusios TSRS šalyse, daugiau nei pusėje yra oficialios lietuvių bendruomenės. Sovietų Sąjunga draudė tuose kraštuose lietuvių mokyklas bei kitas institucijas - visos etninės mažumos už savosios TSR ribų (išskyrus, be abejo, rusus) privalėjo įsilieti į rusakalbių kultūrą, naudotis rusams skirtomis institucijomis. Dabar daug lietuvių lietuviškai nebekalba - štai Rusijos lietuvių bendruomenės puslapis prieinamas tik rusų kalba. Beje panaši yra ir situacija su Lietuvoje gyvenančiais buvusių TSRS tautybių žmonėmis (ukarainiečiais, baltarusiais, gruzinais, estais...) - nuo 27% iki 66% jų (priklausomai nuo tautybės) gimtoji kalba, Lietuvos surašymų duomenimis, yra rusų.

Po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) Valdo Adamkaus prezidentavimo metais Lietuva vykdė aktyvią užsienio politiką rytų kryptimi. Parama Gruzijai, ypač per šios karą su Rusija 2008 m. sukūrė itin šiltus santykius tarp šalių ir tautų. Gruzinai atsidėkoja ne tik balsavimu Eurovizijoje, bet ir įamžindami savo draugus lietuvius - Tbilisyje yra Vilniaus skveras su "Stebuklo" plytelės kopija, pajūryje - naujai nutiestas Valdo Adamkaus bulvaras.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa No Comments

Gudija (Baltarusija)

Baltarusiją (Gudiją) su Lietuva sieja itin glaudūs istoriniai ryšiai. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė dar karaliaus Mindaugo laikais pradėjo plėstis į Gudiją ir paskui iki pat žlugimo (1795 m.) valdė visą dabartinės Gudijos žemę.

Lietuvos bajorų ir didikų šeimos dvarus turėjo ir dabartinės Lietuvos, ir Gudijos teritorijose. Ten buvo ir pilys, gynusios LDK nuo kryžiuočių, mongolų, rusų, švedų. Itin daug tokių tvirtovių bei rūmų išlikę kraštuose netoli nuo Vilniaus, apie 100 km spinduliu nuo Lietuvos sienos. Kelios jų neseniai atstatytos, kitų telikę romantiški griuvėsiai.

Žymiausias LDK paveldas Gudijoje: atstatyti Nesvyžiaus Radvilų rūmai ir Myro pilis (abu - UNESCO paveldo sąraše).

Nesvyžiaus rūmai iš už gynybinio griovio. ©Augustinas Žemaitis.

Atstatinėjami Sapiegų rūmai Ružanuose, Lydos Gedimino pilis. Alšėnų griuvėsiuose dar galima įžvelgti kambarius ir vidines sienas, o Krėvos ir Naugarduko pilys sunykusios labiau. Gardine būta dviejų pilių, kurios rekonstruotos į sovietinius pastatus ir naudojamos kitiems tikslams.

Daug regiono senų katalikiškų vienuolynų, bažnytėlių ir savo stiliumi į jas panašių cerkvių - irgi LDK palikimas. Kai kurios jų, tarp jų net ir Minsko katedra - Vilniaus baroko stiliaus.

Iki XIX a. valstiečiai šiaurės vakarų Baltarusijoje irgi kalbėjo lietuviškai, bet po carinio ir sovietinio rusinimo beliko tik kelios lietuviškos "salos".

LDK pilių Baltarusijoje ir pietryčių Lietuvoje žemėlapis. ©Augustinas Žemaitis.

Click to learn more about Lithuania: Gudija (Baltarusija), Rytų Europa 6 Comments

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys, rūmai ir dvarai Baltarusijoje

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilys Baltarusijoje susikaupusios maždaug 100 km atstumu už dabartinių Lietuvos sienų, jos - vienas pagrindinių Gudijos turistinių objektų. Ilgą laiką jos niokotos ir apleistos, iš jų plytų statyti kaimų namai. Bet dabar Baltarusijoje madinga atkurti LDK laikų pastatus (deja, ne visiškai autentiškai).

Ružanų Sapiegų rūmai atstatinėjami. Vartai atkurti, o likusi dalis (matosi pro vartus) dar apgriuviusi. ©Augustinas Žemaitis.

LDK Baltarusijos istorikai laiko savo valstybingumo lopšiu. Tai lemia abejotinas istorijos interpretacijas, esą LDK buvo labiau baltarusiška nei lietuviška. Remiantis jomis net anglų k. muziejų eksponatų aprašuose vartojami baltarusiški Lietuvos kunigaikščių vardai, miestų ir net jų gatvių pavadinimai (pvz. "Sventayanskaya street in Vilnia"). Tikrovėje LDK valdančiosios šeimos buvo lietuvių kilmės (nors vėlesniais laikais daug jų kalbėjo lenkiškai), iki stačiatikių teisių sulyginimo su katalikais (1529) lietuviai turėjo ir papildomų privilegijų, o lietuviškai kalbantieji po Liublino unijos LDK sudarė gyventojų daugumą.

1991 m. gavusi nepriklausomybę Gudija net herbu buvo pasirinkusi lietuvišką Vytį - tik šiek tiek kitokią jo versiją, vien su raudona ir balta spalvomis. Būtent balta-raudona-balta tuomet buvo ir Gudijos vėliava (paremta LDK heraldinėmis spalvomis - o štai lietuviška trispalvė heraldikos ekspertų dažnai kritikuojama, nes nėra niekaip susijusi su LDK spalvomis). Šiuos simbolius iki šiol naudoja Gudijos opozicija, tačiau 1994 m. į valdžią atėjęs A. Lukašenka nusigręžė nuo LDK istorijos ir labiau kildina savo šalį iš sovietinės Baltarusijos (sugrąžino kiek modifikuotus Baltarusijos TSR simbolius).

LDK pilys ir rūmai prie Minsko-Brastos magistralės

Vykdami vienintele Gudijos magsitrale iš Minsko Brastos kryptimi pakeliui su nedideliais išsukimais galite pamatyti net keturias LDK pilis ar rūmus.

Žymiausia LDK pilis Baltarusijoje - į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Myro pilis (Мір), nes didžiulė ir ~1995 m. pilnai atstatyta. Dabar čia - muziejus. Pilis pradėta statyti didiko Jurgio Iljiničiaus XV pabaigoje - dar tada, kai mūrines pilis galėjo sau leisti turėti tik pats didžiausias elitas. Vėliau gotikiniai mūrai atiteko Radviloms, kurie juos pabaigė renesansiniu stiliumi.

Myro pilis vakarėjant. ©Augustinas Žemaitis.

Netoliese - irgi UNESCO pripažintas įtvirtintas Nesvyžiaus dvaras (Нясвіж) su parku. Jį 1582 m. pastatė Radvilos, konkuravę su Sapiegomis dėl įtakingiausios LDK giminės vardo. Dvaro rūmai renesansiniai, su aukštu bokštu, yra vienas puikiausių LDK dvarų kultūros simbolių. Jis neseniai rekonstruotas, bet rekonstrukcija kritikuota, nes dalis rūmų atstatyta neautentiškai, dalis - nugriauta ir perstatyta. Viduje esančiame muziejuje kambariai įrengti įvairiais stiliais (baroko, klasicizmo), yra komiuteriniai informacijos terminalai, dvarininkus vaidina aktoriai. O Nesvyžiaus miestelį Radvilos irgi iščiustijo - čia yra antroji pasaulyje barokinė bažnyčia (pirmoji pastatyta Romoje), o taip pat aukšta rotušė. Deja be šių dviejų pastatų nedaug kas teišliko.

Nesvyžiaus rūmų kiemas. ©Augustinas Žemaitis.

Unikalia atmosfera pasižymi Naugardukas (Навагрудак). Iš kadaise didingos pilies (statyta XIV - XVI a., pradėta Vytauto Didžiojo) beliko kelių bokštų liekanos ant kalno. Pačiame miestelyje gausu senų bažnytėlių ir net medinė totorių mečetė.

Naugarduko pilies liekanos ir viena bažnytėlių. ©Augustinas Žemaitis.

Ružanuose (Ружаны) yra XVIII a. pabaigos klasicistinių Sapiegų rūmų griuvėsiai. Jų priekis su vartais į milžinišką kiemą atstatytas, o likusi dalis alsuoja buvusia gerokai apnykusia didybe.

Žole užaugęs buvęs Ružanų Sapiegų rezidencijos kiemas. ©Augustinas Žemaitis.

Kosavoje (Косава, netoli Ružanų) stovi namelis, kuriame gimė Lenkijos-Lietuvos sukilimo vadas Tadas Kosciuška. Greta yra ir atstatomi rūmai, tačiau jie - vėlesnių nei LDK laikų (1831 m.).

LDK pilys ir rūmai Lietuvos pasienyje

Aptvarinė Gedimino pilis Lydoje (XIV a., Ліда) atstatyta, jos kieme vyksta renginiai. Viduramžiais čia gyveno ištremti Aukso ordos chanai, LDK sąjungininkai.

Lydos Gedimino pilis. ©Augustinas Žemaitis.

Dvi Gardino pilys (Гродна) - Senoji (statyta Vytauto) ir Naujoji (XVII a.) stūgso ant gretimų kalvų Nemuno pakrantėje. Jos perstatytos į sovietinius pastatus, interjerai sunaikinti (Senojoje pilyje veikia medžio dirbtuvės). Tarp pilių yra medinė Vytauto Didžiojo skulptūra, dovanota lietuvių (todėl vardas "Vytautas" ten įrašytas ir lietuviškai). Tai - viena iš vos kelių skulptūrų įžymiems LDK asmenims Baltarusijoje.

Gardino senoji pilis ir paminklas Vytautui Didžiajam. ©Augustinas Žemaitis.

Vos ~50 km nuo Vilniaus, už Medininkų kontrolės punkto yra dar dviejų pilių griuvėsiai: Alšėnų (Гальшаны) ir Krėvos. Alšėnuose būta Sapiegų rezidencijos, belikę griuvėsiai, bet jie kelių aukštų, viduje matosi sienos tarp kambarių, nuolaužomis užpilti rūsiai. Čia stovint galima įsivaizduoti didingą praeitį.

Alšėnų pilies liekanos. ©Augustinas Žemaitis.

Krėvoje (Крэва) ta praeitis dar didingesnė: juk būtent čia pasirašyta Krėvos unija, suteikusi Jogailai ir Lenkijos kraliaus titulą ir šimtmečiams pakreipusi Lietuvos ir Lenkijos istorijų eigą; galimas dalykas, kad būtent Krėvoje Jogaila nužudė Kęstutį. Bet šiandien Krėvoje yra tik tarpais išgriuvęs mūrinis aptvaras bei bokštų apačios.

