Rytų Europa
Pastaba: Čia aprašoma Europos dalis, iki ~1990 m. valdyta komunistų.
Visi gerai žinome, kad Lietuvos valstybė (Didžioji Kunigaikštystė) driekėsi gerokai toliau į pietryčius nei dabar. Iki šiol išlikę Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių įsteigtų pilių ir rūmų Baltarusijoje ir Ukrainoje, o Krokuva, Varšuva (Lenkija) buvo bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės sostinės.
Lietuvių tauta iki pat Antrojo pasaulinio karo driekėsi ir labiau į vakarus - Mažąją Lietuvą (dabar didžioji jos dalis - Rusijos Karaliaučiaus sritis). Čia buvo rašytos ir išleistos pirmos lietuviškos knygos, tai Donelaičio, Vydūno žemė.
Mažiau žinoma vėlesnė, bet jau irgi labai sena lietuvių veikla - XIX a. Tuomet Lietuvą valdė Rusijos Imperija ir laikė ją žemės ūkio kraštu, menkai vystydama pramonę ir uždariusi universitetą. Lietuvos elitas tad siekė išsimokslinimo ir gyveno kitose Imperijos vietose: sostinėje Sankt Peterburge, Rygoje, kuri tada buvo vienas penkių didžiausių Rusijos valdomų miestų, Liepojoje ir kitur ir ten paliko savo pėdsakus. Iš Mažosios Lietuvos spaustuvių knygnešiai gabeno uždraustas lietuviškas knygas.
Vienas tragiškiausių Lietuvos istorijos momentų - masinė šimtų tūkstančių jos žmonių tremtis, kurią įvykdė Sovietų Sąjunga 1941-1953 m. Sakome "į Sibirą", bet iš tikro ir į Rusijos tolimuosius rytus, Viduriniąją Aziją (Kazachiją, Tadžikiją). Visur buvo itin sunkios sąlygos, dideli šalčiai (iki -70 laipsnių), kai kur - nepakeliami priverstiniai darbai. Daugybė tremtinių (pvz. daugiau nei 50% ištremtų 1941 m.) žuvo ar buvo nužudyti ir teliko nūnai pūvančios jų kapinaitės taigose ir stepėse, kurias dabar bandė sutvarkyti įvairių ekspedicijų iš Lietuvos dalyviai.
Nors ~1953 metus lietuvių tremtiniams leista grįžti, tai jie turėjo padaryti savo jėgomis, o įsitvirtinti Lietuvoje buvo sunku, nes geresnių darbų durys jiems buvo užtrenktos. Todėl dalis tremtinių liko Sibiro kaimuose - tiesa, dabar šios vietovės sunkiai pasiekiamos, iki pat šiol Rusijoje yra ištisų regionų, kur užsieniečiams būti draudžiama. Memorialų irgi beveik nėra - ne tik kad pati Rusija jų nestato, bet ir lietuvių bandymus įamžinti tremtinių atminimą paminklu Jakutske sustabdė Rusijos valdžia, kuri sovietinį genocidą pageidautų pamiršti.
Nors emigracija iš Sovietų Sąjungos drausta, vidinė migracija buvo didelė. Tad iki šiol lietuvių yra gausu buvusios TSRS šalyse, daugiau nei pusėje yra oficialios lietuvių bendruomenės. Sovietų Sąjunga draudė tuose kraštuose lietuvių mokyklas bei kitas institucijas - visos etninės mažumos už savosios TSR ribų (išskyrus, be abejo, rusus) privalėjo įsilieti į rusakalbių kultūrą, naudotis rusams skirtomis institucijomis. Dabar daug lietuvių lietuviškai nebekalba - štai Rusijos lietuvių bendruomenės puslapis prieinamas tik rusų kalba. Beje panaši yra ir situacija su Lietuvoje gyvenančiais buvusių TSRS tautybių žmonėmis (ukrainiečiais, baltarusiais, gruzinais, estais...) - nuo 27% iki 66% jų (priklausomai nuo tautybės) gimtoji kalba, Lietuvos surašymų duomenimis, yra rusų.
Po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) Valdo Adamkaus prezidentavimo metais Lietuva vykdė aktyvią užsienio politiką rytų kryptimi. Parama Sakartvelui, ypač per šios karą su Rusija 2008 m. sukūrė itin šiltus santykius tarp šalių ir tautų. Kartvelai atsidėkoja ne tik balsavimu Eurovizijoje, bet ir įamžindami savo draugus lietuvius - Tbilisyje yra Vilniaus skveras su "Stebuklo" plytelės kopija, pajūryje - naujai nutiestas Valdo Adamkaus bulvaras.
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Rytų Europoje
Gudija (Baltarusija)
Baltarusiją (Gudiją) su Lietuva sieja itin glaudūs istoriniai ryšiai. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė dar karaliaus Mindaugo laikais pradėjo plėstis į Gudiją ir paskui iki pat žlugimo (1795 m.) valdė visą dabartinės Gudijos žemę.
Lietuvos bajorų ir didikų šeimos dvarus turėjo ir dabartinės Lietuvos, ir Gudijos teritorijose. Ten buvo ir pilys, gynusios LDK nuo kryžiuočių, mongolų, rusų, švedų. Itin daug tokių tvirtovių bei rūmų išlikę kraštuose netoli nuo Vilniaus, apie 100 km spinduliu nuo Lietuvos sienos. Kelios jų neseniai atstatytos, kitų telikę romantiški griuvėsiai.
Žymiausias LDK paveldas Gudijoje: atstatyti Nesvyžiaus Radvilų rūmai ir Myro pilis (abu - UNESCO paveldo sąraše).
Atstatinėjami Sapiegų rūmai Ružanuose, Lydos Gedimino pilis. Alšėnų griuvėsiuose dar galima įžvelgti kambarius ir vidines sienas, o Krėvos ir Naugarduko pilys sunykusios labiau. Gardine būta dviejų pilių, kurios rekonstruotos į sovietinius pastatus ir naudojamos kitiems tikslams.
Daug regiono senų katalikiškų vienuolynų, bažnytėlių ir savo stiliumi į jas panašių cerkvių - irgi LDK palikimas. Kai kurios jų, tarp jų net ir Minsko katedra - Vilniaus baroko stiliaus.
Iki XIX a. valstiečiai šiaurės vakarų Baltarusijoje irgi kalbėjo lietuviškai, bet po carinio ir sovietinio rusinimo beliko tik kelios lietuviškos "salos".
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Gudijoje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys, rūmai ir dvarai Baltarusijoje
Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilys Baltarusijoje susikaupusios maždaug 100 km atstumu už dabartinių Lietuvos sienų, jos - vienas pagrindinių Gudijos turistinių objektų. Ilgą laiką jos niokotos ir apleistos, iš jų plytų statyti kaimų namai. Bet dabar Baltarusijoje madinga atkurti LDK laikų pastatus (deja, ne visiškai autentiškai).
LDK Baltarusijos istorikai laiko savo valstybingumo lopšiu. Tai lemia abejotinas istorijos interpretacijas, esą LDK buvo labiau baltarusiška nei lietuviška. Remiantis jomis net anglų k. muziejų eksponatų aprašuose vartojami baltarusiški Lietuvos kunigaikščių vardai, miestų ir net jų gatvių pavadinimai (pvz. "Sventayanskaya street in Vilnia"). Tikrovėje LDK valdančiosios šeimos buvo lietuvių kilmės (nors vėlesniais laikais daug jų kalbėjo lenkiškai), iki stačiatikių teisių sulyginimo su katalikais (1529) lietuviai turėjo ir papildomų privilegijų, o lietuviškai kalbantieji po Liublino unijos LDK sudarė gyventojų daugumą.
1991 m. gavusi nepriklausomybę Gudija net herbu buvo pasirinkusi lietuvišką Vytį - tik šiek tiek kitokią jo versiją, vien su raudona ir balta spalvomis. Būtent balta-raudona-balta tuomet buvo ir Gudijos vėliava (paremta LDK heraldinėmis spalvomis - o štai lietuviška trispalvė heraldikos ekspertų dažnai kritikuojama, nes nėra niekaip susijusi su LDK spalvomis). Šiuos simbolius iki šiol naudoja Gudijos opozicija, tačiau 1994 m. į valdžią atėjęs A. Lukašenka nusigręžė nuo LDK istorijos ir labiau kildina savo šalį iš sovietinės Baltarusijos (sugrąžino kiek modifikuotus Baltarusijos TSR simbolius).
LDK pilys ir rūmai prie Minsko-Brastos magistralės
Vykdami vienintele Gudijos magsitrale iš Minsko Brastos kryptimi pakeliui su nedideliais išsukimais galite pamatyti net keturias LDK pilis ar rūmus.
Žymiausia LDK pilis Baltarusijoje - į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Myro pilis (Мір), nes didžiulė ir ~1995 m. pilnai atstatyta. Dabar čia - muziejus. Pilis pradėta statyti didiko Jurgio Iljiničiaus XV pabaigoje - dar tada, kai mūrines pilis galėjo sau leisti turėti tik pats didžiausias elitas. Vėliau gotikiniai mūrai atiteko Radviloms, kurie juos pabaigė renesansiniu stiliumi.
Netoliese - irgi UNESCO pripažintas įtvirtintas Nesvyžiaus dvaras (Нясвіж) su parku. Jį 1582 m. pastatė Radvilos, konkuravę su Sapiegomis dėl įtakingiausios LDK giminės vardo. Dvaro rūmai renesansiniai, su aukštu bokštu, yra vienas puikiausių LDK dvarų kultūros simbolių. Jis neseniai rekonstruotas, bet rekonstrukcija kritikuota, nes dalis rūmų atstatyta neautentiškai, dalis - nugriauta ir perstatyta. Viduje esančiame muziejuje kambariai įrengti įvairiais stiliais (baroko, klasicizmo), yra komiuteriniai informacijos terminalai, dvarininkus vaidina aktoriai. O Nesvyžiaus miestelį Radvilos irgi iščiustijo - čia yra antroji pasaulyje barokinė bažnyčia (pirmoji pastatyta Romoje), o taip pat aukšta rotušė. Deja be šių dviejų pastatų nedaug kas teišliko.
Unikalia atmosfera pasižymi Naugardukas (Навагрудак). Iš kadaise didingos pilies (statyta XIV - XVI a., pradėta Vytauto Didžiojo) beliko kelių bokštų liekanos ant kalno. Pačiame miestelyje gausu senų bažnytėlių ir net medinė totorių mečetė.
Ružanuose (Ружаны) yra XVIII a. pabaigos klasicistinių Sapiegų rūmų griuvėsiai. Jų priekis su vartais į milžinišką kiemą atstatytas, o likusi dalis alsuoja buvusia gerokai apnykusia didybe.
Kosavoje (Косава, netoli Ružanų) stovi namelis, kuriame gimė Lenkijos-Lietuvos sukilimo vadas Tadas Kosciuška. Greta yra ir atstatomi rūmai, tačiau jie - vėlesnių nei LDK laikų (1831 m.).
LDK pilys ir rūmai Lietuvos pasienyje
Aptvarinė Gedimino pilis Lydoje (XIV a., Ліда) atstatyta, jos kieme vyksta renginiai. Viduramžiais čia gyveno ištremti Aukso ordos chanai, LDK sąjungininkai.
Dvi Gardino pilys (Гродна) - Senoji (statyta Vytauto) ir Naujoji (XVII a.) stūgso ant gretimų kalvų Nemuno pakrantėje. Jos perstatytos į sovietinius pastatus, interjerai sunaikinti (Senojoje pilyje veikia medžio dirbtuvės). Tarp pilių yra medinė Vytauto Didžiojo skulptūra, dovanota lietuvių (todėl vardas "Vytautas" ten įrašytas ir lietuviškai). Tai - viena iš vos kelių skulptūrų įžymiems LDK asmenims Baltarusijoje.
Vos ~50 km nuo Vilniaus, už Medininkų kontrolės punkto yra dar dviejų pilių griuvėsiai: Alšėnų (Гальшаны) ir Krėvos. Alšėnuose būta Sapiegų rezidencijos, belikę griuvėsiai, bet jie kelių aukštų, viduje matosi sienos tarp kambarių, nuolaužomis užpilti rūsiai. Čia stovint galima įsivaizduoti didingą praeitį.
