Azija ir Afrika
Pastaba: Buvusios TSRS teritorijos (Vidurinė Azija, Rusijos Sibiras) aprašytos prie Rytų Europos.
Kai XIX a. prasidėjo masinė migracija Aziją ir Afriką buvo pasidalinusios Europos imperijos, jų naujakuriai kūrėsi svarbiuose kolonijų uostamiesčiuose. Bet Lietuva užjūrio valdų neturėjo - ją pačia valdė Rusija ir Prūsija, tad išskyrus kelis misionierius į šias tada egzotiškas žemes lietuviai nesikėlė.
XX a. pirmoje pusėje imigrantų iš Lietuvos pritraukė Pietų Afrika, kurioje tuomet 20% gyventojų buvo baltieji ir ji laikyta mažiau egzotiška. Tiesa tai buvo ne lietuviai, bet Lietuvos mažumos. 70% iš maždaug 70 000 Pietų Afrikos žydų šiandien yra kilę iš anais laikais į PAR atsikėlusių Lietuvos žydų. Taip pat PAR yra ir Mėmelio (Memel) miestas, vokiečio įkūrėjo taip pavadintas Klaipėdos garbei.
Visą XX a. Lietuvos žydai kėlėsi gyventi ir į Palestiną (1948 m. ten įkurta Izraelio valstybė). Iš Lietuvos žydų kilo nemažai žymių Izraelio politikų. Izraelyje viena garsiausių ortodoksų ješivų (rabinų mokyklų) vadinama Ponevež - tai Panevėžio pavadinimas jidiš kalba. Ši ješiva seniau veikė Panevėžyje.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuviai pradėjo atrasti ekonomiškai svarbiausias regiono šalis. Atsirado Indijos, Japonijos kultūros gerbėjų. Būtent Japonijoje susikūrė pirmoji oficiali lietuvių bendruomenė, o kultūrinis gyvenimas ten vyksta Lietuvos ambasadoje. Lietuvos ambasados yra ir Kinijoje bei Egipte.
Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina)
Šventoji žemė apima ginčytinas teritorijas Artimuosiuose Rytuose, kurios yra šventos trims religijoms (krikščionybei, judaizmui, islamui). Šiandien jos daugiausiai valdomos Izraelio. Kadangi Lietuva - krikščioniška valstybė, o taip pat turėjo ir žydų mažumą, kurios didelė dalis XIX-XX a. emigravo į Šventąją žemę, Izraelyje yra nemažai su Lietuva susijusių vietų.
Lietuviški reliktai šventosiose krikščionių vietose
Ilgus šimtmečius būdami krikščioniška tauta, lietuviai paliko Šventojoje žemėje matomų pėdsakų.
Pater Noster ("Tėve mūsų") bažnyčioje Jeruzalėje ir jos prieigose ant didelių plytelių yra įvairiomis kalbomis surašyta malda "Tėve mūsų". Ten, pačiame bažnyčios viduje, yra ir lietuviškas "Tėve mūsų" vertimas, tiesa, kiek neįprastas, nes senas.
Apreiškimo bažnyčioje Nazarete, pastatytoje ant olos, kurioje gyveno ir apreiškimą apie pagimdysimą Jėzų patyrė Mergelė Marija, yra daug Mariją vaizduojančių didžiulių XX a. meno kūrinių, dovanotų įvairių pasaulio valstybių. Tarp jų - ir Lietuvos dovanotas meno kūrinys, paremtas Aušros vartų Marijos vaizdiniu. Prie pokarinės lenkų dovanotos Marijos - ir Vilniaus (Wilno) pavadinimas, kaip viena vietų, kur esą kentėjo lenkai.
Lietuviškas 'Tėve mūsų' Paternoster bažnyčioje (dešinėje) ir lieuviška Marija Nazareto bažnyčios prieigose (kairėje).
Turtingi lietuviai istorijos eigoje prisidėjo prie Šventosios žemės šventųjų vietų išlaikymo ir rekonstrukcijų. Jeruzalės Kryžiaus kelio stacijos suremontuotos ir Amerikos lietuvio verslininko Kazicko lėšomis - tai mini atminimo lenta.
Atminimo lenta Jeruzalės kryžiaus kelio rėmėjams su Kazickų pavardėmis.
Lietuviškas (litvakiškas) paveldas tarp Izraelio žydų
Didžiąją Šventosios žemės dalį valdo Izraelis, kurio dauguma gyventojų - žydai, kurie (ar jų tėvai, seneliai) atvyko iš daugybės pasaulio šalių, tarp jų - Lietuvos. Tie žydai vadinami litvakais. Spėjama, kad XIX a. Lietuvoje gyveno ~350 tūkstančių žydų, kai 1923 m. surašymo metu buvo likę mažiau nei 200 tūkstančių. 1959 m. gyveno ~25 tūkstančius, o 2011 m. jau tik 3 tūkstančiai.
Labiausiai šį žydų skaičiaus kritimą lėmė emigracija. Šventoji žemė - viena pagrindinių vietų, į kurias emigravo Lietuvos žydai (kartu su JAV, Pietų Afrikos Respublika ir Rusija).
Visgi, dauguma emigravusių žydų greit pamiršo lietuviškas šaknis, integravosi į platesnę vietos žydų bendruomenę ir neperdavė savo vaikams lietuvių kalbos ar tradicijų, jei anksčiau jų ir laikėsi.
Tačiau įvairiose vietose skaitant žymių žydų biografijas (ypač XX a. pradžios ir vidurio) daug kur galima pamatyti žodžius "gimęs Lietuvoje", Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimus (tiesa, jidiš kalba, todėl mums neįprastus). Nemažai Izraelio gatvių pavadintos Lietuvoje gimusių žydų garbei.
Lietuvoje gimę žydų architektai Tel Avivo Šalom bokšto parodoje tarp kitų architektų, stačiusių Tel Avivą.
Be to, maždaug 10% Izraelio piliečių yra haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Šis labai religingas judėjų pogrupis dar skirstomas į dvi dalis, viena kurių vadinama hasidais, o kita - litvišais (nuo žodžio "Lietuva"). Pagrindinė pastarųjų ješiva (religinė mokykla) vadinama Panevėžio ješiva (jidiš: Ponevež ješiva), mat ji iki Antrojo pasaulinio karo veikė Panevėžyje, o tuomet buvo perkelta į Šventąją žemę. Ji įsikūrusi Bene Berake, labai religingame mieste prie Tel Avivo. Tarp svarbių jos rabinų buvo Vabalninke gimęs Elazaras Šachas, kurio garbei dabar pavadinta miesto gatvė.
Panevėžio ješiva Bene Berake. Google Street View.
Priešingai nei nereligingi litvakų palikuonys, kurie ėmė kalbėti hebrajiškai, haredžiai dažniausiai vis dar kalba savo šeimose ta pačia jidiš kalba, kuria iki sovietinės okupacijos ir surusėjimo kalbėjo ir Lietuvos žydai (jie laiko, kad hebrajų kalba yra šventa ir nevartotina pasaulietiniams reikalams). Priešingai nei dauguma Izraelio žydų, jie ir toliau rengaisi tradiciniais drabužiais, todėl haredžių rajonai atrodo gana panašiai į žydų gyventas gatves XIX a. Lietuvos miestuose.
Daugiau apie Šventosios žemės lankytinas vietas, kultūrą ir istoriją: Šventoji žemė - Jėzus, Izraelis ir Palestina
Japonija
Nors kultūriškai ir geografiškai Japonija nuo Lietuvos yra smarkiai nutolusi, šioje šalyje galima rasti įvairiausių lietuviškų vietų.
Kitaip nei kituose pasaulio kraštuose, beveik visas lietuviškas vietas Japonijoje sukūrė ar finansavo ne lietuviai, o patys japonai, susidomėję Lietuvos kultūra ar istorija.
Atminimo lenta, skirta Lietuvos prezidento vizitui Jaocu mieste
Lietuviškos skulptūros Inamyje
Tojamos prefektūroje esančiame Inamyje stovi dvi lietuviškos skulptūros: viena jų skirta senojo baltų tikėjimo ugnies deivei Gabijai, o kita – katalikiškos Lietuvos globėjui Šv. Kazimierui.
Gabijos skulptūra Inamyje
Šias skulptūras rasime skulptūrų parke, esančiame kitapus sankryžos nuo Inamio skulptūrų galerijos (ne tame skulptūrų parke, kuris yra prie pat galerijos).
Inamis garsėja savo medžio drožybos tradicijomis. Bet šiomis tradicijomis neapsiriboja: kviečia medžio skulptorius iš viso pasaulio, kad kurtų darbus pagal savo tautų drožybos tradicijas - taip suformuoti skulptūrų parkai. Du skulptoriai buvo pakviesti ir iš Lietuvos.
Šv. Kazimiero skulptūra
Nors kai kurios šiuose dviejuose Inamio skulptūrų parkuose stovinčios skulptūros yra bendražmogiškų temų (autoriaus tautybę nurodo tik šalia jų įrengtos lentelės), lietuvių skulptūrose tradicijos ir kultūra atsispindi labiausiai. Tradicinė ne tik skulptūrų tematika – ant jų taip pat yra lietuviškų užrašų.
Užrašas ant Šv. Kazimiero skulptūros Inamyje
Gabijos skulptūrą 1999 m. sukūrė Algimantas Sakalauskas. Ant skulptūros užrašyta „Gabija Ugnies Deivė“. Prie skulptūros pastatytoje lentelėje anglų k. įrašyta tiesiog „Ugnies deivė“.
Lentelė prie Gabijos skulptūros
Šv. Kazimiero skulptūrą 2007 m. sukūrė Raimundas Puškorius. Skulptūra primena tradicinį lietuvišką koplytstulpį – nedidelę koplytėlę su šventojo (Šv. Kazimiero) skulptūrėle viduje. Virš koplytėlės pavaizduota saulė – pagoniškas simbolis, radęs kelią ir į krikščioniškąją lietuvišką ikonografiją (saulė yra ir už Gabijos). Skulptūros apatinėje dalyje lietuviškai užrašyta: „Kazimieras Lietuvos globėjas“.
Šv. Kazimiero skulptūra iš arti
Gabijos skulptūra iš arti
Šitaip taip toli nuo Lietuvos atsirado dvi skulptūros, simbolizuojančios abudu Lietuvos religinius laikotarpius. Gabija - pagoniškąjį, o Šv. Kazimieras - krikščioniškąjį (kur, nors krikščionybė - tarptautinė religija, Lietuvoje ji įgijo tautinių simbolių, kaip koplytstulpis ar Šv. Kazimieras, abu kurių atsispindi skulptūroje).
Lentelė šalia Šv. Kazimiero skulptūros
Lietuviškas namas Kudžyje
Ivatės prefektūroje esančiame Kudžio mieste stovi Lietuvos namai. Nuo 1989 m. Kudžis yra susigiminiavęs su Klaipėda. Šis bendradarbiavimas laikomas vienu geriausių tokios miestų partnerystės pavyzdžių: 1991 m. sausį Sovietų Sąjungai užpuolus Lietuvą, Kudžio gyventojai ir meras Sovietų Sąjungos vyriausybei pateikė peticiją, kuria prieštaravo tokiems veiksmams, tuo tarpu 2011 m., kai Kudžį užklupo didžiulis cunamis Tohoku, Klaipėdos gyventojai rinko aukas šiam miestui.