Lietuviškų pilių ir rūmų Baltarusijoje žemėlapis yra čia

Click to learn more about Lithuania: Gudija (Baltarusija) 2 Comments

Lietuvių gyvenamos žemės Baltarusijoje

Seniau didžiojoje dalyje tų žemių, kur gausu LDK pilių, ir gyveno lietuviai. Mat istoriškai lietuvių tauta bei kalba vyravo gerokai didesnėje teritorijoje nei šiandieninė Lietuvos Respublika. Tą galima nustatyti ir iš vietovardžių: daug jų yra lietuviški (tik dabar galūnės pakeistos slaviškomis: Trakeli, Lazdūny, Kiemeliški, Gulbiny, Kiškeliški... Nors yra ir nepakitusių, kaip Dainava), nemažai Baltarusijos pasienio kaimų pavadinimų turi tik lietuvių kalbai būdingą priesagą "išk".

Istorija lietuvybei šiuose kraštuose susiklostė nepalankiai: visų pirma juos labai palietė carinis lietuvių kalbos draudimas, nes jau ir taip netoli gyveno slavai, o Mažoji Lietuva buvo toli, tad susidūrę su persekiojimu dalis lietuvių suslavėjo. Lietuvių procentas Vilniaus gubernijoje (kuriai priklausė šios žemės ir nemaža dalis dabartinės Baltarusijos) sumažėjo nuo 35-40% XIX a. viduryje iki 17-20% ~1914 m. Po trumpo Lietuvos valdymo regioną užėmė lenkai (kaip Vilniaus krašto dalį), kurie taip pat diskriminavo lietuvius. O lemiamą smūgį lietuvybei sudavė sovietai: nepaisydami lietuvių daugumos jie nepriskyrė šių žemių Lietuvos TSR, uždarė visas lietuviškas mokyklas, persekiojo net už viešą kalbėjimą lietuviškai. Daug lietuvių tada išvyko į Lietuvą, kiti nutautėjo.

Išlikusios lietuviškos sritys yra kelios. Didžiausia jų - aplink Gervėčius (~14 kaimų, iš kurių 9 lietuviai sudaro absoliučią daugumą). Šiandien čia gyvena apie 1000 lietuvių, yra lietuvių centras ir Lietuvos valstybės lėšomis ~1993 m. pastatyta lietuviška mokykla (Rimdžiūnų k.). Su Lietuva labiau save sieja senoji karta, o patys jauniausi jau lietuviškai nekalba. Pasirinkimas ar leisti vaikus lietuviškon mokyklon susijęs ir su norima jų ateitimi - į mokyklą eina ir tie baltarusių vaikai, kurių tėvai norėtų jiems ateities turtingesnėje Lietuvoje. Netoli Gervėčių karšto, Mykoliškėse (Michailiški) statoma Astravo branduolinė elektrinė; jos statybininkai buvo atkelti iš Rusijos, nugriauti keli į Lietuvą emigravusiems žmonėms priklausę namai.

Įspūdingiausia Gervėčių krašte - neogotikinė 62 m aukščio Gervėčių bažnyčia (1903 m.). Savo mastais ir stiliumi ji - labai lietuviška, todėl yra didžiausia visoje Baltarusijoje (nors Gervėčiai - tik 600 gyv. kaimelis). Ant jos kabo ir lietuviški užrašai, šventoriuje gausu aukštų lietuviškų medinių kryžių.

Milžiniška Gervėčių bažnyčia. ©Augustinas Žemaitis.

Kitos iki Sovietų okupacijos dar buvusios lietuvių gyvenamos teritorijos - aplink Varanavą, Pelesą, Apsą, Lazdūnus - jau beveik sunykusios. Pelesoje tebėra Lietuvos lėšomis išlaikoma lietuviška mokykla.

Net ir tie seniau lietuviški regionai, kuriuose lietuvių kalba nunykusi, smarkiai skiriasi nuo likusios Baltarusijos bei yra artimesni Lietuvai. Žmonės čia - katalikai (kitur - stačiatikiai), kitokios ir jų tradicijos.

Lietuviški kryžiai Gervėčių bažnyčios šventoriuje. ©Augustinas Žemaitis.

Be tradicinių bendruomenių XIX a. carinės okupacijos metu susikūrė naujos net rytų Baltarusijoje (aplink Malkavą) - ten gyventi kėlėsi lietuvių valstiečiai. Deja, šias Baltarusijos lietuvių bendruomenes visiškai sunaikino sovietų tremtys ir rusinimas.

Lietuviškų Baltarusijos vietų planas yra čia

Click to learn more about Lithuania: Gudija (Baltarusija) 7 Comments

LDK pilys Ukrainoje

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ~200 metų valdė dideles Ukrainos žemes. Nuo tų laikų liko galingos lietuvių pilys, gynusios krikščioniškos Europos pasienį, kilmingų lietuvių giminių rūmai bei jų funduotos bažnyčios ir vienuolynai.

Ukrainą Lietuvai pajungė didieji kunigaikščiai Gediminas (valdė 1316-1341), Algirdas (1345-1377) ir Vytautas (1392-1430). Po Vytauto Lietuva kontroliavo beveik visą šiandieninę Ukrainą (išskyrus Krymą ir pietryčius). Ukraina prarasta per Liublino uniją (1569) perleidus ją lenkams.

Ukrainoje yra ir apgriuvusių, ir atstatytų Viduramžių pilių. Ostrogiškių giminės Staroselas - apleistas, bet išlikęs renesansinis dekoras. ©Augustinas Žemaitis.

Iki šiol Ukrainos istoriografijoje Lietuvos valdžia vertinama teigiamai, mat lietuviai, kitaip nei vėliau lenkai ar rusai, nebandė primesti savo kultūros, priešingai: Ukrainon paskirti lietuvių vietininkai atsiversdavo į stačiatikybę, laikydavosi vietinių tradicijų. Ukrainos miestai, pasižymintys gausiausiu šios eros paveldu (Luckas, Podolės Kamenecas, Ostrohas, Chotynas), net susijungė į asociaciją "Gediminaičių kelias".

LDK pilys Voluinėje (Ukrainos šiaurės Vakaruose)

Dauguma LDK pilių - Vakarų Ukrainoje, kur Lietuvos valdžią įtvirtino dar Gediminas ir kuri ~200 metų buvo Lietuvos pasieniu su Lenkija.

Žymiausia - Lucko pilis, iškilusi virš Voluinės srities sostinės Lucko senamiesčio. Ją pradėjo statyti Gedimino sūnus Liubartas, kuriam tėvas pavedė valdyti visą Voluinės kraštą. Liubarto garbei vadinama ir pati pilis bei vienas trijų jos bokštų. Likę du bokštai - Švitrigailos ir vyskupų; ketvirtasis neišliko. Pilį baigė statyti Vytautas Didysis. XX a. antroje pusėje pilis iš dalies restauruota, joje (ir jos kieme 1789 m. pastatytuose vyskupų ir bajorų rūmuose) veikia varpų, knygų, bei paveikslų muziejai. Pastarajame - ir LDK didikų portretai. Dideliame pilies kieme vyksta šventės ir renginiai. Prie įėjimo - Vyčio bareljefas, aplinkinių namų languose galima išvysti LDK kunigaikščių piešinių. Garsiausias Lucko pilies istorijos fragmentas - Lucko suvažiavimas, kuriame Vytautas su kitais Europos monarchais (Jogaila, Vengrijos ir Šv. Romos valdovais) bei kitų didvalstybių pasiuntiniais sprendė ano meto žemyno bėdas, tokias kaip katalikų-stačiatikių priešprieša.

Lucko pilis Ukrainoje. ©Augustinas Žemaitis.

Dar kelios Voluinės LDK pilys ilgainiui perstatytos ir pritaikytos kitoms reikmėms, tačiau dalis mūrų ten autentiški.

Klevanės pilis lenkų laikais buvo tapusi gimnazija (pristačius papildomą pastatą), vėliau naudota kariams, o sovietai pristatę dar vieną pastatą čia įrengė alkoholikų reabilitacijos kliniką. Šiandien viskas - apgriuvę, durų ir langų nėra, tad galima laisvai naršyti. Bažnyčia ir kaimo namai pilį slepia nuo kelio - ją reikia susirasti pačiam su žemėlapiu, nes jokių nuorodų nėra.

Klevanės pilies kiemas. Priekyje - buvusios gimnazijos pastatas. ©Augustinas Žemaitis.

Olykos pilies rūmai ir šiandien - psichiatrijos ligoninė. XVII a. pastatyti tarp 1558 m. LDK mūrų jie mena laikus, kai visas miestas priklausė žymiajai Radvilų giminei. Radviloms tai buvo tarsi viena sostinių: Mikalojui Radvilai Juodajam 1547 m. Šventoji Roma net suteikė Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio titulą. Radvilos Olykoje klestėjo ir prie lietuvių, ir prie lenkų, ir net prie rusų - iki pat 1939 m. sovietinės nacionalizacijos. Tų laikų didybę mena puikus ir tiesus akmenimis grįstas kelias į miestelį, kuriuo jojantiems raiteliams kadaise pavėsį teikdavo viršuje susipynusios abipus augančių medžių šakos (šiandien tai aktualu nebent kabrioletų vairuotojams, bet vis tiek gražu). Taip pat net dvi katalikų bažnyčios: įspūdinga, bet dūlanti, 1640 m. barokinė Švč. Trejybės ir LDK laikotarpio Šv. Petro ir Povilo, funduota LDK maršalkos Petro Mantgirdaičio.

Olykos barokinė Švč. Trejybės bažnyčia. ©Augustinas Žemaitis.

Katalikų bažnyčias Abiejų Tautų Respublikos didikai pastatė ir daugybėje kitų regiono miestų.

Dubno pilis išlaikė gynybinę paskirtį, tačiau buvo XVI a. perstatyta į modernesnę bastioninę tvirtovę. Iš LDK laikų ten išliko mažai kas.

Dubno tvirtovės išoriniai įtvirtinimai. ©Augustinas Žemaitis.

Vietoje dar kelių Lietuvos pilių teliko piliakalniai: pavyzdžiui, Voluinės Vladimire. Prie Voluinės Vladimiro yra du žymūs seni stačiatikių vienuolynai: pačiame mieste ir įtvirtintas šalimais ~1500 m. statybos Zymnėje (atvirukuose atrodo gana įspūdingai, bet tinkamu rakursu į jį pažiūrėti realybėje sunku). Jie mena LDK religinę toleranciją, kuomet pradžioje pagonys, vėliau katalikai valdovai leisdavo statyti ar net finansuodavo ir kitatikių maldos namus.

