Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Šveicarija

Šveicarija buvo itin svarbi 1918 m. atkuriant Lietuvos valstybę - būtent čia buvo nubrėžtos Lietuvos Respublikos gairės. Be to, čia svečiavosi, kūrė, studijavo daug žymių lietuvių.

XIX a.-XX a. pr. ši šalis garsėjo ne vien kaip visuomet neutralus bankininkų rojus, bet ir kaip nuostabi vieta gydytis. Kone stebuklingomis kalnų oro ar mineralinių vandenų galiomis tada buvo visuotinai tikima ir silpnesnės sveikatos europiečiai plūste plūsdavo į tokius kurortus. Šiuo keliu tada pasuko ir daug žymių lietuvių, kankintų džiovos ir kitų ligų. Poetas Maironis, gydęsis Liucernoje, apie šį kraštą rašė ir eiles ("Vakaras ant ežero keturių kantonų", "Rigi Kulm"), ten sukūrė poemą "Jaunoji Lietuva". Ant St. Charles Hall vilos Megeno priemiestyje, kurioje apsistodavo (ir pro kurios langus regėjo Rigi Kulmo kalną), Šveicarijos lietuvių bendruomenės iniciatyva atidengta atminimo lenta (adresas 6045 Meggen; Bezeholzstrasse).

Šveicarijoje iki Antrojo pasaulinio karo svečiavosi ir Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Vincas Mykolaitis-Putinas (visi, kaip ir dar virš 100 ano meto lietuvių, ten studijavo), Salomėja Nėris, Balys Sruoga (abu keliavo). Apie šių rašytojų ryšius su Lietuva informaciją surinko Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė J. Karpensen (knyga "Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje"). Tai retas atvejis, kai šiuolaikinės lietuvių bendruomenės skiria tiek daug dėmesio praeities lietuvių, susijusių su ta šalimi, atminimui ir įamžinimui.

Šveicarija liko neutrali Pirmajame pasauliniame kare, todėl iš čia buvo galima taikiai populiarinti Lietuvą. 1915 - 1919 m. Lozanoje veikė lietuvių informacinis biuras, skatinęs nepriklausomybės atkūrimą, įvyko septynios lietuvių politikų konferencijos. Būtent jose nubrėžtos būsimosios valstybės gairės (nuspręsta nebetęsti unijos su lenkais ir t.t.) . 1919-1946 m. Ženevoje veikė Tautų Sąjunga - Jungtinių Tautų organizacijos pirmtakė. Lietuvių darbas čia buvo itin svarbus siekiant, visų pirma, užtikrinti nepriklausomybės pripažinimą (1919-1922 m.), vėliau sprendžiant ginčus dėl Vilniaus (su Lenkija) ir Klaipėdos (su Vokietija). Šveicarijoje, kaip neutralioje šalyje, pasirašinėtos svarbios tų laikų tarptautinės sutartys, kaip Lokarno paktas, turėjęs priversti pasaulį nusiginkluoti. Tautų Sąjungos būstinėje dirbo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jurgis Baltrušaitis.

Ir po Lietuvos okupacijos (1940 m.) tęsėsi situacija, kad Šveicarijoje lietuvių buvo gana mažai (keli šimtai), bet tai buvo įtakingi intelektualai. Į Šveicariją pasitraukė politiniai pabėgėliai, tarp jų Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys, kuris 1948 m. ten ir mirė. Jurgio Šaulio kapas yra Lugano mieste, Kastanjolos (Castagnola) kapinėse.

Lietuvos ir Šveicarijos ryšiai siekia senesnius laikus. Kaip savo tyrime atskleidė VDU docentas R. Kamuntvaičius net keturiasdešimt italų architektų ir skulptorių, kūrusių Lietuvos barokines bažnyčias ir atskiras jų detales XVI - XVIII a., buvo kilę ne iš Romos, Milano ar Neapolio, tačiau iš italų gyvenamo Tičino kantono Šveicarijoje ir gretimų teritorijų, kur jie taip pat paliko savo darbų.

XIX a. į Šveicariją pasitraukė Vilniuje gimęs Lietuvos kilmingasis Vladislovas Broel-Plateris (1808-1889). Išsinuomavęs Rapersvilio miesto pilį 99 metams jis tenai įkūrė Lenkijos muziejų - Lenkijos-Lietuvos valstybės, kuri, jo gimimo metu, jau nebeegzistavo, bet jam vis tiek buvo Tėvynė. Muziejuje yra ir Vyčio simboliai.