Masačusetsas (JAV)
Masačusetso lietuvių bendruomenė - vienas seniausių JAV ir ketvirta pagal dydį (51 000 žmonių). 0,8% Masačusetsiečių yra lietuviai.
Masačusetso lietuvių bendruomenės širdis - Pietinis Bostonas. Čia tebeveikia lietuviška Šv. Petro bažnyčia, yra lietuvių klubas ir kitos įstaigos. Sovietų okupacijos metais Bostonas išgarsėjo dėl ten išleistos 37 tomų lietuviškos enciklopedijos - tai iki šiol didžiausias toks darbas lietuvių kalba.
Bostono lietuvių klubas su prie įėjimo plazdančiomis JAV ir Lietuvos vėliavomis
Masačusetse XIX - XX a. sandūroje stiprios lietuvių bendruomenės kūrėsi ir tada pramoniniuose miesteliuose: Broktone bei Vusteryje.
Broktono Lietuvių rajono, vadintų Lietuvių kaimu, įstaigos ir šventės traukte traukė ir kitų tautybių broktoniečius. be to, Broktone stūkso net penki paminklai lietuviams, iš jų trys - žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Vienas paminklų lietuviams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, Broktone
Vusteris yra mažiausias JAV miestas, kuriame buvo daugiau nei viena lietuvių bažnyčia - ir abi jos labai didingos. Ten veikia ir didingas Maironio parkas - lietuvių klubas su lietuviškais meno kūriniais, yra lietuvių garbei pavadintų aikščių, paminklų.
Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia Vusteryje.
Kita lietuvybės širids gimė Merimako upės slėnyje - tekstilės pramonės miestuose Lorense, Lovele ir Haverhilyje. Tai tikra "lietuviškų" miestų grandinė: kiekviename jų stovi po lietuvių bažnyčią, lietuvių kapines, lietuvių paminklus.
Lietuvių tautinių kapinių įėjimo arka Merimako slėnyje
Graži neoromaninė lietuvių bažnyčia išlikusi ir Atolo (Athol) miestelyje. Nors jis labai mažas ir nutolęs nuo visko, ši lietuvybės sala viena gyvesnių, nes tebeveikia bažnyčia, lietuvių klubas, kitas klubas veikia gretimame Gardneryje.
Biblinės scenos su lietuviškais paaiškinimais tapytos ant medžio Atolo Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčioje
Tačiau bendrai paėmus dabar šiuose miesteliuose lietuvybės mažiau, nei Bostone, nes į juos nauji imigrantai pokariu ar po nepriklausomybės atgavimo nebesikėlė, o senieji pamažu asimiliavosi. Lietuviškos bažnyčios juose ~2009 m. uždarytos ir parduotos kitiems krikščionims, bet tebestovi. Yra ir su Lietuva susijusių paminklų, pavadinimų.
Vakariniame Masačusetse esančiame Stokbridžo miestelyje (800 gyv.) lietuvių tėra kelios šeimos, bet ten 1960 m. pastatyta Nacionalinė Dievo gailestingumo šventovė. Dievo gailestingumo kultas prasidėjo ir žaibiškai išplito iš Vilniaus, kuomet čia pagal sesers F. Kovalskos regėjimus 1934 m. nutaytas paveikslas. Jo kopijos yra ir Stokbridžo šventovėje.
Springfildas (150 000 gyv.) yra Lietuvos "antrosios religijos", vienos populiariausių pasaulyje šakų, krepšinio gimtinė. To miesto krepšinio memorialinėje halėje tarp svarbiausių visų laikų žaidėjų - ir Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio pavardės. Springfildo priemiestyje Vestfilde - ir buvusi lietuvių bažnyčia.
Naismito krepšinio šlovės muziejaus lubos su ten pagerbtų krepšininkų veidais
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Masačusetso valstijoje žemėlapis
Dalintis:
Bostonas (Masačusetsas, JAV)
Bostonas, vienas pirmųjų JAV didmiesčių, legendinės Bostono arbatėlės vieta ir JAV kovos dėl nepriklausomybės bastionas (tuomet čia kovėsi ir lietuviai), buvo ir vienas pirmosios XIX a. pabaigos emigrantų iš Lietuvos bangos tikslų.
Tada tai buvo 5 pagal dydį JAV miestas, dabartinio Vilniaus dydžio. Lietuviai kėlėsi dar XIX a., bet dauguma imigravo ~1904. Jų atvyko tiek, kad į demonstraciją Bostono Commons parke, skatinančią JAV pripažinti neseniai paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, 1919 m. susirinko penki tūkstančiai. Jie įkūrė ir tris bažnyčias, didelį klubą, mokyklas. Pagrindinis lietuvių rajonas South Bsoton buvo toks milžiniškas, kad jo skersmuo buvo ~2 km ir nuo vieno galo iki kito nueiti užtrukdavo pusvalandį.
Bostonas išlaikė savo svarbą ir Amerikoje, ir Amerikos lietuviams. Pokariu lietuviai būtent Bostone išleido pirmąją pasaulyje lietuvišką enciklopediją, o po 1990 m. atvykusi „trečioji banga“ padėjo išlaikyti lietuviškas Bostono vietas geriau, nei daugelyje kitų miestų.
Pietų Bostono lietuvių klubas
Pietų Bostono (South Boston) rajone, kur tradiciškai gyvena lietuviai, yra Bostono lietuvių piliečių klubas (Boston Lithuanian Citizen's Club, adresas 368 West Broadway). Pastatas nusipirktas iš banko 1949 m. ir didžiuma jo interjeto – autentiška (laiptų turėklai ir pan.).
Bostono lietuvių piliečių klubas. Virš įėjimo plazda Lietuvos ir JAV vėliavos.
Klubo rūsyje – vienintelis Naujojoje Anglijoje lietuviškas restoranas-baras. Jis siūlo dirba tik savaitgaliais, o norint patekti reikia paskambinti į duris. Tačiau įleidžiami visi, restoraną žino ir lanko ne vien lietuviai. Restorano sienas puošia Bostono lietuvių sportininkų nuotraukos, iškovotos taurės.
Bostono lietuviško restorano viduje
Bostono lietuviško restorano meniu
Aukštesniuose klubo aukštuose - Lietuviška kredito unija „Taupa“ siūlanti kreditus ir kredito korteles lietuvių kilmės amerikiečiams.
Bostono lietuvių kredito unijoje
Klube taip pat yra renginių salė, kur vyksta lietuviški renginiai, koncertuoja atlikėjai iš Lietuvos (ne renginių metu užrakinta), o dar viena renginių salė 2020 m. įrengta ketvirtame aukšte. Dalis patalpų nuomojama klubo išlaikymui. Visos lietuviškos institucijos interjere turi daug lietuviškų detalių (meno kūrinių, nuotraukų), 1968 m. įrengta atminimo lenta su pavardėmis klubą (ir lifto įrengimą jame) rėmusių lietuvių.
Daugumos institucijų varomoji jėga šiais laikais – „trečiosios bangos“ (po 1990 m.) į JAV atvykę lietuviai. Dalis didelio klubo patalpų išnuomota nelietuviškoms įstaigoms – pajamos iš nuomos padeda išlaikyti klubą.
Pirmosios lietuvių enciklopedijos leidimo vieta
Pietų Bostone leista ir Lietuvių enciklopedija.
Šis 37 tomų darbas - pirmoji ir iki pat šiol didžiausia lietuviška enciklopedija. Amerikos lietuviai padarė titanišką darbą, mat Lietuva tuo metu buvo okupuota sovietų ir jokio valdžios finansavimo enciklopedijai nebuvo, o daugybė šaltinių buvo sovietų slepiami. Autoriai siekė, kad kai Lietuva pagaliau bus išvaduota ji turėtų savo enciklopediją. Norėdama, kad apie Lietuvą sužinotų ir kiti amerikiečiai, 1970-1978 m. jie su Lietuva susijusius straipsnius išvertė į 6 tomų Encyclopedia Lituanica, kuri iki šiol yra išsamiausias angliškas traktatas apie Lietuvą.
Skirtingi Bostono enciklopedijos tomai išleisti keliuose skirtinguose pastatuose, redakcija judėjo iš pastato į pastatą. Šiandien nei viename tų pastatų nieko lietuviško nebeliko, bet įspūdingiausias ir pats pirmasis jų stovi kitapus gatvės nuo Lietuvių klubo, 366 West Broadway. Jis senųjų Bostono lietuviu vadinamas "Ivaškienės namu", mat priklausė šiai JAV lietuvei. Tame keturaukščiame pastate vyko daug lietuviškos veiklos, leistas ir laikraštis "Darbininkas". Būtent ten 1953-1955 m. išleisti penki pirmieji Bostono enciklopedijos tomai.
'Ivaškienės namas', kuriame išleisti penki pirmieji Bostono enciklopedijos tomai
Pietų Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia
Pietų Bostone stovi paskutinė dar veikianti mieste lietuvių bažnyčia. Ji pavadinta Šv. Petro garbei (pastatyta 1904-1908 m., 75 Flaherty Way).
Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia
Parapijai 2008 m. duomenimis priklausė 1000 šeimų, iš jų 900 senųjų imigrantų palikuonys, o 100 naujai atvykusios iš Lietuvos. Lietuvių parapija įkurta 1896 m. - jos pradžia nebuvo lengva, mat lietuvių religinius ir politinius tikslus stabdė Pietų Bostone dominavę airiai ir airis vyskupas Viljamsas (Williams). Mišios vyksta lietuvių ir anglų kalbomis.