LDK pilys Galicijoje (Ukrainos pietvakariuose)

Nuo Voluinės į pietus - Galicijos regionas, besiribojęs ir su Lenkija, ir su islamo pasauliu.

Žymiausia ten - Vytauto Didžiojo statyta Kremeneco pilis - ant aukštokos Karpatų priekalnių kalvos. Jos telikę griuvėsiai (išorinių sienų mūrai, bokštų liekanos). Nuo kalno pažvelgus žemyn laukia nuostabus vaizdas į centrinę miesto aikštę. Kremenecą pradėjo puoselėti Žygimano Senojo žmona Bona Sforca, bet vėliau miestą siaubė kazokai, tad dabartiniai pastatai statyti jau prie lenkų.

Vaizdas nuo Kremeneco pilies mūrų į centrinę aikštę. ©Augustinas Žemaitis.

LDK laikus mena ir Ostrohas, kurio pavadinimas davė pavardę vienai žymiausių LDK giminių - Ostrogiškiams. Įdomybių čia daug, nors jos ir apsuptos sovietinių pastatų. Pilies kalne likę du iš dalies perstatyti bokštai (XIV a. Mūro bokštas, XVI a. apvalusis bokštas). Apylinkėse - seni Lucko, Totorių vartai, bei Mezyričo vienuolynas. Statytas 1612 m. Jonušo Ostrogiškio (po Liublino unijos) pranciškonams, jis šiandien glaudžia stačiatikius; galingi mūrai saugodavo nuo musulmonų reidų.

Ostroho pilies liekanos - Mūro bokštas. ©Augustinas Žemaitis.

Už ~10 km nuo Ostroho - Novomalino pilies, kurią ~1400 m. pastatydino Švitrigaila, griuvėsiai (geriausiai išlikęs pastatas - koplyčia - iš tikro yra XIX a.).

Ostrogiškiai, tuo tarpu, turėjo ir kitų valdų. Įspūdinga jų Staroselo (Senojo kaimo) pilis - mūrai išlikę beveik pilno aukščio, matosi renesansiniai papuošimai. Tačiau Ukrainoje, atrodo, ne visas paveldas kruopščiai saugomas: Staroselo pilies kieme kaimiečiai gano karves, jokie ženklai pilies nerodo.

Staroselo pilis iš arčiau. ©Augustinas Žemaitis.

Galicijos Auksinė rūmų pasaga

Liublino Unija sutapo su technologine kaita: viduramžiškos pilys nebetiko gynybai ir vis dažniau buvo naudojamos tik kilmingiesiems gyventi. Jos atitinkamai perstatinėtos: atsirado dideli langai, prabangūs interjerai, apylinkėse - didžiuliai parkai. Nors tokiuose Ukrainos rūmuose iš LDK laikų telikusios kelios detalės, dažnas jų ir po Liublino unijos priklausė lietuvių ar LDK kilmės giminėms (tokioms, kaip minėtieji Radvilos ar Ostrogiškiai). Juk Ukrainos perleidimas lenkams nebuvo toks visa keičiantis, kaip vėlesni karai ir revoliucijos: daugumai didikų jų dvarai palikti. Be to, lenkų ir lietuvių giminės tarpusavyje nuolat giminiavosi.

Barboros Radvilaitės biustas Oleskos pilies muziejuje. ©Augustinas Žemaitis.

Garsiausi Vakarų Ukrainos dvarai - vadinamoji "Auksinė pasaga". Treji įspūdingi rūmai čia nutolę vos keliolikos kilometrų spinduliu vienas nuo kito, jie labai populiarūs tarp lenkų turistų (iki Lenkijos vos keliasdešimt kilometrų).

Daugiausiai sąsajų su LDK turi Oleskos rūmai. Dalis jų mūrų statyti dar lietuvių XV a. Į rūmus perstatyta jau prie lenkų (po totorių antpuolių XVI a.). Čia 1629 m., manoma, gimė LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis. Viduje - muziejus, kuriame - ir Barboros Radvilaitės biustas. Mėginta atkurti karališkus apartamentus, sukabinti paveikslai.

Oleskos pilis. Priekyje - Ukrainos vėliavos spalvų dekoras; toks labai išpopuliarėjo šalį užpuolus Rusijai, vėliavos spalvomis išdažyta daug kas. ©Augustinas Žemaitis.

Tačiau gražiausi Auksinėje pasagoje - Pidhircų rūmai. Statyti XVI a. Lenkijos etmono Stanislovo Koniecpolskio, XX a. viduryje degę, remontuoti ir nūnai apleisti, jie, apsupti tik dėl grožio suręstos "tvirtovės", įspūdingai iškyla virš lygumų. Lenkiški užrašai komentuoja senas Pidhircų interjero nuotraukas: kadaise rūmai sprogte sprogo nuo daugybės meno kūrinių. Nujausdami sovietų okupaciją tarpukariu šeimininkai juos išvežė Kanadon. Prie įėjimo į jų buvusį parką - koplyčia.

Pidhircų rūmai nuo plačios pievos papėdėje. ©Augustinas Žemaitis.

Netoliese - Zoločivo rūmai, priklausę lenkų Sobieskių giminei. Pagrindiniame pastate - muziejus su paveikslais. "Kiniškame paviljone" eksponuojamas nelabai ką su vietove bendro turintis Azijos menas.

Zoločivo rūmai. ©Augustinas Žemaitis.

Atokiau nuo Auksinės pasagos (50 km nuo Zoločivo) - Sviržų rūmai. Prie jų išlikusios LDK laikus menančio bokšto liekanos. Patys rūmai gerai išsilaikę, nuo 1978 m. vyksta nuolatinė rekonstrukcija. Juos išgelbėjo tai, kad sovietai čia filmuodavo filmus.

Sviržo pilis. ©Augustinas Žemaitis.

LDK pilys Podolėje (pasienyje su islamu)

Valdant Algirdui bei Vytautui Lietuva įsisavino ir Centrinę Ukrainą, pratęsdama savo sieną su muslmonų valdomis ir vasalais iki beveik tūkstančio kilometrų.

Vytautas ten pastatė didelę Medzibyžo pilį - (ja pakeitė senesnę medinę). Gynybinės sienos čia supa gana puošnų kiemą su naujesne koplyčia per vidurį.

Medzibyžo pilyje Ukrainoje. ©Augustinas Žemaitis.

Žymesnė ir įspūdingesnė yra Podolės Kameneco pilis ir autentiškas aplinkinis miestelis. Jį XIV a. valdė Gediminaičiai, pagal kai kuriuos šaltinius jie tuo metu ir pastatė pilį. Visgi čia Lietuvos epocha truko trumpiau, nei kitur Ukrainoje: dar 1434 m., likus daugiau nei šimtmečiui iki Liublino unijos, Podolės Kamenecą užėmė lenkai.

Podolės Kameneco pilis Ukrainoje. ©Augustinas Žemaitis.

Viena žymiausių Ukrainos pilių Chotynas Viduramžiais buvo tai krikščionių, tai musulmonų valda. 1621 m. LDK etmonas Jonas Karolis Chodkevičius netoli čia sumušė triskart didesnę turkų kariuomenę, o 1673 m. istorinę pergalę pakartojo Jonas Sobieskis. Chotyno pilis atstatyta, įrengtas muziejus.

Chotyno pilis Ukrainoje. ©Augustinas Žemaitis.

Kijevas

Ukrainos sostinė Kijevas buvo toli nuo visų pasienių, bet jis buvo vienas svarbiausių LDK miestų. Tačiau dar iki LDK laikmečio Kijevas buvo stačiatikybės centras, Kijevo Rusios sostinė; svarbiu jis liko ir LDK miestą praradus. Todėl Lietuvos epochos atspindžių Kijeve mažai arba jų neįmanoma atskirti nuo Rusios, Lenkijos, Rusijos epochų.

LDK laikus menanti pilis irgi neišliko, bet yra piliakalnis, kurio papėdėje, Andrejeviskij Uzviz, užrašai lietuvių ir ukrainiečių kalbomis skelbia, kad tai - bendras Ukrainos ir Lietuvos paveldas.

Užrašas prie Kijevo pilies kalno. ©Augustinas Žemaitis.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Ukraina 3 Comments

Lenkija

Su Lenkija šimtmečius buvo susietas Lietuvos ir lietuvių likimas.

Lenkija - viena šalių, kuriose su Lietuva ir jos istorija susijusių dalykų daugiausia. Juk 1569-1795 Lenkija-Lietuva buvo viena šalis, ir svarbūs Lietuvai sprendimai būdavo priimami Lenkijoje. Sostinė, kur vydavo ir Lietuvos seimelių atstovai bajorai, tada buvo Krokuva; jos Vavelio pilyje palaidoti ir Lietuvos valdovai.

Lenkijoje yra ir vietų, kur lietuviai tebesudaro gyventojų daugumą (Punsko, Seinų apylinkės). Tai turbūt vieninteliai kraštai užsienyje, kur gali jaustis tarsi Lietuvoje. Čia - lietuviški muziejai, užrašai, mišios ir mokyklos. Patriotizmas, atrodo, dar didesnis nei Lietuvoje, pastatų dekore daugybė Gedimino stulpų.

Per Lenkiją ėjo ir tolimesnių vakariečių pries Lietuvą nukreiptos pajėgos. Šiaurės Lenkijoje (Marienburgo pilyje) bazavosi Kryžiuočių ordinas, čia vyko ir Žalgirio mūšis. Čionai žuvo ir Darius ir Girėnas, kuriems teko šias žemies perskristi artėjant prie Lietuvos po tada dar sėkmingu atrodžiusio transatlantinio skrydžio.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Lenkija No Comments

Krokuva: Lenkijos-Lietuvos valstybės širdis

Nuo 1569 iki 1795 m. Lietuva ir Lenkija sudarė bendrą valstybę - Abiejų Tautų Respubliką. Bendradarbiavimas prasidėjo dar seniau - 1385 m. Krėvos unija, kai lietuvis Jogaila karūnuotas Lenkijos karaliumi. Jo palikuonys vadinami Jogailaičiais ir anuomet tai buvo svarbi dinastija, konkuravusi dėl įtakos su Habsburgais. Daug Jogailaičių palaidota Krokuvoje - ano meto Lenkijos, vėliau Abiejų Tautų Respublikos sostinėje.

