Pensilvanija (JAV)
Pensilvanija yra antra JAV pagal lietuvių skaičių (82 000). Tai - ir seniausia užjūrio lietuvių bendruomenė. Mat lietuviai čia kėlėsi dar nuo XIX a. (1865 m.), kuomet Pensilvanijoje atrastas anglis, svarba prilygęs naftai šiandien.
Kanklės ties Lietuvių muzikos salės Filadelfijoje įėjimu.
Lietuviškos vietos Pensilvanijos Anglies regione
Anglies telkiniai, priešingai nei gamyklos, buvo ne didimiesčiuose, o plynuose laukuose valstijos rytinėje dalyje. Vos juos atradus aplink išdygdavo miesteliai, kuriuos bematant apgyvendindavo sunkiai dirbti pasiryžę imigrantai iš skurdžių, laisvės stokojančių Europos kraštų - jų tarpe ir tada dar carinės Rusijos okupuotos Lietuvos. Darbas 10 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę, gaunant 25 centus už valandą, atrodė geriau, nei carinė priespauda. Anglys išseko, o buvę juodadarbiai liko, ir štai šiandien ten gyvena jau ketvirtos, penktos kartos lietuviai (taip pat airiai, italai, lenkai, olandai, slovakai).
Pensilvanijos žemėlapis. Anglies kasimo regionas išskirtas raudonai, o žaliai sužymėtos šiame tekste minimos vietos. ©Augustinas Žemaitis.
Daugybėje tokių miestų ir miestelių (virš 20) yra lietuvių kapinės ir bažnyčios. Mišios, tiesa, paprastai laikomos vien angliškai - per šitiek kartų lietuvių kalba visai ar iš dalies nunyko (priešingai nei į didmiesčius nauji lietuviai po 1907 m. čia beveik nebeimigravo). Bet bažnyčių dekoras, kur pastatai dar naudojami religijai, tebespinduliuoja lietuvybę, jame gausu lietuviškų užrašų. Lietuviški pavadinimai - šv. Kazimiero, Šv. Jurgio, Šiluvos mergelės, Vilniaus mergelės - tiesa daug kur pakeisti, arba tos bažnyčios jau nebeveikia (iš ~40 bažnyčių likę ~10-20). Itin smarkiai lietuviškos bažnyčios naikintos ~2008 m (beje bent iki 1980 m. lietuviškų bažnyčių lankomumas regione dar augo, priešingai kitų bendruomenių tendencijoms).
Atminimo lenta Mažajajai Lietuvai Pensilvanijos Anglies regione
Pensilvanijos Anglies "lietuviškasis" regionas susideda iš dviejų labai skirtingų dalių. Pietinis Anglies regionas yra kaimiškas, jis susideda iš mažų miestelių, pastatytų beveik vienu metu (XIX a. pabaigoje) stačiakampiais kvartalais greta atrastųjų anglies klodų. Penkiolikoje jų pastatytos lietuviškos bažnyčios, daugybėje yra ir lietuvių kapinės, milžiniškos (pagal miestelius) lietuvių mokyklos. Kai kuriuose kaimuose lietuviai net šiandien sudaro apie 30% žmonių (štai 307 gyventojus turinčiame Selceryje (Seltzer) jie sudaro 27,46% žmonių, Naujojoje Filadelfijoje (New Philadephia) - 16,97% iš 1616 gyventojų, Kumboloje (Cumbola) - 15,06% iš 382. Virš 9% lietuviai sudaro ir gretimuose miesteliuose: Mainersvilyje (Minersville, 4686 gyv.), Mahanojuje (Mahanoy City, 5725 gyv.), Barnsvilyje (Barnesville, 2076 gyv.), Ringtaune (Ringtown, 2558 gyv.), Frakvilyje (Frackville, 8631 gyv.) bei kitur). Visos šios vietovės patenka į lietuviškiausių JAV vietų dvidešimtuką, net 16 iš 20 jo gyvenviečių - Pensilvanijoje, 15 - Anglies Regione. Skuikilo apygarda, kuri dengia didžiąją pietinio Anglies regiono dalį, yra lietuviškiausia JAV (~5% žmonių - lietuviai).
Lietuvybės 'altorius' vienoje iš Amerikos lietuvių bažnyčių Pensilvanijoje. Iš kairės į dešinę: JAV, Lietuvos ir Vatikano vėliavos; sovietinio genocido paveikslas; Marijos paveikslas liaudiškuose rėmeliuose; Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių scena); kryžius su sausio 13 d. aukomis
Pietinio Anglies regiono lietuvybės širdis - Šenandorius (Shenandoah), XIX-XX a. amžių sandūroje vadintas Amerikos Vilniumi. Būtent ten (o ne Lietuvoje) dar spaudos draudimo laikais išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas, per 40 metų tas miestelis turėjo lietuvius merus, o lietuvių ten 15%, yra atminimo lenta vadinanti Šenandorių "Little Lithuania", net šešios lietuvių kapinės. ame regione taip pat įsikūrė pirmasis lietuviškas pučiamųjų orkestras ("mainerių orkestras"), veikia lietuvių muziejus. Būtentų ten vyksta kasmetinės Lietuvių dienos - seniausias tautinis festivalis JAV, pradėtas vykdyti dar 1914 m. Tiesa, dalyvių, kaip ir žmonių apuulinkėje, mažėjo: ~1880 m. Šenandorius buvo tankiausiai apgyvendinta žemės vieta, 1910 m. ten gyveno 25 774 žmonės, 1960 m. 11 073, o 2010 m. surašymas suskaičiavo tik 5 071. Tai dažnas vadinamojo Anglies Regiono (Coal Region) gyvenviečių likimas; bendra jų populiacija nuo 1930 m. nukrito trečdaliu. Aplink jas gausu apleistų šachtų, kuriose kadaise triūsė ir dešimtys tūkstančių lietuvių.
Lietuviška Šv. Jurgio bažnyčia (dešiniau) greta kitos bažnyčios 1950 m. atviruke.
Šiaurinis Anglies regionas visai kitoks: tenykščiai "miesteliai" (Vilks Baris, Skrantonas, Pitstonas ir kiti) suaugo į vieną didelį miestą, maždaug Vilniaus dydžio. Skirtingose jo dalyse lietuvių procentas varijuoja nuo 1% iki 4% (Pitstone). Tenai irgi yra lietuvių bažnyčios, kapinės - bet, priešingai Pietiniam anglies regionui, jos gerokai didesnės, nes juk statytos didesniems miestams ir miesteliams. Deja, kelios didžiausios lietuvių bažnyčios nugriatos. Bet pati įdomiausia išliko: Skrantono Tautinė lietuvių bažnyčia, tautiniais sumetimais atsiskyrusi nuo Vatikano (nes popiežių laikė esant palankų lenkams ir pan.). Tebeveikia keturi lietuvių klubai - jie didžiuojasi savo istorija, nors šiandinen priima ne tik lietuvius. Regione yra ir Kasulaičio ežeras: labiausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuviškai pavadintas ežeras.
Lietuviškai nuspalvointas hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo
Kasulaitis, beje, yra tarp mažumos Pensilvanijos lietuvių pavardžių, kurios rašomos taip pat, kaip dabar. Imigracija į Pensilvaniją vyko dar tada, kai nebuvo J. Jablonskio standartizuotos lietuvių rašybos, todėl pavardes, dažnai beraščių imigrantų, imigracijos pareigūnai į dokumentus įrašydavo labai įvairiai - ir pagal lenkišką, ir pagal anglišką rašybą, ir su galūnėmis, ir be: Abrachinsky, Abraczinsai, Sabaliauckene, Babeackas, Bakszis, Bakszys, Baranauckas, Bartkiawiczus, Bessaparis, Besuspraris, Bickauskas, Blewas, Kutchinskas, Kutchinsky... (Visa tai - nuo Šenandoriaus apylinkių lietuvių kapinių antkapių).
Didžiausio pasaulyje tuo metu lietuviško laikraščio Saulė leidėjų kapas Mahanojaus lietuvių kapinėse, pietiniame Anglies regione
Visame Anglies regione yra galimybių nusileisti į senas šachtas ir patirti, ką jautė sunkiai plušdami lietuviai, nueiti į kasybos muziejus, kur tarp svarbiausių regiono tautybių irgi minimi lietuviai, ir t.t.
Dar vienas anglies miestas, kur būta daug lietuvių - nuo kitų lietuivų "kolonijų" nutolęs Duboizas. Ten yra lietuvių bažnyčia, kapinės.
Duboizo lietuvių bažnyčia Pensilvanijoje.
Lietuviškos vietos Pensilvanijos didmiesčiuose
Daug lietuviško yra ir Pensilvanijos sostinėje Filadelfijoje. Ten veikia trys lietuvių bažnyčios, dvi kurių (Šv. Kazimiero ir Andriejaus) pasižymi itin tautiniais interjerais, perteikianičais ne vien religijos, bet ir Lietuvos istoriją. Ten yra Lietuvių muzikos salė - Lietuvių klubas senesnis už pačią Lietuvos Respubliką. Priešingai Anglies regionui, Filadelfijoje dalis lietuvių yra kilę ne iš angliakasių, bet imigravę vėliau: po Antrojo pasaulinio karo ar šiais laikais. Bendruomenė ten gyvesnė ir kadangi daug kas tebeveikia, tai puiki vieta patirti tokią lietuvių bendruomenę, kokia ji buvo kažkada, su kasmetėmis lietuviškomis mugėmis, lietuviška mokykla prie bažnyčios ir t.t.
Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje.
Lietuviško paveldo nemažai ir Pitsburge, buvusioje Amerikos plieno sostinėje, į kurio metalurgijos fabrikus prieškariu ir tarpukariu vagonais vežtas anglis iš Anglies regiono. Ten yra viena įspūdingiausių visos Amerikos lietuivškų vietų: Tarpukario Lietuvos lėšomis sukurta Lietuvių auditorija Pitsburgo universitete, kurios interjeras subtiliai perteikia lietuvybę. Kartu su kitomis tautinėmis auditorijomis, ją yra populiaru lankyti amerikiečių turistams. Tiesa, be šios auditorijos, Pitsburge mažai kas lietuviško veikia: bažnyčios uždarytos dar ~1990 m., vienuolynas neseniai nugriautas. Tačiau yra dvejos didelės lietuvių kapinės galima pasigerėti buvusių lietuivškų pastatų didybe, Vyčiais dekore ir t.t.
Lietuvių klasė Pitsburgo Mokymosi katedroje
Taip pat mažesnės lietuvių bendruomenės su savo bažnyčiomis buvo ir Istone [Easton] bei Redinge [Reading].
1930 m. net trys Pensilvanijos miestai pateko į daugiausiai skaičiumi (ne procentu) lietuvių turėjusių Amerikos didmiesčių sąrašą (tai vienintelė tokia valstija): Filadelfija buvo trečia (po Čikagos ir Niujorko), Pitsburgas aštuntas, o Skrantonas - dešimtas.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijų metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Pensilvanijos valstijoje žemėlapis
Dalintis:
Šenandas ir Pietinis Anglies regionas, Pensilvanija
Pietinis Pensilvanijos Anglies regionas dar yra vadinamas "Mažąja Lietuva" (Little Lithuania) - šitiek jo miesteliuose gyvena lietuvių (didžiausias procentas Amerikoje!), šitoks svarbus jis kadaise buvo lietuvių kultūrai (būtent čia išleistas pirmasis lietuviškas romanas). Kone kiekvienas miestelis čia turi (ar turėjo) lietuvišką bažnyčią, kapines, klubus.
Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje
Lietuvių bažnyčios stebina savo vitražų puošnumu (o juk visa tai savo aukomis sukūrė skurdūs lietuviai angliakasiai). Lietuvių kapinėse įdomu paskaityti ant antkapių surašytas prieš 100 metų mirusių lietuvių trumpas gyvenimo istorijas senąja lietuvių kalba (kur gimė, kaip mirė...), didesnėse – pažiūrėti puošnius paminklus ir antkapius. Be to, regione yra svarbių visai Lietuvos istorijai vietų, pastatų su lietuviškais simboliais fasaduose.
Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu
Aplink - rūdijančios anglies kasyklų, ~1900 m. taip masinusių lietuvius, liekanos, kasimo atliekų krūvos. Ir daug miestelių tiesiomis gatvėmis ir apleistais pastatais: kadaise jie sustatyti itin tankiai, kad kuo daugiau liktų vietos kasykloms, o dabar gyventojų mažiau nei galėtų būti, boluoja apleisti pastatai, išgriovus pastatus likę tuštii sklypai.
Hazletono lietuvių bažnyčia
Iš viso regione lietuviai sudaro 5% žmonių. Čionykštė Skuikilo apygarda yra lietuviškiausia Amerikoje.
Griaunamas anglių skaldymo pastatas netoli Šenandoriaus. Jis - jau vienas paskutinių iš daugybės, kuriuose dirbdavo tūkstančiai lietuvių
Šenandorius (Shenandoah) - Amerikos Vilnius
Regiono širdis - Šenandorius (Shenandoah, 5500 gyv.), dar vadinamas Šenandu, pravardžiuotas Amerikos Vilniumi. Lietuvių čia net šiandien per 14 proc. Šenandoriaus lietuvybės širdis ilgiau nei šimtmetį buvo 1891 m. neogotikinė dvibokštė Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia, giliausią lietuvišką istoriją turėjusi bažnyčia visame Amerikos žemyne, pilna lietuviško meno, kurį kūrė ar iš menkų algų pirko lietuviai šachtininkai. Ji buvo net pripažinta paveldu, bet po kontroversiško proceso ir nepaisant lietuvių protestų ir to, kad tai buvo vienintelė ant tvirtos žemės pastatyta miestelio bažnyčia, vyskupijos sprendimu Šv. Jurgio bažnyčia nugriauta. Lėšas, kurias buvo surinkęs bažnyčios pripažinimui paveldu, lietuvių komitetas skyrė atminimo lentai, kurioje pagerbiama Pietinio Pensilvanijos Anglies regiono "Mažoji Lietuva" (ji stovi pačiame Šenandoriaus centre - Centre ir Main gatvių kampe).
Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka
Pravardė "Amerikos Vilnius" nestebina: šis miestas net 40 metų turėjo lietuvius merus ir būtent čia 1904 m. išleistas pirmasis lietuviškas romanas "Algimantas" (autorius - V.Pietaris) - dar tada, kai į Lietuvą lietuvišką spaudą tegalėdavo įnešti knygnešiai ("Algimanto" leidykla „Dirva“ stovėjo 15 W Oak St; neaišku, ar dabar ten tas pats pastatas). Taigi, Šenandoriaus reikšmė lietuvių literatūrai panaši kaip Tilžės ar Karaliaučiaus. Tais laikais miestelio būta daug didesnio: ~20 000 žmonių (kai kuriuose šaltiniuose - 40 000), iš jų ketvirtis lietuviai; tuo metu "Ripley's believe it or not" skelbė, kad Šenandorius yra tankiausiai planetoje gyvenama vieta.
Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas
Toks mažėjimas būdingas visiems regiono miesteliams: nuo 1930 m. jie susitraukė bent perpus, kai kuriuose teliko vos ketvirtis buvusių gyventojų. Gal tai ir išsaugojo lietuvių kultūrą: naujų imigrantų (juodaodžių, lotynų amerikiečių) čia iki pat 2000 m. buvo mažai, tad senosios bendruomenės toliau vyrauja. Kai lietuvių šitiek daug nemaža tikimybė susirasti vyrą ar žmoną irgi lietuvį: būna kad net trečioje ar ketvirtoje kartoje žmogus yra grynakraujis lietuvis.
Visgi tam, kas yra dabar, toli iki to, kas kadaise buvo. ~1898 m. miestelyje lietuviams priklausė: 59 tavernos, 17 parduotuvių, 5 mėsos turgūs, 4 siuvyklos, 8 akmentašyklos, 3 kirpyklos, šaltkalvis, 5 laidojimo namai, 5 arklidės ir 2 leidyklos! Kažin, ar kuris pačios Lietuvos miestas galėjo tam prilygti - juk Lietuvos verslus anuomet valdė žydai, lenkai ir vokiečiai.
Šenandoriaus aukštumų lietuvių kapinės
Anų laikų didybė atsispindi net šešiose miestelio lietuvių kapinėse, kuriose - tūkstančiai kapų. Tai – daugiausiai lietuvių kapinių vienoje vietoje visoje Amerikoje. Seniausios yra Šv. Jurgio kapinės, kuriose laidota nuo 1892 iki 1934 m. Ties jų įėjimu – lietuviškas užrašas, o vienas kapų yra Andriaus Strupinsko, kuris buvo pirmasis lietuvis kunigas Amerikoje (tas kapas, be antkapio, pažymėtas ir naujai pastatyta lentele, kad jį būtų lengviau rasti).
Bet čia, kaip ir kitur Anglies regione, geriau kapinėse ne ieškoti konkrečių kapų, o paskaityti įrašus, kurių kai kurie - labai išsamūs, rašo, kur gimė, kaip mirė, be to, visur vartojama senoji lietuvių kalba, o pavardės visaip iškraipytos: čia sulenkintos, čia suanglintos. Juk dauguma imigrantų būdavo beraščiai ir į Amerikos dokumentus pavardes imigracijos pareigūnai įrašydavo tokias, kokias išgirsdavo. Taip "Antanas Jonauskas" tapo "Anthony Yanousky", "Adomas Sinkevičius" - "Adam Sincavage" ir pan. Yra tarmiški užrašai "Matka Mariona Siklakienie", "Tevas Mateušes Stiklakis" ir pan.
Šv. Jurgio lietuvių kapinių įėjimas
Kalvarijos Mergelės kapinės įkurtos 1911 m. po konflikto tarp kunigo ir parapijiečių (kitais duomenimis, po šio konflikto įkurtos kitos kapinės). Parapijiečiai įkūrė savo privačias kapines ir, paėmę bažnyčios pastato valdymą, net pasiskambindavo varpais, kai ten eidavo laidotuvių procesijos (kunigas tose laidotuvėse atsisakydavo dalyvauti).
Senas kapas Kalvarijos Mergelės kapinėse
Šitokie konfliktai buvo apėmę daug ankstyvųjų (~1900 m.) Amerikos lietuvių parapijų. Mat lietuviai, paaukoję sunkiai šachtose uždirbtus pinigus bažnyčiai, bijojo, kad kunigai netinkamai valdys turtą (pvz. nebelaikys lietuviškų mišių, dėl kurių jie ir statėsi bažnyčias), todėl jie reikalavo, kad bažnyčių turtas priklausytų jiems, o kunigai tik gautų algą. Tačiau Romos katalikų bažnyčia reikalavo turtą (ypač bažnyčių pastatus) perduoti jai.
Viena pagrindinių priežasčių tokiems konfliktams buvo ta, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuviai (ir Amerikos lietuviai) buvo susiskaldę į kelias stovyklas: labai religingų ir tų, kuriems Amerikos lietuvių bažnyčios buvo reikalingos labiau kaip erdvė tautinei veiklai (juk ten kas sekmadienį susitikdavo lietuviai, kartu švęsdavo, šokdavo liaudiškus šokius ir t.t.). Pastarieji netgi skųsdavosi, kad religinės apeigos bažnyčioje vyksta per ilgai; kunigai žiūrėdavo kreivai, kaip į nelabai tikinčius ar katalikus-apsimetėlius. Būtent ši tautiškai nusiteikusių lietuvių grupė ir turėdavo didžiausią įtaką tarp tų, kurie reikalaudavo bažnyčias perduoti valdyti nekunigams.
Ilgainiui Romos katalikų bažnyčia per teismus perėmė Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios valdymą, ir Kalvarijos Mergelės lietuvių kapinės irgi tapo katalikiškomis. Tačiau, atrodo, ~1900 m. pasauliečių aktyvistai buvo teisūs: bažnyčioje, statytoje jų pinigais, ne tik neliko lietuviškų mišių, ji dargi buvo nugriauta; jos akmenis dar gali pamatyti suverstus prie Kalvarijos Mergelės kapinių. Iš pradžių Romos katalikų bažnyčia žadėjo iš tų akmenų lietuviams sumūryti bent simbolinę varpinę, tačiau pažadus pamiršo.
Bažnyčios akmenys Šenandoriaus kapinėse
Katalikai lietuviai Šenandoriuje laikui bėgant įsteigė dar tris naujesnes kapines. Lurdo Mergelės lietuvių kapinėse įspūdingiausias memorialas – Aleksandro ir Viktorijos Semenių šeimos Lurdas su lietuviškais užrašais. Fatimos Mergelės lietuvių kapinės turi panašų Lurdą kunigui Juozapui Antanui Karaliui, kuris 41 metus tarnavo Šenandoriaus lietuvių bažnyčios klebonu ir būtent jis pasiekė galutinę pergalę prieš pasauliečius perimdamas bažnyčią Vatikano naudai. Taip pat jis ženkliai rėmė sovietų okupuotą Lietuvą.
Semenių šeimos Lurdas Šenandoriuje
Kunigo Karaliaus lurdas Šenandoriuje
Šenandoriaus Aušros Vartų kapinės (angliškai vadinamos Aušros Mergelės – Lady of Dawn – kapinėmis) turi išlikusius lietuviškus vartus su lietuviškais užrašais ir bareljefais.
Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas
Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas
Aušros Vartų kapinių bareljefas
Įdomi ir sena Amerikos lietuvių ložės Laisvės kapinių (Liberty Cemetery of the Supreme Lodge of Lithuanians in America) istorija - čia palaidoti ~50 1900 m. galingos organizacijos narių. Organizacija sekė Jonu Šliūpu – kairiuoju, kritikavusiu katalikų bažnyčią. Šliūpo sekėjai paprastai bažnyčios nelankydavo, o lietuviškai veiklai įsteigdavo atskirus lietuvių klubus, taip pat neretai turėdavo ir atskiras nereligines kapines. Tačiau Ložė, kaip ir kitos panašios organizacijos, ilgainiui išmirė, nes po Antrojo pasaulinio karo lietuviai smarkiai nusiteikė prieš kairiuosius pamatę, kaip elgiasi sovietų okupantai Lietuvoje. Nebelikus kam prižiūrėti kapinių jos – labiausiai apleistos ir liūdniausios Šenandoriuje.
Šenandoriaus Lietuvių laisvės kapinių įėjimas
Nuo Šenandoriaus Aukštumų šlaito gražiai matosi Šenandoriaus miestas. Kadaise jame dominavo du neogotikiniai lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios bokštai. Bažnyčia neužmiršta, dar pamatysi net ją prisiminti raginančių reklamų, kurias užsakė vietos lietuviai.
Į Šenandorių taip pat ketiname perkelti ir Lietuvių muziejų iš Frakvilio (žr. žemiau).
Šenandoriaus apylinkės: gretimi lietuviški miesteliai
Nuo Šenandoriaus iki aplinkinių "lietuviškų" miestelių ir kaimų tėra keli ar keliolika kilometrų. Tačiau lietuviai atsikėlė čia dar tada, kai pasaulis tik svajojo apie automobilius, o nuvykti ir tokį atstumą vežimais ar pėsčiom buvo sunku. Tad kiekviename kaime pastatyta sava lietuviška bažnytėlė: visos nedidelės, su vienu bokštu ar išvis be jų.
Kai lietuvių buvo šitiek daug, tradicijas saugoti buvo lengviau - dar ~1970 m. lietuviškų bažnyčių lankomumas kilo, kai kitų etninių parapijų jau smuko; kai kurios lietuvių parapijos ~1985 m. dar net pasistatė naujas bažnyčias (todėl, nors visos parapijos senos, kelių bažnyčių pastatai modernūs).
Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė
Visgi 2008 m. vyskupijos nusprendė sujungti kiekvieno miestelio etnines parapijas į vieną. Šiaip ar taip, lietuviškos pamaldos niekur jau seniai nelaikomos: juk praėjo trys ar penkios kartos nuo angliakasių imigrantų - tad vyskupijai atrodė nelogiška laikyti be paliovos mažėjančiuose kaimuose po kelias bažnyčias. Bet bažnyčios su jų senais lietuviškais užrašais, lietuvybe dvelkiančiu dekoru yra svarbūs kultūros ir istorijos židiniai, todėl jas bendruomenės visomis išgalėmis gina. Nors kalba nunyko, kitos lietuviškos tradicijos (rankdarbiai, tautiniai šokiai, maistas) puoselėjamos.