Lietuvos namai Kudžyje
Ryškiausias šių dviejų miestų partnerystės pavyzdys – Kudžyje stovintys Lietuvos namai. Nuo pavasario iki rudens jie atverti beveik kasdien. Pastato išorę puošia daug lietuviškų detalių, taip pat nuolat plevėsuoja Lietuvos vėliava. Viduje veikia lietuviškų prekių parduotuvė – šalyse, kuriose nėra didelių lietuvių bendruomenių, tai labai retas reiškinys. Čia galima įsigyti lietuviško vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų, lietuviškų dirbinių, Lietuvą vaizduojančių gintaro gaminių. Nors tai labiau parduotuvė, nei muziejus, iš čia esančių meno dirbinių bei japonų kalba pateiktų aprašymų galima susipažinti su Lietuvos kultūra.
Parduotuvės viduje
Eksponatai ir prekės Lietuvos namuose Kudžyje
Lietuvos namai stovi miške netoli miesto ir priklauso didesniam kompleksui, kurio širdis yra du gintaro muziejai. Abiejuose muziejuose yra su Lietuva susijusių eksponatų. Pagrindinio gintaro muziejaus fasadas nudažytas Lietuvos vėliavos spalvomis.
Gintaro muziejus Kudžyje
Tiesą sakant, gintaras ir buvo toji Kudžį ir Klaipėdą suartinusi priežastis, dėl kurios prasidėjo bendradarbiavimas. Kudžis yra Japonijos gintaro regiono, o Klaipėda – gintaru garsėjančio Lietuvos pajūrio centras. XX a. 9 deš. pabaigoje Lietuva vis dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos, tačiau jau buvo prasidėjęs perestroikos ir glastnost (demokratizavimo, rinkos ekonomikos...) judėjimas, todėl Japonijos gintaro bendrovės galėjo ieškoti galimybių importuoti Baltijos gintarą – tai jas atvedė į Klaipėdą.
Kudžio gintaro muziejuose pristatomas tiek Baltijos, tiek Japonijos gintaras, taip pat minimos lietuviškos su gintaru susijusios legendos, pvz., apie Jūratę ir Kastytį, eksponuojamas didelis japonų menininkų sukurtas Jūratę vaizduojantis meno kūrinys.
Japonų menininkų kurta Jūratė Kudžio gintaro muziejuje
Stasio Eidrigevičiaus muziejus Otaru mieste, Hokaide
Neįtikėtina, bet Otaru mieste, Hokaide, muziejus vieno žymiausių XX–XXI a. Lietuvos dailininkų Stasio Eidrigevičiaus garbei buvo atidarytas daugiau nei dviem dešimtmečiais anksčiau (1993 m.) nei jo gimtajame Panevėžyje (2024 m.)! Muziejus skirtas dviem menininkams: pagrindiniame aukšte ant vienos sienos eksponuojami Stasio darbai, o priešingoje pusėje – muziejaus įkūrėjos Hiroko Mori kūriniai. Tad muziejus žinomas kaip „Hiroko Mori Stasio muziejus“. Antrame aukšte eksponuojami ir kitų Hiroko Mori mėgtų Vidurio bei Rytų Europos menininkų darbai, prie muziejaus įsikūrusi ir meno tematikos knygų biblioteka bei kavinė.
Hiroko Mori ir Stasio Eidrigevičiaus muziejus
Tarp Stasio Eidrigevičiaus darbų muziejuje
Stasys Eidrigevičius, žinomas dėl savo unikalaus stiliaus, kurį būtų galima apibūdinti kaip mielą, bet šiek bauginantį, pirmą kartą Hokaide eksponavo savo darbus 1978 m.. Už geležinės uždangos gyvenusiam žmogui tai buvo neįprasta – Stasys gimė ir mokslus baigė sovietų okupuotoje Lietuvoje, bet vėliau vedė lenkę, 1980 m. persikėlė į Lenkiją.
Stasio darbai muziejuje
Unikalus menininko stilius tuo metu sužavėjo daugelį japonų, tarp jų – ir Hiroko Mori bei jos vyrą. Jie 1993 m. senuose šeimos namuose įsteigė muziejų. 1998 m. senasis namas buvo nugriautas, ir pastatytas naujas pastatas specialiai muziejui, kuris veikia iki šiol.
Muziejaus adresas: Yubinbango 047-0034, Otaru.
Informacija apie Stasį Eidrigevičių japonų kalba
Su Čijune Sugihara susijusios vietos Curugoje ir Jaocu
Čijunė Sugihara yra bene žymiausias asmuo, kurio gyvenimo istorija sieja Japoniją ir Lietuvą - apie jį plačiai pasakojama net keliuose Japonijos muziejuose. Sugihara buvo Japonijos konsulas Kaune, išdavęs Japonijos vizas tūkstančiams žmonių ir taip leidęs jiems pabėgti iš karo ir genocidų kamuojamos Europos.
Vienas muziejų, įsikūręs Sugiharos gimtajame mieste Jaocu (Gifu prefektūroje), skirtas būtent jo pasiekimams, o kitame – „Žmogiškumo uoste“ Curugoje (Fukui prefektūra) – su Sugiharos istorija susiję apie pusė eksponatų. Pastarasis muziejus įsikūręs Japonijos uoste, į kurį atplaukę Sugiharos išgelbėti pabėgėliai pagaliau atsidurdavo saugioje šalyje (Japonijoje).
Curugos muziejuje išsamiai pasakojama apie Sugiharos pasiekimus, kurie neapsiriboja gerai žinomu, tačiau supaprastintu teiginiu, kad Sugihara išgelbėjo tūkstančius Lietuvos žydų nuo nacių.
„Žmogiškumo uostas“ Curugoje
1939 m. Sugihara buvo paskirtas konsulu naujai atidarytame Japonijos konsulate Kaune – laikinojoje Lietuvos sostinėje. Nors Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą jau 1940 m. birželį, oficialiai aneksavo tik 1940 m. rugpjūčio 3 d., tad Japonijos konsulatas kurį laiką galėjo tęsti veiklą, nors Lietuvos baigtis ir buvo aiški. Trauktis norintys gyventojai užplūdo konsulatą prašydami vizų, kad galėtų išvykti iš sovietų okupuotos Lietuvos, ir Sugihara, nepaisydamas nurodymų iš Japonijos, sutiko išduoti Japonijos tranzitines vizas.
Kaip matyti iš Curugos muziejuje eksponuojamo pabėgėlių sąrašo, dauguma pabėgėlių buvo ne Lietuvos, o Lenkijos piliečiai. Kai 1939 m. rugsėjį Lenkiją pasidalino Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija, daug žmonių iš Lenkijos pabėgo į „saugią“ Lietuvą, bet nepraėjus nė metams tas saugumas buvo sunaikintas. Galima teigti, kad Lietuvos piliečiai vis dar tikėjosi „geriausio“ (todėl mažiau jų norėjo gauti vizas ir pabėgti), o tie, kurie su karu ir okupacija jau buvo susidūrę, žinojo, kad reikia trauktis. Kadangi daugelyje valstybių tuo metu vyko karas, Japonija buvo viena iš nedaugelio taikių šalių, į kurias buvo galima nuvykti tiesiai iš Sovietų Sąjungos valdomos teritorijos.
Curugos muziejuje galima pasiklausyti Sugiharos balso įrašo
Curugos muziejuje galima išgirsti išgyvenusiųjų pasakojimus apie tai, kaip pirmiausia jie bėgo iš Lenkijos į Lietuvą, kaip bijojo sovietų režimo, nes prieš karą buvo religingi žydai, turtingi žmonės arba vyrai, kurie galėjo būti pašaukti į sovietų armiją. Pasakojama apie sudėtingą ir brangią kelionę per sovietų valdomą Sibirą į Vladivostoką, kur sovietų kariai apiplėšdavo pabėgėlius. Yra istorijų ir apie paskutinį kelionės etapą – kėlimąsi keltu iš Vladivostoko į Curugą. Dėl šios priežasties „Žmogiškumo uostas“ atvėrė duris būtent Curugoje. Čia pabėgėliai pagaliau pasiekdavo laisvą ir tuo metu dar taikią šalį. Taip pat pasakojama apie jų vėlesnį gyvenimą: kai kurie persikėlė į JAV ar Australiją, kiti, kai 1941 m. Japonija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą, – perkelti į Šanchajų.
Pabėgėlio prisiminimai ir kelionės žemėlapis Curugos muziejuje
(Nors 1941 m. birželį Lietuvą okupavo nacistinė Vokietija ir ši okupacija žydams buvo dar pavojingesnė nei sovietų, tai įvyko praėjus beveik metams po to, kai Sugihara išvyko iš Lietuvos, todėl nacių okupacija nėra užfiksuota pačių pabėgėlių prisiminimuose, kuriuos galima išgirsti Curugos muziejuje).
Netoli Curugos muziejaus įrengta atminimo lenta žymi du pasodintus Lietuvą ir Japoniją simbolizuojančius medžius – lietuvišką ąžuolą ir japonišką sakurą.
Sugiharai skirta atminimo lenta Curugoje
Čijunės Sugiharos gimtajame mieste Jaocu įsikūrusio muziejaus svarbiausias akcentas – atkurtas 1940 m. Japonijos konsulato Kaune kabinetas, kuriame Čijunė Sugihara antspaudavo vizas.
Jaocu muziejuje atkurtas Japonijos konsulato Kaune biuras
Šalia muziejaus įrengta atminimo lenta, skirta paminėti 2019 m. spalio 24 d. vykusį Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos vizitą. Ją puošia Lietuvos bei Japonijos vėliavos ir Nausėdos citata lietuvių, anglų ir japonų kalbomis – „Linkiu visiems žmonėms taikos ir harmonijos“. Ši lenta pritvirtinta prie paminklo „Žmogiškumo kalva“, kurį sudaro muzikinis fontanas ir 160 vamzdžių, simbolizuojančių Jungtinių Tautų valstybes tuo metu, kai paminklas buvo pastatytas (1990 m.). Deja, Lietuva buvo tik tais metais atgavusi nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, todėl Jungtinėms Tautoms dar nepriklausė.
Atminimo lenta, skirta Lietuvos prezidento vizitui Jaocu mieste
Jaocu muziejaus eksponatai yra bendresnio pobūdžio nei Curugos muziejaus ir labiau siejasi su Antrojo pasaulinio karo istorija Europoje, o ne su paties Sugiharos asmenybe.
Abiejuose muziejuose yra ir panašių eksponatų, pvz., ilgas Sugiharos išgelbėtų žmonių sąrašas (jame nurodyta ir pabėgėlių pilietybė – tiesa, verta atkreipti dėmesį, kad kai kurie Lenkijos piliečiai Lietuvoje buvo laikomi Lietuvos piliečiais, nes buvo kilę iš Vilniaus krašto - tarpukariu Lenkijos valdytos Lietuvos dalies).
