Indiana ir jos Lietuviškoji Rivjera
Šiaurinę Indianą "prarijo" Čikagos - JAV lietuvių sostinės - priemiesčiai. Tiek daug Čikagos lietuivų važiuodavo ilsėtis ir galiausiai persikėlė gyventi į pietines Mičigano ežero pakrantes, kad kai kas tą regioną pakrikštijo "Lietuviškąja rivjera". Didžiuma "Lietuviškos rivjeros" yra Indianoje, tačiau ji ištįsusi ir į Mičiganą. Jos miesteliuose - daug lietuviškų paminklų ir lietuviškų institucijų.
"Lietuviškoji rivjera" pasiekė savo viršūnę, kai pokariu Čikagos lietuviai pasirinko šį regioną savo atostogoms - nes Mičigano ežero kopos jiems priminė Palangą, kurią daugelis priverstinai pasitraukusių nuo Sovietų okupacijos lietuvių prisiminė itin nostalgiškai. Dauguma vietos lietuvių paminklų apylinkėse yra iš tų laikų, tačiau šias vietas vasaros poilsiui rinkdavosi ir ankstesnės lietuvių imigrantų į Čikagą kartos - dar prieš Antrąjį pasaulinį kartą ten ilsėdavosi pirmabangiai.
XX a. viduryje Amerikos lietuviai vyrai į "Rivjerą" atvykdavo vasaros savaitgaliams, o jų žmonos ir vaikai, būdavo, čia praleisdavo visas vasaras (to meto JAV moterų dirbo gana mažai). Kai šie lietuviai išėjo į pensiją, daugybė jų "su visam" persikėlė į Lietuviškąją Rivjerą. Be to, sunykus Čikagos lietuvių rajonams, čia atsikėlė gyventi ir kai kurios jaunos šeimos - ir važinėja kasdien į darbą Čikagoje. Jiems "Lietuviškoji Rivjera" tiesiog Čikagos priemiesčiai. Dėl šių priežasčių kai kurie "Lietuviškosios Rivjeros" miesteliai - tarp lietuviškiausių visose JAV.

Junjon Piro kurorto paplūdimys
Tačiau kaip vieta poilsiui Lietuviškoji Rivjera ilgainiui populiarumą prarado, nes pigūs skrydžiai ir augančios algos įgalino čikagiečius atostogauti šilčiau: Floridoje, Havajuose, Karibuose. Tuo pačiu dauguma moterų pradėjo dirbti ir "gražus vasarnamis žmonai ir vaikams" neteko prasmės.
Be ramių kurortų ir priemiesčių, Indianos Mičigano ežero pakrantėje yra ir keli istoriniai pramoniniai miestai, kur lietuviškas paveldas taip pat gana gausus (Geris, Rytų Čikaga).

Lituanica parko atminimo akmuo Beverli Šoro kurorte
Indianos lietuviška Rivjera - Beverli Šoras, Mičigan Sitis
Indianos ir Lietuviškosios Rivjeros lietuvybės širdis - Beverli Šoro kurortas prie garsių Mičigano ežero Indianos kopų. Iš ~700 gyventojų Beverli Šore - 12,5% lietuviai. 1968 m. vietos parkas pavadintas Lituanica parku ir ten pastatytas Paminklas Dariui ir Girėnui (simbolizuojantis lūžusį sparną; 1971 m.; autorius Juozas Bakis). Beverli Šore veikia ir lietuvių klubas, bet jis savo pastato neturi.

Lituanica parkas Beverli Šore

Lituanica paminklas (lūžęs sparnas) Beverli Šoro Lituanica parke
Beverli Šoras taip pat gana unikalus tarp JAV miestų tuo, kad, nors čia nėra ir nebuvo lietuvių bažnyčios, vietinėje parapijoje laikomos mišios lieuvių kalba. Kai lietuviai persikėlė į Bevelri Šorą, dauguma jų jau buvo vyresni ir nesistatė savo bažnyčios - užtat smarkiai pakeitė vietinę Kopų Šv. Onos bažnyčią. Ji pastatyta 1950 m., tačiau dabartinį vaizdą suteikė lieuvio architekto Erdvilo Masiulio rekonstrukcija - jis sugalvojo už altoriaus įrengti stiklą, per kurį matytųsi Dievo kūrinija (medžiai, voveraitės). Bažnyčios interjere įkurdintas lietuviškas Rūpintojėlis (autorius Daugvila), gintarinis kryžius.