Daugelyje Anglies regiono miestelių ant stulpų kabo Amerikos karų veteranų nuotraukos ir pavardės. Tai leidžia pamatyti, kiek miestelyje būta lietuvių: juk lietuvių pavardės dažnai (bet, dėl suanglinimo, tikrai ne visada) baigiasi "as" ar "is".
Frakvilio lietuvių kvartalas, muziejus ir kapinės
Vienas miestelių, kur lietuvybės likę daugiausiai - Frakvilis (šiandien – 4000 gyv., 1930 m. – 8000). Visas jo kvartalas aplink Apreiškimo Mergelei Marijai (Anncuiation BVM) bažnyčią - lietuviškas. Prie bažnyčios durų, ant jos kertinio akmens - ir lietuviški užrašai („Apreiškimo parapija“, „Apreiškimo Panales Švenč Banyčia 1934“), bokšte – lietuviškas kryžius-saulė. Viduje – lietuviški vitražai, Aušros Vartų Marijos paveikslas. Bažnyčia atidaryta, bet naudojama rečiau ir nebėra oficialiai lietuviška, todėl kai kurios lietuviškos detalės panaikintos (šitaip pasielgta daug kur Pietiniame Anglies regione).
Frakvilio lietuvių bažnyčia
Kvartale prie bažnyčios - Lietuvių muziejus (2022 m. jis uždarytas, o eksponatai bus perkeliami į naujas patalpas Šenandoriuje). Muziejus įkurtas 1982 m., jis surinkęs daug daiktų, kuriuos su savimi XIX a. atsivežė lietuvių imigrantai, šeimos relikvijų. Tuo metu lietuviai labiau domėjosi Tėvyne, o ne savo gyvenimu Amerikoje, ir kolekcionavo lietuviškus daiktelius, tačiau ilgainiui surinkta ir įdomių eksponatų susijusių su Pietinio anglies regiono lietuviais: daugybės čia veikusių brolijų ir seserijų ženklai, nešioti prisisegus prie drabužių ar laidotuvių nuotraukos – jas siųsdavo per „Geležinę uždangą“ iš ar į Sovietų Sąjungą, kad giminės anapus pamatytų, kas miręs, o kas gyvas (nes tekstą sovietai cenzūruodavo). Yra lietuviškų liaudies dirbinių, kuriuos sukūrė niekada Lietuvoje nebuvę vietos lietuviai, senų Amerikos lietuvių laikraščių ir kt. Labai pageidautina lankyti kartu su kuo nors, kas išmano eksponatus ir gali daug papasakoti (kadangi jau susitarsite dėl įleidimo, turėtų atsirasti ir toks žmogus).
Frakvilio lietuvių muziejus
Frakvilio lietuvių muziejaus viduje
Brolijos simbolis Frakvilio muziejuje
Lietuvių mitingas tarpuakrinėje nuotraukoje Frakvilio lietuvių muziejuje
Greta - Frakvilio lietuvių kvartalo raudonaplytė Apreiškimo parapijos salė (1957 m.).
Atokiau nuo lietuviškojo kvartalo, miestelio vakaruose yra didelės Frakvilio lietuvių kapinės, kuriose laidoti ne vien Frakvilio, bet ir aplinkinių miestelių lietuviai. Oficialiai ten veikia kelios skirtingų parapijų kapinės (Žirardvilio ir Maizevilio - 1956 m., Frakvilio - 1945 m.), bet matomų ribų tarp jų nėra.
Frakvilio kapinių įėjimas
Mahanojaus lietuvių bažnyčia, kapinės
Kaip lietuvių literatūrai svarbus Šenandorius, lietuvių muzikai - Mahanojus (Mahanoy City; 4000 gyv. šiandien, 16000 gyv. 1910 m.). Mat anuomečiai angliakasiai čia įkūrė pirmąjį lietuvišką pučiamųjų orkestrą: "Mainerių orkestrą".
Miestelyje yra Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, statyta 1888-1893 m. ir seniausia regione. Priešingai daugeliui kitų Pietinio Anglies regiono gyvenviečių, 2008 m. sujungiant Mahanojaus parapijas nutarta palikti pagrindine būtent lietuvių bažnyčią. Tiesa, ji pervadinta Motinos Teresės, ją aplankiusios 1995 m., garbei ir smarkiai rekonstruota, panaikinant kai kurias tautines detales. Pertapytas vidus – už altoriaus dabar visų šešių sujungtų miestelio parapijų pavadinimuose figūravusių šventųjų vaizdų freska. Viena dar likusi lietuviška detalė – vitražai, ant kurių lietuvių aukotojų pavardės. Tiesa, tai nėra autentiški XIX a. vitražai: jie sukurti XX a. viduryje vietoje senųjų. Todėl, be lietuviškų pavardžių, užrašai ant jų angliški, nes tuo metu daugelis lietuvių angliškai jau mokėjo panašiai ar net geriau, nei lietuviškai, buvo gimę JAV. Tačiau antrame aukšte prie choro išlikę seni XIX a. vitražai su lietuviškais užrašais. Siekiant, kad bažnyčia kuo labiau atspindėtų ir uždarytąsias bažnyčias, prie jos pastatyta papildoma siena, ant kurios iškabinti uždarytų bažnyčių vitražai.
Mahonjaus lietuvių bažnyčia
Mahanojaus lietuvių bažnyčios vidus
Mahanojuje lietuviškų pastatų buvo gerokai daugiau - deja, daugelis jų nugriauti 2010 m. ir vėliau.
Mažytis Mahanojus garsėjo ir kaip miestas, kuriame leistas vienu metu didžiausias pasaulyje laikraštis lietuvių kalba – „Saulė“. Paskutinė didžiulė medinė trijų aukštų jo leidykla, tatyta 1916 m., nugriauta 2021 m. (laikraštis, ėjęs nuo 1888 m., nustojo būti leidžiamas 1959 m., kai anglų kalba jau stūmė lietuvių kalbą iš daugelio šeimų – ypač mišrių). Visgi, vien pažiūrėti iš išorės pastatas įspūdingas.
"Saulės" lietuvių laikraščio leidykla
Saulės lietuvių laikraščio leidykla (fasadas)
Lietuviams Mahanojuje priklausė ir Lietuvių bankas, kurio pastatas, deja, nugriautas 2023 m. Įdomu, kad banką įsteigė kunigas (Simonas Pautienius), mat tų laikų Amerikoje tokie tautiniai bankai būdavo labiau socialinė paslauga nei verslas: tiesiog, vietiniai bankai nenorėdavo skolinti imigrantams. Tačiau bėgant metams it šiai diskriminacijai palaipsniui pasibaigus, šios priežasties banko egzistavimui neliko, Antrojo pasaulinio karo laikais bankas susijungė su kitu JAV banku. Paskutiniu savo laikotarpiu pastatas stovėjo tuščias. Ant pastato fasado buvo datos 1903-1923.
Mahanojaus lietuvių bankas (su arkiniu langu) iki nugriovimo
Mahanojaus lietuvių banko vidus iki nugriovimo
Mahanojuje stovėjo dar daugiau lietuvikų pastatų: lietuvių mokykla (uždaryta 1972 n., nugriauta 2010 m., dabar ten apjungtosios parapijos parkingas) ir lietuvių vienuolynas, kuris tebestovi, tačiau vienuolės ten nebe lietuvės ir lietuviškų detalių viduje nelikę.
Į pietus nuo miestelio, tarp kitų kapinių, stūksančios Šv. Juozapo lietuvių kapinės labiausiai stebina Bočkauskų šeimos kapu su įspūdinga statula. Bočkauskai – tai „Saulės“ leidėjai, o jų kape atsispindi to meto lietuvių-lenkų kultūrų konkurencija, kai tokios kilmingos šeimos neapsispręsdavo, ar jie labiau lietuviai, ar lenkai. Dėl šios priežasties kai kurių Bočkauskų pavardės antkapiuose išraižytos sulenkintai (Bockowski), kai kurių – lietuviškai (Boczkauskas, ne Bočkauskas, nes „č“ raidė dar nebuvo įsivyravusi).
Leidėjų Bočkauskų kapas Mahanojuje
Paties leidėjo Bočkausko kapas
Be to, į šiaurę nuo Mahanojaus yra ir dar vienos, senosios Mahanojaus lietuvių kapinės. Jos - visiškai apleistos, užaugusios mišku, antkapiai išvartyti. Jas Šv. Juozapo parapija įsteigė dar 1922 m. (tokia data lietuviškai parašyta ant vartų), pradėti laidoti lietuviai, tačiau tada paaiškėjo, kad vandenys ten per aukštai, žemė kapinėms netinkama, ir nutarta steigti naujas kapines (žr. aukščiau). Palaidotų žmonių artimiesiems siūlyta juos perlaidoti, bet ne visi tam turėjo ar skyrė lėšų, tad dalis lietuvių taip ir pasiliko pamirštose, neprižiūrimose senosiose kapinėse.
Apleistos senosios Mahanojaus lietuvių kapinės
Apleistos senosios Mahanojaus lietuvių kapinės
Maizevilis ir Žirardvilis: lietuvių bažnyčios ir gatvė
Maizevilyje buvo vienintelė JAV Šiluvos Marijos bažnyčia (14 North Nice Street). Ji statyta 1967 m. senajai - Šv. Liudviko - sudegus. Parapijiečiai - daugiausiai jau gimę Amerikoje – parinko naujajai bažnyčiai lietuviškesnį pavadinimą, juk buvo Lietuvos sovietinės okupacijos laikai ir lietuvybė buvo labai aktuali. Bažnyčios vidus irgi buvo įrengtas labai lietuviškai, tačiau dabar bažnyčia uždaryta, užrakinta.
Maizevilio Šiluvos Mergelės lietuvių bažnyčia
Maizevilio ir gretimo Gilbertono kaimų gyventojų netektys net pietinio Anglies regiono mastais milžiniškos: nuo 5500 gyv. 1910 m. jie susitraukė iki vos 750 gyv. šiandien.
Kaime tebeliko vienintelis JAV Šiluvos Marijos bulvaras (Our Lady of Šiluva Blvd), įkurtas panašiu metu, kaip ir bažnyčia: iš tikro tai buvęs užvažiavimas ant dabar panaikinto kelio. Tiesa, lentelės su gatvės pavadinimu ten nerasi, jis pažymėtas tik planuose.
Maizevilio Šiluvos Mergelės bulvaras (nueina tolyn)
Žirardvilio (Girardville, 1500 gyv. šiandien, 5000 gyv. 1930 m.) Šv. Vincento pauliečio lietuvių bažnyčia - viena vos trijų pietiniame Anglies regione dar reguliariai veikiančių lietuviškų bažnyčių. Pirmąsias mišias 1904 m. parapija laikydavo operos teatre (aišku, jo, stovėjusio 27 E. Main St., seniai nebeliko: miesteliui tampant kaimu jis paverstas kinu, riedučių sale ir galiausiai nugriautas). Dabartinė mūrinė anglų neogotikos stiliaus bažnyčia stovi nuo 1926 m., puošnus interjeras 1978 m. perdažytas paprasčiau; išliko seni vitražai, kurių viename - net trispalvė ir Jogailos kryžius. Daug lietuviškų pavardžių tarp aukotojų atskriems meno kūrniams.
Žirardvilio lietuvių bažnyčia
Nors mišios lietuviškai nebevyksta seniai, bažnyčia didžiuojasi savo kilme ir, kaip įprasta JAV, mažumų kultūra akcentuojama, kol dar yra ką akcentuoti. Net oficialiame parapijos tinklapyje skelbiama "Mūsų šaknys visad bus Lietuvoje", įterpiama lietuviškų frazių, tegu ir verstų su žodynu (pvz. "May the Name of Jesus Christ be praised forever" išversta "Gegužes Jezaus Kristaus Vardas buti giriamas amžinai!"). Tiesa, pati parapija jau panaikinta, bet bažnyčia veikia.
Žirardvilio lietuvių bažnyčios vitražas
Toliau į pietus: lietuviškas paveldas palei 209 kelią
209 kelias driekiasi 15-25 km į pietus nuo Šenandoriaus ir palei jį pilna kitų lietuviškų anglies miestelių.
Ten esančioje Tamakvoje yra ir trečioji tebeveikianti regiono lietuviška bažnyčia. Tai - Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia (307 Pine St), kuri yra garsaus Amerikos lietuvių skulptoriaus ir architekto V. K. Jonyno kūrinys (1976 m.), persmelktas unikaliu jo stiliumi. Bokštą karūnuoja lietuviškas kryžius saulė. Išorinis lietuviškas kryžius nuimtas ir pakeistas paprastu. Apskritai, Alentauno vyskupija (kuriai priklauso pietinis Anglies regionas) itin agresyviai naikino bažnyčių tautiškumą, todėl nors lietuviškos detalės kitose JAV bažnyčiose, kurios oficialiai nebesivadina lietuviškomis, pasiliko, Anglies regione jos buvo sunaikintos (išskyrus tas, kurias pakeisti būtų labai brangu, pvz. vitražus). Pati bažnyčia ~2018 m. smarkiai rekonstruota, prarado dalį Jonyno užmanymo. Pvz. kryžiaus kelio stotys pakeistos atvežtomis iš kitos bažnyčios, nuimtos statulos nuo priekio, dėl vandens tekėjimo pašalintas bokštelis, pakeistas dekoras už altoriaus. Daugelis nuimtų detalių liko parapijos patalpose (pvz. perkeltos į zakristiją). Tiesa, rekonstrukcija yra ir teigiamas dalykas iš tos pusės, kad ji reiškia, jog vyskupija nusprendė bažnyčią palikti kaip vienintelę mieste - Tamakvoje, kaip ir Mahanojuje, būtent į lietuvių bažnyčią, pervadintą Jono XIII vardu, sukeltos visos buvusios miesto parapijos. Naujoji Tamakvos bažnyčia yra sujungta su senąja, statyta 1927 m., kur lietuviai melsdavosi iki 1976 m. Ten dabar - parapijos salė, vyksta rengimas pirmai komunijai. Ta bažnyčia iš karto statyta kaip daugiafunkcis pastatas (mokyklai ir t.t.) su mintimi ateityje pastatyti "normalią" bažnyčią, kas padaryta 1976 m.
Tamakvos lietuvių bažnyčia iki rekonstrukcijos
Tamakvos lietuvių bažnyčios vidus
Tamakva regione vienas didesnių miestelių: turi 7000 gyv. ("Aukso amžiuje" čia gyveno 13 000 gyv.). Lietuvių 1906 m. gyveno 106 šeimos, 1917 m. 235 šeimos - žinant, kad šeimų tais laikais būta didelių, lietuviai galėjo sudaryti apie 10% tamakviečių. Anie žmonės dabar ilsisi miestelio pietuoe Owl Creek Road, kur yra Šv. Petro ir Povilo lietuviškos kapinės. Jų pažiba – seni apleisti vartai su užrašu „Lithuanian cemetery“ bei dviem trispalvėm po juo.
Tamakvos lietuvių kapinių vartai
Tomis pat kapinėmis naudojosi ~7 km į rytus nuo Tamakvos esančiame Koaldele (Coaldale) buvusi lietuvių parapija, kuriai priklausė Šv. Jono Krikštyojo bažnytėlė. Pastaroji uždaryta, o ir miestelis susitraukė labiau: nuo 7000 iki 2000 gyv. Ant bažnyčios kertinio akmens liko lietuviškas užrašas su 1914 05 10 data. Pastatą įsigijo žmogus, kuriam jis kėlė sentimentų, nes šiame pastate vedė savo lietuvę žmoną, krikštijo vaikus, ir nenorėjo, kad jis taptų sandėliu. Patys gyvena klebonijoje, o bažnyčia palikta kaip buvo. Vyskupija bandė išsimontuoti vitražus, išimti kertinį akmenį, bet, buvę parapijiečiai ir naujasis savininkas pasiekė, kad bažnyčia liktų kokia buvo, išskyrus tik tai, kad vyskupija panaikino ant vitražų buvusias lietuviškas aukotojų pavardes.
Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia
Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia
Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia
Šenandorius yra lietuviškiausias JAV miestelis tarp turinčiųjų virš 5000 gyv., bet jei skaičiuoti visus kaimus virš 1000 gyv. tuomet pirmauja Naujoji Filadelfija (New Philadelphia), kur lietuviais surašinėtojams prisistatė apie 25% gyventojų - daugiau, nei bet kurios kitos tautybės. ~1910 m. kai miestelio būta dvigubai didesnio čia tvyrojo rimta įtampa tarp dviejų tautų: lietuvių ir airių. Abi įsteigė po bažnyčią; kad ir kaip atrodytų keista tokio dydžio kaime, abi veikė beveik iki šiol; deja, 2008 m. lietuviškoji Švč. Širdies (Sacred Heart) bažnyčia (naujasis pastatas statytas 1984 m.) buvo uždaryta. Dabar ten – bažnyčios kavinė, veikianti kartą per savaitę. Joje tebesiūlomi lietuviški kugeliai, tačiau visus lietuviškus simbolius (tokius kaip Rūpintojėlis) vyskupija pašalino.
Buvusi Naujosios Filadelfijos lietuvių bažnyčia
Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)
Kad geriau suprastumėte, kiek įtakos turėjo lietuviai Nauojoje Filadelfijoje, žvilgtelkite į lietuvių mokyklos prie bažnyčios dydį (statyta 1926 m.). Ji apleista, be lietuviškų ženklų (tik pažiūrėjus pro įėjimo durų stiklą matosi lenta su lietuviška pavarde). Tebeveikia didžiulės Švč. Širdies lietuviškos kapinės.
Naujosios Filadelfijos lietuvių mokykla
Naujosios Filadelfijos lietuvių kapinės
Gretimas Midlporto kaimas dar 1948 m. (50 metų po didžiosios lietuvių imigracijos į Anglies regioną) turėjo pakankamai tautiškai nusiteikusių lietuvių, kad šie surinktų aukas savo kaime lietuvių bažnyčiai (nors Anglies regione yra ir naujesnių lietuvių bažnyčių, nauji pastatai kitur pastatyti nebent po gaisro ar plečiant esamas bažnyčias, o ši paskutinė įkurta plynoje vietoje). Tiesa, parapija ten neįkurta, kunigas atvykdavo iš Naujosios Filadelfijos. Dabar bažnyčia uždaryta, jokių lietuviškų detalių neliko.
Midlporto lietuvių bažnyčia
Mainersvilio (Minersville, 4000 gyv. šiandien, 9000 gyv. 1930 m.) Šv. Pranciškaus Asyžiečio lietuvių parapija irgi buvo pasmerkta uždarymui, bet žmonės pasiekė įspūdingą pergalę Vatikane: po jų skundo šis pripažino, kad vyskupas neteisėtai uždarė jų bažnyčią. Deja, vyskupas pralaimėjimo nesiruošia pripažinti ir bažnyčią atidarė tik simboliškai: mišios ten vyksta kartą per metus.
Mainersvilio lietuvių bažnyčia
Ant kalno virš bažnyčios stūkso didžiulė buvusi Mainsersvilio lietuvių mokykla (veikia kaip nelietuviška; lietuvybės ženklų nelikę).
Mainersvilio lietuvių mokykla
Atokiau miesto centro - Mainersvilio lietuvių kapinės, kuriose - didelis kryžius lietuviams, kariavusiems Antrajame pasauliniame kare.
Mainersvilio lietuvių kapinės - Antrojo pasaulinio karo paminklas
Mainersvilyje yra ir kitos lietuvių kapinės, Lietuvių laisvės kapinės. Jos apleistos, užaugusios, kyla į kalnelį.
Mainersvilio Lietuvių laisvės kapinės
Sent Klero miestelio (3000 gyv. šiandien, 7000 gyv. 1930 m.) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios (441 South Nicholas St, statyta 1917 m.) prieigose dar gali pamatyti paskutinio mišias ten laikiusio lietuvio kunigo Jankaičio pavardę, bet, nors viskas palikta kaip buvo, pastatas – apleistas.
Sent Klero lietuvių bažnyčia
Sent Klero lietuvių bažnyčios informacinė lenta su kunigo pavarde
Sent Klere Šv. Kazimiero lietuvių kapinės (atidarytos 1929 m.), kurių pažiba - Šv. Kazimiero paminklas. Sent Klero vakaruose dar yra nereliginės Lietuvos sūnų kapinės, besidalinančios teritorija su Šv. Marijos kapinėmis.
Šv. Kazimieras Sent Klero lietuvių kapinėse
Sent Klero Lietuos sūnų kapinės
Palei 209-ąjį kelią yra ir Lakewood parkas, kuriame kasmet venčiamos Lietuvių dienos. Lietuivų dienos - seniausias kasmet be pertraukos vykstantis etninis renginys JAV. Jos vyksta nuo 1914 m., iš kurių 1922-1984 ir nuo 2021 m. - Lakewood parke. Lietuvių dienų data - savaitgalis, artimiausias Žolinei. Seniau Lietuvių dienos vykdavo vieną dieną per pačią Žolinę, lietuviai specialiai imdavo ne darbo dieną, jų atvažiuodavo ir 30000, važiuodvo 13 traukinių. Būdavo įprasta (ir iki šiol kartais pasitaiko), kad tuo metu regiono lietuviai prie namų iškeldavo trispalvę - tai tarsi Pensilvanijso lietuivų nacionalinė šventė. Šiais laikais ateina 1000-2000 žmonių, renginio metu vyksta lietuviškos muzikos koncertai, šokiai, veiklos, susijusios su Lietuvos kultūra ir istorija, lietuviškų prekių mugė.
Lietuvių dienų metu Lietuvių partizanų stovykloje
Lietuviškas paveldas į vakarus nuo Šenandoriaus
Į Vakarus nuo Šenandoriaus svarbiausias lietuvybės centras – Maunt Karmelio miestelis (Mt Carmel, 6 000 gyv. šiandien, 18 000 gyv. 1930 m.) miestelis. Ten ligi šiol veikia lietuvių klubas (309 S. Oak St.) trispalvėmis durimis.
Maunt Karmelio lietuvių klubas
Miestelis turi ir lietuviškas Šv. Kryžiaus kapines pietuose, Cemetary Road (~1500 kapų). Kaip ir kitur, kapinės pavadintos pagal lietuvių bažnyčią, kuri čia uždaryta 1992 m. Dabar ten – sandėlis, langai išdaužyti. Užrašas ant paminklinio akmens byloja „St. Krizaus liet. bazniczia 1892“.
Maunt Karmelio lietuvių bažnyčia
Maunt Karmelio lietuvių kapinės
Dar liūdniau atrodo didinga Maunt karmelio lietuvių mokykla, kartais pavadinama pirmąja tokia Amerikoje. Dabar ji apleista, tačiau fasade tebepamatysi lietuvišką užrašą, Vytį (tais laikais pastatas turėjo ir visa išore byloti lietuvybę), o kertinis akmuo skelbia „Įsteigta 1923 metais“.
Maunt Karmelio lietuvių mokykla
Maunt Karmelio bažnyčioje dirbo vienuolė Marija Kazimiera Kaupas imigravusi iš Ramygalos, kurią popiežius Benediktas XVI pripažino Dievo tarnaite - tai pirmas žingsnis kelyje į pripažinimą šventąja. 2015 m. miestelyje įkurtas Marijos Kaupas savanorystės centras, į kurį atvažiuoja koledžo studentai padėti vietos gyventojams.
Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta
Šamokino (Shamokin) miestelis garsėjo pirmąja Amerikoje lietuviška spaustuve (ten išleistas Marko Tvarausko lietuvių-anglų kalnų žodynas), ten taip pat buvo bokštuota lietuvių Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia, uždaryta 1995 m., nugriauta 2015 m. Veikia smukle tapęs Lietuvių klubas ir lietuvių kapinės.
Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.
Šamokino lietuvių klubas
Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės
Pakeliui iš Šenandoriaus į Maunt Karmelį galima stabtelėti Centralijoje kur sklypai be pastatų ir užaugę medžiais, nors keliai nutiesti. Miestelį nugriovė, nes po žeme degančios šachtos skleidžia dūmus. Kasyba regione nunyko, bet nepraėjo be pėdsakų.
