Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Lietuvių klubai užsienyje

Didžiulių Lietuvių klubų esama įvairiuose pasaulio miestuose nuo JAV Vidurio vakarų ir rytinės pakrantės iki Australijos. Jie kartais dar vadinami lietuvių namais arba lietuvių halėmis. Šie pastatai yra ne tik vietos lietuvių bendruomenės centrai, bet ir lietuviškos kultūros, meno ir architektūros saugyklos.

Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje (statyta apie 1908 m.)

Tokius lietuvių namus užsienio šalyse emigrantai pradėjo statyti dar pirmosios lietuvių emigracijos bangos laikais (XIX a. pab.). Vietos lietuviai įkurdavo klubus, kurie tapdavo lietuviškų veiklų vieta.

Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje, iš arti

Dideliuose miestuose lietuvių klubai įrengti įspūdingo dydžio rūmuose su erdviomis salėmis muzikiniams ir teatro renginiams, šokių vakarams ir pan. Tokie rūmai neretai turi unikalių lietuviškų architektūrinių elementų, pavyzdžiui, jų fasadai papuošti Vyčiu. Jie niekada nebuvo vien pastatai, skirti lietuviškoms veikloms – tai tikri gabalėliai Lietuvos užsienio platybėse.

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Tiesa, mažesniuose miesteliuose ir lietuvių klubų pastatai mažesni, kartais primena visiškai įprastus namus, tačiau dažniausiai juose vis tiek yra lietuviškų elementų, bent jau viduje.

Pitstono [Pittston] lietuvių klubas Pensilvanijoje

Beveik visais atvejais lietuvių namų pastatai yra mažesni nei to paties miesto ar rajono lietuvių bažnyčia. Be to, jie atitinkamame rajone dažniausiai atsirasdavo vėliau ir būdavo statomi netoli nuo bažnyčios. Taip nutiko todėl, kad Pirmojo pasaulinio karo metais lietuvių tauta buvo pasidalijusi į tris politines ideologijas: tautininkus, krikščionis demokratus (religingus katalikus) ir kairiuosius. Religingieji katalikai beveik visada buvo didžiausia grupė ir jų bendruomenių centras buvo lietuvių bažnyčia. Jose jie ne tik lankydavo pamaldas ar dalyvaudavo religiniuose renginiuose bei šventėse, bet organizavo ir visus pasaulietinius renginius. Beveik kiekvienoje užsienio lietuvių bažnyčioje yra ne tik pagrindinė religinė erdvė, bet ir panašaus dydžio pasaulietinė salė, kuri parapijiečiams iš esmės atstojo lietuvių namus.

Meno kūriniai lietuviška tematika Melburno lietuvių klube Australijoje

Taigi lietuvių namus steigė likusios dvi grupės: kairieji ir tautininkai (kartais net atskirai vieni nuo kitų). Kairieji apskritai kritikavo religiją, dauguma jų buvo ateistai, tad apie jokią jų veiklą lietuvių parapijoje negalėjo būti nė kalbos. O štai tautininkai dažniausiai buvo krikščionys, tačiau tautiškumas jiems buvo svarbesnis nei tikėjimas, be to, jiems nepatiko internacionalizuojanti katalikų Bažnyčios įtaka. Juk visos lietuviškos parapijos priklausė nuo nelietuvių vyskupų valios – pastarieji dažnai sumažindavo lietuvių kalba laikomų pamaldų skaičių arba visai jas nutraukdavo, o vėliau apskritai uždarydavo lietuviškas parapijas. Užtat lietuvių namų savininkai visada būdavo patys lietuviai – nuo ne pelno siekiančių organizacijų iki pirminių investuotojų verslo grupių.

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas Grand Rapidse [Grand Rapids], Mičigane, siejamas su Tautininkais

Kitas naujų lietuvių namų steigimo etapas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai iš Lietuvos teko išvykti vadinamiesiems „dipukams“ – žmonėms, bėgusiems nuo Sovietų vykdyto genocido (žr. Antroji emigracijos banga [anglų k.]). Jie visą gyvenimą save laikė ne emigrantais, o tremtiniais, todėl jiems buvo dar svarbiau užsienyje susikurti nuosavą gabalėlį Lietuvos. Kartais jie prisijungdavo prie senųjų lietuviškų organizacijų ir jas atgaivindavo, o esamus lietuvių namus pertvarkydavo dar tautiškesniu stiliumi. Ten, kur lietuvių namų visai nebuvo arba jie buvo per maži, „dipukai“ pasistatė arba įsigijo naujus (pvz., Australijoje).

Lietuvių jaunimo centras Čikagoje, įrengtas po Antrojo pasaulinio karo. Fasadas su Vyčiu ir memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę priešais pastatą

Bėgant laikui lietuvių namų likimas paprastai klostėsi viena iš dviejų galimų krypčių. Dalis jų, ypač tie, kuriuos atgaivino antrosios bangos emigrantai, ir toliau koncentruojasi į lietuviškas veiklas, juose veikia mokyklos lietuvių kalba, lietuviškų šokių kolektyvai ir lietuviški restoranai (dažniausiai savaitgaliais arba tik šeštadieniais). Šių klubų nariai paprastai būna ir senieji lietuviai, ir nauji imigrantai. Dažniausiai yra sutarta susitikimo diena, kurią klubo nariai susirenka ir leidžia laiką kartu. Įprastai tai būna šeštadienis arba sekmadienis, o kartais ir abi šios dienos.