Sugiharos muziejus Jaocu mieste
Japonijoje yra ir daugiau Sugiharai skirtų vietų bei atminimo lentų, pvz., atminimo lentos įvairiose Nagojos vietose, kur jis gyveno, bei Sugiharos aikštė tame pačiame mieste.
Žmonių, kuriems 1940 m. viduryje Sugihara išdavė vizas, sąrašo fragmentas
Lietuvos muziejus Fukujamoje
2024 m. vienos didžiausių Japonijos logistikos bendrovių „Fukuyama Transporting“, kurioje dirba 27 tūkst. darbuotojų, būstinėje buvo atidarytas Lietuvos muziejus. Šios bendrovės vadovas Šigehiro Komaru yra ir Lietuvos garbės konsulas. Būtent jam kilo idėja bendrovės būstinėje įkurti šį muziejų.
Ant bendrovės būstinės fasado nuolat plevėsuoja Lietuvos trispalvė. Viduje, pirmajame aukšte, keliose patalpose įsikūrusiame Lietuvos muziejuje pristatomi svarbiausi unikalūs Lietuvos istorijos ir kultūros aspektai.
„Fukuyama Transporting“ būstinė
Čia galima pamatyti lietuviškų tautinių kostiumų, Užgavėnių kaukių, šiaudinių sodų, velykinių margučių, gintaro papuošalų, verbų. Visi eksponatai aprašyti japonų kalba vietos lankytojams.
Muziejaus eksponatai
Viena siena skirta svarbiausiems išskirtiniams Lietuvos istorijos ir kultūros faktams, su aprašymais japonų kalba bei iliustracijomis. Pasakojama apie pokario partizaninį pasipriešinimą sovietams, Lietuvos krepšininkų pasiekimus, Baltijos kelią, lietuvių kalbą bei tikėjimą, Lietuvos gamtą ir kitas temas. Aprašymai trumpi, bet taiklūs.
Fukujamos Lietuvos muziejaus siena su informacija apie Lietuvos istoriją ir kultūrą
Pasakojama ir apie Lietuvos bei Japonijos santykius. Pavyzdžiui, apie Japonijos konsulą Lietuvoje Čijunę Sugiharą (1939–1940 m.), 1940 m. išdavusį vizas tūkstančiams pabėgėlių. Eksponuojamas vizos pavyzdys.
Filmas apie bendrovę bei jos ryšius su Lietuva rodomas su angliškais ir lietuviškais subtitrais.
Filme rodomas muziejaus įkūrėjas Šigehiro Komaru
Muziejaus eksponatai buvo parinkti bendradarbiaujant su Lietuvos ambasada Tokijuje.
Kitaip nei kitas šiame straipsnyje minimas lietuviškas vietas, kurios dirba pagal oficialų darbo laiką, muziejų galima aplankyti tik iš anksto susitarus.
Žemaičio muziejus ir kitos jau nebeveikiančios lietuviškos vietos Japonijoje
Kitaip nei kitur pasaulyje, Japonijoje esančios lietuviškos vietos glaudžiai siejasi su jų entuziastingais kūrėjais ar savininkais, o ne su didesnėmis lietuvių bendruomenėmis - todėl kartais kai kurios šių vietų užsidaro ar pasikeičia.
Viena iš jau užsidariusių su Lietuva susijusių vietų Japonijoje – Tokijuje veikęs Žemaičio muziejus, skirtas lietuvių-britų gitarų meistrui Antanui (Anthony) Žemaičiui, kurio kūriniai Japonijoje taip išpopuliarėjo, kad jo pavarde-prekės ženklu dabar vadinama japonų įmonė.
Gitaros „Zemaitis“ – kiekviena unikalaus dizaino – vis dar gaminamos. Japonijoje yra jomis prekiaujančių parduotuvių pavadinimu „Zemaitis“, bet muziejus 2012 m. užvėrė duris.
Žemaičio gitarų parduotuvė Osakoje
Hirošimoje veikusi lietuviškų lino dirbinių parduotuvė, vadinta Lietuvos vardu, taip pat užsidarė.
Tokijuje vis dar yra kelios parduotuvės, prekiaujančios lietuviškais produktais.
Albino Margevičiaus kapas Tokijuje ir šiuolaikinė lietuvių bendruomenė
Ilgus amžius Japonijoje lietuvių bendruomenės nebuvo. Albinas Margevičus (1913–1988 m.) laikomas pirmuoju lietuviu, tapusiu Japonijos piliečiu. Jis buvo saleziečių ordino kunigas misionierius. 1933 m. išsiųstas į Japoniją, A. Margevičus susipažino su vietos kultūra ir padėjo skleisti žinią apie Japoniją ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje.
Albinas Margevičius palaidotas kartu su kitais saleziečių kunigais Fučiū katalikiškosiose kapinėse ir jo vardas įrašytas tik japonų raštu. Tapęs Japonijos piliečiu jis pasivadino Rubino Hiroshi.
A. Margevičiaus kapas (išvardyti čia palaidoti saleziečių kunigai)
Kadangi Albino Margevičiaus kapas yra Japonijos sostinėje Tokijuje, kur nėra kitų lietuviško paveldo objektų, jis sulaukia daug Lietuvos bendruomenės bei diplomatų dėmesio.
Lietuvių bendruomenė Japonijoje yra nedidelė ir nauja, susikūrusi jau po A. Margevičiaus mirties, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsivėrė naujų emigracijos krypčių (oficiali bendruomenės įsteigimo data – 2005 m.). Vis dėlto lietuviai į Japoniją emigravo negausiai, nes buvo daug kitų išsivysčiusių šalių, į kurias patekti buvo lengviau (ypač Vakarų Europoje). Japonija traukia lietuvius, besidominčius Japonijos kultūra ir tradicijomis. Nors jų yra per mažai, kad sukurtų savo lietuviško paveldo, jie padeda atkreipti dėmesį į Japonijoje jau esančias su Lietuva susijusias paveldo vietas.
Taip pat skaitykite kitą Augustino Žemaičio straipsnį apie Japoniją – apie jos kultūrą ir lankytinas vietas
Gambija
Visi žino istoriją, kaip Vytauto Didžiojo kariaunos buvo pasiekusios Juodąją Jūrą ir LDK tapo didžiausia šalimi Europoje. Tačiau ar žinote, kad XVII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo valdų ir daug toliau: Gambijoje (Afrikoje) ir Tobage (Amerikoje)? Tiesa, netiesiogiai. 1561-1795 m. Lietuvai buvo pavaldi (kaip vasalas) Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystė dabartinėje Latvijoje. Turtingi jos valdovai - Pabaltijo vokiečiai Ketleriai - garsėjo savo laivynu, laikytu Ventspilyje ir Liepojoje, pasak kai kurių šaltinių, dydžiu prilygusiu trečdaliui legendinės ispaniškosios armados. Savo laivų dėka Kuršas ir Žiemgala, turėję vos 200 tūkstančių gyventojų, sugebėjo tapti mažiausia Europos šalimi, dalyvavusioje didžiojoje kitų žemynų kolonizacijoje.
Žymiausia Kuršo ir Žiemgalos valda Gambijoje - Šv. Andriaus sala Gambijos upės žemupyje. Šią salą Kuršas kolonizavo 1651 m., tačiau deja po nepilno dešimtmečio Lietuvą užpuolė rusai. Tai buvo itin liūdnas laikas, nusiaubta ir sostinė Vilnius, o Kuršas buvo priverstas atsisakyti pasaulio dalybų planų - koloniją Gambijoje ilgainiui perėmė anglai. Labiausiai dėl šių vėlesnių kolonistų veiklos sala dabar įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jie saloje, pervadintoje Džeimso vardu, perskirstinėjo vergus. Šie būdavo nusipirkti iš juodaodžių vadukų aukštupyje, o po "viešnagės" saloje eksportuojami į Karibus ir Ameriką.
Šv. Andriaus, Džeimso, Kunta Kintės sala - buvusi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valda Gambijos upėje, Afrikoje. ©Augustinas Žemaitis.
Na o labiausiai mažytį žemės lopinėlį Gambijos upėje išgarsino JAV rašytojas Aleksas Heilis (Alex Haley) 1976 m. parašęs knygą "Šaknys" ("Roots"). Šiame veikale jis teigia atradęs savo kilmę iš vergo Kunta Kintės, tariamai eksportuoto per Džeimso salą. Nors romano faktų realumas - labai abejotinas (dalis jo veikiausiai buvo nuplagijuota, kita - sukurta) anais JAV juodaodžių nacionalinio romantizmo laikais jis padarė didžiulę įtaką. Pripažindama ją bei viliodama turistus iš JAV Gambijos valdžia ir visą salą 2011 m. pervadino Kunta Kintės vardu. Saloje išlikę įtvirtinimų liekanų, tačiau veikiausiai iš vėlesnių nei Kuršo kolonizacija laikų.
Pakrantėje prie salos yra kaimas Džufurė (Juffureh) su vergovės muziejumi, kurio gidai pasakoja ne visai tikrąją vergovės istoriją, o "Roots" sutirštintą jos variantą. Kas gi buvo salos pirmieji kolonistai gidai ir oficialūs Gambijos šaltiniai sako įvairiai. Minimi latviai, vokiečiai, kitur - lenkai ar lietuviai. Visi šie pasakymai savaip teisingi atsižvelgiant į ypatingą Kuršo ir Žiemgalos padėtį: vokiečių kunigaikščių valdoma latvių gyvenama žemė, vasalystės santykiais pavaldi Lietuvai, kuri, savo ruožtu, buvo unijoje su Lenkija. Suverenios nepriklausomos valstybės principas XVII a. tiesiog dar nebuvo gimęs.
Pats Džufurės kaimas, beje, irgi buvo Kuršo valda. Taip pat ir dar viena nūnai žymi vieta - sala upės žiotyse, kurioje yra Gambijos sostinė Bandžulis.
Pietų Afrika
Pietų Afrika unikali tuo, kad bent 70–80% čia gyvenančių žydų yra kilę iš Lietuvos.
Šie skaičiai ryškiai skiriasi nuo žydų bendruomenių daugelyje kitų buvusių Europos kolonijų Amerikoje, Afrikoje ar Australijoje - į ten suvažiuodavo žydai iš įvairių Europos šalių ir susiliedavo į vieną bendrą žydų bendruomenę, Lietuvos žydai (litvakai) „ištirpdavo“ tarp kitų.
Tuo tarpu Pietų Afrikoje esantys žydų muziejai, pastatai ir paminklai glaudžiai siejasi su Lietuva.
Be maždaug 40 tūkst. žydų, imigravusių iš Lietuvos XIX a. 9 deš.–XX a. 4 deš., tuo pačiu laikotarpiu atvyko ir keli tūkstančiai etninių lietuvių (Romos katalikų ir liuteronų). Nors jų buvo per mažai, kad galėtų įkurti lietuvių bažnyčių ar klubų, kai kurie jų irgi paliko reikšmingų pėdsakų.