Degantis ir apleistas Centralijos kaimas
Netoliese ir Ašlando kasykla į kurią gali nusileisti tie, kas nori sužinoti daugiau apie baisias prieškario lietuvių darbo sąlygas regione (nepaisant to, geresnes, nei tuo metu buvo Lietuvoje).
Leidžiantis į Ašlando kasyklą
Lietuviškas paveldas į rytus nuo Šenandoriaus
Didžiausias miestas į rytus nuo Šenandoriaus - Hazletonas (17 000 gyv. šiandien, 38 000 gyv. 1940 m.). Ir jo rusva lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (pradėta statyti 1911 m.) buvo didelis kelių pastatų kompleksas. Deja, 2010 m. ją vyskupija pardavė ispanakalbiams sekmininkams. Hazletono lietuvių kapinės (įkurtos 1886 m.) yra prie Cemetery road / E Broad street kampo, ten – gausu senų lietuviškų antkapinių įrašų.
Hazletono lietuvių bažnyčios kertinis akmuo
Hazletono lietuvių kapinės
Makadus (McAdoo; 2000 gyv. šiandien, 5000 gyv. 1930 m.) turėjo medinę lietuvišką Šv. Kazimiero bažnyčią netoli Cleveland ir Adams gatvių kampo, dabar ten gyvenamasis namas. Įdomu, kad bažnyčia gimė iš pasipriešinimo katalikybei: jos statytojai norėjo nepriklausyti nuo Vatikano. Bet 1928 m. ėmę ręsti bažnyčią susipyko tarpusavy, pritrūko pinigų ir galiausiai grįžo pas Romos katalikus, kurie bažnyčią priėmė. Tiesa, ji niekad neturėjo pakankamai lankytojų, kad turėtų kleboną.
Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar - gyvenamasis namas
Dėl sunkių darbo sąlygų šachtose lietuviai protestavo, bet anuomet darbininkų teisės nebuvo taip smarkiai ginamos, tad tai turėjo ir tragiškų pasekmių: kelis lietuvius nužudė policija kai jie 1897 m. sustreikavo ir rengė neteisėtą paradą Latimerio (Lattimer) miestelyje. Iš viso tądien žuvo 19 kasyklų darbininkų; atminimo lenta Harvude (Harwood), kur pradėtas žygis, liudija, kad aukos buvo "lenkai, lietuviai ir slovakai"; žudymo vietoje yra didesnis memorialas su žuvusiųjų sąrašu, jame viena pavardė su lietuviška galūne "-as", bet tais laikais dar nebuvo standartizuotos rašybos, kai kas emigravę galūnes "nusiimdavo". Latimerio žudynės JAV gerai žinomos, jos smarkiai išpūtė Pensilvanijos profsąjungų gretas. Neapsikentę sunkių sąlygų dalis Anglies regiono lietuvių prasigyvenę išsikėlė į aplinkines valstijas, pvz. Aukštutinį Niujorką.
Memorialas Latimerio žudynių vietoje
Memorialas Latimerio žudynių vietoje - aukų sąrašas
Latimerio streiko žygio pradžios atminimo lenta, kur paminėti lietuviai
Viena vieta pamatyti tokią aplinką, kokia ji buvo XIX a. regiono angliakasybos miesteliuose, kai į juos atsikėlė lietuviai - Eklio kasybos kaimas. Ten viskas likę kaip kadaise, seni mediniai namai. Tik muziejus pristatytas (jo pristatomajame filme minimi ir lietuviai). Muziejumi virsta ir pats miestelis, tačiau kol kas jame yra gyventojų: jie nevaromi, o, tiesiog, jiems išsikeliant naujų nuomininkų nebeieškoma.
Eklio angliakasių miestelio gatvė
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos dienoraštis
|
Nuo pat „Tikslas Amerika 2017“ laukiau nesulaukiau, kada galėsiu aplankyti Pietinį Pensilvanijos anglies regioną. Ne tik Amerikos lietuvių, bet ir visos Lietuvos istorijoje jis užima svarbią vietą – juk ten, Šenandoriuje (Shenandoah), išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas. Tame regione suformuotas pirmasis lietuviškas pučiamųjų orkestras. Ir dar daug tokių „pirmųjų“ tikriausiai buvo. Nes lietuviai ten pasuko dar 1865 m., kai pačioje Lietuvoje kentėjo priespaudą, kalbos draudimą. Nes lietuvių ten privažiavo tiek, kad kai kuriuose miesteliuose 10 ar 20% visų žmonių dar ir dabar, po 100-150 metų, prisistato esantys lietuvių kilmės. Nes lietuvių bažnyčios ten stovi kas keliolika kilometrų ir dar iš namų sužinojau apie galybę kitų įdomių lietuviškų vietų: lietuvių muziejų, šešias lietuvių kapines viena šalia kitos, atminimo lentą „Amerikos Lietuvai“... Ir lietuvių dienas, seniausią tautinį festivalį Amerikoje, tame krašte vykstantį jau virš 100 metų. Tiesa, po lengvo nusivylimo Šiauriniame anglies regione, į pietinį važiuoti kiek bijojau: gal ir ten beveik viskas jau sunykę? Juk apie Šv. Jurgio bažnyčios, seniausios lietuvių parapijos, griovimą Šenandoriuje tikriausiai girdėjo visi. Skaudžias istorijas apie jį pasakojo ir vietos lietuviai. Kad bažnyčia buvo suremontuota, turėjo milijoną dolerių sąskaitoje, kurį vyskupija atėmė. Kad bažnyčia buvo vienintelė mieste ant tvirtos žemės, o paliktoji lenkų Šv. Kazimiero bažnyčia yra virš šachtų, nestabili. Kad vyskupija griaudama žadėjo lietuviams pastatyti iš jos akmenų simbolinę varpinę, bet tuos akmenis lietuviai rado suverstus savo kapinių šone ir jie ten guli iki šiol. Apskritai, Alentauno vyskupija, kuriai priklauso Pietinis anglies regionas, pasirodė bene labiausiai nusiteikusi prieš bet kokį bažnyčių tautiškumą. Kitur, nors bažnyčia nebelietuviška, jos šventoriuje paliekami lietuviški paminklai, koplytstulpiai. O čia girdėjome istorijų, kad net ir palikus bažnyčią atidarytą nupjautas lietuviškas kryžius-saulė ir pastatytas paprastas, sąvartynan išmestas rūpintojėlis ir pan. Bent vitražus sunku išimti, tai juos, lietuviškais užrašais išpuoštus, palieka. Dėl to naikinimo labai gaila, nes pačių žmonių lietuviškas nusiteikimas ten didelis: daug Amerikos lietuvių bažnyčių uždarytos gana tyliai, nes, tiesiog, nebuvo jaunesnių žmonių, pasiryžusių jas ginti; gi Šenandoriaus lietuviai kovojo aršiai, deja, nesėkmingai. Šiaip ar taip, pietiniame anglies regione situacija pasirodė geresnė, nei galėjau tikėtis. Sutikome nemažai žmonių, kurie laikosi daugybės lietuviškų tradicijų – nuo kugelio iki margučių dažymo ar pasninko penktadieniais – nepaisant to, kad visi jų protėviai imigravo dar XIX a. Vieni lietuviai net užpirkę reklaminį stendą prie įvažiavimo į Šenandorių „Prisiminkime Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią“. Lietuvybę, tikriausiai, gelbėja didelis lietuvių procentas regione. Kai lietuvių šitiek daug, net ir ketvirtoje kartoje gali sutikti grynakraujų lietuvių ar bent tokių, pas kuriuos lietuviška kilmė vyrauja. Deja, kad ir kiek idealistiškai kalbėtume, kad ir maišyto kraujo žmogus gali būti lietuvis, beveik visi žmonės, kurie sutiko „Tikslas Amerika“ papasakoti apie lietuvišką paveldą, buvo grynakraujai lietuviai, keletas – 50 ir daugiau procentų lietuviai ir nė vieno, kuriam lietuvis būtų buvęs, tarkime, tik vienas iš senelių. Taip jau yra ir tą reikia suprasti: jei žmogus yra keleto tautybių kilmės, tai dėl jo dėmesio konkuruos keli identitetai. Lietuviškam identitetui, kaip ir lietuviškam paveldui, deja, konkuruoti kol kas sekasi sunkokai. Štai kodėl lietuvybė daug šimtmečių išsilaikė Punske, kur lietuvių yra dauguma (todėl ir beveik visos šeimos – nemišrios lietuviškos) ir gana neblogai „atstovėjo“ istorijos audras vietose kaip Šenandorius, kur lietuvių 14%, tačiau spėriai per pora kartų nunyko visur, kur lietuviai gyveno pramaišiui su kitataučiais ir sau poras rinkosi iš jų. Gal tai galima pakeisti. Gal lietuviškos vietos gali lietuvybe sudominti ir tą, kuriam lietuvių kilmė – tik viena iš daugelio. Bet, aišku, tai visada bus sudėtingiau, nei sudominti grynakraujį lietuvį. Ką lankyti? Šešios įdomiausios lietuviškos vietos pietiniame Anglies regione Atsidarius Pietinio Anglies regiono „Tikslas Amerika“ žemėlapį neabejotinai priblokš pažymėtų vietų gausa. Jų – beveik 60! Buvo tikras iššūkis tiek jų aplankyti, kai tam teturėjome vieną parą... Bet dėl išankstinio planavimo, vietos lietuvių pagalbos – pavyko. Visko į vieną straipsnį tikrai nesudėsi ir rekomenduojame paskaityti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėje. O čia aprašau tik įdomiausias vietas. 1.Šenandoriaus lietuvių kapinynas. Šešios lietuvių kapinės vienoje vietoje: ketverios katalikų, vienerios kunigo oponentų (kurie buvo užvaldę bažnyčią ir, laidodamiesi savo kapinėse, prieš kunigo valią net paskambindavo varpais), ir vienerios netikinčiųjų Šliūpo sekėjų „ložės“. Daugelis kapinių pilnos gražių paminklų su lietuviškais užrašais – neretai senesniais už pačią Lietuvos Respubliką, pasakojančiais tų žmonių gyvenimo istorijas: kur gimė, kur užaugo, kaip žuvo. Taip pat verta patyrinėti ir pavardes ant antkapių: kaip pasakojo po kapines vedžiojusi Setcavage šeima, iš Lietuvos atvykusieji nustemba, kokios keistos čia jos. Mat tais laikais (XIX a.) daug imigrantų būdavo beraščiai ir jų vardus imigracijos pareigūnai užrašydavo taip, kaip jiems susirodydavo: kas pagal anglišką rašybą, kas pagal lenkišką, vokišką ar net airišką. Pamėginę angliškai ištarti „Setcavage“ tikriausiai suprasite, kad tai „Setkevičiai“ (o galūnė „avage“ – visuomet „evičius“ ar „avičius“). Beje, kitos mus po regioną lydėjusios šeimos pavardė – Luschas – parašyta keičiant „š“ vokišku triraidžiu „sch“. 2.Frakvilio lietuvių muziejus. Sužinokite, kuo gyveno šio regiono lietuviai, koks buvo jų – tiksliau, imigrantų vaikų ir vaikaičių – santykis su Lietuva. Ten rasite draugijų, kurių bent kelioms prieš 100 metų priklausydavo kiekvienas Amerikos lietuvis, ženklelius (viena pusė – įprastinė, kita – gedului), vaizdus iš Lietuvių dienų kai jos būdavo tokios gausios, kad į jas veždavo keliolika traukinių per dieną, gausybę brangintų iš Lietuvos parsivežtų „tautinių relikvijų“ ir t.t. Kaip pasakojo vietiniai, tarp XIX a. eksponatų vyrauja daiktai iš Lietuvos, nes Amerikos lietuviai taip ilgėjosi savo tėvynės, kad jiems neatrodė svarbu užrašyti, fotografuoti tai, kas vyko jų „laikinojoje žemėje“; svarbiausia buvo kaupti tai, ką gavo iš Tėvynės. 3.Bent viena iš trijų dar reguliariau veikiančių lietuvių bažnyčių regione. Dažniausiai užeiti galima tik mišių metu, tad žvilgtelkite į jų grafikus ir pagal tai rinkitės, kurią lankyti. Labiausiai rekomenduočiau Tamakvos bažnyčią, sukurtą V. K. Jonyno, antroje vietoje seną Žirardvilio bažnyčią gražiais vitražais. Į Mahanojaus bažnyčią lengviausia patekti, nes ji vienintelė palikta kaip pagrindinė apjungtoje parapijoje, tačiau dėl pastarojo dalyko žymią dalį jos interjero pakeitė, ją pervadino Motinos Teresės garbei. 4.Šenandoriaus centras. Paėmę seną Šv. Jurgio bažnyčios nuotrauką, nueikite į tuščią sklypą, kuriame ji stovėjo, įsivaizduodami, kokią didybę nugriovė vyskupija. Aplankykite ir atminimo lentą „Little Lithuania“ bei vietą, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (tiesa, ten nieko nelikę – bet vieta irgi nusipelno atminimo lentos). 5.Su „Saulės“ laikraščiu susijusios vietos Mahanojuje. XIX a. pabaigoje tai, pasak vietos lietuvių, buvo didžiausias visame pasaulyje lietuviškas laikraštis. Išlikusi (nors apleista) triaukštė jo leidykla, jo leidėjų Bočkauskų giminės kapas. Apie šias vietas iš anksto nieko nežinojome – jas parodė vietos lietuviai. Nustebino, kad dalies leidėjo giminaičių pavardė antkapiuose įrašyta lietuviškai, dalis – lenkiškai, bet tai puikus atspindys regiono situacijos 100 metų atgal, kai dar buvo tik beįsišakinijąs supratimas, kad lietuviai yra atskira nuo lenkų tauta ir žmonės, ypač Lietuvos dvarininkų kilmės, abejodavo, ar jie lietuviai, ar lenkai. 6.Maunt Karmelio pastatų lietuviškas dekoras. Tame miestelyje galite rasti lietuvių klubą su trispalvėmis durimis, remiantis kai kuriais šaltiniais, seniausią lietuvių mokyklą Amerikoje (dekoruotą Vyčiu ir lietuviškais užrašais, deja, apleistą). Lietuviški užrašai išlikę ir ant apleistos bažnyčios. Pietiniame Anglies regione yra ir galimybių nusileisti į autentišką kasyklą, kur sunkiai dirbo lietuviai. Taip pat verta aplankyti Eklio miestelį – autentiškiausią išlikusį XIX a. „mainerių“ miestelį regione, tokį, kokius juos rasdavo imigruodavę lietuviai (šiandien – pusiau muziejus). Patirti Pietinį Anglies regioną nėra sunku – juk jis tik 140 mylių nuo Niujorko, kurį lanko dažnas turistas, ir tik 100 mylių nuo Filadelfijos. Jei keliausite po rytinę JAV dalį – būtinai užsukite ir į Pietinį Anglies regioną, kur prasidėjo Amerikos lietuvybė. Apskritai, Pensilvanijos pietiniame Anglies regione lietuvius žino ir nelietuviai. Prieš 50 metų tuos kraštus tyrinėjęs žurnalistas V. Būtėnas knygoje „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ rašė, kad dar tada, ~1977 m., netgi kai kurie nelietuviai – net arabai, juodaodžiai – buvo pramokę lietuviškai, nes tokioje lietuvių apsuptyje gyveno. Aišku, nieko panašaus nebėra, ir patys šiuolaikiniai lietuviai lietuviškai dažniausiai šneka tik ribotai. Bet klausimų „O kas ta Lietuva?“ regione nesulaukėme. Prieš lankydamiesi Pensilvanijos Anglies regione, padarėme eksperimentą: išplatinome angliškus pranešimus spaudai apie mūsų misiją ir lietuvišką paveldą vietos laikraščiams. Su žiniasklaida susisiekė ir vietos lietuviai. Lydėjo tikra sėkmė! Du žurnalistai pasitiko ir paėmė interviu (viena jų, tiesa, sumaišė carinę okupaciją su sovietine: turbūt amerikiečiams išvis sunku suprasti, kad okupacijų galėjo būti ne viena...). Dar ne vienas išspausdino ar internete paskelbė straipsnelius pagal mūsų pranešimą spaudai. Susidomėjo ir Bucknell koledžas, kurį apie mus, rodos, informavo kažkuris iš mūsų laiškus gavusių laikraščių. Maunt Karmelio miestelyje turi savanorystės centrą (pavadintą, beje, lietuvės Marijos Kaupaitės vardu): juos itin sudomino, kad regione išleistas pirmas lietuviškas romanas, ištyrinėti tai, sakė, galbūt duos užduotį studentams. Bendravimas su žiniasklaida tikrai pasiteisino – apie „Tikslas – Amerika“ perskaitė tūkstančiai amerikiečių, juk visiems malonu girdėti, kad jų regionas, šiaip jau atrodantis liūdnai (žmonių sparčiai mažėja, daug namų apleista) kažkam (Lietuvai, Amerikos lietuviams) – šitoks svarbus. Ir tokios žinios platinimas amerikiečiams – dar vienas raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą. Lietuvių palaikymas jam svarbus, bet jei jo svarbą supras, jį palaikys ir bent dalis nelietuvių – žinutė bus gerokai stipresnė. Aišku, tikėtis patekti į svarbiausius didmiesčių (Niujorko, Bostono, Filadelfijos) laikraščius kol kas būtų naivu - bet juk didmiesčiuose yra specializuota kultūrinė (pavledo) spauda, portalai, blogai... O žiniasklaidos susidomėjimas neretai auga kaip banga: kai kažką jau plačiai aprašo mažesnės žiniasklaidos priemonės, tai gali sudominti ir didesnes. Amerikos lietuvių žiniasklaida, tokia, kaip „Draugas“, aišku, labai svarbi, bet, be kontaktų su ja, Amerikos lietuviams visada gerai parašyti ir anglišką pranešimą spaudai, ir pabandyti pasiekti platesnę auditoriją: amerikiečių ir tų, kurie yra lietuvių kilmės, bet taip „atitrūkę nuo lietuvybės“, kad nieko lietuviško nebeseka, bet, žiūrėk, netikėtai perskaito straipsnį ir susidomi (tokių žmonių socialinės žiniasklaidos komentaruose po straipsniais apie „Tikslas – Amerika“ matėme labai labai daug). Kartais žiūrime į lietuvybės praradimą kaip į negrįžtamą procesą, bet gal nereikėtų. Ir nuostabios lietuviškos Amerikos vietos gali būti puikus tramplinas sudominti jų kilme tuos, kuriems apie ją tėvai papasakojo nedaug. Dažnam, beje, kilmė – tai ne tik Lietuva. Tai ir – Pensilvanijos Anglies regionas. Iš daugybės sutiktų „senųjų“ Amerikos lietuvių girdėjome tą pačią istoriją: „(pro)seneliai imigravo į Pensilvaniją, tėvai persikėlė į dabartinę valstiją“. Ir pamatyti vietas, kur ~1900 m. triūse kokios dvi giminės kartos jiems gali būti ne ką mažiau įdomu, nei išvysti Lietuvos kaimus, kuriuose iki ~1870 m. gyveno jų protėviai. Visa tai – lietuvių istorijos dalis. Augustinas Žemaitis, 2017 09 27-28. |
Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją
Augustinas Žemaitis iš Tikslas - Amerika su Setkevičių šeima
Tikslas - Amerika komanda su regiono lietuviais, padėjusiais jiems rugsėjo 28 d., tarp jų - Elaine Luschas
Tikslas - Amerika 2018 ekspedicijos į Pietinį Pensilvanijos anglies regioną dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Pietinis Pensilvanijos anglies regionas
|
Šamokinas - seniausia JAV lietuvių kolonija? Augustinas: „Aišku, didelė dalis tų vietų neatitiko kriterijų (nežymime, tarkime, atskirų nežymių lietuvių kapų, tik lietuvių kapines) arba jau buvo pažymėtos. Tačiau atsiuntė ir keliolika vertų dėmesio vietų, apie kurias nežinojome. Deja, kai paprašydavome koordinačių, net nurodydavome kaip tiksliai jas gauti iš internetinio žemėlapio, didelė dalis pašnekovų dingdavo arba nurodydavo apytiksliai: ne visiems tai paprasta. Ką gi, teko tikrinti patiems. Patikslinome McAdoo bažnyčios koordinates, pažymėjome Latimerio žudynių atminimo plokštę, kurioje minimi ir nužudyti streikuotojai lietuviai. Atradome Redingo lietuvių bažnyčią, pavyko užeiti į Istono: ten dabar – gana garsi Lou Reda kino studija, pats prodiuseris Scott Reda maloniai parodė, kaip bažnyčią pritaikė savo veiklai, pademonstravo, kaip montuojami filmai ir net suteikė žinių apie miesto lietuvių kapines. Bet daugiausiai darbo laukė Šamokine: įdomiausioje Rytų pakrantės vietoje tarp tų, kurias pernai praleidome. Praleidome ne dėl žinių apie ją trūkumo, o dėl laiko stokos. Mat Šamokinas, vadintas Šamukais ar Šamokyne – seniausia lietuvių „kolonija“ regione. Čia veikė pirma lietuvių leidykla, dar 1875 m. išleidusi pirmąjį istorijoje lietuvių-anglų kalbų žodyną. Šamokine išliko lietuvių kapinės, lietuvių klubas. Deja, vietoje lietuvių bažnyčios radome tik boluojančius griuvėsius (pradėjo griauti 2015 m., taip ir nebaigė). Palyginau su turima archyvine nuotrauka: tikrai ta pati vieta. Baugi tokia, ant kalnelio.“ Maunt Karmelio lietuvių klube pasijutome žvaigždėmis Aistė: „Niūrią pirmąją dieną Pensilvanijoje užbaigė netikėti siurprizai Maunt Karmelyje.“ Augustinas: „Kai lankėmės Maunt Karmelyje pernai, lietuvių klubo geltonai-žaliai-raudonos durys buvo užrakintos. Šiemet į gabaleliailietuvos Facebook netikėtai atėjo kvietimas užsukti vidun - ir, kadangi važiavome pro šalį, stabtelėjome. Deja, mus kvietęs vyras Džo Daukus tuo metu dirbo - bet baimintis, kaip čia prisistatysime, neteko. Pernai apie "Tikslas - Amerika 2017" rašė vietinė spauda ir, kadangi žurnalistai mus nufotografavo prie to klubo durų ir išspausdino tą nuotrauką laikraštyje - laikraščio iškarpos su mūsų nuotraukomis iki šiol kabo prie klubo įėjimo! Pasijutome kiek keistokai, bet smagiai. Dar smagiau buvo išgirsti, kad 1926 m. įsteigtas Maunt Karmelio lietuvių klubas toli gražu nenyksta: minėtas Džo Daukus, kuriam apie 30 m. ir jau kelios jo šeimos kartos gimė ir užaugo JAV, labai domisi Lietuvos istorija, pritraukė į klubą daug jaunesnių narių, svajoja aplankyti Lietuvą ir yra tikra klubo veiklos siela. Tikra atsvara senstančiai ir nykstančiai kitų miestelių lietuvybei. „Jis jaunas, bet jo siela sena“ – pasakojo kolegės iš klubo.“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 09 17-18. |
Maunt Karmelio lietuvių klubo priemenėje - ši laikraščio iškarpa su mumis
Maunt Karmelio lietuvių klube
Dalintis:
Filadelfija (Pensilvanija, JAV)
Filadelfija - vienas lietuviškiausių JAV miestų, ketvirtas pagal lietuvių skaičių po Čikagos, Niujorko ir Los Andželo (~6000 lietuvių).
Čia veikia net trys itin lietuviškos lietuvių bažnyčios, stovi du milžiniški prieškariniai lietuivų klubai, yra Vilniaus vardu pavadinta sinagoga ir apleistos lietuvių kapinės.
Lietuvių muzikos salė
Itin sena 1908 m. statyta Lietuvių muzikos salė, lietuviškai taikliau vadinama ir Lietuvių namais (2715 E. Allegheny Ave). Tai didingas rudų plytų pastatas, įkvėptas art nouveau stiliaus.
Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje.