Buenos Airių (Argentina) lietuvių centre repetuojantys tautinių šokių šokėjai

Tačiau kiti lietuvių namai, ypač stovintys pirmosios emigrantų bangos miesteliuose, lietuviškas šaknis saugo iš esmės tik kaip klubo paveldą. Lietuviškų elementų esama klubo pavadinime ir patalpų dekore, bet pati veikla yra bendro pobūdžio (pvz., bare nepilstomas lietuviškas alus, o restorane, jei toks egzistuoja, nesiūlomi lietuviški patiekalai; gali net nebūti švenčiama Lietuvos Nepriklausomybės diena, tačiau, tarkime, vykti šv. Patriko dienos ar Helovyno renginiai). Dauguma šių klubų Šaltojo karo metu pradėjo priiminėti ne lietuvių kilmės narius. Todėl dabar kai kuriuose jų daugumą sudaro kitataučiai, tačiau jie vis dar gerbia lietuviškas klubo šaknis. Be to, šie klubai neretai yra jaunesni nei griežtai lietuviškieji. Daugelis jų narių yra lietuvių arba vėliau prisijungusių nelietuvių (kurie, pavyzdžiui, buvo lietuvių draugai) palikuonys. Tokie lietuvių klubai dažnai būna atidaryti kasdien, nes jie veikia kaip barai ir socializacijos vietos.

Atolo (Masačusetso valstija) lietuvių klubo vidus; čia dabar veikia baras

Be minėtų dviejų krypčių, esama ir įvairių tarpinių variantų, pvz., kai kurių klubų veikla daugiausia bendro pobūdžio, tačiau vykdoma ir šiokia tokia lietuviška veikla, sakykime, švenčiama Lietuvos Nepriklausomybės diena.

Lietuvių muziejus Adelaidės lietuvių klube

Kaip ir lietuviškos bažnyčios, lietuvių klubai labai nukentėjo nuo masinio baltųjų traukimosi (angl. white flight) iš kai kurių vietovių, vykusio XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Dauguma klubų narių išsikraustė toli nuo klubų, tad vietos, į kurias jie anksčiau buvo įpratę kasdien užsukti po darbo, staiga tapo vietomis, į kurias reikėjo gana ilgai važiuoti, tad jie galėjo atvykti tik kartą per savaitę. Ir tai dar ne visur, nes kai kurie buvę lietuvių rajonai tapo nesaugūs, ir jaunesni lietuviai ėmė bijoti ten vykti.

Šis Vusterio [Worcester] lietuvių klubas jau nebenaudojamas pagal pirminę paskirtį. Tačiau fasade dar išliko Vytis.

Visgi, priešingai nei bažnyčių atveju, lietuvių namai priklausė patiems lietuviams (tad joks nelietuvis vyskupas negalėjo jų uždaryti). Ir nors kai kuriais atvejais jie nusprendė pastatus parduoti ir veiklą vykdyti nuomojamose patalpose (kartais jų veiklą temdė ir tarpusavio konfliktai), didesnis procentas anaogiško dydžio lietuvių klubų išliko palyginus su lietuvių parapijomis. Daugiausia išliko tautininkų, o ne kairiųjų įsteigti klubai (kairieji tautiškumą visada laikė ne tokiu svarbiu dalyku, be to, po 1940 m., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kairiosios pažiūros tapo nebe tokios populiarios, tad į jų klubus stojo mažai naujų narių).

Šaulių namai Čikagos Braiton [Brighton] parke

Trečioji emigracijos iš Lietuvos banga (po 1990 m., ypač po 2004 m.) buvo gausesnė už visas senesnes, bet jokių lietuvių klubų ar namų (su vos viena išimtim) ji nepastatė. Apskritai dabartiniai emigrantai daug mažiau linkę skirti laiko ir lėšų lietuviškai veiklai, nei ankstesnės bangos, dėl daugelio priežasčių - daugelis jų yra nusiteikę mažiau patriotiškai, yra geriau integravęsi į naująsias tėvynes (nes moka kalbą), atstumas nuo Lietuvos mažesnis (nes emigruoja daugiausiai į Europą, šiais laikais yra pigūs skrydžiai, internetas) ir t.t.

Tiesa, dalis tų emigrantų, kurie emigravo į miestus, kuriuose buvo seni lietuvių namai (ypač JAV, Australijoje ar Kanadoje), prisijungė prie tų namų veiklos ir net tapo jų lyderiais ar vadovais išeinant senesnėms kartoms. Tačiau dauguma naujųjų emigrantų plūdo į Vakarų Europą, kurioje lietuvių namų beveik nebuvo, o į istoriškai stiprias lietuvių bendruomenes atvyko palyginti nedaug naujųjų emigrantų. Todėl bendras užsienio lietuvių klubų narių skaičius mažėja. Kad pajėgtų išsilaikyti, klubai dažnai nuomoja savo pastatus nelietuviškoms veikloms, pavyzdžiui, vestuvių šventėms.

Lemonto kryžių kalnas prie Pasaulio lietuvių centro Lemonte (Ilinojaus valstijoje)