Krėvoje (Крэва) ta praeitis dar didingesnė: juk būtent čia pasirašyta Krėvos unija, suteikusi Jogailai ir Lenkijos kraliaus titulą ir šimtmečiams pakreipusi Lietuvos ir Lenkijos istorijų eigą; galimas dalykas, kad būtent Krėvoje Jogaila nužudė Kęstutį. Bet šiandien Krėvoje yra tik tarpais išgriuvęs mūrinis aptvaras bei bokštų apačios.
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Gudijoje
Lietuvių gyvenamos žemės Baltarusijoje
Seniau didžiojoje dalyje tų žemių, kur gausu LDK pilių, ir gyveno lietuviai. Mat istoriškai lietuvių tauta bei kalba vyravo gerokai didesnėje teritorijoje nei šiandieninė Lietuvos Respublika. Tą galima nustatyti ir iš vietovardžių: daug jų yra lietuviški (tik dabar galūnės pakeistos slaviškomis: Trakeli, Lazdūny, Kiemeliški, Gulbiny, Kiškeliški... Nors yra ir nepakitusių, kaip Dainava), nemažai Baltarusijos pasienio kaimų pavadinimų turi tik lietuvių kalbai būdingą priesagą "išk".
Istorija lietuvybei šiuose kraštuose susiklostė nepalankiai: visų pirma juos labai palietė carinis lietuvių kalbos draudimas, nes jau ir taip netoli gyveno slavai, o Mažoji Lietuva buvo toli, tad susidūrę su persekiojimu dalis lietuvių suslavėjo. Lietuvių procentas Vilniaus gubernijoje (kuriai priklausė šios žemės ir nemaža dalis dabartinės Baltarusijos) sumažėjo nuo 35-40% XIX a. viduryje iki 17-20% ~1914 m. Po trumpo Lietuvos valdymo regioną užėmė lenkai (kaip Vilniaus krašto dalį), kurie taip pat diskriminavo lietuvius. O lemiamą smūgį lietuvybei sudavė sovietai: nepaisydami lietuvių daugumos jie nepriskyrė šių žemių Lietuvos TSR, uždarė visas lietuviškas mokyklas, persekiojo net už viešą kalbėjimą lietuviškai. Daug lietuvių tada išvyko į Lietuvą, kiti nutautėjo.
Išlikusios lietuviškos sritys yra kelios. Didžiausia jų - aplink Gervėčius (~14 kaimų, iš kurių 9 lietuviai sudaro absoliučią daugumą). Šiandien čia gyvena apie 1000 lietuvių, yra lietuvių centras ir Lietuvos valstybės lėšomis ~1993 m. pastatyta lietuviška mokykla (Rimdžiūnų k.). Su Lietuva labiau save sieja senoji karta, o patys jauniausi jau lietuviškai nekalba. Pasirinkimas ar leisti vaikus lietuviškon mokyklon susijęs ir su norima jų ateitimi - į mokyklą eina ir tie baltarusių vaikai, kurių tėvai norėtų jiems ateities turtingesnėje Lietuvoje. Netoli Gervėčių karšto, Mykoliškėse (Michailiški) pastatyta Astravo branduolinė elektrinė; jos statybininkai buvo atkelti iš Rusijos, nugriauti keli į Lietuvą emigravusiems žmonėms priklausę namai.
Įspūdingiausia Gervėčių krašte - neogotikinė 62 m aukščio Gervėčių bažnyčia (1903 m.). Savo mastais ir stiliumi ji - labai lietuviška, todėl yra didžiausia visoje Baltarusijoje (nors Gervėčiai - tik 600 gyv. kaimelis). Ant jos kabo ir lietuviški užrašai, šventoriuje gausu aukštų lietuviškų medinių kryžių.
Kitos iki Sovietų okupacijos dar buvusios lietuvių gyvenamos teritorijos - aplink Varanavą, Pelesą, Apsą, Lazdūnus - jau gerokai apnykusios.
Pelesoje tebėra Lietuvos lėšomis išlaikoma lietuviška mokykla. Prie Pelesos Šv. Lino bažnyčios 2010 m. pastatytas medinis paminklas Vytautui Didžiajam (aut. Algimantas Sakalauskas).
Net ir tie seniau lietuviški regionai, kuriuose lietuvių kalba nunykusi, smarkiai skiriasi nuo likusios Baltarusijos bei yra artimesni Lietuvai. Žmonės čia - katalikai (kitur - stačiatikiai), kitokios ir jų tradicijos.
Be tradicinių bendruomenių XIX a. carinės okupacijos metu susikūrė naujos net rytų Baltarusijoje (aplink Malkavą) - ten gyventi kėlėsi lietuvių valstiečiai. Deja, šias Baltarusijos lietuvių bendruomenes visiškai sunaikino sovietų tremtys ir rusinimas.
Lenkija
Su Lenkija šimtmečius buvo susietas Lietuvos ir lietuvių likimas.
Lenkija - viena šalių, kuriose su Lietuva ir jos istorija susijusių dalykų daugiausia. Juk 1569-1795 Lenkija-Lietuva buvo viena šalis, ir svarbūs Lietuvai sprendimai būdavo priimami Lenkijoje. Sostinė, kur vydavo ir Lietuvos seimelių atstovai bajorai, tada buvo Krokuva; jos Vavelio pilyje palaidoti ir Lietuvos valdovai.
Lenkijoje yra ir vietų, kur lietuviai tebesudaro gyventojų daugumą (Punsko, Seinų apylinkės). Tai turbūt vieninteliai kraštai užsienyje, kur gali jaustis tarsi Lietuvoje. Čia - lietuviški muziejai, užrašai, mišios ir mokyklos. Patriotizmas, atrodo, dar didesnis nei Lietuvoje, pastatų dekore daugybė Gedimino stulpų.
Per Lenkiją ėjo ir tolimesnių vakariečių pries Lietuvą nukreiptos pajėgos. Šiaurės Lenkijoje (Marienburgo pilyje) bazavosi Kryžiuočių ordinas, čia vyko ir Žalgirio mūšis. Čionai žuvo ir Darius ir Girėnas, kuriems teko šias žemies perskristi artėjant prie Lietuvos po tada dar sėkmingu atrodžiusio transatlantinio skrydžio.
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Lenkijoje
Krokuva: Lenkijos-Lietuvos valstybės širdis
Nuo 1569 iki 1795 m. Lietuva ir Lenkija sudarė bendrą valstybę - Abiejų Tautų Respubliką. Bendradarbiavimas prasidėjo dar seniau - 1385 m. Krėvos unija, kai lietuvis Jogaila karūnuotas Lenkijos karaliumi. Jo palikuonys vadinami Jogailaičiais ir anuomet tai buvo svarbi dinastija, konkuravusi dėl įtakos su Habsburgais. Daug Jogailaičių palaidota Krokuvoje - ano meto Lenkijos, vėliau Abiejų Tautų Respublikos sostinėje.
Pagrindinis valdovų panteonas ten - Vavelio katedra, Krokuvos valdovų rūmų dalis. Puošniame baldakimu dengtame ir karališkais simboliais puoštame raudono marmuro kape ten ilsisi Jogaila. Dauguma valdovų palaidoti požemiuose. Šv. Kryžiaus koplyčioje yra Kazimiero Jogailaičio (1440-1491) kapas. Žygimantų koplyčioje palaidoti Žygimantas Senasis (1506-1548) ir Žygimantas Augustas (1548-1572). Mariackos koplyčioje yra Stepono Batoro kapas. Vazų koplyčioje palaidoti Vazų dinastijos karaliai (švedų kilmės, įsivyravo, kai išmirė jogailaičiai). Yra ir karalių Jono Sobieskio, Mykolo Kaributo Vyšnioveckio, Stanislovo Leščinskio, Augusto Sakso palaikai. Vavelyje palaidoti ir poetas Adomas Mickevičius, 1794 m. sukilimo vadas Tadas Kosciuška.
Stanislovo Augusto Poniatovskio - paskutinio karaliaus - Vavelyje yra tik kenotafas. Pradžioje jis buvo palaidotas Sankt Peterburge (nes Lenkiją ir Lietuvą jau buvo pilnai okupavusi Rusijos Imperija), 1930 m. sovietai pasiūlė lenkams palaikus atsiimti. Bet lenkai karalių Poniatovskį vertino prieštaringai: juk jam valdant žlugo valstybė, todėl jis 1938 m. ir perkeltas ne į Vavelį, o slapta netoli Bresto, vėliau palaikai buvo dingę ir tik po komunizmo žlugimo perkelti į Varšuvą, Šv. Jono katedrą.
Krokuvos universitetas pavadintas Jogailos garbei.
Varšuva: Lenkijos-Lietuvos sostinė
Varšuva tapo Lenkijos-Lietuvos sostine 1596 m. Zigmantas Vaza ją čionai atkėlė iš Krokuvos, nes Varšuva - pusiaukelė tarp Krokuvos ir Vilniaus (iš tikro nuo jos 450 km iki Vilniaus ir tik 300 km iki Krokuvos, bet tai, turbūt, atspindėjo ir didesnę lenkų įtaką Abiejų Tautų Respublikoje).
Per likusius du Lenkijos-Lietuvos gyvavimo šimtmečius Varšuvoje atsirado nemažai vietų, liudijančių bendrą preitį su Lietuva.
Bene svarbiausia - Karalių rūmai (sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą, bet pokariu atstatyti), kuriuose gyveno abiejų šalių valdovo šeima. Kaip žinia, Lenkijos-Lietuvos valdovai anais laikais turėjo mažai įtakos, o šalį realiai valdė bajorų Seimas - tačiau jis irgi rinkdavosi tuose rūmuose, didžiojoje salėje. Būtent joje buvo paskelbta antroji pasaulyje Konstitucija (1791 m. gegužės 3 d.). Palei salės lubas yra Lenkijos ir Lietuvos herbai (Vytis), be to, visų vaivadijų herbai, iš kurių trys (Žemaičių seniūnija, Vilniaus vaivadija, Trakų vaivadija) buvo dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jas simbolizuoja Žemaitijos meška, Vilniaus vaivadijos herbas susidėjęs iš Vyčio kairėje ir dar dviejų simbolių dešinėje, bei tiesiog Vytis, atspindintis Trakus (mat Trakų vaivadija savo herbo neturėjo, tad naudojo Lietuvos herbą). Rūmų muziejuje yra ir Lietuvos žemėlapių.
Šv. Jono katedroje palaidotas paskutinis Lenkijos-Lietuvos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, ten yra ir atminimo lentos Vilniaus universitetui, Lietuvos lenkams. Be to, amžino poilsio ten atgulė ir pirmasis tarpukario Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius (Gabriel Narutowicz), gimęs Telšiuose, aplenkėjusių lietuvių bajorų šeimoje. Jo šeima atspindėjo galutinį lenkų-lietuvių nacijos skilimą - mat jo brolis, Stanislovas Narutavičius, buvo vienas iš dvidešimties 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų. Tą skilimą sekė Vilniaus krašto okupacija, kurios metu visa rytinė Lietuva vėl valdyta iš Varšuvos (1920-1939). Kai kurios tą metą primenančios Varšuvos atminimo lentos ir šiandien gali pasirodyti kontraversiškos.
Varšuvos gatvių pavadinimai, atminimo lentos pažymi ir daug Lenkijos-Lietuvos valstybės žmonių, kuriuos Lietuvoje esame įpratę vadinti lietuviškesniais vardais, bet jie svarbūs ir Lenkijos istorijai bei turi lenkiškus savo vardų atitikmenis, pavyzdžiui Emilija Pliaterytė (Emilii Plater) ir t.t.
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Varšuvą ir jos lankytinas vietas.
Šiaurės Lenkija: senieji Vokietijos rytai
Didžioji šiaurinės Lenkijos dalis šimtmečius pries Antrąjį pasaulinį karą buvo vokiška.
XIII-XV a. pagoniška Lietuva kone be perstojo kovėsi su vokišku Kryžiuočių ordinu, siekusiu ją jėga apkrikštyti. Ordino štabas buvo Marienburgo (Malborko) pilis. Šiandien pilis atstatyta, galima geriau įsivaizduoti, kaip gryveno riteriai.
