Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Merimako slėnis (Masačusetsas, JAV)

Lorensas, Lovelis ir Heiverhilis kartu sudaro Merimako upės slėnį, kuris prieš 100-150 metų buvo JAV tekstilės pramonės širdis. Milžiniški tekstilės fabrikai į miestus pritraukė tūkstančius lietuvių, todėl ši teritorija ypač turtinga lietuviškų vietų.

Tarp unikaliausių lietuviškų vietų regione – Lietuvių tautinių katalikų kapinės (įkurtos lietuvių, atskilusių nuo Romos katalikų) bei rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški. Taip pat stovi nemažai lietuviškų paminklų, lietuvių bažnyčių (tiesa, nė viena nebeveikia), lietuvi7 kapinių.

Paminklas lietuviams imigrantams Heiverhilo lietuvių kapinėse

Paminklas lietuviams imigrantams Heiverhilo lietuvių kapinėse.

O ir patys didingi raudonų plytų fabrikai, kur plušo lietuviai, dabar – lankytina vieta. Lietuvoje nieko panašaus neturime, nes Lietuvą Rusijos Imperija tuomet specialiai paliko žemės ūkio kraštu, ir todėl pramoninių darbų lietuviams teko ieškoti emigracijoje – vietose, tokiose, kaip Merimako slėnis.

Sunkiai suvokiamo dydžio buvęs tekstilės fabrikas Lorense. Tai - tik vienas jo pastatų, ir tik vienas iš fabrikų

Sunkiai suvokiamo dydžio buvęs tekstilės fabrikas Lorense. Tai - tik vienas jo pastatų, ir tik vienas iš fabrikų.

Lorenso lietuviškos vietos

Merimako slėnio centre „lietuviškiausias“ jo miestas Lorensas (70 000 gyv.) pravardžiuojamas bažnyčių miestu - tiek gausu čia buvo XX a. pradžioje imigrantų bendruomenių, kurių kiekviena pastaydavo po bažnyčią.

Lietuviškos buvo net dvi (abi uždarytos).

Pirmoji - įprastinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (94 Bradford Street). Šiandien tame pastate - katalikiška Belesinio akademija, lietuviškos mišios perkeltos į Kristaus kūno parapiją 35 Essex Street, paskui atšauktos. Bažnyčioje išoriškai neliok nieko lietuivško, o viduje (praeiviai neįleidžiami) likęs vitražas ir įrengta atminimo lenta primenanti, kad tai buvo lietuvių bažnyčia.

Lorenso Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia

Lorenso Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia

Antroji Lorenso lietuvių bažnyčia, įkurta iš protestantų 1917 m. perpirktame 1855 m. statytame pastate Garden Street 150, priklausė Lietuvių tautinių katalikų bažnyčiai. Tai - ypatinga XX a. pradžioje užgimusi Amerikos lietuvių grupė, save laikusi katalikais, bet atmetusi Romos popiežiaus valdžią (todėl ne Romos katalikai). Lietuvių tautinių katalikų katedra buvo Skrantone, Pensilvanijoje (iki šiol veikia), o Lorense - vienintelė ilgiau besilaikiusi nutolusi parapija (Saldžiausios Jėzaus širdies). Buvusi bažnyčia 2001 m. vėl parduota (Haičio baptistams), bet dar likusi plokštelė frontone, kad tai – Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia (tiesa, ji išblukusi nuo saulės).

Lorenso lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Lorenso lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Lorenso priemiestyje Metuene (Methuen) liko Lietuvių tautinių katalikų kapinės, kuriose nuo 1917 m. laidoti parapijos nariai. Jie negalėjo būti laidojami nei nepašventintose protestantų kapinėse, nei kartu su popiežiumi sekančiais katalikais, todėl įsteigė savas. Kadangi daug kapų labai seni, lietuviškos pavardės ten rašomos ir suanglintos ar sulenkintos (kaip jas užrašydavo JAV migracijos pareigūnai), yra nunykusių lietuviškų žodžių. ~1997 m. virš kapinių vartų ~1997 m. pastatyta graži arka, o 2016 m. paminklas už Ameriką besikovusiems lietuviams (ant jo – ir lietuviški užrašai). Kapinėse ilsisi apie 100 JAV veteranų lietuvių, jų kapus skautai dabina JAV vėliavėlėmis. Kapinių istoriją pasakoja stovinti atminimo lenta su trispalve.