Bažnyčios interjeras – autentiškas XX a. pirmos pusės. Jame gausu lietuviškų detalių, tarp jų vitražai su lietuvių aukotojų vardais. Bėgant metams, lietuviškų detalių tik daugėjo, nes bendruomenė siekė pabrėžti parapijos lietuviškumą. Po šventųjų freskomis parašyti ir lietuviški jų vardai. Žvakės, kurias galima uždegti už aukas, savo spalvomis sudaro Lietuvos trispalvę. Vestibiulyje pakabinti Šiluvos Marijos, Šv. Kazimiero paveikslai, įrengti trys grynai lietuviški vitražai su lietuviškais Jėzui, Šventajai Dvasiai ir Dievui tėvui skirtais žodžiais.
Bostono lietuvių bažnyčios vidus
Lietuviškos detalės Bostono lietuvių bažnyčioje (vėliava, iš žvakelių sudėliota vėliava,
kryžiai-saulės ant Kryžiaus kelio stacijų ir t.t.)
Vienas daugelio šventųjų atvaizdų su tiek lietuvišku, tiek anglišku vardu
Vitražas įėjimo į Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčią hole
Kaip ir daug seniausiųjų Amerikos lietuvių bažnyčių, ši (beje, pravardžiuojama „Lietuvių katedra“) yra dviejų aukštų: antrasis – tai didingoji maldų salė, o tokio pat ploto pirmasis skirtas pasaulietinei lietuviškai veiklai. Toje pirmo aukšto salėje – ir baras, daug lietuviškų dalykėlių.
Bažnyčia atidaroma tik per mišias (savaitgaliais), tačiau jei į ją patekti ir nepavyks, įdomu pažiūrėti ir iš išorės, mat ten ant sienos išdažyta Lietuvos vėliava, lotyniškam kertiniam akmeny parašyta "Ecclesia Lituanorum Sti Petri Errecta AD 1900". O prie bažnyčios įėjimo pridėta daug tradicinių lietuivškų kryžių (nuo mažyčių iki žmogaus dydžio) – tai Bostono kryžių kalnas, įkvėptas Šaiulių. Kaip Šiaulių Kryžių kalnas sukurtas priešinantis Rusijos Imperijos ir Sovietų okupacijoms, taip Bostono – priešinantis 2004 m. vyskupijos ketinimams uždaryti Šv. Petro lietuvių bažnyčią. Daugelis tokių kovų ir protestų prieš vyskupus Amerikoje nepasiseka, bet Bostone lietuviams pavyko - bažnyčioje mišios laikomos iki šiol.
Improvizuotas Kryžių kalnas prie Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčios įėjimo
2022 m. parapijiečiai įprasmino bažnyčios istoriją iškeldami fasade lentą su užrašu, kad bažnyčią pastatė imigrantai iš Lietuvos ("St. Peter Church Built by Lithuanian Immigrants 1904").
XX amžiaus pradžioje 3 000 parapijiečių turėjusi bažnyčia stovėjo lietuvių gyvenamo rajono centre. Viskas pasikeitė 1941 metais, rajoną nugriovus, o vietoj jo iškilus gyvenamiesiems namams, kurie bažnyčią supa iki šiol. Lietuviai buvo ne tik iškeldinti iš savo bažnyčios, bet ir pats rajonas tapo labai nesaugus, bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo nusikaltėlių. Tuo metu lietuviai galvojo bažnyčią uždaryti ir prisijungti prie kitos lietuvių bažnyčios, esančios rytinėje Pietų Bostono [South Boston] rajono dalyje (žr. žemiau). Tačiau bažnyčia išliko, pastaruoju metu rajone vyksta gentrifikacija. Vis dėlto šalia bažnyčios stovėjusi lietuviška mokykla buvo nugriauta, kad būtų įrengta automobilių stovėjimo aikštelė parapijiečiams, kurie išsikėlę iš rajono gyveno toliau ir į mišias atvykdavo automobiliais.
Lietuviški gatvių pavadinimai Pietų Bostone
Pietų Bostone yra daug gatvių ir sankryžų, pavadintų lietuvių vardais.
Šalia Šv. Petro bažnyčios yra Šv. Kazimiero gatvė. Gatvės pavadinimą, pavadintą žymiausio lietuvių šventojo vardu, pasiūlė lietuvių bažnyčios klebonas Žukas vykstant rajono pertvarkai.
Keletas aplinkinių sankryžų pavadintos JAV kariuomenės veteranų lietuvių vardais: Stanley C. Mosiulio aikštė [Stanley C. Mosiulis Square], Juozo P. Šliažo aikštė [Joseph P. Shliazhas Square]. Garsiausia Stepono Dariaus aikštė [Stephen Darius Square] pavadinta pirmojo lietuvių lakūno (kartu su Stasiu Girėnu), perskridusio Atlanto vandenyną (prieš tragiškai sudūžtant virš Lenkijos), vardu. Steponas Darius tarnavo JAV kariuomenėje Pirmajame pasaulyje kare, buvo sužeistas ir apdovanotas. Kiekvieną iš šių aikščių žymi atminimo lenta. Stepono Dariaus aikštės pavadinimą iškovojo Stepono Dariaus vardu vadintas JAV kariuomenės veteranų organizacijos Amerikos legiono postas, kurį sudarė Bostono lietuviai ir jo štabas buvo Bostono lietuvių rajone.
Stepono Dariaus aikštė
Dingę lietuviški pastatai Pietų Bostone
Išlikęs įspūdingas lietuviškas paveldas tėra tik šešėlis tų lietuviškų objektų, kuriais kadaise didžiavosi Pietų Bostonas. Metams bėgant, lietuviškos organizacijos buvo įsigijusios nemažai pastatų, tačiau, kadangi jos pačios jų nestatė, jie neturėjo lietuviškos architektūros bruožų. Ilgainiui visi pastarieji pastatai buvo uždaryti, šiandien niekas juose neprimena Lietuvos istorijos.
*Lietuvių tautinius namus 1951 metais įsigytame pastate įkūrė daugiausiai nuo sovietų genocido 1944 metais pasitraukę lietuviai, o pastato pirkimą finansavo Amerikos lietuvių verslininkas Jonas Kasmauskas, pats imigravęs dar 1901 m. Pastatas pasižymėjo įmantriu patriotiniu interjeru su daugelio Lietuvos didvyrių (didžiojo kunigaikščio Vytauto, prezidento Antano Smetonos) biustais ir skulptūromis, taip pat nacionaliniais simboliais ir šūkiais. Interjerą sukūrė dipukas dailininkas Viktoras Andriušis, iki karo dirbęs pagrindinio Lietuvos teatro scenografu, o įrengė lietuviai savanorišku darbu, pradėdami nuo išdegusio namo vidaus išvalymo. Pradėjus mirti „dipukų kartai“, 1986 metais Tautiniai namai buvo uždaryti, jo interjeras sunaikintas arba perkeltas į muziejus (pvz. ALKA Konektikute). Šiandien pastate įrengti butai.
Buvę Lietuvių tautiniai namai
Tautinių namų interjeras (sunaikintas, Romo Šležo nuotrauka)
*Susivienijimo lietuvių Amerikoje pastatas yra Niujorke įsikūrusios Amerikos lietuvių organizacijos padalinys.
*Pietų Bostono rytuose esanti lietuvių koplyčia buvo pirmoji Bostono lietuvių bažnyčia. Po 1897 metais kilusio gaisro jos vietoje pastatyta nauja koplyčia. Bažnyčią įkūręs kunigas Gricius pasirodė esąs skaldanti asmenybė, todėl XX amžiaus pradžioje dalis lietuvių atskilo nuo parapijos ir įkūrė Šv. Petro lietuvių bažnyčią, kuri tapo pagrindine Bostono lietuvių bažnyčia. Nuo 1921 metų ši „senoji bažnyčia“ tarnavo kaip Šv. Petro lietuvių parapijos koplyčia – lietuvių rajonas buvo per didelis, kad jį aptarnautų viena bažnyčia tais laikais, kai dar nebuvo prasidėjęs automobilių vajus. Vėliau ši koplyčia buvo nugriauta.
*Dar dvi lietuviškos mokyklos, be Šv. Petro parapijinės mokyklos.
Kembridžo lietuviškos vietos
Bostone būta ir daugiau lietuvių bažnyčių. Kembridžo rajone, garsėjančiame vienu garsiausių pasaulyje Harvardo universitetu, stovi Nekalto Prasidėjimo bažnyčia (432 Windsor Street). Pastatyta 1913 m. ji įvertinta kaip reikšmingas JAV būdingo Misijų stiliaus pastatas, architektūros paminklas, suprojektuotas garsios Maginnis and Walsh kompanijos; regėta panašumų ir su Vytauto bažnyčia Kaune. Tai nustatęs savivaldybės komisijos tyrimas 2009 m., deja, darytas nelinksma proga: 2004 m. bažnyčia uždaryta ir 2007 m. parduota "Just a Start Corporation", ketinusiai ją transformuoti į pigius butus. Rekonstrukcija jau įvyko: architektūrinė komisija neleido griauti eksterjero, tačiau nedraudė pilnai keisti interjerą; nors prašė nenaikinti religinių detalių, kryžiai nuimti, horeljefas virš įėjimo uždažytas baltai. Tiesa, tas horeljefas vis tiek yra įdomiausia ir lietuviškiausia likusi bažnyčios detalė.
Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia Kembridže
Horeljefe – užrašas sneaja lietuvių kalba „Lietuviu Rymo Kataliku Bažnyčia Nekalto Panos Marijos prasidejimo“, Marija, angelai. Bažnyčios lietuviškos šaknys (ir pirmasis klebonas lietuvis Krasnickas) taip pat paminėtos ant kertinio akmens.
Horeljefas su lietuviškais užrašais ant Kembridžo lietuvių bažnyčios
Bažnyčios būta 600 kv. m, dar 2004 m. ji buvo svarbus lietuvybės centras, kasmet vyko 30 krikštų, 1926 m. čia įsikūrė pirmoji Bostono arkivyskupijoje lietuvių mokykla. Dabar ten 16 butų.
Aikštė priešais Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią pavadinta lietuvio Petro F. Sarapo aikšte. Jis - už JAV žuvęs Antrojo pasaulinio karo veteranas; karo metais ir pokariu JAV buvo madinga parapijoms reikalauti pavadinti vietas prie jų bažnyčių kare žuvusių parapijiečių vardais.
Petro Sarapo aikštė Kembridže
Nors bažnyčios neprojektavo lietuviai, 1972 m. statyta klebonija greta - lietuvio Eugenijaus Manomaičio (1909-1995) darbas. Jis inkorporavo vieną lietuvišką elementą: žirgelius ant stogo.
Lietuvos žydų (litvakų) paveldas Bostone: Vilniaus sinagoga ir Merkinės kapinės
Prieškariu į Bostoną emigravo ir Lietuvos žydai - pagal jų paveldo skaičių, Bostonas lenkia kone visus likusius JAV miestus.
Savo kuklią sinagogą, kurią pavadino Vilniaus garbei (Vilna Shul), Vilniaus žmonėmis (Anšei Vilner) pasivadinusi grupė 1919 m. pastatė centre, netoli Bostono Commons parko. Ilgainiui žydai šį rajoną apleido ir 1985 m. sinagoga buvo uždaryta, bet priešingai nei dešimtys kitų ano laikmečio Bostono judėjų maldos namų ji išliko. Dabar ten - kultūros centras, karts nuo karto ten vyksta įvairūs renginiai, taip pat retos istorinės ekskursijos.
Vilniaus sinagoga Bostone
Dar netikėčiau atrodo Mekrinės žydų kapinės (Meretz Cemetery; Meretz - "Merkinė" jidiš kalba) Bostono priemiesčiuose - ypač žinant, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Merkinėje tegyveno 1700 žmonių (žydų - dar mažiau). O štai Bostone, viename JAV mieste, Merkinės žydų ~ 1893-1914imigravo tiek, kad Voburno [Woburn] priemiestyje įkūrė nemažas atskiras kapines! Ir jeigu daugelyje JAV miestų Lietuvos žydai greitai integruodavosi į platesnę vietinę Amerikos žydų bendruomenę bei nieko atskiro litvakiško nebestatydavo ir nebekurdavo, tai Bostone Merkinės žydų palikuonys dar ir po Antrojo pasaulinio karo pastatė Paminklą Hitlerio nužudytiems Merkinės žydams - įspūdingą koloną prie kapinių įėjimo. Šis paminklas - unikalus visoje Amerikoje; joks kitas Amerikos paminklas neatmena būtent konkretaus Lietuvos miesto ar regiono žydų. Ant jo parašyta "Amžinam atminimui mūsų numylėtų brolių Lietuvoje, žuvusių kankinių mirtimi dėl nacių ir Hitlerio žiaurumo". Jei žinote Amerikoje kitą tokį paminklą, rašykite į komentarus.
Merkinės žydų kapinių vartai - anapus matosi kolona genocido Merkinėje aukoms atminti
Holokausto aukų paminklo apatinė dalis
Lietuviškos vietos Bostono priemiesčiuose (Norvudas, Danversas)
Norvudo priemiesčio lietuvių bažnyčia uždaryta tais pačiais 2004 m., kai Bostono arkivyskupija masiškai uždarinėjo tautines bažnyčias. Ten neliko nieko lietuviško, ji paversta butais. Beje, būtent šioje bažnyčioje kunigavo Valkavičius, parašęs didžiulį tritomį veikalą apie JAV lietuvių parapijas - jis buvo vienas paskutinių kunigų čia.
Norvudo lietuvių bažnyčia
Greta veikusio lietuvių klubo neliko dar gerokai seniau, 1978 m. - kai ten įgriuvo grindys, nutarta pastatą parduoti. Pastatas tebestovi.
Buvęs lietuvių klubas Norvude
Norvude išliko Paminklas Norvudo lietuviams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare. Jis 1949 m. pastatytas prie lietuvių bažnyčios, o po šios uždarymo buvo perkeltas į Highland kapines. Jame - graži drakoną smeigiančio šv. Jurgio statula (šv. Jurgis buvo bažnyčios, o taip pat yra Lietuvos globėjas), jis dedikuotas 152 parapijos veteranams, įrašyti 8 kare žuvusių Norvudo lietuvių vardai. Kitoje pusėje parašyta, kad paminklas skirtas Norvudo lietuviams veteranams.
Paminklas Norvudo lietuviams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare
Kitame - Danvers - priemiestyje veikia JAV analogų neturinti vieta - bendras Lenkų, rusų ir lietuvių klubas. Jis įsteigtas laikais prieš tai, kai Antrasis pasaulinis karas, sovietinė okupacija supriešino šias tautas: 1939 m. vietinis Lenkų klubas pradėjo priimti ir rusus su lietuviais, taip oficialiai tapdamas tritaučiu. Priešais klubą plazdą visų trijų šalių ir JAV vėliavos, tiesa, salės viduje pavadintos tik rusų ir lenkų tautų pavadinimais. "Jėga vienybėje" - skelbia atminimo lenta greta. Klube ~2000 narių, iš kurių 400 vienos šių trijų tautų kilmės.
Lenkų, rusų ir lietuvių Amerikos piliečių klubas Danverse
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Lietuviškų vietų Bostone žemėlapis
Dalintis:
Broktonas (Masačusetsas, JAV)
Broktonas (Brockton), šiandien turintis 90 000 gyventojų, 1920-1935 m. buvo svarbiausias pasaulyje batų pramonės centras.
Kaip ir kiti to meto pramoniniai miestai jis pritraukė lietuvių, kurie čia įkūrė savo rajoną Lithuanian Village (Lietuvių kaimas).
Be to, Broktone pastatyti net keturi paminklai žuvusiems lietuviams (trys jų – žuvusiems už Lietuvos laisvę, vienas – žuvusiems už JAV Antrajame pasauliniame kare).
Paminklas žuvusiems už Lietuovs laisvę Broktono lietuvių vienuolyno kapinėse
Broktone taip pat yra lietuvių vienuolynas, lietuvių kapinės.
Broktono Lietuvių kaimas
Lietuvių kaime jo geriausiais laikais (iki ~1970 m.) galėjai laisvai gyventi nemokėdamas angliškai, nes visi aplink buvo lietuviai. Ten klestėjo lietuvių verslai - kepyklos, parduotuvės, vaistinės. Iki pat šiol interneto forumuose broktoniečiai rajoną atmena kaip gyvą miesto širdį. Netgi anglakalbė spauda iki šiol kartais mini pavadinimą „Lithuanian village“ – taigi, tai vienas vos kelių JAV miestų rajonų, kurie pusiau oficialiai pavadinti lietuvių garbei (panašiai kaip „Chinatown“ kinų ar „Little Italy“ – italų).
Gyvenimas lietuvių kaime sukosi apie Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią (214 Ames St.), įkurtą dar XIX a. Dabartinis jos pastatas pastatytas 1957 m. virš seniau įrengto rūsio, kuris tarnavo kaip lietuvių bažnyčia iki tol. Toks buvo įprastinis Amerikos lietuvių bažnyčių statybos būdas: iš pradžių pastatomas kuklus rūsys, mišios laikomos ten, o paskui, surinkus daugiau aukų (šiuo atveju – po daug dešimtmečių) – įprastinė bažnyčia viršum to rūsio, „antrame aukšte“. Rūsys tada virsdavo sale pasaulietinėms lietuvių reikmėms, tautiniams renginiams. Tiesa, ir iki tol rūsyje vykdavo ne vien religinė, o ir tautinė veikla. Toje „rūsio bažnyčioje“ 1910 m. buvo įkurta iki šiol tebeveikianti viena didžiausių Amerikos lietuvių organizacijų
- Lietuvos vyčiai (Knights of Lithuania), po šūkiu "Dievui ir Tėvynei" vienijanti Amerikos lietuvius iš įvairių valstijų. Beje, rūsio bažnyčia turėjo net kitą pavadinimą (Šv. Roko) – lietuviškesnį Šv. Kazimiero vardą tuometis klebonas suteikė argumentavęs, kad bažnyčia „antrame aukšte“ ir bažnyčia apačioje yra skirtingos bažnyčios.
