Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Varšuva: Lenkijos-Lietuvos sostinė

Varšuva tapo Lenkijos-Lietuvos sostine 1596 m. Zigmantas Vaza ją čionai atkėlė iš Krokuvos, nes Varšuva - pusiaukelė tarp Krokuvos ir Vilniaus (iš tikro nuo jos 450 km iki Vilniaus ir tik 300 km iki Krokuvos, bet tai, turbūt, atspindėjo ir didesnę lenkų įtaką Abiejų Tautų Respublikoje).

Per likusius du Lenkijos-Lietuvos gyvavimo šimtmečius Varšuvoje atsirado nemažai vietų, liudijančių bendrą preitį su Lietuva.

Bene svarbiausia - Karalių rūmai (sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą, bet pokariu atstatyti), kuriuose gyveno abiejų šalių valdovo šeima. Kaip žinia, Lenkijos-Lietuvos valdovai anais laikais turėjo mažai įtakos, o šalį realiai valdė bajorų Seimas - tačiau jis irgi rinkdavosi tuose rūmuose, didžiojoje salėje. Būtent joje buvo paskelbta antroji pasaulyje Konstitucija (1791 m. gegužės 3 d.). Palei salės lubas yra Lenkijos ir Lietuvos herbai (Vytis), be to, visų vaivadijų herbai, iš kurių trys (Žemaičių seniūnija, Vilniaus vaivadija, Trakų vaivadija) buvo dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jas simbolizuoja Žemaitijos meška, Vilniaus vaivadijos herbas susidėjęs iš Vyčio kairėje ir dar dviejų simbolių dešinėje, bei tiesiog Vytis, atspindintis Trakus (mat Trakų vaivadija savo herbo neturėjo, tad naudojo Lietuvos herbą). Rūmų muziejuje yra ir Lietuvos žemėlapių.

Karalių rūmai Varšuvoje. ©Augustinas Žemaitis.

Dar vienas lietuviškų simbolių kupinas Varšuvos pastatas - Vilanovo rūmai, 1677-1696 m. statyti bendram Lietuvos ir Lenkijos valdovui Jonui III Sobieskiui. Rūmų fasade gausu Vyčio bareljefų, tačiau unikaliausias Vytis yra ant vieno fligelių pastato galinėje sienoje, mat šis Vytis atvaizduotas ne herbe, tačiau atskirai. Ant priešingo fligelio toje pat Vilanovo rūmų pusėje atvaizduotas Lenkijos erelis - irgi ne herbe. Kartu jie simbolizuoja Lenkijos ir Lietuvos vieningumą.

Vilanovo rūmai

Vytis Vilanovo rūmų fasade

Mažesnis Vyčio bareljefas ant Vilanovo rūmų

Šv. Jono katedroje palaidotas paskutinis Lenkijos-Lietuvos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, ten yra ir atminimo lentos Vilniaus universitetui, Lietuvos lenkams. Be to, amžino poilsio ten atgulė ir pirmasis tarpukario Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius (Gabriel Narutowicz), gimęs Telšiuose, aplenkėjusių lietuvių bajorų šeimoje. Jo šeima atspindėjo galutinį lenkų-lietuvių nacijos skilimą - mat jo brolis, Stanislovas Narutavičius, buvo vienas iš dvidešimties 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų. Tą skilimą sekė Vilniaus krašto okupacija, kurios metu visa rytinė Lietuva vėl valdyta iš Varšuvos (1920-1939). Kai kurios tą metą primenančios Varšuvos atminimo lentos ir šiandien gali pasirodyti kontraversiškos.

Atminimo lentos Lietuvos lenkams (kairėje), Vilniaus universitetui (dešinėje) Vašruvos katedroje. ©Augustinas Žemaitis.

Varšuvos gatvių pavadinimai, atminimo lentos pažymi ir daug Lenkijos-Lietuvos valstybės žmonių, kuriuos Lietuvoje esame įpratę vadinti lietuviškesniais vardais, bet jie svarbūs ir Lenkijos istorijai bei turi lenkiškus savo vardų atitikmenis, pavyzdžiui Emilija Pliaterytė (Emilii Plater) ir t.t.

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Varšuvą ir jos lankytinas vietas.