Didžiausias mūšis prieš Kryžiuočius buvo Žalgirio, dar vadinamas Griunvaldo (lenkų) ar Tanenbergo (vokiečių) vardais. Šio vieno didžiausių Viduramžių Europos mūšių laukas dabar populiari turistinė vieta, aplink pardavinėjami viduramžiški suvenyrai, stovi gigantomaniškas paminklas. Čia jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė įveikė kryžiuočius. Žalgiris svarbus abiems tautoms, Lietuvoje taip vadinamos gatvės, sporto komandos.
1933 m. Šiaurės Lenkijoje, Soldino miške prie Myslibužo, sudužo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvas "Lituanica", sėkmingai kirtęs Atlantą iš Niujorko skrisdamas į Kauną. Dar 1936 m. žūties vietoje atidengtas paminklas lietuvių lakūnams (du paguldyti sujungti kryžiai). Tada čia buvo Vokietija, tad pirminis užrašas - lietuviškas, vokiškas ir angliškas; po Antrojo pasaulinio karo žemes perdavus lenkams pridėta ir lenkiška lentelė. Paminklą nemokamai projektavo V. Landsbergis-Žemkalnis, tada tai buvo visos tautos tragedija ir reikalas, užsienio lietuviai visuomet susirinkdavo per žūties metines. Šiandien S. Dariaus lavono radimvietėje dar yra koplytstulpis, greta - memorialinė klėtelė. Įdomu, kad paminklas iškilo ir išliko nepaisant istorijos audrų: pastatytas jis Vokietiją valdant naciams, tais pačiais metais, kai lietuvių sportininkai dėl Klaipėdos reikalų negalėjo dalyvauti Berlyno olimpiadoje; nenugriovė jo ir komunistinė Lenkija.
Gdansko-Gdynės-Sopoto trimiestis garsėja ir savo supermoderniais muziejais ir kiekvienas jų susijęs su Lietuva. Solidarumo muziejuje sąsajų daugiausia: jis pasakoja apie tai, kaip Gdansko laivų statyklose gimė "Solidarumo" judėjimas sunaikinęs Lenkijoje komunizmą, bet kartu - ir apie komunizmą bei jo žlugimą apskritai. Yra Lietuvos stendas, kur pasakojama apie sausio įvykius, partizanus ir kita, o ir šiaip daug kas bendra Lenkijai ir Lietuvai. Antrojo pasaulinio karo muziejuje Lietuva irgi minima, deja, paviršutiniškai ir dažniausiai neigiamai: iš konteksto ištraukti visokie antilietuviški faktai. Pvz. neva Lietuva kartu su TSRS ir Vokietija okupavo Lenkiją (nes atsiėmė Vilniaus kraštą - bet nė žodžiu neužsimenama apie tarpukario konfliktą dėl jo), o pati pirmoji frazė apie Lietuvos pokario partizanus - "kai kurie jų buvo nacių kolaborantai"... Lenkų emigracijos muziejus svarbus tuo, kad apie 60% tų pačių faktų tinka ir lietuviams (jie emigravo tomis pat kryptimis), o taip pat pasakojama ir apie žymių žmonių, laikomų tiek lenkais, tiek lietuviais (Mickevičiaus ir kt.) emigraciją, yra ir simboliškai įrašyta lietuviška malda bei kita.
Į rytus nuo Gdansko yra Štuthofo koncentracijos stovykla, kurioje naciai kalino daug žymių naciams neįtikusių lietuvių (Balį Sruogą, Joną Noreiką ir kt.). Priešingai įvairioms kitoms koncentracijos stovykloms, Štuthofe žydai nesudarė daugumos kalinių, čia kalinti daugiausiai kitų nacių okupuotų tautų atstovai. Viduje įrengtas muziejus, galima pajusti siaubingą to laikotarpio dvasią.
Seinų ir Punsko kraštas: Lenkijos Lietuva
Lenkijos šiaurės rytuose esantis Punsko regionas - unikalus pasaulyje. Tai liko vienintelė vieta už Lietuvos ribų, kur lietuviai tebesudaro daugumą (~80%). Lietuvybė jaučiasi net smarkiau, nei Lietuvoje: ant tvorų, net ant sukiužusios degalinės sienos kabo Gedimino stulpai. Daug lietuviškų ar dvikalbių iškabų (prieš kiekvieną miestelį). Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, tokie užrašai mažumų dominuojamuose regionuose - teisėti. Lietuvoje rašyta, kad lietuviškus užrašus uždažė vandalai, bet lankant kraštą (2013 m.) suniokotų iškabų neteko matyti.
Lietuviško krašto centras - Punskas (~1200 gyv.). Jo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios šventoriuje - paminklas Lietuvos partizanams. Mišios kasdien vyksta tik lietuviškai ir tik sekmadieniais vienerios iš trijų - lenkiškos. Bažnyčios vidus - kiek lenkiškesnis, auksuotos šventųjų statulos. Greta - lietuviškas muziejus. Jų yra du: Juozo Vainos etnografinis, Punsko istorijos. Veikia Kovo 11 d. lietuivškų mokyklų kompleksas, prie kurio 2000 m. pastatytas 5,1 mkoplytstulpis mokyklos Punske 400 metų jubiliejui (autorius Algimantas Sakalauskas, metalinį kryžių viršuje nukalė kalvis Romas Karpavičius).
Didžiausia nauja Punsko krašto pažiba - Prūsų-Jotvingių gyvenvietė Ožkiniuose (2 km į pietus nuo Punsko). Čia pastatyta medinė pilaitė apsupta vandens griovio, kaimelis, gynybos bokštai (dabar su mediniais staleliais ir kėdėmis poilsiui), aukurai, akmenys su mistiškom runom, baltų valdovų šlovės alėja. Visa tai - Punsko lietuvio verslininko, save vadinančio ir jotvingiu-prūsu, kūrinys, kurio nuolatinei statybai šis pašventė laisvalaikį nuo pat 2001 m. Kaimas nėra autentiškas, bet labai skoningas, susiliejantis su mišku, pievomis. Vieta tokia, kad kone niekur nesimato elektros stulpų, daugiabučių, fermų ar kitų šiuolaikinio pasaulio dalykų. Gali jaustis beveik kaip praeityje - ekskursijas čia veža ir lenkai, ir lietuviai, vietą savo apeigoms pasirinko net neopagonys (Romuva).
Dar vienas "muziejus po atviru dangumi" (skansenas) yra nuo Punsko Seinų link - čia atkelta XIX a. penkių pastatų sodyba su ekspozicijomis, pastatyta klėtelė ir karčiama, vyksta kasmetinis klojimo teatrų festivalis. Ant kalvelės greta - paminklas Žalgirio mūšiui (medinis kardas). Už pastatų įrengtas naujas parkas: medžio formos labirintas, vedantis prie parašyto "Eglės, žalčių karalienės" pasakojimo trimis kalbomis (lietuvių, lenkų, baltarusių), kalva su "dviejų meistrų" (muzikos ir kalbos) palapinėmis.
Kitos įdomybės aplink Punską yra akmuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1990 m. (Kampuočiuose), paminklas knygnešiui P. Matulevičiui (1956 m., Kreivėnuose), 1930 m. paminklas Vytautui Didžiajam (Burbiškuose). Daug akmeninių kryžių su lietuviškais užrašais.
Didžiausias apylinkių miestas - Seinai (6000 gyv.). Tai - senas vyskupijos centras, kurio širdis - 1632 m. Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jurgio ir Šv. Jackaus bažnyčia. Greta jos - pilį primenanti kunigų seminarija (buvęs vienuolynas). Kadaise Seinai buvo lietuviškas miestelis - seminarijos steigėjai skundėsi, kad Seinuose ir aplink žmonės lenkiškai nemoka. Seinai tautinio atgimimo (XIX a.) metu buvo svarbus lietuvybės centras, čia nuo 1906 m. leistas "Šaltinio" laikraštis, Seinų vyskupu nuo 1897 m. buvo Antanas Baranauskas (jam priešais katedrą 1999 m. Lietuva pastatė paminklą, po bažnyčia jis ir palaidotas), seminarijoje mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Kudirka. 1829 m. iš 25 klierikų 21 buvo lietuvis. Vyko lietuviškos spaudos platinimas.
Seinų (o ir Punsko) likimą galutinai nusprendė 1919-1920 metai. Ir Lietuva, ir Lenkija tada buvo tapusios nepriklausomomis ir dalinosi buvusios Lenkijos-Lietuvos valstybės žemes. Tais metais Seinų valdytojas keitėsi daug kartų, bet 1920 m. lietuviai priversti iš ten trauktis, seminarijos klierikai išvaryti (vėliau lenkai užėmė ir Vilnių). Ano meto įvykių atgarsių pilnos Berznyko kapinės į rytus nuo Seinų. Čia 1920 m. mūšyje žuvusiems kariams Lietuva pastatė paminklą su užrašu "Žuvusiems už tėvynės laisvę". Kai kurie lenkai tokiam užrašui nepritarė - esą lietuviai žuvo puldami Lenkiją. Vietos klebono iniciatyva lietuvių kapus užgožė didžiulis "Panerių kryžius" "lietuvių Vilniuje išžudytiems lenkų civiliams" (nors Berznyke nė vienas toks nėra palaidotas). Iš kitos pusės atsirado paminklas su lenkų užimtų miestų sąrašu tarp kurių - Druskininkai. Maža to už kapinių tvoros pastatytas "alternatyvus" "paminklas lietuvių kariams" - kryžius su įrašu, kad lietuviai padėjo rusams pulti Lenkiją (būtent prie šio paminklo dabar ir deda gėles oficialūs lenkų asmenys). Visi šie įvykiai sukėlė diplomatinį skandalą ir Lenkijos lietuvių raštą Vatikano nuncijui.
Tikrieji ano meto įvykiai buvo tokie: "lietuvis" ar "lenkas" buvo ne ką mažiau politinio apsisprendimo, nei etninė kategorija, nes daug Vilnijos žmonių geriau kalbėjo lenkiškai, nors buvo kilę iš lietuvių. Lietuva tokius žmones traktavo kaip lietuvius, Lenkija - kaip lenkus (kai kada ir visus lietuvius laikė lenkų "gentimi"). Tarp šalių kilo karas, o dėl jo padarinių iki šiol tarp kai kurių lietuvių ir lenkų yra abipusė neapykanta. Ji buvo prasiveržusi ir per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet pasitaikė ir lenkų, žudžiusių lietuvių civilius, ir lietuvių, žudžiusių lenkų civilius - tiesa, Berznykų kryžius atmena tik pastaruosius. Kadangi Lenkijos-Lietuvos karo dalis sutapo laike su Lenkijos-Rusijos karu, lietuvių kariai kryžiaus įraše kaltinami ir pagalba rusams.
Dabar lietuvių Seinuose liko ~17% ir lietuviškų užrašų beveik nesimato, bet tai svarbus lietuvybės centras. Katedroje laikomos ir lietuviškos mišios, netoli jos yra Lietuvos konsulatas, lietuviška "Žiburio" mokykla (2005 m.), kultūros centras Lietuvių namai (1999 m.), dvisavaitraštis "Aušra".
Punsko ir Seinų gretimi kraštai sudaro tik mažą dalį Palenkės Vaivadijos. Ši 1 200 000 gyventojų turinti teritorija kartu su sostine Balstoge (lenk. Bialystok) iki Liublino unijos (1569 m.) priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Ir žodis "Palenkė" reišia, kad tai - Lietuvos žemė greta Lenkijos. Vaivadija įkurta 1999 m., bet jai parinktas istoriją atspindintis herbas: Lenkijos Baltasis erelis ir Lietuvos Vytis viename skyde. Vytis naudojamas ir pačios Balstogės, Bransko, Sedicos, Pulavų miestų, Palenkės Bialos, Semiatičės, Pulavų apskričių herbuose.
Rusijos didmiesčiai: Maskva, Sankt Peterburgas ir kiti
Rusijos didmiesčiuose nemažai su Lietuva susijusių vietų. Dauguma tokių sąsajų atsirado Sovietų Sąjungos laikais, kuomet šie didmiesčiai plėtėsi, juos ir Lietuvą valdė ta pati valdžia.
Maskva ir Sant Peterburgas - sovietinės ir carinės imperijų sostinės - vis dar turi daug vietų, primenančių, kad Lietuva 170 metų valdyta iš čia. Tai - pastatai, muziejų eksponatai, paminklai ir istorinių protestų vietos.