Kopų Šv. Onos bažnyčia su Erdvilo Masiulio langu už altoriaus
Gretimo Mičigan Sičio Tarptautiniame sode - įvairių tautybių sodeliai. Ten yra ir Lietuviškas sodelis. Ilgus dešimtmečius jis stovėjo kiek apleistas, tačiau ~2010 m. sodai sutvarkyti, dabar ten vyksta ir tautinės šventės, tarp jų lietuviška. Lietuviškojo sodelio centre - istorinis Paminklas Lietuvos prezidentams, pradėtas 1941 m. kai prezidentas Smetona (1940 m. pasitraukęs nuo Sovietų okupacijos į JAV) čia pasodino medelį. Vėliau Smetonai pastatytas stulpas papildytas stulpais Aleksandrui Stulginskiui ir Kaziui Griniui. Mičigan Sityje taip pat yra lenkų, rumunų, norvegų, indėnų, vokiečių ir škotų sodeliai.

Mičigan Sičio lietuvių sodelio Prezidentų stulpai

Antano Smetonos lenta ant vienos Mičigan sičio Prezidentų stulpų
Neseniai Lietuviškas sodelis išplėstas, pastatytas tradicinis lietuviškas koplytstulpis, kurį 2016 m. paaukojo Lietuvos Vyčių organizacija.
Lietuviškos vietos Gerio, Rytų Čikagos ir Saut Bendo pramoniniuose miestuose
Gerio ir Rytų Čikagos miestai plyti tarp Lietuviškosios Rivjeros ir Čikagos, bet jų istorija kitokia. Čia klestėjo pramonė, kurioje prieškariu triūsė lietuviai, bet pokariu į miestus atsikėlė juodaodžiai, o lietuviai, jiems tapus nesaugiais, isšikraustė.
Geryje būta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios (statyta 1927 m., uždaryta 1998 m.) bei Šv. Kazimiero mokyklos (veikusios pastate, kuriame anksčiau veikė ir bažnyčia; pastatyta 1918 m.). Abudu pastatai išlikę (1368 West 15th Avenue) ir naudojami tai pačiai paskirčiai - tik jau juodaodžių Galios ir Šviesos bažnyčios. Bažnyčioje likę du lietuviški vitražai (kairėje pusėje su užrašu "Moterų dovana", dešinėje - "Vyrų dovana"). Šie du vitražai buvo vieninteliai, kurie išliko per bažnyčią dar lietuvių laikais nuniokojusį gaisrą (1970 04 12). 1974 m. atkuriant bažnyčią po gaisro naujus vitražus sukūrė A. Valeška, taip pat buvo pakabintas unikalus lietuviškas medinis dirbinys virš įėjimo (su tradiciniu lietuvišku kryžiumi-saule) ir medinis bokštas. Tačiau jokia šių detalių neišliko pardavus bažnyčią.

Gerio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Gerio lietuvių mokykla (senoji bažnyčia)
Daugeliui lietuvių išsikėlus iš miesto ir bažnyčiai patyrus 1970 m. gaisrą, parapijiečiai mėgino perkelti parapiją į priemiesčius ir netgi gavo pažadus suaukoti reikiama sumą bei pirkėją "senąjai" bažnyčiai. Tačiau vyskupas uždraudė persikėlimą, tokiu būdu pasmerkdamas parapiją sunykimui ir užsidarymui.
Rytų Čikagoje kadaise irgi veikė lietuvių bažnyčia (pastatyta 1913 m., bet paskui nugriauta, 3903 Main Street). Tame mieste vis dar yra Lituanica gatvė.

Rytų Čikagos lietuvių bažnyčios vieta

Nugriautoji Rytų Čikagos lietuvių bažnyčia. Nuotrauka iš Lituanistikos tyrimų ir studijų centro
Gilyn į žemyną stūksantis pramoninis Saut Bendo miestas niekad neturėjo lietuvių bendruomenės, tačiau vienas pavienis lietuvis ten buvo pakankamai reikšmingas, kad jo garbei būtų pavadinta gatvė, jam pastatyta statula. Tai - Edvardas Kriaučiūnas, Lietuvos krepšinio rinktinės nario, 1937-1939 m. Europos čempiono, Felikso Kriaučiūno brolis. Edvardas treniravo vietinio Notre Dame universiteto komandą. Amerikoje universitetų sportas labai svarbus, tad universitetas savo žymiems treneriams pastatė statulas, tarp jų Kriaučiūnui. Tiesa, vietoje lietuviškojo jo vardo, vartojamas amerikietiškas slapyvardis Moose Kraus (Briedis Krausas), kurį jis pasirinko, nes studijų Amerikoje metais jo paties treneris neištardavo jo pavardės. Kriaučiūno paminklas sėdi ant suolelio rytinėje didingo universiteto stadiono pusėje.

