Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Brazilija

Brazilijos lietuvių bendruomenė laikoma didžiausia Lotynų Amerikoje, nors tikslūs jų skaičiai nežinomi. Čia lietuvių emigrantai masiškai pasuko tarpukariu: Brazilijon išvyko kas trečias Smetoninės Lietuvos emigrantas (35%), iš viso nuo 25 000 iki 50 000. Brazilija nebuvo turtinga, bet darbo jos kavos plantacijose nestigo. Būtent kaimuose, o ne miestuose, pagal dar Lietuvoje sudarytas sutartis ir įsikūrė dauguma atvykusių lietuvių. Čia jų teisės buvo menkos, sąlygos priminė baudžiavą, atlyginimai mažesni nei Lietuvoje; dalis pabėgo į miestus (ypač San Paulą), dauguma jų tapo turtingesni, nei vidutinis brazilas, pasistatė namus, įsigijo verslus, išleido vaikus į mokslus - tiesa, JAV lietuviai vis tiek gyveno turtingiau.

Didžiausias Brazilijos ir visos Lotynų Amerikos miestas San Paulas (19 mln. gyv.) turi ir vienintelį Lotynų Amerikoje tikrą lietuvių rajoną Vila Zelina (statytas ~1934 m. kuomet ir vyko didžioji lietuvių imigracija).

Rajono centre - Lietuvos Respublikos aikštė (Praca Republica Lituania), taip pavadinta 1976 m. spalio 31 d. Joje - joje 1985 m. gruodžio 14 d. pastatytas paminklas Laisvei (kauniškio, tuo metu sovietų nugriauto, kopija) su iškaltais Gedimino stulpais bei lietuviškais dainos žodžiais "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt". Deja, paminklą dabar užstoja medžiai, kurių kirsti valdžia neleidžia ekologiniais sumetimais.

Laisvės statula (dešinėje) ir lietuvių bažnyčia Lietuvos Respublikos aikštėje. ©Augustinas Žemaitis.

Į čia sueina 7 gatvės, tarp jų - Monsinjoro Pijaus Ragažinsko (Pio Ragazinskas, 1907-1988), kuris įkūrė nuo 1948 m. sausio iki 2016 m. leistą Brazilijos lietuvių laikraštį "Mūsų Lietuva". Aikštėje stovi ir gana kukli lietuviška Šv. Juozapo bažnyčia, 1936 m. pastatyta kunigo Benedikto Suginto iniciatyva, prie bažnyčios - lietuviškas medinis kryžius, parapijos namuose veikia viena lietuvių organizaicjų. Jos patalpose - įvairios lietuviškos detalės, paveikslai. Šv. Juozapo parapija (bendruomenė) įkurta 1931 m.

Būtent bažnyčios atsiradimas ir lėmė, kad Vila Zelina taps lietuvių rajonu. Rajoną vystęs žemės savininkas padovanojo žemės plotą lietuvių parapijai per du metus pastatyti bažnyčiai, o tuomet aplinkinius sklypus savo namams supirko lietuviai.

Lietuvos Respublikos aikštė su laisvės statulos postamentu, Gedimino stulpais. ©Augustinas Žemaitis.

Bažnyčios viduje - daug lietuviškų ženklų. Netoli įėjimo - atminimo lenta bažnyčios statytojui Benediktui Sugintui (lietuviška ir portugališka, kartu su biustu), kunigui Juozui Šeškevičiui (tik portugališka, įrengta 1998 m.), nuo 1954 m. buvusiam ilgamečiam parapijos klebonui.

Atminimo lenta kunigui Benediktui Sugintui. ©Augustinas Žemaitis.

Aplink altorių - Šv. Kazimiero (su Gedimino pilimi), Aušros Vartų Marijos paveikslai. Taip pat yra ir Dievo gailestingumo paveikslas. Priekyje dešinėje yra vitražas su Aušros Vartais, Šv. Kazimieru. Bažnyčią pokariu dekoravo menininkas Antanas Navickas.

San Paulo lietuviškos bažnyčios vidus. ©Augustinas Žemaitis.