Sovietinės su Lietuva susijusios vietos Rusijoje
Priešingai Sibirui, kur 1941-1953 m. masiškai tremti lietuviai, Maskva ir Sankt Peterburgas Sovietų Sąjungoje buvo prestižinės vietos. Ten gyventi, Maskvos universitete studijuoti galėjo ne kiekvienas; ten buvo mažesni deficitai, didingesnė architektūra. Kai kuriems lietuviams, dažniausiai kolaboravusiems su okupaciniu režimu, pasisekė ten įsitvirtinti. Dar dešimtys tūkstančių lietuvių po 1953 m. iškelti į kitus Rusijos miestus. Tai jau buvo savanoriški ar pusiau savanoriški perkėlimai: naujoje vietoje perkeltiesiems būdavo skiriama vieta gyventi (priešingai nei Sibiro tremtiniams), nebuvo prievartinio darbo. Tokiu būdu lietuvių bendruomenės susiformavo daugybėje Rusijos miestų. Dauguma jų liko anoniminės, prasimaišiusios su kitomis - vaikus teko leisti į rusiškas mokyklas. Ir jų statytų pastatų niekaip neatskirsi nuo kitataučių - bet kokie lietuvybę pažymintys paminklai buvo draudžiami.
Maskvoje esanti Lietuvos ambasada (Borisoglebskiy pereulok) savaip istorinė. Ji statyta kaip Lietuvos TSR atstovybė. Ten audiencijos į Maskvą vykdavo Lietuvos gamyklų ir kitų įstaigų atstovai. Todėl ambasada iki šiol turi daugiaaukštį pastatą - viešbutį, kuriame šie "socialistiniai delegatai" apsistodavo.
Lietuvos TSR turėjo ir savo paviljoną Liaudies ūkio parodoje (metro stotelė "Vystavočnij Centr"). Ši paroda veikė nuo 1935 m., bet Lietuva tada dar nebuvo okupuota, tad paviljonas pastatytas 1954 m., parodą vėl atidarius po karo. Paviljonus čia turėjo, savo žemės ūkį ir pramonę eksponavo visos TSR. Lietuvos pavilionas, kaip ir kiti, privalomo stalininio stiliaus, bet jį leista projektuoti lietuviams (A. Kumpis, J. Lukošaitis, K. Šešelgis) ir, priešingai "internacionalizuotoms" erdvėms kitur, čia yra tautinių elementų. Trispalvės ir kiti patriotiniai simboliai drausti, tad lietuvybę pabrėžia liaudiški raštai, barokinės formos. 1964 m. paroda baigta. Paviljonas dabar naudojamas chemijos ekspozicijai, nuo stogo nukeltos komunistinės skulptūros.
Minėtame parodų centre pastatytas ir "Tautų draugystės fontanas", kuriame kiekviena iš šešiolikos tautų, kurioms buvo skirtos tarybų socialistinės respublikos, yra simbolizuojama atskiros skulptūros. Lietuvą atspindi mergina. "Tautų draugystė", neva egzistavusi Sovietų Sąjungoje, buvo populiari tema propagandoje, anuomečiai plakatai net skelbė: "Stalinas - tautų draugystės vėliava".
Siekiant parodyti, kad Lietuva yra socialistinio pasaulio dalis, nemažai gatvių ir kitų vietų naujuose sovietiniuose miestų rajonuose buvo pavadintos Lietuvos (Litovskij / Litovskaja) ir pan. pavadinimais, kurie išlikę.
O patys lietuviai visaip stengėsi atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuva - okupuota. 1990 m. Maskvos Revoliucijos aikštėje protestuodamas prieš blokadą Lietuvai susidegino Stanislovas Žemaitis - aišku, ši ir kitos protestų vietos niekaip nepažymėtos. Išskyrus Rembranto "Danajės" paveikslą Sankt Peterburgo Ermitaže, kurį protesto vardan lietuvis Bronius Maigys 1985 m. apliejo sieros rūgštimi - bet po juo parašyta, jog užpuolikas buvo "psichinis ligonis" (anuomet tokiais laikyti visi nepatenkintieji TSRS). Ermitažą išpuoliui pasirinko kaip Rusijos galios simbolį.
Lietuva caro muziejuose ir aukštojoje kultūroje
Rusijos didmiesčių muziejuose yra su Lietuva susijusių gražių dalykų - tačiau Lietuva dažnai rodoma kaip Rusijos dalis. Sankt Peterburgo Rusijos etnografijos muziejuje (4/1, Inženernaja Ulica) greta Sibiro ar Pavolgio tautų yra ir lietuviai bei kitos Rusijos Imperijos kadaise valdytos tautos. Maskvoje Rusų muziejuje (17 Nevsky Prospekt) eksponuojami ir M. K. Čiurlionio paveikslai. Viso to šaknys - net ne sovietmetis, o Rusijos Imperija, kuri valdė Lietuvą 1795-1915 m., ir kurios metu į Rytų Europą atėjo muziejininkystė (šie muziejai įsteigti ~1900 m.).
Anais caro laikais Lietuvą rusų valdžia paliko žemės ūkio kraštu, tad mokslų ar geresnių darbų siekti tekdavo vykti į užsienį. Nemažai ano meto lietuvių išsimokslindavo sostinėje Sankt Peterburge - paskui (po 1918 m.) dauguma jų grįžo kurti savo Tėvynės. Iki 1918 m. ten kūrė ir lietuvių menininkai, dirbo mokslininkai. Net paskutinis Sankt Peterburgo katalikų vyskupas prieš spalio revoliuciją buvo lietuvis Teofilis Matulionis. Beje, Sankt Peterburgo filologijos universitete ir šiandien yra Baltistikos skyrius.
1897 m. gyventojų surašymas parodė, kad Rusijoje yra 300 000 migrantų iš Lietuvos, bet dauguma jų buvo žydai. Beveik visi Lietuvos žydai buvo amatininkai/verslininkai neprisirišę prie žemės (kitaip nei lietuviai valstiečiai), vienodai svetima jiems buvo ir lietuvių, ir rusų kultūra, o Rusijos miestai traukė savo ekonominėmis galimybėmis. Anuomet emigravę Lietuvos žydai iškart įsiliejo į Rusijos žydus ir ryšio su Lietuva nekūrė.
Žinant pastarųjų šimtmečių istoriją gali būti sunku patikėti, bet dar seniau carinė Rusija buvo mažesnė už Lietuvą. Vieno pretendentų į Rusijos sostą Dmitrijaus kvietimu lietuvių ir lenkų armijos buvo užėmusios šalies sostinę Maskvą 1612 m. Maskvos atsiėmimo proga rusai pastatė Raudonojoje aikštėje Kazanės katedrą (pastatyta 1625 m., sovietai nugriovė 1936 m., atstatyta 1992 m.). Priešais Šv. Vasilijaus katedrą stovi 1918 m. statula Kuzmai Mininui ir Dmitrijui Požarskiui, kurie galiausiai nugalėjo Lenkijos-Lietuvos pajėgas - tai vienintelė statula visoje Raudonojoje aikštėje.
Naujos lietuviškos vietos Rusijos didmiesčiuose
Maskvoje 1992 m. įsteigta lietuviška J. Baltrušaičio mokykla (Gospitalnij per. 3). Tai žingsnis į priekį nuo sovietinio rusinimo, bet, priešingai Lietuvos rusų mokykloms, Maskvos lietuvių mokykloje visos pamokos vyksta oficialia kalba (rusų), tiesiog, kad dėstoma ir lietuvių kalba, kaip papildomas dalykas (šias pamokas finansuoja Lietuva). Pastatas statytas 2005 m. bet lietuviškų detalių čia nėra; J. Baltrušaitis buvo tarpukario Lietuvos ambasadorius Rusijoje.
Šiandien Sankt Peterburge gyvena ~3500 lietuvių, yra lietuvių namai (tiksliau - butas), Seminarijos bažnyčioje (Krasnoarmeiskaja 11) laikomos lietuviškos mišios. Maskvoje gyvena ~2000 lietuvių. Lietuvių bendruomenės taip pat veikia Murmanske, Smolenske, Vladivostoke, Samaroje, Omske, Tomske, Medvežegorske.
Latvija
Latvijoje lietuvių yra 30 000. Lietuvos pasienyje driekiasi ištisi lietuviški kaimai bei miesteliai. O praeityje Latvija ne kartą tapo prieglobsčiu lietuvybės puoselėtojams, intelgentijai bei grįžusiems tremtiniams. Lietuviai sudaro 1,5% Latvijos gyventojų ir tai - didžiausias procentas tarp visų užsienio šalių.
XIX a., kuomet ir Lietuvą, ir Latviją valdė carinė Rusija, jokių muitinių tarp šalių nebuvo. Carinė politika buvo tokia: Latvija vystyta kaip svarbus pramonės centras, o Lietuva buvo žemės ūkiui pašvęstas pasienio kraštas, kur net vietinė lietuvių kalba uždrausta. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Rygoje buvo panašiai gyventojų, kaip šiandien Vilniuje - per 500 000, gausu fabrikų, svarbus uostas, dideli daugiabučiai. Ryga buvo vienas iš penkių didžiausių Rusijos Imperijos miestų, pagal kitus šaltinius - trečias (po Maskvos ir Petrapilio). Visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose kartu paėmus tada žmonių gyveno mažiau nei vienoje Rygoje...
Tad lietuviams, nenorintiems būti valstiečiais, lengviausiai pasiekiama išeitis buvo Latvija, kur 1914 m. buvo net 100 000 lietuvių (daugiau nei šiandien Anglijoje). Net 35 000 jų triūsė Rygoje - tiesą pasakius Rygoje tada gyveno daugiau lietuvių (skaičiumi) nei bet kuriame Lietuvos mieste (Didžiosios Lietuvos miestuose dar buvo gausios lenkų, žydų, o Mažojoje Lietuvoje - vokiečių bendruomenės).
Lietuvai ir Latvijai 1918 m. atgimus daug Latvijos lietuvių grįžo. Ne vienas tarpukario Lietuvos elito veikėjas, ministras ar prezidentas buvo išsilavinęs Latvijoje, ypač Liepojos gimnazijoje (prieškariu Liepojoje lietuviai sudarė ~25% gyventojų, iš viso 17 500): A. Smetona, A. Stulginskis, J. Tūbelis, J. Biliūnas ir kiti; ten mokytojavo J. Jablonskis. Buvusiame gimnazijos pastate (Krišjāņa Valdemāra 4) dabar Liepojos universitetas.
Populiari buvo ir Mintaujos (Jelgavos) gimnazija (Akadēmijas iela 10) - seniausia Latvijos nepradinė mokykla. Įspūdingi jos 1775 m. klasicistiniai rūmai po Antrojo pasaulinio karo atstatyti kaip istorijos ir meno muziejus. Čia mokėsi premjerai E. Galvanauskas ir M. Sleževičius, politikė G. Petkevičaitė ir prezidentas A. Smetona, kuriam kabo atminimo lenta.
Prieškario Latvijos gimnazijos buvo vokiškos. Tarpukariu būta ir 11 lietuviškų mokyklų (dėl jų Lietuva ir Latvija net buvo pasirašiusios konvenciją), kurios paskui sovietų uždarytos. Šiandien Rygoje vėl veikia lietuvių mokykla (Prūšu iela 42A) - tiesa, nauja, įkurta 1995 m. Tai ne kokia nors šeštadieninė mokyklėlė, o rimta vidurinė mokykla, kur mokoma visų dalykų nuo 1 iki 12 klasės. Lietuvių kalba, Lietuvos istorija, kultūra ir geografija čia privalomos pamokos, bet dėl jos prestižo mokyklą lanko ir latviukai, rusiukai (lietuviai sudaro tik pusę iš 400 moksleivių).
Neišnyko ir tradicija į Latviją vykti studijuoti. Populiarios angliškos studijos SSE Riga (Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje, Strēlnieku iela 4a) - čia lietuviai sudaro net 20% studentų.
Šiandien Rygoje gyvena ~6000 lietuvių (~1%), ~2000 Liepojoje (~2,5%), ~1000 Daugpilyje (~1%), ~800 Jelgavoje (~2%), ~500 Jūrmaloje (~1%).