Broktono lietuvių bažnyčia
Deja, Broktono lietuvių bažnyčia 2008 m. uždaryta, o lietuvių kaimas lietuvybę prarado dar seniau, tapo juodaodžių rajonu. Būtent juodaodžių bažnyčia už 1 mln. USD nusipirko ir Šv. Kazimiero bažnyčios pastatą (nors buvo planuota gauti ~3 mln.).
Priešais bažnyčią tebestovi didžiausias ir seniausias iš Broktono paminklų žuvusiems už Lietuvos laisvę: Vyčio spalvų (raudonai-baltas) obeliskas pilnas lietuviškų simbolių: su Vyčiu, Gedmino stulpais, Vyčio kryžiumi, o taip pat lietuviška ir angliška dedikacijomis. Jis pastatytas 1990 m. birželio 10 d. – greitai po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo (nors projektuotas dar anksčiau). Dabar atrodo kiek aplaupytas, mat kai kurios jo detalės – pvz. metalinis kardas – nuimtos po bažnyčios uždarymo. Taip atsitiko todėl, kad paminklas stovi ant bažnyčiai priskirto žemės sklypo, taigi, parduotas kartu su bažnyčia. Bijodami, kad naujieji šeimininkai sunaikins paminklą, lietuviai nusprendė jį perkelti, tačiau pasirodė, kad jis tam pernelyg tvirtai pastatytas, todėl jie perkėlė tik kai kurias detales ir inkorporavo jas į kitą paminklą Avono priemiestyje (žr. žemiau). Tačiau baimė, kad Lietuvių kaimo paminklas bus sunaikintas, pasirodė buvusi nepagrįsta: prabėgus jau daug metų, jis tebestovi, nors Lietuvos ir JAV vėliavos ant gretimų stiebų nebeplazda.
Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę prie lietuvių bažnyčios
Lietuvių kaime stovi dar du lietuviški paminklai, iki kurių nuo bažnyčios galima nueiti pėsčiomis. Vienas jų, taip pat išsaugotas naujųjų gretimo pastato (buvusios klebonijos) šeimininkų, yra pastatytas 1962 m. ir skirtas Monsinjorui Franciui Stakauskui, ant jo yra šio lietuvio kunigo nuotrauka bei užrašas „Lithuania Plaza“, simboliškai priskiriantis vietai Lietuvos aikštės pavadinimą. Deja, ~2020 m. užrašai smarkiai aplaupyti ir jau sunkiai įskaitomi. Kitas paminklas pagerbia Broktono lietuvius, kovojusius už JAV Antrajame pasauliniame kare. Veteranų sąrašo viršuje – Vaclovas Tukis (suanglinta Watslo W. Tukis), kurio garbei gretima beisbolo aikštelė pavadinta Tukio žaidimų aikštele.
Paminklas monsinjorui Strakauskui Broktone
Tukio žaidimų aikštelė su paminklu lietuviams Antrojo passaulinio karo veteranams priešakyje
Paminklas lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams
Deja, lietuviškų verslų rajone nebeliko. Ilgiausiai išsilaikė “The Lit“ smuklė, įkurtą dar XIX a. – 1897 m.(!) ir uždaryta ~2015 m. po daugiau nei šimtmečio darbo ir priklausymo lietuvių šeimai (pačioje Lietuvoje joks baras šitiek neišsilaikė!). Deja, veiklos pabaiga buvo liūdna, kaip ir rajono: čia įvyko net dvi žmogžudystės (2010 m. ir 2014 m.).
Vienas pastatas, kur dar likę lietuviškų ženklų - Šv. Kazimiero vienuolynas, ant kurio stogo – lietuviškas kryžius-saulė (jis irgi nebeveikia kaip vienuolynas).
The Lit baras Broktono Lietuvių kaime fotografuotas 2017 m., kai dar matėsi pavadinimas, nors baras jau buvo uždarytas
Buvęs Šv. Kazimiero lietuvių vienuolynas Broktono lietuvių kaime
Greta bažnyčios buvusią parapinę mokyklą bei Franklino mokyklą baigė daugybė lietuvių, o bendruomenės šventės (sporto varžybos, koncertai ar aplinkinių lietuviškų parapijų piknikai) vykdavo Romuvos vardu pavadintame parke. Dabar parkas užaugęs ir apleistas, niekas ten neprimena lietuvybės.
Kasmet per darbininkų dieną (JAV tai - pirmas rugsėjo pirmadienis) Thatcher Street apie 10 000 lietuvių (ir ne tik) sulėkdavo iš visų apylinkių į masinį lietuviško maisto pikniką - tokia klausytojų minia naudodavosi net vietos politikai, nepraleisdavę progos čia sudalyvauti ir pabendrauti su rinkėjais. Apie 1985 m. tradicija nunyko uždraudus pardavinėti alkoholį ir rengti lošimus, buvo bandymų ją atkurti.
Į kadaise saugų Lithuanian Village rajoną, dabar dažniau vadinamą tiesiog Village (Kaimu), kėlėsi kitataučiai, atsirado narkotikų, nusikalstamumo problemos. Tačiau senieji lietuviai, dauguma kurių jau ir gimę JAV, Broktone dar gyvena, apie 2000 (1,4%) miestelio gyventojų 2010 m. surašymo metu deklaravo lietuviškas šaknis.
Broktono lietuvių vienuolynas, kapinės ir jų paminklai
Antroji istorinė Broktono lietuvybės širdis - Lietuvių vienuolynas, kur veikia vienos iš keleto Amerikos lietuvių moterų vienuolijų štabas (Nukryžiuotojo Jėzaus seserys). Kadaise čia gyveno ~100 vienuolių, jos turėjo daugybę padalinių visoje Amerikoje, bet beliko vos kelios, nes ėjimo į vienuolynus populiarumas tarp Amerikos lietuvių nunyko.
Mažėjant jų skaičiams, lietuvės vienuolės atsisakė ir objektų, kuriuos išlaikė. Vienuolyne uždarytas Juozapo Bakšio (Joseph Bakshis) lietuvių muziejus, nors ten dar liko daug lietuviškų dalykėlių. Tačiau iš išorės pastatai stokoja lietuviškų detalių.
Lietuviškos detalės vienuolyno viduje
Gretimas Šv. Juozapo dvaras - senelių namai, statyti lietuviams – tebeveikia, tačiau irgi lietuviams nepavaldūs.
Lietuviškas kryžius-saulė prie Šv. Juozapo dvaro įėjimo
Įdomiausia vienuolyno apylinkių vieta - vienuolyno kapinės miškelyje. Jose – įspūdingas kunigo Urbanavičiaus statulas (pietos statulos formos). Šis kunigas buvo vienuolijos steigėjas. Ten yra ir daug vienuolių kapų, o taip pat antrasis iš Broktono paminklų žuvusiems už Lietuvos laisvę. Šis yra mažiausias ir paprasčiausias iš trijų (akmuo su išraižytu Vyčiu), bet prie jo vienintelio nuolat plazda trispalvė. Šis paminklas pastatytas po to, kai uždaryta Šv. Kazimiero bažnyčia, bijant, kad paminklas priešais ją bus sunaikintas. Kapinės išsirinktos kaip vieta paminklui todėl, kad pagal Masačusetso įstatymą niekas, kas yra pastatyta kapinėse, negali būti griaunama.
Vienuolių kapai lietuvių vienuolyno kapinėse
Kunigo Urbanavičiaus kapas lietuvių vienuolyno kapinėse
Paminklas lietuviams Avone
trečiasis Broktono paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę stovi prie Šv. Mykolo bažnyčios Broktono priemiestyje Avone (2011 North Street). Būtent į šią bažnyčią, įtikinti teismuose neginčyti Vatikano sprendimų uždaryti jų bažnyčią, eiti ėmė dauguma Broktono lietuvių, o juos priėmęs klebonas leido pastatyti paminklą.
Paminklas – meniškas, į jį įeina metalinis kryžius bei kardas, nuimtas nuo paminklo Lietuvių kaime.
Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Broktono priemiestyje Avone
Į Avono Šv. Mykolo bažnyčią perkelta ir daug detalių iš Broktono lietuvių bažnyčios (vitražas, statulos), o suolai iškeliavo į Tanzaniją kaip auka.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Broktone žemėlapis
Dalintis:
Vusteris (Masačusetsas, JAV)
Vusteris (Worcester), 64 km į vakarus nuo Bostono. Iš 180 000 gyv. apie 2% lietuviai (~4000). Tai yra penktas skaičius JAV (po Čikagos, Niujorko, Los Andželo ir Filadelfijos).
Šv. Kazimiero bažnyčios lietuvių zona
Vusterio lietuivų gyvenimo pagrindinė širdis buvo milžiniška Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia (41 Providence Street). Ją lietuviai statėsi net 13 metų - nuo 1903 m. iki 1916 m., didžiuliuose mūruose vyko ir pasaulietinė lietuvių veikla. Deja, 2009 m. ją nutarta u-daryti, 2010 m. Lietuvos nepriklausomybės dienos proga atšvęstos paskutinės mišios, o 2011 m. ji už 650 000 JAV dolerių parduota charizmininkams (krikščioniška denominacija JAV, daugiausiai palaikoma juodaodžių). Altorius ir kitos šventintos interjero detalės išvežtos, tačiau dar liko daug lietuviško: fasade tebėra Šv. Kazimiero horeljefas su lietuvišku užrašu "Šv. Kazimierai, melskis už mus", o viduje - įspūdingi didingi vitražai su lietuviškomis aukotojų pavardėmis (tiesa, dalis jų nesimato dėl įstatytų kondicionierių).