Dauguma pamaldų bažnyčioje dabar portugališkos, tačiau sekmadieniais vyksta ir dvikalbės mišios (portugalakalbis kunigas, bet skaitiniai lietuvių kalba).

Bažnyčios vitražai su Aušros vartais, Šv. Kazimieru (kairėje)

Bažnyčios vitražai su Aušros vartais, Šv. Kazimieru (kairėje)

Kadangi imigracija vyko tarpukariu dauguma Vila Zelina (juokais pravardžiuojamos "vazelina") lietuvių jau gimę Brazilijoje, bet dalis vyresniųjų dar kalba lietuviškai. Kiek populiaresnė kita lietuviška veikla: veikia keli tautinių šokių kolektyvai (Nemunas, Rambynas), parapijos choras (veikia nuo 1936 m.). Visa tai vyksta pastatuose už bažnyčios, kurių statybas organizavo kunigas Juozas Šeškevičius (1921-2008 m.), taip pat ~1960-1970 m. rengdavęs ir dideles jaunimo šventes.

Kai kuriose parduotuvėlėse aplinkui bažnyčią galima įsigyti lietuviško maisto (daugiausia parduotuvėlėje adresu Rua Monsenhor Pio Ragazinskas 17, kurioje taip pat ir - Lietuvos sporto komandos uniforma, margučiai bei kita).

Lietuviškas maistas parduotuvėlėje. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuviškų motyvų daug ir gretimame "Bar do Vito" bare (Avenida Zelina 851), kurio simbolis - stilizuotas Vytis, viduje yra lietuviškų dainų ir šokių švenčių plakatų, lietuviškų pinigų ir kito, pardavinėjami lietuviški gėrimai.

Bar Do Vito

Bar Do Vito

Bar do Vito ženklas. ©Augustinas Žemaitis.

Nuo Lietuvos Respublikos aikštės besidriekiančioje Vila Zelina gatvėje ("Avenida Zelina") yra daugiau lietuviškų pavadinimų, net nebūtinai susijusių su Lietuva ar lietuviais: tiesiog, kadangi tas rajonas žinomas kaip lietuviškas, ir kai kurie nelietuviai savo įstaigas pavadino tokiais pavadinimais. Yra optika "Lituania", nekilnojamojo turto agentūros "Lituania" ir "Kaunas". "Kaunas" taip pat pavadintas ir vienas 22 aukštų daugiabutis pastatas (Brazilijoje daugiabučiai turi pavadinimus).

Daugiabutis Kaunas (dešinėje), kaip įprasta Brazilijoje, aptvertas elektrifikuota tvora dėl saugumo (pastato papėdė kairėje). ©Augustinas Žemaitis.

Bėgant metams, lietuvių bendruomenė ir toliau veikė bei siūlė paminėti Lietuvai svarbius įvykius bei žmones. Lietuvos nepriklausomybės aušros metu (1991 m.) sėkmingai pavyko vieną skersgatvį Vila Zelinoje pervadinti Laisvos Lietuvos skersgatvio vardu (Passagem Lituania Livre).

Laisvos Lietuvos skersgatvio ženklas. ©Augustinas Žemaitis.

Anksčiau San Paule buvo šešios lietuviškos mokyklos.

Viena jų, Vytauto Didžiojo lietuviška mokykla buvo specialiai pastatytame 1930 m. pastate, su Vytauto Didžiojo bareljefu (Rua Santo Amasio 327, Vila Bela rajone ~1 km nuo Vila Zelinos). Deja, dabar pastatas, nors ir priklauso lietuvių bendruomenei, išnuomotas restoranui, bareljefo nebėra; autentiškos liko tik durys ir langinės.

Buvusi lietuviška Vytauto Didžiojo mokykla. ©Augustinas Žemaitis.

Kitą mokyklą pačioje Vila Zelinoje 1938 m. įkūrė Pijaus Ragažinsko kvietimu atvykusios lietuvės vienuolės pranciškietės iš Pitsburgo (JAV). Pats vienuolynas dar veikia (Rua Campos Novos, 49), šalimais tebėra ir Šv. Mykolo arkangelo mokykla, bet ją, jau veikiančią moderniuose pastatuose, lanko įvairiataučiai vaikai.