Edvardo Kriaučiūno statula Saut Bende (Notre Dame)
Junjon Piras ir Mičigano Lietuviškoji Rivjera
Vienas garsiausių Lietuviškosios Rivjeros kurortų Junjon Piras yra pačiame jos gale, toliausiai nuo Čikagos - Mičigane. Vienu metu miestelyje veikė septynios lietuviškos poilsinės. Lietuviams ėmus atostogauti kitur ar nusipirkus vasarnamius, liko tik vienas paskutinis Gintaro kurortas prie ežero, o ir jis 2019 m. parduotas nelietuviams. Jis stūkso didingoje vietoje ant smėlėtų kopų. Taip pat Junjon Pire veikia ir Mildos kampo parduotuvė.

Gintaro kurorto prie ežero ženklas

Gintaro kurorto prie ežero kambarys
Viena garsiausių "Rivjeros" poilsinių nė nebuvo pakrantėje, o palei upę. Tai - Tabor ferma, priklausiusi Valdo Adamkaus šeimai. Ten rinkdavosi JAV lietuvių elitas. Tačiau Taborfarma buvo parduota ir nugriauta. Taip greitai keičiasi JAV vietos.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų pietiniame Mičigano ežero krante žemėlapis
LRT laida apie Indianos lietuvių paveldą
Tikslas - Amerika 2018 ekspedicijos į Indianą ir Lietuviškąją Rivjerą dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Indiana
„Tikslas – Amerika“ ekspedicija apsilankė garsiausiuose Amerikos “lietuviškuose” kurortuose – pietinėje Mičigano ežero pakrantėje. Apie tai pasakoja misijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.
Augustinas: „Kiek lietuvių gyvena Čikagoje? Nustebau, kai pirmąkart sužinojau, kad, oficialiais duomenimis – vos 15 000. Todėl, kad daugelis lietuvių gyvena priemiesčiuose – jie ištįsę dešimtis kilometrų, o patys įspūdingiausi jų netgi yra kitose valstijose. „Tikslas – Amerika 2018” atvyko į daugelio pokario Čikagos lietuvių svajonių žemę – bent jau savaitgaliais ir per atostogas – pravardžiuotą „lietuviškąja Rivjera”. Tenykščiai Mičigano ežero krantai dipukams priminė Palangą, Lietuvos pagrindinį kurortą. Ir ten, ir ten – kopos, geltonas smėliukas, nesimato kito kranto, nes Mičigano ežeras didelis lyg jūra, banguoja. Pasiilgę Tėvynės, pokario lietuviai čia sukūrė tikrą mažąją Lietuvą: su lietuvių sodais, paminklais, kurortais. Visas šias vietas pažymėjome „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje [ http://www.tikslasamerika.lt ] bei aprašėme „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo JAV enciklopedijoje. Lietuvių bažnyčioje - aistringos juodaodžių pamaldos Aistė: „Amerika – kontrastų žemė, tad tarp Čikagos ir nuostabiųjų Mičigano ežero kurortų dar teko pervažiuoti vienus liūdniausių šalies miestų. Aišku, vietos lietuviai, vykdami ilsėtis, prašvilpia juos magistrale, ir, tikriausiai, dažniausias patarimas, kurį nuolat girdėjom iš čikagiečių - „Tik nesugalvokit kišti nosies į Gerį”, „Pietų Čikaga dar saugi, palyginus su Geriu” ir t.t.“ Augustinas: „Bet Geryje buvo lietuvių mokykla, bažnyčia, jų pastatai tebestovi. Privalėjome užsukti. Išgriuvusių pastatų eilės mums atrodė tokios įprastos: šitiek „getais” virtusių JAV miestų jau pravažiavome, kad, priešingai – jau pradėjome stebėtis tomis Amerikos vietomis, kur viskas gražu ir klesti! Juk mūsų ekspedicijos tikslas – lietuviškas paveldas, ir, deja, kone ant pirštų galima suskaičiuoti prieš 50 ar 100 metų sukurtas lietuviškas vietas, kurios ligi šiol yra “geruose rajonuose”. Sustojome prie Gerio lietuvių bažnyčios, čikagiečių patarimu slėpdami fotoaparatus, pernelyg nesiskirstydami ieškojome lietuviškų ženklų, kurių nebuvo. „Ei!” - staiga išgirdau šaukiant vietos juodaodę - „Užeikite į vidų!”