Pastate iš tikro ne viena, o trys salės. Rūsyje, be salės, yra ir Surdėno lietuvių kultūros centras (įkurtas 1980 m.), kuriame eksponuojamas lietuvių menas (tiek liaudies, tiek profesionalus), istoriniai dokumentai, susiję su Lietuva bei Filadelfijos lietuviais, Lietuvos simboliai ir žemėlapiai. Išlikę autentiški prieškariniai radiatoriai.
Lietuvių meno ekspozicija Lietuvių muzijos salės rūsyje
Didingiausia - M. K. Čiurlionio salė viršuje, kurios arkiniai langai ir dominuoja pastato fasade. Tiesa, langai iš dalies užmūryti, nes vienu metu apie Antrąjį pasaulinį karą trūko stiklo.
Filadelfijos lietuvių namų M. K. Čiurlionio salė
Pirmame aukšte yra baras, tiesa, retai veikiantis. Pastate tebevyksta iš Lietuvos atvykusių muzikantų koncertai. Vienas populiariausių renginių - kasmetinė mugė, kuris sutraukia ir daugybę ne lietuvių.
Bareljefas virš lietuvių muzikos salės įėjimo.
2017 m. buvo iškilęs pavojus, kad Lietuvių muzikos salė bus parduota. Ji priklausė ne lietuvių bendruomenei, tačiau grupei vyresnio amžiaus vietos lietuvių ir jiems darėsi vis sunkiau vykdyti lietuvišką veiklą. Tačiau, iškilus šiam pavojui, prie veiklos prisijungė grupė imigrantų iš Lietuvos (trečiabangių), kurie turėjo noro ir energijos apremontuoti pastatą bei tęsti veiklą.
Aplinkinis rajonas dabar daugiausiai lenkiškas, yra daug lenkiškų restoranų. Kadangi kultūros, virtuvė ir pan. lietuvių ir lenkų turi panašumų, būna, kad vieni lankosi pas kitus.
Lietuvių nacionalinė salė
Kitas lietuvių klubas Filadelfijoje - Lietuvių nacionalinė salė (Lithuanian National Hall) stovi Hall St. netoli 2 Avenue. Pastatas ir akmenyje iškaltas jo pavadinimas tebėra, bet dabar ten - butai (klubas uždarytas 1984 m.). Tiesa, 1900 m. nacionalinę salę pastačius joje taip pat būta butų, tačiau ilgainiui klubo veikla, nuomojamos salės (nebūtinai lietuvių renginiams) šiuos buvo išstūmusios.
Lietuvių nacionalinė salė Filadelfijoje.
Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia – didingiausia Filadelfijoje
Bokštuotoje neoromaninėje Šv. Andriejaus bažnyčioje (1913 Wallace St) tebevyksta sekmadieninės lietuviškos mišios. Pastatas 1942 m. nusipirktas iš protestantų - didžioji depresija, karas sutrukdė parapijiečių viltis tada pastatyti savo bažnyčią.
Šv. Andrejaus lietuvių bažnyčia Filadelfijoje.
Bažnyčios interjeras labai didingas, medinėmis lubomis.
Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčios Filadelfijoje vidus.
Nors ir neįrengtas lietuvių, ilgainiui jis gavo daugybę lietuviškų detalių. Viena įspūdingiausių - savotiškas lietuvybės altorius kairiame šone, kuriame galima pamatyti tremties paveikslą (į kančią simbolizuojantį kryžių vedantis geležinkelis), visų sausio 13 d. žuvusiųjų nuotraukas, Vilniaus TV bokšto paveikslą, Mariją dideliuose liaudiškuose rėmuose.
Lietuviški objektai Šv. Andriejaus lietuivų bažnyčioje Filadelfijoje. Iš kairės į dešinę: JAV, Lietuvos ir Vatikano vėliavos; sovietinio genocido paveikslas; Marijos paveikslas liaudiškuose rėmeliuose; Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių scena); kryžius su sausio 13 d. aukomis
Virš altoriaus - Mečislovo Reinio (sovietų pražudyto už atsisakymą bendradarbiauti su KGB) ir Marijos Kaupaitės (įkūrusios Amerikos lietuvių vienuolių ordiną) atvaizdai, supantys lietuvišką kryžių.
Sovietinio genocido tema čia labai aktuali, nes ši bažnyčia itin lankoma išeivių, kuriems teko trauktis nuo sovietinio persekiojimo 1944 m. Jie laiko save tremtiniais, nes vienintelė alternatyva daugeliui jų pasilikus buvo žūtis arba tremtis į Sibirą.
Bažnyčioje dar likę detalių iš laikų, kai tai buvo episkopalinė bažnyčia, pavyzdžiui, sunumeruoti suolai, kurie būdavo perkami. Episkopalai šalimais turėjo senesnę bažnyčią, veikusią iki pastatyta ši. Pastaroji dabar veikia kaip lietuivų parapijos salė šventėms bei Vinco Krėvės mokykla; tai viena nedaugelio lietuvių savaitgalinių mokyklų JAV, kuri turi nuosavas patalpas.
Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčios parapijos salė.
Prie bažnyčios stovi lietuviškas medinis kryžius.
Lietuviškų detalių būta ir Šv. Andriejaus bažnyčios klebonijoje, tačiau ji 2022 m. parduota.
Lietuviška spinta Šv. Andriejaus bažnyčios zakristijoje.
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Filadelfijoje
Nors Šv. Andriejaus bažnyčia nestokoja lietuviškų detalių, jomis ji negali prilygti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčiai pietinėje Filadelfijoje (324 Wharton gatvė).
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia su plazdančia trispalve.
Kazimiero bažnyčioje lietuviškų detalių net neišeina suskaičiuoti. Jos prasideda nuo pat prieškambario, kur lietuviškas medinis kryžius ir užrašas „Izenk geras, iseik geresnis“ pasitinka žmones. Viduje kiekviena kryžiaus kelio stotis liaudiškai išdrožinėta, paveikslai vaizduoja tokius siužetus kaip Šv. Kazimiero kapą Vilniaus katedroje, vitražai – Mariją Kaupaitę ir t.t.
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios kryžiaus kelio stotys su lietuviškais ornamentais.
Iš tikro kone viskas Kazimiero bažnyčioje susiję ne tik su religija, bet ir su Lietuva. Šventieji, palaimintieji, kurių atvaizdai iškabinti, yra daugiausia lietuviai. Lietuvišką atmosferą kūrė ir išlaikė ilgametis bažnyčios kunigas Petras Burkauskas (kunigavo 1996-2021 m.).
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios Filadelfijoje altorius. Šūkis virš jo skelbia: „Šv. Kazimieras. Nuostabus žemėje, dar nuostabesnis danguje.“
Lauke prie bažnyčios – tradicinis lietuviškas koplytstulpis. Ant jo – angliškas riekšmės paaiškinimas praeiviui. Paminėta netgi pagoniška ornamentų kilmė – tai reta bažnyčioje. Tačiau juk Amerikos lietuvių bažnyčios yra panašiai tiek tautinės kaip ir religinės, o tautinė „paskirtis“ apima ir ikikrikščionišką Lietuvos istoriją.
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios Filadelfijoje įėjimas.
Šv. Kazimiero bažnyčia ir vienintelė vieta Filadelfijos lietuviškose erdvėse, prie kurios nuolat plazda Lietuvos trispalvė.
Šv. Kazimiero bažnyčia – seniausia Filadelfijoje (parapija įkurta 1893 m.), tačiau dabartinis pastatas statytas 1930 m. po to, kai senąjį suniokojo gaisras. 2007 m. uždaryta šimtmetį atšventusi mokykla, o 2011 m. parapija sujungta su Šv. Andriejaus parapija.
Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia Filadelfijoje
Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (3580 Salmon Street) yra dviaukštė. Pirmame aukšte tebeveikia mokykla (nors ten vyrauja nebelietuvių vaikai). Įėjimą puošia Vytis, viduje daug kitų lietuviškų detalių. Kryžiaus kelio stotys su lietuviškas užrašais, yra Jogailos medalis ir t.t.
Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia Filadelfijoje.
Šv. Jurgio bažnyčia statyta 1920 m., nusprendus geriau įrengti mokyklą, o ne bokštą, tad ji bebokštė. Greta stovinti parapijos salė kaip bažnyčia tarnavo anksčiau.
Įėjimas į Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią su Vyčiu.
Istoriškai Šv. Jurgio bažnyčią daugiasuiai lankydavo lietuvių darbininkai (priešingai nei Šv. Andriejaus, kur lankydavosi inteligentai, pasitraukę nuo sovietinio genocido). Todėl Šv. Jurgio bažnyčia yra kukliausia tarp Filadelfijos lietuvių bažnyčių; visgi, net ir ji turi gražius lietuviškus vitražus su lietuviškomis aukotojų pavardėmis.
Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios Filadelfijoje interjeras.
Vitražo Šv. Jurgio bažnyčioje apačia su aukotoju.
Vilniaus sinagoga Filadelfijoje
Gana unikali su Lietuva susijusi vieta Filadelfijoje – Vilniaus sinagoga. Tiesa, ji vadinama „Vilna“ pagal senąjį rusišką Vilniaus pavadinimą, mat ją įkūrė dar prieškariu iš Vilniaus atvykęs žydas Šapiro. Jis prižadėjo Dievui paversti savo namą sinagoga jeigu seksis verslas – taip ir atsitiko. Namą Šapiro įsigijo 1915 m., kaip sinagogą registravo 1922 m. Akmenyje virš sinagogos durų hebrajų raštu iškalta "Abraomo Abos Bar Šapiro ir Vilniaus vyrų sinagoga, įkurta 5655 m.".
Vilniaus sinagogos Filadelfijoje išorė
Dabar jau sinagogoje iš pradžių besimeldusių „Vilniaus vyrų“ (Anšei Vilner) ir jų palikuonių nebeliko, o sinagogą perėmė Chabad Liubavič judėjimas. Lankytojų čia nedaug, bet rabinai visaip stengiasi išlaikyti sinagogą, mėgina ten statyti ritualinę vonią.
Vilniaus sinagoga Filadelfijoje.
Žodis „Vilna“ matomas daugelyje vietų sinagogos viduje. Tiesa, dalis sinagogos rėmėjų lentų yra perimta iš kitų sinagogų, taigi, ne kiekviena lenta yra iš Vilniaus sinagogos. Antrame aukšte kabo steigimo chartija bei laikraščio iškarpos iš sinagogos istorijos, jos įkūrėjų Vilniaus žydų nuotraukos.
Sinagogos rėmėjų lenta su žodžiu Vilna.
Lietuvių respublikonų klubas
Port Ričmondo rajone, kuriame stovi Lietuivų muzikos salė ir Šv. Jurgio bažnyčia, yra ir trečia lietuviškos istorijos vieta - Lietuvių Respublikonų klubas. Jis tebeveikia, bet etninė veikla čia nebevyksta, iš apie 60-70 narių (~2022 m.) tik maža dalis lietuviai. Tai labaiu - privatus baras, į kurį įleidžiami tik nariai. Išorėje išlikusi plookštelė su trumpiniu "L.R.B.C." (Lithuanian Republican Beneficial Club).
Lietuvių respublikonų klubas Filadelfijoje
Lietuvių respublikonų klubao Filadelfijoje lentelė
Apleistos lietuvių kapinės Bensaleme
Liūdniausia lietuviška vieta Filadelfijoje – apleistos Bensalemo lietuvių kapinės (įkurtos 1926 m.). Jos priklausė ypatingai Lietuvių tautinei katlaikų bažnyčiai, nepavaldžiai Vatikanui. Kadaise ji buvo įtakinga, bet ilgainiui dauguma jos tikinčiųjų grįžo pas Romos katalikus ir kapinės tapo apleistos.
Bensalemo lietuvių kapinių įėjimas.
Dabar kapinės tiek apaugusios, kad patekti prie tolimesnių kapų gali tik prasistūmęs pro dygliuotus augalus (tai, kas matoma prie kelio, yra tik dalis kapinių; kitos dalys – giliau miške). Visgi, dėl to šios kapinės unikalios ir turėtų patikti mėgstantiems apleistas vietas.
Kapas giliau Bensalemo lietuvių kapinėse.
Lietuvių tautinė katalikų bažnyčia, nepavaldi Vatikanui, Filadelfijoje egzistavo 1926-1957 m.. Jos Šv. Marijos bažnyčia stovėjo 331 Reed Street (dabar - tuščias sklypas). Iš pradžių ji turėjo apie 400 narių.
Lietuvių bažnyčios Filadelfijos priemiesčiuose (Česteryje, Kamdene)
Be trijų lietuvių bažnyčių pačiame Filadelfijos mieste, dar būta dviejų lietuvių bažnyčių Filadelfijos priemiesčiuose Česteryje (Pensilvanija) ir Kamdene (Naujasis Džersis). Abu tie pastatai nugriauti. Česterio bažnyčia uždaryta 1972 m.
Juozapo ir Marijos vilos mokykla
Juozapo ir Marijos vlos mokyklą įkūrė lietuvių Šv. Kazimiero moterų vienuolų ordinas 1932 m. Iš pradžių ji naudojosi istoriniu Villa Maria pastatu, ten mokėsi daug mergaičių lietuvių. 1957 m. pastatytas dabartinis naujas pastatas. Dabar mokykla su lietuvių kilme turi tik bendrą istoriją, tačiau yra populiari ir vis plečiasi, perėmė ir rajone stovėjusį kazimieriečių senelių namų pastatą.
Su Lietuva susiję dalykai Filadelfijos Napriklausomybės salėje
Filadelfija yra JAV nepriklausomybės simbolis, nes būtent šio miesto pastate, dabar vadinamame Nepriklausomybės sale (Indpendence Hall), 1776 m. paskelbta JAV nepriklausomybė. Tai buvo pirma šalis, tapusi nepriklausoma nuo didžiųjų Europos imperijų, tad šis įvykis - ir Filadelfija - tapo simboliu visoms laisvės siekusioms tautoms, ypač ~1850-1960 m. eroje, kai didžiosios imperijos byrėjo. Per Pirmąjį pasaulinį karą, laisvės vėjai pasiekė ir Lietuvą bei vidurio Europą. 1918 m. ir Lietuvos atstovai (Tomas Norus Naruševičius, vėliau buvęs susisiekimo ministru) Filadelfijoje pasirašė "Bendrų siekių dekalaraciją" su kitom regione nepriklausomybės siekusiom šalim. Deklaracija dabar laikoma Independence Hall muziejuje.
Bendrų siekių deklaracija
Rekomenduojama literatūra: "Where Have All the Lithuanians Gone? A Study of St. Casimir’s Lithuanian Parish in South Philadelphia"
Kviečiame skaityti ir to paties autoriaus Augustino Žemaičio bendrą straipsnį apie Filadelfiją ir jos lankytinas vietas
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Filadelfiją dienoraštis
|
Filadelfija – Amerikos lietuvių „kolonija“, kaip kadaise! Čia tebeveikia visos trys lietuviškos bažnyčios, didinga lietuvių muzikos salė, senesnė už pačią Lietuvos Respubliką, o savaitgalinė lietuvių mokykla turi nuolatines patalpas, užuot jas iš kur nors nuomavusis (kaip, tarkime, Bostone). Todėl buvo labai gera ir smagu aplankyti Filadelfijos lietuviškas vietas. Gyvas, kaip ir daugybę dešimtmečių. Lietuvių muzikos salė – senesnė už Lietuvos Respubliką Dieną Filadelfijoje pradėjome nuo Lietuvių muzikos salės. Vien ta mintis, kad šis art nouveau stiliaus pastatas – 110 metų amžiaus – galėjo pasiųsti per nugarą lengvą šiurpuliuką. Štai Lietuvoje per tą laiką carą pakeitė vokiečių kaizeris, paskui – demokratija, tada Smetona, tada sovietai, tada naciai, tada vėl sovietai, paskui nepriklausomybė, Europos Sąjunga... Lietuvoje viskas nacionalizuota, uždaryta, griauta, vėl privatizuota... O Lietuvių muzikos salėje visą tą laiką nenutrūko lietuviška veikla, lietuviški koncertai. Ir šiandien ten groja lietuviai – jau iš nepriklausomos Lietuvos (mums lankantis kabėjo J. Šeduikytės turo reklamos). Įdomu buvo pamatyti ne tik sukauptas lietuviškas vertybes ar įspūdingą fasadą, bet ir autentiškas „proziškas“ detales (prieškarinius radiatorius), ir gaila girdėti, kad svarstoma apie šio pastato pardavimą. Dažnoje senoje lietuvių organizacijoje, turinčioje kultūriškai vertingų pastatų, girdėjome tokią mintį: „Mažai narių, daug nekilnojamojo turto“. Jei žiūrėti į tuos objektus tik kaip į pastatus, būtų galima suprasti: mažesnis ar naujesnis pastatas – pigiau išlaikyti... Tačiau aš žiūriu į juos kaip į paveldą, kuris svarbus ne tik konkrečios lietuvių organizacijos nariams, tačiau ir visiems lietuviams, Lietuvai, savaip – ir miestui, Amerikai. Todėl kelia baimę viskas, kas gali jį sunaikinti – o pastatą pardavus vertingos lietuviškos detalės beveik visuomet sunyksta, lieka nebent užrašas ant fasado. „Tikslas – Amerika“ mėgina tai keisti, skleisti žinią apie lietuvišką paveldą Amerikoje, tačiau žinia – tik startas. Reikia megzti ryšius, reikia populiarinti lietuviškų vietų JAV lankymą (tarp tų, kurie ten nesilanko), reikia kurti lietuviško paveldo apsaugos Amerikoje sistemą. Kaip tai padaryti pigiai ir efektyviai? Idėjų pateikiau pačiame pirmame straipsnyje, tad nesikartosiu. Tiesiog, daugelyje JAV miestų man iškildavo tos pačios mintys. Filadelfijos lietuvių bažnyčios – ir lietuvybės šventovės Įspūdingiausia Filadelfijoje – lietuvių bažnyčios. Kunigas Petras Burkauskas, atsakingas už dvi iš jų, pasakojo, kiek daug lietuviškų detalių jis sukūrė kiekvienoje jų. Ir tikrai – visų net norėdamas neišvardinsi. Dalį jų pastebėsi iš karto: kaip tradicinį lietuvišką kryžių prie įėjimo ar trispalves. Kitai daliai reikėjo paaiškinimų: štai čia Mečislovas Reinys, štai čia lietuvių vienuolyną JAV įkūrusi Marija Kaupaitė, šitame paveiksle už altoriaus – Šv. Kazimiero kapo atidarymas Vilniaus katedroje... Filadelfijoje labiau nei kur kitur pajutau ir tai, kad Amerikos lietuvių bažnyčia statyta ne vien Dievui, tačiau ir savo tautai. Galybę tenykščių meno kūrinių net sunku pavadinti religiniais – jie labiau istoriniai. Štai nutapyti geležinkelio bėgiai, vedantys į kryžių (tremtis į Sibirą), štai kryžiaus forma išdėstyti visų sausio 13 d. žuvusiųjų veidai, štai Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių „scena“). Visame pasaulyje senosios bažnyčios itin gražiai dekoruotos Biblijos scenomis, kad žmonės galėtų jas išvydę geriau suprasti, įsiminti, įsivaizduoti. O pagrindinės Amerikos lietuvių bažnyčios lygiai taip kiekvienam papasakoja ir Lietuvos istoriją, didžiausius jos triumfus ir tragedijas. Ir Filadelfija – viena paskutinių vietų, kur tą gali akivaizdžiai pamatyti, nes kitur daug bažnyčių uždaryta, interjerai sunaikinti. Šv. Kazimiero bažnyčią pažymėsiu kaip vieną svarbiausių rytų JAV lietuviškų vietų. Nes ji atvira kasdien (aplink mišias), nes ji statyta lietuvių ir labai lietuviška. Ji tokia, kokių labai daug prarasta, vienas paskutinių autentiškų paminklų tai religingų XX a. pradžios Amerikos lietuvių civilizacijai. Tačiau Šv. Andriejaus bažnyčia – dar didingesnė ir įspūdingesnė už Šv. Kazimiero. Tik, kadangi ji statyta ne lietuvių (lietuvių tik nusipirkta), ne viskas ten lietuviška (nors ir labai daug kas). O Šv. Jurgio bažnyčia kukliausia. Vietos lietuviai pasakojo, kad į „Jurgį“ eidavo pirmabangiai darbininkai, o į „Andriejų“ – labiau inteligentija. Nustebino, kad Šv. Jurgio bažnyčioje dar veikia parapijos mokykla. Pirmame bažnyčios aukšte, už Vyčiu puoštų durų. Daug JAV lietuvių bažnyčių taip suplanuotos: antras aukštas – religijai, pirmas – kitoms veikloms. Tai – grynai Amerikos tradicija, visoje Lietuvoje tokios bažnyčios nerastum. Lietuvoje bažnyčios skirtos tik religijai, o mokyklos, renginių salės – kitur. Tačiau Amerikoje, ypač XX a. pradžioje, bažnyčios, parapijos buvo visos lietuvių bendruomenės centras ir ten buvo visa jų veikla. Kaip žydai „Vilniaus sinagogą“ išsaugojo Be lietuvių iš Lietuvos į JAV emigravo ir daug vokiečių, lenkų, žydų. Iki Antrojo pasaulinio karo, šios trys tautybės kartu sudarė apie 20% Lietuvos žmonių (jei skaičiuoti su Vilniaus, Klaipėdos kraštais). Prieš pradėdami „Tikslas – Amerika“ sulaukėme klausimų, ar mūsų projektas apims ir tas mažumas. Taip, „Tikslas – Amerika“ apima visas vietas JAV, regimai susijusias su Lietuva – nesvarbu, kokios tautybės jų kūrėjai. Tačiau, deja, tų buvusių Lietuvos mažumų aidų JAV rasi labai mažai. Taip yra todėl, kad daugelis buvusių Lietuvos vokiečių, lenkų ar žydų tiesiog tapo Amerikos vokiečiais, lenkais ar žydais. Priešingai lietuviams, jų pastatytuose pastatuose ir tų pastatų pavadinimuose paprastai nerasi nieko, susijusio su Lietuva. Iš tiesų, dažniausiai net negalima pasakyti, kad tam tikrą sinagogą, tarkime, pastatė būtent Lietuvos kilmės žydai – nes bendruomenę sudarydavo ir žydai iš Lenkijos, Baltarusijos bei kitur. Dėl tos priežasties Filadelfijos Vilniaus sinagoga (Vilna Congregation) – šitoks retas dalykas. Ją atradau „bandymų ir klaidų metodu“ darydamas interneto žemėlapiuose įvairių su Lietuva susijusių pavadinimų paiešką: „Lithua*“, „Viln*“, „Kaun*“ ir t.t. Bet kaip ten patekti? Vilniaus sinagoga jokiu būdu nėra lankytina vieta, juk ji perstatyta iš paprasto gyvenamojo namo. Iš Vilniaus imigravęs žydas taip įvykdė savo pažadą Dievui – jei seksis verslas, iš namų padarys šventovę. Šitą istoriją pačioje sinagogoje mums papasakojo rabinas. Per bendrus pažįstamus pavyko suorganizuoti, kad mus pasitiktų. To, ką išgirdome, nerasi parašyta niekur internete ar knygose. Nes ta Vilniaus sinagoga – tikrai ne tokia vieta, apie kurią kas rašytų traktatus. Todėl labai žavu, kad ji apskritai išliko: senųjų Lietuvos žydų, kaip pasakojo rabinas, ten dabar tikrai nerasi (išsikėlė iš rajono). Buvusią litvakišką sinagogą perėmė „Chabad Liubavič“ judėjimas – tačiau išliko jos pavadinimas, interjeras, išliko aukotojų sąrašai ir garbingoje vietoje tebekaba nuosavą namą paaukojusio žydo nuotraukos. „Žmonės aukojo, kūrė šią sinagogą, taigi turime išlaikyti“ – kalbėjo rabinas – „nors tai prilygsta stebuklui, juk čia eilinis gyvenamasis namas, todėl, priešingai nei sunkiai kitai paskirčiai pritaikomus bažnyčių pastatus, jį būtų lengva parduoti“. Kaip norėtųsi tokio likimo ir Amerikos lietuvių vietoms – kad net ir kažkokiame rajone susilpnėjus bendruomenei, jos išliktų, per amžius ją primindamos! Bensalemo kapinėse „Tikslas – Amerika“ panėšėjo į „Misija – Sibiras“ Vizitą Filadelfijoje baigėme liūdnesne gaida – Bensalemo lietuvių kapinėse. Tiksliau, miškelyje, kuriame šen bei ten dar pamatysi medžiais apaugusius apdaužytus ar išvartytus lietuvių antkapius. Kad išvysčiau didelį kryžių, apie kurį pasakojo vietos lietuviai, man teko braute brautis pro spygliuotus augalus. Skausminga ir tikrąja to žodžio prasme, tad ėjau ten vienas. Kaip ten bebūtų, kapines atrado kitų tikėjimų lietuviai ir norėtų oficialiai perimti – tačiau čia, mums pasakojo, daug biurokratijos, reikia brangių teisinių veiksmų, todėl tenka apsiriboti smulkiais tvarkymais. Tačiau dabar kapinės bent jau plačiai žinomos. Ir žinia apie jas mane pasiekė dar gerokai iki „Tikslas – Amerika“. Kapines pirmieji „atradę“ vietos lietuviai kiek nustebo – kaip, iš kur? Tačiau internetas – pasaulinis. Ir kas parašoma Filadelfijoje, gali būti tą pačią akimirką perskaitoma Vilniuje, ir išverčiama, ir perrašoma, ir analizuojama... Kaip sumažėjo psichologinis atstumas tarp JAV ir Lietuvos per pastaruosius 20 metų! Ir vis dėlto. Kiek tokių medžiais užaugusių ir pamirštų lietuvių kapinių dar galėtų būti JAV „neatrastų“? Ir kiek kitų „pamirštų“ lietuviškų vietų? Net ir jos yra įdomios, ir jos pasakoja Amerikos lietuvių istorijos dalį. Juk yra žmonių, kuriuos apleistos vietos domina dar labiau už gerai išlikusias, ir tų, kurių pomėgis tokias vietas tvarkyti. Todėl tas vietas prisiminti ir sužymėti svarbu mums visiems. Todėl kviečiu atsidaryti žemėlapį tikslasamerika.lt ir, jeigu žinote kokią nors lietuvišką vietą „Tikslas Amerika“ lankytuose miestuose, kuri ten nepažymėta - būtume labai dėkingi, jei atsiųstumėte jos koordinates el. paštu augustinas.zemaitis@gmail.com. Augustinas Žemaitis, 2017 10 02. |
Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuviais Šv. Andriejaus parapijos salėje
Tikslas - Amerika projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuvių muzikos salės atstovais
Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją
Dalintis:
Pitsburgas, Pensilvanija
Pitsburgas patenka į daugiausiai lietuvių turinčių JAV miestų dešimtuką ir bendruomenė čia kaip reta sena, pradėjusi formuotis dar ~1870 m. Gausu įdomybių, nors suprantantys lietuviškumą visų pirma kaip lietuvių kalbą gali nusivilti, nes per tiek kartų ji čia sunyko.
