Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Užsienio lietuvių virtuvė

Užsienio lietuvių virtuvė kartais skiriasi nuo Lietuvoje įprastos virtuvės.

Visų pirma, tarp skirtingų šalių lietuvių skirtingi patiekalai laikomi "lietuivškiausiais". Taip yra todėl, kad žmonės imigravo skirtingu metu (iš skirtingos Lietuvos), be to, ne visur vienodai lengvai įmanoma gauti ingredientų lietuviškiems patiekalams.

Dar įdomiau, kad užsienio lietuviai patys sukūrė ne vieną patiekalą, kurių Lietuvoje nėra. Šie patiekalai tikrose šalyse ar miestuose yra laikomi lietuviškais, tačiau niekur kitur visai nežinomi, pavyzdžiui, lietuviška vėžlių sriuba, kugelis iš maniokų, patiekalas „Lubens“ (amerikietiško „Reuben“ sumuštinio ir bulvinių blynų hibridas).

Lietuviška virtuvė vis dar menkai žinoma už pačios Lietuvos ribų, todėl lietuviški restoranai veikia tik tuose regionuose, kur tautiečių bendruomenės didžiausios, o jų klientūrą sudaro beveik vien lietuviai.

Populiariausi lietuviški patiekalai diasporoje

Vėliausiai emigravusiems lietuviams (atvykusiems po Antrojo pasaulinio karo ir ypač po 1990 m.) ir jų palikuonims „pagrindinis“ nacionalinis patiekalas yra cepelinai. Juk cepelinai laikomi nacionaliniu patiekalu ir Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje cepelinai šitaip išpopuliarėjo palyginti neseniai: iki Pirmojo pasaulinio karo jie buvo nežinomi, tad ir tų laikų lietuvių emigrantų palikuonys jų nežino.

Šiuolaikinė lietuvių diaspora netgi švenčia „Pasaulio cepelinų dieną“ (kuri sutampa su „Supertaurės“ rungtynėmis, nes buvo pradėta švęsti JAV). Šią dieną, išpopuliarintą „Facebook“ tinkle, visi diasporos lietuviai raginami valgyti cepelinus. Šventė yra svarbi, nes cepelinų gaminimas yra ilgas ir nelengvas procesas (palyginti su daugeliu kitų patiekalų), tad logiška ruošti iškart didelę jų partiją, skirtą didesnei žmonių grupei. Dėl tos pačios priežasties cepelinų retai būna restoranų meniu, išskyrus tuos regionus, kuriuose gyvena didelė neseniai atvykusių imigrantų iš Lietuvos bendruomenė. Siekiant išvengti šitiek vargo dėl vos kelių klientų, cepelinai lietuvių restoranuose kartais siūlomi tik tam tikromis dienomis tikintis, kad tada susirinks daugiau jų mėgėjų ir atsiras priežastis gaminti didesnę cepelinų partiją.

Cepelinas, patiektas pietums po pamaldų lietuvių bažnyčioje Toronte, Ontarijuje

Cepelinas, patiektas pietums po pamaldų lietuvių bažnyčioje Toronte, Ontarijuje

Anksčiau (iki Antrojo pasaulinio karo, kai kuriais atvejais ir karo metu) emigravusių lietuvių palikuonims „lietuviškiausias“ patiekalas yra kugelis.

Kalbant apie atskirus produktus, užsienio lietuviai įprastai labiausiai ilgisi lietuviškos juodos ruginės duonos. Išskyrus Lietuvą ir aplinkinio regiono šalis, tokios duonos niekur kitur nėra. Jos pakaitalai (arba lyg ir panaši kitų etninių grupių „tamsi duona“) dažniausiai vis vien skiriasi – spalva būna šviesesnė, o skonis švelnesnis nei „tikrosios lietuviškosios“. Nors egzistuoja kelios lietuviškos kepyklos (kurios netgi prekiauja internetu ir gali siųsti gaminius), atokiau nuo didžiųjų užsienio lietuvių bendruomenių gyvenantys tautiečiai neretai duonos parsiveža iš Lietuvos ar prašo atvežti draugus ir gimines, kai atskris aplankyti.

