Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Sibiras (Rusija)

Sibiras lietuviui - sovietinės tremties sinonimas: į šį regioną Sovietų Sąjunga 1940-1953 m. ištrėmė šimtus tūkstančių lietuvių, daugybė kurių nužudyti ar žuvo neatlaikę tremties sąlygų. Kol Lietuva buvo okupuota sovietų, Sibiro tema buvo tabu, bet po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) lietuviai stengėsi įprasminti savo tautiečių kančią - neretai, tiesa, susidurdami su Rusijos, kur šios istorijos vis dar yra tabu, trukdymais.

Sibiras, plotu lenkiantis Europą, yra šaltas ir bergždžias (iki -70 laipsnių žiemos speigas). Kai esi apsuptas tūkstančių negyvenamų kilometrų pabėgti neįmanoma, todėl būtent čia ir buvo tremiami Rusijos režimo priešai. Masiškiausi lietuvių trėmimai vyko sovietų okupacijos pradžioje (1941 m. ir po 1944 m.), kuomet į Sibirą ištremta ~300 000 žmonių. Dalis - į priverstinio darbo stovyklas, kiti - tiesiog į kaimus, tremtos ir moterys, maži vaikai (moterys ir vaikai sudarė per 50% ištremtųjų). Daugybė (kai kuriose vietose - dauguma) neišgyveno tų žiaurių sąlygų ir prievartos. Atokiuose Sibiro kaimuose šiandien pilna lietuvių kapų ir kapinaičių, kuklių kryželių. Po 1953 m. daugumai tremtinių leista išvykti iš Sibiro, tad kapai liko neprižiūrimi, vartomi. Po 1990 m. dalis palaikų perlaidota Lietuvoje, paskui Sibiro kapams tvarkyti organizuotos ekspedicijos "Misija: Sibiras". Daugybės kapų vietų niekas jau nesužinos: juk daug žmonių, ypač kūdikių, mirdavo dar pakeliui į Sibirą ir būdavo užkasami greta tarpinių traukinių stočių, kitų kapai sunyko.

Lietuvių kapai Sibire. Misijos Sibiras nuotrauka.

Priešingai daugelio kitų genocidų aukoms didelių monumentų tremtiniams Rusijoje nėra - oficiali valdžia menkina šią istoriją ir nesistengia įprasminti tų aukų.

Keliolika nedidelių paminklų pastatyti ~1989-1992 m. atšilimo metu pačių buvusių tremtinių jėgomis ir lėšomis:
*Vorkutoje, Komijoje (prie vienintelių išlikusių 26 šachtos kapinių netoli Jur Šor gyvenvietės).
*Abezėje, Komijoje (prie kalinių kapinių, kur kapus težymi stulpeliai) pastatytas paminklas "Liepsnojantis kryžius" su užrašu "Negrįžusiems". Šiose kapinėse palaidotas ir prof. Levas Karsavinas.
*Intoje, Komijoje nykstančiose kapinėse pastatytas paminklas su rūpintojėliu; lietuvių kapai - kryžiai, vienas jų su Gedimino stulpais. Netoliese yra ir paminklas latviams - įdomu, kad pastatytas paslapčia dar 1956 m., jį išgelbėjo neutralus užrašas "Gimtinei".
*Ežvoje, Komijoje kapinėse pastatytas metalinis kryžius iš betoninio postamento su užrašu "1941 m. tremtiniams".
*Ust Lekčime, Komijoje pastatytas kuklus antkapį primenantis paminklas.
*Igarkoje, Krasnojarsko srityje įrengta atminimo lenta prie kraštotyros muziejaus.
*Norilske, Krasnojarsko srityje pastatyti lietuvių, latvių ir estų trys kryžiai ir trikampė piramidė čia 1941 m. ištremtiems pabaltijo kariams (45% žuvo nesulaukę teismo dėl blogų kalinimo sąlygų) - vietovė vadinasi "Norilsko Golgota", 69.321478, 88.165383. Kariai kalinti ir šiauriau Norilsko prie Lamos ežero (Krasnojarsko kraštas) ten pastatyta akmeninė piramidė ir 9 m aukščio maumedžio koplytstulpis. Apytikslės koordinatės: 69.49373799, 90.68503785, aut. Algimantas Sakalauskas.

Paminklai lietuviams tremtiniams prie Lamos ežero. Algimanto Sakalausko nuotraukos.

*Revučio / Rešotų (Krasnojarsko sritis) lageryje kalinti nuo šeimų atskirti Lietuvos inteligentai; mirtingumas čia siekė 61,72%, žuvo iki 2000. Tikros kapinės neišliko, naujas kryžius pastatytas simbolinėje jų vietoje.
*Bijske, Altjaus krašte, pastatytas kuklus rausvas obeliskas su Gedimino stulpais.
*Iš Altajaus tremtiniai (daugiausiai moterys) ištremti antrąsyk į Jakutiją, Lenos upės deltą. Tokie pakartotiniai trėmimai būdavo dažni, kai prie vienos vietos lietuviai jau būdavo prisitaikę. Paminklai statyti Tit Ary gyvenvietėje, Trofimovsko saloje.
*Čeliane, Buriatijoje kapinėse pastatytas bendras kryžius tautai, pastatytas 1956 m. išvykti leidimą gavusių tremtinių, su užrašu "Mes esame iš gintarų krašto, iš garbingos gimtinės Lietuvos, kas išskaitys vargus be rašto, ką iškentėjo didvyriai jos".
*Kolymos, Magadano lageris žiaurumu išgarsėjo net Rusijoje; 1995 m. čia pastatytas rusų paminklas tremtiniams "Liūdesio kaukė", greta jo lietuviai padėjo ir Vyčio kryžiaus akmenį.