Pitsburgo lietuvių namai
1930 m. Pitsburge gyveno iki 4000 lietuvių, pagal jų skaičių tai buvo aštuntas JAV didmiestis. Dabar lietuvių kilmės žmonių čia iki 6000, tai yra 0,65% visų pitsburgiečių. Toks procentas - didžiausias tarp visų tokio dydžio miestų (Pitsburge su priemiesčiais yra 736 800 gyv.). Dauguma lietuvių atvyko dirbti į plieno fabrikus, kuriais garsėjo Pitsburgas ir kurie Anglies regione iškastą anglį (tam tarpe ir Šenando, Skrantono lietuvių) panaudodavo metalurgijoje.
Spaudoje buvo pasirodę straipsnių apie tai, koks panašus Pitsburgas (palydovo nuotrauka dešinėje) savo geofrafija į Kauną (kairėje). Abiejų žemėlapių viršuje – šiaurė. Bing Maps.
Pietų Pitsburgo lietuviškos vietos
Dauguma Pitsburgo lietuvių gyveno pietinėje miesto dalyje, kurią ir dabar puošia raudonų plytų Lietuvių namai ("Lithuanian Hall") su griu Vyčiu ant fasado. Ten veikė lietuvių klubas. Atminimo lenta ant pastato skelbia (anglų k.): "Pastatytas 1870 m., perstatytas 1908 m.". Uždarytas ir parduotas apie 2010 m. Paskutiniais savo metais jis dar veikė ir kaip bingo salonas, tačiau kazino legalizacija valstijoje įkalė vinį į bingo salonų karstą, ir klubo pastatą lietuviai pardavė.
Vytis ant Pitsburgo lietuvių namų fasado
Pietų Pitsburge stovi ir didžiausia bei seniausia Pitsburgo lietuvių bažnyčia – Šv. Kazimiero. Dar 1893 m. lietuviai nupirko čia stovėjusį protestantų pastatą. Šis buvo neogotikinis, turėjo bokštą, tačiau buvo per mažas, tad 1902 m. lietuvių jėgomis perstatytas į dabartinį, suliejantį raudonas plytas ir baroko formas. 1992 m. bažnyčia uždaryta. Iki 2017 m. interjeras dar buvo išsaugotas, nes bažnyčią nusipirko viena šeima, kuri ten gyveno (tiksliau, gyveno tik nedidelėje dalyje patalpų, o kitką saugojo). Tačiau 2017 m. pradėta bažnyčią versti butais, interjeras sunaikintas.
Pietų Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Greta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios yra buvusi Šv. Kazimiero lietuvių mokykla, irgi virtusi butais. Jos pavadinimą primena butų pavadinimas: Kazimiero apartamentai. Be to, yra išlikęs angliškas užrašas „St. Casimir High School“ virš įėjimo. Bažnyčios kertinis akmuo, kaip JAV įprasta, irgi turi įrašytą bažnyčios paskirtį – tiesa, irgi ne lietuviškai, o lotyniškai.
Kazimiero lietuvių mokykla
Pietiniame Pitsburge išlikęs ir Polithania banko pastatas. Pavadinimas liudija, kad tai buvo bendras lenkų ir lietuvių bankas. Tuo metu vietiniai amerikiečių bankai vengdavo suteikti kreditus imigrantams, todėl imigrantai kūrė savo bankus. Dabar banko pastate veikia stomatologinis kabinetas, tačiau pavadinimas virš įėjimo išlikęs.
Pitsburgo Politanijos bankas
Lietuviška klasė Pitsburgo Mokymosi katedroje
Vienas garsiausių Pitsburgo mietso pastatų yra jo universiteto Mokymosi katedra (Cathedral of Learning), puošnus 42 aukštų art deco stiliaus 1926-1934 statybos dangoraižis su katedrą, o ne universitetą, primenančia centrine nava.
Lietuvių klasės galas
Dangoraižio pažiba – tautybių klasės, kiekviena kurių atspindi konkrečią šalį, iš kurios į Pitsburgą vyko imigrantai. Viena seniausių ten - Lietuvių tautybės klasė, įrengta dar 1940 m. (pirmame aukšte, į kairę nuo įėjimo).
Klasėje Lietuva atspindima daugeliu prizmių: per meną, tautinę kultūrą ir kita. Galinė šios klasės siena – M. K. Čiurlionio pvaveikslo „Karalių pasaka“ reprodukcija (gerokai išdidinta). Mediniai rašymo lentos apvadai – lietuvių liaudies drožinėjimai. Radiatoriai uždengti rūtų motyvais. Palubėje surašyti žymiausių lietuvių vardai (Daukantas, Basanavičius, Kudirka, Donelaitis...) – vyrauja XIX a. Tautinio atgimimo veikėjai.
Lietuvių klasės priekis
Kiti lietuviški Lietuvių tautybės klasės akcentai – „Vargo mokyklos“ statulėlė (demonstruojanti slaptą lietuvių kalbos mokymą spaudos draudimo laikais), lininiai tapetai. Abi šios detalės uždengtos stiklu, nes kentėjo nuo vandalų ir vagių (vargo mokykla buvo pavogta per pirmas kelias dienas nuo pastatymo).
Sunku netgi išvardyti visas klasės meniškas lietuviškas detales, nes beveik viskas, kas ten yra, gali būti suprantama kaip lietuviškas simbolis.
Rūtos-radiatoriaus grotelės lietuvių tautybės klasėje
Kiekviena Mokymosi katedros tautybės klasė - it muziejėlis tos tautos garbei; jos įrengtos ir išlaikomos atitinkamos tautos narių, o vieną įrengti šiandien kainuoja per milijoną dolerių. Lietuviškąją klasę projektavo kaunietis Antanas Gudaitis (šią garbę jis gavo tuometės užsienio reikalų ministerijos surengtame konkurse), o atidaryta ji liūdnu metu: 1940 m. spalį, kai Lietuva buvo neseniai okupuota sovietų. Dėl šios priežasties, originali Vargo mokyklos statulėlė dingo: ji buvo paruošta siųsti iš Lietuvos į Pitsburgą kai okupavo sovietai, o tada, matyt, buvo paslėpta. Todėl JAV buvo sukurta skulptūrėlės kopija.
Pitsburgo Mokymosi katedra
Lietuvių klasė buvo viena pirmųjų "Tautybių klasių" (1938-1940 m. dar įkurtos tik škotų, rusų, vokiečių, švedų, kinų, čekoslovakų, vengrų, amerikiečių ir lenkų klasės). Visas tautybių klases, kai jos nenaudojamos universiteto reikmėms, galima apžiūrėti. Įėjimas nemokamas, tačiau pageidaujant audiogido reikia susimokėti.
Tolimesnių Pitsburgo rajonų lietuvių klubai ir bažnyčios
Tolimesni Pitsburgo rajonai (priemiesčiai) yra pilni lietuvių bažnyčių, visos kurių įkurtos ~1900-1910 m. Daug pastatų buvo nupirkta iš protestantų, todėl juose nėra lietuviškų detalių ir kertinių akmenų. Deja, daugelis tų bažnyčių 1993 m. uždarytos, taigi, neliko ir lietuvišktų dealių interjeruose. Bėgant metams, daugelis senųjų imigrantų giminių netgi savo tarpe jau kalbėjo angliškai, todėl buvusios tautinės parapijos buvo apjungtos, paliekant tik vieną bažnyčią. Likusios buvo parduotos nekatalikams ir todėl ten niekas vizualiai nebeprimena lietuviškos istorijos.
1993 m. buvo uždaryta Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia Espleno rajone, bet tuo metu ji jau buvo tik savo pačios šešėlis: tikrasis bažnyčios pastatas, statytas 1903 m., uždarytas dar 1962 m., 1970 m. parduotas, paskui, po eilės padegimų, nugriautas. Išliko tik buvę pamatai, dabar uždengti palaikiu stogu; ant pamatų yra kertinis akmuo liudijantis, kad ten buvo bažnyčia (įrašas lotyniškas).
Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios liekanos
Mišios nuo tada laikytos buvusioje parapijos mokykloje (Tabor St.), kurioje vaikų nebebuvo; po uždarymo šis tapo pastoraciniu centru, bet 1997 m. uždarytas, parduotas Dievo sūnų bažnyčiai. Dar įžvelgiamas užrašas „St. Vincent De Paul“, bet jokio lietuviško užrašo nėra. Espleną pokariu ten augusieji pamena kaip daug lietuvių ir kitų rytų europiečių turėjusį rajoną, bet dabar čia dauguma namų apleista, gyvena vos ~300 žmonių.
Šv. Vincento Pauliečio mokykla, vėliau tarnavusi kaip bažnyčia
Seniau dėl įvairių priežasčių neliko smulkesnių parapijų. Žengimo į Dangų lietuvių parapija šiauriniame Pitsburge veikė 1906 m. iš presbiterijonų nusipirktame vienaukščiame pastėlyje. Šis priverstinai išpirktas ir nugriautas 1962 m. kuomet čia steigta pramoninė zona.
Bredoko (Braddock) priemiestis gyveno U.S. Steel plieno kombinato ritmu. Šį 1982 m. uždarius darbininkai išsikėlė. 1985 m. sujungtos vietos parapijos, tarp jų kampinė lietuvių Šv. Izidoriaus bažnyčia, įsigyta 1916 m. Talbot ir Septintojoje gatvėse. Dabar tai Pirmoji Dievo Kristuje bažnyčia (nekatalikiška). Bažnyčia nebuvo statyta lietuvių, o nupirkta iš kitos bendruomenės, todėl ant kertinio akmens užrašas angliškas: „1901 Erected to the glory of God“ (1901 pastatytas Dievo šlovei).
Bredoko Šv. Izidoriaus lietuvių bažnyčia
Homestedo (Homestead) priemiestyje Šv. Petro ir Pauliaus lietuvių bažnyčia irgi tapo plieno pramonės auka, tik kiek kitaip: 1941 m. dėl Antrojo pasaulinio karo išplėstos gamyklos staiga apėmė ir 1901 m. statytą bažnyčią, teko ją griauti. Parapija tuomet dar įsigijo naują (1929 m. statytą, 1321 Mifflin St.) pastatą iš reformatų; ši bažnyčia uždaryta 1992 m. ir parduota už 20000 dolerių Apaštalinio tikėjimo asamblėjai. Paskutinį kartą ji parduota Higher Call bažnyčiai už 1 dolerį (kas rodo rajono tolesnį smukimą), tačiau stovi iki šiol.
Houmstedo lietuvių bažnyčia
Bridžvilio (Bridgeville) priemiesčio Šv. Antano lietuvių bažnyčia žlugus vietos pramonei uždaryta 2007 m. 1915 m. bažnyčia nupirkta iš metodistų, ~1970 m. išvengus greitkelio tiesimo greta ji išplėsta, 1994 m. panaikinta jos parapija, bet dar kurį laiką po to ji veikė. Paskui nugriauta.
Dukesnės (Duquesne) priemiestis niekad neturėjo lietuvių bažnyčios, tačiau turėjo lietuvių klubą (uždarytas). Dabar tai – vadinamasi „getas“ („blogas“ paprastai rasinių mažumų gyvenamas rajonas) ir ten nelabai kas statoma, todėl klubas iš išorės atrodo panašiai, kaip ir uždarymo metu, niekas jo patalpų nenuperka.
Dukesnės lietuvių klubas
Dukesnės lietuvių klubas iš arti
Lietuvių užmiesčio klubas
Vienintelė Pitsburgo [Pittsburgh] apylinkėse iki šiol veikianti lietuviška įstaiga yra lietuvių užmiesčio klubas. Jame įsikūrusi Vakarų Pensilvanijos lietuvių piliečių draugija. Nepaisant pavadinimo („užmiesčio klubais“ [country club] JAV įprastai vadinami golfo klubai), jis skirtas ne golfo žaidėjams, o lietuviams, norintiems leisti laiką kaimiškoje aplinkoje. Klubui priklauso didelis žemės sklypas, nors nemaža jo dalis laikui bėgant buvo parduota – iš daugiau nei 100 akrų liko 35 (arba maždaug 14 ha iš 40 ha).
Lietuvių užmiesčio klubas, nufotografuotas dronu
Pardavus pietiniame Pitsburge buvusius Lietuvių namus, lietuvių užmiesčio klubas buvo suremontuotas ir pertvarkytas į pagrindinį visos vakarinės Pensilvanijos lietuvių centrą.
Jį sudaro du pastatai: pagrindinis namas ir klėtis. Abiejuose gausu lietuviškų elementų (kai kurie jų buvo perkelti iš pietų Pitsburgo lietuvių namų). Tarp vietos lietuvių sklando miesto legenda, kad antrajame pastate (klėtyje) vieną naktį nakvojo S. Darius ir S. Girėnas, kai jie važinėjo po JAV lietuvių bendruomenes rinkdami lėšas savo skrydžiui į Lietuvą.
Renginys klube
2018–2021 m. renovuojant klubo pastatus, daugybe lietuviškų elementų buvo papuošta ir jų išorė. Ant pagrindinio namo ištapytas organizacijos logotipas, kurį 2021 m. sukūrė Jerry Katrencik (logotipą sudaro stilizuotas herbas su Vyčiu, pavaizduotas Trispalvės spalvų fone).
Lietuviški simboliai užmiesčio klube
2018 m. prie pagrindinio namo buvo pastatytas kryžius. Jį dar 1988 m. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga išdrožė George Mikalauskas (dedikacija užrašyta ant paties kryžiaus). Anksčiau kryžius stovėjo Šv. Pranciškaus vienuolyne (žr. toliau). Vėliau, jį perkėlus ir sutvarkius, buvo pridėta antra lentelė, kurioje įrašyta, kad kryžius suremontuotas Martha A. Mitskavich-Baltrus atminimui pagerbti.
Pitsburgo lietuviškas kryžius
Kitas lietuviškas elementas sklype – stulpelis-kelrodis (su Lietuvos vėliavomis), ant kurio nurodyti atstumai iki Vilniaus ir Kauno.
Šiame klube švenčiamos lietuviškos šventės, pavyzdžiui, Nepriklausomybės diena, Kūčios ir Joninės. Be to, kiekvieną rugsėjį vyksta tradicinė klubo Gegužinė, per kurią kepama kiaulė. Visomis kitomis dienomis patalpas galima išsinuomoti. Anksčiau klubas veikė tik vasaromis, o dabar čia galima atvykti ir žiemą. Į klubo kiemą užklysta elnių.
Pitsburgo lietuvių vienuolynas
Pitsburge 93 metus iki 2015 m. veikė ir lietuvių vienuolių ordino Šv. Pranciškaus vienuolynas, užėmęs 13 ha (su didžiuliais pastatais, koplyčia), kurį įsteigė lietuvės vienuolės iš Čikagos. Pradžioje jis ir vadintas "Lietuvių seserų" vienuolynu. Tačiau 2015 m. jauniausios iš seserų amžius buvo virš 60 m. ir jos pastatą nutarė parduoti. 2017 m. didžiuliai pastatai nugriauti, beliko tik buvusi mokykla (be nieko lietuviško). Gretimas privatus kelias vaidnamas Čėsnos keliu.
Buvusi Pitsburgo lietuvių vienuolyno mokykla
Čėsnos kelias
Lietuvių kapinės Pitsburge
Didžiausios lietuviškos kapinės priklausė Šv. Kazimiero parapijai, jos yra Vaitholo (Whitehall) priemiestyje prie Hamilton Road kelio, netoli buvusio lietuvių seserų vienuolyno.
Įspūdingiausias kapinių memorialas ir yra būtent Vienuolių memorialas (1938 m.), kuriame virš vienuolių kapų eilių žvelgia angelas su lietuviškais užrašais. Nugriovus vienuolyną simboliškai jo papėdėje buvo padėtas vienuolyno kertinis akmuo. Dar vienas svarbus paminklas yra Fatimos mergelės varpinė (1954 m.) prie kapinių įvažiavimo, kuri skirta paminėti Pitsburgo lietuviams, kovojusiems už JAV Antrajame pasauliniame kare (surašyta 240 vardų ir pavardžių, ir tai vien Šv. Kazimiero lietuvių parapijos nariai). Lietuviškas užrašas prašo, kad to varpo aidas nuvestų sielą į amžinąjį gyvenimą.
Pitsburgo lietuvių kapinių vienuolių memorialas
Lietuviška varpinė Šv. Kazimiero kapinėse Pitsburge
Mažesnės lietuviškos kapinės yra West View priemiestyje, nuo Bellevue Road pasukus į Perrysville Road. Lenta prie įėjimo skelbia: "Lithuanian Cemetery Association, incorporated June 14, 1919" ("Lietuvių kapinių asociacija, įsteigta 1919 m. birželio 14 d.). Pastarosios kapinės siejamos tik su tautybe, o ne tikėjimu. Šiose kapinėse taip pat laidodavosi kairieji, todėl ten stovi gana unikalus Paminklas lietuvių darbininkams. Po to, kai sovietai okupavo lietuvą, kairiosios idėjos tarp Amerikos lietuvių nunyko ir tokios organizacijos, kaip tą memorialą pastačiusi Lietuvių darbininkų asociacija, pamažu nukeliavo užmarštin – tačiau tarpukariu ir prieškariu tarp Amerikos lietuvių, kurių dauguma buvo juodadarbiai, kairiosios idėjos buvo gana populiarios.
Lietuvių tautinės kapinės Pitsburge
Paminklas lietuviams darbininkams
Abejos Pitsburgo lietuvių kapinės nors yra greta gyvenamų rajonų apsuptos medžių, išsidėsčiusios ant švelnaus šlaito. Kadangi Pitsburgo bendruomenė tokia sena, lietuviškų detalių (išskyrus pavardes) kapinėse gana mažai, smeigiamos daugiausiai Amerikos vėliavos, tik antkapiai didesni ir įmantresni. Lietuviški užrašai ("motina, "brolis", "amžiaus 28 m." ir pan.) dažnesni ant kai seniau mirusių (ypač tarpukariu) kapų. Taip pat Pitsburgas pasižymi tuo, kad jo lietuvių kapinėse išlikę daug autentiškų antkapinių nuotraukų, net ~100 metų senumo.
Senas lietuvio kapas
Išlikusios nuotraukos Pitsburgo lietuvių kapinėse
Lietuvių bažnyčios ir klubai miesteliuose aplink Pitsburgą
Gal ir keista, bet lietuviškos vietos nedideliuose miestuose aplink Pitsburgą, kur lietuvių gyventa gerokai mažiau, išsilaikė ne prasčiau, nei pačiame Pitsburge. Ypač tai pasakytina apie Bentlivilį (Bentleiville), Ist Vandergriftą (East Vandergrift).
Bentlivilyje (Bentleyville) yra lietuvių klubas - jo adresas yra 217 Main St., tačiau greta driekiasi ir Lithuanian Street (Lietuviškoji gatvė). Tiesa, klubo išorėje lietuivškų detalių nėra (vidus prieinamas tik nariams), o Lietuviškosios gatvės pavadinimo lentelės nėra – ji pažymėta tik žemėlapiuose.
Bentlivilio lietuvių klubas
Abromaičio gatvė Bentlivilyje
Tačiau tame 2500 gyv. miestelyje yra ir dar dvi lietuviškų pavadinimų gatvės, jau su lentelėmis: Vilniaus (Wilna, pagal vokišką rašybą) ir Abromaičio (Abromaitis), pavadintą kunigo Ignoto (Ignatius) Abromaičio, įkūrusio lietuvių parapiją, garbei. Buvusi Šv. Luko bažnyčia, bendrai priklausiusi lietuviams ir lenkams, tebeveikia, nors ir pervadinta. Tiesa, tautinės parapijos panaikintos dar 1994 m. ir įkurta bendra Ave Maria parapija, o 2017 m. parapijos darsyk apjungtos į Šv. Kotrynos Dreksler parapiją - tačiau bažnyčia liko neuždaryta. Tiesa, dėl jos dvitautės kilmės, lietuviškų detalių ten nėra ir tikriausiai nebuvo.
Už bažnyčios driekiasi Šv. Luko kapinės. Arčiau bažnyčios ten vyrauja lenkų kapai, toliau – lietuvių . Kaip ir kitose Pitsburgo apylinkių kapinėse, čia gerai išlikę antkapiniai portretai.
Bentlivilio Šv. Luko bažnyčia ir kapinės
Per panašų parapijų jungimo vajų kaip Bentlivilyje Ist Vandergrifte išliko buvusi Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia, 1985 m. pervadinta į Mergelės Marijos, Taikos karalienės bažnyčią, prie jos prijungus lenkų ir slovakų parapijas (lenkų bažnyčia sudegė, tad kurią palikti klausimas buvo tik tarp lietuvių ir slovakų). Kaimas mažas – vos 600 žmonių – tad bažnyčia irgi maža. Per „lietuviškąjį laikotarpį“ joje teįrengti kuklūs vitražai (palyginus su daugeliu Amerikos lietuvių bažnyčių) – tačiau ant jų tebepamatysi išlikusias lietuvių rėmėjų pavardes. O daugelis kitų detalių nuo anų laikų pakeista, bažnyčios priekyje apjungus parapijas pastatytas priestatas, todėl ji iš esmės kitokia.