Litvakų įkurta Frėdehuko (Vredehoek) sinagoga, stovinti gatvėje, pavadintoje Lietuvoje gimusio rabino Mirvišo vardu. Už jos matosi garsusis Keiptauno Stalo kalnas.
Pietų Afrikos žydų muziejus Keiptaune
Keiptaune esančiame Pietų Afrikos žydų muziejuje yra daugiausia su Lietuva susijusių eksponatų iš visų Pietų Afrikos muziejų. Tiesą sakant, nedaug pasaulio muziejų, kurie nėra skirti būtent lietuviams, savo kolekcijose turi tiek daug su Lietuva susijusių eksponatų.
Įėjimas į Žydų muziejaus kompleksą Keiptaune, fone matoma veikianti sinagoga
Muziejaus rūsyje galima pamatyti atkurtą lietuvišką štetlą. Čia stovi atkurtas medinis namas, mokykla ir šulinys, būdingi tipiniam Lietuvos miesteliui prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Būtent iš tokių miestelių emigravo dabartinių Pietų Afrikos žydų (propro)seneliai. Šalia atkurtojo štetlo eksponuojamas prieškarinės Lietuvos štetlų žemėlapis su miestelių pavadinimais jidiš kalba, miniatiūrinės religinių žydų pastatų Rietave (jidiš: Riteve) ir Panevėžyje (jidiš: Ponevez) kopijos bei kiti eksponatai, pavyzdžiui, laiškai kuriuos Pietų Afrikos žydams siuntė Lietuvoje likę jų giminaičiai.
Atkurtas lietuviškas štetlas ir štetlų žemėlapis Pietų Afrikos žydų muziejuje Keiptaune
Pagrindiniame muziejaus aukšte yra daugiau su Lietuva susijusių eksponatų, pavyzdžiui, tarpukario laikotarpio Lietuvos dokumentų. Taip pat pasakojama vieno žymiausių Lietuvoje gimusių Pietų Afrikos gyventojų Sammy Markso istorija, pristatomos Eutshorno (Oudtshoorn) stručių auginimo verslo litvakiškos šaknys (žr. toliau), pateikiamos žymiausių Pietų Afrikos žydų gyvenimo istorijos – kai kurie patys gimė Lietuvoje (pvz., Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas), o dauguma kitų turėjo Lietuvoje gimusius tėvus arba bent vieną iš tėvų.
Su Lietuva susijęs muziejaus eksponatas
Muziejaus kavinė – Café Riteve – pavadinta pagal Rietavo pavadinimą jidiš kalba. Rietavo miestelis muziejuje užima svarbią vietą, nes būtent iš jo kilusi muziejaus įkūrėjo Mendelio Kaplano šeima. Kai 1990 m. Lietuva tapo nepriklausoma ir atsivėrė užsieniečiams, Mendelis Kaplanas ėmė domėtis savo šeimos istorija, o jo tyrimų rezultatas – 2000 m. įkurtas Pietų Afrikos žydų muziejus. Atkurtajame štetle stovintis šulinys yra būtent Rietavo šulinio kopija.
Kavinėje „Cafe Riteve“
Kaip nurodyta muziejuje, iki XIX a. 9 deš. Pietų Afrikoje gyveno vos 4 000 žydų. Per kelis kitus dešimtmečius atvyko 40 tūkst. žydų iš Lietuvos - jie bėgo iš ekonomiškai atsilikusios ir nedemokratinės Rusijos imperijos, tuo metu valdžiusios Lietuvą. Žydų migracija į PAR sulėtėjo 1918 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, tačiau 7% visų emigrantų iš tarpukario Lietuvos emigruodavo į PAR - skaičius įspūdingas žinant, kad 1918–1940 m. beveik visi iš Lietuvos į PAR emigruodavę žmonės buvo žydai. Tiesą sakant, iš tarpukario Lietuvos į Pietų Afriką emigravo daugiau žydų nei į Palestiną. 1930 m. Pietų Afrika apribojo imigraciją iš šalių, iš kurių atvykdavo žydai, tarp jų ir Lietuvos, taip pažabodama šios bendruomenės augimą. Tačiau dėl didelio gimstamumo žydų skaičius ir toliau didėjo ir 1970 m. pasiekė 120 tūkstančių. Vėliau bendruomenė praretėjo dėl emigracijos į JAV, Australiją ir Izraelį, kurią paskatino prasta Pietų Afrikos ekonominė padėtis: iš pradžių dėl prieš Pietų Afriką taikytų sankcijų, susijusių su apartheidu, o vėliau – dėl pasibaigus apartheidui suvešėjusio nusikalstamumo ir korupcijos. Pietų Afrikos Respublikos žydų skaičius 2010 m. sumažėjo iki maždaug 70 tūkst., o 2020 m. susitraukė iki maždaug 45 tūkstančių.
Panevėžio ješivos miniatiūra Pietų Afrikos žydų muziejuje Keiptaune
Pagrindinė priežastis, kodėl tiek daug Lietuvos žydų atsidūrė Pietų Afrikoje (šalyje, į kur žydai iš kitų kraštų neimigruodavo), buvo „Union Castle Mail Steamships“ vykdyta reklaminė kompanija, kuriai vadovavo Donaldas Carrie’is. Būtent jis organizavo persikėlimo į Pietų Afriką keliones. Vėlesniais dešimtmečiais tolesnę migraciją skatino vien tai, kad daug litvakų į šią šalį jau buvo emigravę anksčiau, nes tai reiškė, kad nemažai Lietuvos žydų turėjo Pietų Afrikoje gyvenančių giminaičių ar buvusių kaimynų. Nors Lietuvos žydai stengėsi integruotis į anglakalbę Pietų Afrikos bendruomenę ir paprastai per vieną kartą nustodavo kalbėti jidiš kalba, jie išsaugojo ortodoksinius religinius papročius, taip pat įvairias iš Lietuvos atsivežtas kulinarines tradicijas.
Atkurtas lietuviško štetlo namų interjeras Pietų Afrikos žydų muziejuje Keiptaune
Pietų Afrikos žydų muziejaus Keiptaune komplekse taip pat yra dvi sinagogos. Viena iš jų veikianti. Tačiau jas pastatė ankstesnioji Pietų Afrikos žydų bendruomenė, dar prieš atvykstant žydams iš Lietuvos.
Lietuvos žydų pastatai ir paminklai Keiptaune
Atvykę į Pietų Afriką, Lietuvos žydai dažnai įkurdavo atskiras sinagogas ir kitas įstaigas, nors čia jau buvo įsikūrusios žydų iš Anglijos ir Vokietijos bendruomenės. Tai galima paaiškinti kultūriniais ir ekonominiais skirtumais: Keiptaune gyvenę ankstesnieji Pietų Afrikos žydai dažnai buvo turtingi verslininkai, kurie sinagogose kalbėjo angliškai, o iš Lietuvos atvykę naujakuriai buvo palyginti neturtingi ir manė, kad anos sinagogos yra pernelyg „suanglintos“. Šie skirtumai išnyko vos per vieną ar dvi kartas, nes Lietuvos žydų vaikai ir vaikaičiai augo anglakalbėje aplinkoje ir tapo įvairių sričių specialistais bei sėkmingais verslininkais. Tad dabar atskirų litvakų sinagogų nebėra, tačiau dėl to, kad didelė dalis Pietų Afrikos žydų turi lietuviškas šaknis, tam tikros lietuviškos tradicijos ir papročiai tapo vyraujančiais (kitaip nei kitose pasaulio žydų bendruomenėse, kur juos užgožė iš didesnių žydų bendruomenių atvežti papročiai).
Keiptaune yra išlikusę dviejų Lietuvos žydų įkurtų sinagogų pastatai.
* Panevėžio sinagoga (Ponevez Shul), pavadinta Panevėžio garbei. Dabar ji veikia kaip žydų mokykla, bet ant pastato vis dar išlikęs užrašas „Ponevez Shul“. Šią sinagogą iš Panevėžio atvykę žydai įkūrė 1902 m. Į dabartinį pastatą (pertvarkytą gyvenamąjį namą) ji persikėlė 1940 m.
Panevėžio sinagoga (Ponevez Shul)
* Art deco stiliaus Frėdehuko (Vredehoek) sinagoga, 1939 m. pastatyta specialiai šiam tikslui ir kai kuriuose šaltiniuose įvardijama mažu Lietuvos gabalėliu, dabar išorėje neturi jokių su Lietuva susijusių ženklų. Pastate veikia baldų parduotuvė.
Frėdehuko sinagoga stovi šalia Rabino Mirvišo gatvės, pavadintos sinagogos įkūrėjo Mozės Chaimo Mirvišo (1872–1947 m.) garbei. Jis gimė Baisogaloje ir 1908 m. emigravo į Keiptauną, kur tapo pirmuoju visiškai kvalifikuotu rabinu (priėmusiu rabino įšventinimus, vadinamus semikhah) visoje Kapo kolonijoje.
Rabino Mirvišo gatvė
Daug kitų litvakų įkurtų sinagogų buvo uždarytos ir nugriautos.
Keiptauno universitete veikia M. Kaplano centras, atliekantis žydų studijų tyrimų instituto ir archyvo funkcijas. Jį įkūrė Keiptaune Žydų muziejų įsteigęs Mendelis Kaplanas.
M. Kaplano centre
Žemaičių Naumiesčio herojų palikimas Gautenge
Gautengo regionas, kuriame įsikūrusi Pietų Afrikos sostinė Pretorija ir didžiausias šalies miestas Johanesburgas, yra daugiausiai lietuvių paveldo turinti zona PAR.
Nors Pietų Afrikos lietuvių bendruomenė niekada nebuvo pakankamai didelė, kad pasistatytų savo bažnyčių ir klubų, kadaise lietuvių veikla telkėsi aplink Kuisių šeimą ir jų namus Pretorijoje. 1984 m., minint Lietuvos globėjo šv. Kazimiero 500-ąsias gimimo metines, Kuisių šeima pasirūpino, kad Šv. Pijaus X katalikų bažnyčioje, kurioje lankydavosi, būtų įrengtas lietuviškas vitražas. Vitražas vaizduoja (iš apačios į viršų) Vytį, šv. Kazimierą, Vilniaus katedrą (kurioje palaidotas šv. Kazimieras) ir Gedimino pilį. Lentelėje po vitražu įrašyta: „Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas. Gimė 1484 m. Lietuva yra Baltijos valstybė. Šį langą užsakė Kuisių šeima Vincento ir Marijonos Kuisių, kurie 1904 m. atvyko į Pretoriją iš Lietuvos, atminimui. 1984 m. rugpjūtis“.