Dar trys buvusios lietuvių mokyklos sąsajų su savo istorija nebeturi jokių (pastatai parduoti, mokyklų juose nebėra). Maironio mokykla veikė Tautų parko (Parque das Nações) rajone; šiame rajone iki šiol išlikusi Lietuvos gatvė (Rua Lituania), tarp kitų įvairių šalių pavadinimais pavadintų gatvių. Dr. Jono Basanavičiaus mokykla veikė Vila Anastacio rajone miesto vakaruose, 9 km nuo centro. Bom Retiro mokykla veikė Bom Retiro rajone.

Išlikę hebai ant buvusios lietuviškos Vytauto Didžiojo mokyklos durų. ©Augustinas Žemaitis.

San Paule yra dvi lietuviškos pasaulietinės organizacijos. Be parapijos namuose 1958 m. įkurtos Brazilijos lietuvių bendruomenės, veikia ir kita - Brazilijos lietuvių sąjunga (nuo 1931 m.). Ji turi dviaukštį pastatą su stilizuotu Vyčiu, o gatvė, kurioje tas pastatas stovi, vadinama Lietuvos gatve (pastato adresas Rua Lituania 67). Tai - didesnioji iš dviejų Lietuvos gatvių San Paulo aglomeracijoje.

Pastate yra biblioteka ir archyvas su įvairia medžiaga ir lietuviškais daiktais tiek iš Brazilijos lietuvių, tiek iš tarpukario Lietuvos, salėje rengiamos šventės. Praeityje tame pastate veikė penktoji, Dr. Vinco Kudirkos lietuvių mokykla.

Brazilijos lietuvių sąjungos pastatas. ©Augustinas Žemaitis.

Nors Vila Zelinoje ir apylinkėse rečiau nei anksčiau išgirsi lietuvių kalbą, ženkli dalis gyventojų ten tebėra lietuvių palikuonys. Priešingai nei JAV, Brazilijoje nėra įprasta dažnai persikelti gyventi į kitą rajoną ar miestą, todėl Vila Zelinoje tebegyvena šimtai tų, kurių protėviai čia atvyko tarpukariu. Apylinkėse dažnai pamatysi lietuviškas pavardes ant smulkaus verslo įstaigų durų (pvz. dantistų, nekilnojamojo turto agentų ir pan.).

NT agentūra 'Lietuva' Vila Zelinos rajone. ©Augustinas Žemaitis.

Daugiausiai lietuviškų pavardžių vienoje vietoje tikriausiai - São Caetano do Sul priemiesčio kapinėse Cemiterio Ceramica. Tai nėra vien lietuvių kapinės, tačiau ten buvo laidojami Vila Zelinos ir apylinkių žmonės, todėl žymi dalis kapų - lietuvių. Kapinės braziliškai ištaigingos, su koplytėlėmis, kurios statomos ne vien turtingiausioms šeimoms. Tačiau jos nukentėjusios nuo vandalų ir narkomanų, kurie išplėšė nemažą dalį metalinių lentelių su pavardėmis.

Kapinės. ©Augustinas Žemaitis.

San Paule įsikūręs ir vienintelis Lotynų Amerikoje Lietuvos generalinis konsulatas (Avenida Irai, 438, cj. 34). Čia jis įkurtas po to, kai 2013 m. taupant kaštus uždaryta ambasada Argentinoje. Sprendimas motyvuotas ir tuo, kad Brazilijoje - didesnė lietuvių bendruomenė, tačiau Argentinos lietuviai jį kritikavo, teigdami, kad Argentinoje bendruomenė gyvesnė, o Brazilijoje - labiau nutautėjusi, lietuviškų renginių ten vyksta mažiau.

Kapinės. Viena daugelio lietuvių giminės koplyčių iš arčiau. ©Augustinas Žemaitis.