Ist Vandergrifo lietuvių bažnyčia
Lietuviškas užrašas ant Ist Vandergrifto vitražo
Priešais ją yra Lietuvių klubas, dabar veikiantis labiau tiesiog kaip baras (nelietuviškas), tačiau puoštas Vyčiu ir lietuviškom spalvom. Lietuviškas trumpinys fasado viršuje greičiausiai reiškia „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto draugija prie Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios, 1908-1915“.
Ist Vandergrifto lietuvių klubas
Donoros (Donora) priemiesčio Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia įsteigta 1906 m. nupirkus presbiterijonų bažnyčios pastatą. Ji uždaryta seniausiai - 1963 m., nes parapijoje tebuvo likusios 13 šeimų. Pastatas nugriautas, stovėjo 5 W gatvėje prie laiptų papėdės.
Lietuvių klubas buvo ir Ambdridžo (Ambridge) priemiestyje, 646 Pine St. Pastatas tebestovi, bet 1973 m. jį lietuviai pardavė. Lietuviškų ženklų nebėra.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Pitsburge žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Pitsburgą dienoraštis
|
Pitsburgas – didžiausią lietuvių procentą turintis už Vilnių didesnis miestas Amerikoje. Negali nežavėti jo didinga Mokymosi katedra ir lietuviška klasė (auditorija) joje – šios vietos daug įdomesnės, nei galėtų pasirodyti. Deja, Pitsburgas kartu ir tas JAV didmiestis, kur lietuviškos vietos pradėjo nykti anksčiausiai. Lietuviškos bažnyčios čia uždarytos dar apie 1990 m., neseniai parduoti ir lietuvių namai, nugriautas vienuolynas. Dalies tų vietų, apie kurias daug skaičiau, jau neradau. Pitsburgo išlikusias lietuviškas vietas „Tikslas – Amerika 2017“ lankė ir neišlikusių ieškojo kartu su vietos lietuviu Jonu Baltrumi, kuris buvo vienas svetingiausių Amerikos lietuvių, priėmė mus netgi savo namuose ir ne tik, kad neprieštaravo mūsų įtemptam grafikui, bet ir pats visai parai prisijungė prie mūsų užtikrindamas, kad pamatytume kuo daugiau. Susitikome išvakarėse, jo gimtinėje Duboize, 2 val. kelio nuo Pitsburgo, valanda prieš saulėlydį. Per tiek laiko spėjome apžiūrėti tenykštę seną lietuvių bažnyčią (ji nuolat atidaryta – lietuvių bažnyčioms tai reta!), lietuvių kapines, lietuvių klubą, iš kurio telikusi iškaba. Taip tuščia visur buvo dangui temstant, įsižiebiant žibintams... Galutinai sutemus, keliavome į Pitsburgą, kur kitą rytą pagal grafiką 7 val. išvažiavome į miestą. Lietuvių tautybės klasė visame pasaulyje neturi analogų Labiausiai per dieną Pitsburge pribloškė Lietuvių klasė Mokymosi katedroje (Cathedral of Learning). Visų pirma, jau pats pastatas nėra toks, kokio tikėtumeis iš universiteto – tai puošnus tarpukario dangoraižis, vienas įspūdingiausių Pitsburge, o gal ir Pensilvanijoje. Ir jo vidus tikrai labiau primena katedrą, nei universitetą. O į lietuvių klasę nieko panašaus visame pasaulyje nerasi: kambarys, perteikiantis Lietuvą. Ne kaip koks nors muziejus, be jokių aiškinamųjų lentų ir eksponatų lentynų, o tiesiog dekoru, spalvomis, raštais... Kambaryje mus pasitiko Pitsburgo universiteto ir tautybių klasių atstovės, padarė nuotraukų Pitsburgo universiteto naujienoms. Klausė manęs, kaip lietuvio iš Lietuvos: „Ar šis kambarys atspindi Lietuvą?“. „Puikiai“ – atsakiau. Čiurlionio paveikslas perteikia meną, „Vargo mokykla“ – istoriją ir persekiojimus, palubėje surašyti žymūs žmonės – asmenybes. Nieko nėra šiaip sau ir net ilgokai pabuvęs kambaryje gali pastebėti naujų detalių: tapetai – lininiai, radiatorių uždengimai – tautiniai raštai ir pan. Daugelis lietuvybės atributų čia turi funkciją – jie nesudėlioti tiesiog šiaip sau, kambarys „neperkrautas“. Džiugu ir tai, kad Mokymosi katedra lankoma turistų, jie visi susipažįsta ir su Lietuva. Taip pat ir universiteto studentai (vienai grupei, mūsų apsilankymui baigiantis, kaip tik prasidėjo paskaita). Gailėjausi, kad neturėjau laiko praeiti visų tautybių klasių: juk tikrai įdomu, kaip savą kultūrą į vieną kambarį išdėstė įvairių tautų dizaineriai! Pitsburgo Mokymosi katedra man pakišo dar vieną mintį, kaip sudominti amerikiečius lietuviškomis vietomis: grupuoti jas kartu su kitų mažumų objektais. Mokymosi katedroje tai išeina natūraliai: tiesiog, daug tautybių klasių viena šalia kitos. Bet net ir ten, kur taip nėra, toks kelias galimas: pavyzdžiui, sukurti „mažumų maršrutą“ pasivažinėjimui po miestą, aplankantį ir svarbiausias lietuviškas vietas. Arba, jei kur nepavyksta išlaikyti lietuviško muziejėlio, mėginti jį apjungti su kitų Pabaltijo tautų, Vidurio-rytų Europos tautų muziejais. Tarp įdomiausių Pitsburgo lietuviškų vietų – kapinės su lietuvių nuotraukomis Pitsburge kol kas sudominti jaunąją kartą lietuviškomis vietomis, deja sekasi sunkiai – vietos lietuviai teiravosi ir mūsų minčių, kaip tą padaryti. Pamąsčiau. Be lietuvių klasės, „žmonėms iš šalies“ galėtų pasirodyti įdomios lietuviškos kapinės. Pitsburge kaip niekur daug likę senų antkapinių nuotraukų: nuo jų štai žvelgia prieš 100 metų fotografuoti lietuvių imigrantų veidai. Net nė vieno gyvo žmogaus, prisimenančių kai kuriuos iš tų žmonių, tikriausiai nebėra... Ir paminklų daug gražių, didingų stovi. Ne vien antkapinių: yra paminklas lietuvių darbininkams, lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams ir t.t. Vien koks sąrašas Antrajame pasauliniame kare kariavusių Pitsburgo lietuvių ant jo (240 pavardžių)! Pitsburgas – ne Anglies regiono kaimai, Pitsburgas – plieno didmiestis, ir lietuvių kapinėse tai justi. Lietuvybės didybę – deja, tik buvusią – dar gali pajusti vaikščiodamas po pietinį Pitsburgą. Kokią didžiulę Šv. Kazimiero bažnyčią jie pastatė, kokius Lietuvių namus turėjo – ir viskas gerokai seniau, nei atsirado Lietuvos Respublika. „Tokie pastatai nepadarytų gėdos jokiam Lietuvos miestui“ – komentavo vėliau „Gabalėliai Lietuvos“ skaitytojai. Lietuvių namus tebepuošia skulptūriškas Vytis. Tais laikais niekas nestatydavo tiesiog „dėžutės“, ir pastato fasade lietuviai stengdavosi pademonstruoti lietuvybę... Deja, mums lankantis, lietuvių bažnyčios vidų kaip tik griovė – darys butus. O lietuvių vienuolynas – pagal nuotraukas, stačiai milžiniškas – buvo ką tik nugriautas. Gal bent Vytis ant klubo išliks, jei paties klubo pastato nenugriaus. Bažnyčios be kertinių akmenų ir kertinis akmuo be bažnyčios O iš daugelio lietuviškų vietų Pitsburgo priemiesčiuose iš esmės nieko neliko. Labai norėjau rasti bent lietuviškus kertinius akmenis ant buvusių bažnyčių pastatų – bet neradau. Kelias vietas, kurias planavau aplankyti, dar ilgo susirašinėjimo iki atvykimo metu Jonas Baltrus, patyrinėjęs, pasiūlė praleisti („tą nugriovė, ten nieko lietuviško nebėra“). Vienai tokių, Espleno Šv. Vincento Pauliečio bažnyčiai, laiko visgi atradome (sutaupę jo kitur). „Girdėjau, išlikęs kertinis akmuo“ – mums sakė. Kai nuo buvusios parapijos mokyklos užvažiavome ant kalno tikrai negalvojau, kad ką panašaus dar rasime. Bet panaršę aplink ant kažkokio sandėliuko-griuvėsio išties aptikome parašyta „Ecclesia in nomo Sancti Vincenti E Paulo erecto A. D. MCMIII“! Tuoj prisistatė sandėliuko savininkas: „Man sakė, kad fotografuojate mano nuosavybę, kam?“. Paaiškinome, kodėl, ir jis papasakojo, kad bažnyčią vis padeginėjo, ir todėl galiausiai ją nugriovė iki pamatų bei uždengė lentomis. Toks rajonas... Apleistų, pamirštų vietų tyrinėjimas dabar populiarėja – gal „urban exploration“ mėgėjus sudomins bažnyčia, kurią teprimena vienas akmuo. Pitsburgo priemiesčiuose tik lietuvių užmiesčio klubas dar veikia, kupinas daiktų, suvežtų iš uždaryto istorinio klubo Pietų Pitsburge. Vyksta remontas. Jau ilgai. Lietuviška veikla, mums pasakojo, ne visuomet ten gali vykti, nes žiemą sunku privažiuoti – todėl kai kurie renginiai būna kitų tautų namuose. Vietos lietuviai pasidžiaugė, kad pagaliau randama bendra kalba ir su lenkais. O juk dažna lietuviška vieta, bažnyčia, kapinės atsirado, kai lietuviai visomis išgalėmis ir pinigais siekė atsiskirti nuo lenkų... „Norėčiau į užmiesčio klubą paskatinti vežti kryžius, padaryti simbolinį kryžių kalną, kaip Šiauliuose“ – kalbėjo vienas mūsų pašnekovų lietuvis Pitsburgo žurnalistas. Palinkėčiau sėkmės, nes tai būtų ir geras žemės panaudojimas, ir kartu lietuviškas traukos taškas Pitsburgo žmonėms. Lietuvių klubai aplink Pitsburgą Nors, atrodo, keista, „gyvų“ lietuviškų vietų daugiau aptikome aplinkui Pitsburgą. Ist Vandergrifte tebeveikia lietuvių klubas su Vyčiu virš įėjimo ir lietuvių bažnyčia. Tiesa, oficialiai nebe lietuvių, labai kukli (vitražai beveik vienspalviai, bet su lietuviškais užrašais!), bet atidaroma kasdien. Kunigas nelietuvis – tačiau, sakė, domisi lietuvių kultūra, siūlė, iškilus reikalui, paieškoti mums daugiau informacijos. Lietuvių klubas yra ir Bentlivilyje ir ten net trys gatvės pavadintos su Lietuva susijusiais žodžiais (Abromaičio, Vilniaus, Lietuvių)... O juk visame didžiajame Pitsburge nėra nė vienos! Iš Bentlivilio važiavome pro Donorą. Ten irgi buvo lietuvių bendruomenė, bažnyčia. Ir prieš, ir po apsilankymo Amerikoje uždavinėjome klausimus apie tikslią Donoros bažnyčios vietą – atsakymų sulaukėme nebent apytiksliai. Kaip ir apie dar kelias Pensilvanijos lietuviškas vietas. Neradome jų ir knygose (kaip Valkavičiaus „Lithuanian Religious Life in America“), senoje spaudoje – kol bažnyčios dar stovėjo, veikė, niekam neatrodė svarbu užrašyti jų vietą, juk visi nesunkiai galėjo rasti. Turiu pripažinti, jog pradėdamas „Tikslas – Amerika“ nesitikėjau, kad taip sunku bus sužinoti kai kurias vietas, kuriose buvo lietuvių bažnyčios, veikusios kone šimtmetį. Galvojau: net jei bažnyčios uždarytos ar nugriautos, juk bus buvusių parapijiečių, per organizacijas, tokias kaip Lietuvos Vyčiai, jie pasakys, kur stovėjo. Nes „Tikslas – Amerika“ žemėlapis svarbus ne vien kaip sąrašas vietų, kurias verta lankyti, bet ir kaip simbolinis lietuviškosios Amerikos paveikslas: ten matysis, kiek daug visko buvo, net jei ir nebėra: todėl pažymėti svarbiausias sunykusias lietuviškas vietas irgi svarbu. Realybėje išties daugelį vietų atradome interneto ir knygų pagalba, daugelį likusių parodė Amerikos lietuviai – nors rasti tuos, kurie gali parodyti, kai kur užtruko. Iš viso per 300 vietų... Tačiau tos kelios (apie dešimt), kurių nepavyko rasti, neduoda ramybės: juk reikia jas pažymėti, kad žemėlapis būtų pilnas... Sutemus įvažiavome į magistralę. Laukė kelionė į Vašingtoną. Nors Lietuvių klasė Pitsburge labai graži ir verta dėmesio, bendrai Pitsburge situacija nuliūdino: labai daug prarasta ir, be lietuvių klasės ir kapinių, kažko, kas sudomintų ir eilinį lietuvį (Lietuvos ar Amerikos) turistą, mažoka. Laimė, situacija Atlanto vandenyno pakrantė, kur nuvykome paskui, nuotaiką pataisė. Lietuvišku paveldu ten rūpinasi aktyvios organizacijos, veikia ir lietuvių bažnyčios, ambasada. Išlikę lietuvių pastatai, lietuviškas muziejus... Tačiau tam, kad visa tai išliktų keičiantis kartoms, sprendimus reikia priimti dabar. Augustinas Žemaitis, 2017 09 29. |
Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją
Augustinas Žemaitis iš 'Tikslas - Amerika' su Pitsburge talkinusiu vietos lietuviu Jonu Baltrumi
Dalintis:
Šiaurinis Pensilvanijos anglies regionas
Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas - viena lietuviškiausių Amerikos vietų. Pitstono ir Vilks-Bario miestai regione – didžiausi tokio dydžio miestai, kur ~4% gyventojų lietuviai.
Didelį lietuvių skaičių regione galima suprasti ir iš lietuviškų pavardžių tarp ant stulpų iškabintų plakatų veteranams atminti. Tiesa, didelė dalis lietuvių pavardžių suanglintos ar sulenkintos, mat kai jie imigravo (prieškariu) pavardes užrašydavo imigracijos pareigūnai taip, kaip nugirsdavo
Deja, Šiaurinis Anglies regionas taip pat ir viena tų vietų, kur lietuviškas paveldas pastaraisiais metais nukentėjo labiausiai. Didelė dalis lietuviškų vietų čia sunaikinta, tarp jų – ir didžiausios bei gražiausios region bažnyčios. Iš 13 lietuvių Romos katalikų bažnyčių regione, tik viena veikia kaip standartinė katalikų bažnyčia, o likusios uždarytos ~2009 m. Visa tai nepaisant to, kad, vertinant vien pagal tikimybes, turėjo likti atidaryta apie pusę lietuvių bažnyčių, nes per ~2009 m. vykdytus parapijų jungimus uždaryta pusė bažnyčių.
Beje, tas faktas, kad regione veikė 14 lietuvių bažnyčių, reiškė, kad iki pat 1990 m. šioje aglomeracijoje buvo daugiau lietuvių bažnyčių, nei bet kuriame Lietuvos mieste.
Dabar apleista Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Nepaisant viso niokojimo, Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione dar galima pamatyti daug lietuviško. Tarp lietuviškų vietų – veikianti lietuvių bažnyčia, atskira nuo Vatikano, keturi veikiantys lietuvių klubai, paminklai lietuviams, galimybė nusileisti į anglių kasyklą, kur triūdavo lietuviai, imigruodavę į šį region beveik vien angliakasybos darbams. Yra net lietuviškai pavadintas ežeras.
Važiuojant kasyklų vagonėliu į anglių šachtą
Šiaurinis Anglies regionas – tai miestų grandinė, iš esmės suaugusi į vieną didelį miestą. Jos šiaurėje – Skrantonas (lietuvių vadintas Skrantais), apie vidurį – Pitstonas, pietuose – Vilks-Baris. Aplink šią aglomeraciją spiečiasi mažesni miesteliai, kuriuose taip pat yra lietuviškų vietų.
Hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo nudažytas Vyčio (iš vienos pusės) ir Lietuvos trispalvės (iš kitos) spalvomis
Paprastumo dėlei, aprašome lietuviškas vietas pradėdami šiaurėje ir baigdami pietuose.
Forest Sičio lietuviškos vietos
Forest Sitis – miestelis į šiaurę nuo Šiaurinio Anglies regiono aglomeracijos
Forest Sičio Šv. Antano lietuvių bažnyčios vieta
Forest Sityje niekada negyveno daugiau 6000 žmonių (katalikų – dar mažiau), bet jame stovėjo penkios katalikų bažnyčios! Nes kiekviena imigrantų grupė vos atvykusi statė savo: lietuviai, lenkai, slovakai, slovėnai, airiai… Visi sunkiai rinko pinigus iš mažų algų… Bet po 100 m. štai kas liko iš lietuvių baltosios neogotikinės šventovės po to, kai vyskupija nusprendė palikti vieną bažnyčią.
Forest Sičio lietuvių bažnyčios vieta
Forest Sičio Šv. Antano lietuvių bažnyčia prieš nugriovimą 1999 m. (šaltinis: brigs.us , Eileen Backofen)
Šv. Antano lietuvių kapinės Forest Sityje
Miesteliuose kaip Forest Sitis lietuviai buvo svarbūs. Nes jie čia atsikėlė panašiai, kaip ir visi kiti: miestas įkurtas 1888 m. Lietuviai įsteigė ir nuosavas kapines – nors miestelyje tegyvena keli tūkstančiai žmonių ir, rodos, gal pakaktų vienų kapinių. Tokie buvo laikai: nors ir emigravę Amerikon, kiekvienos tautos atstovai net mirę norėjo likti tarp savų.
Forest Sičio lietuvių kapinės
Einono lietuviškos vietos
Einono Aušros Vartų Marijos lietuivų bažnyčia
Šiandien tai tik apleistas pastatas, o vienintelis lietuvybės ženklas – niša šventojo skulptūrai pastatyta, kaip angliškai ant jos parašyta, klebonui Savuliui atminti. Šventojo skulptūros ten jau nėra.
Einono Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia
Einono Aušros Vartų Marijos lietuvių kapinės
Šios kapinės – bendros su lenkų Čenstakavos Marijos kapinėmis ir vyrauja lenkų kapai. Lietuviai laidoti arčiau Vilniaus Aušros Vartų Marijos bažnyčios. Dėl kapinių XX a. pradžioje vyko abiejų tautų konfliktas, kur būdavo net kraujo praliejimo.
Lietuviškas kapas Einone
Skrantono centro lietuviškos vietos
Visos šios vietos yra netoli viena kitos ir galima nuo vienos prie kitos nueiti pėsčiomis.
Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia
Neįtikėtina, tačiau dalis Skrantono lietuvių 1914 m. išdrįso padaryti tai, ko nepadarė niekas Lietuvoje: įkūrė savą tautinę katalikų bažnyčią, nepavaldžią Vatikanui. Ši unikali lietuviška bažnyčia gyvuoja ligi šiol. Statyta ji 1915-1930 m., atdara tik sekmadieniais apie mišias.
Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia
Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu
Tauro lietuvių klubas Skrantone
Vienas keturių lietuvių klubų Skrantono regione! Prie įėjimo – trispalvė, o lietuviškiausias – vestibiulis, kur Lietuvos aprašymai, klubą kūrusių lietuvių nuotraukos. Dabar nariais priimami ne vien lietuviai ir einama čia labiau užkąsti – bulviniai blynai meniu dar yra, o cepelinų niekur ten nerasi: Anglies regiono lietuvių bendruomenės gimė anksčiau, nei jie išpopuliarėjo.
Tauro lietuvių klubas Skrantone
Tauro lietuvių klubo Skrantone įėjimo koridoriaus kilimas.
Laikraščio iškarpa Tauro lietuvių klubo įėjimo koridoriuje, pristatanti Lietuvą
Kosciuškos gydamasis sodas
„Lietuviškos vietos taip greitai nyksta, todėl aš norėjau sukurti naują“ – pasakojo Kosciuškos sodo įkūrėja lietuvių kilmės Kerol Gargan. Sodelį, kurį sodina savo rankomis, pavadino ir Amerikos didvyrio Kosciuškos garbei, tačiau ne populiaresniu lenkiškuoju (Kosciuszko), o lietuviškuoju vardo variantu (Kosciuska).
Ženklas su Kosciuškos gydomojo sodo pavadinimu
Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
1895 m. pradėta statyti bažnyčia dar tebeveikia, bet priklauso iš anglikonų atsivertusiems kunigams. Tačiau išlikę lietuviški vitražai, išlikęs koplytstulpis sovietų persekiojamiems lietuviams priešais bažnyčią, išlikęs kertinis akmuo „Lithuanica Ecclesia“.
Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios vitražas su jam aukojusios lietuvių šeimos pavarde
Šv. Juozapo lietuvių mokykla Skrantone
Štai, kiek lietuvių vaikų mokėsi Skrantone dar 1915 m., kai buvo pradėta statyti ši mokykla! Ji seniai nebeveikia, bet dar likęs lietuviškas užrašas ant kertinio akmens: „Šv. Juozapo mokykla 1915“.
Šv. Juozapo lietuvių mokykla Skrantone
Lietuviškas koplytstulpis Sovietų persekiojamiems lietuviams
Šis koplytstulpis, kaip rašoma ant jo koto, dedikuotas vyrams ir moterims, kritusiems už mūsų šalį (Lietuvą), o taip pat lietuviams, kenčiantiems už Geležinės uždangos ir mirusiems parapijos nariams. Štai tokie buvo pagrindiniai Amerikos lietuvių rūpesčiai 1975 m., ~70 metų nuo daugelio jų atsikėlimo gyventi į Skrantoną!
Skrantono koplytstulpis su matomu rūpintojėliu (kairėje)
Skrantono lietuviško koplytstulpio paaiškinimas
Skrantono teritorija toliau nuo centro
Į šias vietas iš Skrantono centro greičiausiai reikės vaiuoti automobiliu.
Lietuvių tautinės kapinės Skrantone
Šios kapinės – katalikų, bet ne Romos katalikų. Čia laidojami lietuvių tautiniai katalikai, atskilę nuo popiežiaus. Yra ir tos bažnyčios kūrėjo, vienintelio vyskupo Jono Gritėno kapas. Jis vyko skleisti idėjų ir į Lietuvą, bet greitai susirgo, mirė. Galbūt lietuvių religinė istorija galėjo pasisukti kitaip, jei Gritėnas būtų gyvenęs ilgiau?
Lietuvių tautinės kapinės Skrantone
Lietuvių tautinės kapinės Skrantone
Vyskupo Jono Gritėno kapas Skrantone
Jonas Gritėnas (1884-1928) buvo pirmasis vyskupas unikalioje Lietuvių tautinių katalikų bažnyčioje, kuri paskelbė nepriklausomybę nuo popiežiaus ir laikė mišias lietuviškai dar tada, kai visur buvo laikomos lotyniškai. Ilga epitafija sako, kad jis troško savo žmonėms dvasinės laisvės. Kapas paženklintas bažnyčios herbu: „Kova. Šviesa. Tiesa“.
Jono Gritėno kapas
Tautinių katalikų bažnyčios herbas ant Gritėno antkapio
Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone
Didžiulės lietuvių kapinės! Gražus kapinių kryžius, yra labai senų kapų.
Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone
Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone
Senas kapas Skrantone su užrašu senąja lietuvių kalba
Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone
Čia galite nusileisti į tikrą šachtą, kurioje dirbo lietuviai! Turistams, aišku, paprasčiau: nebėra dugnu žliaugiančio požeminio vandens, nebėra rizikos pakliūti į degias ar nuodingas dujas… Mirtingumas čia buvo didžiulis, o žuvusius šachtininkus numesdavo žmonai prie namų! Tokias ir dar baisesnes XIX a. imigrantų darbininkų buities istorijas išgirsite Lakavanoje.
Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone
Geležies krosnys (muziejus Skrantone)
1848-1857 m. statytos geležies krosnys – vienas tų pramoninių objektų, kurie traukė į šiuos kraštus lietuvius.
Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia Skrantone
Dabar ši banyčia priklauso „tradiciniams“ katalikams, laikantiems tridentietiškas mišias. Išoriškai nieko lietuviško neliko.
Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia Skrantone
Elmhersto Šv. Marijos vilos lietuviškos vietos
Šv. Marijos viols kompleksas Elmerste susidaro iš buvusio lietuvių vienuolyno (dabar – senelių namai) ir jo kapinių.
Šv. Marijos vila Elmherste
Šachtose dirbti lietuviams buvo labai pavojinga: kas sprogdavo, kas nusinuodydavo… Likdavo daug našlių, našlaičių ir būtent jiems kunigas Urbanavičius įkūrė šiuos namus, kur bėdžiais rūpindavosi lietuvės vienuolės. Dabar lietuvybė išlikusi tik sienas puošiančiose nuotraukose, aukotojų lentų varduose, kryžiuje-saulėje ant stogo, lietuviškame įraše ant Marijos paminklo prie įejimo – bet seneliai čia prižiūrimi toliau.
Tradicinis lietuviškas kryžius-saulė ant Šv. Marijos vilos stogo. Šis simbolis labai populiarus tarp Amerikos lietuvių, nes apjungia krikščionišką (kryžius) ir tautinį ikikrikščionišką (saulė) simbolizmą
Ankstyvųjų lietuvių vienuolių nuotraukos Šv. Marijos viloje
Marijos skulptūra su lietuvišku užrašu
Vienas paskutinių dalykų Šv. Marijos vilos išorėje primenančiu lietuvišką jos praeitį. Kad pamatytumėte lietuviškąjį užrašą, prieikite artyn – vasaromis jį dengia augalai ir iš toliau matosi tik angliškas.
Marijos skulptūra su lietuvišku užrašu
Elmhersto lietuvių kapinės
Kadangi kapinės įkurtos prie lietuvių vienuolyno (Šv. Marijos vila) vienuolėms, dauguma kapų kuklūs – tik plokštelės, seniai apaugusios žole. Bet išsiskiria kunigų kapai, o taip patriotiškai nusiteikusių lietuvių kapų eilutė, kur ant antkapių – Gedimino stulpai ir kiti Lietuvos simboliai.
Elmhersto lietuvių kapinės
Pitstono ir apylinkių lietuviškos vietos
Pitstonas yra lietuviškiausias (pagal gyventojų procentą) šitokio dydžio JAV miestas. Šios lietuviškos vietos yra Pitstone ir aplinkiniuose miesteliuose. Pitstonas faktiškai yra pačiame Skrantono/Vilks-Bario aglomeracijos centre.
Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Pakanka žvilgtelti į šią bažnyčią iš papėdės ir priblokš jos dydis ir didingumas! 99 metus (1909-2008) ji buvo Pitstono lietuvių namai, bet to neprimena niekas: net kertinį akmenį naujoji šeimininkė išėmė! Ji planavo čia demonstruoti meną, tačiau, pabodus vandalams, pastatą vėl pardavė. Bažnyčią apleista.
Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Panaikintas kertinis akmuo Šv. Kazimiero bažnyčioje
Lietuvių socialinis ir naudos klubas Pitstone
Artėjant prie šio klubo, pirmiausiai dėmesį atkreips trispalvės ir Lietuvos herbo spalvomis vaikų išdažytas hidrantas! Šis klubas – bene tautiškiausias, tarp keturių išlikusių regione. Čia švenčiama Vasario 16 d. – tiesa, švenčiama ir airiška šv. Patriko diena, yra baras (įėjimas tik nariams ar su nariu).
Lietuvių socialinis ir naudos klubas Pitstone
Pitstono lietuvių klubo vidus
Šv. Kazimiero skulptūra Pitstone
Ši statula – viskas, kas liko iš didžiosios Šv. Kazimiero bažnyčios, kai ją uždarė. Siekiant nuraminti uždaromų parapijų tikinčiuosius paprastai bažnyčia kelis jiems brangius daiktus iš senosios bažnyčios perveža į naująją. Ši airių bažnyčia todėl vietomis primena skulptūrų galeriją.
Šv. Kazimiero skulptūra Pitstone
Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Pitstone
Vienos didžiausių šiaurinio Anglies regiono lietuvių kapinių, priklausiusios didžiajai Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčiai. Gražūs vartai su Kazimiero vardu.
Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Pitstone įėjimo vartų arka
Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Pitstone kapas
Durjėjos šv. Juozapo lietuvių bažnyčios vieta
Dar viena lietuvių bažnyčia Pensilvanijos anglies regione, kurią neseniai nugriovė vyskupijos buldozeriai, nepaisant parapijiečių nuomonės. Ši sugriauta 2013 m.
Durjėjos šv. Juozapo lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta)
Ekseterio lietuvių klubas
Vienas net keturių lietuvių klubų Skrantono apylinkėse! Išorė išdažyta trispalvės spalvomis. Į vidų patekimas tik nariams ar kartu su nariais.
Ekseterio lietuvių klubas
Inkermano lietuvių piliečių klubas
Šis lietuvių klubas kadais pravardžiuotas „Kraujo kibiru“ – tokios dažnos čia buvo muštynės. Jį savomis rankomis tarpukariu pastatė lietuviai šachtininkai, nors dabar čia eina nebe vien lietuviai ir lietuviški likę labiausiai užrašai.
Inkermano lietuvių piliečių klubas
Inkermano lietuvių piliečių klubo vidus
Kingstono ir apylinkių lietuviškos vietos
Šios lietuviško paveldo vietos yra kitame Suskuehanos upės krante nuo Vilks-Bario.
Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčios vieta
Uždariusi šią didingą lietuvių bažnyčią vyskupija jos nesugebėjo parduoti, todėl 2016 m. nugriovė. Žvelgdami į tuščią sklypą galite pamąstyti, kaip sparčiai nepastebimai nyksta didis lietuvių paveldas Amerikoje.
Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčia (dabar nugriauta). Google Street View image
Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčios vieta
Apreiškimo Mergelei Marijai lietuvių kapinės Kingstone
Čia laidoti Apsireiškimo parapijos – tos, kurios bažnyčia nugriauta 2016 m. – nariai. Išlikęs užrašas „Lithuanian“ prie įvažiavimo, daug lietuvių kapų.
Apreiškimo Mergelei Marijai lietuvių kapinės Kingstone
Liucernos Šv. Onos lietuvių bažnyčia
Šią bažnyčią statė ilgai: pradėjo 1924 m., bet tada smogė Didžioji depresija; ilgai lietuviai meldės rūsyje, viršų pastatė tik 1959 m. Galbūt sąlyginis naujumas bažnyčią išgelbėjo: jungiant parapijas būtent ji pasirinkta kaip toji, į kurią bus sukelti viso priemiesčio tikintieji. Tačiau nieko akivaizdžiai lietuviško išorėje nebeliko.
Liucernos Šv. Onos lietuvių bažnyčia
Lietuvių nepriklausomos kapinės
Kapinės, kapinės, kapinės! Kiek tik jų neįkūrė lietuviai regione. Dauguma buvo parapinės, o „Nepriklausomos“ tai tos, kuriose laidoti netikintieji arba ne taip rimtai į tikėjimą žiūrintys: kairieji, tautininkai.
Lietuvių nepriklausomos kapinės Vest Vajominge
Senosios Mergelės Marijos kapinės Larksvilyje
Čia vyko vienas didžiausių lietuvių-lenkų konfliktų Amerikoje! Kapinės buvo bendros, tad lenkai stabdydavo lietuvių laidotuvių procesijas ir net amerikiečiai pasibaisėjo, kai 1890 m. dvidešimt lenkų iškasė du lietuvių vaikus ir sumaitojo jų lavonus kirviais. Lietuviams teko pirktis atskiras Šv. Kazimiero kapines netoliese.
Senosios Mergelės Marijos lietuvių kapinės Larksvilyje
Senosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Larksvilyje
Lietuviai buvo priversti jas įkurti po to, kai jų laidotuves bendrose su lenkais kapinėse stabdydavo lenkai ir net iškasė bei sumaitojo lietuvių vaikų lavonus! Kapinės sutavrkytos, gerai išsilaikiusios (likimo ironija - gerokai geriau nei Šv. Marijos kapinės, iš kurių lietuvius vijo lenkai). Yra miškelyje netoli atliekų krūvų, įėjimas per privačią žemę (reikia sutarti su kaimynais). Vėliau parapija nusipirko geresnes kapines, šios uždarytos.
Senosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Larksvilyje
Kunigo Aleksandro Burbos kapas senosiose Larksvilio Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse
Kunigas Burba (1856-1898 m.) dažnai laikomas pirmuoju, kuris Amerikoje ėmėsi kurti lietuvišką parapiją. Ir jo antkapis to vertas: didžiausias kapinėse, su užrašu „Užsitarnavusiam tautiečiui. Lietuviai“.
Kunigo Burbos kapas
Vilks-Bario ir apylinkių lietuviškos vietos
Šios lietuviškos vietos yra Vilks-Baryje, antrame pagal lietuvių procentą regiono mieste ir pietiniame Skrantono-Vilks-Bario aglomeracijos krašte.
Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta
Didi Švč. Trejybės bažnyčia, statyta lietuvių sunkiu prakaitu 1911 m., buvo nugriauta ne kokios nelaimės, o vyskupijos sprendimu, nepaisant lietuvių protestų, visai ką tik: 2015 m. Deja, tai dažnos JAV lietuviškos bažnyčios likimas. Dabar tuščioje pievutėje – vienišas kryželis, tikriausiai pastatytas lietuvių.
Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta). Google Street View image.
Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta
Kryžius Vilks-Bario Švč. Trejybės bažnyčios vietoje
Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje
Didžiulės ir gražios kapinės su gražiais lietuviškai aprašytais paminklais: lietuviams pasaulinių karų aukoms, kapinių kryžius su malda. Čia nuo 1935 m. laidoti tie, kas lankė didžiąją Švč. Trejybės bažnyčią, 2015 m. virtusią dulkėmis.
Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje (įėjimas)
Švč. Trejybės lietuvių kapinių Vilks-Baryje kryžius
Ant tam supilto kalno užvilktas kryžius lietuviškai skelbia: „Jei draug su Kristumi mirėme, draug su Kristumi ir gyvensime“.
Švč. Trejybės lietuvių kapinių Vilks-Baryje kryžius
Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams
JAV ant paminklų žmonėms, žuvusiems už JAV pasauliniuose karuose, retai pamatysi ne angliškus žodžius. Šis – maloni išimtis. „Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie“ prašo jis dėl tų lietuvių, kurių dalis, neabejotinai, emigravo iš carinės Rusijos ir todėl, kad neimtų į rekrūtus – o galiausiai padėjo galvas už JAV.
Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams
Senosios Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje
Čia laidoti didžiosios Švč. Trejybės bažnyčios parapijiečiai iki priturūko vietos ir atidarytos milžiniškos naujos kapinės. Tais laikais žemės aplink dar buvo tuščios, tad miesto centras – šalia. Vyskupams uždarius parapiją, būtent šiose kapinėse padėtas nugriautos bažnyčios kertinis akmuo.
Senosios Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių kapinės
Švč. trejybės lietuvių bažnyčios kertinis akmuo Švč. Trejybės lietuvių kapinėse
Vilks-Bario Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia
Lietuvių, kurie ~1918 m. pastatė ir apie 90 metų valdė šią bažnyčią, čia niekas nebeprimena – net –
tai Amerikoje reta – kertinis akmuo, kur parašyti statybos metai ir ir pirminė pastato paskirtis, išimtas. Dabar tai ispanakalbių Septintosios dienos adventistų bažnyčia.
Vilks-Bario Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia
Šv. Pranciškaus lietuvių kapinės Vilks-Bare
Mažos kapinaitės kalno šone, priklausiusios Šv. Pranciškaus lietuvių parapijai.
Šv. Pranciškaus lietuvių kapinės Vilks-Bare
Vilks-Bario lietuvių tautinių katalikų Visų Šventųjų bažnyčia
Čia meldėsi Vilks-Bario lietuviai, kurie atskilo nuo popiežiaus valdžios, bet ir toliau praktikavo katalikybę. Laikė Mišias lietuviškai dar tada, kai Romos katalikai laikė mišias tik lotyniškai. Bažnyčia nebeveikia, bet išlikęs kertinis akmuo su lietuvišku lietuvišku užraš „Lietuviu Tautos Kataliku Bažnyčia P.V. Visų Šventų 1932“.
Vilks-Bario lietuvių tautinių katalikų bažnyčia
Bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu
Vilks-Bario Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Senoji Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia ėmė griūti į kasyklą. Toks „egzotiškas“ likimas Anglies regione neretas: juk kone po visais namais pasikasta, ir nevisada saugiai… Tada Amerikoje „teismų kultūra“ nebuvo tokia gaji, ir lietuviams teko 1957 m. savo lėšom statytis naują – šią – bažnyčią. Ji išliko – bet lietuviško joje neliko nieko.
Vilks-Bario Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Lietuviškos vietos Šiaurinio Anglies regiono vakaruose
Šios lietuviškos vietos yra už Skranono-Vilks-Bario aglomeracijos ribų mažuose angliakasių miesteliuose į vakarus nuo Vilks-Bario.
Šiugar Nočo Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia
1913 m. pastatas nusipirktas iš presbiterijonų. Tai buvo laikai iki automobilių, todėl, vos prasigyvenę (kiek įmanoma angliakasiams), lietuviai stengdavosi įsigyti savo bažnyčią: kad nereiktų sekmadienį, vienintelę laisvą dieną, eiti daug kilometrų į lietuvių bažnyčią Plimute (Šv. Pranciškaus) arba eiti į lenkų bažnyčią, kas atrodė tiesiog nusikaltimas tautai. Parapijoje negyveno daugiau ~300 lietuvių.
Šiugar Nočo Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčią
Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės Šiugar Noče
Mažos angliakasių miestelio lietuvių kapinaitės, kur ant antkapių gali perskaityti suanglintus prieškarinius lietuvių kalbos žodžius: „Nuzudytas mainose“ ir pan.
Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės Šiugar Noče
Nantikoko Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
Ši didelė medinė bažnyčia niekad nebuvo atskira parapija (buvo pavaldi Vanamio lietuvių bažnyčiai), bet veikė ilgai. 2004 m. ją, uždarytą, įsigijo vietinis žmogus Norieka ir persidarė į asmeninį namą: vitražai ir daug dekoro išliko, o bokšte – kambarys su gražiais vaizdais.
Lietuvių kapinės Nantikoke
Šiose kapinėse be vartų ir ženklų palaidoti Nantikoko lietuviai, lankę Šv. Juozapo lietuvių bažnyčią. Kapai arčiau kelio tvarkingesni, bet toliau link miško užaugę žolėmis ir medžiais. Nemažai kapų su senais lietuviškais užrašais.
Lietuvių kapinės Nantikoke
Vanamio Mergelės Marijos lietuvių bažnyčia
Kaip daug kur mažuose Anglies regiono miesteliuose, lietuvių bažnyčia užsidarė, stovi tuščia ir nenaudojama, o norint ją surasti teko gerokai pavargti: net internete nelabai buvo informacijos, kur ta bažnyčia stovėjo. Dabar bent jau bus Šiaurinio Pensilvanijos anglies regiono lietuviškų vietų plane. Pradėta statyti 1925 m.
Vanamio Mergelės Marijos lietuvių bažnyčia
Vanamio Mergelės Marijos lietuvių kapinės
Mažos mažos parapijos kapinaitės. Atrodo, be lietuvių čia laidoti ir kitataučiai, lietuviškų užrašų beveik nėra. Tai todėl, kad tai naujosios kapinės, iš laikų, kai lietuvių k. jau nyko. Senosios Vanamio lietuvių kapinės su daug lietuviškų epitafijų aprašytos žemiau.
Vanamio lietuvių kapinės
Senosios Vanamio Mergelės Marijos lietuvių kapinės
Romantiškos kapinės vidury miško, pasiekiamos tik negrįstu keliu. Kapai daugiausiai seni – nes vėliau parapija įsigijo kitas kapines. Daug jų – su ilgais užrašais senąja lietuvių kalba, pasakojančiais šiek tiek apie mirusiųjų gyvenimus (iš kokio kaimo jie atvyko ir pan.).
Senosios Mergelės Marijos lietuvių kapinės Vanamyje
Naujosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Hunloke
Naujosios Šv. Kazimiero lietuvių parapijos kapinės įkurtos gana toli nuo bažnyčios ir miesto 1925 m. Tuo metu Amerikoje jau aušo automobilių era, todėl nebebuvo būtina kapines turėti tame pačiame mieste. Kapinės didelės, daugelis antkapių – gana nauji ir todėl su angliškais užrašais. Prie kapinių įėjimo - lenta su lietuvišku užrašu, kapinių centre - paminklas su lietuviškomis Mato evangelijos citatomis.
Hunloko lietuvių kapinės. Dešinėje - pagrindinis kapinių paminklas
Lietuviškos vietos tolėliau
Kasulaičio ežeras
Mažytis, bet tikriausiai vienintelis lietuviškai pavadintas JAV ežeras, o gal ir labiausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuviškai pavadintas ežeras! Juozapas (Joseph) Kasulaitis, beje, buvo ne kokia įžymybė, o tiesiog dešimtmečius regione ūkininkavęs ūkininkas. Ežeras suformuotas 1955 m. pastačius užtvanką, tačiau šią nugriovė 2005 m. potvynis, todėl ežeras dabar labiau primena tiesiog upės išplatėjimą.
