Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Lietuvių bažnyčios užsienyje

Lietuvių bažnyčios užsienyje labai įspūdingos. Dažna jų  tarsi lietuvybės sala, neaišku kam labiau pagerbti skirta: Dievui ar toli likusiai Tėvynei. Ten pilna trispalvių, Lietuvos vaizdų, o galingi mūrai atmena didžiulį darbą, kurį prieš dešimtmečius ar jau ir virš 100 metų įdėjo jų statytojai neturtingi imigrantai.

Šv. Kryžiaus bažnyčia ir lietuviška Čikagoje lentelė ant jos. Šiandien čia lietuviškos mišios nebelaikomos. ©Augustinas Žemaitis.

Dauguma lietuviškų bažnyčių yra JAV ir Kandoje, po kelias - Pietų Amerikoje ir Australijoje, viena - Londone. XIX a. pabaigoje-XX pradžioje Lietuviška bažnyčia tapdavo ir lietuvių rajonėlio centru: parapijai priklausydavo ir mokyklos, aplinkui kūrėsi lietuvių klubai ir kolektyvai, kepyklos, kirpyklos, kredito unijos, apsigyvendavo patys lietuviai. Tautinė Bažnyčia buvo ne vien religinių apeigų, bet ir bendrai visuomeninio gyvenimo centras. Ne tik lietuviai, bet ir kitos bendruomenės JAV turėjo savas bažnyčias. Viduje esantis menas, eksterjeras šlovina ir Tėvynę. Tradiciniai lietuviškų bažnyčių pavadinimai: Šv. Kazimiero (vienintelis lietuvis šventasis ir Lietuvos globėjas), Šv. Jurgio (antrasis Lietuvos globėjas), Aušros Vartų Marijos ar Vilniaus Mergelės.

Mindaugo karūnavimo mozaika - viena daugybės lietuviškų detalių ant Mergelės Marijos bažnyčios Čikagoje. Statyta pokario dipukų ji yra didžiausia lietuviška bažnyčia už Lietuvos ribų. ©Augustinas Žemaitis.

Iki XX a. pradžios pagrindinė lietuvių emigrantų kryptis buvo JAV. Ten lietuviškų bažnyčių itin gausu. Štai vien Pensilvanijos Anglies regione, kur įsikūrė pirmoji lietuvių bendruomenė užjūryje, vienu metu veikė ~40 lietuviškų bažnyčių, ~15 buvo Čikagoje. Europoje tų laikų lietuvių bažnyčia išliko tik Londone. JAV kaimuose ar atokiuose priemiesčiuose buvusios lietuvių bažnyčios buvo mažos, viename pastate neretai talpindavusios ir parapijos sales, mokyklą.

Bet dauguma lietuvių imigravo į ano meto miestus ir didmiesčius, kur sudarė dideles bendruomenes. Juose statytos didžiulės istoristinės (neogotikinės, neobarokinės) bažnyčios, dydžiu pranokstančios įprastas Amerikoje. Juk JAV nėra pagrindinės religijos, tad paprastai vietoj vienos didelės bažnyčios būna daug mažų. Mažesniuose miestuose buvo po vieną lietuvių parapiją, didmiesčiuose - bent po kelias. Didžiulių senų lietuviškų bažnyčių išlikę Čikagoje, Niujorke, Bostone, Baltimorėje, Detroite, Klivlende ir kai kuriuose mažuose JAV miesteliuose Naujojoje Anglijoje bei Vidurio Vakaruose.

Lietuviški kryžiai Gervėčių bažnyčios šventoriuje Gudijoje. Puošnūs mediniai kryžiai - UNESCO pripažintas lietuvių liaudies menas - stove daugybės lietuviškų bažnyčių užsienyje šventoriuose. Priešingai kitiems kraštams Lenkijos ir Baltarusijos lietuviai yra istorinės bendruomenės, o ne emigrantai. ©Augustinas Žemaitis.

Tarpukariu JAV apribojus imigraciją ir lietuviams pasukus į Pietų Ameriką lietuvių bažnyčios pastatytos ir Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje. Tiesa, jau mažiau: nes tie kraštai buvo neturtingesni, o ir lietuvių buvo mažiau. Dalį tokių bažnyčių pastatyti padėjo JAV lietuviai.