Latvijoje, Lietuvos pasienyje, yra šimtmečius atlaikiusių lietuviškų kaimų. Kai nebuvo sienų nebuvo ir aiškios lietuvių-latvių ribos ir daugely regiono miestelių kalbėta abiem kalbom. Todėl dėl tikslaus sienos nustatymo 1918 - 1922 m. tarp Lietuvos ir Latvijos net buvo konfliktas. Priešingai nei ginčai su Lenkija, Rusija ir Vokietija jis išspręstas taikiai arbitro Dž. Simpsono (jo garbei Palangoje, kurią jis priskyrė Lietuvai, iki šiol yra pavadinta gatvė). Aknysta, Alūkšta ir kiti miesteliai buvo lietuviški (net priklausė Žemaičių vyskupijai), bet liko Latvijos pusėje. Ginčytasi net dėl Liepojos, Daugpilio miestų, ~10%-20% lietuvių buvo ir Bauskėje.
Nepaisant nesutarimų lietuviai padėjo latviams jų kovoje dėl nepriklausomybės nuo Rusijos (1919-1920 m.). Lietuvos pajėgos, stumdamos atgal komunistus, buvo pasiekusios Daugpilio priemiesčius; ten Červonkos kaime pastatytas paminklas Lietuvos savanoriams. Jis 9 m aukščio su užrašu "Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome, gindami Tėvynę", greta 31 kryželis; vienas čia palaidotų kareivių tarpukariu buvo perlaidotas į Kauną kaip Nežinomas kareivis; sovietai jį iš ten iškasė, tačiau Červonkos paminklo nenugriovė. Po nepriklausomybės netoliese pastatytas ir kryžius lietuvių ir latvių partizanams.
Latviai, savo ruožtu, rėmė lietuvą 1991 m. sausio 13 d. Rygos barikadų muziejuje galima pamatyti latvių protestuotojų plakatus, nukreiptus prieš rusų veiksmus Lietuvoje.
Taip pat Rygos senamiestyje šaligatvyje įmontuota plytelė atmenanti Baltijos kelią.
Latviai - vieninteliai lietuvių kaimynai, su kuriais niekad neteko kariauti. Tačiau dabartinėje Latvijoje 1237-1561 m. bazavosi Lietuvai priešiškas Livonijos ordinas. Išlikusios jo pilys Cėsiuose, Bauskėje, Ventspilyje, Siguldoje ir kitur.
Nukariautas ordinas tapo LDK vasalu Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste. Jos valdovai pasistatė dydžiu Baltijos šalyse analogų neturinčius rūmus: Jelgavos pilis ir Rundalės pilis (pirmieji apnykę, antrųjų išlikęs ir interjeras, parkas).
Užėmusi Latviją Lietuva ją gynė nuo kitų didvalstybių: Rusijos, Švedijos. Galiausiai (1795 m.) visą Latviją užėmė Rusija, bet iki tol gintis lietuviams sekėsi geriau: 1605 m. laimėtas didžiulis Salaspilio mūšis prieš švedus. Jo vietą dabar žymi akmuo.
Tačiau didžiausia lietuvių įtaka buvo Latgaloje (rytų Latvijoje), kurioje iš Vilniaus veikę vienuoliški ordinai XVI-XVII a. sėkmingai grąžino katalikų tikėjimą (likusi Latvija liko liuteroniška). Jie vietos miestelius užstatė Vilniaus baroko stiliaus bažnyčiomis - tokių yra Bėrzgalėje (Šv. Onos, 1770), Pasienėje (Šv. Kryžiaus, greta - dominikonų vienuolynas), Vilianuose (Šv. arkangelo Mykolo, 1777, greta - bernardinų vienuolynas).
Ir garsiausias Latgalos bei visos Latvijos piligrimystės centras - Agluona - turi daug ką lietuviško: tenykštė Vilniaus baroko stiliaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia garsėja stebuklingu Dievo motinos paveikslu, nutapytu pagal Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Greta jos - dominikonų vienuolynas. Beje, laikoma, kad būtent Agluonoje 1263 m. Treniota nužudė Mindaugą ir jo sūnus, tad 2015 m. ten pastatytas paminklas Mindaugui ir jo žmonai Mortai.
Latgaloje tiek lietuvybės ir katalikybės, o latgalių tarmė taip nutolusi nuo bendrinės latvių kalbos, kad per 1918-1922 teritorinius ginčus net buvo manančių, kad latgaliai - lietuviai, o ne latviai, ir šios žemės turėtų priklausyti Lietuvai.
Šiandien lietuvių pasienyje mažėja: Aknystoje 1990 m. jų buvo 17%, 1999 m. 7%. Sparčiai mažėja ir latvių Lietuvoje: galbūt kalbiniai ir kultūriniai panašumai greitina asimiliaciją. Iš miestelių virš 2500 gyv. ~20% lietuvių tebėra Aucėje, 5% Bauskėje, 1,5% Alūkštoje, šių kraštų katalikų bažnyčiose rečiau ar dažniau vyksta lietuviškos mišios.
Dar vieną Latvijos lietuvių dalį sudaro sovietiniai migrantai. Kai ~1960 m. Sovietų valdžia leido dar nemirusiems tremtiniams išvykti iš šaltojo Sibiro daliai jų vis viena uždrausta grįžti Lietuvon. Tokie žmonės pasirinko Latviją - šalį, artimiausią atimtai tėvynei.
Ir pagaliau dabartinė istorija. Dėl geografinės pozicijos ir geresnio oro susisiekimo Ryga tapo įvairių užsienio kompanijų Baltijos šalių atstovybių vieta (kur dirba ir reikalų turi ir lietuviai). Tapo populiaru skraidyti iš Rygos. Latvija tapo pirmuoju bandymu ir daugybei Lietuvos verslo milžinų išeiti į užsienio rinkas. Buvo patogu: Latvija šalia, panašaus dydžio, kultūros bei istorijos. "Ekonominė invazija" turėjo vaisių: daugybė lietuvių prekės ženklų puikiai žinomi Latvijoje, Lietuvos eksportas į Latviją smarkiai lenkia importą; lietuviškos parduotuvės Maxima, picerijos Čili pica ir kitos įmonės yra tarp atitinkamų Latvijos rinkų lyderių.
Latvijoje atsirado ir lietuvių kurortas - Papė. Lietuvos pajūris itin trumpas (93 km arba 1 km 33 000 žmonių), tad po nepriklausomybės atgavimo ėmė populiarėti idėja poilsiauti kiek šiauriau perpildytos Palangos ir Šventosios, iš karto už Latvijos sienos. Artimiausias kaimas - Papė - buvo tuščias, nes Latvijos pajūrio ilgis net 494 km (1 km 4 000 žmonių) ir tokių užkampių niekam nereikia. Sąlyginai pigias pajūrio sodybas supirko lietuviai, o kai šalys prisijungė prie Šengeno erdvės ir nebeliko muitinių Papė jau yra tarsi Lietuvos tęsinys.
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Latvijoje
Kazachija
Iki XX a. Kazachija buvo klajoklių žemė. Sovietų Sąjunga tuos klajoklius prievarta suvarė į kaimus ir miestelius. Tada panaudojo ištuštintas atšiaurias kazachų stepes (kur temperatūra žiemomis krenta žemiau -40) politinių oponentų ir persekiojamų mažumų iš visos Sąjungos kalinimui, prievartiniam darbui ir žudymui.
Taip Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir lietuviams tapus viena persekiojamų sovietinių tautų, Kazachija tapo kalėjimu ir kapu dešimtims tūkstančių lietuvių. Iš viso į Kazachiją lietuvių ištremta ~81 000, arba 3% visų Lietuvos žmonių, arba kas penktas tremtinys iš Lietuvos.
Šiandien šį sovietinį genocidą Kazachijoje primena dideli lietuvių statyti paminklai, muziejai. Nors dauguma tremtį išgyvenusiųjų grįžo į Lietuvą, tūkstančiai pasiliko Kazachijoje. Jų vaikai ir vaikaičiai iki šiol kuria ten įdomias naujas lietuviškas vietas.
Lietuvių paminklai Karlage (Karagandoje)
Žiauriausios sovietinės tremties vietos vadintos gulagais – tai buvo koncentracijos stovyklos, kuriose darbai kliūdavo tokie sunkūs, kad kasmet mirdavo ir po 30% ar daugiau visų kalinių.
Didžiausia Kazachijos gulagų sistema – Karlagas – plotu buvo didesnė už Lietuvą ir plytėjo aplink Karagandos (500 000 gyv.) miestą. Jos štabas buvo Dolinkos kaime - puošniame štabo pastate dabar įsikūręs Karlago muziejus. Viduje laukia kiek sušvelnintos, tačiau informatyvios istorijos iš Gulago gyvenimo, pateiktos įspūdingai: masyviomis freskomis, dioramomis.
Muziejaus rūsyje - kankinimo kamerų kopijos. Tiesa, iš tikro būtent tas pastatas kruviniems tikslams nenaudotas. Jis buvo prabangi Gulago vadovybės darbo vieta. Didingas stalininis gulago vadovo darbo kabinetas – autentiškas, o parke priešais pastatą net stūkso fontanas.
Karlago kaliniai, aišku, gyveno daug liūdniau. Jie buvo pasklaidyti po daug aplinkinių miestelių ir kaimų, kuriuos patys ir buvo priversti pastatyti.
Net ir patį Karagandos didmiestį pastatė Karlago kaliniai. Jie taip pat versti dirbti aplinkinėse kasyklose, ypač pavojingose sveikatai. Net 1954 m., po Stalino mirties, Karlago sistemoje tebelaikyti 20 500 kalinių, iš jų ~3000 lietuvių (15% visų kalinių, nors lietuviai tesudarė 1% Sovietų Sąjungos gyventojų). Stalino laikais ten tuo pat metu kalėjo daugiau nei 60 000 žmonių.
Tarp liūdniausiai pagarsėjusių Karlago „postų“ buvo Spasko gulagas apie 30 km į pietryčius nuo Karagandos. Jis pravardžiuotas „broliškais kapais“ dėl didžiulio mirtingumo. Vieta, kur užkasinėti žuvę kaliniai, dabar paversta memorialinėmis kapinėmis, ten pastatyta eilė „antkapių“. Tiesa, kiekvienas antkapis skirtas ne konkrečiam žmogui (kurių daugelio jau niekas nebeatsimena), o ten kentėjusiai tautai. Azerbaidžaniečiams, gruzinams, latviams, lenkams, žydams, armėnams, estams, rusams, korėjiečiams, vokiečiams, rumunams, vengrams, italams, baltarusiams, karačiajams ir balkarams, persams, slovakams, ispanams, prancūzams, ukrainiečiams, armėnams, čečėnams ir ingušams, kirgizams, netgi japonams, korėjiečiams. Kai kurių šių tautų atstovai ten pateko kaip karo belaisviai, nes jų šalys kovojo prieš TSRS Antrajame pasauliniame kare (vokiečiai, italai, rumunai, japonai). Kitos tautos tapo sovietinio genocido taikiniais: visi tų tautų žmonės be išimties buvo ištremti į Kazachiją vien dėl to, kad buvo tos tautybės (pvz. čečėnai, ingušai). Dauguma tokių tremtinių buvo vaikai.
Daugeliui tautų skirta tik po vieną antkapį, tačiau memorialai lietuviams stūkso net keturi. Pagrindinis memorialas, statytas 2014 m., yra prie įėjimo į kapines, greta visų kitų tautinių memorialų.
Kiti trys paminklai lietuviams - maždaug kapinių centre.
1990 m. paminklas lietuviams pastatytas per pirmąsias ekspedicijas į tremties vietas, kuriose dalyvavo patys buvę tremtiniai ir jų giminės. Kazachija tada dar buvo Sovietų Sąjungos dalis. Tasai paminklas apskritai buvo pirmasis Spasko kapinėse ir tai juo sekdamos kitos tautos ten pastatė paminklus saviškiams. Šalimais šio paminklo stovi nedidelis lietuviškas kryžius, 2011 m. pastatytas visureigių klubo „Pajūris“ per jų ekspediciją į Kazachiją. Ketvirtasis paminklas lietuviams – didžiulis, meniškai raižytas kryžius su tautiniais simboliais – pastatytas 2017 m. Karagandos lietuvių.