. Papasakojau jiems, kad pastatus statė lietuviai, jie trumpai papasakojo, ką ten veikia dabar. Ir mokyklą turi, kaip lietuviai turėjo. Aišku, Gerio nusikalstamumo statistika kalba už save. Bet mūsų patirtis buvo geresnė, nei sako “liaudies išmintis”: vietiniai mus gražiai priėmė, įleido į vidų, žadėjo, kad su mumis pakalbės pranašė (toks tos garsiai Bibliją aiškinusios moters titulas). Pamaldose, kuriose buvome vieninteliai baltaodžiai, mano akys nuolat lakstė bažnyčios sienomis ir lubomis: ar liko ten kas lietuviško? Žvilgsnis užkliuvo už vitražų priekyje. Priėjau: tikrai likę lietuviški užrašai. Nufotografavau. Gerio lietuvių bažnyčios, matyt, lietuviai niekad nekeliaus pažiūrėti, bet noriu, kad „Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapis būtų išsamus. Gerio bažnyčią priskirsiu trečiai kategorijai: „lietuvybės tik pėdsakai”. Tiems, kas gyvena šalia, gal bus įdomu, o likę žemėlapio vartotojai nesunkiai gali tokių kategorijų objektus išjungti, palikti ekrane tik įspūdingiausius.“ Beverli Šoras - lietuviškiausias JAV kurortas Aistė: „Likti Geryje ilgai negalėjome, nes skubėjome į Beverli Šorą, lietuvių Mišias. Jos – ir puiki proga susipažinti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas, nes kartu pasimelsti susirenka visa apylinkė. Mišias laikęs kunigas Gediminas Keršys papokštavo iš sakyklos, kad štai, mes jau trečiose jo mišiose per keturias dienas – dabar žmonės kalbės, kad jis specialiai važiuoja į tas Bažnyčias laikyti pamaldų, kurias mes fotografuosime, kad tik įsiamžintų.“ Augustinas: „Iš tikro tikrovė proziškesnė: Čikagoje su priemiesčiais nuolat dirba 3 lietuvių kunigai, o lietuviškas Mišias tenka laikyti 7 bažnyčiose, todėl kas savaitę kunigai sukaria šimtus kilometrų. Beverli Šoras unikalus tuo, kad čia niekad nebuvo lietuvių bažnyčios, bet lietuviškos Mišios laikomos. Tiesa, tą bendrą Beverli Šoro bažnyčią lietuviai aplietuvino: atsirado gintarinis kryžius, rūpintojėlis, architekto Erdvilo Masiulio suprojektuotas langas už altoriaus, kurio dėka mišių metu galėjome stebėti Dievo kūriniją – medžius, laigančią voverytę… Bet tikroji Beverli Šoro pažiba – Lituanica parkas su paminklu Dariui ir Girėnui. Ir Tautų parkas gretimame Mičigan Sityje, kuriame – ir Lietuvos prezidentams skirti paminklėliai. Kai lankėmės, ten vyko lenkų šventė, kitą savaitę laukė lietuvių dienos. Mes, aišku, neturėjome laiko šitaip ilgai pasilikti. Jau tą vakarą turėjome išskristi į Niujorką baigti rytų JAV pradėtų darbų. Taigi, Indianoje dirbome efektyviai kaip tik įpratę. Aistė važiavo mūsų automobiliu, o aš įsėdau į Bačiauskų šeimos automobilį, kad, bevažiuodami nuo lietuviškos vietos prie vietos, pakalbėtume, paimčiau interviu, kurie vėliau rodomi per “LRT” laidą “Pasaulio lietuvių žinios”, publikuojami “gabaleliailietuvos” Facebook paskyroje. Ir pašnekovė Danutė Bačiauskas patvirtino, kad esame bene vieninteliai svečiai iš Lietuvos, kurie atsisakė būti pavaišinti vakariene: tiesiog neturėjome tam laiko. Tik jau gerokai vėliau, po visko, sutemus, ištaikėme laiko paimti greito maisto iš restorano į automobilį.