Monrealis (Kvebekas, Kanada)
Monrealio [Montreal] lietuvių bendruomenė yra seniausia Kanadoje – vienintelė didelė bendruomenė, susiformavusi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir prieš atvykstant pabėgėliams nuo Sovietų genocido (dipukams). Pagal dydį tai antra po Toronto lietuvių bendruomenė ir, be Ontarijo [Ontario] provincijos, vienintelis Kanados regionas, kuriame esama reikšmingesnio lietuviško paveldo.
Tiesą sakant, prancūzakalbiame Monrealyje ir jo apylinkėse tikriausiai yra tiek pat lietuviško paveldo objektų, kiek visame likusiame prancūzakalbiame pasaulyje kartu sudėjus.
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
1907 m. įkurta Monrealio lietuvių parapija tapo lietuvių bendruomenės centru. Pirmoji Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia buvo pastatyta 1915 m. Ilgainiui joje susitelkė lietuviai, atvykę visais laikotarpiais – prieš Pirmąjį pasaulinį karą, XX a., 3-iajame dešimtmetyje, taip pat kai kurie pabėgėliai nuo Sovietų genocido. Bažnyčia įsikūrusi adresu 3426 Parthenais.
Dabartinis bažnyčios pastatas iškilo 1955–1956 m., kai parapija išsiplėtė. Pagrindinis lietuviškas akcentas joje yra šv. Kazimiero, garsiausio Lietuvos šventojo, statula virš altoriaus, puošta Gedimino stulpais. Abipus altoriaus stovi dvi koplytėlės, dekoruotos tradiciniais lietuviškais medžio raižiniais.
Po bažnyčia yra salė, kurioje lietuviai renkasi po pamaldų, organizuoja įvairius renginius bei susitikimus.
1932 m. lietuviai buvo didžiausia neprancūziškai kalbančių žmonių bendruomenė Sent Mari [St. Marie] rajone (kuriame ir stovi Šv. Kazimiero bažnyčia), o iš viso Monrealyje tais metais gyveno apie 5 500 lietuvių.
2007 m. lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia tapo vienintele lietuviška institucija Kanadoje, atšventusia gyvavimo šimtmetį. Šiam įvykiui paminėti bažnyčios šventoriuje pastatytas tradicinis lietuviškas kryžius. Nors paprastai lietuviški kryžiai drožiami iš medžio, šis buvo pagamintas iš patvaresnės medžiagos – metalo.
Šiuo metu Monrealio lietuvių Šv. Kazimiero parapija yra seniausia išlikusi lietuvių parapija už istorinių Lietuvos žemių ribų.
Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia
Kai 1948 m. į Monrealį atvyko pabėgėliai nuo Sovietų genocido, tarp jų ir seniau atvykusių „ekonominių“ imigrantų ne viskas buvo rožėmis klota. Intelektualumu besididžiuojantys, patriotiškai ir antikomunistiškai nusiteikę pabėgėliai, atvykę po Antrojo pasaulinio karo, Kanadą laikė tarpine stotele, anglų ir (arba) prancūzų kalbas – laikina būtinybe, o seniau atvykusius „ekonominius“ migrantus – stokojančiais patriotiškumo, neišsilavinusiais ar per daug kairiųjų pažiūrų. Savo ruožtu, anie "pirmabangiai" išties dar nesuprato, koks blogis buvo Sovietų Sąjunga, ką patyrė dipukai.
Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurią 1953-1955 m. adresu 1465 Rue de Seve pastatė būtent lietuviai, pasitraukę nuo Sovietų Sąjungos, tiek išore, tiek savo veikla buvo kur kas lietuviškesnė nei Šv. Kazimiero bažnyčia. Čia viskas primena sostinę Vilnių – ir šventovės titulas (bažnyčiai suteiktas garsaus stebuklingo Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo pavadinimas), ir pastato forma (pati bažnyčia primena Aušros Vartus).