Lietuvių tautinių katalikų kapinių įėjimo arka

Lietuvių tautinių katalikų kapinių įėjimo arka

Paminklas lietuviams tautiniams katalikams Antrojo pasaulinio karo veteranams iš Lorenso apylinkių

Paminklas lietuviams tautiniams katalikams Antrojo pasaulinio karo veteranams iš Lorenso apylinkių

Kapinės išlaikomos iš lėšų, gautų pardavus bažnyčią. Jų centre stovi Lietuvių tautinių katalikų altorius, prie kurio anksčiau laikytos tautinių katalikų šv. Mišios, aplinkui vykdavo piknikai (altorius be lietuviškų ženklų, su Jėzaus skulptūra). Šiandien kapinėse laidojami ir ukrainiečiai, lietuviams suteikus jiems žemės.

Lietuvių tautinių katalikų altorius Metueno kapinėse

Lietuvių tautinių katalikų altorius Metueno kapinėse

Metuene yra ir unikalus Amerikoje kvartalas, kurio beveik visos gatvės pavadintos lietuviškai. Ten yra Palangos, Varnių, Luokės, Vyčio, Birutės, Kauno gatvės. Jis įsikūrė buvusioje Šv. Pranciškaus parapijos poilsiavietėje, kurią uždariusi Romos katalikų bažnyčia skubiai pardavė. Didžiausios gatvės – Varnių, Palangos ir Birutės. Jų pavadinimus galima aptikti ant daugybės lentelių, pašto dėžučių ir t.t.

Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais

Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais

Lorensas taip pat žymus kaip pirmasis JAV miestas, 1990 m. pripažinęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (balandžio 3 d.). Tai primenanti atminimo lenta 2000 m. įrengta įspūdingoje Lorenso miesto savivaldybėje (pirmame aukšte, į kurį gali užeiti kiekvienas norintis). Ant lentos – ir lietuviški žodžiai „Tegyvuoja laisva Lietuva“.

Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę

Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę

Priešais savivaldybę esančiame parke stovi Paminklas duonos ir rožių streikui. Šis 1912 m. vykęs Lorenso tekstilės darbininkų streikas buvo vienas žymiausių ir sėkmingiausių streikų JAV istorijoje. Ant paminklo – ir lietuvio Jono Smolsko vardas, mat šis žmogus tapo viena trijų „streiko aukų“ (jį mirtinai sumušė streiko priešininkai pusmetis po streiko už tai, kad vaikščiojo pasidabinęs su streiku susijusios organizacijos simbolika).

Duonos ir rožių streiko memorialas Lorense

Duonos ir rožių streiko paminklas Lorense

Tiek Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą ir jį primenančią lentą, tiek paminklo streikuotojams statybas organizavo ar iš dalies finansavo žymus Lorenso lietuvis istorikas Jonas Stundžia, daug daręs dėl lietuviškų vietų ir istorijų JAV įprasminimo (jo pavardė irgi minima ant paminklo streikuotojams).

Paminklo duonos ir rožių streikui postamento lenta, kur paminėtas ir Jonas Smolskas bei Jonas Stundžia

Paminklo duonos ir rožių streikui postamento lenta, kur paminėtas ir Jonas Smolskas bei Jonas Stundžia

Lovelio lietuviškos vietos

Maždaug 10 km į vakarus nuo Lorenso palei tą pačią Merimako (Merrimack) upę, išsidėstęs kitas tekstilės miestas Lovelas (100 000 gyv.) - tarsi jo brolis dvynys (panašaus dydžio, istorijos ir irgi turėjęs daug lietuvių).

2012 m. Lovele prie savivaldybės atidengtas atminimo akmuo lietuviams su Vyčiu, tautinių juostų bareljefais, žodžiu „LIETUVA“. Jis prisijungė prie kitų tokių atminimo akmenų, kuriuos pastatė kitos į Lovelą atvyklusių imigrantų tautos. Gretima aikštė yra apsupta imigrantų tautų vėliavų – tarp jų plazda ir Lietuvos trispalvė.

