Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Meinas

Viena šiauriausių JAV valstijų Meinas garsėja Kenebunko kurortu - viena įspūdingiausių lietuviškų vietų JAV.

Naktį žibanti Jono Muloko koplytėlė žuvusiems už Lietuvą - dalis lietuviško parko

Naktį žibanti Jono Muloko koplytėlė žuvusiems už Lietuvą - dalis lietuviško parko

Ramus pajūrio miestelis pirmiausiai atkreipė dėmesį lietuvių pranciškonų, bėgusių nuo sovietinio genocido Lietuvoje 1947 m. Tada jie įkūrė vienuolyną. Jis veikia Tudorų stiliaus dvare su medžio dekoru. Jį 1908 m. pastatė pagal Bufalo pramonininko Viljamo A. Rodžerso užsakymą (projekto autoriai Grynas (Green) ir Viksas (Wicks)). Lietuviai pranciškonai jį įsigijo 1947 m. Greta pastato 1953 m. jie prijungė koplyčią - jos gražius ekspresionistinius vitražus, metalinį dekorą ir bareljefus sukūrė V. K. Jonynas. Vitražai - ypač lietuviški; visi užrašai lietuviški, lietuviški ir daug siužetų (Aušros Vartai, Šv. Kazimieras, Vilniaus herbas).

Lietuviško vienuolyno rūmai

Lietuviško vienuolyno rūmai

Vienuolyno koplyčios vitražai su Šv. Kazimieru, Vilniaus Aušros vartais

Vienuolyno koplyčios vitražai su Šv. Kazimieru, Vilniaus Aušros vartais

Vėliau aplink vienuolyną išaugo ištisas lietuviškas parkas, pritraukiantis daugybę amerikiečių turistų. Jame - įspūdinga Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė, skirta žuvusiems už Lietuvą (1957 m.). Naktį ji didingai apšviečiama, o jos liaudiškos, kaimų varpines menančios formos - dalis Jono Muloko eksperimento siekiant sukurti modernų tautinį lietuvišką stilių. Koplyčia išpuošta Vytauto Kašubos religinėmis skulptūrėlėmis.

Jono Muloko koplytėlė iš arčiau - matosi dedikacija žuvusiems už Lietuvą

Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė iš arčiau. Po kryžiumi parašyta 'In memory of those who died for freedom of Lithuania'

Parke gausu ir kito lietuviško religinio meno: medinis Lietuviškas koplytstulpis, puošęs Lietuvos paviljoną 1939 m. pasaulinėje parodoje Niujorke, V. K. Jonyno Trigubos bažnyčios skulptūra iš Vatikano paviljono 1964-1965 m. pasaulinėje parodoje, kur ant kryžiaus pavaizduota triumfuojanti bažnyčia (rojuje), kovojanti bažnyčia (žemėje) ir kenčianti bažnyčia (pragare). Lietuviai interpretuodavo - tikriausiai, ne be pagrindo - kad kenčianti bažnyčia tai vėl - parodymas to, kas Sovietų okupacijos laikais dėjosi Lietuvoje.

V. K. Jonyno trigubos bažnyčios kryžius

V. K. Jonyno trigubos bažnyčios kryžius

Kitas didelis Jono Muloko kūrinys - Lurdas (dirbtinė ola su Marijos skulptūra, 1953 m.), ant kurio viršaus - maža lietuviška koplytėlė, sienoje įrašytas prašymas Marijai ginti Tėvynę, pavaizduotas Vytis. Priešais Lurdą būdavo laikomos mišios, tačiau tikinčiuosius išvaikė ir uodai, tad dabar mišios laikomos tik vienuolyno koplyčioje.