Pokariu Amerikos didmiesčių bažnyčios sulaukė daug naujų tikinčiųjų, mat imigravo patriotiškai nusiteikę ir inteligentiški nuo sovietų persekiojimų pabėgę asmenys (~100 000). Ne vienoje sekmadieniais nebūdavo vietų, maldininkai rinkdavosi lauke. Tad tuo laikotarpiu pastatyta daug naujų modernių lietuvių bažnyčių, lietuviškos bažnyčios atsirado Australijoje (ten susidurta su valdžios pasipriešinimu, nes australų valdžia norėjo, kad lietuviai greičiau integruotųsi ir laikė, kad lietuviškos bažnyčios tam trukdys). Didesniosios iš to laiko bažnyčių buvo savo architektūra itin lietuviškos, nes tremtiniais save laikę pabėgėliai itin ilgėjosi tėvynės. Du tokių pabėgėlių - architektas Jonas Mulokas ir interjerų kūrėjas V. K. Jonynas - net sukūrė savotišką lietuvišką bažnyčių stilių.

Priešingai daugybei pokario lietuvių bažnyčių Viešpaties atsimainymo bažnyčia - ir didi, ir moderni. Dauguma kitų to laiko lietuvių bažnyčių kuklesnės, nes taupumas ėmė nusverti architektūrinę šlovę. Google Street View.

Bet ilgainiui lietuviškų mišių lankomumas mažėjo. Per kelias kartas imigrantai nutautėdavo ir įsiliedavo į anglakalbes bažnyčias. Po 1990 m. į JAV vėl ėmė imigruoti lietuviai, bet po ateistinio sovietinio režimo jie bažnyčias lankė mažiau. Amerikos didmiesčiuose ~1950-1980 m. vyko savotiškas "tautų kraustymasis": baltaodžiai, tarp jų lietuviai, kėlėsi į priemiesčius, o jų rajonus apgyvendino juodaodžiai ar imigrantai iš Lotynų Amerikos. Taip daug kur aplink senąsias lietuviškas bažnyčias beliko gyventi senyvi lietuviai, galiausiai lietuviškos pamaldos nustojo būti laikomos. Visgi, kur bažnyčios tebėra katalikiškos, interjeras paprastai išsaugotas, įskaitant lietuviškas detales. Deja, taip yra ne visada. Dalis lietuviškų bažnyčių parduota kitoms krikščionių denominacijoms (charizmininkams, protestantams), viena - net budistams. Dar kelios bažnyčios nugriautos, žemė parduota. Lietuvių bendruomenėms bažnyčia - savotiška nauja Tėvynė ir jų sielos dalis, todėl tokie uždarymai visuomet sulaukia galybės protestų, vyskupai (dažnai airiai, nes tai didžiausia JAV katalikų bendruomenė) kaltinami saugantys savo tautų bažnyčias ir uždarantys ne ką tuštesnes lietuviškas.

Šv. Antano lietuvių bažnyčia Detroitea, tidaryta 1920 m., uždaryta 2013 m, yra tų laikų vidutinio dydžio Amerikos lietuvių bendruomenėms būdingo plano: mokykla/parapijos salė pirmajame aukšte, didelė maldų salė antrajame (paskutiniais metais mažai naudota). Pastatas kairėje - Lietuvių namai, uždaryti ir parduoti biurams dar anksčiau, nei bažnyčia. Baltaodžiai (ir lietuviai) masiškai išsikėlė į Detroito priemiesčius, kur tebeveikia pokariu statyta kita lietuvių bažnyčia. ©Augustinas Žemaitis.

Nors užsienio lietuvių po 1990 m. padaugėjo kone dvigubai nebuvo pastatyta nė viena nauja lietuvių bažnyčia. Kai kuriuose "naujosios emigracijos" centruose (Dubline, Mančesteryje) lietuviškos mišios laikomos nelietuvių bažnyčiose. Šitaip nebelieka svarbios Lietuvos dalelės, kurią seniau savo bendruomenėms pastatydavo lietuviai ir kuri padėdavo lietuvybei išgyventi ilgiau.

Straipsnio autorius: ©Augustinas Žemaitis.

Comments (0) Trackbacks (0)

No comments yet.


Leave a comment

No trackbacks yet.