Šv. Kazimiero bažnyčia. Įspūdingas jos dydis ir vieta ant kalno (puikiai matosi nuo magistralės) išduoda lietuvių bendruomenės dydį.
Kazimiero biustas bažnyčios fasade.
Vienas Šv. Kazimiero bažnyčios vitražų
Bažnyčia žymi Lietuvoje ir tuo, kad vienas jos kunigų nuskendo drauge su Titaniku (plaukdamas į savo paskyrimą Amerikoje). Ten jis elgėsi didvyriškai, užleido vietą gelbėjimosi valtyje, klausė mirti pasmerktų keleivių išpažinčių.
Pati parapija įkurta dar anksčiau - 1894 m. Iki pastatyta didžioji bažnyčia, turėjo laikiną medinę greta. Tą bažnytėlę paskui nugriovė, o jos vietoje 1924 m. pastatė Šv. Kazimiero lietuvių mokyklą. Šis mokyklos pastatas - vienas lietuviškiausių visoje Amerikoje. Jo fasade - ir Vytis, ir lietuviškas užrašas. 1927 m. mokykloje mokėsi 505 lietuviukai, juos mokė lietuvės vienuolės kazmierietės. Vėliau skaičiai krito iki 199 ~1947 m., bet paskui vėl pakilo iki 350 kai į Vusterį atsikėlė lietuviai, bėgę nuo sovietinio genocido. Galiausiai mokyklą - kaip ir daugelį tokių lietuvių mokyklų - "nužudė" JAV įvestas nemokamas švietimas: tėvai galėjo nemokamai leisti vaikus į valstybines mokyklas ir ši mokykla 1986 m. užvėrė duris. Pastatas dabar naudojamas kaip mokykla "sudėtingiems vaikams", negalintiems mokytis kartu su kitais vaikais.
Vusterio lietuvių mokykla
Vusterio lietuvių mokyklos Vyčio bareljefas
Lietuvių "aikštės" Vusteryje
Vusteryje greičiausiai yra daugiau lietuvių garbei pavadintų vietų, nei bet kuriame kitame JAV mieste! Čia "kalta" vietinė tradicija sankryžoms suteikti pavadinimus JAV kariuomenės veteranų, žuvusių Antrajame pasauliniame kare. Tokios "aikštės" dažnai įkuriamos netoli vietų, kur jie gyveno. Šitaip aplink Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią atsirado daug lentelių su lietuviškomis pavardėmis, įvardijančių sankryžas. Čia prisidėjo ir aktyviai veikęs lietuvių veteranų klubas, stengęsis paminėti savo žuvusiuosius.
Einant nuo Šv. Kazimiero bažnyčios į pietus Providence gatve nuo bažnyčios yra Miglaucko, Kirmino, Malesko sankryžos. O kitur aplink buvusiame lietuvių rajone - Jurgeliono, Kigo, Kamandulio, brolių Banių, Laukaičio, Skerniškio sankryžos, gi Krasinsko aikštė yra toliau miesto vakaruose. Kiekvina šių "aikščių" pažymėta "Tikslas - Amerika" žemėlapyje.
Malesko aikštės ženklas.
Kirmino aikštės ženklas.
Aušros Vartų bažnyčios lietuvių zona
Vusteris - vienas nedaugelio JAV miestų, kuriame pastatyta daugiau nei viena lietuvių bažnyčia (šia garbe dalinasi su tokiais didmiesčiais kaip Niujorkas, Čikaga ar Detroitas). Yra čia ir Aušros Vartų Marijos bažnyčia (153 Sterling Street), neogotikinė, halinė (statyta ~1925 m.). Šiandien tai - vietnamiečių parapija; naujosios imigracijos į Ameriką bangos - daugiausiai iš nebaltaodžių tautų ir šios naujos bendruomenės jau dydžiu lenkia lietuvius (visgi Amerikos vietnamiečiai ir lietuviai turi kai ką bendro: vietnamiečiai į Ameriką plūsti ėmė kai jų šalį užėmė komunistai).
Aušros Vartų Marijos bažnyčia - paskutinė veikianti taip pavadinta bažnyčia JAV.
Nepaisant tautybių keitimosi, įspūdingas bažnyčios vidus išliko beveik visiškai lietuviškas. Lietuviškų užrašų gausa ši bažnyčia nustelbia duagelį kitų – jie ir ant vitražų, ir ant Kryžiaus kelio stočių, ir po šventųjų paveikslėliais parašyti lietuviški jų vardai taip, tarsi bažnyčia turėjo tarnauti ir kalbos mokymui. Mažai JAV bažnyčių su tiek lietuviškų užrašų!
Aušros Vartų Marijos bažnyči. Interjeras.
Greta bažnyčios likusi Gedimino gatvė, o visas kalnas, ant kurio ji stovi, praeityje lietuvių vadintas Gedimino kalnu (tarsi Vilniuje).
Toks simbolizmas ir lietuvybės gausa labai pritiko tarpukariui, konflikto dėl Vilniaus metui, kurio metu statyta bažnyčia. Tada lietuviai jau buvo tautiškai susipratę, visaip stengėsi pabrėžti tiek savo kalbinį išskirtinumą, tiek meilę lenkų okupuotam Vilniui.
Gedimino gatvės ženklas.
Dar vienas priminimas apie tai buvo Paminklas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems vietos lietuviams prie įėjimo į bažnyčią. Nors jie žuvo už JAV, užrašai – ir lietuviški. Ir vardai bei pavardės surašyti lietuviškai, net su paukščiukais ir taškais (ką jau kalbėti, kad ne tokie, kokiais tie žmonės oficialiai buvo žinomi JAV). Deja, šis paminklas ~2022 m. panaikintas.
Paminklas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems vietos lietuviams.
Netoli nuo Aušros Vartų bažnyčios išlikęs nebeveikiančio lietuvių natūralizacijos klubo pastatas, ant kurio – Vyčio ir JAV herbo bareljefai. Vusterio lietuviai viską statė taip, kad net praradus tuos pastatus juos galima aiškiai identifikuoti kaip lietuviškus. Pats klubas buvo įsteigtas dar 1908 m., bet šį pastatą lietuviai įsigijo 1964 m., o pardavė 1993 m.
Buvęs lietuvių klubas Vusteryje.
Maironio lietuvių klubas Šriusburyje
Šriusburio (Shrewsbury) priemiestyje, gražioje Quinsigamond ežero pakrantėje, įsikūręs Maironis (52 South Quinsigamond Avenue). Taip pavadintas lietuviams priklausantis kompleksas, nuomojantis patalpas šventėms (įskaitant lietuviškas).
Pastato išorė – paprasta, mat senasis čia stovėjęs istorinis pastatas 1973 m. sudegė. Tačiau vidus ir naujo, atstatytojo, įrengtas gražiai – laikinai čia gyvenęs dailininkas Rūkštelė pritapė daug simboliškų realistinių Lietuvos vaizdų, kurie dabar yra rūsio salėje (pirmo aukšto salė labiau "tarptautinio stiliaus" ir nuomojama renginiams, iš kurių klubas išsilaiko). Šią žemę lietuviai įsigijo dar 1923-1929 m.
Lietuviškos scenos Maironio parko salės paveiksle.
Prie Maironio parko yra ežeras, o priešais pastatą stovi paminklas lietuviams, žuvusiems už Lietuvą su daug tautinių simbolių (Gedimino stulpai, Vytis, pora Vyčio kryžių). Nuo 1978 m. jis stovėjo prie Šv. Kazimiero bažnyčios, bet, ją praradus, perkeltas čia, mat bijota, kad naujieji bažnyčios savininkai jo nesunaikintų.
Maironio parko paminklas lietuviams, žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Anksčiau Maironis vadintas "Maironio parku", tačiau ~2022 m. pervadintas, nes žodis "parkas" kūrė klaidingą įspūdį, kad tai labiau lauko erdvė, o ne pastatas. Tačiau lauko erdvės čia irgi didžiulės - yra ir gausiai JAV itin svarbaus parkingo, ir ežero pakrantė. Taigi, čia galima švęsti ir lauko šventes, kaip Jonines, o iš viso būna 6-8 lietuviškos šventės per metus.
Seniau tokių lietuviškų "parkų" šito paties ežero rytinėje pakrantėje būta gerokai daugiau. Buvo ir Vytauto parkas, Olimpijos parkas (kairiųjų), taip pat panašiai veikė ir Veteranų klubas. Tačiau visos tos organizacijos ilgainiui užsidarė, jų pastatai arba nugriauti, arba nebeturi lietuviškų ženklų, lietuviškas Vusterio gyvenimas "atsitraukė" į Maironį, ten buvo persikėlę ir savo pastatų atsisakę klubai.
2010 m. Vusterio savivaldybė, pripažindama lietuvių įtaką miestui, nusprendė užmegzti broliškus ryšius su Ukmerge.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Dalintis:
Merimako slėnis (Masačusetsas, JAV)
Lorensas, Lovelis ir Heiverhilis kartu sudaro Merimako upės slėnį, kuris prieš 100-150 metų buvo JAV tekstilės pramonės širdis. Milžiniški tekstilės fabrikai į miestus pritraukė tūkstančius lietuvių, todėl ši teritorija ypač turtinga lietuviškų vietų.