O iš daugybės lietuvių bendruomenių Brazilijos kaimuose, į kurias imigrantus kadaise traukė ir pigi žemė, mažai kas beliko. Lietuviai nesudarė vieno telkinio, gyveno pramaišiui su kitomis tautomis ir ilgainiui asimiliavosi. Dauguma lietuvių imigrantų tarpukariu kūrėsi San Paulo, Paranos ir Pietų Rio Grandės valstijose. Pastarojoje lietuviai įkūrė Ižui [Ijui] miestą (po dešimtmečio ten įsikūrė ir skaičiumi lietuvius aplenkė kitos imigrantų tautos). Iš didmiesčių be San Paulo jų būta ir Rio de Žaneire. 1954 m. leidinio "Laiškai lietuviams" duomenimis tuo metu Brazilijoje buvo 50 000 lietuvių, iš jų 30 000 San Paule, 20 000 kaimuose, 500 Rio de Žaneire (tada ten senojoje katedroje vykdavo lietuviškos mišios, bet nieko lietuviško neliko). Dauguma tarpukario migrantai - į sovietinės Lietuvos okupacijos nepripažinusią Braziliją po Antrojo pasaulinio karo atvyko dar keli šimtai lietuvių, o tuomet srautas nutrūko. Keli tūkstančai lietuvių, beje, Brazilijoje gyveno ir iki 1918 m. nepiklausomybės (imigravo nuo 1870 m.).

Nors, išskyrus Vila Zelina ir apylinkes, lietuviai miesteliuose nepaliko savo klubų ar bažnyčių, ne vienas lietuvis tapo pankankamai žymus, kad jo vardu būtų pavadinta gatvė atitinkamame San Paulo priemiestyje ar San Paulo valstijos mieste. Žardim Altos (Jardim Altos) priemiestyje viena gatvelė vadinasi Vinco Klimeikos (Vicente Klimeika) vardu - jis buvo pirmasis miesto fotografas. Bela Vista priemiesčio gatvė vadinasi Analizos Sakatauskas (Analice Sakatauskas) vardu - ji padėjo vargšams. Krepšininko Valdemarko Blastkausko (Waldemar Blatkauskas) vardu vadinasi ir Kampino (Campinas) miesto gatvė, ir Prasikabo (Piracicabas) miesto sporto salė. Blastkauskas atstovavo Brazilijos krepšinio rinktinę tais laikais, kai Lietuva buvo okupuota: 1959-1963 metais su ta rinktine jis laimėjo olimpinę bronzą, du pasaulio čempionatų auksus. 1963 m. žuvo autokatastrofoje.

Didžiausią pėdsaką už Vila Zelinos ribų San Paule palikęs lietuvis tikriausiai kunigas Aleksandras Arminas. Maua priemiestyje jis įsteigė Nekaltojo prasidėjimo bažnyčią. Prie tos bažnyčios pastatytas Aleksandro Armino biustas, aikštė priešais pavadinta jo vardu, jo garbei vadinasi ir jo įsteigtas koledžas greta bažnyčios. Kunigas taip pat kūrė lietuvišką poeziją apie Pietų Ameriką, pasirašinėjo Venacijaus Ališo slapyvardžiu.

San Paulo priemiesčiai glaudžia ir didžiausią kaimišką Brazilijos lietuivų tvirtovę - sodybą Lituanika. Tai - ištisa lietuviška erdvė gražioje gamtoje. Žemę nupirko kartu ir katalikiška, ir pasaulietinė lietuvių organizacijos. Dalis žemės aprduota lietuviams namams statyti, taip sukuriant lietuvišką kaimą (tiesa, ilgainiui tie namai perėjo nebūtinai lietuviams). Be to, liko ir bendra erdvė.

Didžiausioje Brazilijos bažnyčioje Aparecida bazilikoje yra lietuviškas kryžius - jis pastatytas Sala de los Milagros.

Brazilijos lietuvių sąjungos patalpose saugomos tarpukario taurės. ©Augustinas Žemaitis.

