Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Rusijos didmiesčiai: Maskva, Sankt Peterburgas ir kiti

Rusijos didmiesčiuose nemažai su Lietuva susijusių vietų. Dauguma tokių sąsajų atsirado Sovietų Sąjungos laikais, kuomet šie didmiesčiai plėtėsi, juos ir Lietuvą valdė ta pati valdžia.

Maskva ir Sant Peterburgas - sovietinės ir carinės imperijų sostinės - vis dar turi daug vietų, primenančių, kad Lietuva 170 metų valdyta iš čia. Tai - pastatai, muziejų eksponatai, paminklai ir istorinių protestų vietos.

Sovietinės su Lietuva susijusios vietos Rusijoje

Priešingai Sibirui, kur 1941-1953 m. masiškai tremti lietuviai, Maskva ir Sankt Peterburgas Sovietų Sąjungoje buvo prestižinės vietos. Ten gyventi, Maskvos universitete studijuoti galėjo ne kiekvienas; ten buvo mažesni deficitai, didingesnė architektūra. Kai kuriems lietuviams, dažniausiai kolaboravusiems su okupaciniu režimu, pasisekė ten įsitvirtinti. Dar dešimtys tūkstančių lietuvių po 1953 m. iškelti į kitus Rusijos miestus. Tai jau buvo savanoriški ar pusiau savanoriški perkėlimai: naujoje vietoje perkeltiesiems būdavo skiriama vieta gyventi (priešingai nei Sibiro tremtiniams), nebuvo prievartinio darbo. Tokiu būdu lietuvių bendruomenės susiformavo daugybėje Rusijos miestų. Dauguma jų liko anoniminės, prasimaišiusios su kitomis - vaikus teko leisti į rusiškas mokyklas. Ir jų statytų pastatų niekaip neatskirsi nuo kitataučių - bet kokie lietuvybę pažymintys paminklai buvo draudžiami.

Maskvoje esanti Lietuvos ambasada (Borisoglebskiy pereulok) savaip istorinė. Ji statyta kaip Lietuvos TSR atstovybė. Ten audiencijos į Maskvą vykdavo Lietuvos gamyklų ir kitų įstaigų atstovai. Todėl ambasada iki šiol turi daugiaaukštį pastatą - viešbutį, kuriame šie "socialistiniai delegatai" apsistodavo.

Lietuvos ambasados fasadas Maskvoje (kairėje). Google Street View.

Lietuvos TSR turėjo ir savo paviljoną Liaudies ūkio parodoje (metro stotelė "Vystavočnij Centr"). Ši paroda veikė nuo 1935 m., bet Lietuva tada dar nebuvo okupuota, tad paviljonas pastatytas 1954 m., parodą vėl atidarius po karo. Paviljonus čia turėjo, savo žemės ūkį ir pramonę eksponavo visos TSR. Lietuvos pavilionas, kaip ir kiti, privalomo stalininio stiliaus, bet jį leista projektuoti lietuviams (A. Kumpis, J. Lukošaitis, K. Šešelgis) ir, priešingai "internacionalizuotoms" erdvėms kitur, čia yra tautinių elementų. Trispalvės ir kiti patriotiniai simboliai drausti, tad lietuvybę pabrėžia liaudiški raštai, barokinės formos. 1964 m. paroda baigta. Paviljonas dabar naudojamas chemijos ekspozicijai, nuo stogo nukeltos komunistinės skulptūros.

Lietuvos paviljonas tada, kai paroda dar vyko. Istorinis kadras.

Minėtame parodų centre pastatytas ir "Tautų draugystės fontanas", kuriame kiekviena iš šešiolikos tautų, kurioms buvo skirtos tarybų socialistinės respublikos, yra simbolizuojama atskiros skulptūros. Lietuvą atspindi mergina. "Tautų draugystė", neva egzistavusi Sovietų Sąjungoje, buvo populiari tema propagandoje, anuomečiai plakatai net skelbė: "Stalinas - tautų draugystės vėliava".

Siekiant parodyti, kad Lietuva yra socialistinio pasaulio dalis, nemažai gatvių ir kitų vietų naujuose sovietiniuose miestų rajonuose buvo pavadintos Lietuvos (Litovskij / Litovskaja) ir pan. pavadinimais, kurie išlikę.

Lietuvos gatvė Maskvoje. Kaip įprasta vėlyvo sovietmečio gatvėms visi namai čia beveik vienodi, panašūs į bet kur kitur TSRS statytus. Jokių lietuviškų elementų nėra. Google Street View.