Lietuviškas vitražas Šv. Pijaus X bažnyčioje Pretorijoje
Lentelė po vitražu
Vincentas ir Marianna (Marijona) Kuisiai palaidoti Rebekos gatvės kapinėse (Rebecca Street Cemetery) po dideliu kryžiumi. Vincentas Kuisis gimė 1870 m. Žemaičių Naumiestyje, o mirė 1927 m., tad priklausė pirmajai lietuvių emigracijos bangai, kurios didžioji dalis – išskyrus žydus – aplenkė Pietų Afriką. Tačiau, kaip liudija vitražas Pretorijoje, Kuisių šeima lietuvišką dvasią išlaikė labai ilgai, net tada, kai Lietuva buvo okupuota (1940–1990 m.).
Kuisių šeimos kapai Rebekos gatvės kapinėse Pretorijoje
Lietuviška veikla labiausiai pagarsėjo Kuisių šeima, tačiau anapus savo bendruomenės labiausiai išgarsėjo kiti du žmonės, kilę iš to paties Lietuvos miestelio – Žemaičių Naumiesčio.
Sammy Marksas (1844–1920 m.) buvo žydų verslininkas, turėjęs svarbių politinių ryšių tuometėje būrų vadovaujamoje Pietų Afrikos Respublikoje ir pažinojęs prezidentą Paulą Krugerį, kuris Markso namuose net turėjo atskirą kambarį. Sammy Markso namuose dabar veikia muziejus („Ditsong Sammy Marks Museum“), kuriame galima susipažinti su jo šeimos gyvenimu. Paskutinis iš Markso vaikų mirė 1981 m., o 1986 m. namai tapo muziejumi. Čia eksponuojama daug šeimai priklausiusių daiktų.
Sammy Markso namai netoli Pretorijos
Hermannas Kallenbachas (1871–1945 m.) buvo žydas architektas ir šiuolaikinės Indijos kūrėjo Mahatmos Gandhi draugas. Kallenbachas suprojektavo Satyagraha namą, kuriame gyveno kartu su Gandhi, o 1910 m. padovanojo žemės Gandhi Tolstojaus ūkiui. Dabar abu šie objektai yra muziejai, skirti Kallenbacho ir Gandhi atminimui. Johanesburge taip pat yra jo vardu pavadinta gatvė (Kallenbach Drive).
Kallenbacho gatvė
Be to, Kallenbacho atminimui skirtos dvi Lietuvos ambasados finansuotos atminimo lentos, ant kurių pavaizduotas Lietuvos herbas. Abi įrengtos netoli Kallenbacho gatvės. Hermano Kallenbacho atminimo lenta, kurioje aprašomas Tolstojaus ūkis, yra netoli Steepways Lane ir Ridge Road sankryžos. Atminimo lenta su užrašu „The Tents“ stovi adresu 8 Grove Road, prie sklypo, kurį 1909 m. nupirko Kallenbachas ir kuriame jie su Gandhi gyveno. Šiuo adresu esantį namą 1923 m. suprojektavo pats Kallenbachas.
Kallenbacho atminimo lenta Steepways Lane ir Ridge Road sankryžoje
Tai, kad tiek daug žmonių iš vieno Lietuvos miestelio tapo žinomi Pietų Afrikoje, lėmė to laikotarpio migracijos tendencijos: emigrantai iš Lietuvos dažnai sekdavo savo draugų, giminių ar kaimynų pramintais keliais, taigi, emigrantai iš to paties Lietuvos miesto ar regiono, masiškai atsidurdavo tame pačiame užjūrių mieste, regione, ar šalyje.
Užrašas, nurodantis, kad atminimo lenta įrengta Lietuvos ambasados lėšomis
Lietuvos žydų objektai Gautenge
Gautenge (Johanesburge ir Pretorijoje) gyveno didžiausios Lietuvos žydų bendruomenės, šiame regione pastačiusios daugybę objektų. Tiesa, kai kurios sinagogos buvo įkurtos dar prieš atvykstant litvakam. Be to, daugelio pastatų žydai nebenaudoja, nes senieji žydų kvartalai netoli Johanesburgo verslo centro tapo nesaugūs, žydai iš ten išsikėlė. Čia pateikiame vietas, kurių pavadinimuose ar interjere lietuviškas paveldas atsispindi labiausiai.
Pasvalio (Poswohl) sinagoga. Ją 1921–1922 m. pastatė 1904 m. įkurta Pasvalio žydų organizacija. Neobizantinio stiliaus sinagogą su kupolu virš pagrindinės maldos salės suprojektavo Samuelis Victoras Mannas, o pastatė K. Achberis. 1981 m. šis objektas pripažintas miesto paveldu ir ant jo atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Kartu tai yra ir paminklas Pasvalyje likusiems žydams, kurie visi žuvo per Holokaustą Antrojo pasaulinio karo metais“. Tačiau jau XX a. 9 deš. sinagogoje tikintieji nebesirinkdavo, o šiuo metu pastate veikia baras.
Pasvalio (Poswohl) sinagoga Johanesburge
Jepestauno (Jeppestown) sinagoga. Pasak kai kurių šaltinių, 1926 m. iškilusio pastato stogas yra lietuviško stiliaus. Šiuo metu čia veikia sekmininkų bažnyčia, kurią lanko vėliau atvykę imigrantai iš Angolos ir Mozambiko. Lietuviškų ženklų nėra išlikę.
Jepestauno sinagoga
Brikstono žydų kapinės. Prie kapinių įėjimo įrengtas nedidelis apskritas paminklas, ant kurio pateikta informacijos apie kapinių istoriją. 1912 m. įkurtose kapinėse žydai pradėti laidoti 1921 m. Čia ilsisi ir rabinas Mordechajus Slomas, kuris, pasak užrašo ant paminklo, „perkėlė savo bendruomenę iš Kelmės (Lietuva) į Eutshorną“ (žr. toliau), ir kiti garsūs litvakai.
Paminklas prie Brikstono žydų kapinių įėjimo
Kapas Briksono kapinių žydų zonoje, ant kurio kaip mirusiojo gimimo vieta nurodyta Lietuva
Vorna Valis (Vorna Valley) – Johanesburgo priemiestis pakeliui į Pretoriją. Jis buvo pavadintas pagal Varnių miestelį, nes iš jo kilo Galaunių šeima, kuri XX a. 8 deš. įkūrė Vorna Valį. Pagrindinė Vorna Valio gatvė pavadinta Harry’io Galaunės vardu. Kitaip nei daugelis kitų šiame straipsnyje minimų vietų, Vorna Valis tebėra saugioje teritorijoje, šalia didžiulio prekybos centro „Mall of Africa“.
Vorna Valio ženklas
Lietuvių (litvakų) paveldas Eutshorne
Eutshornas žinomas kaip pasaulio stručių sostinė: sakoma, kad čia užauginama 70 % visų stručių. Šią pramonės šaką XIX a. 9 deš.–XX a. 2 deš. daugiausia vystė iš Lietuvos atvykę žydai. Tuo metu jų čia gyveno tiek daug, kad Eutshornas buvo pramintas Pietų Afrikos Jeruzale.
C. P. Nelo muziejus Eutshorne
Regioniniame C. P. Nelo muziejuje yra žydams skirta salė. Svarbiausias jos eksponatas – aron kodešas, kuris, kaip teigiama, yra Kelmės sinagogoje stovėjusio aron kodešo kopija. Kadangi Lietuvoje buvęs originalas neišliko, tai yra vienintelis išlikęs toks aron kodešas, taip pat vienintelis Pietų Afrikoje, laikomas Europoje stovėjusio aron kodešo kopija.
Aron kodešas Eutshorno muziejuje
Kaip nurodyta muziejaus informaciniuose stenduose, didžioji dalis Eutshorno žydų XIX a. 9–10 deš. atvyko iš dviejų Lietuvos miestų – Šiaulių ir Kelmės. Šios bendruomenės buvo smarkiai susiskaldžiusios. 1888–1889 m. atidaryta sinagoga Karalienės gatvėje (Queen Street). Šiaulių žydai priėmė anksčiau Anglijoje tarnavusio rabino Woolfsono „suanglintą“ praktiką, bet konservatyvesni Kelmės žydai ortodoksai su ja nesutiko ir 1892 m. įkūrė savo sinagogą Džono gatvėje (John Street). Būtent šioje sinagogoje stovėjo dabar C. P. Nelo muziejuje saugomas aron kodešas. Tačiau laikui bėgant bendruomenės susijungė, iš pradžių kartu meldėsi Džono gatvės sinagogoje, bet galiausiai persikėlė į Queen gatvės sinagogą, o Džono gatvės sinagoga buvo uždaryta ir nugriauta. C. P. Nelo muziejuje saugomas minėtasis aron kodešas ir kitų sinagogos interjero detalių, be to, pati žydams skirta muziejaus salė dabar veikia kaip nedidelė sinagoga.
C. P. Nelo muziejaus žydų salės galinė siena
XIX a. 9 deš.–XX a. 2 deš. stručio plunksnos buvo itin populiarios aukštosios mados pasaulyje, todėl Eutshornas sparčiai suklestėjo. Žydai iš Kelmės ir Šiaulių atvyko užsiimti šiuo verslu: iš pradžių tik pirkdavo ir parduodavo plunksnas, bet vėliau užsidirbo pakankamai pinigų, kad įkurtų savo ūkius ir pasistatytų prabangias vilas, kuriomis Eutshornas garsėja. Tačiau Eutshorno stručių pramonė smarkiai nukentėjo dėl Pirmojo pasaulinio karo ir besikeičiančių mados tendencijų (plunksnos sukeldavo nepatogumų važiuojant automobiliu), todėl iš prabangos prekių verslo virto plataus vartojimo prekių verslu (iš pradžių stručių augintojai prekiaudavo strutiena, o dabar užsiimama turizmu). Dauguma žydų išvyko į didesnius miestus, ir Pietų Afrikos Jeruzalės laikotarpis baigėsi.
C. P. Nelo muziejuje pateikiama informacija apie iš Lietuvos atvykusią žydų bendruomenę
Mažosios Lietuvos šviesuolių kapai Pietų Afrikoje
Pietų Afrikoje palaidota nemažai garsių lietuvių. Daugelis jų kilę iš Mažosios Lietuvos, kurioje didžiąją gyventojų dalį sudarė liuteronai ir kurią iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir per Antrąjį pasaulį karą valdė vokiečiai, todėl šios teritorijos gyventojų migracijos tendencijos sutapo su emigracijos iš Vokietijos tendencijomis.
