Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Vokietija

Su Vokietija Lietuvą siejo įvairialypiai santykiai.

Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija buvo okupavusi Lietuvą ir tūkstančius žmonių išvežusi priverstiniam darbui. Ironiška, tačiau vos po kelių metų Vokietija tapo prieglobsčiu lietuviams, mat Lietuvą užgrobė dar žiauresnis okupantas - Sovietų Sąjunga. ~100 000 lietuvių neketino laukti, kol bus ištremti ar nužudyti, nes puikiai žinojo, kad dėl savo tautybės ir praeities (intelektualinės veiklos, religingumo ir t.t.) jie jau buvo sovietiniuose "mirtininkų sąrašuose". Apsisprendę bėgti ~65 000 lietuvių kartu su frontu atsidūrė nusiaubtoje Vakarų Vokietijoje (kitais vertinimais jų buvo iki 200 000). Sąjungininkai įsteigė 113 pabėgėlių (DP, displaced persons, dipukų) stovyklų, kur stengėsi palaikyti ne žemesnį nei eilinių vokiečių gyvenimo lygį. Visgi netekusiems tėvynės buvo sunku, jų ateitis atrodė neaiški. Net tokiomis sąlygomis lietuviai sparčiai organizavo veiklą. Skaičiai įspūdingi: 1948 m. Vakarų Vokietijoje buvo įsikūrusios 158 lietuvių mokyklos, iš jų 26 gimnazijos, įsteigtas net Pabaltijo tautų universitetas. Visa tai buvo laikina, pabėgėlių stovyklų sąlygomis, todėl neišliko - ~1952 m. lietuvių pabėgėlius sutiko priimti JAV, Australija, kitos šalys, jie išsiskirstė.

Visgi iš tų laikų išliko Vasario 16-osios gimnazija (Lorscher Str. 1) - katalikiška lietuvių mokykla Lampertheimo-Hiutenfeldo mieste. Ji įsikūrusi 5 ha sklype, vadinamame Romuvos parku, ir Renhofo pilyje. 1953 m., sparčiai užsidarinėjant kitoms lietuvių pabėgėlių mokykloms, šią vietą nupirko lietuvių kunigai, kad įkurtų vieną mokyklą su bendrabučiu, kuri tarnautų Vokietijoje likusių, bet po ją išsibarsčiusių pabėgėlių vaikams. Mokslai čia vyksta vokiškai (nes Vokietijos mokykloms tai privaloma), bet ryšiai su lietuvybe tebėra glaudūs. Gimnazija remta viso pasaulio lietuvių, 1972 m. ir 1987 m. išplėsta naujais pastatais (bendrabučiais, kuriuose gyvena vaikai), čia mokosi nebe tik Vokietijos lietuviai, bet ir lietuviai iš Pietų Amerikos, o po 1990 m. - ir Lietuvos.

Viena iš lietuviškiausių dipukų stovyklų buvo Bad Viorishofeno [Bad Wörishofen] miestelyje. Ten išlikusi Lietuvos aikštė (Litauenplatz). AIkštė įkurta gretimoje Šv. Ulricho bažnyčioje pokariu iki 1984 m. kunigavusio Antano Deksnio - vyskupo Europos lietuviams - garbei. Jam bažnyčioje įrengtas ir herbas, taip pat jis dar pats ten įrengė Šv. Kazimiero koplyčią.

Iki XIX a. Vokietijos nebuvo - jos vietoje gyvavo dešimtys mažų valstybėlių su savo karališkosiomis šeimomis. Lietuvos istorijoje ypatingai sužaidė Saksonija - ši šalis faktiškai XVIII a. buvo sudariusi uniją su Lietuva-Lenkija, Saksonijos valdovai Augustas Stiprusis (Saksas) bei Augustas III buvo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai.

Iki pat šių dienų Saksonijos miestuose (Senftenberge, Sebnice, Uebigau) yra ano laiko puošnių mylių stulpų, ant kurių Lietuvos-Lenkijos-Saksonijos valstybės herbas (jo sudedamoji dalis - du Lietuvos Vyčiai). Tokie mylių stulpai pradėti statyti 1721 m. ir pagrindinių stulpų pastatyta ~300, išliko ~200; ant jų šonų nurodyti specialiai patikrinti atstumai iki kitų miestų tomis kryptimis. Dalis jų statyta turgaus aikštėse (su atstumais visomis kryptimis), kiti - prie miestų vartų (su atstumais tik ta kryptimi).

Dresdene, Saksonijos sostinėje, katalikų bažnyčioje palaidota Augusto Stipriojo (Sakso) širdis (kūnas - Vavelyje, Krokuvoje) bei Augustas III. Čia irgi galima rasti ir Vytį.

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Vokietija No Comments