Šiandien duomenys, kiek gi yra lietuvių Brazilijoje, varijuoja kaip niekur kitur. Rašoma ir apie keliasdešimt tūkstančių, ir 150 000, ir 300 000, kai kur - net 1 000 000. Priklauso ir nuo to, ką laikysime lietuviu: į didesniuosius skaičius, matyt, įskaičiuoti visi žmonės, kurių bent vienas senelis ar prosenelis buvo iš Lietuvos. Brazilijos lietuvių bendruomenės rinkimuose 1999 m. dalyvavo 177 nariai, 1970 m. - 821.

Brazilijos lietuviai sulaukė filmų kūrėjų dėmesio. 2002 m. Brazilijoje sukurtas dokumentinis filmas "Eldoradas: lietuviai Brazilijoje" ("Eldorado - Lituanos no Brasil"). 2011 m. grupė lietuvių surengė ekspediciją Brazilijos lietuvių keliais ir jos metu irgi sukūrė filmą. Ir Brazilijoje, ir Lietuvoje išleistos ir knygos apie bendruomenę.

San Paule plačiau apie prieškario ir tarpukario įvairių tautų imigraciją į Braziliją galima sužinoti Imigracijos muziejuje (Rua Visconde de Parnaiba 1316, Mocca). Tiesa, nuolatinėje ekspozicijoje būtent su lietuviais susijusių eksponatų iš esmės nėra. Tačiau muziejus įsikūręs buvusiuose "imigrantų svečių namuose" - pastate, kuriame būdavo apgyvendinami per Santoso uostą atvykę visi imigrantai į regioną, taigi, ir kone visi lietuviai (galima pamatyti, kaip, didžiuliuose bendruos elovų pilnuose kambariuose, jie gyveno, kaip atvykdavo). Paskui iš ten juos pasiimdavo darbdaviai (daugiausiai į plantacijas). Muziejus turi ir archyvą, kuriame populiaru ieškoti informacijos apie imigrantus gimines.

Didingas imigrantų svečių namų (dabar imigracijos muziejaus) fasadas

Didingas imigrantų svečių namų (dabar imigracijos muziejaus) fasadas

Be lietuvių, į Braziliją atvyko ir Lietuvos žydų. Garsiausias jų - dailininkas Lazaras Segalas, kuriam įkurtas Lazaro Segalo muziejus. Dalis darbų muziejuje atspindi Vilnių, kuriame Segalas praleido vaikystę (gimė 1891 m., emigravo penkiolikos metų, visų pirma į Vokietiją).

Paveikslas 'Vilniaus namai' Lazaro Segalo muziejuje San Paule

Paveikslas 'Vilniaus namai' Lazaro Segalo muziejuje San Paule

Kviečiame skaityti ir bendrą straipsnį apie San Paulo lankytinas vietas

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į San Paulą dienoraštis

Lotynų Amerikos lietuviai domina visus turbūt dėl to, kad tai toks egzotiškas lietuvių pasaulio pakraštys, kur lietuviai gyvena tarp visiškai kitokios, „karštesnės“ kultūros žmonių.

Todėl vienas dažniausių klausimų, kurių sulaukdavome pristatydami „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas bei lietuviško paveldo JAV žemėlapius – ar lankysime ir Lotynų Ameriką.

Aš galimybes išplėsti „Tikslas – Amerika“ žemėlapį į Lotynų Ameriką visad vertinau skeptiškai. Tenykštės bendruomenės ne tokios didelės, kaip JAV, be to, jos buvo ne tokios turtingos ir neturėjo galimybių po savęs palikti tiek daug. Todėl lietuviškų vietų Lotynų Amerikoje nedaug ir atstumai tarp jų didžiuliai. Ekspedicijos kaina ir trukmė būtų gerokai didesnė, o rezultatai – gerokai mažesni, nei JAV.

Todėl gauti finansavimo tokiai ekspedicijai nemėginome, tačiau aplankyti Lotynų Amerikos lietuviškas vietas visgi pavyko. Suderinome kelis dalykus. Darbą – Aistė yra advokatė, padedanti užsienio lietuviams atsikurti pilietybę, ir ji turi daug klientų Brazilijoje, kur ekonomika pasuko žemyn. Poilsį – įdomiausias regiono lankytinas vietas. Ir, aišku, lietuviškų vietų aplankymą bei sudokumentavimą – Brazilijoje, Argentinoje ir Urugvajuje, šalyse, į kurias, kartu paėmus, emigravo daugiau nei pusė tarpukario Lietuvos emigrantų.