* Pranas Domšaitis (1880–1965 m.) buvo lietuvių tapytojas ekspresionistas, savo paveiksluose dažnai naudojęs afrikietiškus motyvus. Klaipėdoje veikia jo vardu pavadinta meno galerija. Kadangi vaikystėje Prano Domšaičio gimtasis kraštas buvo vokietinamas, iš pradžių jis prisistatydavo vokiškai – Franz Domscheit. Tačiau 1920 m. (kai Lietuva tapo nepriklausoma) Pranas Domšaitis tapo Lietuvos piliečiu, nors jo gimtasis Kropynų (Cropiens) kaimas nepateko į nepriklausomos Lietuvos teritoriją, o jis pats liko gyventi Vokietijoje. Kai į valdžią Vokietijoje atėjo naciai, jiems P. Domšaičio menas taip nepatiko, kad 1937 m. jie jį įtraukė į išsigimusio meno parodą. Taigi nuo 1938 m. P. Domšaitis dar labiau įtvirtino savo lietuviškąją tapatybę ir prisistatydavo tik lietuviškai. Ant Prano Domšaičio kapo Plamstedo kapinėse (Plumstead Cemetery) Keiptaune (į kurį jis atvyko 1949 m.) jo vardas įrašytas tik lietuviškai. XXI a. 2 deš. kapas jau buvo apnykęs, bet Lietuvos ambasada Pretorijoje ėmėsi iniciatyvos jį sutvarkyti. Dabar ant kapo pateiktas QR kodas, kurį nuskaičius galima pasiklausyti apie Prano Domšaičio gyvenimo istoriją anglų kalba.
Prano Domšaičio kapas
* Erdmannas Schwellnus (liet. Erdmonas Švelnius) (1841–1910 m.) buvo lietuvių misionierius. Jis taip pat buvo kilęs iš tuo metu Vokietijos valdytos Mažosios Lietuvos, todėl įstojo į Berlyno misionierių draugiją ir jo pavardė dažniausiai buvo rašoma vokiškai. Jis padėjo įkurti liuteronų misijas Vendalande. Jis palaidotas Maunganio kapinėsi netoli Tohojandu (Thohoyandou) po metaliniu kryžiumi, ant kurio cituojama Biblija vendų kalba. E. Švelniaus sūnus, taip pat vardu Erdmannas, išvertė Bibliją į vendų kalbą.
Erdmono Švelniaus kapas
Pagal Klaipėdą pavadintas Memelio miestas
Sakoma, kad Fristeito provincijoje esantis Memelis buvo pavadintas pagal Klaipėdą.
Memelis yra vokiškas Klaipėdos pavadinimas. Iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdoje oficiali kalba buvo vokiečių, nes tuo metu šį miestą, kaip Mažosios Lietuvos dalį, valdė Vokietija. Tuo laikotarpiu buvo įkurtas ir Memelis Pietų Afrikoje: 1880 m. tai buvo gyvenvietė (ūkis), 1912 m. jis tapo kaimu, o 1914 m. įgijo miestelio statusą.
Miestelio įkūrimą įamžinantis monumentas Memelyje
1923 m. Klaipėda tapo Lietuvos dalimi, o nuo 1945 m. vokiečių kalba čia nebėra oficiali, todėl dabar Pietų Afrikos Memelis yra vienintelis pasaulio miestas tokiu pavadinimu.
Šaltiniuose, kuriuose Pietų Afrikos Memelio pavadinimas siejamas su Klaipėda, teigiama, kad miestą pavadino matininkas Starszackeris, kilęs iš Rytų Prūsijos (Vokietija), galbūt iš Klaipėdos apylinkių.
Nors Straszackeris galėjo būti vokietis arba suvokietėjęs lietuvis, dauguma Memelio gyventojų buvo būrų (afrikanerių) arba britų kilmės, kaip matyti iš antkapių įrašų.
Nuoroda į Memelį
Apartheido laikotarpiu (iki XX a. 10 deš. pradžios) Memelio miestelyje (700 gyventojų), įsikurti buvo leidžiama tik baltaodžiams. Tačiau šalia vystėsi Zamanis, kuriame galėjo gyventi vien juodaodžiai. Dabar Zamanis jau dešimt kartų didesnis už Memelį ir jame gyvena 7 000 gyventojų – besiplėsdamas jis prarijo ir golfo aikštyną, anksčiau skyrusį šiuos du miestus. Jungtinis miestas dabar kartais vadinamas Memeliu-Zamaniu, nors Memelio pavadinimas vis dar dominuoja ir atsispindi įvairių įstaigų pavadinimuose, pvz., 1914 m. įkurto viešbučio „Memel Hotel“.
Viešbutis „Memel Hotel“
Vietos turizmo skatintojai teigia, kad Memelio pavadinimas kilęs iš senosios prūsų kalbos frazės, reiškiančios „apsuptas vandens“, kuri puikiai tinka ir Pietų Afrikos Memeliui, nes šį miestą supa šlapynės. Aišku tik tiek, kad Memelio miesto pavadinimas kilo nuo upės pavadinimo, nes Nemunas vokiškai vadinamas Memel (Klaipėdą įkūrę vokiečiai klaidingai manė, kad miestas įsikūręs prie Nemuno žiočių). Tačiau pačios upės pavadinimo kilmė nėra visiškai aiški, pagal kitas teorijas jis siejamas su lietuvišku žodžiu „mėmė“.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pietų Afriką dienoraščiai
Turkija
Stambule veikia Adomo Mickevičiaus muziejus, įsikūręs tame name, kuriame šis rašytojas mirė.
Muziejuje aprašoma Adomo Mickevičiaus gyvenimo istorija, daug kartų minima ir Lietuva kaip jo gimtinė, įkvėpimas ir kai kurių svarbiausių kūrinių veiksmo vieta. Yra jo tekstų pavyzdžių lenkų, turkų, anglų kalbomis. Muziejus išsidėstęs per tris aukštus ir yra nemokamas.
Adomo Mickevičiaus muziejus Stambule
Adomas Mickevičius save laikė ir lietuviu, ir lenku, rašė lenkiškai. Tuo metu tiek Lietuva, tiek Lenkija buvo okupuotos carinės Rusijos Imperijos, kuri persekiojo Mickevičių, ištrėmė į Rusiją. Nenorėdamas ten gyventi, jis verčiau emigravo į Vakarų Europą: Vokietiją, Italiją, Šveciariją, kur susitiko su žymiausiais to meto rašytojais (Gėte ir kitais), o jo kūryba ir toliau inspiravo dar bendrus lenkų bei lietuvių sukilimus prieš Rusijos valdžią (deja, nesėkmingus). Į Stambulą 1855 m. atvyko keli mėnesiai iki mirties. Tuo metu turkai kariavo su rusais ir Mickevičius tikėjosi suorganizuoti lenkų dalinius, kad šie kariautų turkų pusėje, bet mirė nuo choleros.
Adomo Mickevičiaus tekstai (su galimybe išsplėšti sau) muziejuje
Antalija - populiariausias tarp lietuvių užsienio kurortas. 2022 m. šiame mieste atidarytas Lietuvos kultūros parkas.
Filipinai
Filipinai yra viena iš daugiausiai gyventojų turinčių katalikiškų šalių pasaulyje, be to, katalikybė čia nėra "tik kultūra ar tradicija", kaip daugybei žmonių daugelyje Europos kraštų, o galinga jėga. Taigi filipiniečiai iki šiol stato milžiniškas katedras ir religines skulptūras.
Čia iškilo daug naujų milžiniškų Jėzaus Kristaus statulų, o vienas populiariausių jų tipų yra Dievo gailestingumas, kurio prototipas – Vilniuje nutapytas ir iki šiol ten kabantis paveikslas „Dievo gailestingumas“ (yra Dievo gailestingumo šventovėje Domikonų g.).
Dievo gailestingumo kalvos netoli El Salvadoro (Mindanao sala, Filipinai)
Minėtąjį paveikslą įkvėpė Vilniuje gyvenusios vienuolės sesers Faustinos patirtas Jėzaus regėjimas. 1934 m. ji susirado tapytoją, norėdama įamžinti savo viziją drobėje. Šis atvaizdas, kuriame iš Jėzaus krūtinės trykšta šviesos spinduliai, tapo Dievo gailestingumo kulto pagrindu. Siužetas dar labiau išpopuliarėjo per Antrąjį pasaulinį karą – daug kareivių nešiojosi jo kopijas. Dievo gailestingumo kultas ypač didelio populiarumo susilaukė Lenkijoje, nes tiek sesuo Faustina, tiek dailininkas Eugenijus Kazimirovskis, tiek Mykolas Sopočka, padėjęs seseriai Faustinai siekti savo tikslo, buvo etniniai Vilniaus lenkai. Vėliau kultas paplito visame pasaulyje, tad dabar šių atvaizdų galima išvysti visų žemynų katalikų ir net anglikonų bažnyčiose. Manoma, kad Dievo gailestingumui šiais laikais meldžiasi apie 100 mln. žmonių.
Dievo gailestingumo atvaizdai Filipinuose
Tiesa, daugumoje katalikiškų šalių šiuo metu (nuo XX a. pab.) puošnių naujų bažnyčių ir kitų religinių statinių era jau baigėsi, taigi ir Dievo gailestingumo kulto įkvėptų atvaizdų ten nedaug, nebent kartais bažnyčioms padovanojami neįmantrūs paveikslai.
Bet tik ne Filipinuose – čia iškilo daugybė milžiniškų Dievo gailestingumo statulų.
Pati didžiausia, sukurta 2017 m., stovi Nacionalinėje Dievo gailestingumo šventovėje Marilao savivaldybėje, netoli Filipinų sostinės Manilos. Šios statulos aukštis – 46 metrai (įskaitant apatinę jos dalį sudarantį trijų aukštų pastatą; be jo statulos aukštis – 30 metrų). Pati Dievo gailestingumo šventovė buvo atidaryta 1992 m., bet, kaip ir kitos svarbiausios Filipinų bažnyčios, yra nuolat plečiama, kadangi religija čia nepraranda svarbos, o šalies gyventojų skaičius sparčiai auga. Šventovėje gausu Dievo gailestingumo atvaizdų.
Dievo gailestingumo statula netoli Manilos
Antroji pagal dydį statula, iškilusi 2008 m., stovi Dievo gailestingumo kalvose Mindanao saloje. Čia Dievo gailestingumo „spinduliai“ iš tiesų yra laiptai, kuriais galima užkopti iki pat Kristaus širdies. Mindanao skulptūrą supa gražiai sutvarkytas parkas. Nors pati statula yra tik 15 metrų aukščio, atrodo kur kas aukštesnė, nes stovi kalvos viršūnėje.
Mindanao Dievo gailestingumo statulos viršus: laiptai, vedantys iki Jėzaus širdies
Abi šios statulos yra centrinė didelių piligrimystės kompleksų dalis: aplinkui stovi bažnyčios ir koplyčios, kuriose laikoma daugybė Dievo gailestingumo paveikslo kopijų. Čia taip pat paminėti ir vilniečiai, be kurių šio kulto nebūtų, pvz., Mykolas Sopočka ir sesuo Faustina.
Visoje Filipinų teritorijoje yra daugybė kitų Dievo gailestingumo statulų, mažesnių nei šios dvi.
Dievo gailestingumo statula netoli Manilos
Indija
Nors Indija nuo Lietuvos nutolusi tiek geografiškai, tiek kultūriškai, šias dvi šalis jau ilgą laiką sieja įvairūs ryšiai. Šie ryšiai įamžinti daugybėje atminimo lentų bei paminklų, skirtų Lietuvai ir lietuviams.