Nežinia, ar visi čia įvardyti paminklai tebestovi - Rusijos valdžia jiems dėmesio neskiria, kryžius vietiniai išvarto. Štai 1990-1991 m. buvę tremtiniai pastatė vienodus ~5 m aukščio kryžius visose Altajaus krašto tremties vietose, bet ~2003 m. tebuvo likęs tik vienas kryžius Gorno Altaiske ir tas su nuplėšta atminimo lenta.

Po V. Putino atėjimo į valdžią tremtinių atminimą Rusija ėmė riboti. 2005 m. Lietuva buvo suderinusi su Jakutsko savivaldybe paminklo pastatymą, jį finansavo; tačiau įsikišusi Rusijos centrinė valdžia tai uždraudė, paminklas liko stovėti Vilniuje (Aukų g.). Taigi, didelė dalis paskesnių Lietuvos ir lietuvių pastangų įprasmini tremtinių palikimą buvo nukreiptos į Kazachstaną, kur sovietai buvo ištrėmę apie 20% visų lietuvių tremtinių ir kuris yra nepriklausomas nuo Rusijos, o jo valdžia - palankesnė tremtinių atminimui.

Beje, sovietų aktyvistai net kalbėjo, kad reiktų ištremti visus be išimties lietuvius (Michailas Suslovas: "Lietuva bus, bet be lietuvių"), kaip pasielgta su Krymo totoriais, čečėnais, ingušais, kalmukais ir kitom tautom. Jei taip būtų buvę pasielgta šiandien šio tinklapio nebūtų, mat dauguma masiškai ištremtų tautų prarado savo kalbą ir didžiumą kultūros, žuvo daugiau nei pusė visų jų žmonių.

1970 m. ir vėliau kai kurie lietuviai Sibiro įsisavinime dalyvavo ir be prievartos, už atlyginimą. Štai Kogalymas (50000 gyv., Chantų-Mansių apygardos naftininkų miestas) ~1980 m. pradėtas statyti Pabaltijo darbininkų, tad čia yra Vilniaus, Pabaltijo, Talino gatvės, kino teatras "Jantar" ("Gintaras"), stovi Alytaus kombinate pagaminti namai. Po vieną stotį kieviena TSRS respublika turėjo pastatyti ir prie naujai tiestos Baikalo-Amūro magistralės. Lietuvai teko Naujasis Uojanas (4000 gyv.) Buriatijoje, statyta 1976 m.

Lietuvių bendruomenės yra Irkutske, Novosibirske, Altajaus krašte Sibire bei aplink Murmanską.

Beje, Lietuvos-Rusijos ryšiai neprasidėjo XX a. Į Sibirą ir kitur (pėsčiom, ne traukiniais) buvo tremiami ir XIX a. sukilimų prieš carinę okupaciją dalyviai. Daugiausiai kas iš anų laikų išliko Čiornaja Padinos kaime ir jo apylinkėse Saratovo srityje. Mat ten lietuviai XIX a. sudarė gyventojų daugumą, todėl jų kultūra ir kalba išliko per šimtą metų. Vienas kaimas netoliese net vadintas Litovka, vietiniai tenykštį tvenkinį iki šiol vadina lietuvišku. Yra paminklų tremtiniams. Lietuviai buvo pasistatę bažnyčią, bet ją nugriovė sovietai. Sovietams atėjus į valdžią (~1920) iš Čiornaja Padinos atgal į lietuvą išvyko ir geras trečdalis lietuvių. Bet lietuvybė Čiornaja Padinoje išliko - sovietmečiu jai išlikti padėjo ir tai, kad čia atitremti lietuviai kovojo prieš carą (ką vėliau darė ir komunistai) - taigi, sovietmečiu akcentuota, kad jie buvo ne "kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę", tačiau "revoliucionieriai". Iš to regiono kilęs Amerikos lietuvių verslininkas Kazickas - vaikystėje jo tėvai po Rusijos revoliucijos grįžo į Lietuvą, o Antrojo pasaulinio karo metu jis pasitraukė į Ameriką. 2004 m. Kazickas Čiornaja Padinoje pastatė koplyčią, ant kurios - ir lietuviški užrašai.

Pastaba: "Sibiru" dažnai vadinamas tik konkretus azijinės Rusijos dalies regionas, tačiau Lietuvoje įprasta Sibiru vadinti visus šaltus Rusijos kraštus, į kuriuos tremti žmonės iš Lietuvos, tai yra ir tai, kas kitur vadinama Rusijos Tolimaisiais Rytais ar Rusijos Šiaure.