Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Roma ir Italija

Šitas straipsnis perrašomas ir atnaujinamas po 2024 m. ekspedicijos "Gabalėliai Lietuvos: Europa". Jau 2024 m. gruodį rasite atnaujintą, daug ilgesnį ir išsamesnį straipsnį su gausybe nuotraukų

Jau 2000 metų Roma yra katalikiško pasaulio centras ir popiežiaus būstinė. Viduramžiais tai reiškė ir politinę Europos širdį, tad Lietuvai tapus krikščioniška daug jos likimo reikalų sprendėsi būtent čia. Lietuvos didieji kunigaikščiai dalyvavo sprendžiant svarbiausius tuometės krikščioniškos Europos politinius klausimus: galimą uniją su stačiatikiais, gynybą nuo Osmanų puolimų. Niekur nedingo Romos svarba Lietuvai ir XX a., kuomet Vatikanas niekados nepripažino sovietinės Lietuvos okupacijos bei rėmė lietuvių išsivadavimo kovą.

Tuo gilios okupacijos metu, 1970 m., svarbiausioje viso pasaulio katalikų šventovėje – Šv. Petro bazilikoje – atidaryta lietuviška koplyčia. Už altoriaus čia – Aušros Vartų Marijos, kuriai ir dedikuota koplyčia, dar vadinama Lietuvos kankinių vardu, atvaizdas. Ant sienų – Amerikos lietuvio V. Jonyno kurti bareljefai: Lietuvos valdovai, vyskupai, kankiniai ir šventieji, pirmosios Lietuvos bažnyčios, Vytis ir Gedimino stulpai. Yra čia ir Sibiro tremtinių maldaknygė, gintarinis rūpintojėlis kažkaip išgabentas iš tada okupuotos Lietuvos bei daug didesnė italų skulptoriaus Alčidės Tiko (Alcide Ticò) improvizacija rūpintojėlio tema. Dekorui pasirinktas travertino akmuo simbolizuoja Romos katakombas kuriose, pereskiojami Imperijos valdžios, I-III a. po Kr. slėpėsi pirmieji krikščionys (aliuzija į bažnyčios padėtį sovietinėje Lietuvoje).

Koplyčios pašventinime dalyvavo ir 500 lietuvių – tik iš užsienio (Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos, Australijos, Afrikos), nes sovietinė valdžia keliauti į Vakarų pasaulį savo gyventojams draudė. Dėl to ir paskui dar 20 metų koplyčią lankydavo tik užsienio lietuviai – jų bendruomenės ir sukūrė lietuvių koplyčios idėją. Po 1990 m. nepriklausomybės Lietuvos turistai ir piligrimai greitai atrado Amžinąjį miestą ir šią koplyčią (būtent apie Romą ~1995 m. išleistas pirmasis lietuviškas kelionių vadovas). Lietuviškoje koplyčioje meldžiasi ir popiežiai, tai buvo viena pirmųjų vietų, kur po išrinkimo meldėsi popiežius Jonas Paulius II.

Su sovietine Lietuvos okupacija susijęs ir kitas pastatas – graži Villa Lituania, vadinama paskutine okupuota Lietuvos teritorija. Šį pastatą su 90 arų parku (Via Nomentana 116) kaip naują ambasadą Italijoje Lietuva įsigijo 1937 m. už 3 milijonus lirų, tačiau 1945 m. Sovietų spaudžiama italų valdžia neteisėtai ją perdavė Sovietų Sąjungos diplomatams. Rusai čia šeimininkauja iki šiol ir Italijos valdžia, nors ir pripažįsta savo pirmtakių veiksmų neteisėtumą, grąžinti pastato neketina, o pasiūlytos alternatyvos (nebrangi kito, apleisto, pastato nuoma toliau nuo Romos centro) netenkino Lietuvos.

Lietuvių diplomatai prie Villa Lituania tarpukariu. Parko apsupti rūmai tebestovi, bet medžiai nuo gatvės juos beveik užstoja, o žodis Lituania iš pavadinimo lentelės ištrintas.

Villa Lituania vadinasi ir 1945 m. įkurti 40 kambarių katalikiški svečių namai (Piazza Asti 25). Įspūdingą senovinį fasadą su bokštu puošia ir Lietuvos herbas, tvoreles - Vyčio kryžiai. Vienuolių kazimieriečių prižiūrimi svečių namai padeda lietuviams patekti audiencijos pas popiežių, taip pat čia esančioje koplyčioje švenčiamos mišios lietuvių kalba. Šiame pastate, anapus gatvės turinčiame savo brolį dvynį, įsikūrusi Popiežinė Šv. Kazimiero lietuvių kolegija, Lietuvos kunigų centras Romoje.

Villa Lituania svečių namai Romoje. Google Street View.

Lietuvių yra ir kitose katalikiškose institucijose. Štai Vatikano radijas nuo 1940 m. transliuoja laidas ir lietuvių kalba.

Per katalikiškos Lietuvos šimtmečius Amžinajame mieste atgulė daug žymių lietuvių. Šv. Lauryno, arba Verano, kapinėse yra Šv. Kazimiero Lietuvių Kolegijos koplyčia, kurioje ilsisi vyskupas Vincentas Padolskis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras prelatas Kazimieras Šaulys, Italijos Lietuvių bendruomenės pirmininkas prelatas Vincas Mincevičius, Lietuvos pasiuntinys prie Šv. Sosto ministras Stasys Girdvainis, BALFO (Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo) pirmininkas prel. Juozas Končius, Brazilijos lietuvių generalinis vikaras ir Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos vicerektorius Zenonas Ignatavičius, mons. Jonas Buikus, diakonas Augustinas Lišauskas ir vienuolė sesuo Eulalia.