Kenebunko Lurdas

Kenebunko Lurdas

Pranciškonų parke galima ir gyventi, mat čia veikia Pranciškonų svečių namai - pats lietuviškausias Amerikos viešbutis (65 kambariai). Tenai dirba daug lietuvių, gausu lietuviškų užrašų ir skelbimų. Svečiams nemokamai dalinami ir angliški visų lietuviškų vienuolyno parko objketų aprašymai, kviečiama juos aplankyti. Parke yra ką veikti ir be to: Pranciškonų parko pasivaikščiojimo takų atsiveria gražūs vaizdai į upę, Kenebunkporto kurortą, yra suolelių pasėdėti, indėnės šventosios Kateri Tekakvitos statula. Parko ir svečių namų vieta puiki - į vieną pusę lengvai pėsčias nueisi iki paplūdimio, į kitą - iki kurorto centro (nepilnas kilometras).

Vaizdas į upę iš lietuviškojo vienuolyno pasivaikščiojimo tako

Vaizdas į upę iš lietuviškojo vienuolyno pasivaikščiojimo tako

Svečių namų pastatas statytas 1959 m. kaip lietuvių gimnazija - vietoje dvaro arklidžių. Tačiau ji 1969 m. užsidarė. Mat lietuvių regione labai mažai, o moksleiviams tekdavo, atvažiavus iš Čikagos, Niujorko ar Bostono, gimnazijoje ir gyventi. Šiaip ar taip, lietuviai pranciškonai pasirinko Kenebunką savo vienuolynui ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad daugelis "lietuviškesnių" vyskupijų nenorėjo pas save priglausti "vienuolių tremtinių" iš Lietuvos. Tačiau, atrodo, iš blogo viskas galiausiai išėjo į gerą, nes gauta labai rami, populiari tarp turistų vieta, toli nuo miestų šurmulio, mažumų getų, nusikalstamumo ir kitų problemų, kurios "sudraskė" ne vieną Amerikos lietuvių vietą.

Kenebunko lietuviški svečių namai

Kenebunko lietuviški svečių namai

Kenebunko lietuviški svečių namai

Kenebunko lietuviškuose svečių namuose klientai sveikinami ir lietuviškai

Visas kompleksas išplėtotas Amerikos lietuvių lėšomis, kurių pavardės puošia visus jos objektus. Tačiau šiandien jis domina ir amerikiečius - gal net labiausiai tarp visų Amerikos lietuvių objektų Naujojoje Anglijoje. Ir "Lonely Planet" knygose ji aprašyta. Dažnas vienuolyno svečias būdavo net prezidentas Dž. V. Bušas, kuris Kenebunko kurorte turi vasarnamį. Beje, kai Lietuvoje vyko "dainuojanti revoliucija", pranciškonai organizavo žygį iki Bušo namo, prašydami paramos.

Lurdo rėmėjų lenta

Lurdo rėmėjų lenta

Atsivėrus Lietuvai, religinė veikla Kenebunkporte kiek menko, nes lietuviai pranciškonai perkėlė savo centrą atgal į Lietuvą. Dar XX a. šeštajame dešimtmetyje neisšilaikė dabartinių svečių namų vietoje gyvavusi mažoji seminarija, septintajame dešimtmetyje - rekolekcijų namai. Tačiau lietuvybė išliko, lietuviški paminklai ~2004 m. restauruoti. Didžiausios plėtros laikais vienuolyne gyveno apie 30 pranciškonų, o pradžioje, kaip ir dabar - keturi. Nuo 2001 m. svečių namus prižiūri pasauliečiai.

V.K. Jonyno kūryba vienuolyno koplyčioje

V.K. Jonyno kūryba vienuolyno koplyčioje

Lietuviški objektai kaimiškose Meino vietovėse

Meino [Maine] miesteliai Ramfordas [Rumford] ir Luistonas [Lewiston] yra vieninteliai valstijoje, kuriuose buvo įsikūrusios didesnės prieš Antrąjį pasaulinį karą atvykusių lietuvių bendruomenės.