Atminimo akmuo lietuviams prie Lovelo savivaldybės

Atminimo akmuo lietuviams prie Lovelo savivaldybės

Lovelo lietuviai irgi turėjo nuosavą Šv. Juozapo bažnyčią (151 Rogers Street), statytą 1911 m. Ji uždaryta 2003 m., paversta daugiabučiu. Kertiniame akmenyje išliko angliškas įrašas „Šv. Juozapo lietuvių Romos katalikų bažnyčia 1911“.

Lovelo lietuvių bažnyčia

Lovelo lietuvių bažnyčia

Kertinis Lovelo bažnyčios akmuo, ant kurio parašyta, kad tai buvo lietuvių bažnyčia

Kertinis Lovelo bažnyčios akmuo, ant kurio parašyta, kad tai buvo lietuvių bažnyčia. Tokie kertiniai akmenys dažnai išlieka paskutiniai liudytojai to, kam ir kada pastatytas pastatas. Kai kada įrašai ant jų net būna lietuviški.

Iki 2017 m. Lovele egzistavo Didžio Lietuvių Kunigaikšcio Vytauto (DLKV) lietuvių klubas. Įkurtas 1920 m. jis persikėlė į dabartinę vietą 447 Central Street 1966 m., prie įėjimo plazda ir Lietuvos vėliava, kabėjo iškaba su Lietuvos simboliais. Klubą įkūrė kairieji kaip alternatyvą lietuvių parapijoms (juk lietuviams parapijos irgi buvo savotiški klubai, kur po mišių leistas laikas), tačiau ilgainiui patys su parapijomis ėmė bendradarbiauti, nes Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir parodžius tikrąjį veidą, kairiojo radikalizmo Amerikos lietuvių tarpe sumažėjo. Klubas parduotas nes pastato išlaikymo sąnaudos (~14000 USD į metus) tapo nebepakeliamos senyvai jo bendruomenei.

Didžiojo Kunigaikščio Vytauto klubas Lovele

Didžiojo Kunigaikščio Vytauto klubas Lovele

Heiverhilo lietuviškos vietos

Heiverhilas (į rytus nuo Lorenso) – mažiausias iš „lietuviškų“ Merimako slėnio miestų.

Geriausiai išlikusi lietuviška jo vieta - Heiverhilo lietuvių kapinės, įkurtos dar 1921 m. Virš jų nuolat plazda tiek Lietuvos, tiek JAV vėliavos, o tų vėliavų stiebų papėdėje - Paminklas lietuviams, imigravusiems į Heiverhilą, 2000 m. pastatytas Gedymino klubo.

Prie senojo įėjimo į Heiverhilo lietuvių kapines

Prie senojo įėjimo į Heiverhilo lietuvių kapines

Ne, mes savo svetainėje nepadarėme klaidos – Heiverhilo lietuvių klubas tikrai vadinasi „Gedymino“, o ne „Gedimino“, mat jis įkurtas dar tada, kai šiuolaikinė lietuvių rašyba nebuvo įsigalėjusi.

Gedymino klubo paminklas lietuvių imigrantams

Gedymino klubo paminklas lietuvių imigrantams

Pačios kapinės irgi priklauso tam klubui. Jos pasižymi dideliais žemės sklypeliai sprie kiekvieno antkapio (dėl ko kapinėse trūksta vietos). Akmuo su kapinių pavadinimu yra prie pagrindinio įėjimo.

Heiverhilo lietuviai turėjo ir savo Heiverhilo lietuvių bažnyčią. Ji ~1910 m. įkurta iš kitos bendruomenės perpirktame 1892 m. raudonų plytų pastate. Ilgainiui rajonas aplink ją tapo juodaodžių getu, bažnyčia apleista ir išdaužyta. Pro išdaužyutus langus dar galima pamatyti išdraskytą medinį interjerą ir kelis likusius vitražus. Tačiau šiaip lietuvių ten niekas neprimena.