2020 m. į Spaską perleidoti ir lietuviai iš Rudnyko (žr. žemiau), kadangi tas kapines nutarta naikinti.
Į Spasko gulagą galima atvažiuoti retu 171 autobusu iš Karagandos (Aktogajaus kryptis), galima grįžti autostopu. Spaskas yra pakeliui iš Karagandos į Almatą.
Neskaičiuojant memorialų bei Dolinkos muziejaus, daugelio kitų buvusių gulagų pastatų nei Karagandos apylinkėse, nei kur kitur Kazachijoje aplankyti neįmanoma. Kai kurie jų apleisti, virtę griuvėsiais (į tokius kartais būna galima patekti, bet ten mažai kas likę). Kiti naudojami kitiems tikslams, pvz. kalėjimams ar karo bazėms (Spasko gulagas anapus kelio nuo memorialo – karo bazė), taigi jie nepasiekiami eiliniams lankytojams.
Karagandos lietuvių gyvenimas, muziejai ir bažnyčia
Tarp visų buvusių sovietinės tremties vietų, būtent Karagandoje šiais laikais lietuvybė matoma labiausiai. Nors dauguma išgyvenusiųjų Karlago kančias XX a. šeštajame dešimtmetyje sugrįžo į Lietuvą (po to, kai į valdžią atėjęs Chruščiovas palaipsniui panaikino Stalino genocidinę politiką), kai kurie pasiliko regione. Dabar jų ten gyvena ~2000, o pačiame mieste ~500.
Sovietiniais laikais lietuvių gyvenimo centras buvo Šv. Juozapo katalikų bažnyčia (Kominterno g. 22, Maikuduko rajonas). Ją, vienintelę katalikų bažnyčią mieste (o, remiantis kai kuriais šaltiniais, visoje Vidurinėje Azijoje), dar giliu sovietmečiu neįtikėtinai sugebėjo pastatyti lietuvis kunigas Albinas Dumbliauskas 1977-1980 m. Istorija tokia: negalėdamas oficialiai nei dirbti kunigu, nei būti bedarbiu (tai Sovietų Sąjungoje drausta), Albinas Dumbliauskas Karagandoje įsidarbino greitosios pagalbos vairuotoju. Dirbdamas šį darbą išgelbėjo kažkokį komunistų funkcionierių, o vietoje tais laikais įprasto kyšio paprašė paveikti Maskvą, kad duotų leidimą bažnyčios statyboms. Iki šiol bažnyčios fasade yra Lietuviška atminimo lenta Dumbliauskui bei keturkalbė (lietuviška/rusiška/vokiška/lotyniška) atminimo lenta bažnyčios statyboms. Nors bažnyčios istorija – labai lietuviška ir iki pat šiol (2018 m.) ten klebonauja lietuvis, bažnyčia niekada nebuvo oficialiai vien lietuviška: kaip vienintelė regione katalikų bažnyčia, tarnauja visiems katalikams, ištremtiems į Karagandą (štai kodėl bažnyčios steigimo lentoje užrašai – ir rusiški bei vokiški).
Kazachijai tapus nepriklausoma joje kaip niekur kitur buvusioje TSRS užderėjo naujų lietuviškų vietų, nemažai kurių įkūrė ilgametis vietos lietuvių bendruomenės vadovas Vitalijus Tvarionas (taip pat prisidėjęs ir prie daugelio paminklų lietuviams tremtiniams Kazachijoje statybų).
Šiaurinėje Karagandoje yra jo Lietuvių dvarkiemio lietuvių restoranas ir meno galerija (Litovskij dvor) Lietuvių dvarkiemio lietuvių restorane galima pavalgyti cepelinų bei kitų nacionalinės virtuvės patiekalų.
Greta stovi Lietuvių namas-muziejus (Litovskij dom-muzej), pilnas lietuviškų dirbinių. Abiejų pastatų fasaduose ir kiemuose – Lietuvos vėliavos, tradiciniai kryžiai ir kt. Abudu atidaryti kasdien ir stovi adresu Tara Šabokina 4.
Pietinėje Karagandoje jau Kazachijos valdžia pastatė Draugystės rūmus [Šachterlar propsektas 64, 49.792015, 73.150051, skirtus pažymėti daugiatautę Karagandos kilmę. Tuose rūmuose kiekvienai miesto tautinei bendruomenei išskirtas biuras (ir lietuviams). Ten veikia ir Tautybių muziejus, kuriame yra ir lietuvių stendas (muziejus veikia kasdien). Kiekvienas iš stendų skirtas vienai iš oficialiai registruotų bendruomenių, daugelis kurių buvo čia atitremtos Stalino. Stenduose guli brangūs tai tautybei dalykai (žymintys tradicijas, žymius žmones ir pan.), greta stendų – tautiniai drabužiai. Priešais stendus - tremčių vaizdai, nes būtent per tremtis gimė Karagandos tautinė įvairovė.
Pagrindinis Karagandos regioninis muziejus (Buchar-Žyrai 47) irgi turi eksponatų apie Karlagą. Tačiau ten nėra nieko konkrečiai apie lietuvius ir geresnių gulagų ekspozicijų galima rasti kitur.
Viena Karagandos gatvė pavadinta lietuvių garbei (Litovskij pereulok).
Žezkazganas ir liūdnai pagarsėjęs Kingyro gulagas
Žezkazgano mieste veikė vienas liūdniausiai pagarsėjusių gulagų Kingyras. Jį išgarsino ten 1954 m. įvykęs sukilimas prieš sovietinius kalintojus, kurį sovietai sutriuškino nepaisant tuo metu vykusios destalinizacijos. Tądien žuvo ~700 kalinių.
Kingyro gulagas galiausiai visgi buvo uždarytas ir jo pastatai nūnai virtę griuvėsiais. Jie stūkso prie Žastar gatvės [47.778274, 67.733655 – Osoblago štabas, 47.776377, 67.732917 – apleista gulago darbuotojų laisvalaikio zona, 47.779212, 67.729462 – apleisti gulago pastatai]
Tačiau lietuviai dar 2004 m. pastatė milžinišką Paminklą lietuviams, ištremtiems į Kingyrą. Jis pastatytas ten, kur buvo masiškai laidojami gulage nužudyti, nukankinti ar versti iki mirties dirbti kaliniai [47.775564, 67.756784]. Paminklą sukūrė architektas A. Vyšniūnas, pats tremtinių į Kazachiją sūnus, gimęs Karagandoje. Monumentas apima ir ankstesnį paprastesnį paminklą: aukštą kryžių, pastatytą 1990 m. vienos pirmųjų ekspedicijų į tremties vietas Kazachijoje. Tą pirmąjį kryžių kažkada XX a. pabaigoje ar XXI a. pradžioje nuvertė stiprus vėjas. 2019 m. dabartinis paminklas dar išlėstas - šone prijungtas papildomas kryžius, atgabenti autentiški Kingyro gulago gabalai.
Nėra tiksliai žinoma, ar paminklas lietuviams tikrai pastatytas ten, kur buvo Kingyro gulago kapinės. Tačiau tas didis paminklas, stūksantis ant kalno, tapo traukos tašku kitiems, kas norėjo įrengti memorialus saviškiams. Taigi jis apaugo mažesniais paminklėliais: latviams, ukrainiečiams, rusams, žuvusiems Kingyre. Visi memorialai ir pats gulagas pasiekiami iš Žezkazgano centro autobusu Nr. 96.
Kingyras buvo tik dalis didesnės gulagų sistemos, vadinamos Steplagu. Statistiškai pokariu lietuvių Steplage laikyta daugiau nei bet kurios kitos tautybės žmonių, išskyrus ukrainiečius. Visa tai nepaisant to, kad lietuviai tesudarė 1% žmonių Sovietų Sąjungos teritorijose.
Dar niūresnė Steplago vieta yra Rudnykas (kai kuriuose žemėlapiuose žymimas kaip Žezkazgano miesto eksklavas į šiaurės rytus nuo paties Žezkazgano). Tame mieste veikusiame Steplago poste kalinta daugiausiai kalinių ir jisai buvo ypač mirtinas (pvz. 1942-1943 m. kasdien mirdavo po 100 kalinių, kai iš viso buvo laikoma 9000-12000; mirusius kalinius čia pat pakeisdavo nauji).
Dabar gi miršta jau patsai stalininis Rudnyko miestelis – jį pakeis atviras kasybos karjeras. Daugybė Rudnyko pastatų apleisti, griaunami ar jau paversti griuvėsiais, o jo centrinis parkas primena išdraskytą laukymę. Anapus to centrinio parko stūkso Rudnyko kapinės. Paties gulago kapinės čia neišliko (jų vietos nežinomos), tačiau Rudnyko „laisvųjų“ kapinėse irgi palaidota lietuvių: tų, kurie, paleisti iš gulago, pasiliko Kazachijoje (arba mirė prieš grįždami Lietuvon). Kapinės yra unikalios tuo, kad lietuviai čia laidojosi vienoje vietoje vienas šalia kito. Devyni lietuvių kapai sudaro savotišką Lietuvių memorialą, paženklintą betoniniu kryžiumi. Papildymas: 2020 m. Rudnyko lietuvių memorialas perkeltas į Spaską.
Tikriausiai kiekvienose Gulagų regiono "laisvųjų" kapinėse atrasi palaidotų lietuvių. Nes ir iš išgyvenusiųjų gulagus ne visi grįžo: kiti negalėjo, jiems nebuvo leista, ar jie nenorėjo - juk visi jų gyvenimai Lietuvoje jau buvo sovietų sugriauti, viskas atimta, giminės išžudyti. Tokie pasilikusieji ir palaidoti Kazachijoje. Prasiėjęs per daugelį kapinių, anksčiau ar vėliau atrasi tokių kapų. Juos ženklina katalikiški kryžiai (kai kada - lietuviški kryžiai-saulės). Priėjęs arčiau neretai pamatysi ne tik lietuvišką pavardę, bet ir lotynų raštą, lietuvišką epitafiją. Kadangi visi giminės mirę ar išvykę Lietuvon, tokie kapai paprastai apleisti. Ir, išskyrus Rudnyką, lietuviai nesilaidojo grupėmis - jų kapai pasklidę tarp daugybės kitų.
Žezkazgano regioninis muziejus turi skyrių su informacija apie Steplagą ir jo statistiką (antrame aukšte). Ten yra ir paminklo lietuviams nuotraukos.
Balchašo gulagas ir paminklas lietuviams
Dar vienas Paminklas gulage žuvusiems lietuviams stovi prie Balchašo miesto, netoli Balchašo ežero. Ten veikė dar vienas gulagas (Pesčianlagas). Visą Balchašo miestą per prievartą pastatė jo kaliniai.
Paminklas įrengtas 2004 m., paženklintas užrašu „Lietuviams kentėjusiems ir žuvusiems Pesčianlage“ lietuvių ir kazachų kalbomis. Jis pastatytas greta senesnio paminklo japonams (1993 m.), o vėliau greta kazachai pastatė paminklą visiems žuvusiems, nepriklausomai nuo tautybės.
Pats Balchašo gulagas virtęs griuvėsiais.
Astanos ir šiaurės Kazachijos lietuviškos vietos
Astana, naujoji Kazachijos sostinė (nuo 1997 m.) daugiausiai statyta jau žlugus Sovietų Sąjungai. Dėl to tenykštės lietuviškos vietos visai kitokios, jos susijusios su glaudžiais šiuolaikinių nepriklausomų Lietuvos ir Kazachijos valstybių ryšiais,
2017 m. Kazachijoje vyko pasaulinė paroda Expo 2017, o jos simboliai – skulptūros su manekenų laikomais kamuoliais, simbolizuojančiias kiekvieną šalį (yra ir Lietuvos kamuolys), stovi Nuržol prospekte prie Kaz Munai Gaz kompanijos štabo, pakeliui Baitereko bokšto link.
Pirmojo Kazachijos prezidento muziejuje [Beibišilik gatvė 11] laikomos dovanos, kurias gavo Kazachijos prezidentas Nutsultanas Nazarbajevas. Ten – nemažai dovanų iš Lietuvos; "gintarinių dovanų" stende dominuoja būtent lietuviškosios.