Ramforde Lietuvos istoriją primena LPK lietuvių kapinės. Prie įėjimo į kapines nurodyta, kad jos buvo įkurtos 1920 m., nors ant netoliese palaidoto kapinių įkūrėjo Viskanto (Wiskont) antkapio nurodyta įsteigimo data yra 1923-ieji metai. Kaip bebūtų, pirmoji didesnė laidojimų banga buvo 6-ajame dešimtmetyje. Tik viename antkapyje galima perskaityti lietuviškais rašmenimis iškaltus žodžius, nes jau anuomet daugelis Ramfordo apygardoje gyvenusių JAV lietuvių pirmenybę teikė anglų kalbai. Vis dėlto čia gausu ir lietuviškų pavardžių (originalių, suanglintų arba sulenkintų). Kapinių pavadinime „LPK“ greičiausiai yra raidinė miestelyje veikusio „Lietuvių piliečių klubo“ santrumpa. Šios kapinės yra didesnio pakelėje įsikūrusio laidojimo komplekso dalis. Iki 1998 m. jos priklausė lietuvių asociacijai, vėliau buvo susijungtos su savivaldybės kapinėmis.

Meksiko lietuvių kapinės

Meksiko lietuvių kapinės

Ramforde taip pat veikė lietuvių klubas, vadintas Šv. Roko sale. Ten pakeliui iš darbo popieriaus fabrike užsukdavo lietuviai darbininkai. Maždaug 7-ajame dešimtmetyje jis buvo uždarytas, o baltas medinis pastatas be jokių lietuviškumo ženklų stovi apleistas iki šių dienų.

Buvusi Ramfordo šv. Roko lietuvių salė

Buvusi Ramfordo šv. Roko lietuvių salė

Luistono lietuvių salės (Šv. Baltramiejaus draugija, SBS) pastato fasade, priešingai, iki šiol išliko gražus užrašas, liudijantis pradinę jo paskirtį. 1914 m. iškilusiame pastate dabar veikia lombardas, bet prieš Antrąjį pasaulinį karą sukurtas interjeras išliko nepakitęs. Pastatas įrašytas į Luistono nekilnojamųjų paveldo objektų sąrašą.

Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba

Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba

Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)

Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)

Gerokai šiauriau Meine Aleksanderio (Alexander) miestelio Meniniame take, kurį, pašvęstą medinėms skulptūroms, sukūrė latvis menininkas Rolandas Paeglė su žmona Gražina, yra ir lietuvių miškų deivės Medeinės statula, sukurta panaši į originalą, esantį Antokolskio g. 6 Vilniuje.

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Meine žemėlapis

 


LRT laida apie Meino lietuvių paveldą

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Meiną dienoraštis

Tikslas: Amerika dienoraštis. Kenebunkportas
Pirmąkart išvydus Kenebunko lietuviškąjį kompleksą širdis tiesiog džiūgavo. Štai taip galėtų atrodyti visos lietuviškos Amerikos vietos, užuot iš lėto nykusios! Atvažiavę į svečių namus, vos radome kur pastatyti automobilį. Vadovas aiškino, kad paprastai jų būna dar daugiau, bet dabar viena studentų grupė atvažiavo autobusu.

Tolumoje spindėjo Muloko lietuviška koplyčia ir Lurdas, nuostabiai ryškiai apšviesti žibintų šviesa. Amerikiečiai studentai vaikščiojo aplink, skaitė dedikacijas už Lietuvą žuvusiems ir tyliai kalbėjosi apie mūsų šalį. Kas gal pirmąkart išgirs jos vardą, kas gal pirmąkart sužinos apie Lietuvos okupaciją, jai grąsančias bėdas - ir atminties kertelėje tai išliks. Svečių namų registratūroje pilna lankstinukų, angliškai aiškinančių, kas, kaip ir kodėl pastatyta parke.