Pagrindinis valdovų panteonas ten - Vavelio katedra, Krokuvos valdobų rūmų dalis. Puošniame baldakimu dengtame ir karališkais simboliais puoštame raudono marmuro kape ten ilsisi Jogaila. Dauguma valdovų palaidoti požemiuose. Šv. Kryžiaus koplyčioje yra Kazimiero Jogailaičio (1440-1491) kapas. Žygimantų koplyčioje palaidoti Žygimantas Senasis (1506-1548) ir Žygimantas Augustas (1548-1572). Mariackos koplyčioje yra Stepono Batoro kapas. Vazų koplyčioje palaidoti Vazų dinastijos karaliai (švedų kilmės, įsivyravo, kai išmirė jogailaičiai). Yra ir karalių Jono Sobieskio, Mykolo Kaributo Vyšnioveckio, Stanislovo Leščinskio, Augusto Sakso palaikai. Vavelyje palaidoti ir poetas Adomas Mickevičius, 1794 m. sukilimo vadas Tadas Kosciuška.

Viduramžių Krokuva, anuomet ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos sotinė. Vavelio kalvos (su rūmais ir katedra) vaizdai apačioje ir viršuje dešinėje. Viršuje akirėje ir centre - senoji Krokuva už Vavelio ribų, bet panašius vaizdus irgi matė ten vykdavę lietuvių didikai. ©Augustinas Žemaitis.

Stanislovo Augusto Poniatovskio - paskutinio karaliaus - Vavelyje yra tik kenotafas. Pradžioje jis buvo palaidotas Sankt Peterburge (nes Lenkiją ir Lietuvą jau buvo pilnai okupavusi Rusijos Imperija), 1930 m. sovietai pasiūlė lenkams palaikus atsiimti. Bet lenkai karalių Poniatovskį vertino prieštaringai: juk jam valdant žlugo valstybė, todėl jis 1938 m. ir perkeltas ne į Vavelį, o slapta netoli Bresto, vėliau palaikai buvo dingę ir tik po komunizmo žlugimo perkelti į Varšuvą, Šv. Jono katedrą.

Krokuvos universitetas pavadintas Jogailos garbei.

Click to learn more about Lithuania: Lenkija No Comments

Varšuva: Lenkijos-Lietuvos sostinė

Varšuva tapo Lenkijos-Lietuvos sostine 1596 m. Zigmantas Vaza ją čionai atkėlė iš Krokuvos, nes Varšuva - pusiaukelė tarp Krokuvos ir Vilniaus (iš tikro nuo jos 450 km iki Vilniaus ir tik 300 km iki Krokuvos, bet tai, turbūt, atspindėjo ir didesnę lenkų įtaką Abiejų Tautų Respublikoje).

Per likusius du Lenkijos-Lietuvos gyvavimo šimtmečius Varšuvoje atsirado nemažai vietų, liudijančių bendrą preitį su Lietuva.

Bene svarbiausia - Karalių rūmai (sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą, bet pokariu atstatyti), kuriuose gyveno abiejų šalių valdovo šeima. Kaip žinia, Lenkijos-Lietuvos valdovai anais laikais turėjo mažai įtakos, o šalį realiai valdė bajorų Seimas - tačiau jis irgi rinkdavosi tuose rūmuose, didžiojoje salėje. Būtent joje buvo paskelbta antroji pasaulyje Konstitucija (1791 m. gegužės 3 d.). Palei salės lubas yra Lenkijos ir Lietuvos herbai (Vytis), be to, visų vaivadijų herbai, iš kurių trys (Žemaičių seniūnija, Vilniaus vaivadija, Trakų vaivadija) buvo dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jas simbolizuoja Žemaitijos meška, Vilniaus vaivadijos herbas susidėjęs iš Vyčio kairėje ir dar dviejų simbolių dešinėje, bei tiesiog Vytis, atspindintis Trakus (mat Trakų vaivadija savo herbo neturėjo, tad naudojo Lietuvos herbą). Rūmų muziejuje yra ir Lietuvos žemėlapių.

Karalių rūmai Varšuvoje. ©Augustinas Žemaitis.

Šv. Jono katedroje palaidotas paskutinis Lenkijos-Lietuvos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, ten yra ir atminimo lentos Vilniaus universitetui, Lietuvos lenkams. Be to, amžino poilsio ten atgulė ir pirmasis tarpukario Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius (Gabriel Narutowicz), gimęs Telšiuose, aplenkėjusių lietuvių bajorų šeimoje. Jo šeima atspindėjo galutinį lenkų-lietuvių nacijos skilimą - mat jo brolis, Stanislovas Narutavičius, buvo vienas iš dvidešimties 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų. Tą skilimą sekė Vilniaus krašto okupacija, kurios metu visa rytinė Lietuva vėl valdyta iš Varšuvos (1920-1939). Kai kurios tą metą primenančios Varšuvos atminimo lentos ir šiandien gali pasirodyti kontraversiškos.

Atminimo lentos Lietuvos lenkams (kairėje), Vilniaus universitetui (dešinėje) Vašruvos katedroje. ©Augustinas Žemaitis.

Varšuvos gatvių pavadinimai, atminimo lentos pažymi ir daug Lenkijos-Lietuvos valstybės žmonių, kuriuos Lietuvoje esame įpratę vadinti lietuviškesniais vardais, bet jie svarbūs ir Lenkijos istorijai bei turi lenkiškus savo vardų atitikmenis, pavyzdžiui Emilija Pliaterytė (Emilii Plater) ir t.t.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Lenkija No Comments

Šiaurės Lenkija: senieji Vokietijos rytai

Didžioji šiaurinės Lenkijos dalis šimtmečius pries Antrąjį pasaulinį karą buvo vokiška.

XIII-XV a. pagoniška Lietuva kone be perstojo kovėsi su vokišku Kryžiuočių ordinu, siekusiu ją jėga apkrikštyti. Ordino štabas buvo Marienburgo (Malborko) pilis. Šiandien pilis atstatyta, galima geriau įsivaizduoti, kaip gryveno riteriai.

Didžiausias mūšis prieš Kryžiuočius buvo Žalgirio, dar vadinamas Griunvaldo (lenkų) ar Tanenbergo (vokiečių) vardais. Šio vieno didžiausių Viduramžių Europos mūšių laukas dabar populiari turistinė vieta, aplink pardavinėjami viduramžiški suvenyrai, stovi gigantomaniškas paminklas. Čia jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė įveikė kryžiuočius. Žalgiris svarbus abiems tautoms, Lietuvoje taip vadinamos gatvės, sporto komandos.

Lietuvių priešus Kryžiuočius menančios vietos Lenkijoje: galinga raudonaplytė Marienburgo/Malborko pilis (nuotraukos viršuje) ir atmosferą turintis Žalgirio mūšio laukas; ant to memorialo iš metalinių stulpų yra visų pries Kryžiuočius kovojusių regionų herbai, nuo lietuvių iki totorių (nuotraukos apačioje). ©Augustinas Žemaitis.

1933 m. Šiaurės Lenkijoje, Soldino miške prie Myslibužo, sudužo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėtuvas "Lituanica", sėkmingai kirtęs Atlantą iš Niujorko skrisdamas į Kauną. Dar 1936 m. žūties vietoje atidengtas paminklas lietuvių lakūnams (du paguldyti sujungti kryžiai). Tada čia buvo Vokietija, tad pirminis užrašas - lietuviškas, vokiškas ir angliškas; po Antrojo pasaulinio karo žemes perdavus lenkams pridėta ir lenkiška lentelė. Paminklą nemokamai projektavo V. Landsbergis-Žemkalnis, tada tai buvo visos tautos tragedija ir reikalas, užsienio lietuviai visuomet susirinkdavo per žūties metines. Šiandien S. Dariaus lavono radimvietėje dar yra koplytstulpis, greta - memorialinė klėtelė. Įdomu, kad paminklas iškilo ir išliko nepaisant istorijos audrų: pastatytas jis Vokietiją valdant naciams, tais pačiais metais, kai lietuvių sportininkai dėl Klaipėdos reikalų negalėjo dalyvauti Berlyno olimpiadoje; nenugriovė jo ir komunistinė Lenkija.

Click to learn more about Lithuania: Lenkija No Comments

Seinų ir Punsko kraštas: Lenkijos Lietuva

Lenkijos šiaurės rytuose esantis Punsko regionas - unikalus pasaulyje. Tai liko vienintelė vieta už Lietuvos ribų, kur lietuviai tebesudaro daugumą (~80%). Lietuvybė jaučiasi net smarkiau, nei Lietuvoje: ant tvorų, net ant sukiužusios degalinės sienos kabo Gedimino stulpai. Daug lietuviškų ar dvikalbių iškabų (prieš kiekvieną miestelį). Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, tokie užrašai mažumų dominuojamuose regionuose - teisėti. Lietuvoje rašyta, kad lietuviškus užrašus uždažė vandalai, bet lankant kraštą (2013 m.) suniokotų iškabų neteko matyti.

Punsko kraštas- vienintelė užsienio vieta kur oficialūs vietovardžiai rašomi ir lietuviškai. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuviško krašto centras - Punskas (~1200 gyv.). Jo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios šventoriuje - paminklas Lietuvos partizanams. Mišios kasdien vyksta tik lietuviškai ir tik sekmadieniais vienerios iš trijų - lenkiškos. Bažnyčios vidus - kiek lenkiškesnis, auksuotos šventųjų statulos. Greta - lietuviškas muziejus. Jų yra du: Juozo Vainos etnografinis, Punsko istorijos.

Punsko bažnyčia. ©Augustinas Žemaitis.

Didžiausia nauja Punsko krašto pažiba - Prūsų-Jotvingių gyvenvietė Ožkiniuose (2 km į pietus nuo Punsko). Čia pastatyta medinė pilaitė apsupta vandens griovio, kaimelis, gynybos bokštai (dabar su mediniais staleliais ir kėdėmis poilsiui), aukurai, akmenys su mistiškom runom, baltų valdovų šlovės alėja. Visa tai - Punsko lietuvio verslininko, save vadinančio ir jotvingiu-prūsu, kūrinys, kurio nuolatinei statybai šis pašventė laisvalaikį nuo pat 2001 m. Kaimas nėra autentiškas, bet labai skoningas, susiliejantis su mišku, pievomis. Vieta tokia, kad kone niekur nesimato elektros stulpų, daugiabučių, fermų ar kitų šiuolaikinio pasaulio dalykų. Gali jaustis beveik kaip praeityje - ekskursijas čia veža ir lenkai, ir lietuviai, vietą savo apeigoms pasirinko net neopagonys (Romuva).

Improvizuota medinė pilaitė - tik maža Prūsų-jotvingių sodybos komplekso dalis. ©Augustinas Žemaitis.

Dar vienas "muziejus po atviru dangumi" (skansenas) yra nuo Punsko Seinų link - čia atkelta XIX a. penkių pastatų sodyba su ekspozicijomis, pastatyta klėtelė ir karčiama, vyksta kasmetinis klojimo teatrų festivalis. Ant kalvelės greta - paminklas Žalgirio mūšiui (medinis kardas). Už pastatų įrengtas naujas parkas: medžio formos labirintas, vedantis prie parašyto "Eglės, žalčių karalienės" pasakojimo trimis kalbomis (lietuvių, lenkų, baltarusių), kalva su "dviejų meistrų" (muzikos ir kalbos) palapinėmis.