Bažnyčios interjeras su Trijų Kryžių skulptūra už altoriaus taip pat ypač vilnietiškas. Statula nepaprastai panaši į Trijų Kryžių paminklą, vieną iš Vilniaus simbolių, sovietų sunaikintą 1950 m. (atstatytas 1989 m.), taigi galima sakyti, kad Sovietų okupacijos laikais besimeldžiantieji per Mišias žvelgdavo į už geležinės Sovietų uždangos likusį Vilnių.
Bažnyčios vidus nėra itin puošnus, tačiau labai simboliškas ir iškilmingas, ypač, kai pamaldų metu saulės spinduliai krinta ant Trijų Vilniaus Kryžių. Toks interjeras labai tinkamas bažnyčiai šalyje, turėjusioje būti „laikina stotele“, tačiau galiausiai tapusioje nuolatine gyvenamąja vieta, nes 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji buvo per silpna ekonomiškai, o Monrealio lietuviai per giliai įleidę šaknis Kanadoje, kad iš tiesų masiškai sugrįžtų į Tėvynę.
Bažnyčioje nėra vitražų. Vienintelis monumentalus kūrinys - virš jos įėjimo. Jis vaizduoja stebuklingą Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą ir matomas iš lauko virš įėjimo (kaip ir tikrasis paveikslas, kabantis virš Aušros Vartų Vilniuje). Jį 1981 m. sukūrė Bukauskas po to, kai anksčiau ten buvusi mozaika subyrėjo netoliese statant Monrealio metro. Tarp negausių meno kūrinių bažnyčios viduje yra 1958 m. pakabinta atminimo lenta, skirta žuvusiems už Lietuvos laisvę – savanoriams, kariams, šauliams ir partizanams – pagerbti.
Kaip Monrealio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios, taip ir šių maldos namų rūsys pritaikytas lietuvių poreikiams. Pagrindinė rūsio salė naudojama renginiams ir net krepšinio varžyboms, taip pat yra patalpų, kuriose buvo įsikūrusios įvairios lietuvių organizacijos: parapijos choras, pensininkų klubas (kuriame veikia ir lietuviška biblioteka), sporto klubai ir pan. Pastate laikoma įdomių garsaus Kanados lietuvių menininko A. Tamošaičio paveikslų, vaizduojančių Lietuvą ir Kanadą.
Kaip ir Šv. Kazimiero bažnyčioje, prie įėjimo stovi tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais (be užrašų ar dedikacijų, jis tiesiog pažymi, kad pastatas atlieka dvi funkcijas – čia veikia ir bažnyčia, ir lietuvybės centras).
Kaip daugybė to laikotarpio Kanados lietuvių bažnyčių, Aušros Vartų bažnyčia suprojektuota žymiausio Kanados lietuvių architekto A. Kulpos-Kulpavičiaus.
Monrealio lietuvių klubas
Monrealio lietuvių „Vytauto Didžiojo klubas“ buvo įsikūręs didžiuliame pastate, į kurį lankytojai buvo kviečiami pavalgyti, išgerti, pažaisti ir pavakaroti. Nuo pat atidarymo 1907 m. klubas nuolat augo. XX a. 7-ajame dešimtmetyje klubas įsikūrė naujame dviejų aukštų pastate ir vienijo apie 700 narių. Deja, praėjus mažiau nei dešimtmečiui, 1971 m. savininkai klubą pardavė, tad vieninteliai „lietuvių klubai“ Monrealio regione šiuo metu tėra abi parapijos.
Buvusiame „Vytauto Didžiojo klubo“ pastate dabar veikia sporto prekių parduotuvė ir net klubą žymėjęs kertinis akmuo su lietuviškais užrašais buvo perkeltas į Kanados lietuvių archyvą Misisogoje [Mississauga].