Svarbiausia, kad kompleksas, rodos, išsilaiko iš savo pajamų: kainos ten 'komercinės', vertos prestižinio kurorto. Nors daug darbuotojų nusamdyta iš Lietuvos (vienas sutiktas vaikinas - per Work and Travel, pora moterų - dešimtmečius vasaromis ten atvažiuoja), yra ir ne Amerikos lietuvių, įskaitant vadovą. Dėl to svečių namų išlikimas nepriklauso nuo pavienių 'senųjų' lietuvių savanorystės, nei nuo lietuvių aukų - kurios kitose vietose, keičiantis kartoms, deja, tirpsta.

Lietuviška pranciškonų veikla Kenebunke, be abejo, kažkiek sumenko ir dar menks. Kiek mums pasakojo brolis Jonas Bacevičius, gyvenantis vienuolyne, dabar nauji pranciškonai mokomi (noviciatas) yra Lietuvoje - taip pareikalavo vyresnybė - juk Lietuva atsivėrė, juk sovietinė okupacija baigėsi, priežasčių plėstis tremtyje nebeliko. Amerikos lietuviai pranciškonai vis dar labai aktyvū, bet sensta, Amerikos lietuvių vyskupas pranciškonas Paulius Baltakis jau 92 m. Programas, tokias kaip ikonų tapybos, vykdo ir iš Lietuvos atvykę jaunesni vienuoliai.

Tačiau, nepaisant viso šito, Kenebunke gali justi, kad niekas čia greitai nesunyks, lietuvių meno šedevrai ir XXI a. dar ilgai džiugins žmonių akis - gal kitokių žmonių. Nors Kenebunke niekad nebuvo 'senųjų' lietuvių bendruomenės, vienuolynas pritraukė ir lietuvius: rytinėse mišiose, angliškose, sutikome iš Čikagos kilusį vietos lietuvį, pagaliau įgyvendinusį svajonę persikelti į Meiną, ir 31 m. 'meilės imigrantę' iš Lietuvos, kuri neseniai Kenebunke tapo viena Meino lietuvių bendruomenės steigėjų.

Štai taip - kitur Amerikos lietuvių bendruomenės sensta, nyksta, o čia gimė nauja, jaunosios kartos įkurta, vienijanti ~35 narius: kažin, kiek jų būtų, jei ne tasai lietuviškas kompleksas? O tėvas Bacevičius pasakojo net apie vienuolyno sužavėtą italą, kuris, kad galėtų prisijungti prie lietuvių pranciškonų, pramoko lietuvių kalbos. 'Kenebunke negali kalbėdamas lietuviškai tikėtis, kad tavęs niekas nesupras' - kartu eidama lietuviškojo vienuolyno miško takeliu pasakojo naujoji Meino lietuvių bendruomenės vicepirmininkė.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 23-24.

Augustinas Žemaitis ir Jonas Bacevičius Kenebunkporto vienuolyne

Augustinas Žemaitis ir Jonas Bacevičius Kenebunkporto vienuolyne

Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Meiną dienoraštis

Meine jau lankėmės 2017 m., pažymėjome Kenebunko lietuvių vienuolyną, vieną įstabiausių lietuviškų vietų JAV. Tada galvojome, kad tiek lietuviško paveldo Meine ir yra. Taip galvoja ir daugelis lietuvių. Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius nustebo, kad Meine dabar įkurta ir lietuvių bendruomenės apylinkė. O Monrealio klebonas Paulius Mališka dar labiau nustebo išgirdęs, kad Meine dar yra ne vienas „lietuviškas“ miestelis, o lietuvių paveldui ten – daugiau nei šimtmetis.