Lietuviška duona „Lietuvių kepykloje“

Lietuviška duona „Lietuvių kepykloje“ Elizabete [Elizabeth], Naujajame Džersyje

Populiarus lietuviškas desertas, gaminamas įvairiose užsienio lietuvių gyvenamosiose vietose, yra šakotis, kartais šnekamojoje kalboje dar vadinamas „bankuchenu“.

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė kartu su Dainiumi Zalensu, šakočių kepėju, Klivlando lietuvių klube Ohajo valstijoje (rankose jis laiko šakotį, o už nugaros yra šakočio kepimo įranga)

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė kartu su Dainiumi Zalensu, šakočių kepėju, Klivlando lietuvių klube Ohajo valstijoje (rankose jis laiko šakotį, o už nugaros yra šakočio kepimo įranga)

Kai kurie kiti lietuviški patiekalai diasporoje išpopuliarėjo tik todėl, kad egzistuoja ir kitų, didesnių šalių virtuvėse (pvz., lenkų, ukrainiečių, rusų), taigi jų galima gauti šių tautų parduotuvėse ir restoranuose netgi tose vietovėse, kur atitinkamų lietuviškų įstaigų nėra. Pavyzdžiui, virtiniai / virtinukai (kurie yra panašūs į lenkų „pierogi“ ir ukrainiečių „vareniki“), bulviniai blynai ir pan.

Nuo konkrečios emigracijos „bangos“ labai priklauso ir alkoholinių gėrimų populiarumas.

Naujausieji emigrantai („trečioji banga“ po 1990 m.) tikru lietuvišku gėrimu laiko lietuvišką alų („Švyturį“, „Kalnapilį“, „Utenos“, „Volfą-Engelman“ ir t. t.). Taigi į juos besiorientuojantys restoranai ir parduotuvės stengiasi turėti lietuviškų daryklų alaus (nors dažniausiai tai įmanoma tik ten, kur yra pakankamai didelė rinka, tad tolimesnėse lietuvių „kolonijose“ lietuviško alaus nebūna).

Lietuviškų prekių ženklų alaus skardinės, paverstos meno kūriniu Baltimorės lietuvių namuose

Lietuviškų prekių ženklų alaus skardinės, paverstos meno kūriniu Baltimorės lietuvių namuose

Tačiau ankstesniems emigrantams ir jų palikuonims lietuviškiausias svaigusis gėrimas yra krupnikas. JAV veikia net kelios lietuviško krupniko varyklos, be to, daugybė lietuvių krupniką gaminasi namuose.

Krupniko buteliai

Krupniko buteliai („Brothers Vilgalys“ krupniko varykla Darame [Durham], Šiaurės Karolinoje, kurią 2013 m. įsteigė lietuvių emigrantų anūkas)

Ankstyvųjų lietuvių imigrantų skonis vystėsi kita trajektorija nei pačios Lietuvos skonis, o dabartines Lietuvoje vyraujančias tendencijas daugiausia atspindi vėliau atvykusieji. Pačioje Lietuvoje krupnikas jau mažai žinomas (populiariausias gėrimas čia alus), kugelis taip pat retesnis nei cepelinai.

Regioninių arba retesnių, išskyrus čia aprašytuosius, lietuviškų patiekalų už Lietuvos ribų rasti sunku.

Menu „Mindaugo“ lietuvių klube Berise [Berisso], Argentinoje (kurį lietuviai įsteigė dar prieškariu). Čia lietuvių virtuvei atstovauja kugelis.

Menu „Mindaugo“ lietuvių klube Berise [Berisso], Argentinoje (kurį lietuviai įsteigė dar prieškariu). Čia lietuvių virtuvei atstovauja kugelis.

Menu Toronto lietuvių senjorų pensionate „Vilniaus rūmai“, kuriame gyventojams siūloma paskanauti senosios Tėvynės patiekalų

Menu Toronto lietuvių senjorų pensionate „Vilniaus rūmai“, kuriame gyventojams siūloma paskanauti senosios Tėvynės patiekalų

Unikalūs lietuvių diasporos patiekalai

Iki šiol esame atradę ir ragavę šiuos užsienio lietuvių sukurtus ir išpopuliarėjusius (jei žinote kokių nors kitų, prašytume parašyti komentaruose).