Lietuviškai pavadintos vietos aplink Monrealį
Monrealio lietuviai aktyviai siekė įtraukti Lietuvą į Kanados ir Monrealio žemėlapius inicijuodami pavadinimų keitimus, ypač XX a. 7–9 dešimtmetyje, kai lietuviai šalyje jau buvo įgiję šiek tiek įtakos, o Lietuva vis dar gyveno okupacijos režimu, tad mūsų tautiečiams itin norėjosi priminti kanadiečiams apie Lietuvos padėtį.
Lietuvių bendruomenės iniciatyva viena gatvė Monrealyje buvo pavadinta Rue Lithuania (Lietuvos gatvė). Ji yra priemiestyje, gatvę supa gyvenamieji namai.
Dirbtinis ežeras Monrealio apylinkėse pavadintas Lac Dainava (Dainavos ežeras), pietryčių Lietuvos etnografinio regiono Dainavos (dabar paprastai vadinamos Dzūkija) vardu. Vietovę įkūrė šalia ežero vasarnamius įsigiję lietuviai. Miškinga teritorija aplink ežerą, primenanti giriomis apaugusią Dainavą, ir pasufleravo pavadinimą.
Kitame panašiame lietuvių apgyvendintame priemiesčio rajone gatvė buvo pavadinta antros pagal dydį Lietuvos upės vardu – Neries keliu.
Anot kelių šaltinių, Rue Senkus gatvė Lasalio rajone pavadinta lietuvio to priemiesčio tarybos nario vardu. Jei turite daugiau informacijos, kas toks buvo Senkus, parašykite komentaruose.
Kodėl Monrealyje lietuvių sparčiai mažėjo
Kanada yra dvikalbė šalis: dauguma jos provincijų yra anglakalbės (buvusios Anglijos kolonijos). Tačiau Kvebekas [Quebec] (kuriame yra Monrealis) buvo Prancūzijos kolonija, todėl čia pagrindinė valstybinė kalba yra prancūzų. Taigi šiame mieste užrašai ant lietuvių bažnyčių yra dvikalbiai (lietuvių ir prancūzų kalbomis), o Monrealio lietuviai yra didžiausia lietuvių bendruomenė prancūzakalbėse valstybėse (didžioji lietuvių diasporos dalis yra angliškai, ispaniškai ar portugališkai kalbančiose šalyse). Vis dėlto dauguma Monrealio lietuvių geriau moka anglų, o ne prancūzų kalbą, net vietos lietuvių bendruomenės tinklalapyje informacija pateikiama tik angliškai ir lietuviškai. Dauguma vyresnių lietuvių ėjo į anglakalbių mokyklas, tuo metu Monrealyje anglų kalbos buvo daugiau. Be to, vertinant visos Kanados (ir Šiaurės Amerikos) mastu, anglų kalba daug svarbesnė.
Kvebeke pradėjus plisti separatistinėms idėjoms ir daugelyje darboviečių sugriežtinus reikalavimus dėl prancūzų kalbos vartojimo, kai kurie Monrealio lietuviai persikėlė į Ontariją ar Vakarų Kanadą - todėl Monrealio lietuvių bendruomenė smarkiai susitraukė.
Be to, Monrealis yra vienas iš pasaulio miestų (neskaitant Izraelio), kuriuose gyvena daugiausiai žydų – jame yra apie 100 000 šios tautybės atstovų (2,5 % visų gyventojų). Todėl čia imigravo ir kai kurie Lietuvos žydai, tarp jų garsaus dainininko Leonardo Coheno motina. L. Cohenas ir palaidotas čia, Monrealyje.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Kvebeką dienoraščiai
Lietuviško paveldo vietų Monrealyje žemėlapis
Visos Monrealio lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Monrealyje žemėlapis
LRT laida apie Monrealio lietuvių paveldą
Lietuviško paveldo Naujojoje Anglijoje žemėlapis
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Konektikute, Masačiūsetse, Meine, Naujajame Hampšyre, Rodailende, Kvebeke.