Netoli spindinčios Astanos, kur miestas užleidžia vietą nykioms stepėms, vėlgi pasimato gūdi sovietinė realybė. Gretimame Akmolo kaime (vis dar dažnai vietinių vadinamame sovietiniu pavadinimu Malinovka) veikia ALŽIR muziejus, stūksantis buvusio „moterų gulago“ vietoje. Ten laikytos „liaudies priešų“ žmonos ir kitos giminaitės. Kadangi šis gulagas buvo aktyviausias XX a. ketvirtame dešimtmetyje (iki Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą), jame atsidūrė gana mažai lietuvių (pasak oficialios statistikos – 14). Tačiau kadangi ta vieta tapo svarbiu memorialu stalininio režimo žiaurumų aukoms (moterų ir jų kūdikių kalinimas vien todėl, kad tos moterys buvo politinių kalinių žmonos ar sesės - itin taiklus tos sistemos pavyzdys), lietuviai ten pastatė Paminklą ALŽIR kalėjusioms lietuvėms (greta panašių paminklų, pastatytų kitų tautybių moterims). Į Akmolo kaimą galima iš Astanos nuvažiuoti 300 ar 312 autobusais nuo stotelės priešais Azija Park prekybos centrą.
Apie 700 km nuo Astanos Rudnio mieste (100 000 gyv.) yra kitoks paminklas lietuvei moteriai: Paminklas Marytei Biežytei, pastatytas dar prie sovietų 1969 m. Marytė, gimusi 1936 m. Radvilonyse, nuo mirties išgelbėjo du vietos vaikus, išstumdama juos nuo atvažiuojančio sunkvežimio, ir pati todėl palįsdama po ratais. Rudnyje ši istorija garsi.
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Kazachijoje
“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Kazachiją dienoraštis
Ekspedicijos į Kazachiją dienoraštis
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Kazachiją ir jos lankytinas vietas
Vengrija
2013 m. Budapešte atidengtas paminklas lietuviui Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai ir jo žmonai vengrei Jadvygai Anžujietei. Tarp gana toli vienas nuo kito sėdinčių sutuoktinių (taip atvaizduotas juos skyręs amžiaus barjeras) - Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos herbai, yra ir Gedimino stulpai. Paminklas atidengtas Lietuvos pirmininkavimo ES proga, o Lenkijos-Lietuvos bendradarbiavimas esą simboliškai panašus į Europos Sąjungą, be to, Jogaila, priimdamas katalikišką (o ne stačiatikišką) krikštą pasirinko Vakarų politinę kryptį, kuria eina ir šiandieninė Lietuva. Paminklas stovi prie Europos parko, kuriame kiekviena Europos sostinė sodino po medelį. Kūrėjai: prof. Dalia Matulaitė, architektai Jūras Balkevičius, Rimantas Buivydas, finansavo lietuviai.
Tiesa, nepaisant šito, lotyniška paminklo postamento lenta karalių vadina tik leniškai - Jagiello. Jis ne tik "Wladislaus Jagiello, Rex Poloniae Et Dux Supremus Lithuaniae 1386-1434" (Wladislaus Jagiello, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1386-1434), bet ir "Jagiello, Magnus Dux Lithuaniae 1377-1386" (Jagiello, Lietuvos didysis kunigaikštis 1377-1386). Tai keista, nes Jogaila buvo lietuvis ir gyveno dar iki Lietuvos bajorijos sulenkėjimo, pasak kai kurių istorinių šaltinių pats prastai mokėjęs lenkiškai; sulenkintas vardas "Jagiello" jam priskirtas tik tapus Lenkijos karaliumi (1386 m.).
2021 m. Nyredhazos mieste atidengta atminimo lenta Pauliui Normantui (ant Vaci Mihaly kultūros centro). Paulius Normantas (1948-2017) buvo lietuvių keliautojas, fotografas, poetas. Jis keliavo dar tais laikais, kai, dėl Sovietų okupacinės valdžios ribojimų ir - paskui - dėl prastos ekonominės situacijos lietuviams keliauti dar nebuvo įprasta. Taigi, Normanto raštai ir nuotraukos buvo vieni pirmųjų žvilgsnių lietuviams į atokias rytų kultūras (Tibeto ir kt.). 1983 m. vedė vengrę ir nuo tada tarp kelionių į Aziją gyveno Nyredhazoje, Vengtijoje, kur jam ir atidengta lenta "Tarsi tiltas tarp abiejų šalių, kuriose gyva laisva Pauliaus Normanto dvasia".
Tadžikija
Tadžikai yra persai, nuo Persijos (dabartinis Iranas) atplėšti šias žemes užkariavus Rusijai.
Į šį atokų Sovietų Sąjungos pakraštį rusai trėmė lietuvius. Jų (ir Lietuvos vokiečių) 1945 m. ten ištremta apie 1000, iš kurių 300 mirė pirmąją žiemą, o to, kai mirus Stalinui buvo reabilituoti, gyvi tesulaukė irgi 300. Lietuviai buvo verčiami dirbti medvilnės plantacijose, gyventi šiaudinėse belangėse lūšnose, kentėti badą ir ligas.
Kurgan Tiubės (Qurghonteppa) miestas buvo Tadžikijos lietuvių tremties vietų centre. Jo kapinėse tebėra palaidota nemažai lietuvių, nors jų kapai dūla. Į Tadžikiją 2011 m. vykusi jaunimo ekspedicija "Misija: Sibiras" tremtinių kapams tvarkyti čia pastatė mažą paminklėlį tremtiniams. Architektas Algis Vyšniūnas buvo sukūręs kur kas didingesnio paminklo projektą, visgi iš vietinio akmens pavyko sukurti tik mažesnį ir paprastesnį, labiau primenantį atminimo lentą.
Pirmoji lietuvių ekspediciją į Kurgan Tiubę surengta dar 1991 m. buvusių tremtinių - jie pastatė tautodailininko D. Gediminsko sukurtą kryžių su lietuviškais ir tadžikiškais (persiškais) užrašais: "Lietuvos tremtiniams, nekaltai kentėjusiems ir žuvusiems Tadžikijoje 1945-1946 metais". Lietuvos ambasados Kazachijoje tinklapyje rašoma, kad tas kryžius sunaikintas "dėl karo veiksmų Afganistano pasienyje" (nuo Kurgan Tiubės iki Afganistano - ~50 km).
Lietuviai taip pat gyveno ir gretimuose Vachšo, Ujalio, Kuibyševsko miesteliuose, bet ten mažai kas juos mena, kapinės ilaginiui sunyko. Ujalyje tremties būta itin žiaurios - iš 50 tremtinių pirmus du metus teišgyveno devyni. Tarp priežasčių trėmimui buvo buvimas vokiečių kalbos mokytoju, vedybos su vokiečiu, liuteronų tikėjimas, giminaičių Vokietijoje turėjimas ar vokiškai skambančios pavardės "nešiojimas".
Vėliau, kai po Stalino mirties sovietinis genocidas kiek aprimo, Tadžikija tapo populiari vieta Lietuvos alpinistų žygiams. Mat Tadžikijoje (Pamyro kalnyne) plytėjo vieni aukščiausių Sovietų Sąjungos kalnų (tuo tarpu išvykti už Sovietų Sąjungos ribų tuo metu lietuviams buvo labai sunku). Būdavo įprasta, kad pirmieji į viršūnę įkopę alpinistai duodavo jai vardą. Taip Tadžikijoje atsirado Lietuvos viršūnė (6080 m), Donelaičio viršūnė (5837 m), Čiurlionio viršūnė (5794 m). Pamyre "lietuviškų viršūnių" yra ir daugiau. Tačiau iš tikro šiuos alpinistų suteiktus pavadinimus ir žino tik alpinistai - žemėlapiuose ir nelietuviškame internete informacijos apie juos nėra.
Liublinas (Lenkija)
Daugelis lietuvių žino, kad lietuviškomis vietomis Lenkijoje garsėja Krokuva ir Varšuva, tačiau nemažai jų turi ir Liublinas. Būtent Liubline 1569 m. pasirašyta garsioji Liublino unija, sujungusi Lietuvą ir Lenkiją į vieną valstybę.
Iš tų laikų Liublino Senamiestyje išliko nemažai pastatų. Nors Liublino pilis XIX a. perstatyta, jos Švč. Trejybės koplyčia išliko tokia, kokią ją regėjo Liublino sutarties aptarti ir pasirašyti atvykę Lietuvos didikai. Koplyčioje išlikęs netgi 1569 m. grafitis, kur „pasirašė“ vienas lietuvių didikų, kad tais metais ten buvo.
Tačiau įspūdingiausios toje koplyčioje – originalios gotikinės freskos, kuriomis nutapytas visas jos interjeras. Jos – daug senesnės už Liublino uniją ir jas regėjo visi, atvykę jos pasirašyti. Koplyčią fundavo ne kas kitas, o Jogaila, todėl tarp šventųjų atvaizdų galima aptikti ir paties Jogailso freskų. Didžiausia, į kairę nuo įėjimo – „Fundatoriaus auka“ (klūpintis Jogaila meldžiasi Marijai, laikančiai kristų). Arkoje, jungiančioje navą su presbiterija – raitas Jogaila (kairėje pusėje, priešais fundacijos raštą). O maždaug virš altoriaus vietos – Vyčio (Jogailaičių) kryžius.
Ta vieta už tuometinių miesto sienų (o dabar – beveik jo centre), kur stovyklavo Liublino unijos pasirašyti atvykę Lietuvos didikai, šiandien vadinama Lietuvių aikšte. Greitai po unijos pasirašymo ten pastatytas akmeninis obelsikas unijai atminti. Originalų obeliską nugriovė XIX a. miestą užėmę rusai, aikštę naudoję savo paradams. Vietoje jo tada pastatytas naujas metalinis.
Liublino unija Lietuvoje vertinama kontroversiškai, nes sudaryta Abiejų Tautų Respublika nebuvo lygi: Lietuva dėl unijos daug žemių turėjo atiduoti Lenkijai, o lenkų kultūra nustelbė lietuvišką. Tačiau Liubline unija vertinama vien teigiamai, ji giriama ir apraše prie paminklo.
Dažnam lietuviui dar nemalonesni kiti, vėliau Lietuvos aikštėje pastatyti paminklai: gegužės 3 d. konstitucijai (XVIII a. pabaigoje, daugeliu vertinimų, galutinai panaikinuisiai Lietuvą kaip atskirą nuo Lenkijos valstybę) ir Juzefui Pilsudskiui (nusprendusiam prijungti Vilniaus kraštą prie Lenkijos 1920-1922 m. kai jis mėgino atkurti tą lenkų kultūros dominuojamą Lenkijos-Lietuvos valstybę, kurią sukūrė Liublino Unija).
Nors Liublino Unija sujungė Lietuvos ir Lenkijos valstybes, atrodo, ji kartu tapo ir tuo momentu, nuo kurio Lenkijos ir Lietuvos istorijas lenkai ir lietuviai dabar vertina skirtingai ir iki XX a. įvykių tie vertinimai vis labiau išsiskyrė.
Bulgarija
Bulgarija su Lietuva labiausiai susijusi per Joną Basanavičių. Šis žmogus, vadinamas lietuivų tautos patriarchu, baigęs medicinos mukslus išvyko iš tuomet carinės Rusijos (valdžiusios ir Lietuvą) ir 25 metus gyveno ką tik nepriklausomybę gavusioje Bulgarijoje - dirbo daktaru Lomo ir Varnos miestuose.
Priešingai daugybei kitų Lietuvai nusipelnusių žmonių, kurie gyveno užsienyje, Jonas Basanavičius daug nusipelnė ne tik Lietuvai, o ir Bulgarijai, todėl ir pagerbtas yra ir pačių bulgarų. Jis buvo tapęs Bulgarijos piliečiu, dalyvavo Bulgarijos politikoje, buvo išrinktas į Varnos miesto tarybą ir, kaip daktaras, pateikė daug siūlymų kaip Varną paversti kurortu, prisidėjo prie archeologijos muziejaus steigimo. Kartais sakoma, kad būtent Bulgarijoje J. Basanavičius įgavo politinės patirties, kuri padėjo jam vėliau svariai prisidedant prie Lietuvos Respublikos kūrimo.
