Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Lietuvos mažumų paveldas užsienyje

Be lietuvių savo pėdsakų užsienyje paliko ir didžiosios Lietuvoje gyvenusios mažumos.

Lietuviško paveldo objektų įtraukimo į enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“ pagrindas – ne jų sąsajos su etniniais lietuviais, bet ryšys su pačia Lietuva. Taigi šioje svetainėje aprašoma ir daugybė iš Lietuvos emigravusių tautinių mažumų atstovų sukurtų objektų.

Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį, kad didžioji dalis buvusių Lietuvos mažumų atstovų nelaikė savęs lietuviais (ar lietuvių kilmės žmonėmis), ypač emigravusieji iki Pirmojo pasaulinio karo (Lietuvos nepriklausomybės 1918 m.). Įsikūrę užsienio šalyse, jie nepalaikė ryšių su lietuvių bendruomenėmis ir paprastai integravosi į atitinkamas vietos bendruomenes, pvz., Amerikos lenkų, Amerikos vokiečių ar Amerikos žydų.

Jogailos statula iš arti – matosi Vyčio atvaizdai. Šį paminklą pastatė ne lietuviai, o lenkai

Šios didelės grupės paprastai nepalikdavo lietuviškų paveldo objektų, nes pastatus statė ir valdė drauge su tos pačios tautos žmonėmis, atvykusiais iš kitų valstybių (pvz., kartu su lenkais iš Lenkijos ir Ukrainos, vokiečiais iš Vokietijos ar žydais iš Rusijos). Taigi didelės dalies tokių vietų negalima išskirti kaip lietuviškų, jose nėra jokių lietuvybės ženklų. Jei norėtumėte aiškiau suprasti, kaip ir kodėl tuometė Lietuva buvo taip stipriai pasidalijusi pagal tautinę kilmę, kviečiame plačiau paskaityti apie pirmąją lietuvių emigracijos bangą čia (anglų k.): http://www.truelithuania.com/first-wave-of-lithuanian-emigration-1865-1915-10260.

Iš kitos pusės, visada būta išimčių. Keliuose objektuose išliko akivaizdus ryšys su Lietuva; tai, pavyzdžiui, Niujorko centriniame parke lenkų pastatytas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Jogailai, „Vilna Shul“ Bostone (žydų sinagoga, pavadinta Vilniaus garbei) arba litvakų sinagoga San Paule (šiame mieste iš skirtingų šalių imigravusios žydų grupės pasistatydavo atskiras sinagogas).

Telšių ješivos įėjimas

Lietuvos lenkų (lenkakalbių lietuvių) paveldas užsienyje

Daugiausiai užsienyje yra lietuviško-lenkiško paveldo. Iki pat XX a. abi tautos nebuvo aiškiai atsiskyrusios, daug lietuvių - net ir patys neturėdami lenkiško kraujo - buvo persisėmę lenkų kalba ir kultūra. Šiandien juos vadintume Lietuvos lenkais, bet iš tikro jie dažniau prisistatydavo lenkakalbiais lietuviais - arba ir lenkais, ir lietuviais.

Kadangi tokie lenkakalbiai buvo dauguma to XVIII-XIX a. bajorų, o iki XIX a. antros pusės nekilmingieji sunkiai galėjo emigruoti ar net keliauti (dėl baudžiavos), seniausias Lietuvos paveldas toliau buvusių LDK sienų ir yra siejamas su Lietuvos žmonėmis, viešumoje kalbėdavusiais ir rašydavusiais lenkiškai.

Kadangi 1569-1795 Lenkija-Lietuva buvo viena valstybė, daug to meto paveldo Lenkijoje yra glaudžiai susijęs su Lietuva. Iš Varšuvos rūmų valdyta ir Lietuva, ten vykdavo į seimus lietuvių bajorai, Krokuvos Vavelyje ar Varšuvos katedroje palaidoti Lenkijos karaliai ėjo ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pareigas, ne vienas jų turėjo lietuvišką kilmę.

Lenkija-Lietuva dalyvavo ir visos Europos reikaluose, o jos didikai/bajorai buvo dalis Europos kilmingųjų, besituokdavusių ir bendraudavusių nepaisant dabartinių ar net tuometinių valstybių sienų. Šitaip kilmingi Lietuva paliko pėdsaką Romoje (pirmojo lietuvio kardinolo Radvilos kapas), Prancūzijoje (Stanislovo Leščinskio valdytas Nansi miestas), Vokietijoje (Saksonijoje, kurią vienu metu valdė Lenkijos-Lietuvos monarchai).

Kilmingi lietuviai užsienyje pasidarė net aktyvesni "revoliucijų eroje", aneksavus Lenkiją-Lietuvą - bet ne jos išvadavimo viltį. Išblaškyti kovotojai rinkosi Paryžiuje, dalį nubloškė net į Ameriką. Kai kurie, kaip Tadas Kosciuška, laisvės siekti padėjo kitiems revoliucionieriams ir dėl to yra gerbiami toliausiuose kraštuose. Aukščiausias Australijos kalnas pavadintas Tado Kosciuškos, Čilėje yra Igno Domeikos kalnas.

Vėliau, kartu su pirmąja lietuviškai kalbančių lietuvių emigrantų banga, į užsienį patraukė ir skurdesni Lietuvos lenkai. Jie Amerikoje steigė miestelius - iki šiol Kanadoje ir JAV (Minesotoje) yra lenkiškai Vilniaus garbei pavadinti miesteliai (Wilno).

Lietuvos žydų paveldas užsienyje

Žydų masinė emigracija prasidėjo dar XIX a. ir tęsėsi visą XX a. Šiandien užsienyje yra daugiau Lietuvos žydų palikuonių, nei Lietuvoje kada nors gyveno žydų apskritai. Nors dauguma jų įsiliejo į platesnę žydų tautą ir ypatingo ryšio su Lietuva nebepalaikė, Lietuvos atspindžių bendruomenėse galima rasti. Lietuvos vietovių garbei vadinasi ne viena sinagoga ir ješiva: Vilniaus sinagoga Bostone (Vilna Shul), Panevėžio ješiva Izraelyje, Telšių ješiva JAV (padaliniai per kelis miestus, o štabas Klivlande). Šias įstaigas įkūrė iš atitinkamų Lietuvos miestų pasitraukę žydai.