Heiverhilo lietuvių bažnyčia

Heiverhilo lietuvių bažnyčia

TSuniokotas Heiverhilo lietuvių bažnyčios interjeras

Suniokotas Heiverhilo lietuvių bažnyčios interjeras

Šiaurinis Merimako slėnis

Merimako slėniui taip pat priskiriama ir Našuja Naujajame Hampšyre, turėjusi savo lietuvių bendruomenę. Tenykštis lietuviškas paveldas aprašytas prie Naujojo Hampšyro.

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Merimako slėnyje žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Merimako slėnį dienoraštis

Tikslas: Amerika dienoraštis. Merimako slėnis

Iki „Tikslas – Amerika 2017“ galvojau, kad lietuviškų Amerikos vietų nežino tik Lietuvos lietuviai, galbūt trečiabangiai imigrantai. Tačiau nuvykęs supratau, kad ir vyresnės kartos lietuviai neretai žino tik kai kurias savų apylinkių vietas. Dėl to tik svarbiau pasirodė „išvilkti į dienos šviesą“ tą lietuvišką paveldą, kuris beveik nežinomas net Amerikoje. Gi tik žinomas, lankomas paveldas gali būti saugomas!

Ir dėl to tik smagiau būdavo susitikti tokius žmones, kurie žinodavo kone viską apie vietos lietuvių istoriją. Vienas tokių buvo Jonas Stundžia iš Lorenso. Ilgą laiką abejojome, ar pavyks susitikti, mat J. Stundžia patyrė sunkią operaciją – tačiau, kaip pats sakė, sutiko susitikti, nes labai norėjo parodyti Merimako slėnio, kur kadaise lietuviai vyko dirbti tekstilės pramonėje, lietuviškas vietas, kad jos būtų įamžintos „Tikslas Amerika 2017“.

J. Stundžia ne tik išstudijavęs viską apie ten stovėjusias bažnyčias, tebeveikiančias lietuvių kapines ir tikrąsias ten palaidotųjų pavardes. Jis pats finansavo ne vieną lietuvišką paminklą ar atminimo lentą. 1990 m. jis net įkvėpė Lorenso savivaldybę tapti pirmąja JAV pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę (tai irgi primena atminimo lenta)!

Įdomiausios Merimako slėnyje pasirodė lietuvių tautinės kapinės ir rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški (beveik unikali vieta JAV). Ir prieš, ir po „Tikslas – Amerika“ viešnagės, iš Jono Stundžios gavome informacijos apie papildomas lietuviškas vietas. Jei būtų daugiau tokių žmonių, kaip Stundžia, lietuviškas paveldas būtų žinomas daug plačiau; jis nenyktų, jo kaip tik daugėtų!

Augustinas Žemaitis, 2017 09 23.

Tikslas - Amerika komanda su Jonu Stundžia Lorenso lietuvių tautinėse kapinėse

Tikslas - Amerika komanda su Jonu Stundžia (dešinėje) ir Mary Ann Kaslow (kairėje) Lorenso lietuvių tautinėse kapinėse

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas, JAV Leave a comment
Comments (13) Trackbacks (0)
  1. my mother was born in Lowell and was baptized in the St Joseph’s Lithuanian Church in 1926 . I was wondering if you have any information about the church during that time. My mother is 92 yrs old and she has dementia but she is remembering a lot about her youth. She had mentioned to me that her father or her brother had sold their house in North Chelmsford to the church. My mothers name is Lena Stanekwicz which is not the correct spelling . I do have her birth announcement but it is so old hard to read the Lithuania names. I would live to have some history on this for her. Thank you A. Vaughan (daughter)

    • I don’t know much more than what is written here, however, one could perhaps contact bishopric for more info, including info on where the records are kept. Also, maybe some former parishioners would reply here.