Lietuvių-sanksrito kalbų ryšių freska Delyje
Naujausia su Lietuva susijusi lankytina vieta įamžina pačias seniausias sąsajas. 2023 m. Delio Harcourt Butler vidurinės mokyklos sienas papuošęs lietuvių menininko Lino Kaziulionio kūrinys vaizduoja žodžius, kurie lietuvių ir sanskrito kalbomis skamba taip pat.
Kūrinio fragmentas
Abi kalbos – tiek lietuvių, tiek sanskritas (senoji šiaurės Indijos kalba, kuria užrašytos vedos) – priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Nors indoeuropiečių kalbų yra daug, lietuvių kalba yra išlaikiusi įvairių archajiškų sanskrito savybių, kurios daugelyje kitų kalbų buvo prarastos. Lietuvių ir sanksrito kalbos ryšiai XIX a. skatino ir užsienio kalbų tyrinėtojus domėtis lietuvių kalba, galbūt prisidėjo prie jos atgimimo XIX a. po ilgų šimtmečių, kai ji buvo nustumta į paraštes. Dėl šio įsitikinimo Lietuvoje taip pat išaugo susidomėjimas indų kultūra, pavyzdžiui, bandantieji atkurti tradicinį lietuvių pagoniškąjį tikėjimą kartais semdavosi įkvėpimo iš hinduizmo.
Lietuvių ir sanksrito kalbų ryšius vaizduojanti freska Delyje
Be sanskrito ir lietuvių kalbos žodžių, freskoje vaizduojamos ir Lietuvos bei Indijos vėliavos ir tradicinės lietuviškos langinės.
Su žymiais lietuviais Indijoje susijusios vietos
Kaip ir kiti Indijoje esantys Lietuvai bei lietuviams skirti paminklai ir atminimo lentos, šis sienos tapybos kūrinys Delyje buvo sukurtas Lietuvos ambasados Indijoje iniciatyva. Gana nauja ir pati ambasada – porą dešimtmečių po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva Indijoje ambasados neturėjo, bet vykdant diplomatinių ryšių su Azijos valstybėmis stiprinimo kampaniją 2008 m. ambasada buvo įsteigta. Maždaug 2016 m. viena svarbiausių ambasados užduočių tapo rasti ir pažymėti vietas, susijusias su Indijoje pėdsaką palikusiais lietuviais.
Nors Indijoje niekada nebuvo didelės lietuvių bendruomenės, tarp tų pavienių lietuvių, kurie čia gyveno, būta įtekingų žmonių. Dauguma Indijoje įspaudą palikusių mūsų tautiečių buvo Romos katalikų misionieriai. Nors Lietuva Indijoje (ar bet kur kitur Azijoje) niekada neturėjo kolonijų ir pati kelis šimtmečius praleido kitų šalių kolonijinėje valdžioje, nuo XIV a. ji buvo katalikiška šalis, tad kai kurie Lietuvos gyventojai nusprendė prisidėti prie pastangų skleisti katalikų tikėjimą ar padėti vietos gyventojams vykdydami katalikų misijas. Tačiau per pastarąjį šimtmetį misionierius skaičiumi smarkiai aplenkė į Indiją ėmę vykti jos kultūra bei tikėjimu susidomėję lietuviai. Vienas tokių žmonių taip pat įamžintas Indijoje.
Andriui Rudaminai skirtas paminklas
Dabar atminimo lentomis ar paminklais pagerbti penki lietuviai – kiekvienas jų Indijoje gyveno skirtingais laikotarpiais ir skirtingose vietose: XVII a. misionierius A. Rudamina Senojoje Goa; XVIII a. kunigas M. Šostakas Keraloje; XIX a. pab.–XX a. pr. kunigas M. Zaleskis (dabar palaidotas Punėje); tarpukariu Indijos mylėtojas ir antropologas Poška, įamžintas Kalkutoje; ir XX a. antroje pusėje misionierius Donatas Slapšys.
Andriui Rudaminai skirtas paminklas Senojoje Goa
Ant nedidelio paminklo šalia Senosios Goa katedros rašoma, kad Andrius Rudamina (1596–1631 m.) buvo pirmasis į Indiją atvykęs lietuvis – į šalį jis atvyko 1625 m. rugpjūčio 22 d. Vienoje paminklo pusėje užrašas pateiktas lietuvių, kitoje – anglų kalba.
Andriui Rudaminai skirtas paminklas šalia Senosios Goa katedros
Andrius Rudamina buvo našlaitis iš kilmingos lietuvių giminės. Prisijungęs prie portugalų jėzuitų jis atvyko į tuometę Portugalijos koloniją Goa. Jam atvykus Senosios Goa katedra buvo neseniai užbaigta (1619 m.). Tačiau Rudamina čia ilgai netarnavo, nes po to, kai sirgo maliarija, buvo perkeltas į Kiniją.
Užrašas anglų kalba
Paminklas stovi priešais katedros įėjimą.
Kita skulptūra Andriui Rudaminai yra Senosios Goa katedros muziejinėje ekspozicijoje "Pilgrimage of Faith". Ši medinė skulptūra atidengta 2025 m. - 400-ųjų Andriaus Rudaminos išsilaipinimo Indijoje metinių proga.
Atminimo lenta Mykolui Šostakui Varapuzoje
Mykolas Šostakas (1710–1773 m.) buvo dar vienas tikėjimo kelią pasirinkęs Lietuvos kilmingasis. Sulaukęs šešiolikos jis tapo vienuoliu. Šostakas tarnavo apaštališkuoju vikaru Keraloje tuo metu, kai ten dar nebuvo vyskupijos, tad jo eitos pareigos prilygo vyskupo rangui. Jis tarnavo Varapuzos bazilikoje (pastatyta 1673 m.) netoli Kočio.
Varapuzos bazilika
Šostakas mirė 1773 m. ir buvo palaidotas bazilikoje. Tačiau XX a. pr. didelis potvynis sunaikino jo kapą. 2016 m. priešais altorių ant grindų atidengta Šostakui skirta atminimo lenta, labai panaši į Viduramžių lentas po bažnyčios grindimis palaidotiesiems.
Lotynų kalba išvardyti Šostako pasiekimai, o vardas ir pavardė įrašyti lotyniškai / lenkiškai – Nicolaus Szostak.
Šostakui skirta atminimo lenta
Mykolas Šostakas minimas ir atminimo lentoje, kurioje išvardyti bažnyčioje palaidoti iš Europos atvykę karmelitų misionieriai. Šostakas įrašytas savo vienuolio vardu – Florentius a Iesu Nazareno. Prie kitų misionierių įrašyta po vieną kilmės šalį, tik prie Šostako dvi – „Lenkija (Lietuva)“. Tai galima paaiškinti sudėtinga to meto istorija – Lenkija ir Lietuva buvo sujungtos į vieną Abiejų Tautų Respubliką, bet lietuvių bajorai dažnai kaip kultūros ir tikėjimo kalbą rinkosi lenkų. Šostakas minimas ir kitame sąraše bažnyčios išorėje, tačiau čia kilmės šalis nenurodyta.
Šostakas minimas tarp kitų bažnyčioje palaidotų karmelitų
Mykolo Zaleskio kapas Punėje
Mykolas Zaleskis (1852–1925 m.) palaidotas Punėje, Indijoje, visai šalia altoriaus popiežiškojoje kunigų seminarijoje, kurią padėjo įkurti.
Mykolas Zaleskis ėmėsi misijos Pietų Azijoje įsteigti kunigų seminariją, kuri kunigais ruoštų vietos gyventojus - tai turėjo pakeisti įprastą praktiką – Pietų Azijos parapijose tarnaudavo tik europiečiai kunigai, o vietiniai galėdavo užimti nebent žemesnes pareigas. Iš pradžių tokią seminariją įsteigė Kandyje, Šri Lankoje (1893 m.). Tačiau Pietų Azijos šalims atgavus nepriklausomybę, 1955 m. seminarija buvo perkelta į Punę (Indija) (originalioji seminarija Šri Lankoje taip pat vis dar veikia, tačiau šiuo metu ji aptarnauja tik Šri Lanką).
Zaleskio kapas
Mykolas Zaleskis 1925 m. mirė Romoje, tad iš pradžių buvo ten ir palaidotas. Tačiau jis norėjo būti palaidotas Popiežiškojoje kunigų seminarijoje, todėl vėliau buvo perlaidotas Kandyje, Šri Lankoje. 1955 m. kapas buvo dar kartą perkeltas – šįkart į Punę kartu su visa seminarija.
Zaleskio kapas iš arti
2025 m. seminarijoje atidarytas muziejus, kuriame pasakojama seminarijos istorija, pateikiama informacijos apie Zaleskį, yra ir jį vaizduojančių kūrinių (pvz. ant muziejaus durų).
Muziejaus įėjimo durys su pavaizduotu Zaleskiu (dešinėje)
Zaleskis gimė tuo metu, kai Lietuvą valdė Rusijos imperija, o lenkų kalba Lietuvoje buvo laikoma aukštuomenės kalba. Sakoma, kad ir Zaleskio gimtoji kalba buvusi lenkų. Jis gimė vietovėje, kurioje gyveno daugiausia lietuviai (Veliuonoje), bet jo šeima priklausė bajorijai, kuri tuo metu dėl kalbų kaitos buvo sulenkėjusi. Tačiau Zaleskis kalbėjo ir lietuviškai (bei daugeliu kitų kalbų, pvz., tamilų bei sinhalų). Ant jo kapo kaip gimimo vieta nurodyta „Veliuona, Lietuva“ (lot. Wielonae in Lithvania). Lietuvos pavadinimo naudojimas 1955 m., kai antkapis buvo atidengtas, gali būti laikomas svarbiu politiniu pareiškimu, nes tuo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos (Vatikanas to niekada nepripažino).
Muziejaus eksponatas
Punės seminarijos medžiagoje Zaleskio pavardė rašoma įvairiai – Zeleski, Zaleski. Ant kapo jis įvardytas kaip Ladislaus Michael Zaleski. Zaleskis svarbus ir lenkams. Tiesą sakant, toks svarbus, kad lenkų kilmės popiežius Jonas Paulius II lankydamasis Indijoje vyko ir prie Zaleskio kapo.
Muziejaus ekspozicija
Nors koplyčia ir kapas yra pačioje seminarijoje, juos leidžiama aplankyti visiems. Galima patekti ir į muziejų, bet kartais jis būna užrakintas, tad gali reikėti rasti vietinių žmonių, kurie jį atrakintų.
Atminimo lenta Antanui Poškai Kalkutos universitete
Antanui Poškai (1903–1992 m.), vadinamam pirmuoju lietuviu indologu, Kalkutos universiteto bibliotekoje atidengta atminimo lenta.