Pradėjome nuo Brazilijos. Čia lankėmės jau antrą kartą. Pirmąjį 2016 m. Abu kartus susitikome su vietos lietuvių Butrimavičių šeima, kuri aprodė vienintelį lietuvių rajoną Pietų Amerikoje – Vila Zelina. Jie gimę Brazilijoje, bet puikiai kalba lietuviškai: kai abu šeimoje lietuviai, tai paprasčiau. Liucija Butrimavičienė vertėjauja lietuviams (deja, dažnai kai šie su narkotikais pakliūva į kalėjimus), o Pijus Butrimavičius - advokatas.

Per pora metų Vila Zelina rajonas nepasikeitė. Kaip ir 2016 m., taip ir 2019 m. apsilankymą pradėjome nuo lietuviškų mišių: kaip ir ne vienoje JAV lietuvių bažnyčioje, jos tik dalinai lietuviškos (kunigas kalba portugališkai, skaitiniai, atliepimai – lietuviški), tačiau ir tai yra daug: niekur kitur Pietų Amerikoje, kaip vėliau aptikome, net pusiau lietuviškos mišios nelaikomos.

Vila Zelina dabar dar – lietuviškesnis, nei tikėjausi. Priešingai nei amerikiečiai, brazilai gana sėslūs, todėl lietuvių palikuonys, net jei ir prasimaišę, ir toliau gyvena ten, kur užaugo. „Čia lietuvių namas, čia lietuvių namas, čia gyvena lietuviška-itališka šeima, čia lietuviška-japoniška“ – mus pavedžioti sutikę svetingi lietuviai besdavo pirštu į beveik kiekvieną pastatą. Su kai kuriais vyresnio amžiaus žmonėmis susikalbėdavome lietuviškai – o viena pardavėja kalbėjo taip tarmiškai, kad, atrodė, staiga atsidūrėme kažkur Lietuvos kaime… Vila Zelina reta vieta, kur gali sutikti užsieniečius, mokančius lietuviškai, bet nekalbančius nei angliškai, nei rusiškai.

Tačiau atmosfera San Paulo lietuvių rajone – braziliška. Palyginus su Lietuva, daugiau optimizmo, daugiau džiaugsmo. Gatvėje susitikę senyvo amžiaus žmonės tarpusavyje sveikinasi, juokiasi. Net bažnyčioje, beprasidedant mišioms, jiems nėra tabu pasakyti garsų pokštą. Mus, svečius iš Lietuvos, čia bendruomenė prieš mišias net pakvietė prie altoriaus: lietuviai tarė kelis žodžius lietuviškai, o kunigas dar ilgai šnekėjo apie mus portugališkai. Parduotuvės savininkas (beje, ne lietuvis) išgirdęs, ko ten atvykome, padovanojo mums lietuviškos juodos duonos (aišku, receptas ne visai tikslus).

Tiesa, Lotynų Amerikos problemos į Vila Zeliną irgi atėjo. Gyvenamasis dangoraižis „Kaunas“ aptvertas elektrifikuotomis tvoromis (o dar skundžiamės, kad tikrajame Kaune nesaugu!), į jo automobilių aikštelę įvažiuojama per dvigubus vartus: pradžioje automobilis pro pirmus vartus įrieda į „tarpinę zoną“, tada pirmi vartai užsidaro ir atsidaro antri: taip užtikrinama, kad paskui mašiną neįeitų banditai. Gatvėje, mums pasakojo, iš merginos privažiavęs motociklininkas bandė pavogti rankinę – turtą pavyko išgelbėti, bet koja griuvus lūžo.