Užeiga - dalis Punsko muziejaus po atviru dangumi. Akmuo priešais dedikuotas lietuviškam vaidinimui. ©Augustinas Žemaitis.

Kitos įdomybės aplink Punską yra akmuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1990 m. (Kampuočiuose), paminklas knygnešiui P. Matulevičiui (1956 m., Kreivėnuose), 1930 m. paminklas Vytautui Didžiajam (Burbiškuose). Daug akmeninių kryžių su lietuviškais užrašais.

Dar vienas prūsų-jotvingių sodybos vaizdas. Čia pilna simbolių: kai kurie (Gedimino stulpai ar Jogailos kryžiai) puikiai žinomi, kiti mistiški. ©Augustinas Žemaitis.

Didžiausias apylinkių miestas - Seinai (6000 gyv.). Tai - senas vyskupijos centras, kurio širdis - 1632 m. Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jurgio ir Šv. Jackaus bažnyčia. Greta jos - pilį primenanti kunigų seminarija (buvęs vienuolynas). Kadaise Seinai buvo lietuviškas miestelis - seminarijos steigėjai skundėsi, kad Seinuose ir aplink žmonės lenkiškai nemoka. Seinai tautinio atgimimo (XIX a.) metu buvo svarbus lietuvybės centras, čia nuo 1906 m. leistas "Šaltinio" laikraštis, Seinų vyskupu nuo 1897 m. buvo Antanas Baranauskas (jam priešais katedrą 1999 m. Lietuva pastatė paminklą, po bažnyčia jis ir palaidotas), seminarijoje mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Kudirka. 1829 m. iš 25 klierikų 21 buvo lietuvis. Vyko lietuviškos spaudos platinimas.

Seinų seminarija. ©Augustinas Žemaitis.

Seinų (o ir Punsko) likimą galutinai nusprendė 1919-1920 metai. Ir Lietuva, ir Lenkija tada buvo tapusios nepriklausomomis ir dalinosi buvusios Lenkijos-Lietuvos valstybės žemes. Tais metais Seinų valdytojas keitėsi daug kartų, bet 1920 m. lietuviai priversti iš ten trauktis, seminarijos klierikai išvaryti (vėliau lenkai užėmė ir Vilnių). Ano meto įvykių atgarsių pilnos Berznyko kapinės į rytus nuo Seinų. Čia 1920 m. mūšyje žuvusiems kariams Lietuva pastatė paminklą su užrašu "Žuvusiems už tėvynės laisvę". Kai kurie lenkai tokiam užrašui nepritarė - esą lietuviai žuvo puldami Lenkiją. Vietos klebono iniciatyva lietuvių kapus užgožė didžiulis "Panerių kryžius" "lietuvių Vilniuje išžudytiems lenkų civiliams" (nors Berznyke nė vienas toks nėra palaidotas). Iš kitos pusės atsirado paminklas su lenkų užimtų miestų sąrašu tarp kurių - Druskininkai. Maža to už kapinių tvoros pastatytas "alternatyvus" "paminklas lietuvių kariams" - kryžius su įrašu, kad lietuviai padėjo rusams pulti Lenkiją (būtent prie šio paminklo dabar ir deda gėles oficialūs lenkų asmenys). Visi šie įvykiai sukėlė diplomatinį skandalą ir Lenkijos lietuvių raštą Vatikano nuncijui.

Trispalvėmis perrišti lietuvių karių kapai Berznyko memoriale. ©Augustinas Žemaitis.

Tikrieji ano meto įvykiai buvo tokie: "lietuvis" ar "lenkas" buvo ne ką mažiau politinio apsisprendimo, nei etninė kategorija, nes daug Vilnijos žmonių geriau kalbėjo lenkiškai, nors buvo kilę iš lietuvių. Lietuva tokius žmones traktavo kaip lietuvius, Lenkija - kaip lenkus (kai kada ir visus lietuvius laikė lenkų "gentimi"). Tarp šalių kilo karas, o dėl jo padarinių iki šiol tarp kai kurių lietuvių ir lenkų yra abipusė neapykanta. Ji buvo prasiveržusi ir per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet pasitaikė ir lenkų, žudžiusių lietuvių civilius, ir lietuvių, žudžiusių lenkų civilius - tiesa, Berznykų kryžius atmena tik pastaruosius. Kadangi Lenkijos-Lietuvos karo dalis sutapo laike su Lenkijos-Rusijos karu, lietuvių kariai kryžiaus įraše kaltinami ir pagalba rusams.

Dabar lietuvių Seinuose liko ~17% ir lietuviškų užrašų beveik nesimato, bet tai svarbus lietuvybės centras. Katedroje laikomos ir lietuviškos mišios, netoli jos yra Lietuvos konsulatas, lietuviška "Žiburio" mokykla (2005 m.), kultūros centras Lietuvių namai (1999 m.), dvisavaitraštis "Aušra".

Paminklas Antanui Baranauskui Seinuose. Prie jo kojų - itin populiarūs šiame krašte Gedimino stulpai. ©Augustinas Žemaitis.

Punsko ir Seinų gretimi kraštai sudaro tik mažą dalį Palenkės Vaivadijos. Ši 1 200 000 gyventojų turinti teritorija kartu su sostine Balstoge (lenk. Bialystok) iki Liublino unijos (1569 m.) priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Ir žodis "Palenkė" reišia, kad tai - Lietuvos žemė greta Lenkijos. Vaivadija įkurta 1999 m., bet jai parinktas istoriją atspindintis herbas: Lenkijos Baltasis erelis ir Lietuvos Vytis viename skyde. Vytis naudojamas ir pačios Balstogės, Bransko, Sedicos, Pulavų miestų, Palenkės Bialos, Semiatičės, Pulavų apskričių herbuose.

Click to learn more about Lithuania: Lenkija 11 Comments

Rusijos didmiesčiai: Maskva, Sankt Peterburgas ir kiti

Rusijos didmiesčiuose nemažai su Lietuva susijusių vietų. Dauguma tokių sąsajų atsirado Sovietų Sąjungos laikais, kuomet šie didmiesčiai plėtėsi, juos ir Lietuvą valdė ta pati valdžia.

Maskva ir Sant Peterburgas - sovietinės ir carinės imperijų sostinės - vis dar turi daug vietų, primenančių, kad Lietuva 170 metų valdyta iš čia. Tai - pastatai, muziejų eksponatai, paminklai ir istorinių protestų vietos.

Sovietinės su Lietuva susijusios vietos Rusijoje

Priešingai Sibirui, kur 1941-1953 m. masiškai tremti lietuviai, Maskva ir Sankt Peterburgas Sovietų Sąjungoje buvo prestižinės vietos. Ten gyventi, Maskvos universitete studijuoti galėjo ne kiekvienas; ten buvo mažesni deficitai, didingesnė architektūra. Kai kuriems lietuviams, dažniausiai kolaboravusiems su okupaciniu režimu, pasisekė ten įsitvirtinti. Dar dešimtys tūkstančių lietuvių po 1953 m. iškelti į kitus Rusijos miestus. Tai jau buvo savanoriški ar pusiau savanoriški perkėlimai: naujoje vietoje perkeltiesiems būdavo skiriama vieta gyventi (priešingai nei Sibiro tremtiniams), nebuvo prievartinio darbo. Tokiu būdu lietuvių bendruomenės susiformavo daugybėje Rusijos miestų. Dauguma jų liko anoniminės, prasimaišiusios su kitomis - vaikus teko leisti į rusiškas mokyklas. Ir jų statytų pastatų niekaip neatskirsi nuo kitataučių - bet kokie lietuvybę pažymintys paminklai buvo draudžiami.

Maskvoje esanti Lietuvos ambasada (Borisoglebskiy pereulok) savaip istorinė. Ji statyta kaip Lietuvos TSR atstovybė. Ten audiencijos į Maskvą vykdavo Lietuvos gamyklų ir kitų įstaigų atstovai. Todėl ambasada iki šiol turi daugiaaukštį pastatą - viešbutį, kuriame šie "socialistiniai delegatai" apsistodavo.

Lietuvos ambasados fasadas Maskvoje (kairėje). Google Street View.

Lietuvos TSR turėjo ir savo paviljoną Liaudies ūkio parodoje (metro stotelė "Vystavočnij Centr"). Ši paroda veikė nuo 1935 m., bet Lietuva tada dar nebuvo okupuota, tad paviljonas pastatytas 1954 m., parodą vėl atidarius po karo. Paviljonus čia turėjo, savo žemės ūkį ir pramonę eksponavo visos TSR. Lietuvos pavilionas, kaip ir kiti, privalomo stalininio stiliaus, bet jį leista projektuoti lietuviams (A. Kumpis, J. Lukošaitis, K. Šešelgis) ir, priešingai "internacionalizuotoms" erdvėms kitur, čia yra tautinių elementų. Trispalvės ir kiti patriotiniai simboliai drausti, tad lietuvybę pabrėžia liaudiški raštai, barokinės formos. 1964 m. paroda baigta. Paviljonas dabar naudojamas chemijos ekspozicijai, nuo stogo nukeltos komunistinės skulptūros.

Lietuvos paviljonas tada, kai paroda dar vyko. Istorinis kadras.

Minėtame parodų centre pastatytas ir "Tautų draugystės fontanas", kuriame kiekviena iš šešiolikos tautų, kurioms buvo skirtos tarybų socialistinės respublikos, yra simbolizuojama atskiros skulptūros. Lietuvą atspindi mergina. "Tautų draugystė", neva egzistavusi Sovietų Sąjungoje, buvo populiari tema propagandoje, anuomečiai plakatai net skelbė: "Stalinas - tautų draugystės vėliava".

Siekiant parodyti, kad Lietuva yra socialistinio pasaulio dalis, nemažai gatvių ir kitų vietų naujuose sovietiniuose miestų rajonuose buvo pavadintos Lietuvos (Litovskij / Litovskaja) ir pan. pavadinimais, kurie išlikę.

Lietuvos gatvė Maskvoje. Kaip įprasta vėlyvo sovietmečio gatvėms visi namai čia beveik vienodi, panašūs į bet kur kitur TSRS statytus. Jokių lietuviškų elementų nėra. Google Street View.