O patys lietuviai visaip stengėsi atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuva - okupuota. 1990 m. Maskvos Revoliucijos aikštėje protestuodamas prieš blokadą Lietuvai susidegino Stanislovas Žemaitis - aišku, ši ir kitos protestų vietos niekaip nepažymėtos. Išskyrus Rembranto "Danajės" paveikslą Sankt Peterburgo Ermitaže, kurį protesto vardan lietuvis Bronius Maigys 1985 m. apliejo sieros rūgštimi - bet po juo parašyta, jog užpuolikas buvo "psichinis ligonis" (anuomet tokiais laikyti visi nepatenkintieji TSRS). Ermitažą išpuoliui pasirinko kaip Rusijos galios simbolį.

Lietuva caro muziejuose ir aukštojoje kultūroje

Rusijos didmiesčių muziejuose yra su Lietuva susijusių gražių dalykų - tačiau Lietuva dažnai rodoma kaip Rusijos dalis. Sankt Peterburgo Rusijos etnografijos muziejuje (4/1, Inženernaja Ulica) greta Sibiro ar Pavolgio tautų yra ir lietuviai bei kitos Rusijos Imperijos kadaise valdytos tautos. Maskvoje Rusų muziejuje (17 Nevsky Prospekt) eksponuojami ir M. K. Čiurlionio paveikslai. Viso to šaknys - net ne sovietmetis, o Rusijos Imperija, kuri valdė Lietuvą 1795-1915 m., ir kurios metu į Rytų Europą atėjo muziejininkystė (šie muziejai įsteigti ~1900 m.).

Anais caro laikais Lietuvą rusų valdžia paliko žemės ūkio kraštu, tad mokslų ar geresnių darbų siekti tekdavo vykti į užsienį. Nemažai ano meto lietuvių išsimokslindavo sostinėje Sankt Peterburge - paskui (po 1918 m.) dauguma jų grįžo kurti savo Tėvynės. Iki 1918 m. ten kūrė ir lietuvių menininkai, dirbo mokslininkai. Net paskutinis Sankt Peterburgo katalikų vyskupas prieš spalio revoliuciją buvo lietuvis Teofilis Matulionis. Beje, Sankt Peterburgo filologijos universitete ir šiandien yra Baltistikos skyrius.

1897 m. gyventojų surašymas parodė, kad Rusijoje yra 300 000 migrantų iš Lietuvos, bet dauguma jų buvo žydai. Beveik visi Lietuvos žydai buvo amatininkai/verslininkai neprisirišę prie žemės (kitaip nei lietuviai valstiečiai), vienodai svetima jiems buvo ir lietuvių, ir rusų kultūra, o Rusijos miestai traukė savo ekonominėmis galimybėmis. Anuomet emigravę Lietuvos žydai iškart įsiliejo į Rusijos žydus ir ryšio su Lietuva nekūrė.

Žinant pastarųjų šimtmečių istoriją gali būti sunku patikėti, bet dar seniau carinė Rusija buvo mažesnė už Lietuvą. Vieno pretendentų į Rusijos sostą Dmitrijaus kvietimu lietuvių ir lenkų armijos buvo užėmusios šalies sostinę Maskvą 1612 m. Maskvos atsiėmimo proga rusai pastatė Raudonojoje aikštėje Kazanės katedrą (pastatyta 1625 m., sovietai nugriovė 1936 m., atstatyta 1992 m.). Priešais Šv. Vasilijaus katedrą stovi 1918 m. statula Kuzmai Mininui ir Dmitrijui Požarskiui, kurie galiausiai nugalėjo Lenkijos-Lietuvos pajėgas - tai vienintelė statula visoje Raudonojoje aikštėje.

Naujos lietuviškos vietos Rusijos didmiesčiuose

Maskvos Miakinino priemiestyje yra lietuviškos virtuvės restoranas "Gedimino dvaras" (adresas 4-Myakininskaya 27A, prie Strogino ir Miakinino metro stočių). Jį 2011 m. atidarė realybės šou susipažinusių rusų Veronikos ir Igorio Bezuglovų šeima, persikėlę gyventi į Vilnių, kur irgi turi restoranus.

Lietuviškas restoranas Gedimino dvaras Maskvoje. Google Street View.

Maskvoje 1992 m. įsteigta lietuviška J. Baltrušaičio mokykla (Gospitalnij per. 3). Tai žingsnis į priekį nuo sovietinio rusinimo, bet, priešingai Lietuvos rusų mokykloms, Maskvos lietuvių mokykloje visos pamokos vyksta oficialia kalba (rusų), tiesiog, kad dėstoma ir lietuvių kalba, kaip papildomas dalykas (šias pamokas finansuoja Lietuva). Pastatas statytas 2005 m. bet lietuviškų detalių čia nėra; J. Baltrušaitis buvo tarpukario Lietuvos ambasadorius Rusijoje.