Vėliau mus palydėjo iki kapinių, kur koks kas ketvirtas antkapis – lietuvio. Jie – braziliškai prabangūs, net ir ne pačios turtingiausios giminės pasistačiusios nuosavas spalvingas koplytėles. Deja, dabar viskas aplaupyta, o metalinės lentos su mirusiųjų pavardėmis daugiausiai atiduotos į metalo laužą – narkomanų darbas.

Lietuviškų pavardžių Vila Zelinos apylinkėse daug ir ant pastatų: štai lietuvis dantistas, štai nekilnojamojo turto agentas. Vyresni lietuviai daug dirba dėl lietuvybės įprasminimo ir oficialiuose pavadinimuose: nuo seno yra Lietuvos Respublikos aikštė, sovietų okupantams nugriovus tikrąją joje pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (deja, ją užstoja medžiai, kurių radikalūs ekologai neleidžia genėti ar kirsti), nepriklausomybės metu vietinių aktyvistų dėka atsirado Laisvos Lietuvos skersgatvis. Tik, lietuvių pykčiui, kažin koks rajone apsigyvenęs rusas suorganizavo aikščių pavadinimą Rytų Europos bei Puškino garbei, nors su rusais rajonas neturėjo nieko bendro…

Apskritai Vila Zelinoje savotiškai užkonservuota tarpukario Lietuva. Tiek kalba, tiek problemos: pavyzdžiui, manęs klausė, kodėl, mano nuomone, lenkai okupavo Vilniaus kraštą.

Sunku tikėtis, kad tai liks per amžius, bet būtų džiugu, jei, kartoms keičiantis, Vila Zelina liktų kažkuo panašiu, į Liberdade rajoną – visas San Paulas jį žino kaip japonų rajoną, ateina ten pavalgyti azijietiško maisto, nusipirkti Rytų Azijos muzikos albumų ir plakatų. Daugelis pardavėjų ir klientų šiandien – juodaodžiai ar baltaodžiai, tik kai kurie turi japoniško kraujo. Bet Brazilijos japonų kultūra, tradicija – gyvos ir gerai žinomos visam San Paului, tame rajone pristatomos ir turistams. Lietuvius, deja, kol kas taip gerai žino ir prisimena tik turintys Lietuvoje šaknų ir net tų, nutolusių toliau nuo bendruomenės, kartais išgirsdavome klausimą „Ką, San Paule yra lietuvių rajonas, lietuvių bažnyčia?“.

Prieš tęsdami ekspediciją stabtelėjome vieninteliame Lietuvos konsulate Pietų Amerikoje. Konsulė Laura Tupė suteikė daugiau informacijos apie lietuviškas vietas Pietų Amerikoje. Džiugu: tam, kad jos išliktų, kad apie jas sužinotų ir lietuvių palikuonys, ir vietiniai, būtina, kad bendradarbiautų užsienio lietuviai, Lietuvos diplomatinės ir konsulinės įstaigos, Lietuvos mokslo institucijos, užsienio kultūrinės įstaigos ir visi kiti: tik taip galime sukaupti pakankamai jėgų, kad paveldas būtų išgelbėtas.

Augustinas Žemaitis, 2016 m. lapkritis, 2019 m. vasaris

Su klientu ir Lietuvos ledo ritulio rinktinės mylėtoju Vila Zelinoje (dešinėje). Jo pavardė - Kerbielaitė: brazilai sūnui, būdavo, tiesiog priskirdavo motinos pavardę ir nesuprasdavo lietuviškų giminių.

Su klientu ir Lietuvos ledo ritulio rinktinės mylėtoju Vila Zelinoje (dešinėje). Jo pavardė - Kerbielaitė: brazilai sūnui, būdavo, tiesiog priskirdavo motinos pavardę ir nesuprasdavo lietuviškų giminių.

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė Lietuvos konsulate su konsule Laura Tupe

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė Lietuvos konsulate su konsule Laura Tupe

Click to learn more about Lithuania: Brazilija, Lot. Amerika 36 Comments

Lietuviško paveldo Pietų Amerikoje žemėlapis

Lietuviško paveldo Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje žemėlapis.

Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje.

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Brazilija, Lot. Amerika, Urugvajus No Comments