O patys lietuviai visaip stengėsi atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuva - okupuota. 1990 m. Maskvos Revoliucijos aikštėje protestuodamas prieš blokadą Lietuvai susidegino Stanislovas Žemaitis - aišku, ši ir kitos protestų vietos niekaip nepažymėtos. Išskyrus Rembranto "Danajės" paveikslą Sankt Peterburgo Ermitaže, kurį protesto vardan lietuvis Bronius Maigys 1985 m. apliejo sieros rūgštimi - bet po juo parašyta, jog užpuolikas buvo "psichinis ligonis" (anuomet tokiais laikyti visi nepatenkintieji TSRS). Ermitažą išpuoliui pasirinko kaip Rusijos galios simbolį.

Lietuva caro muziejuose ir aukštojoje kultūroje

Rusijos didmiesčių muziejuose yra su Lietuva susijusių gražių dalykų - tačiau Lietuva dažnai rodoma kaip Rusijos dalis. Sankt Peterburgo Rusijos etnografijos muziejuje (4/1, Inženernaja Ulica) greta Sibiro ar Pavolgio tautų yra ir lietuviai bei kitos Rusijos Imperijos kadaise valdytos tautos. Maskvoje Rusų muziejuje (17 Nevsky Prospekt) eksponuojami ir M. K. Čiurlionio paveikslai. Viso to šaknys - net ne sovietmetis, o Rusijos Imperija, kuri valdė Lietuvą 1795-1915 m., ir kurios metu į Rytų Europą atėjo muziejininkystė (šie muziejai įsteigti ~1900 m.).

Anais caro laikais Lietuvą rusų valdžia paliko žemės ūkio kraštu, tad mokslų ar geresnių darbų siekti tekdavo vykti į užsienį. Nemažai ano meto lietuvių išsimokslindavo sostinėje Sankt Peterburge - paskui (po 1918 m.) dauguma jų grįžo kurti savo Tėvynės. Iki 1918 m. ten kūrė ir lietuvių menininkai, dirbo mokslininkai. Net paskutinis Sankt Peterburgo katalikų vyskupas prieš spalio revoliuciją buvo lietuvis Teofilis Matulionis. Beje, Sankt Peterburgo filologijos universitete ir šiandien yra Baltistikos skyrius.

1897 m. gyventojų surašymas parodė, kad Rusijoje yra 300 000 migrantų iš Lietuvos, bet dauguma jų buvo žydai. Beveik visi Lietuvos žydai buvo amatininkai/verslininkai neprisirišę prie žemės (kitaip nei lietuviai valstiečiai), vienodai svetima jiems buvo ir lietuvių, ir rusų kultūra, o Rusijos miestai traukė savo ekonominėmis galimybėmis. Anuomet emigravę Lietuvos žydai iškart įsiliejo į Rusijos žydus ir ryšio su Lietuva nekūrė.

Žinant pastarųjų šimtmečių istoriją gali būti sunku patikėti, bet dar seniau carinė Rusija buvo mažesnė už Lietuvą. Vieno pretendentų į Rusijos sostą Dmitrijaus kvietimu lietuvių ir lenkų armijos buvo užėmusios šalies sostinę Maskvą 1612 m. Maskvos atsiėmimo proga rusai pastatė Raudonojoje aikštėje Kazanės katedrą (pastatyta 1625 m., sovietai nugriovė 1936 m., atstatyta 1992 m.). Priešais Šv. Vasilijaus katedrą stovi 1918 m. statula Kuzmai Mininui ir Dmitrijui Požarskiui, kurie galiausiai nugalėjo Lenkijos-Lietuvos pajėgas - tai vienintelė statula visoje Raudonojoje aikštėje.

Naujos lietuviškos vietos Rusijos didmiesčiuose

Maskvos Miakinino priemiestyje yra lietuviškos virtuvės restoranas "Gedimino dvaras" (adresas 4-Myakininskaya 27A, prie Strogino ir Miakinino metro stočių). Jį 2011 m. atidarė realybės šou susipažinusių rusų Veronikos ir Igorio Bezuglovų šeima, persikėlę gyventi į Vilnių, kur irgi turi restoranus.

Lietuviškas restoranas Gedimino dvaras Maskvoje. Google Street View.

Maskvoje 1992 m. įsteigta lietuviška J. Baltrušaičio mokykla (Gospitalnij per. 3). Tai žingsnis į priekį nuo sovietinio rusinimo, bet, priešingai Lietuvos rusų mokykloms, Maskvos lietuvių mokykloje visos pamokos vyksta oficialia kalba (rusų), tiesiog, kad dėstoma ir lietuvių kalba, kaip papildomas dalykas (šias pamokas finansuoja Lietuva). Pastatas statytas 2005 m. bet lietuviškų detalių čia nėra; J. Baltrušaitis buvo tarpukario Lietuvos ambasadorius Rusijoje.

Šiandien Sankt Peterburge gyvena ~3500 lietuvių, yra lietuvių namai (tiksliau - butas), Seminarijos bažnyčioje (Krasnoarmeiskaja 11) laikomos lietuviškos mišios. Maskvoje gyvena ~2000 lietuvių. Lietuvių bendruomenės taip pat veikia Murmanske, Smolenske, Vladivostoke, Samaroje, Omske, Tomske, Medvežegorske.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Rusija No Comments

Latvija

Latvijoje lietuvių yra 30 000. Lietuvos pasienyje driekiasi ištisi lietuviški kaimai bei miesteliai. O praeityje Latvija ne kartą tapo prieglobsčiu lietuvybės puoselėtojams, intelgentijai bei grįžusiems tremtiniams. Lietuviai sudaro 1,5% Latvijos gyventojų ir tai - didžiausias procentas tarp visų užsienio šalių.

XIX a., kuomet ir Lietuvą, ir Latviją valdė carinė Rusija, jokių muitinių tarp šalių nebuvo. Carinė politika buvo tokia: Latvija vystyta kaip svarbus pramonės centras, o Lietuva buvo žemės ūkiui pašvęstas pasienio kraštas, kur net vietinė lietuvių kalba uždrausta. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Rygoje buvo panašiai gyventojų, kaip šiandien Vilniuje - per 500 000, gausu fabrikų, svarbus uostas, dideli daugiabučiai. Ryga buvo vienas iš penkių didžiausių Rusijos Imperijos miestų, pagal kitus šaltinius - trečias (po Maskvos ir Petrapilio). Visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose kartu paėmus tada žmonių gyveno mažiau nei vienoje Rygoje...

Tad lietuviams, nenorintiems būti valstiečiais, lengviausiai pasiekiama išeitis buvo Latvija, kur 1914 m. buvo net 100 000 lietuvių (daugiau nei šiandien Anglijoje). Net 35 000 jų triūsė Rygoje - tiesą pasakius Rygoje tada gyveno daugiau lietuvių (skaičiumi) nei bet kuriame Lietuvos mieste (Didžiosios Lietuvos miestuose dar buvo gausios lenkų, žydų, o Mažojoje Lietuvoje - vokiečių bendruomenės).

Lietuvai ir Latvijai 1918 m. atgimus daug Latvijos lietuvių grįžo. Ne vienas tarpukario Lietuvos elito veikėjas, ministras ar prezidentas buvo išsilavinęs Latvijoje, ypač Liepojos gimnazijoje (prieškariu Liepojoje lietuviai sudarė ~25% gyventojų, iš viso 17 500): A. Smetona, A. Stulginskis, J. Tūbelis, J. Biliūnas ir kiti; ten mokytojavo J. Jablonskis. Buvusiame gimnazijos pastate (Krišjāņa Valdemāra 4) dabar Liepojos universitetas.

Buvusi Liepojos gimnazija. Ant jos yra atminimo lenta pirmajam Lenkijos prezidentui Gabrieliui Narutavičiui, tačiau kol kas ne čia besimokiusiems ar dėsčiusiems Lietuvos veikėjams. ©Augustinas Žemaitis.

Populiari buvo ir Mintaujos (Jelgavos) gimnazija (Akadēmijas iela 10) - seniausia Latvijos nepradinė mokykla. Įspūdingi jos 1775 m. klasicistiniai rūmai po Antrojo pasaulinio karo atstatyti kaip istorijos ir meno muziejus. Čia mokėsi premjerai E. Galvanauskas ir M. Sleževičius, politikė G. Petkevičaitė ir prezidentas A. Smetona, kuriam kabo atminimo lenta.

Jelgavos gimnazijos pastatas (dešinėje) ir atminimo lenta Antanui Smetonai ant jo (kairėje). ©Augustinas Žemaitis.

Prieškario Latvijos gimnazijos buvo vokiškos. Tarpukariu būta ir 11 lietuviškų mokyklų (dėl jų Lietuva ir Latvija net buvo pasirašiusios konvenciją), kurios paskui sovietų uždarytos. Šiandien Rygoje vėl veikia lietuvių mokykla (Prūšu iela 42A) - tiesa, nauja, įkurta 1995 m. Tai ne kokia nors šeštadieninė mokyklėlė, o rimta vidurinė mokykla, kur mokoma visų dalykų nuo 1 iki 12 klasės. Lietuvių kalba, Lietuvos istorija, kultūra ir geografija čia privalomos pamokos, bet dėl jos prestižo mokyklą lanko ir latviukai, rusiukai (lietuviai sudaro tik pusę iš 400 moksleivių).

Rygos lietuvių mokykla. ©Augustinas Žemaitis.

Neišnyko ir tradicija į Latviją vykti studijuoti. Populiarios angliškos studijos SSE Riga (Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje, Strēlnieku iela 4a) - čia lietuviai sudaro net 20% studentų.

Šiandien Rygoje gyvena ~6000 lietuvių (~1%), ~2000 Liepojoje (~2,5%), ~1000 Daugpilyje (~1%), ~800 Jelgavoje (~2%), ~500 Jūrmaloje (~1%).

Latvijoje, Lietuvos pasienyje, yra šimtmečius atlaikiusių lietuviškų kaimų. Kai nebuvo sienų nebuvo ir aiškios lietuvių-latvių ribos ir daugely regiono miestelių kalbėta abiem kalbom. Todėl dėl tikslaus sienos nustatymo 1918 - 1922 m. tarp Lietuvos ir Latvijos net buvo konfliktas. Priešingai nei ginčai su Lenkija, Rusija ir Vokietija jis išspręstas taikiai arbitro Dž. Simpsono (jo garbei Palangoje, kurią jis priskyrė Lietuvai, iki šiol yra pavadinta gatvė). Aknysta, Alūkšta ir kiti miesteliai buvo lietuviški (net priklausė Žemaičių vyskupijai), bet liko Latvijos pusėje. Ginčytasi net dėl Liepojos, Daugpilio miestų, ~10%-20% lietuvių buvo ir Bauskėje.