Lietuviškos kapinės Meino užkampyje

Prieš keikvieną „Tikslas – Amerika“ ekspediciją patikrinu internetą. Pavyzdžiui, „Find a grave“ tinklapyje įvedu į paiešką žodį „Lithuanian“ – kokios lietuvių kapinės ten įvestos iš regiono, kurį lankysiu. Visai netikėtai atradau, kad „Find a grave“ dabar pažymėtos lietuvių kapinės Meine – Mexico miestelyje. Nebuvau suplanavęs ten važiuoti, ne vienas šimtas kilometrų iš kelio, nes planavome iš Monrealio važiuoti į Jutiką Niujorko valstijoje. Bet kada, jei ne šiais metais? Juk vėliau greičiausiai net arti tų vietų nebūsime.

Kreipiausi į Vaidą Labzintytę ir Tomą Dundzilą, su kuriais atisitiktinai susipažinome 2017 m. Kenebunko lietuvių vienuolyno mišiose. Vaida patvirtino: aplink Rumfordo miestą yra sena lietuvių bendruomenė, jie vėl atrado savo kilmę ir netgi kasmet rengia lietuviškų valgių pikniką. „Naujieji“ lietuviai iš Kenebunko važiuoja į tą pikniką, Rumfordo lietuviai atvyksta pas juos į renginius.

Ko galima tikėtis lietuvių „saloje“ apie kurią net aš, nepailstamai ieškantis „pamirštų“ lietuvių bendruomenių, sužinojau tik šiemet?

Moterys, po dešimtmečių atgaivinusios miestelio lietuvybę

Sieną į JAV iš Kanados kirtome jau tamsiai: juk Monrealyje turėjome du pristatymus. Rumforde buvome apie 9:20 vakaro. Dideliame žaviame name mūsų laukė keturios močiutės: Kathy Nadeau, Cristine Soubble, Connie Cassidy ir Barbara Arsenaults.

Tikėjausi, kad tai bus šiuolaikinės genealogijos tyrinėtojos, apie Lietuvą nežinančios beveik nieko, tačiau kokiuose Ellis Island archyvuose atradusios, kad vienas prosenelis atvyko iš Lietuvos. Tokių gerbėjų „Gabalėliai Lietuvos“ turi. Tačiau priešingai: tos keturios moterys šiek tiek šnekėjo lietuviškai, bent dvi jų buvo grynakraujės lietuvės. Nors Rumfordo lietuvių klubas užsidarė dar jų vaikystėje (~1965 m.), o parapijos čia niekad nebuvo ir, jeigu ne kapinės, žodis „Lithuanian“ būtų seniai išnykęs iš kraštovaizdžio, lietuvių bendruomenės, pasirodo, čia būta tvirtos. Pakankamai tvirtos, kad prieš 11 metų radosi žmonių, sumaniusių kai ką atkurti. Vietos „Heritage Society“ iniciatyva tada rumfordiečiai rinkosi gaminti imigrantų senelių europietiškų patiekalų. Buvo ir italai ir kiti – bet tik vieninteliai lietuviai taip susibičiuliavo, kad nusprendė tokį lietuvišką pikniką rengti kasmet. Todėl ir mums, atvykstantiems į Rumfordą, nereikėjo „ieškoti vėjo laukuose“, kaip daugelyje „pirmabangių kolonijų“: žinia apie mūsų vizitą netruko pasklisti socialiniais tinklais, ir net nakvynę mums pasiūlė. Rumfordo lietuvės maloniai tyrinėjo mūsų spausdintus žemėlapius: pasirodo, jos buvo ir Putname, ir dar daug kur ieškojo lietuvybės Amerikoje, ir prie mūsų kalbėjosi, kur dar apsilankys.

Visada tokiose vietose ateina mintis, kad pirmabangių palikuonys – tikras neišnaudotas lietuvybės JAV rezervas. Kaskart tenka nustebti, kaip ištisų jų klubų, organizacijų nežino daugelis vėliau atvykusių lietuvių, Lietuvos atstovų: mūsų pasakojimai apie dar gyvą pirmabangių veiklą būna jiems tikra naujiena.