Lietuviška vėžlių sriuba (Deitonas [Dayton], Ohajo valstija, JAV). Absoliučiai visi Deitono lietuviai nepaprastai nustebo, kai pasakėme, kad Lietuvoje niekas nevalgo vėžlių sriubos. Šiame mieste tai turbūt pats lietuviškiausias patiekalas iš visų. Jį per kasmetinę šventę gamina lietuvių meškeriotojų klubas, taip pat savo meniu siūlo restoranas „Amber Rose“, kurį atidarė Deitono lietuviai. Vėžlių sriuba verdama iš įvairių trintų daržovių ir vėžlių mėsos, ji šiek tiek aštroka. Vėžlienos tekstūra savotiška, bet sriuboje ji patiekiama mažais gabaliukais, kuriuos lengva praryti, nes gerai sukramtyti sunkoka. Deitono lietuviai šiai sriubai neabejingi: arba dievina, arba negali pakęsti. Nemėgėjai dažniausiai kalba apie nemalonų kvapą gaminimo metu ir tai, kad jos gaminimas reikalauja daug sunkaus darbo, dažnai netgi tenka ją ruošti pamainomis. Sriubos mėgėjams patinka ne tik skonis, bet ir tai, kad jos gaminimas padeda skatinti brolybę (daug lietuvių turi dirbti kartu). Šis patiekalas atsirado Antrojo pasaulinio karo metais. Tuo metu mėsos pardavimas JAV buvo ribojamas, o vėžlių vartojimo maistui valdžia nevaržė. Taigi Deitono lietuviai sugalvojo vėžlių sriubą. Kaip ir daugelis kitų patiekalų, kadaise atsiradusių iš būtinybės, ji nebuvo pamiršta net ir pasikeitus gyvenimo sąlygoms ir tapo Deitono lietuvių tradicija – vietos lietuviai netgi yra įsitikinę, jog ji atkeliavo iš jų tėvynės (nors iš tiesų Lietuvoje net negyvena pakankamai dideli vėžliai). Teigiama, kad viešojo maitinimo įstaigoje lietuviška vėžlių sriuba pirmą kartą buvo patiekta apie 1950 m. Deitono kavinėje „Kaunas“ (jau nebeegzistuojančioje).

Lietuviška vėžlių sriuba

Lietuviška vėžlių sriuba (restoranas „Amber Rose“, Deitonas Ohajo valstijoje)

Manioko kugelis (San Paulas [São Paulo], Brazilija). Tikras lietuviškas kugelis gaminamas iš bulvių, bet ilgametis San Paulo lietuvių parapijos kunigas Juozas Šeškevičius sukūrė alternatyvų Brazilijai pritaikytą kugelio receptą, kuriame vietoj bulvių naudojamas braziliškas maniokas, suteikiantis patiekalui unikalų skonį. Kadangi San Paulo lietuvių parapija buvo lietuvių kultūros centras Brazilijoje, receptas paplito bendruomenėje. Šią brazilišką kugelio versiją galima užsisakyti San Paulo lietuvių restorane „Bon do Kupstas“ (mes valgėme 2021 m.).

Manioko kugelis San Paule (kairėje svetainės „Gabalėliai Lietuvos“ savininkas ir šio straipsnio autorius Augustinas Žemaitis, dešinėje San Paulo lietuviško restorano savininkas Claudio Kupstas)

Manioko kugelis San Paule (kairėje svetainės „Gabalėliai Lietuvos“ savininkas ir šio straipsnio autorius Augustinas Žemaitis, dešinėje San Paulo lietuviško restorano savininkas Claudio Kupstas)

„Viryta“ (Baltimorė [Baltimore], Merilando valstija, JAV). „Viryta“ yra krupniko rūšis, glaudžiai susijusi su Baltimorės lietuviais ir pilstoma į specialaus dizaino butelius su lietuviškais simboliais. Įprastai šiuo gėrimu vaišinami svečiai, apsilankę Baltimorės lietuvių namuose, kurių rūsyje vieną dieną per savaitę veikia baras (2022 m.). Unikaliame „Virytos“ logotipe pavaizduota senovinė moneta su stilizuotu Vyčiu, o užrašas apačioje skelbia, kad čia yra „Skystas Lietuvos karalių gintaras 1383–1796“.