Nepaisant nesutarimų lietuviai padėjo latviams jų kovoje dėl nepriklausomybės nuo Rusijos (1919-1920 m.). Lietuvos pajėgos, stumdamos atgal komunistus, buvo pasiekusios Daugpilio priemiesčius; ten Červonkos kaime pastatytas paminklas Lietuvos savanoriams. Jis 9 m aukščio su užrašu "Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome, gindami Tėvynę", greta 31 kryželis; vienas čia palaidotų kareivių tarpukariu buvo perlaidotas į Kauną kaip Nežinomas kareivis; sovietai jį iš ten iškasė, tačiau Červonkos paminklo nenugriovė. Po nepriklausomybės netoliese pastatytas ir kryžius lietuvių ir latvių partizanams.

Lietuvių karių kapai Červonkoje. ©Augustinas Žemaitis.

Latviai, savo ruožtu, rėmė lietuvą 1991 m. sausio 13 d. Rygos barikadų muziejuje galima pamatyti latvių protestuotojų plakatus, nukreiptus prieš rusų veiksmus Lietuvoje.

Latvių transparantai už lietuvą Barikadų muziejuje. ©Augustinas Žemaitis.

Taip pat Rygos senamiestyje šaligatvyje įmontuota plytelė atmenanti Baltijos kelią.

Šaligatvio plytelė, atmenanti Baltijos kelią. ©Augustinas Žemaitis.

Latviai - vieninteliai lietuvių kaimynai, su kuriais niekad neteko kariauti. Tačiau dabartinėje Latvijoje 1237-1561 m. bazavosi Lietuvai priešiškas Livonijos ordinas. Išlikusios jo pilys Cėsiuose, Bauskėje, Ventspilyje, Siguldoje ir kitur.

Apgriuvusi Bauskės pilis - viena daugelio kryžininkų pilių Latvijoje. ©Augustinas Žemaitis.

Nukariautas ordinas tapo LDK vasalu Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste. Jos valdovai pasistatė dydžiu Baltijos šalyse analogų neturinčius rūmus: Jelgavos pilis ir Rundalės pilis (pirmieji apnykę, antrųjų išlikęs ir interjeras, parkas).

Rundalės, vieni gražiausių buvusios Lenkijos-Lietuvos valstybės rūmų. ©Augustinas Žemaitis.

Užėmusi Latviją Lietuva ją gynė nuo kitų didvalstybių: Rusijos, Švedijos. Galiausiai (1795 m.) visą Latviją užėmė Rusija, bet iki tol gintis lietuviams sekėsi geriau: 1605 m. laimėtas didžiulis Salaspilio mūšis prieš švedus. Jo vietą dabar žymi akmuo.

Paminklas Salaspilio mūšiui. ©Augustinas Žemaitis.

Tačiau didžiausia lietuvių įtaka buvo Latgaloje (rytų Latvijoje), kurioje iš Vilniaus veikę vienuoliški ordinai XVI-XVII a. sėkmingai grąžino katalikų tikėjimą (likusi Latvija liko liuteroniška). Jie vietos miestelius užstatė Vilniaus baroko stiliaus bažnyčiomis - tokių yra Bėrzgalėje (Šv. Onos, 1770), Pasienėje (Šv. Kryžiaus, greta - dominikonų vienuolynas), Vilianuose (Šv. arkangelo Mykolo, 1777, greta - bernardinų vienuolynas).

Ir garsiausias Latgalos bei visos Latvijos piligrimystės centras - Agluona - turi daug ką lietuviško: tenykštė Vilniaus baroko stiliaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia garsėja stebuklingu Dievo motinos paveikslu, nutapytu pagal Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Greta jos - dominikonų vienuolynas. Beje, laikoma, kad būtent Agluonoje 1263 m. Treniota nužudė Mindaugą ir jo sūnus, tad 2015 m. ten pastatytas paminklas Mindaugui ir jo žmonai Mortai.

Vilniaus baroko stiliaus Agluonos bazilika. ©Augustinas Žemaitis.

Latgaloje tiek lietuvybės ir katalikybės, o latgalių tarmė taip nutolusi nuo bendrinės latvių kalbos, kad per 1918-1922 teritorinius ginčus net buvo manančių, kad latgaliai - lietuviai, o ne latviai, ir šios žemės turėtų priklausyti Lietuvai.

Šiandien lietuvių pasienyje mažėja: Aknystoje 1990 m. jų buvo 17%, 1999 m. 7%. Sparčiai mažėja ir latvių Lietuvoje: galbūt kalbiniai ir kultūriniai panašumai greitina asimiliaciją. Iš miestelių virš 2500 gyv. ~20% lietuvių tebėra Aucėje, 5% Bauskėje, 1,5% Alūkštoje, šių kraštų katalikų bažnyčiose rečiau ar dažniau vyksta lietuviškos mišios.

Dar vieną Latvijos lietuvių dalį sudaro sovietiniai migrantai. Kai ~1960 m. Sovietų valdžia leido dar nemirusiems tremtiniams išvykti iš šaltojo Sibiro daliai jų vis viena uždrausta grįžti Lietuvon. Tokie žmonės pasirinko Latviją - šalį, artimiausią atimtai tėvynei.

Ir pagaliau dabartinė istorija. Dėl geografinės pozicijos ir geresnio oro susisiekimo Ryga tapo įvairių užsienio kompanijų Baltijos šalių atstovybių vieta (kur dirba ir reikalų turi ir lietuviai). Tapo populiaru skraidyti iš Rygos. Latvija tapo pirmuoju bandymu ir daugybei Lietuvos verslo milžinų išeiti į užsienio rinkas. Buvo patogu: Latvija šalia, panašaus dydžio, kultūros bei istorijos. "Ekonominė invazija" turėjo vaisių: daugybė lietuvių prekės ženklų puikiai žinomi Latvijoje, Lietuvos eksportas į Latviją smarkiai lenkia importą; lietuviškos parduotuvės Maxima, picerijos Čili pica ir kitos įmonės yra tarp atitinkamų Latvijos rinkų lyderių.

Maxima parduotuvė Rygoje. ©Augustinas Žemaitis.

Latvijoje atsirado ir lietuvių kurortas - Papė. Lietuvos pajūris itin trumpas (93 km arba 1 km 33 000 žmonių), tad po nepriklausomybės atgavimo ėmė populiarėti idėja poilsiauti kiek šiauriau perpildytos Palangos ir Šventosios, iš karto už Latvijos sienos. Artimiausias kaimas - Papė - buvo tuščias, nes Latvijos pajūrio ilgis net 494 km (1 km 4 000 žmonių) ir tokių užkampių niekam nereikia. Sąlyginai pigias pajūrio sodybas supirko lietuviai, o kai šalys prisijungė prie Šengeno erdvės ir nebeliko muitinių Papė jau yra tarsi Lietuvos tęsinys.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Latvija No Comments

Gruzija

Gruzija – unikali savo itin draugiškais ryšiais su Lietuva. Aukščiausias jų taškas buvo 2008 m., kuomet Rusijai užpuolus Gruziją Lietuva, vadovaujama V. Adamkaus, buvo aktyviausiai gruzinus rėmusi valstybė. Šalių draugiškumas pasireiškia ne vien kasmet Eurovizijoje skiriamais aukštais balais (tai – vienintelis atvejis Eurovizijos istorijoje, kai 12 balų įvertinimu nuolat apsikeičia nei geografiškai, nei kalbiškai nesusijusių valstybių pora), bet ir dešimtimis su Lietuva susijusių objektų Gruzijoje.

Atsidėkodami Lietuvai už paramą Gruzinai jai dedikavo ne vieną naują projektą. Sostinėje Tbilisyje yra 2009 m. įkurtas Vilniaus skveras. Be žaidimų aikštelės, fontano ir suoliukų čia yra ir siena, kurioje, panašiai kaip Viniaus Literatų gatvėje, įmūryti įvairūs maži meno kūrinai. Jie susiję su Lietuva: Gedimino pilies segtukas, mineralinio vandens „Vytautas“ butelis, stilizuotas geležinis vilkas... Pagrindinis akcentas čia – gruziniška Užupio konstitucija (šio parko atidarymo metu gruziniška jos versija atsirado Užupyje). Grindinyje – plytelė „Stebuklas“ – tokia pati, kaip Katedros aikštėje, tik su gruzinišku vertimu. Parkas yra kalno papėdėje, rekonstrukcijos dar nepaliestame XIX a. Tbilisio rajone.

Galinės Vilniaus skvero Tbilisyje sienos fragmentas. ©Augustinas Žemaitis.

Po ne vienerius metus trukusių statybų dar modernesnė padėka lietuviams atsirado Anaklijoje. Šio Juodosios jūros kurorto pakrantės promenada pavadinta Valdo Adamkaus garbei. Prezidento Adamkaus bulvaras, dalyvaujant pačiam V. Adamkui, atidarytas 2012 m. birželį. Iki 2007 m. Anaklija buvo rusų karo bazė, bet to jau nebesimato – vietovė pertvarkoma į modernią viešbučių ir restoranų zoną, naktį spindinčią visų vaivorykštės spalvų LED‘ais. Labiausiai žiba būtent Prezidento Adamkaus bulvaras, kuriame apšviesta kiekviena palmė bei masyvus tiltas. Tačiau kol kas (2012 m.) Anaklija turistų skaičiumi nė iš tolo negali prilygti Batumiui, o ir kelias į ją dar ne visas asfaltuotas.

Prezidento Adamkaus bulvaras dieną ne sezono metu (lapkritį). ©Augustinas Žemaitis.

Būtent V. Adamkus labiausiai rėmė Gruziją. Jo ir Gruzijos prezidento M. Sakašvilio pažiūros panašios, abu jie kurį laiką gyveno JAV.

Bet XXI a. istorija neprasidėjo. Lietuvius ir gruzinus ryšiai siejo dar nuo XIX a., kuomet abi šalys buvo prijungtos tos pačios Rusijos Imperijos. Gruzijoje gyveno įžymūs lietuviai – kas gydėsi, kas buvo caro ištremti, kas bėgo nuo persekiojimų: ~1900 m. “Lietuviai, latviai, estai ir lenkai” kartu sudarė 7% tbilisiečių. Tbilisyje yra atminimo lentos (ir lietuvių kalba) P. Vileišiui (Aghmašenebeli g. 138), A. Vienuoliui (Leonidzės g. 8), 1918-1921 m. Lietuvos atstovybei (Mardžanišvili g. 45), A. Keturakiui Boržomyje pastatytas paminklas (prie senosios geležinkelio stoties). Tbilisio Šv. Petro ir Povilo kapinėse yra paminklas lietuviams, palaidotiems Gruzijoje atminti.