Vienoje labiausiai turistų lankomų Romos senamiesčio bažnyčių, Chiesa del Gesù, po grindimis pirmojo kardinolo iš Lietuvos, didiko Jurgio Radvilos palaikai (užrašas ant kapo: "Cardinalis Radzivili Episcopi Cravoviensis Ducis Olicae Et Niesvisii" - "Kardinolas Radvila, Krokuvos vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis"). Pasiekęs karjeros viršūnę ir tapęs vienu svarbiausių Europos žmonių jis mirė Amžinajame mieste 1600 m. Simboliška, kad ši bažnyčia laikoma pirmuoju pasaulyje barokiniu pastatu. Juk būtent barokas vėliau padarė didžiulę įtaką Vilniui ir LDK. Antroji pasaulyje barokinė bažnyčia, beje, atsirado Radvilų valdose Nesvyžiuje (dab. Baltarusija).

Nuo anų laikų iki pat tarpukario Roma buvo geriausiai žinoma Lietuvos šventikams ir didikams, tačiau 1945 m. Lietuvą okupavus Sovietams iš politinių pabėgėlių susiformavo ir stipresnė pasaulietinė bendruomenė. Ji užmezgė ryšius ne vien su Vatikanu, bet ir su Italijos krikščionimis demokratais kurie, nepaisydami vietos kairiųjų protestų, rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Šią paramą pažymi ir tais laikais Piazza Lituania pavadinta aikštė Romoje.

Lietuviškas paveldas Italijoje už Romos

Nors Roma visais laikas buvo tiek Italijos, tiek lietuviško gyvenimo joje centras, dalis lietuvių visais amžiais "nutekėdavo" už Romos: šiaip ar taip, daug Italijos miestų buvo svarbūs meno, mokslo, tikėjimo ir civilizacijos centrai.

Tokios tendencijos buvo ir XIX a., ir po Antrojo pasaulinio karo, o dar labiau sustiprėjo po 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės, kuomet naujieji lietuviai emigrantai dar dažniau įsikurdavo ne Romoje.

Tarp tokių lietuivų krypčių - Toskanos regionas ir jo sostinė Florencija. Būtent čia paskutinius gyvenimo metus praleido kompozitorius ir LDK iždininkas Mykolas Kleopas Oginskis, kuris dėl prieštaravimo Rusijos Imperijos valdžiai Lietuvoje 1815 m. iš jos pasitraukė. Oginskis palaidotas Šv. Kryžiaus bazilikoje, kurioje taip pat ilsisi ir Galileo Galilėjus, Mikelandželas, Džiakomo Rosinis. Oginskis gerbiamas kaip savas trijų tautų: lietuvių, lenkų ir baltarusių; baltarusiai ant namo, kur gyveno, pastatė atminimo lentą.

Toskanoje yra ir aktyvi šiuolaikinių lietuivų emirgantų bendruomenė. Jos ir Lietuvos garbės konsulo iniciatyva viena Florencijos gatvė 2016 m., minint 25 metų nuo to laiko, kai Italija pripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (1991 m.) sukaktį, pavadinta Lietuvos gatve.

Lietuvos gatvė yra ir Toskanos mieste Grosete, 2021 m. Lietuvos aikšte pavadinta aikštė Torri in Sabina vietovėje (Toskana).

2012 m. Lietuvos - Kryžių kalno aikštė [piazza Lituania – Collina delle Croci] atsirado ir Sicilijos Barrafranca miestelyje, kurio vyskupija susidraugavo su Šiaulių vyskupija. Lietuvos aikštė nuo 2016 m. yra ir Palerme.

Aostos slėnyje yra Lietuviškas koplytstulpis (45.7997, 7.5843).

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Romą ir kitas jos lankytinas vietas.

Tikslios visų čia aprašytų objektų vietos yra "ITLIETUVIAI.IT" svetainės lietuviškų vietų Italijoje žemėlapyje "Lietuviška Italija".

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Italija, Roma, Vatikanas 8 Comments
Comments (8) Trackbacks (0)
  1. noretumem rugsejo6-7 dienomis pakrikstiti 4iu metu mergaite Ievute

    • Laba diena. Čia nėra oficialus lietuvių kunigų Romoje tinklapis, o tik informacinis tinklapis; tartis reikėtų su kunigais.

  2. Sveiki,
    kažin kodėl čia įprastai vadinami Vyčio kryžiai, tapę vienu iš Lietuvos Valstybės simbolių, vadinami Jogailos kryžiais?
    Pagarbiai
    Algis Urbonas

    • Kiek man žinoma, vartojami ir pavadinimai “Jogailos kryžius”, “Jogailaičių kryžius”. Tačiau jūs teisus, kad šiandien “Vyčio kryžius” labiausiai žinomas pavadinimas, todėl pakoregavau tekstą.

  3. we stayed at this villa lituani guesthouse in august 1998 for 3 nights, before flying on to vilnius – it’s actually run by italian-speaking nuns (and interestingly some german-speakers) who’re maybe sisters of st casimir affiliated, but the only lith speakers there were the priests we met.
    absolutely loved the place – off the beaten path (tho the metro was just outside the doors) the rooms are austere, looking like priests’ cells (and dirt cheap, then, at least), but off the hallway, there’s a wide balcony at the 3rd floor level which goes around 2 sides of the bldg and was wonderful for observing rome’s street life while having cheese bread and a couple of bottles of wine.
    the continental breakfast served also included the best italian coffee i’ve ever tatsed in my life.
    my first time ever in europe and it was exactly what i needed to see.

  4. Ar Piazza Lituania dar veikiair priema svečius?

  5. Muitas vezes me instalei neste recinto (hotel) muito bem recebidos pelas irmãs bem como um preço razoavél.


Leave a comment

No trackbacks yet.