Šiandien Sankt Peterburge gyvena ~3500 lietuvių, yra lietuvių namai (tiksliau - butas), Seminarijos bažnyčioje (Krasnoarmeiskaja 11) laikomos lietuviškos mišios. Maskvoje gyvena ~2000 lietuvių. Lietuvių bendruomenės taip pat veikia Murmanske, Smolenske, Vladivostoke, Samaroje, Omske, Tomske, Medvežegorske.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Rusija No Comments

Sibiras (Rusija)

Sibiras lietuviui - sovietinės tremties sinonimas: į šį regioną Sovietų Sąjunga 1940-1953 m. ištrėmė šimtus tūkstančių lietuvių, daugybė kurių nužudyti ar žuvo neatlaikę tremties sąlygų. Kol Lietuva buvo okupuota sovietų, Sibiro tema buvo tabu, bet po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) lietuviai stengėsi įprasminti savo tautiečių kančią - neretai, tiesa, susidurdami su Rusijos, kur šios istorijos vis dar yra tabu, trukdymais.

Sibiras, plotu lenkiantis Europą, yra šaltas ir bergždžias (iki -70 laipsnių žiemos speigas). Kai esi apsuptas tūkstančių negyvenamų kilometrų pabėgti neįmanoma, todėl būtent čia ir buvo tremiami Rusijos režimo priešai. Masiškiausi lietuvių trėmimai vyko sovietų okupacijos pradžioje (1941 m. ir po 1944 m.), kuomet į Sibirą ištremta ~300 000 žmonių. Dalis - į priverstinio darbo stovyklas, kiti - tiesiog į kaimus, tremtos ir moterys, maži vaikai (moterys ir vaikai sudarė per 50% ištremtųjų). Daugybė (kai kuriose vietose - dauguma) neišgyveno tų žiaurių sąlygų ir prievartos. Atokiuose Sibiro kaimuose šiandien pilna lietuvių kapų ir kapinaičių, kuklių kryželių. Po 1953 m. daugumai tremtinių leista išvykti iš Sibiro, tad kapai liko neprižiūrimi, vartomi. Po 1990 m. dalis palaikų perlaidota Lietuvoje, paskui Sibiro kapams tvarkyti organizuotos ekspedicijos "Misija: Sibiras". Daugybės kapų vietų niekas jau nesužinos: juk daug žmonių, ypač kūdikių, mirdavo dar pakeliui į Sibirą ir būdavo užkasami greta tarpinių traukinių stočių, kitų kapai sunyko.

Lietuvių kapai Sibire. Misijos Sibiras nuotrauka.

Priešingai daugelio kitų genocidų aukoms didelių monumentų tremtiniams Rusijoje nėra - oficiali valdžia menkina šią istoriją ir nesistengia įprasminti tų aukų.

Keliolika nedidelių paminklų pastatyti ~1989-1992 m. atšilimo metu pačių buvusių tremtinių jėgomis ir lėšomis:
*Vorkutoje, Komijoje (prie vienintelių išlikusių 26 šachtos kapinių netoli Jur Šor gyvenvietės).
*Abezėje, Komijoje (prie kalinių kapinių, kur kapus težymi stulpeliai) pastatytas paminklas "Liepsnojantis kryžius" su užrašu "Negrįžusiems". Šiose kapinėse palaidotas ir prof. Levas Karsavinas.
*Intoje, Komijoje nykstančiose kapinėse pastatytas paminklas su rūpintojėliu; lietuvių kapai - kryžiai, vienas jų su Gedimino stulpais. Netoliese yra ir paminklas latviams - įdomu, kad pastatytas paslapčia dar 1956 m., jį išgelbėjo neutralus užrašas "Gimtinei".
*Ežvoje, Komijoje kapinėse pastatytas metalinis kryžius iš betoninio postamento su užrašu "1941 m. tremtiniams".
*Ust Lekčime, Komijoje pastatytas kuklus antkapį primenantis paminklas.
*Igarkoje, Krasnojarsko srityje įrengta atminimo lenta prie kraštotyros muziejaus.
*Norilske, Krasnojarsko srityje pastatyti lietuvių, latvių ir estų trys kryžiai ir trikampė piramidė čia 1941 m. ištremtiems pabaltijo kariams (45% žuvo nesulaukę teismo dėl blogų kalinimo sąlygų) - vietovė vadinasi "Norilsko Golgota", 69.321478, 88.165383. Kariai kalinti ir šiauriau Norilsko prie Lamos ežero (Krasnojarsko kraštas) ten pastatyta akmeninė piramidė ir 9 m aukščio maumedžio koplytstulpis. Apytikslės koordinatės: 69.49373799, 90.68503785, aut. Algimantas Sakalauskas.

Paminklai lietuviams tremtiniams prie Lamos ežero. Algimanto Sakalausko nuotraukos.