Baisesnę XX a. istoriją mena J. Stalino muziejus jo gimtinėje Goryje. Šio žmogaus vykdytas genocidas pražudė ne vieną dešimtį milijonų, tarp jų – šimtus tūkstančių lietuvių. Dar kelis kartus tiek gyvenimų buvo sužalota trėmimais, kankinimais ir kalinimais. Turbūt specialiai J. Stalino muziejus iš dalies paliktas toks, kaip sovietmečiu: apie Staliną rašomi daugiausia teigiami faktai. Ekspozicijoje, kurios dalį sudaro diktatoriaus pomirtinės kaukės apėjimas, galima patirti sovietinę propagandą. Tarp eksponatų – ir diktatoriaus raštai lietuvių kalba.

Lietuvą ir Gruziją sieja ir verslo ryšiai. Tarp lietuvių investicijų Gruzijoje – du prekybos tinklai Populi ir Ioli, abu jie patenka į didžiausių šalies prekybos tinklų trejetuką. Jiems priklauso keliasdešimt nedidelių (~200 kv. m) krautuvių Tbilisyje. Šiose parduotuvėse koks trečdalis lentynų pažymėtos Lietuvos vėliava bei pranešimu “Made in Lithuania”. Jose – gerai mums pažįstami lietuviški prekių ženklai. Įspūdinga žinant, kad Gruzijos lietuvių bendruomenė – vos keli šimtai žmonių, o pagrindiniai šių parduotuvių klientai – gruzinai.

Populi parduotuvė Tbilisyje (dešinėje - išdidintas lietuviškas motyvas vitrinoje). ©Augustinas Žemaitis.

Lietuviams priklauso ir rusiškas Gruzijos TV kanalas PIK. Valdant M. Sakašviliui ir jo partijai (iki 2012 m.) klimatas lietuvių investicijoms buvo itin palankus – tiek dėl požiūrio į lietuvius, tiek dėl suduotų skaudžių smūgių korupcijai ir mafijai, kurios paprastai trukdo ateiti užsienio kapitalui. Lietuvos verslą į Gruziją traukia ir galimybė pritaikyti patirtį – juk ši šalis dabar panašioje padėtyje, kaip Lietuva prieš 15 metų. Kartu su Gruzijos televizijomis Lietuvos televizijos sukūrė ne vieną bendrą projektą - realybės šou "Pilis"(filmuota Achalcichės pilyje), serialą "Vyno kelias".

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Gruzija No Comments

Kazachija

Iki XX a. Kazachijos stepės buvo klajoklių žemė. 1840-1860 m. ją užvaldė Rusija. XX a. komunistai suvarė kazachų klajoklius į kolūkius, o atšiaurias sąlygas (žiemomis temperatūra krenta ir iki -40 C) panaudojo politiniams oponentams ir okupuotų žemių piliečiams tremti.

Taip Kazachijoje atsikliuvo ir daug lietuvių - didelė dalis čia ir nužudyti. Dabar jiems Lietuva pastatė memorialus. Viena didžiausių gulagų sistemų - Lietuvą plotu lenkęs Karlagas. Tremtiniai čia versti kasti naudingas iškasenas, pastatyti 500 000 gyv. Karagandos miestą. Prie buvusio Spasko gulago (30 km į pietus nuo Karagandos), dėl didelio mirtingumo pravardžiuoto "Broliškais kapais", yra memorialinės kapinaitės. Kiekvienas antkapis čia - ne žmogui, o tautai. Gruzinams, latviams, baltarusiams, korėjiečiams, rumunams, vengrams, net italams, japonams ir filipiniečiams - juk čia gyvenimus baigė ir į sovietų nelaisvę paimti užsienio kariai. Yra ir paminklas lietuviams tremtiniams (1990 m. pastatytas nedidelis metalinis obeliskas, 2004 m. granitinis paminklas). Iš viso vien čia palaidoti per 5000 žmonių. Netoliese Dolinkos kaime buvusioje Karlago administracijoje yra muziejus politinių represijų aukoms. Net 1954 m., jau po Stalino mirties, čia kalinti bent 20,5 tūkst. kalinių, iš jų ~3000 lietuvių (15%, nors lietuviai tesudarė 1% TSRS žmonių).

Karagandoje iki šiol yra lietuvių bendruomenė "Lituanica", kurios pirmininkas Vitalijus Tvarijonas yra sukūręs Lietuvą primenančią sodybą.

Lietuva paminklą pastatė ir Steplage, Kingyro (Kengyro) gyvenvietėje. Čia kalinta per 3000 lietuvių, o 1954 m. nesulaukę atolydžio po Stalino mirties politiniai kaliniai čia sukilo (tomis dienomis sovietai išžudė ~700 kalinių, koks procentas lietuvių nežinoma). Gana masyvus paminklas su aukštu kryžiumi "Lietuviams, kentėjusiems ir žuvusiems Steplage" atidengtas 2004 m. per 50 sukilimo metines.

Trečioji Kazachijos lagerių sistema buvo Peščenlagas prie Balchašo ežero. Kaliniai kasė molibdeną, savo rankomis pastatė Balchašo miestą (~70 000 gyv.). Kapinėse palaidoti bent 253 lietuviai, tiesa paminklas jiems čia gana kuklus, granitinis su pavaizduotu pasvirusiu kryžiumi.

Kazachijoje šiandien gyvena ~7000 lietuvių, be buvusių tremtinių - ir vėlesniais laikais sovietų čia perkelti darbuotojai. Be Karagandos daug jų gyvena Almatoje, kuri yra didžiausias šalies miestas (1,5 mln. gyv.) ir buvo jos sostinė valdant sovietams; Lietuvos ambasados skyriuje čia vyksta renginiai. Dabartinė sostinė Astana statyta labiausiai po nepriklausomybės gavimo, tad lietuvių čia mažiau.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Kazachija No Comments

Vengrija

2013 m. Budapešte atidengtas paminklas lietuviui Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai ir jo žmonai vengrei Jadvygai Anžujietei. Tarp gana toli vienas nuo kito sėdinčių sutuoktinių (taip atvaizduotas juos skyręs amžiaus barjeras) - Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos herbai, yra ir Gedimino stulpai. Paminklas atidengtas Lietuvos pirmininkavimo ES proga, o Lenkijos-Lietuvos bendradarbiavimas esą simboliškai panašus į Europos Sąjungą, be to, Jogaila, priimdamas katalikišką (o ne stačiatikišką) krikštą pasirinko Vakarų politinę kryptį, kuria eina ir šiandieninė Lietuva. Paminklas stovi prie Europos parko, kuriame kiekviena Europos sostinė sodino po medelį. Kūrėjai: prof. Dalia Matulaitė, architektai Jūras Balkevičius, Rimantas Buivydas, finansavo lietuviai.

Tiesa, nepaisant šito, lotyniška paminklo postamento lenta karalių vadina tik leniškai - Jagiello. Jis ne tik "Wladislaus Jagiello, Rex Poloniae Et Dux Supremus Lithuaniae 1386-1434" (Wladislaus Jagiello, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1386-1434), bet ir "Jagiello, Magnus Dux Lithuaniae 1377-1386" (Jagiello, Lietuvos didysis kunigaikštis 1377-1386). Tai keista, nes Jogaila buvo lietuvis ir gyveno dar iki Lietuvos bajorijos sulenkėjimo, pasak kai kurių istorinių šaltinių pats prastai mokėjęs lenkiškai; sulenkintas vardas "Jagiello" jam priskirtas tik tapus Lenkijos karaliumi (1386 m.).

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Vengrija No Comments

Tadžikija

Tadžikai yra persai, nuo Persijos (dabartinis Iranas) atplėšti šias žemes užkariavus Rusijai.

Į šį atokų Sovietų Sąjungos pakraštį rusai trėmė lietuvius. Jų (ir Lietuvos vokiečių) 1945 m. ten ištremta apie 1000, iš kurių 300 mirė pirmąją žiemą, o to, kai mirus Stalinui buvo reabilituoti, gyvi tesulaukė irgi 300. Lietuviai buvo verčiami dirbti medvilnės plantacijose, gyventi šiaudinėse belangėse lūšnose, kentėti badą ir ligas.

Kurgan Tiubės (Qurghonteppa) miestas buvo Tadžikijos lietuvių tremties vietų centre. Jo kapinėse tebėra palaidota nemažai lietuvių, nors jų kapai dūla. Į Tadžikiją 2011 m. vykusi jaunimo ekspedicija "Misija: Sibiras" tremtinių kapams tvarkyti čia pastatė mažą paminklėlį tremtiniams. Architektas Algis Vyšniūnas buvo sukūręs kur kas didingesnio paminklo projektą, visgi iš vietinio akmens pavyko sukurti tik mažesnį ir paprastesnį, labiau primenantį atminimo lentą.

Misija Sibiras 2011 dalyviai prie pastatyto paminklėlio lietuviams Kurgan Tiubėje. Misijos Sibiras nuotrauka.

Pirmoji lietuvių ekspediciją į Kurgan Tiubę surengta dar 1991 m. buvusių tremtinių - jie pastatė tautodailininko D. Gediminsko sukurtą kryžių su lietuviškais ir tadžikiškais (persiškais) užrašais: "Lietuvos tremtiniams, nekaltai kentėjusiems ir žuvusiems Tadžikijoje 1945-1946 metais". Lietuvos ambasados Kazachijoje tinklapyje rašoma, kad tas kryžius sunaikintas "dėl karo veiksmų Afganistano pasienyje" (nuo Kurgan Tiubės iki Afganistano - ~50 km).

Lietuviai taip pat gyveno ir gretimuose Vachšo, Ujalio, Kuibyševsko miesteliuose, bet ten mažai kas juos mena, kapinės ilaginiui sunyko. Ujalyje tremties būta itin žiaurios - iš 50 tremtinių pirmus du metus teišgyveno devyni. Tarp priežasčių trėmimui buvo buvimas vokiečių kalbos mokytoju, vedybos su vokiečiu, liuteronų tikėjimas, giminaičių Vokietijoje turėjimas ar vokiškai skambančios pavardės "nešiojimas".

Vėliau, kai po Stalino mirties sovietinis genocidas kiek aprimo, Tadžikija tapo populiari vieta Lietuvos alpinistų žygiams. Mat Tadžikijoje (Pamyro kalnyne) plytėjo vieni aukščiausių Sovietų Sąjungos kalnų (tuo tarpu išvykti už Sovietų Sąjungos ribų tuo metu lietuviams buvo labai sunku). Būdavo įprasta, kad pirmieji į viršūnę įkopę alpinistai duodavo jai vardą. Taip Tadžikijoje atsirado Lietuvos viršūnė (6080 m), Donelaičio viršūnė (5837 m), Čiurlionio viršūnė (5794 m). Pamyre "lietuviškų viršūnių" yra ir daugiau. Tačiau iš tikro šiuos alpinistų suteiktus pavadinimus ir žino tik alpinistai - žemėlapiuose ir nelietuviškame internete informacijos apie juos nėra.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Tadžikija No Comments