  2. I am so happy to see the photo of the church on 94 Bradford St in Lawrence. My grandmother was very active in that church (which I believe was called St Mary’s Lithuanian Church in the early 1900s till ?) Her name was Mary (Pankauski or Pankauskas).) Golobski, and her parents had been married there in 1907. Her sister Amelia Pankauski was also active in the Church. Though I never attended Mass with them, my cousins did at holiday time. I have very fond memories of volunteering in two Thanksgiving dinners for the Lithuanian community in the late 1970s to possibly the very early 80s. They were held in the basement of the church, which was a large room where the seating tables were arranged. A kitchen in the back had very old stoves, possibly still wood, and an old icebox that needed a chunk of ice! I would go early in the morning with my grandmother and her sister and we would spend the day with other ladies cooking, setting the tables, decorating. At night, people arrived and the room was full with Lithuanians of all ages ,but especially the elderly, enjoying an evening out, seeing old friends and relatives, and having a good meal. I especially loved the raffles and won a prize one year- a homemade cake in the shape of a lady with a dress frosted in colors of the Lithuanian flag, and holding a small homemade Lith. paper flag on a toothpick. I still have the flag, and could not bear to cut the cake, but took a photo of it which I still have. The walls were lined with framed old pictures of groups of Lithuanians- I hope someone still has the pictures. My grandmother’s funeral was also held at this church. As a kid, it seemed huge to me, with dark stone stairwells. My grandmother regularly not only attended church but also cooked and volunteered for most of the activities. I also remember asking her for coins for candles to light near the altar. I wish I could go back in time and go back with her and Amelia again.

  3. The Lithuanian National Catholic Cemetery in Methuen Massachusetts is very precious in my memories and has several of my Lithuanian relatives buried there, and more distant relatives. I well remember in the 1960s and 1970s, on Memorial Day, my grandfather Albin Golobski would drive down the street to pick up his sister-in-law, my great aunt, Amelia Pankauski. He had a lawn mower loaded in the back of the car, and Amelia would bring hand tools. I would often go along for their yearly cemetery cleanup of graves, with my grandfather mowing the grass and Amelia trimming around the headstones and cleaning up. Some may remember a small path at the back corner of the cemetery through the trees that led to the Lithuanian community picnic grounds. There was a large wood dance pavilion which the men had built, and an outbuilding where food was prepared for sale at low prices for special summer parties. As a kid, I volunteered for a couple of these events in the late 70s. I remember cooking the usual summer food, serving it, and piling cans of Genessee beer in big tubs of ice. The dance pavilion was not used for dances at that point as it was getting somewhat run down, but the young kids loved running around in it and screaming to hear their voices echo. Unfortunately the picnic grounds were sold in later years and the dance pavilion pulled down. I am not sure what group owned the grounds.

    • As a child would have large extended Lithuanian family gatherings at the picnic area….I remember them with much love…my maternal was full Lithuanian and it was through her and her family that I learned about Lithuanian culture. My mother and most of her mothers family are buried in The Lithuanian National Cemetery…the Tomulaitis, Sabutis, Marcinonis surnames…..so many memories…thank you Les for allowing me to remember….

  4. I am working on Lithuanian genealogies, and thought I would add that in the 1906 Lawrence Massachusetts Directory, the pastor of St Mary’s Lithuanian Church (later the St Francis Lithuanian Church) on 94 Bradford St was Rev A Yusaitis, who lived in the rectory there.

  5. Sorry, Rev Antony Jusaitis Of St Mary’s Lithuanian Church in Lawrence Mass (later St Francis)

  6. My grandparents, Antanas Burba and Marijona Talackiute came to Larence in early 1900s, from Lithuania, uncertain of location. I am looking for where to find records, any information! Any help will be greatly appreciated! Kathleen.
    l

  7. My grandparents immigrated from Lithuania about 2928 would love to learn mor e about them. My grandfather Julius palubinskas. My grandmother named Monica.

    • If you are interested, we (True Lithuania) may search for the information about them in the Lithuanian archives. We can send you a proposal by e-mail.

  8. My maternal grandparents, John Riemitis and Pauline Mumsia were married at St. Francis in 1916. My grandfather built the bakery on Exchange Street in 1924. They are buried in the Immaculate Conception Cemetery in Lawrence where the greater number of Lithuanians are buried in this multi-ethnic Roman Catholic Cemetery. At the time of the closing of St Francis Church, I was responsible for the removal and shipping of the statues and other religious artifacts to Lithuania. This was accomplished with the help of Sister Helen Ivanauskas of the Sisters of Jesus Crucified in Brockton and the financial support from a number of former members of the parish. The last Lithuanian pastor was Father Albin Janiunas.

  9. I married to the Kirmil’s and we visited the cemetery yesterday. It was such a happy feeling to see my the root of my husband’s family.


Leave a comment

No trackbacks yet.