“ Paskutinė lietuviška poilsinė ant Mičigano ežero Augustinas: „Kita lietuviška vieta regione – „Gintaro” kurortas Junjon Pire. Kadaise tokių lietuviškų poilsinių ten buvo septynios, liko viena ir tos pačios dauguma klientų, kaip pasakojo kone visą gyvenimą ten praleidęs šeimininkas Gintaras Keraitis, nebėra lietuviai. Danutė Bačiauskas prisiminė, kaip, vos imigravusi į JAV prieš porą dešimtmečių, čia dar eidavo į lietuviškas šventes, bet to neliko. Naujoms Amerikos lietuvių kartoms „Palangos kopos Amerikoje”, lietuviškas jaukumas nebėra kažkoks stebuklas, naujos kartos – kaip ir daugelis amerikiečių – skrenda atostogauti į Floridą, Havajus... O pasenę „Gintaro” klientai „Lietuviškoje Rivjeroje” vasarnamius nusipirko patys, kai kurie ten ir gyvena ar bent leidžia savaitgalius. Bent trys visai kituose miestuose „Tikslas – Amerika 2018” sutikti žmonės paliudijo ten turintys vasarnamius.“ Aistė: „Trumpai pafotografavę nuostabų vaizdą nuo aukštumos į ežerą turėjome vėl skubėti: Valdo Adamkaus bibliotekos atstovams pažadėjome rasti Tabor Farmą. Panašią poilsinę, kuri priklausė Adamkams, kur rinkosi Amerikos lietuvių elitas.“ Augustinas: „Nebuvo paprasta: šiandieniniai vietos lietuviai išvis nustebo, kad buvo Tabor Farm, jie galvojo, kad Adamkui priklausė Tabor vyninė, netgi eidavo ten, esą „pas Adamkų”... Štai taip, kai nėra tikros informacijos, gimsta legendos. Šią legendą paneigėme ir klausinėjome toliau. Fermos koordinates po ilgų teiravimųsi nurodė skautai Lintakai. „Bet ten nieko nebėra” –sakė. Ir tikrai – net suprasti, kur buvo ta poilsinė, nesuprasi. Viskas nugriauta. Galiausiai, jau temstant, aplankėme universiteto krepšinio trenerio Edvardo Kriaučiūno paminklą Saut Bende – apie jį sužinojome tik per pokalbius po Beverli Šoro mišių – papasakojo okulistas Sidrys. Ir laikinai keletui dienų pasidėję Čikagoje daiktus (pigių skrydžių bendrovė niekaip nebūtų įleidusi su tiek informacinių knygų, kiek gavome iš JAV lietuvių) nuvykome į oro uostą skrydžiui į Niujorką.“ Aistė: „Grąžinome automobilį. Kai jį paėmėme, tachometras rodė 5923 mylias, kai grąžinome – 9501. Iš viso Vidurio Vakaruose nuvažiavome 5757 km per 19 dienų, arba vidutiniškai 303 kilometrus į dieną. Kiekvieną dieną aplankydavome po keliolika objektų ir susitikdavome su keliolika žmonių. O ypač tempas išaugo paskutinėmis dienomis, Čikagoje ir apylinkėse, kur lietuviškų vietų – itin gausu. Ir Rytų JAV jis buvo tik dar didesnis. „Tikslas – Amerika 2018“ įžengė į paskutinį ekspedicijos etapą.“ |

Su Beverli Šoro lietuviais Lituanica parke

Augustinas Žemaitis pristato projektą "Tikslas - Amerika" po lietuviškų mišių Beverli Šore

Beverli Šoro bažnyčiai įteikiamas serifikatas, kad ji įeis į "Tikslas - Amerika" žemėlapį
Lietuviško paveldo vakariniuose JAV Vidurio Vakaruose žemėlapis


Lietuviško paveldo vakariniuose JAV vidurio Vakaruose (Ilinojuje, Viskonsine ir Indianoje) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Ilinojuje, Indianoje, Viskonsine.