Tarp unikaliausių lietuviškų vietų regione – Lietuvių tautiškųjų katalikų kapinės (įkurtos lietuvių, atskilusių nuo Romos katalikų) bei rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški. Taip pat stovi nemažai lietuviškų paminklų, lietuvių bažnyčių (tiesa, nė viena nebeveikia), lietuvių kapinių.
Paminklas lietuviams imigrantams Heiverhilo lietuvių kapinėse.
O ir patys didingi raudonų plytų fabrikai, kur plušo lietuviai, dabar – lankytina vieta. Lietuvoje nieko panašaus neturime, nes Lietuvą Rusijos Imperija tuomet specialiai paliko žemės ūkio kraštu, ir todėl pramoninių darbų lietuviams teko ieškoti emigracijoje – vietose, tokiose, kaip Merimako slėnis.
Sunkiai suvokiamo dydžio buvęs tekstilės fabrikas Lorense. Tai - tik vienas jo pastatų, ir tik vienas iš fabrikų.
Lorenso lietuviškos vietos
Merimako slėnio centre „lietuviškiausias“ jo miestas Lorensas (70 000 gyv.) pravardžiuojamas bažnyčių miestu - tiek gausu čia buvo XX a. pradžioje imigrantų bendruomenių, kurių kiekviena pastaydavo po bažnyčią.
Lietuviškos buvo net dvi (abi uždarytos).
Pirmoji - įprastinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (94 Bradford Street). Šiandien tame pastate - katalikiška Belesinio akademija, lietuviškos mišios perkeltos į Kristaus kūno parapiją 35 Essex Street, paskui atšauktos. Bažnyčioje išoriškai neliko nieko lietuviško. Vienas vitražas iš šios bažnyčios perkeltas į Central Catholic High School koplyčią, ten paminėta, kad vitražas iš lietuvių bažnyčios. Uždarius Šv. Pranciškaus bažnyčią, lietuviai buvo perkelti į Kristaus Kūno parapiją, kur iki šiol būna jų švenčių. Ten yra ir vienas lietuviškas atributas - Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija; ta kopija unikali tuo, kad pokariu buvo gabenama per Vakarų Europos dipukų stovyklas, kur prieš ją meldėsi dipukai (lietuviai, pabėgę nuo sovietinio genocido 1944 m.) - galiausiai jis "nusėdo" Lorense.
Lorenso Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia
Antroji Lorenso lietuvių bažnyčia, įkurta iš protestantų 1917 m. perpirktame 1855 m. statytame pastate Garden Street 150, priklausė Lietuvių tautiškai katalikų bažnyčiai. Tai - ypatinga XX a. pradžioje užgimusi Amerikos lietuvių grupė, save laikiusi katalikais, bet atmetusi Romos popiežiaus valdžią (todėl ne Romos katalikai). Lietuvių tautiškų katalikų katedra buvo Skrantone, Pensilvanijoje (iki šiol veikia), o Lorense - vienintelė ilgiau besilaikiusi nutolusi parapija (Saldžiausios Jėzaus širdies). Buvusi bažnyčia 2001 m. vėl parduota (Haičio baptistams), bet dar likusi plokštelė frontone, kad tai – Lietuvių tautiškų katalikų bažnyčia (tiesa, ji išblukusi nuo saulės). "Geriausiais laikais" tautiškai Lorenso parapijai priklausė net 4000 žmonių, bet ilgainiui daug jų grįžo pas Romos katalikus.
Lorenso lietuvių tautiška katalikiška bažnyčia
Lorenso priemiestyje Metuene (Methuen) liko Lietuvių tautiškų katalikų kapinės, kuriose nuo 1917 m. laidoti parapijos nariai. Jie negalėjo būti laidojami nei nepašventintose protestantų kapinėse, nei kartu su popiežiumi sekančiais katalikais, todėl įsteigė savas. Kadangi daug kapų labai seni, lietuviškos pavardės ten rašomos ir suanglintos ar sulenkintos (kaip jas užrašydavo JAV migracijos pareigūnai), yra nunykusių lietuviškų žodžių. ~1997 m. virš kapinių vartų ~1997 m. pastatyta graži arka, o 2016 m. paminklas už Ameriką besikovusiems lietuviams (ant jo – ir lietuviški užrašai). Kapinėse ilsisi apie 100 JAV veteranų lietuvių, jų kapus skautai dabina JAV vėliavėlėmis. Kapinių istoriją pasakoja stovinti atminimo lenta su trispalve.
Lietuvių tautiškų katalikų kapinių įėjimo arka
Paminklas lietuviams tautiškiems katalikams Antrojo pasaulinio karo veteranams iš Lorenso apylinkių
Kapinės išlaikomos iš lėšų, gautų pardavus bažnyčią. Jų centre stovi Lietuvių tautiškų katalikų altorius, prie kurio anksčiau laikytos tautiškų katalikų šv. Mišios, aplinkui vykdavo piknikai (altorius be lietuviškų ženklų, su Jėzaus skulptūra). Šiandien kapinėse laidojami ir ukrainiečiai, lietuviams suteikus jiems žemės.
Lietuvių tautiškų katalikų altorius Metueno kapinėse
Metuene yra ir unikalus kvartalas, kurio beveik visos gatvės pavadintos lietuviškai. Ten yra Palangos, Varnių, Luokės, Vyčio, Birutės, Kauno gatvės. Jis įsikūrė buvusioje Šv. Pranciškaus parapijos poilsiavietėje, kurią uždariusi Romos katalikų bažnyčia skubiai pardavė. Didžiausios gatvės – Varnių, Palangos ir Birutės. Jų pavadinimus galima aptikti ant daugybės lentelių, pašto dėžučių ir t.t.
Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais
Lorensas taip pat žymus kaip pirmasis JAV miestas, 1990 m. pripažinęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (balandžio 3 d.). Tai primenanti atminimo lenta 2000 m. įrengta įspūdingoje Lorenso miesto savivaldybėje (pirmame aukšte, į kurį gali užeiti kiekvienas norintis). Ant lentos – ir lietuviški žodžiai „Tegyvuoja laisva Lietuva“. Už pripažinimą savivaldybė balsavo vienbalsiai.
Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę
Priešais savivaldybę esančiame parke stovi Paminklas duonos ir rožių streikui. Šis 1912 m. vykęs Lorenso tekstilės darbininkų streikas buvo vienas žymiausių ir sėkmingiausių streikų JAV istorijoje. Ant paminklo – ir lietuvio Jono Smolsko vardas, mat šis žmogus tapo viena trijų „streiko aukų“ (jį mirtinai sumušė streiko priešininkai pusmetis po streiko už tai, kad vaikščiojo pasidabinęs su streiku susijusios organizacijos simbolika).
Duonos ir rožių streiko paminklas Lorense
Tiek Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą ir jį primenančią lentą, tiek paminklo streikuotojams statybas organizavo ar iš dalies finansavo žymus Lorenso lietuvis istorikas Jonas Stundžia, daug daręs dėl lietuviškų vietų ir istorijų JAV įprasminimo (jo pavardė irgi minima ant paminklo streikuotojams).
Paminklo duonos ir rožių streikui postamento lenta, kur paminėtas ir Jonas Smolskas bei Jonas Stundžia
Lovelio lietuviškos vietos
Maždaug 10 km į vakarus nuo Lorenso palei tą pačią Merimako (Merrimack) upę, išsidėstęs kitas tekstilės miestas Lovelas (100 000 gyv.) - tarsi jo brolis dvynys (panašaus dydžio, istorijos ir irgi turėjęs daug lietuvių).
2012 m. Lovele prie savivaldybės atidengtas atminimo akmuo lietuviams su Vyčiu, tautinių juostų bareljefais, žodžiu „LIETUVA“. Jis prisijungė prie kitų tokių atminimo akmenų, kuriuos pastatė kitos į Lovelą atvykusių imigrantų tautos.
Atminimo akmuo lietuviams prie Lovelo savivaldybės
Lovelo lietuviai irgi turėjo nuosavą Šv. Juozapo bažnyčią (151 Rogers Street), statytą 1911 m. Ji uždaryta 2003 m., paversta daugiabučiu. Kertiniame akmenyje išliko angliškas įrašas „Šv. Juozapo lietuvių Romos katalikų bažnyčia 1911“.
Lovelo lietuvių bažnyčia
Kertinis Lovelo bažnyčios akmuo, ant kurio parašyta, kad tai buvo lietuvių bažnyčia. Tokie kertiniai akmenys dažnai išlieka paskutiniai liudytojai to, kam ir kada pastatytas pastatas. Kai kada įrašai ant jų net būna lietuviški.
Iki 2017 m. Lovele egzistavo Didžio Lietuvių Kunigaikšcio Vytauto (DLKV) lietuvių klubas. Įkurtas 1920 m. jis persikėlė į dabartinę vietą 447 Central Street 1966 m., prie įėjimo plazda ir Lietuvos vėliava, kabėjo iškaba su Lietuvos simboliais. Klubą įkūrė kairieji kaip alternatyvą lietuvių parapijoms (juk lietuviams parapijos irgi buvo savotiški klubai, kur po mišių leistas laikas), tačiau ilgainiui patys su parapijomis ėmė bendradarbiauti, nes Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir parodžius tikrąjį veidą, kairiojo radikalizmo Amerikos lietuvių tarpe sumažėjo. Klubas parduotas nes pastato išlaikymo sąnaudos (~14000 USD į metus) tapo nebepakeliamos senyvai jo bendruomenei. Dabar ten skalbykla, lietuviškų ženklų nelikę.