Dėl Basanavičiaus nuopelnų Bulgarijai viena Varnos gatvė, o taip pat viena Lomo gatvė yra pavadintos Jono Basanavičiaus vardu. Tiesa, tuo metu buvo įprasta, kad emigrantai užsienyje savo vardą ir pavardę rašydavo vietos kalba - taigi, Bulgarijoje Jonas Basanavičius vadinosi Ivan Basanovič, ir būtent tokiu vardu yra pavadintos gatvės jo garbei (daktaro Ivan Basanovič).
Lietuviškasis Basanavičiaus vardas yra minimas ant atminimo stulpo pastatyto Varnos Panagiurište gatvėje, vietoje, kurioje gyveno Basanavičius. Tiesa, jis kiek subulgarintas ir parašytas kirilika: "Jonas Basanovičius".
Dar viena atminimo lenta atidengta ant Mirskij skersgatvio trečio namo Lietuvos šimtmečio proga - tame name irgi gyveno Basanavičius. Šį faktą atrado Panevėžio prokuroras Mociškis, o atminimo lentą įrengė Lietuvos ambasada Rumunijoje, akredituota ir Bulgarijai. Todėl šioje atminimo lentoje J. Basanavičiaus vardas parašytas jau ir lotynų raštu.
Sibiras (Rusija)
Sibiras lietuviui - sovietinės tremties sinonimas: į šį regioną Sovietų Sąjunga 1940-1953 m. ištrėmė šimtus tūkstančių lietuvių, daugybė kurių nužudyti ar žuvo neatlaikę tremties sąlygų. Kol Lietuva buvo okupuota sovietų, Sibiro tema buvo tabu, bet po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) lietuviai stengėsi įprasminti savo tautiečių kančią - neretai, tiesa, susidurdami su Rusijos, kur šios istorijos vis dar yra tabu, trukdymais.
Sibiras, plotu lenkiantis Europą, yra šaltas ir bergždžias (iki -70 laipsnių žiemos speigas). Kai esi apsuptas tūkstančių negyvenamų kilometrų pabėgti neįmanoma, todėl būtent čia ir buvo tremiami Rusijos režimo priešai. Masiškiausi lietuvių trėmimai vyko sovietų okupacijos pradžioje (1941 m. ir po 1944 m.), kuomet į Sibirą ištremta ~300 000 žmonių. Dalis - į priverstinio darbo stovyklas, kiti - tiesiog į kaimus, tremtos ir moterys, maži vaikai (moterys ir vaikai sudarė per 50% ištremtųjų). Daugybė (kai kuriose vietose - dauguma) neišgyveno tų žiaurių sąlygų ir prievartos. Atokiuose Sibiro kaimuose šiandien pilna lietuvių kapų ir kapinaičių, kuklių kryželių. Po 1953 m. daugumai tremtinių leista išvykti iš Sibiro, tad kapai liko neprižiūrimi, vartomi. Po 1990 m. dalis palaikų perlaidota Lietuvoje, paskui Sibiro kapams tvarkyti organizuotos ekspedicijos "Misija: Sibiras". Daugybės kapų vietų niekas jau nesužinos: juk daug žmonių, ypač kūdikių, mirdavo dar pakeliui į Sibirą ir būdavo užkasami greta tarpinių traukinių stočių, kitų kapai sunyko.
Priešingai daugelio kitų genocidų aukoms didelių monumentų tremtiniams Rusijoje nėra - oficiali valdžia menkina šią istoriją ir nesistengia įprasminti tų aukų.
Keliolika nedidelių paminklų pastatyti ~1989-1992 m. atšilimo metu pačių buvusių tremtinių jėgomis ir lėšomis:
*Vorkutoje, Komijoje (prie vienintelių išlikusių 26 šachtos kapinių netoli Jur Šor gyvenvietės).
*Abezėje, Komijoje (prie kalinių kapinių, kur kapus težymi stulpeliai) pastatytas paminklas "Liepsnojantis kryžius" su užrašu "Negrįžusiems". Šiose kapinėse palaidotas ir prof. Levas Karsavinas.
*Intoje, Komijoje nykstančiose kapinėse pastatytas paminklas su rūpintojėliu; lietuvių kapai - kryžiai, vienas jų su Gedimino stulpais. Netoliese yra ir paminklas latviams - įdomu, kad pastatytas paslapčia dar 1956 m., jį išgelbėjo neutralus užrašas "Gimtinei".
*Ežvoje, Komijoje kapinėse pastatytas metalinis kryžius iš betoninio postamento su užrašu "1941 m. tremtiniams".
*Ust Lekčime, Komijoje pastatytas kuklus antkapį primenantis paminklas.
*Igarkoje, Krasnojarsko srityje įrengta atminimo lenta prie kraštotyros muziejaus.
*Norilske, Krasnojarsko srityje pastatyti lietuvių, latvių ir estų trys kryžiai ir trikampė piramidė čia 1941 m. ištremtiems pabaltijo kariams (45% žuvo nesulaukę teismo dėl blogų kalinimo sąlygų) - vietovė vadinasi "Norilsko Golgota", 69.321478, 88.165383. Kariai kalinti ir šiauriau Norilsko prie Lamos ežero (Krasnojarsko kraštas) ten pastatyta akmeninė piramidė ir 9 m aukščio maumedžio koplytstulpis. Apytikslės koordinatės: 69.49373799, 90.68503785, aut. Algimantas Sakalauskas.
*Revučio / Rešotų (Krasnojarsko sritis) lageryje kalinti nuo šeimų atskirti Lietuvos inteligentai; mirtingumas čia siekė 61,72%, žuvo iki 2000. Tikros kapinės neišliko, naujas kryžius pastatytas simbolinėje jų vietoje.
*Bijske, Altjaus krašte, pastatytas kuklus rausvas obeliskas su Gedimino stulpais.
*Iš Altajaus tremtiniai (daugiausiai moterys) ištremti antrąsyk į Jakutiją, Lenos upės deltą. Tokie pakartotiniai trėmimai būdavo dažni, kai prie vienos vietos lietuviai jau būdavo prisitaikę. Paminklai statyti Tit Ary gyvenvietėje, Trofimovsko saloje.
*Čeliane, Buriatijoje kapinėse pastatytas bendras kryžius tautai, pastatytas 1956 m. išvykti leidimą gavusių tremtinių, su užrašu "Mes esame iš gintarų krašto, iš garbingos gimtinės Lietuvos, kas išskaitys vargus be rašto, ką iškentėjo didvyriai jos".
*Kolymos, Magadano lageris žiaurumu išgarsėjo net Rusijoje; 1995 m. čia pastatytas rusų paminklas tremtiniams "Liūdesio kaukė", greta jo lietuviai padėjo ir Vyčio kryžiaus akmenį.
Nežinia, ar visi čia įvardyti paminklai tebestovi - Rusijos valdžia jiems dėmesio neskiria, kryžius vietiniai išvarto. Štai 1990-1991 m. buvę tremtiniai pastatė vienodus ~5 m aukščio kryžius visose Altajaus krašto tremties vietose, bet ~2003 m. tebuvo likęs tik vienas kryžius Gorno Altaiske ir tas su nuplėšta atminimo lenta.
Po V. Putino atėjimo į valdžią tremtinių atminimą Rusija ėmė riboti. 2005 m. Lietuva buvo suderinusi su Jakutsko savivaldybe paminklo pastatymą, jį finansavo; tačiau įsikišusi Rusijos centrinė valdžia tai uždraudė, paminklas liko stovėti Vilniuje (Aukų g.). Taigi, didelė dalis paskesnių Lietuvos ir lietuvių pastangų įprasmini tremtinių palikimą buvo nukreiptos į Kazachstaną, kur sovietai buvo ištrėmę apie 20% visų lietuvių tremtinių ir kuris yra nepriklausomas nuo Rusijos, o jo valdžia - palankesnė tremtinių atminimui.
Beje, sovietų aktyvistai net kalbėjo, kad reiktų ištremti visus be išimties lietuvius (Michailas Suslovas: "Lietuva bus, bet be lietuvių"), kaip pasielgta su Krymo totoriais, čečėnais, ingušais, kalmukais ir kitom tautom. Jei taip būtų buvę pasielgta šiandien šio tinklapio nebūtų, mat dauguma masiškai ištremtų tautų prarado savo kalbą ir didžiumą kultūros, žuvo daugiau nei pusė visų jų žmonių.
1970 m. ir vėliau kai kurie lietuviai Sibiro įsisavinime dalyvavo ir be prievartos, už atlyginimą. Štai Kogalymas (50000 gyv., Chantų-Mansių apygardos naftininkų miestas) ~1980 m. pradėtas statyti Pabaltijo darbininkų, tad čia yra Vilniaus, Pabaltijo, Talino gatvės, kino teatras "Jantar" ("Gintaras"), stovi Alytaus kombinate pagaminti namai. Po vieną stotį kieviena TSRS respublika turėjo pastatyti ir prie naujai tiestos Baikalo-Amūro magistralės. Lietuvai teko Naujasis Uojanas (4000 gyv.) Buriatijoje, statyta 1976 m.
Lietuvių bendruomenės yra Irkutske, Novosibirske, Altajaus krašte Sibire bei aplink Murmanską.
Beje, Lietuvos-Rusijos ryšiai neprasidėjo XX a. Į Sibirą ir kitur (pėsčiom, ne traukiniais) buvo tremiami ir XIX a. sukilimų prieš carinę okupaciją dalyviai. Daugiausiai kas iš anų laikų išliko Čiornaja Padinos kaime ir jo apylinkėse Saratovo srityje. Mat ten lietuviai XIX a. sudarė gyventojų daugumą, todėl jų kultūra ir kalba išliko per šimtą metų. Vienas kaimas netoliese net vadintas Litovka, vietiniai tenykštį tvenkinį iki šiol vadina lietuvišku. Yra paminklų tremtiniams. Lietuviai buvo pasistatę bažnyčią, bet ją nugriovė sovietai. Sovietams atėjus į valdžią (~1920) iš Čiornaja Padinos atgal į lietuvą išvyko ir geras trečdalis lietuvių. Bet lietuvybė Čiornaja Padinoje išliko - sovietmečiu jai išlikti padėjo ir tai, kad čia atitremti lietuviai kovojo prieš carą (ką vėliau darė ir komunistai) - taigi, sovietmečiu akcentuota, kad jie buvo ne "kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę", tačiau "revoliucionieriai". Iš to regiono kilęs Amerikos lietuvių verslininkas Kazickas - vaikystėje jo tėvai po Rusijos revoliucijos grįžo į Lietuvą, o Antrojo pasaulinio karo metu jis pasitraukė į Ameriką. 2004 m. Kazickas Čiornaja Padinoje pastatė koplyčią, ant kurios - ir lietuviški užrašai.
Pastaba: "Sibiru" dažnai vadinamas tik konkretus azijinės Rusijos dalies regionas, tačiau Lietuvoje įprasta Sibiru vadinti visus šaltus Rusijos kraštus, į kuriuos tremti žmonės iš Lietuvos, tai yra ir tai, kas kitur vadinama Rusijos Tolimaisiais Rytais ar Rusijos Šiaure.
Kirgizija
Kirgizijos Pamyro kalnyno viršūnės buvo aukščiausios Sovietų Sąjungoje, todėl labai populiarios tarp lietuvių alpinistų tais laikais, kai keliauti ir kopti į užsienio kalnus buvo sudėtinga, nes Sovietų Sąjunga nelabai išleisdavo. Tradicija kopti į Pamyrą gaji ir šiandien. Į ne vieną viršūnę lietuviai įkopė pirmieji ir, tradiciškai, suteikė joms pavadinimus: Vilniaus universiteto, Mažvydo, Nemuno, Žalgirio, Lietuvos tūkstantmečio, Dotnuvos. Tiesa, šiuos pavadinimus geriausiai žino, į tas "lietuviškomis" vadinamas viršūnes ir vėl stengiasi įkopti būtent Lietuvos alpinistai. "Gabalėliams Lietuvos" neteko matyti jokio oficialaus, ne Lietuvos alpinistų ir kitų lietuvių sudaryto, žemėlapio, kuriame būtų pažymėta nors viena šių viršūnių - taigi, tikėtina, tie pavadinimai netapo oficialiais. Jei turite oficialų, ne Lietuvoje leistą, Kirgizijos ar Pamyro kalnų žemėlapį, kuriame būtų pažymėtos šios viršūnės - pasidalinkite