Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Šveicarija

Šveicarijos svarba Lietuvai buvo itin didelė nuo XIX a. devinto dešimtmečio iki XX a. ketvirto dešimtmečio. Čia buvo priimami svarbiausi politiniai sprendimai, nulėmę dabartinės Lietuvos Respublikos formavimąsi tad šalyje dažnai svečiuodavosi Lietuvos elitas.

XIX a. paskutiniame dešimtmetyje, išpopuliarėjus kelionėms ir tikėjimui kalnų oro gydomosiomis savybėmis, lietuviai (daug jų turtingi ir (arba) garsūs) irgi keliaudavo ar gydydavosi Šveicarijoje.

Lietuviai vykdavo mokytis ir į Šveicarijos universitetus.

Atminimo lentos lietuvių menininkams

Maironis kurį laiką gyveno Liucernoje, kur rašė eilėraščius apie Lietuvą („Jaunoji Lietuva“) ir Šveicariją (apie Keturių kantonų ežerą, Rigi Kulmo kalną). „St. Charles Hall“ viloje, kurioje Maironis gyveno Liucernos priemiestyje Megene (Bezeholzstrasse), dabar galime rasti Šveicarijos lietuvių bendruomenės pakabintą atminimo lentą jam.

Vila, kurioje Maironis parašė kai kuriuos žymiausių savo kūrinių

Atminimo lenta Maironiui ant vilos

Lietuvių modernizmo tapytojas Antanas Samuolis (1899–1942 m.) ir filosofas Ramūnas Bytautas (1886–1915 m.) į Šveicariją išvyko gydytis džiovos. Abu Šveicarijoje ir mirė, buvo palaidoti Leiseno kapinėse, nes Leisenas buvo populiari tokio sveikatinimosi turizmo kryptis. Tačiau Šveicarijoje antkapiniai paminklai statomi ne visam laikui - praėjus tam tikram metų skaičiui, jie sunaikinami - todėl Bytauto ir Samuolio antkapiai neišliko; šių dienų Šveicarijos lietuviai jų palaidojimo faktą įamžino ant kapinių sienos pakabinę atminimo lenteles.

Atminimo lentelės Bytautui ir Samuoliui ant Leiseno kapinių tvoros

Su Lietuvos atgimimu susijusios Šveicarijos vietos

Europoje siaučiant Pirmajam pasauliniam karui (ir Lietuvai atsidūrus Rytų fronte), neutrali Šveicarija vaidino svarbų vaidmenį puoselėjant lietuvių laisvės siekius. 1915–1919 m. Lozanoje veikė Lietuvos informacijos biuras, skleidęs nepriklausomos Lietuvos idėją. Įvyko septynios politinės konferencijos (keturios iš jų Lozanoje), kuriose svarbiausi Lietuvos politikai pasiekė susitarimus dėl ateities tikslų (numatomos nepriklausomos Lietuvos sienų, visiško sąjungos su Lenkija idėjos atsisakymo ir t. t.).

1918 m. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o 1919 m. Ženevoje buvo įkurta Tautų Sąjunga (Jungtinių Tautų pirmtakė). Lietuva turėjo oficialią atstovybę ir kaip niekad aiškius tikslus: užsitikrinti platų nepriklausomybės pripažinimą (1918–1922 m.) ir įgyti paramą teritoriniuose ginčuose dėl Vilniaus (prieš Lenkiją) ir Klaipėdos (prieš Vokietiją).

Tačiau dar prieš Lietuvai tampant nepriklausoma, Šveicarija traukė būrius lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, atvykdavusių mokytis demokratinės Šveicarijos universitetuose; tarp jų buvo ir geografas Kazys Pakštas. Studijuodami Fribūro universitete lietuviai Lietuvos likimu ypač sudomino vietos šveicarą Josephą Ehretą (Juozą Eretą). Ehretas taip susidomėjo, kad apie Lietuvą parašė knygą ir padėjo įkurti Lietuvos informacijos agentūrą, kuri ir šiandien vadinama jo vardu (ELTA – Ereto Lietuvos telegramų agentūra). Galiausiai jis persikėlė į Lietuvą, tapo Lietuvos piliečiu, vedė lietuvę ir pasivadino jos pavarde – Juozas Eretas-Jakaitis. Vienu metu jis net buvo išrinktas į Lietuvos Seimą. Nors Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai jam teko grįžti į Šveicariją, Ereto darbai Lietuvos labui paskatino Šveicarijos lietuvius ant pastato, kuriame jis gyveno Bazelyje, įrengti atminimo lentą. Jo portretu dekoruotoje atminimo lentoje Eretas vadinamas „Šveicarijos sūnumi Lietuvos patriotu“.

Ehreto atminimo lenta Bazelyje

Lietuvių dipukai ir politikai Šveicarijoje

Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, lietuvių bendruomenę Šveicarijoje papildė nauji žmonės, bėgę nuo sovietų genocido. Jie vadinami dipukais (displaced persons, DP). 1945–1946 m. maždaug 200 dipukų įsikūrė lietuvių dipukų stovykloje „Židinys“ Iverdon le Bene [Yverdon-les-Bains]. Dabar buvusios stovyklos vietoje veikia viešbutis „Hotel La Prairie“, bet vietos istoriją mena nedidelis paminklas viešbučio kieme. Šis paminklas su Lietuvos herbu buvo atidengtas 2020 metais, minint 75-ąsias dipukų stovyklos įkūrimo metines. Lietuviai taip pat netoliese pasodino ąžuolą.