Didžiojo Kunigaikščio Vytauto klubas Lovele (iki ženklų nuėmimo)
Heiverhilo lietuviškos vietos
Heiverhilas (į rytus nuo Lorenso) – mažiausias iš „lietuviškų“ Merimako slėnio miestų.
Geriausiai išlikusi lietuviška jo vieta - Heiverhilo lietuvių kapinės, įkurtos dar 1921 m. Virš jų nuolat plazda tiek Lietuvos, tiek JAV vėliavos, o tų vėliavų stiebų papėdėje - Paminklas lietuviams, imigravusiems į Heiverhilą, 2000 m. pastatytas Gedymino klubo.
Prie senojo įėjimo į Heiverhilo lietuvių kapines
Ne, mes savo svetainėje nepadarėme klaidos – Heiverhilo lietuvių klubas tikrai vadinasi „Gedymino“, o ne „Gedimino“, mat jis įkurtas dar tada, kai šiuolaikinė lietuvių rašyba nebuvo įsigalėjusi.
Gedymino klubo paminklas lietuvių imigrantams
Pačios kapinės irgi priklauso tam klubui. Jos pasižymi dideliais žemės sklypeliai prie kiekvieno antkapio (dėl ko kapinėse trūksta vietos). Akmuo su kapinių pavadinimu yra prie pagrindinio įėjimo.
Heiverhilo lietuviai turėjo ir savo Heiverhilo lietuvių bažnyčią. Ji ~1910 m. įkurta iš kitos bendruomenės perpirktame 1892 m. raudonų plytų pastate. Ilgainiui rajonas aplink ją tapo juodaodžių rajonu, bažnyčia 1998 m. uždaryta. Kurį laiką pastatas tarnavo kaip policijos nuovada, bet tada apleistas ir išdaužytas, o 2019 m. nugriautas. "Tikslas - Amerika 2017" ekspedicijos metu pro išdaužyutus langus dar buvo galima pamatyti išdraskytą medinį interjerą ir kelis likusius vitražus. Tačiau šiaip lietuvių ten niekas nepriminė.
Heiverhilo lietuvių bažnyčia prieš jos nugriovimą
Suniokotas Heiverhilo lietuvių bažnyčios interjeras (2017 m.)
Šiaurinis Merimako slėnis
Merimako slėniui taip pat priskiriama ir Našuja Naujajame Hampšyre, turėjusi savo lietuvių bendruomenę. Tenykštis lietuviškas paveldas aprašytas prie Naujojo Hampšyro.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Merimako slėnyje žemėlapis
Dalintis:
Springfildas (Masačusetsas, JAV)
Springfildas (150 000 gyv.) yra Lietuvos "antrosios religijos", vienos populiariausių pasaulyje šakų, krepšinio gimtinė. Šio miesto koledže 1891 m. krepšinį sukūrė Džeimsas Naismitas; dabar jo garbei pavadinta memorialinė halė, kurioje įrašomi šlovingiausi žaidėjai. Tarp pastarųjų nuo 2011 m. puikuojasi ir Arvydo Sabonio pavardė, nuo 2014 m - Šarūno Marčiulionio.
Nasmito krepšinio šlovės galerijos vidus su įrašytų krepšininkų veidais
Memorialinė galė – tai didžiulis kamuolio formos pastatas. Kamuolio viršuje (iš vidaus – tarsi kupole) – visų pagerbtųjų krepšininkų nuotraukos (taigi, ir Sabonio, Marčiulionio). Viršutiniame aukšte eidamas aplinkui palei kamuolio seinas gali perskaityti trumpas visų pagerbtųjų krepšininkų istorijas. Be to, tarp geriausių pasaulio įžaidėjų kabo Marčiulionio marškinėliai, o prie įėjimo pasitinka ir Sabonio citata (gana paprasta: „Kiekvieno krepšininko svajonė – žaisti NBA“). Vos keletas krepšininkų šitaip pagerbti, tarp jų Viltas Čemberlenas ir pan. žvaigždės.
Sabonio veidas Naismito memorialinėje salėje
Bendrai paėmus, krpešinio gerbėjui Nasimito memorialinėje halėje gali būti ką veikti visą dieną, nes be visų įtrauktųjų aprašymų ten yra ir daug papildomos veiklos: filmukai apie krepšinio istoriją (bent viename jų irgi pasirodo Sabonis), galimybė pakomentuoti žaidimą ir paklausyti įrašyto savo balso, galimybė pasilyginti ūgiu ar rankos mostu su įvairiais žymiais žaidėjais ir pan. Kadangi tai yra Amerikoje, daug dėmesio skiriama NBA, tačiau kliūva jo ir tarptautiniam krepšiniui.
Marčiulionio marškinėliai Springfilde
Beje, Džeimso Naismito memorialinėje salėje pagerbtas ir trečias žmogus, gimęs Lietuvoje. Tai – Lietuvos žydė Senda Berenson Abbot (1868-1954), į sąrašą įtraukta dar 1984 m. Ji vadinama „moterų krepšinio motina“, nes Naismito sportą pakoregavusi pasiūlė moterims (taisyklės skyrėsi nuo krepšinio: pvz. moterys mažai galėjo žaidimo metu judėti) – tiesa, tai padarė jau Amerikoje, ne Lietuvoje, o emigravo su tėvais būdama vos septynerių ir nuo to laiko nieko bendro su Lietuva ar lietuviais neturėjo, todėl Lietuvoje mažai žinoma.
Sendos Abot aprašymas Springfilde
Springfildo priemiestyje Vestfilde - ir Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia (38 Parkside Av, pradėta statyti 1917 m.). Tiesa, ji uždaryta, paversta valstybine dėmesio sutrikimų turinčių vaikų mokykla. Ta mokykla po kelių metų irgi uždaryta ir bažnyčia dabar naudojama kaip mokyklų sistemos sandėlis. Viduje pažiūrėjus pro paradinių durų stiklą matosi išlikę bent keli lietuviški vitražai (su lietuviškais užrašais). Didžioji dalis interjero, tiesa, sunaikinta, užgrūsta daiktais. Netoli įėjimo stovėjusios šventojo skulptūrėlės vietoje – tik niša.
Vestfildo lietuvių bažnyčia
Tiesa, Šv. Kazimiero vardas liko - parapija 2003 m. prijungta prie Šv. Petro slovakų parapijos ir tapo Šv. Petro - Šv. Kazimiero parapija, bet meldžiasi ji buvusioje slovakų bažnyčioje.
Į vakarus nuo Vestfildo yra Stokbridžas, garsėjantis savo Dievo gailestingumo šventove Dievo gailestingumas yr aiš Lietuvos kilusi katalikų tradicija, ir Lietuvoje esančio Dievo gailestingumo paveikslo kopija ten kabo ant altoriaus. Bažnytėlėje yra Jurgio Matulaičio (įkvėpusio marijonų vienuolius, kurie vysto tą šventovę), Aušros Vartų Marijos vaizdai.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Masačusetse žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Vakarų Masačusetsą dienoraštis
|
Masačusetso vakaruose gimė krepšinis ir smagu buvo jo gimtinėje Springfilde esančioje šlovės galerijoje išvysti Sabonio citatą, Marčiulionio marškinėlius, abiejų jų veidus. Aišku, koncentruojamasi į JAV krepšinį, bet kokia gi krepšinio istorija be lietuvių! Netoliese ir Stokbridžas, Dievo gailestingumo šventovė. Seniai nebestebina Dievo gailestingumo paveikslo, kurio originalas kabo Vilniuje, kopijos kone kiekvienoje pasaulio bažnyčioje – mačiau ir Londone, ir Kuboje, ir net Maršalo salose... Jų tikriausiai pritapyta šimtai tūkstančių – tiek daug, kad net nėra prasmės dėti į „Gabalėliai Lietuvos“, nes tektų aprašyti... daugelį pasaulio katalikų bažnyčių. Tačiau atskira šventovė Dievo Gailestingumui – jau kas kita. Retesnis reikalas. Gražaus parko apsuptyje radome ten ir Jurgio Matulaičio, Aušros Vartų Marijos paveikslus. Šventovę sukūrė lenkai, „aukotojų šaligatvio“ plytelėse radau vos kelias lietuviškas pavardes: bet kartais taip sunku atriboti lietuvišką ir lenkišką paveldą. Augustinas Žemaitis, 2017 09 25. |
Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją
Vyras prie Vestfildo lietuvių bažnyčios, befotografuojančius mus užkalbinęs ir papasakojęs, kad, nors ir nelietuvis, buvo parapijos narys, bei trumpai nupasakojęs istoriją
Dalintis:
Atolas (Masačusetsas, JAV)
Atolo (Athol) miestelis teturi 11 000 gyventojų, tačiau pagal puikiai išlikusį lietuvišką paveldą yra tarp pirmųjų visoje Masačusetso valstijoje.
Įspūdingiausia ten yra Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia (neoromaninė, statyta 1912-1920 m., 105 Main Street). Ji iki šiol veikia ir yra oficialiai lietuviška, kai tuo tarpu gerokai didesni miestai savo lietuviškų bažnyčių neteko.