O kiek pirmabangių palikuonių net nepriklauso tiems klubams: juk šimtai tūkstančių lietuvių imigravo XIX-XX a. sandūroje, turėjo gausias šeimas. Ir ne, nėra taip, kad jie „beviltiškai nutautėję“: kaip rodo Rumfordo pavyzdys, kartais pakanka nedidelės kibirkšties, ir jie vėl pradeda veikti dėl lietuvybės. Šiuo atveju tą kibirkštį visai netyčia įžiebė vietos „Heritage Society“ – kiek dar panašių kibirkščių galėtų įžiebti JAV lietuvių organizacijos ar Lietuvos atstovybės. Tą mėginame daryti ir mes, sutraukdami ir dešimtis pirmabangių palikuonių į susitikimus su mumis. Bet gyvenantiems JAV tai būtų daug paprasčiau. Taip, gal tik 10% pirmabangių palikuonių įmanoma sudominti kilme - bet tas 10% gali būti koks 100 000 žmonių.

Darbas su žiniasklaida daro stebuklus, arba kaip "Tikslas - Amerika" pritraukė ir nelietuvius

Dar kai jų pasiteiravome apie Rumfordo lietuvius, Kenebunko lietuviai pasikvietė ir pas save. Pristatymui. Sutikome. Į pristatymą gražiame lietuvių vienuolyno valgomajame atėjo 10 žmonių, bet visi labai domėjosi. Bostono lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Balčaitienė po darbo atvyko net iš Bostono. Galvojome, kad pristatymas bus skirtas daugiausiai „trečiabangiams“ Meino naujakuriams, bet atsitiko priešingai: atėjo tų naujakurių vyrai ir žmonos, be to, dar trys vietiniai, sužinoję apie pristatymą iš laikraščio (dėkui Vaidai Lowell už pranešimą spaudai). Tad pristatymas vyko angliškai. Bent pora žmonių iš šalies susidomėjo vietos lietuvių bendruomene, gal prisijungs. Visada svarbu įtraukti naujų žmonių, nes lietuviškas paveldas irgi gyvuos tik tol, kol bus juo besidominčiųjų.

Iš Meino pasukome į vakarus. Pro Mančesterio miesto mylios ilgio tekstilės fabrikus ir Kauno gatvelę, pro Holivudo aktoriaus Čarlzo Bronsono (Karolio Bučinskio) kapą, link Ročesterio. Dar vienos vietos, į kurią gavome kvietimą. Ne dabar – dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Augustinas Žemaitis, 2019 09 30

Lietuviško pikniko Rumforde receptai

Lietuviško pikniko Rumforde receptai

Rumfordo laikraščio iškarpa apie atkurtą lietuvišką veiklą

Rumfordo laikraščio iškarpa apie atkurtą lietuvišką veiklą

Moteris su išsaugotu Meino lietuvių klubo ženklu

Moteris su išsaugotu Meino lietuvių klubo ženklu

Su Meino lietuvybę atkūrusiomis moterimis Mexico lietuvių kapinėse

Su Meino lietuvybę atkūrusiomis moterimis Mexico lietuvių kapinėse

Po pristatymo Kenebunko lietuvių vienuolyno valgomajame

Po pristatymo Kenebunko lietuvių vienuolyno valgomajame

Augustinas Žemaitis kalbasi su Kenebunko lietuvių lydere Vaida Lowell

Augustinas Žemaitis kalbasi su Kenebunko lietuvių lydere Vaida Lowell

Click to learn more about Lithuania: Meinas, JAV 12 Comments

Lietuviško paveldo Naujojoje Anglijoje žemėlapis

Lietuviško paveldo vakariniuose JAV Naujojoje Anglijoje (Konektikute, Masačiūsetse, Meine, Rod Ailende, Naujajame Hampšyre) ir Kvėbeke (Kanada) žemėlapis.

Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Konektikute, Masačiūsetse, Meine, Naujajame Hampšyre, Rodailende, Kvebeke.