Iverdon le Beno lietuvių stovyklos paminklas

Per Antrąjį pasaulinį karą neutrali Šveicarija buvo geidžiama lietuvių pasitraukimo kryptis. Čia jie buvo saugūs ne tik nuo sovietų persekiojimo, bet ir nuo karo. Tačiau patekti į Šveicariją nebuvo lengva, ir po Antrojo pasaulinio karo dauguma lietuvių, kurie buvo čia apsistoję, turėjo persikelti kur nors kitur.

Todėl Šveicarijoje lietuvių niekada nebuvo daug, bet jų bendruomenę daugiausia sudarė įtakingi intelektualai, kurie per vietos žiniasklaidą toliau platino Lietuvos nepriklausomybės tikslus ir padėjo rinkti aukas lietuvių gimnazijos statybai gretimoje Vokietijoje. Tarp lietuvių, Šveicarijoje likusių ir pasibaigus karui, buvo Jurgis Šaulys, vienas iš 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto (vasario 16 d. akto) signatarų. Jurgio Šaulio kapas yra Kastanjolos [Castagnola] kapinėse Lugane.

Jurgio Šaulio kapas Lugane

Lugane gyveno ir kitas Nepriklausomybės deklaracijos signataras Kazimieras Šaulys. Jis buvo kunigas, tad tarnavo Šv. Brigitos vienuolyne. Vienuolyne Kazimierui Šauliui įrengtas atminimo kambarys. Kambaryje yra jo nuotrauka ir atminimo lenta. Kitaip nei bendrapavardis Jurgis, Kazimieras buvo palaidotas ne Lugane, o Romoje.

Tai, kad net du vasario 16-osios akto signatarai gyveno Lugane, yra gana įspūdinga, nes signatarų iš viso buvo tik dvi dešimtys.

Kazimiero Šaulio atminimo kambarys Lugane

Lietuviški ženklai Šveicarijoje iš XIX amžiaus

Šveicarija Lietuvos gyventojų prieglobsčiu buvo tapusi dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo. Po nepavykusio 1830 m. lenkų ir lietuvių sukilimo prieš Rusijos imperiją, nemažai lietuvių elito pasitraukė iš šalies ir kai kurie jų atsidūrė Šveicarijoje.

Vladislovas Broel-Plateris (Wladyslaw Broel-Plater, 1808–1889 m.), Vilniuje gimęs XIX a. kilmingasis, išsinuomojo Rapersvilio-Jonos [Rapperswil-Jona] pilį 99 metams ir joje įkūrė Lenkijos muziejų, kuris vis dar veikia.

Čia rasime ir Vytį, pvz., kartu su Lenkijos herbu puošiantį koloną netoli įėjimo į pilį. Taip yra todėl, kad prieš 1795 m. Lenkiją ir Lietuvą prijungiant prie didžiųjų Europos valstybių, jos sudarė bendrą valstybę. Aneksijos įvyko dar prieš Plateriui gimstant, tad muziejus tapo prisiminimu apie šalį, kurią jis laikė tėvyne, bet niekada nebuvo matęs.

Vyčiu dekoruota kolona Rapersvilyje

Tačiau tuo metu ir Lenkijos, ir Lietuvos elitas save laikė tos pačios bendruomenės dalimi, o lenkų kalba buvo mokslo ir literatūros kalba. Tokia padėtis tęsėsi iki XIX a. pabaigos, kai prasidėjo lietuvių tautinis atgimimas, kurio atstovai (pvz., Maironis) taip pat nemažai laiko praleido Šveicarijoje.

Kitos Lietuvos ir Šveicarijos sąsajos

Net ir šiandien Šveicarijos lietuviai itin aktyviai prisideda prie ankstesnių Lietuvos ir Šveicarijos sąsajų įamžinimo: Šveicarijos lietuvių bendruomenė padėjo atsirasti anksčiau minėtoms atminimo lentoms. Apie lietuvius Šveicarijoje yra išleista knygų.

Vienoje tokių knygų rašoma, kad Lietuvos ir Šveicarijos ryšiai siekia kur kas ankstesnius laikus nei XIX amžius. XVI–XVIII a. visoje Europoje statant bažnyčias ir vienuolynus buvo populiaru kviestis italų architektus ir skulptorius. Daug tokių menininkų buvo atvykę į Lietuvą ir paliko savo darbų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kitose vietose. Net keturios dešimtys menininkų iš tiesų buvo ne iš pačios Italijos, bet iš etniškai itališko Šveicarijos Tičino kantono. Čia irgi yra išlikę jų darbų.

Tuo metu, kai masinis turizmas dar nebuvo prieinamas, daug garsių lietuvių vyko į Šveicariją dėl sveikatos, studijų, politinių ar kitų priežasčių. Tarp jų – Jonas Biliūnas, Jonas Basanvičius, Mikas Petrauskas, Petras Kalpokas, Jurgis Baltrušaitis, Kipras Petrauskas, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris ir kiti.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Šveicariją dienoraščiai