„Viryta“ Baltimorės lietuvių namuose

„Viryta“ Baltimorės lietuvių namuose

„Boilo“ (Pensilvanijos anglių regionas, JAV). Šią krupniko versiją (papildytą citrusiniais vaisiais, pavyzdžiui, apelsinais) išpopuliarino Pensilvanijos anglių regiono lietuviai angliakasiai, 1880–1900 m. laikotarpiu sudarę didžiausią lietuvių bendruomenę už Lietuvos ribų. Gėrimas vis dar čia tebegaminamas ir laikomas svarbia Pensilvanijos anglių regiono lietuvių tapatybės dalimi. Žodžio „Boilo“ etimologija gali būti susijusi su „Virytos“, juolab, kad abu gėrimai panašūs. Angliškai „Boiled“ reiškia „virta“, o „Viryta“ gali būti tarmiška šio žodžio forma. Vėlesnės kartos, pradėjusios kalbėti daugiausia angliškai, galėjo išsiversti šį žodį į „Boilo“. Tačiau, priešingai nei „Viryta“ ar krupnikas, „Boilo“ nėra komercializuotas ir juo niekur neprekiaujama: jį lietuvių šeimos gamina savo reikmėms, kiekviena pagal savo receptą.

„Luben“ (Klivlandas [Cleveland], Ohajo valstija, JAV). Tai sulietuvinta amerikietiško sumuštinio „Reuben“ versija. Į jį įeina įprastinis sūdytos jautienos ir raugintų kopūstų įdaras, tačiau vietoj duonos naudojami bulviniai blynai. Rezultatas netikėtai labai skanus – bulviniai blynai puikiai dera su raugintais kopūstais ir sūdyta mėsa. Patiekalo pavadinimas atsirado sukryžminus sumuštinio pavadinimą „Reuben“ ir pavardę „Lubinas“ (t. y. Pranas Lubinas, tituluojamas „Lietuvos krepšinio tėvu“). „Luben“ siejamas su Klivlando lietuvių klubu ir jo restoranu, kuriame jį galima užsisakyti tam tikromis dienomis. Beje, pagal vieną iš kelių kilmės teorijų, net patį „Reuben“ sugalvojo litvakų kilmės žydas, gyvenęs Omahoje, Nebraskos valstijoje. Tačiau esama ir tai neigiančių teorijų, pagal kurias „Reuben“ sukūrimas priskiriamas nelitvakų kilmės žydams arba kitiems miestams nei Omaha.

„Luben“ Klivlando lietuvių klube

„Luben“ Klivlando lietuvių klube

Lietuviškas rinkinys („Lithuanian Combo“) (Čikaga [Chicago], Ilinojaus valstija, JAV). Tai ne vienas konkretus patiekalas, bet itin amerikietiškas būdas pateikti lietuviškus patiekalus, kurį siūlo visi Čikagos lietuviški arba lenkiški-lietuviški restoranai. Rinkinį sudaro keli pagrindiniai lietuviški valgiai, patiekiami viename inde, dažniausiai tai cepelinai, kugelis ir virtiniai, prie kurių dar atnešama raugintų kopūstų sriuba. Nelietuviams tai gera galimybė paragauti visų žymiausių lietuviškos virtuvės patiekalų iškart, o Čikagos lietuviams – proga gardžiuotis visais išsiilgtais lietuviškais skoniais vienu metu. Kad ir kokios būtų „Lietuviško rinkinio“ atsiradimo priežastys, pačioje Lietuvoje tokio dalyko nėra: nors visi šie patiekalai dažniausiai būna meniu, juos reikia užsisakyti atskirai (pvz., Lietuvoje porciją įprastai sudaro du cepelinai, o „Lietuviškame rinkinyje“ būna vienas cepelinas ir keli kiti patiekalai).

Čikagos „Lietuviškas rinkinys“

Čikagos „Lietuviškas rinkinys“. Konkrečiai šį rinkinį sudaro virtiniai, bulviniai blynai ir cepelinas (pagrindiniai patiekalai) su padažais ir garnyrais

Straipsnio autorius ©Augustinas Žemaitis.