Atminimo lenta yra bibliotekos antrojo aukšto salėje ant sienos, arti grindų. Ji užrašyta trimis kalbomis: lietuvių, bengalų ir anglų. Dedikacijoje Antanui Poškai rašoma: „Didžiam lietuviui Antanui Paškevičiui-Poškai, 1933–36 m. studijavusiam ir dirbusiam Kalkutos universitete ir 2014 m. pelniusiam šio universiteto garbės daktaro vardą (po mirties).“
Antanui Poškai skirta atminimo lenta
Poškos gyvenimą lydėjo ir nuotykiai, ir tragedijos. Antanas Poška buvo aistringas keliautojas – 1929 m. kartu su kitu garsiu to meto lietuvių keliautoju Matu Šalčiumi motociklais išvyko iš Lietuvos į Aziją. Šalčius ir toliau keliavo per pasaulį, o Poška, įsimylėjęs senąją šios šalies kultūrą, liko Indijoje. Bombėjaus universitete apsigynė bakalauro laipsnį (1933 m.) ir toliau tęsė studijas Kalkutos universitete. Poška dalyvavo įvairiose mokslinėse ekspedicijose (pvz., į Andamanų salas), buvo susitikęs su Mahatma Gandhi ir Rabindranatu Tagore, į lietuvių kalbą vertė indų klasikinę literatūrą, pvz., „Bhagavadgytą“, siekdamas populiarinti indų kultūrą ir skleisti žinias apie ją Lietuvoje bei Europoje.
Atminimo lenta Poškai bibliotekoje (dešinėje šalia durų)
Deja, toli gražu ne viskas klostėsi taip, kaip planuota. Tuo metu Indija buvo Didžiosios Britanijos kolonija, todėl Poška savo baigiamąjį darbą būtų turėjęs gintis Londone. Iš pradžių tokiai kelionei jis neturėjo pinigų, tad po studijų grįžo į Lietuvą (1937 m.). Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. 1941 m. šią okupaciją pakeitė nacistinė Vokietija, o 1944 m. grįžo sovietai. Antrojo pasaulinio karo metais Poška slėpė knygas, kurias okupaciniai režimai norėjo sunaikinti (pvz., žydų knygas, į kurias kėsinosi nacistinė Vokietija). Poška taip pat slėpė žydus, norėdamas juos išgelbėti nuo Holokausto, ir vėliau už tai buvo pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu. Tačiau per antrąją sovietų okupaciją Poška buvo ištremtas į Rusijos šiaurę ir persekiotas. Per visus ano meto įvykius daug jo darbų bei vertimų buvo sunaikinti, o ir likusių darbų sovietų valdžia neleido publikuoti net po to, kai 1958-1959 m. Poškai leista grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. Poškai, kaip ir daugeliui lietuvių, taip pat drausta išvykti iš Sovietų Sąjungos, tokiu būdu jo ryšiai su Indija sunyko. Šių ryšių Poška taip ir neatkūrė, nes mirė 1992 m., praėjus vos porai metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Dėl šių priežasčių Poškos darbai jam esant gyvam neturėjo tokio poveikio ir nebuvo taip pripažinti, kaip būtų galėję ar turėję būti. Bent iš dalies tai buvo kompensuota Poškai suteikus daktaro garbės laipsnį (2014 m.) ir Kalkutos universitete atidengus atminimo lentą (2015 m.).
Kalkutos universiteto centrinė biblioteka atvira ir plačiajai visuomenei, ne vien studentams ar dėstytojams, tad atminimo lentą gali pamatyti visi.
Donato Slapšio kapas Ševgaune, Maharaštroje
Paskutinis iš didžiųjų lietuvių misionierių Indijoje buvo Donatas Slapšys, dirbęs netoli Ševgauno (Maharaštra). Jis gimė 1921 m., o 1937 m. tapo vienuoliu. Antrojo pasaulinio karo metais studijavo Vokietijoje. Tuo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir religingi žmonės čia persekioti, tad Slapšys negalėjo grįžti į tėvynę. 1947 m. jis tapo kunigu užsienyje, su vokiečių jėzuitų misionieriais iškeliavo į Ševgauną ir pasilikęs čia praleido didžiąją gyvenimo dalį. Jis puikiai integravosi į vietos kultūrą, išmoko marathų kalbą ir vietiniams gyventojams padėjo daug daugiau nei eilinis katalikų kunigas. Jis gebėdavo nustatyti, kur galima rasti požeminio vandens, sodino vaismedžius (už parduotus vaisius gautos pajamos vis dar padeda padengti parapijos išlaidas). Dėl tokio būdo jis buvo laikomas šventuoju ir net hinduistai ar musulmonai prašydavo jo palaiminimo.
Ševgauno bažnyčia
Nors Slapšys tarnavo keturiose skirtingose parapijose (ir lankydavo daug kaimų, kuriuose bažnyčių apskritai nebuvo), sakoma, kad labiausiai mylėjo Ševgauno parapiją. Dauguma kitų misionierių prašydavo po mirties pargabenti jų palaikus į tėvynę, bet Donatas Slapšys norėjo būti palaidotas čia, nors 2010 m., kai jis mirė, Lietuva jau 20 metų buvo nepriklausoma. Tad dabar Donato Slapšio kapas yra vienintelis, esantis šalia Ševgauno Šventosios Dvasios bažnyčios, kurią 1963–1966 m. pastatė vokiečių misionieriai. Ant antkapio tik Donato Slapšio vardas ir pavardė užrašyti lotyniškais rašmenimis, o visa kita – vietos devanagari raštu. Tai visiškai suprantama, nes jis buvo taip integravęsis į vietos kultūrą, kad per visus Indijoje praleistus dešimtmečius į Lietuvą buvo grįžęs vos kartą. Jo vardas užrašytas „Donatus“ – nors rašyba kita, tariama taip pat kaip Donatas.
Donato Slapšio kapas Ševgaune
Slapšio antkapis iš arti
Kai Indija tapo nepriklausoma ir jos pasitikėjimas savimi išaugo, nauji užsienio misionieriai nebebuvo taip laukiami. Tačiau tuo metu pirmieji misionieriai jau buvo įkvėpę pakankamai indų tapti kunigais. Tad Ševgauno bažnyčia veikia iki šiol, čia krikščionių tikėjimas sujungiamas su indų tradicijomis (pvz., tikintieji per mišias sėdi ant grindų, o įeidami į bažnyčią nusiauna batus – tai įprasta hinduistų šventyklose bei mečetėse, bet reta krikščionių bažnyčiose kitur pasaulyje). Kaip ir Donato Slapšio laikais, šios parapijos kunigai reguliariai lanko kaimus, neturinčius savo bažnyčios, ir aptarnauja apie 4 000 katalikų. Kitapus gatvės nuo bažnyčios yra ligoninė, kurioje mirė Slapšys ir kurios pacientus jis lankydavo kasdien, kol buvo gyvas.
Bažnyčios viduje
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Indiją dienoraščiai
Pietų Korėja
Seulo metro stočių stiklinės sienelės, skiriančios peroną nuo bėgių, dekoruotos eilėraščiais. Dauguma eilėraščių – korėjiečių poetų, tačiau keli eilėraščiai yra užsienio poetų. Tarp jų Lietuvos ambasados pagalba atrinkti ir Maironio “Lietuva brangi” bei Antano Baranausko “Anykščių šilelis”. Šios sienelės paženklintos Lietuvos vėliavomis, eilėraščiai parašyti tiek lietuvių, tiek korėjiečių kalbomis.
Lietuviški eilėraščiai yra Euljiro-4 ga (žalia linija) ir Ganghwamun stotyse. Jie ten užrašyti ~2021 m.
Anykščių šilelis Ganghwamun stotyje
Korėjos karo memoriale, kur surašyti jame žuvę pietų pusėje kariavę kariai, yra ir nemažai lietuviškų pavardžių. Nors Lietuva vykstant šiam karui (1950-1953 m.) buvo sovietų okupuota, o sovietai palaikė Šiaurės Korėją, daug lietuvių buvo Pietų Korėją palaikiusios JAV kariuomenės sudėtyje. Tai – pirmosios bangos
Šiame Korėjos karo memorialo sąrašų fragmente matoma bent viena lietuvio pavardė (Masiulis) ir kita, tikėtina, pakeista lietuvio pavardė (Matsikas)
Comments
Donations
Youtube
Info
- Tikslas – Amerika
- Lietuvių ir kaimyninių tautų skirtumai
- Dievo gailestingumas: Iš Lietuvos išplitusi krikščionių tradicija
- Lietuvos garbei pavadintos vietos užsienyje
- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys užsienyje
- Kaip išsaugoti lietuvišką paveldą Amerikoje
- Lietuvių stovyklos užsienyje
- Lietuvių kapinės užsienyje
- Lietuvių bažnyčios užsienyje
- Lietuvių vienuolynai užsienyje
- Užsienio lietuvių virtuvė
- Lietuvių rajonai užsienyje
- Lietuvių klubai užsienyje
- Lietuvių paveldas užsienyje: kas tai?
- Lietuvos mažumų paveldas užsienyje
- Lietuvių muziejai užsienyje
- Lietuvių mokyklos užsienyje
- Lietuviško paveldo užsienyje žemėlapiai
- Lietuvių ir kitų tautų panašumai
- Svetainės kūrėjas Augustinas Žemaitis
- “Gabalėliai Lietuvos: Amerika” knyga
- Įdomiausių “lietuviškų” vietų užsienyje dešimtukas
- Lietuvių gatvės ir paminklai lietuviams užsienyje
- Paremkite 1,2% Gabalėlius Lietuvos
Topics
Alšėnų pilis Andriaus / Kunta Kintės sala Atsimainymo bažnyčia Brukline Atsimainymo bažnyčia Kvynse Aušros Vartų Marijos koplyčia Romoje Gardino pilys Gardino rūmai Kosavos rūmai Krėvos pilis Lietuviai Bajonėje (Bayonne, New Jersey) Lietuviai Brazilijoje Lietuviai Džersyje (Jersey City) Lietuviai Kiernyje (Kearney, New Jersey) Lietuviai palaidoti Romos kapinėse Lietuviška koplyčia Vašingtono Nekaltojo prasidėjimo šventovėje Lietuviškos parduotuvės Gruzijoje Lietuvių emigracija į Braziliją Lietuvių emigracija į Urugvajų Lietuvos ambasada Europos Sąjungoje Lietuvos ambasada JAV Lietuvos generalinis konsulatas Lotynų Amerikoje Lietuvos kankinių koplyčia Romoje Lietuvos kolonija Gambijoje Lietuvos kolonijos Afrikoje Lituanica (Lietuvos) aikštė Niujorke Lydos Gedimino pilis Lydos pilis Minesotos lietuvių bendruomenė Myro pilis Naugarduko pilis Naujojo Džersio Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia Nesvyžiaus rūmai Paminklas Kengyro gulago sukilimui Paminklas tremtiniams Steplage Ružanų rūmai San Paulio Bar Do Vito lietuvių baras San Paulio lietuvių rajonas Tremtinių paminklas Peščenlage Urugvajaus lietuvių kultūrinė bendrija Vila Lituania Romoje Vila Zelina rajonas San Paule Vilniaus skveras Tbilisyje Vilniaus universiteto modelis Minieuropos parke (Briuselyje) Vilnius Minesotoje Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia BajonėjePagrindiniai rėmėjai šiais metais:
Kultūros paveldo departamentas
Lietuvių fondas