Atolo Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia
Atolo bažnyčios interjeras yra itin lietuviškas ir įspūdingai dekoruotas. Pagal lietuviškų užrašų skaičių ši bažnyčia yra tarp pirmųjų Amerikoje: jie puošia ir vitražus, ir freskas palubėje, ir atminimo lentą, skirtą Jonui Vizbarui, kurio dėka bažnyčioje atsirado angelai bei elektriniai varpai ir t.t. Daugelis tų įrašų aiškino Bibliją ano meto lietuviams, o kartu ir mokė lietuvių kalbos, padėjo ją išlaikyti – pvz., surašyti lietuviški šventųjų vardai.
Nors interjeras atrodo labai prabangus, iš tikro marmurinis yra tik altorius; visa kita, tuo tarpu, medinės marmuro imitacijos.
Atolo lietuvių bažnyčios vidus
Biblinės scenos su ištapytais lietuviškais žodžiais
Atminimo lenta - vienas daugybės lietuviškų užrašų bažnyčioje
Atolo Šv. Pranciškaus bažnyčia atidaryta tik kassavaitėms mišioms, tačiau ką pažiūrėti yra ir lauke. Ten stovi Lietuviškas metalinis kryžius. Jis yra tradicinių formų (kryžių supa pagonybės įkvėpta saulė), tačiau padaryta ne iš įprasto medžio, o iš 4,5 tonų plieno. Paska greta esančios informacinės lentos, tai yra „originalus meno kūrinys apjungiantis modernumą su tradicine Lietuvos pakelės kryžių dvasia“. Jį sukūrė Ramojus Mozoliauskas 1979 m. Tradicinius lietuviškus kryžius Amerikos lietuviai tuo metu statė todėl, kad Lietuvoje juos naikino sovietų valdžia – kad išliktų bent ten, už Atlanto. Daug tokių Amerikos lietuvių kryžių kopijuoja liaudiškas formas, tačiau Atolo kryžius nesiekia imituoti jokio regiono formų, o laisvai interpretuoja lietuvišką kryždirbystę.
Metalinis lietuviškas kryžius-saulė priešais Atolo lietuvių bažnyčią
Atolo lietuvių bažnyčios kertinį akmenį puošia tiek lietuviški, tiek angliški įrašai.
Taip pat Atole veikia Amerlietuvių natūralizacijos klubas (365 South St).
Atolo Amerlietuvių natūralizacijos klubas
Šiandien klubas labiau primena smuklę, kur laukiami įvairių tautybių klientai. Tačiau išlikusios istorinės lietuivškos detalės, kaip ant sienos kabantys Lietuvos himnas ar kunigaikščio Gedimino piešinys. Anglakalbiai klubą paprastai vadina (ir jis, paprastumo dėlei, pats prisistato), kaip „Lith Club“.
Lith Club ženklas Atolo lietuvių klube
Priežastis, kodėl tiek daug lietuvių atvyko gyventi į Atolą, buvo panaši, kaip ir daugelio kitų kolonijų atokiose JAV vietose gimimo: pirmieji Atlona nuvykę lietuviai pakvietė ir savo gimines, buvusius kaimynus iš Lietuvos.
Netoli atolo esančiame Garnderio mieste, veikia lietuvių užmiesčio asociacija (23 Airport Rd). Tai yra klubas, veikiantis vasaromis, pardavinėjantis Rytų Europos patiekalus. Pastato vidus – ypač lietuviškas, o atvykėliui įdomiausia ten kabančios daug nuotraukų iš lietuvių istorijos regione. Klube buvo ir Šiluvos Mergelės koplyčia, kurią nugriovė netikintys Amerikos lietuvių palikuonys. Bažnyčios Gardnerio lietuviai dėl savo nevieningumo niekada nepastatė.
Lietuviški motyvai Gardnerio lietuvių klubo interjere
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Masačusetse žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos į vakarinį Masačusetsą dienoraštis
|
Masačusetso vakaruose gimė krepšinis ir smagu buvo jo gimtinėje Springfilde esančioje šlovės galerijoje išvysti Sabonio citatą, Marčiulionio marškinėlius, abiejų jų veidus. Aišku, koncentruojamasi į JAV krepšinį, bet kokia gi krepšinio istorija be lietuvių! Netoliese ir Stokbridžas, Dievo gailestingumo šventovė. Seniai nebestebina Dievo gailestingumo paveikslo, kurio originalas kabo Vilniuje, kopijos kone kiekvienoje pasaulio bažnyčioje – mačiau ir Londone, ir Kuboje, ir net Maršalo salose... Jų tikriausiai pritapyta šimtai tūkstančių – tiek daug, kad net nėra prasmės dėti į „Gabalėliai Lietuvos“, nes tektų aprašyti... daugelį pasaulio katalikų bažnyčių. Tačiau atskira šventovė Dievo Gailestingumui – jau kas kita. Retesnis reikalas. Gražaus parko apsuptyje radome ten ir Jurgio Matulaičio, Aušros Vartų Marijos paveikslus. Šventovę sukūrė lenkai, „aukotojų šaligatvio“ plytelėse radau vos kelias lietuviškas pavardes: bet kartais taip sunku atriboti lietuvišką ir lenkišką paveldą. Labiausiai Vakarų Masačusetse nustebino vos keliolika tūkstančių gyventojų turintis Atolas, kuriame tebėra oficialiai lietuviška bažnyčia ir veikiantis lietuvių klubas (nors privatus, į jį iškart įleido ir mus, pašalinius). Bažnyčios vidus (medinės marmuro imitacijos) tikrai pribloškė: Lietuvoje tokio dydžio miestelyje tikriausiai stovėtų panašaus dydžio bažnyčia. Tik kad Lietuvoje visi aplinkui būtų lietuviai, o čia lietuviai, statę bažnyčią, sudaro tik nedidelį procentą atoliečių... Beje, į bažnyčią įleido ir po lietuvių klubą vedžiojo... daugiausia airiai. Senos tautinės ribos seniai nunyko. Savaip gerai: tai kelias lietuviškoms vietoms išlikti net ir mišrioms santuokoms sunaikinus didelę dalį pačios lietuvybės. Aišku, norėtųsi, kad lietuviškos vietos taptų kultūrų tiltais, pristatytų Lietuvą Amerikai ir nuo lietuvybės nutolusiems lietuvių kilmės amerikiečiams. Lietuvių klubo narys airis prisiminė klube kabojus „seno lietuvio paveikslą“, paslėptą remontui. Po kelių skambučių kitiems klubo nariams jį surado ir vėl pakabino garbingai prie įėjimo. Ten – Gedimino portretas, tikriausiai iš tarpukario laikų. „Kas jis toks?“ – klausė pašnekovas. Paaiškinau. Nedidelis žingsnis į reikiamą pusę. Lietuvių klubas veikia ir Gardnerio paežerėje – vasaromis. Klubo šeimininkai Vyšniauskai pasakojo visą laiką siųsdavę pinigus į Lietuvą, piktinosi, kad trečia imigrantų banga Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje nepastatė nei vienos lietuvių bažnyčios, o jaunesni lietuvių kilmės amerikiečiai ir Šiluvos koplyčią Gardneryje patys sugriovė. Deja, panašių istorijų, gal švelnesnių, girdėjome daug. Tas nebendravimas, susipriešinimas tarp skirtingų lietuvių: skirtingų „bangų“, skirtingo amžiaus, skirtingų pažiūrų... Negali sakyti, kad tai nauja: paskaičius kunigo Valkavičiaus knygas apie lietuvių parapijų istoriją atrodo, kad seniau, prieš 100 metų, priešpriešos būta dar daugiau: lenkakalbių-lietuviakalbių, kairiųjų-tautininkų-religingųjų... Bet seniau ir lietuvybe besirūpinančių buvo daugiau, todėl net ir tokiomis sąlygomis šitiek daug pastatyta! O dabar skaldytis nebėra erdvės. Viliuosi, kad visi supras, jog ir lietuvių bažnyčia, ir paminklas lietuviams, ir lietuvių klubas yra svarbūs lietuviški dalykai, kuriuos reikia išsaugoti ateinančioms kartoms – nes jie ypatingi, jų nėra daug. Nesvarbu, kurios bangos imigrantai juos pastatė ir prižiūri, kaip gerai tie žmonės moka lietuviškai, religingi jie ar ne. Mano nuomone, atėjo laikas, kai visi turėtų būti vieningi, kai turėtume į kitus lietuvius žiūrėti kaip į „saviškius“ ir visokeriopai stengtis įtraukti juos (ir ne tik juos) į lietuviško paveldo saugojimą bei toleruoti, kad į kai kuriuos dalykus jie žiūri kitaip. Augustinas Žemaitis, 2017 09 21, 23-24. |
Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją
Tikslas - Amerika pasitikimas Gardnerio lietuvių klube
Dalintis:
Lietuviško paveldo Naujojoje Anglijoje žemėlapis
Lietuviško paveldo vakariniuose JAV Naujojoje Anglijoje (Konektikute, Masačiūsetse, Meine, Rod Ailende, Naujajame Hampšyre) ir Kvėbeke (Kanada) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Konektikute, Masačiūsetse, Meine, Naujajame Hampšyre, Rodailende, Kvebeke.