Paminklai lietuviams tremtiniams prie Lamos ežero. Algimanto Sakalausko nuotraukos.

*Revučio / Rešotų (Krasnojarsko sritis) lageryje kalinti nuo šeimų atskirti Lietuvos inteligentai; mirtingumas čia siekė 61,72%, žuvo iki 2000. Tikros kapinės neišliko, naujas kryžius pastatytas simbolinėje jų vietoje.
*Bijske, Altjaus krašte, pastatytas kuklus rausvas obeliskas su Gedimino stulpais.
*Iš Altajaus tremtiniai (daugiausiai moterys) ištremti antrąsyk į Jakutiją, Lenos upės deltą. Tokie pakartotiniai trėmimai būdavo dažni, kai prie vienos vietos lietuviai jau būdavo prisitaikę. Paminklai statyti Tit Ary gyvenvietėje, Trofimovsko saloje.
*Čeliane, Buriatijoje kapinėse pastatytas bendras kryžius tautai, pastatytas 1956 m. išvykti leidimą gavusių tremtinių, su užrašu "Mes esame iš gintarų krašto, iš garbingos gimtinės Lietuvos, kas išskaitys vargus be rašto, ką iškentėjo didvyriai jos".
*Kolymos, Magadano lageris žiaurumu išgarsėjo net Rusijoje; 1995 m. čia pastatytas rusų paminklas tremtiniams "Liūdesio kaukė", greta jo lietuviai padėjo ir Vyčio kryžiaus akmenį.

Nežinia, ar visi čia įvardyti paminklai tebestovi - Rusijos valdžia jiems dėmesio neskiria, kryžius vietiniai išvarto. Štai 1990-1991 m. buvę tremtiniai pastatė vienodus ~5 m aukščio kryžius visose Altajaus krašto tremties vietose, bet ~2003 m. tebuvo likęs tik vienas kryžius Gorno Altaiske ir tas su nuplėšta atminimo lenta.

Po V. Putino atėjimo į valdžią tremtinių atminimą Rusija ėmė riboti. 2005 m. Lietuva buvo suderinusi su Jakutsko savivaldybe paminklo pastatymą, jį finansavo; tačiau įsikišusi Rusijos centrinė valdžia tai uždraudė, paminklas liko stovėti Vilniuje (Aukų g.). Taigi, didelė dalis paskesnių Lietuvos ir lietuvių pastangų įprasmini tremtinių palikimą buvo nukreiptos į Kazachstaną, kur sovietai buvo ištrėmę apie 20% visų lietuvių tremtinių ir kuris yra nepriklausomas nuo Rusijos, o jo valdžia - palankesnė tremtinių atminimui.

Beje, sovietų aktyvistai net kalbėjo, kad reiktų ištremti visus be išimties lietuvius (Michailas Suslovas: "Lietuva bus, bet be lietuvių"), kaip pasielgta su Krymo totoriais, čečėnais, ingušais, kalmukais ir kitom tautom. Jei taip būtų buvę pasielgta šiandien šio tinklapio nebūtų, mat dauguma masiškai ištremtų tautų prarado savo kalbą ir didžiumą kultūros, žuvo daugiau nei pusė visų jų žmonių.

1970 m. ir vėliau kai kurie lietuviai Sibiro įsisavinime dalyvavo ir be prievartos, už atlyginimą. Štai Kogalymas (50000 gyv., Chantų-Mansių apygardos naftininkų miestas) ~1980 m. pradėtas statyti Pabaltijo darbininkų, tad čia yra Vilniaus, Pabaltijo, Talino gatvės, kino teatras "Jantar" ("Gintaras"), stovi Alytaus kombinate pagaminti namai. Po vieną stotį kieviena TSRS respublika turėjo pastatyti ir prie naujai tiestos Baikalo-Amūro magistralės. Lietuvai teko Naujasis Uojanas (4000 gyv.) Buriatijoje, statyta 1976 m.

Beje, Lietuvos-Rusijos ryšiai neprasidėjo XX a. Į Sibirą (pėsčiom, ne traukiniais) buvo tremiami ir XIX a. sukilimų prieš carinę okupaciją dalyviai. Iš tų laikų, tiesa, mažai kas belikę.

Lietuvių bendruomenės yra Irkutske, Novosibirske, Altajaus krašte Sibire bei aplink Murmanską.

Pastaba: "Sibiru" dažnai vadinamas tik konkretus azijinės Rusijos dalies regionas, tačiau Lietuvoje įprasta Sibiru vadinti visus šaltus Rusijos kraštus, į kuriuos tremti žmonės iš Lietuvos, tai yra ir tai, kas kitur vadinama Rusijos Tolimaisiais Rytais ar Rusijos Šiaure.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa, Rusija No Comments