Kasulaičio ežeras Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione
Kasulaičio ežeras geriausiais laikais (1969 m.). Nuotrauką atsiuntė užvankos statytojo anūkas Markas Kasulaitis.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų šiauriniame Pensilvanijos anglies regione žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos dienoraštis
|
Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas buvo viena tų vietų, apsilankymo kuriose laukiau labiausiai: dar XIX a. ten plūdę lietuviai sukūrė apie 50 lietuviškų vietų: bažnyčių ir kapinių, paminklų ir klubų. Netgi lietuviškai pavadintas ežeras (tikriausiai vienintelis JAV) ten yra! Atrodo, tik žymėk viską žemėlapyje – tegul visi sužino, tegul lanko Skrantono miestą, lietuviškai imigrantų vadintą Skrantais, ir jo apylinkes, kuriose, beje, gimė ir laikraštis „Draugas“, vėliau persikėlęs į Čikagą. Deja, apsilankę supratome, kad daugelyje svarbiausių lietuviškų vietų nieko neliko: arba išvis nieko, arba nieko lietuviško. Pamatyti Šiauriniame Anglies regione dar yra ką, bet jau sunkiai pasakytum, koks svarbus lietuvybės centras tai dar gana neseniai buvo. Pirmoji užduotis: surasti savo paveldą prisimenančių lietuvių „Ant popieriaus“ lietuvybė Šiauriniame anglies regione atrodo puikiai. Ar bent atrodė 2000 m., kai darytas paskutinis JAV gyventojų surašymas, klausęs kilmės. Tada tokie miestai kaip Pitstonas ar Vilks Baris turėjo 4% lietuvių ir jokie panašaus dydžio ar didesni JAV miestai jiems pagal lietuvių procentą neprilygo. Tada regione veikė 14 lietuviškų bažnyčių, beveik tiek pat kapinių – iš esmės, kas kelias mylias. Tačiau jau pradėję ieškoti, kas galėtų „Tikslas – Amerika 2017“ papasakoti apie regiono lietuvišką paveldą, susidūrėme su problemomis: kituose tokiuose svarbiuose lietuviškuose kraštuose savanorių jau buvome suradę, o Šiauriniame anglies regione dar neturėjome. Lietuvių kilmės asmenų daug, bet tik nedaugelis tą kilmę prisimena... Štai tebeveikia keturi lietuvių klubai, tačiau mėginimas užmegzti ryšį su jais vaisių neatnešė. Paskaitę jų „Facebook“ paskyras supratome, kodėl: visi jie švenčia airišką Šv. Patriko dieną, tačiau tik vienas (Pitstono) be jos dar švenčia ir Vasario 16 d... Galiausiai nuėję į tuos klubus pamatėme, kad jie veikia labiau kaip barai „tik nariams“ (įėjimas – su raktinėmis kortelėmis), o lietuvybė ten matoma tik senose relikvijose iš laikų, kai dar rinkdavosi vien lietuviai. Apie tuos laikus tegalėjome išgirsti pasakojimų: kaip Ekseterio lietuvių klubas savomis rankomis statytas, kaip pravardžiuotas kraujo kibiru, nes tokios dažnos ten buvo muštynės. Nebuvo viskas taip puiku ir tada, prieš 50 ar 70 metų: juk tai ne inteligentai į Anglies regioną atvyko, o eiliniai ūkininkų vaikai, čia tapę angliakasiais. Bet kiek gražaus jie sukūrė! Galiausiai per Lietuvos Vyčių organizaciją radome kelis padėti sutikusius lietuvius, kurie apie lietuvišką paveldą žinojo daugiau. Dennis Palladino iš Pitstono ir Carol Gargan iš Forest Sičio. Carol susitikome jos miestelio lietuvių kapinėse – nes lietuvių bažnyčia ten nugriauta. Su ja apvažiavome Skrantono miesto lietuviškas vietas. Carol apgailestavo, kaip sparčiai jos nyksta, pasakojo, kad todėl bando sukurti naują lietuvišką vietą: Kosciuškos gydomąjį sodą (pavadinime „Kosciuška“ rašoma lietuviškai, o ne lenkiškai, kaip įprasta JAV). Graži iniciatyva, o mūsų apsilankymo proga pasodintos papildomos dvi gėlės. Tačiau, aišku, sodelis nedidelis, palyginus su kapinėmis, bažnyčiomis... Iš lietuvybės pasilieka vien kapinės O lietuvių bažnyčios Šiauriniame Anglies regione griūva itin greitai. Ir, atrodo, kuo didingesnė, gražesnė, istoriškesnė bažnyčia – tuo didesnė tikimybė, kad ją nugriaus. Lietuvoje tokie milžiniški, seni (XIX a.) ir kultūriškai reikšmingi pastatai, kaip Vilks Bario Švč. Trejybės ar Kingstono Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo lietuvių bažnyčios, būtų saugomi architektūros paminklai, o čia 2015 m. neliko vienos, 2016 m. kitos... O gi ir parapijos buvo mokios, ir bažnyčios suremontuotos. Dabar jų vietose radome tik plynas pieveles. Buvau iš anksto įsirašęs tų bažnyčių nuotraukų į planšetinį kompiuterį ir jau vietoje nufotografavau vaizdus iš lygiai tų pačių vietų. Bus palyginimas. Aišku, sugriauta ne viskas, bet ir tos lietuvių bažnyčios, kurios išlikusios, beveik visos uždarytos. Iš kai kurių net kertiniai akmenys, kurie paprastai išlieka paskutiniai lietuvybės liudytojai, išimti. Taip, Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčia neabejotinai įspūdingiausia tarp išlikusių nenugriautų – bet kad jokio lietuvybės ženklo ten nebelikę... Vietos lietuviai papasakojo, kad Šv. Kazimiero skulptūra iš ten išgelbėta, perkelta į airių bažnyčią: tačiau visi kartu vaikščiodami po pastarąją tarp daugelio skulptūrų Šv. Kazimiero neradome (vėliau paaiškėjo, kad viena matytų skulptūrų visgi buvo Šv. Kazimiero – bet net bažnyčią lankydavę lietuviai iš pradžių jo nepažino). O Vilks Bario miesto (Wilkes-Barre Township) lietuvių bažnyčioje radau, ko net ir visko Amerikoje jau matęs nesitikėjau: alaus bravorą. Iš 13 Šiaurinio Anglies regiono lietuvių Romos katalikų bažnyčių ne tik kad nė viena nebėra oficialiai lietuviška – vos vienoje tebevyksta įprastos eilinės katalikiškos mišios. Taip, mažėjant gyventojų skaičiui miestuose uždarinėjamos ne vien lietuvių bažnyčios. Bet juk regione uždaryta tik maždaug pusė katalikų bažnyčių – reiškia, vien remiantis statistika, apjungus parapijas bent pusė lietuvių bažnyčių (~6-7) turėjo ir toliau tarnauti tam tikėjimui, išlikti jų interjerai, lietuviški paveikslai ir vitražai. Bet nieko panašaus. Kodėl? Kai kurie lietuviai sako, kad kitataučiai vyskupai tiesiog renkasi išlaikyti „savas“ bažnyčias. Bent jau lietuvių kapinės tebėra. Kuo didesnės būta bažnyčios, tuo didesnės tos parapijos kapinės, o didžiausių parapijų kapinėse, tokiose kaip Švč. Trejybės, pilna ne tik antkapių, bet ir didelių paminklų, pvz., lietuviams, žuvusiems pasauliniuose karuose. Yra išlikusių lietuviškų paminklų ir miestuose – tokių, kaip koplytstulpis prie Šv. Juozapo bažnyčios. Pastaroji dabar priklauso iš anglikonybės į katalikybę perėjusiems kunigams, bet tai – vienas geriausių likimų: viduje daug kas išliko. Kaip Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvos lietuviai nedrįso Pradėjau nuo liūdnų dalykų, bet Šiaurinio Anglies regiono buvimas tikru lietuvybės centru, į kurį atsikėlė kone šimtas tūkstančių lietuvių, nepraėjo be pasekmių. Tik čia gali atrasti lietuviškai pavadintą Kasulaičio ežerą – kad ir kokį mažą, bet, tikriausiai vienintelį Amerikoje. Ir tik čia gali atrasti lietuvių tautinių katalikų bažnyčią, nepavaldžią popiežiui. Ji tebeveikia! Tie lietuviai, kurie XX a. pradžioje taip nenorėjo perduoti už savo suaukotus pinigus pastatytų bažnyčių „Romai“, kad net nutarė nuo jos „atsimesti“, tam tikra prasme buvo teisūs. Štai atėjo XXI a. ir Romos katalikų vyskupai, nebežiūrėdami nei kas lietuvių bažnyčias statė, kas joms aukojo, nei kad parapijos turi pinigų išsilaikyti, visas vieną po kitos uždarė. O „nepriklausomieji“ lietuviai katalikai, į kuriuos ilgus dešimtmečius dauguma Amerikos lietuvių žiūrėjo kreivai, iki šiol kas sekmadienį renkasi nuosavoje bažnyčioje. Deja, patekti vidun nepavyko: nepadėjo nei mano, nei mums pagelbėjusių Amerikos lietuvių laiškai ir vizitai pas lenkų tautinius katalikus, prie kurių lietuvių tautinių katalikų parapija prisišliejo. Juk lankėmės nesekmadienį... Tačiau Carol Gargan jau vėliau, mums išvykus, nufotografavo ir bažnyčios vidų, ir jos kapines, kur ilsisi ir vienintelis jos vyskupas Gritėnas. „Tikslas – Amerika“ duomenų rinkimas nesibaigė mūsų grįžimu į Lietuvą, mūsų paskatinti Amerikos lietuviai kai kuriuos darbus tęsė ir toliau! Dėl to, kad ją taip sudėtinga aplankyti, negaliu žymėti Skrantono lietuvių tautinių katalikų bažnyčios prie svarbiausių Amerikos lietuvių vietų. Bet ji neabejotinai viena keisčiausių ir ypatingiausių. Per visą istoriją nuo pat atsivertimo iš pagonybės tarp lietuvių nebuvo kito mėginimo įkurti nuosavą grynai lietuvišką nepriklausomą bažnyčią – o čia, žiūrėk, Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvoje niekas nedrįso! Lietuvius mena ir šachta bei šachtininkų našlių namai „Tikslas Amerika“ žemėlapyje, be lietuviškų vietų, pažymėsime ir tuos įspūdingus objektus, kurie glaudžiai susiję su lietuviais, leidžia perprasti Amerikos lietuvių gyvenimą. Viena tokių vietų Skrantone – Lakavanos anglies kasykla, kur kiekvienas traukinėliu gali nusileisti šachton. Panašiose į ją dirbo beveik visi regiono lietuviai vyrai. Ten išklausysite pasakojimų, kaip baisu ir pavojinga tai buvo: kaip žuvusius šachtininkus palikdavo žmonai verandoje, kaip jie mirdavo nuo sprogių ar nuodingų dujų ir t.t. Šachtininkų našlės atsidurdavo Šv. Marijos viloje, kur jomis rūpindavosi lietuvio kunigo Urbanavičiaus įsteigtas ordinas. Jis, kaip ir daugelis Amerikos lietuvių vienuolių ordinų, XX a. pabaigoje nyko ir vilos administravimą perdavė kitiems (paskutinės vienuolės išsikėlė į Broktoną). Dabar ten – senelių namai visiems. Gana jaunas jų darbuotojas Davidas Kaminskis noriai papasakojo apie savo darbovietę: jis, sakė, „tikriausiai nėra lietuvių kilmės“, bet domisi istorija, dar ir vėliau rašė man el. laiškus su klausimais, kada bus parengtas „Tikslas – Amerika“ žemėlapis. Pagalvojau, kad tokie, kaip jis – dar viena žmonių grupė kuri, tinkamai įkvėpta, galėtų ginti lietuvišką paveldą. Kiekvienam kilmę pamiršusiam lietuviui, tikriausiai, galima atrasti amerikietį, kuriam visas mažumų paveldas žavus, arba kuris bežino tik savo kilmės vietą „Rytų Europa“ ar „Vidurio Europa“ ir nebesieja savęs su jokia konkrečia tauta. Bet su jais reikia dirbti, reikia parodyti, kodėl lietuvių paveldas toksai svarbus ir išskirtinis, įdomiai pateikti aplinkybes, kuriomis jis atsirado: kaip caras norėjo Lietuvą palikti žemės ūkio kraštu ir todėl tiems, kas norėjo dirbti fabrikuose, teko emigruoti, kaip Rusija draudė lietuvių kalbą (o Amerikoje lietuviai rašė kaip norėjo), kaip sovietai vykdė genocidą ir t.t. Štai taip, pavyzdžiui, airiai sudomino ir kitus amerikiečius savo kultūra: kone visi Amerikoje žino Airijos badą, visi žino Šv. Patriko dieną ir net lietuvių klubai ją švenčia. Bet populiarinti lietuvišką paveldą, tikriausiai, reikia pradėti ne Pensilvanijos Šiauriniame Anglies regione. Per mažai ten ko belikę, kad sudomintume žmogų iš šalies. Daugelį vietų interaktyviame žemėlapyje man teks žymėti blausiausia spalva, kuri reiškia, kad lietuviška ten jau tik istorija: jokių matomų ženklų, net menko užrašėlio, nėra. Ir visgi, Šiaurinis Anglies regionas – svarbi vieta. Svarbi vieta, kaip šauksmas lietuviams atsibusti. Jei nieko nedarysime – visos tos nuostabios JAV lietuviškos vietos, kurias skatinu lankyti, kurios yra tiltais tarp Lietuvos ir Amerikos, gali per kelis, keliolika ar keliasdešimt metų nunykti Šiaurinio anglies regiono pėdomis. Tikiu, kad ir Šiaurinis Anglies regionas dar galutinai neprarastas, kad įmanoma savaip sudominti lietuvių tradicijomis ir kilme amerikiečius. Bet tai jau tektų daryti mažiau kliaujantis lietuviškomis vietomis, kas gerokai sudėtingiau. Teoriškai galima Šiauriniame anglies regione buvusias lietuviškas vietas pažymėti lentelėmis (mačiau ten, Pitstone, tokią lentelę, skirtą nugriautai slovakų bažnyčiai). Bet pirmiausia reikia ginti tą paveldą, kur dar apginti yra daug ką. Augustinas Žemaitis, 2017 09 26-27. |
Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją
Šiauriniame Anglies regione su lietuvišku paveldu 'Tikslas - Amerika' komandą supažindinę Carol Gargan, Dennis Palladino ir kiti
Tikslas - Amerika 2018 ekspedicijos į Šiaurinį Pensilvanijos anglies regioną dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Šiaurinis Pensilvanijos anglies regionas
|
„Tikslas – Amerika 2018” įvažiavo į finišo tiesiąją. Tiesa, labai ilgą: projekto dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai trims dienoms nuskrido ten, kur vyko „Tikslas – Amerika 2017“ - rytinę JAV dalį.
Augustinas: „Tikslas – Amerika“ yra gyvas projektas. Per tuos metus po „Tikslas – Amerika 2017“ iš savo skaitytojų sužinojome apie lietuvišką paveldą, kurio net apytikslių vietų internete ar knygose nebuvo. Šį trūkumą kompensavome, viską aprašyšėme ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome šiemet.“ Aistė: „Labai padėjo ir rėmėjai: šiemet ekspedicijai galėjome skirti ne 16 dienų, tačiau 25 dienas. Prie Vyriausybės kanceliarijos prisijungė ir Amerikos lietuviai, kai kurie jų prašė aplankyti ir sužymėti lietuvišką paveldą jų gimtosiose vietose rytų JAV. Ypač dėkingi esame Donatui Janutai, Dariui Vaškeliui, Algirdui Avižieniui“ "Tikslas - Amerika" - ir mokslininkams, tad privalo būti išsamus Augustinas: „Tikslas – Amerika“ ekspedicija Rytų JAV buvo kitokia nei pernai: pernai regione žemėlapyje žymėjome ir visus „žiedelius“, visas įdomiausias, įspūdingiausias vietas, o šiemet lankėme gerokai apnykusias, primirštas, tarp kurių – šimtai kilometrų važiavimo per kone nuolat tomis dienomis pliaupusią liūtį. Bet ir tai – būtinas darbas, kad „Tikslas Amerika“ žemėlapis būtų išsamus. Juk jis skirtas ne vien turistams, bet ir tyrinėtojams, mokslininkams (kaip pradžia tolimesniems tyrimams). Jiems svarbu, kad žemėlapis būtų objektyvus, kad jame būtų visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos, o ne tiesiog tos, kurios mums patiems įdomiausios ar „pasitaikė arčiausiai kelio“. Bendradarbiaujame su VGTU ir VDU mokslo darbuotojais, tyrinėjančiais išeiviją ir išeivijos architektūrą, Lietuvos archyvais – mokslininkai iš mūsų dažniausiai prašo informacijos ne apie tuos pačius objektus, kurie įdomiausi turistams. Pavyzdžiui, pernai mus susiradęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas Liutauras Nekrošius tyrinėja pirmosios XX a. pusės Amerikos lietuvių mokyklas – „Tikslas Amerika“ atranda tuos pastatus, padaro nuotraukas, iš to matosi, kur ir į ką verta gilintis. Pensilvanijos Anglies regione, kur dar ~1870 m. kėlėsi lietuviai, daugiausiai medžiagos būtų kapinių tyrinėjimams. Šiemet prie žemėlapio pridėjome dar keturias: tris katalikų ir vienerias „Lietuvos laisvės ložės“, išnykusios lietuvių organizacijos sunykusias kapines. Aistė mandagiai pasisiūlė palaukti mašinoje – per smarkią liūtį miškeliu ten bridau vienas. Kiekvieneriose kapinėse aptikome smulkių netikėtų atradimų: pavyzdžiui, nugriautos Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios kertinį akmenį Vilks-Bario Švč. Trejybės kapinėse ar anglies kasybos atliekų kalnus netoli Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinių. Gal juos iškasė lietuviai, gal ne – bet jie – niūrus paminklas sunykusioms šachtoms, kadaise iš carinės Rusijos valdytos Lietuvos atrodžiusioms tikru Eldoradu. O dabar prieš mūsų akis slinko tik ištuštėję, liūdnoki miesteliai, tarsi net ne Amerikoje. Net paskutinės anglių skaldyklos, kurią dar matėme pernai prie Šenandoriaus, neliko – nugriovė.“ |
Dalintis:
Duboizas (Pensilvanija)
Nors Duboizas - nedidelis miestelis (~20000 gyv.), jame veikia itin sena Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia. Parapija įkurta dar XIX a., o dabartinis gražus neoromaninis pastatas statytas 1924 m. (State ir South Ave gatvių kampas). Jo kertiniame akmenyje parašya "St Josephs Lithuanain RC Church", viduje gražūs vitražai, po kiekvienu kurių - lietuvių aukotojų vardai. Prie altoriaus - Lietuvos vėliava. Rūsyje - parapijos salė, kur vyksta pasaulietinė lietuvių veikla. Yra eksponatų iš parapijos ir Duboizo lietuvių istorijos.
Duboizo lietuvių bažnyčia Pensilvanijoje.
Duboizo lietuvių bažnyčios Pensilvanijoje vidus.
2012 m., uždarius senesnes lietuvių parapijas, Duboizo Šv. Juozapo tapo seniausia tebeveikianti lietuvių parapija Amerikos žemyne. Tiesa, nuo 2017 m. pradžios mišios ten nebelaikomos, ji naudojama tik švenčių (vestuvių, laidotuvių) metu. Bet į vidų užeiti, privačiai pasimelsti galima nuolat (dienos metu). Naktį bažnyčios fasadas gražiai apšviečiamas.
Vitražo apačia su lietuvišku aukotojų pavadinimu.
Duboizo lietuviai tradiciškai laidojami atskirose Šv. Juozapo lietuvių kapinėse. Be kapų ten įrengtos medinės kryžiaus kelio stotys, ant kurių - lietuvių aukotojų vardai (deja, dalis stočių jau sunyko). Toks dalykas JAV kapinėse tikrai retas. Šiuos stotys turėjo padėti atrasti reikiamus kapinių sektorius.
Duboizo lietuvių kapinės su pakelės šventove tolumoje.
Taip pat kapinėse stovi "pakelės šventovė", 1979 m. padovanota Lietuvos Vyčių organizacijos 86 tarybos kunigų Urbono, Baro ir Rakausko atminimui su trimis kryžiais (ant jų buvo ir nukryžiuotieji, tačiau nupuvo).
Duboizo kapinių „pakelės šventovė“ iš arčiau.
Kapinėse galima aptikti labai senų antkapių su trumpais gyvenimų aprašymais.
Lietuviai sudaro ~3% Duboizo gyventojų. Anksčiau Duboize veikė ir Lietuvių klubas (Weber ir Chestnut gatvių kampas), tačiau jis uždarytas 2016 m. vadovui įtariamai iššvaisčius pinigus. Dar išlikęs užrašas "Litts Club", tačiau dabartinis pavadinimas - "Luigi's Villa". Pastatas dabar nuomojamas renginiams. Pastatas gana naujas ir didelis; jį statant, buvo juokaujant tikėtasi nukonkruoti gretimą lenkų klubą, tačiau jis toliau sėkmingai veikia. Klubas įkurtas 1900 m., dabartinis pastatas statytas 1960 m.
Išlikęs Duboizo lietuivų klubo ženklas.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Pensilvanijoje žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Duboizą dienoraštis
|
Į Duboizą atvykome temstant. Dešimčia minučių vėluodami - juk norėjome iki maksimumo išnaudoti laiką Pensilvanijos anglies regione, kur buvome prieš tai. Tačiau dar iki sutemoms padengiant miestelį. Tai buvo svarbu - nes nors mums Duboize padėjęs Jonas Baltrus sutarė, kad lietuvių banyčia būtų atidaryta ilgiau, nei įprasta, nuotraukos jos viduej nebūtų pavykusios. O vidus įspūdingas. Seniausia tuo metu lietuvių parapija JAV, deja, neseniai panaikinta, bet bažnyčia veikia, atidaryta, nors mišios ir nevyksta. Neaišku, kiek laiko... Buvo įdomu matyti tokią lietuvišką didybę taip toli nuo visų kitų lietuviškų vietų. Ne tik bažnyčią, o ir lietuvių kapines, lietuvių klubą (deja, neseniai užvėrusį duris). Iki Pitsburgo nuo Duboizo kartu su Jonu Baltrumi važiavome porą valandų, panašiai tiek nuo Pietinio Anglies regiono. Ir tai buvo artimiausios "lietuviškos" vietos. Augustinas Žemaitis, 2017 09 28. |
Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją
Dalintis:
Oseola Milsas
Oseola Milsas [Osceola Mills] yra 1 500 gyventojų turintis miestelis Pensilvanijoje. Jis įsteigtas kaip angliakasių ir lentpjūvės darbininkų gyvenvietė ir apie 1900 m. čia įsikūrė nemaža lietuvių bendruomenė. Jų įkurtas Oseola Milso lietuvių klubas veikia iki šiol.
Įvažiavimas į Oseola Milso miestelį
Lietuvių klubas įsikūręs baltame mediniame pastate be jokių išorinių ženklų. Viduje yra salė su baru ir didesnė renginių salė. Čia esama dekoro elementų, primenančių apie lietuviškas klubo šaknis, pavyzdžiui, lietuviškų simbolių ir vėliavų, kurie pavaizduoti ir ant klubo marškinėlių. Tačiau maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio į klubą pradėta priimti ir nelietuvių kilmės narius, o šiuo metu, turint galvoje, kaip seniai miestelis įkurtas, dauguma jo gyventojų yra mišrios kilmės arba apie savo šaknis žino palyginti nedaug.
Oseola Milso lietuvių klubas
Oseola Milso lietuvių klubas
Oseola Milso lietuvių klubo marškinėliai
Be to, Oseola Milso lietuvių klubui priklauso ir didelės lietuvių kapinės. Deja, didžioji sklypo dalis tuščia, nes bendruomenė taip ir neišaugo tiek, kiek tikėtasi, greičiausiai dėl 1929 m. prasidėjusios Didžiosios depresijos, sunaikinusios miestelio angliakasybos pramonę (ji taip iki galo po krizės taip ir neatsigavo, todėl nebetraukė naujų imigrantų). Kapinėse palaidota mažiau nei 50 žmonių. Iš pradžių teisę būti ten palaidoti turėjo tik tie, kurie į klubą įstojo būdami jaunesni nei 40 metų, bet vėliau ši amžiaus riba padidinta iki 50 metų. Kiti lietuviai palaidoti miestelio lenkų kapinėse arba bendrose katalikų kapinėse.
Oseola Milso lietuvių kapinės
Lietuvių klubas buvo įsteigtas 1907 m. kaip šv. Antano šelpimo draugija (lietuvių kapinėse yra ir šv. Antano šelpimo draugijai dedikuotas kryžius). Tokios religinės brolijos buvo kuriamos daugelyje to meto istorinių lietuvių bendruomenių; vėliau jos dažniausiai tapdavo lietuviškomis parapijomis ir pasistatydavo nuosavas bažnyčias, bet vykdydavo ir pasaulietines veiklas, steigdavo mokyklas. Deja, kadangi Oseola Milsas labai nukentėjo nuo Didžiosios depresijos, lietuviška bažnyčia taip ir nebuvo pastatyta, o pats klubas pamažėle neteko pirminio pusiau religinio pobūdžio ir šiomis dienomis veikiau atlieka baro funkciją.
Originalūs draugijos dokumentai rodo, kad apie 1919 m. narių sąraše buvo maždaug 100 asmenų. Ant klubo sienos kabančiame 1916 m. datuotame dokumente taip pat nurodyta, kad organizacija (arba keli pagrindiniai jos nariai) priklauso „Susivienijimui lietuvių Amerikoje“ kaip 256-oji kuopa. Maždaug iki XX a. 5-ojo dešimtmečio draugijos dokumentai buvo rengiami lietuvių kalba, vėliau – jau angliškai.
Be lietuvių klubo, miestelyje dar yra slovakų klubas, o lenkų klubas jau nebeveikia. Miestelyje yra lenkų kapinės, rusų stačiatikių cerkvė bei kapinės, taip pat bendrosios katalikų kapinės (pačios didžiausios). Tikėtina, kad lietuviškų kapų esama ir lenkų, ir bendrosiose katalikų kapinėse.
Oseola Milsas yra nutolęs nuo kitų Pensilvanijos miestelių, kuriuose esama lietuviško paveldo objektų. Artimiausias šios valstijos miestelis, kuriame įrengtos lietuvių kapinės, yra Portidžas [Portage] už beveik 100 km. Nors ten gausu kapų su akivaizdžiai lietuviškomis pavardėmis, tik ant vieno asmens antkapio nurodyta, kad velionis lietuvis. Daugelis čia palaidoti daugmaž Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.
Vienintelis kapas Portidžo lietuvių kapinėse, ant kurio antkapio paminėta Lietuva
Tais laikais dažnai pasitaikydavo, kad lietuviškos pavardės Amerikoje pasikeisdavo. Šiuo atveju tos pačios moters duomenys nevienodai užrašyti ant skirtingų tą patį kapą žyminčių antkapių: ant pagrindinio antkapio ji įvardyta kaip „Agota Ambrazevicze“, o ant mažesnio stulpelio – kaip „Agata Ambrazatas“. Tikrasis jos vardas ir pavardė greičiausiai buvo Agota Ambrazevičienė arba Agota Ambrazaitienė.
Dalintis:
Istonas (Pensilvanija)
Alentauno priemiestyje Istone (70 000 gyv., ~0,5% lietuvių) esanti Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia (219 Spring Garden St) . Tai - gražus neogotikinis pastatas su sena zakristija.
Istono lietuvių bažnyčia
Bažnyčia pastatyta dar anksčiau, nei į Ameriką išvis masiškai emigravo lietuviai - 1854 m. ir stūkso pačiame Istono centre. Tiesa, tada ji priklaus Presbiterijonams, nuo 1896 iki 1916 m. pastate šeimininkavo JAV pilietinio karo veteranai. 1916 m. pastatą nusipirko lietuviai, kurių Istone sparčiai daugėjo ir ~1912 m. jie buvo įsteigę savo parapiją. Bažnyčioje lietuviai įrengė art deco stiliaus vitražus, ištapė lubas. Tačiau interjeras, kurį amžininkai vadino labai jaukiu, ~1971 m. sunaikintas, supaprastintas. 1958 m. taip pat pakeistas ir bokšto špilis - senąjį, medinį, sunaikino žaibas, todėl padarytas unikalus naujas, metalinis.
2008 m. lietuvių bažnyčia užaryta, 2011 m. ją nusipirko Lou Reda kino studija. Kino studija, pasak šeimininko Scott Reda, specialiai ieškojo savo patalpoms bažnyčios, nes bažnyčia - tai didelės erdvės savo juostoms saugoti. Taip pat patalpose vykdoma kino postproduukcija.
Istono lietuvių bažnyčios vidus
Bažnyčios viduje ir išorėje lietuviškų detalių nėra. Jų, labiausiai tikėtina, nebuvo jau tada, kai bažnyčia parduota.
Sandėlis Istono bažnyčios viduje
Nuo 1934 m. Istono lietuvių parapijai priklausė nuosavos Marijos Magdalenos lietuvių kapinės. Žemę joms padovanojo Martynas Ličius. Jo suanglinta pavardė (Martin Lychius) iki šiol puošia kapinių vartus.
Istono lietuvių kapinių vartai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Pensilvanijoje žemėlapis
Dalintis:
Lietuviško paveldo JAV Vidurio Atlante žemėlapis
Lietuviškas paveldo vakariniuose JAV vidurio Atlanto regione (Niujorke, Naujajame Džersyke, Pensilvanijoje, Merilende, Vašingtono mieste) ir rytiniame Ontarijuje (Kanada) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Merilende, Naujajame Džersyje, Niujorke, Pensilvanijoje, Vašingtone (JAV sostinėje), Ontarijuje.
Dalintis:
Redingas (Pensilvanija)
Redingo miesto lietuviškas paveldas - Šv. Antano lietuvių bažnyčia. Iš priekio pastatas neatrodo kaip bažnyčia, tačiau paėjus į šoną matosi tikroji jo paskirtis. Taip yra todėl, kad anksčiau tai buvo paprastas pastatas ir tik jį 1913 m. nupirkę lietuviai rekonstravo į bažnyčią. Bendruomenė gyvavo ilgą laiką ir dar XX a. pabaigoje parapija oficialiai skaitėsi lietuviška - tačiau iš tikro jau gana greitai po įsteigimo į ją pradėjo jungtis ir nelietuviai, todėl lietuviškos detalės tikriausiai nunyko dar gerokai iki bažnyčia uždaryta. Dar 1920 m., pavyzdžiui, Redinge tegyveno 54 lietuviai - gerokai mažiau, nei pakako bažnyčiai išlaikyti.
Redingo lietuvių bažnyčia
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Pensilvanijoje žemėlapis
