Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Japonija

Nors kultūriškai ir geografiškai Japonija nuo Lietuvos yra smarkiai nutolusi, šioje šalyje galima rasti įvairiausių lietuviškų vietų.

Kitaip nei kituose pasaulio kraštuose, beveik visas lietuviškas vietas Japonijoje sukūrė ar finansavo ne lietuviai, o patys japonai, susidomėję Lietuvos kultūra ar istorija.

Atminimo lenta, skirta Lietuvos prezidento vizitui Jaocu mieste

Lietuviškos skulptūros Inamyje

Tojamos prefektūroje esančiame Inamyje stovi dvi lietuviškos skulptūros: viena jų skirta senojo baltų tikėjimo ugnies deivei Gabijai, o kita – katalikiškos Lietuvos globėjui Šv. Kazimierui.

Gabijos skulptūra Inamyje

Šias skulptūras rasime skulptūrų parke, esančiame kitapus sankryžos nuo Inamio skulptūrų galerijos (ne tame skulptūrų parke, kuris yra prie pat galerijos).

Inamis garsėja savo medžio drožybos tradicijomis. Bet šiomis tradicijomis neapsiriboja: kviečia medžio skulptorius iš viso pasaulio, kad kurtų darbus pagal savo tautų drožybos tradicijas - taip suformuoti skulptūrų parkai. Du skulptoriai buvo pakviesti ir iš Lietuvos.

Šv. Kazimiero skulptūra

Nors kai kurios šiuose dviejuose Inamio skulptūrų parkuose stovinčios skulptūros yra bendražmogiškų temų (autoriaus tautybę nurodo tik šalia jų įrengtos lentelės), lietuvių skulptūrose tradicijos ir kultūra atsispindi labiausiai. Tradicinė ne tik skulptūrų tematika – ant jų taip pat yra lietuviškų užrašų.

Užrašas ant Šv. Kazimiero skulptūros Inamyje

Gabijos skulptūrą 1999 m. sukūrė Algimantas Sakalauskas. Ant skulptūros užrašyta „Gabija Ugnies Deivė“. Prie skulptūros pastatytoje lentelėje anglų k. įrašyta tiesiog „Ugnies deivė“.

Lentelė prie Gabijos skulptūros

Šv. Kazimiero skulptūrą 2007 m. sukūrė Raimundas Puškorius. Skulptūra primena tradicinį lietuvišką koplytstulpį – nedidelę koplytėlę su šventojo (Šv. Kazimiero) skulptūrėle viduje. Virš koplytėlės pavaizduota saulė – pagoniškas simbolis, radęs kelią ir į krikščioniškąją lietuvišką ikonografiją (saulė yra ir už Gabijos). Skulptūros apatinėje dalyje lietuviškai užrašyta: „Kazimieras Lietuvos globėjas“.

Šv. Kazimiero skulptūra iš arti

Gabijos skulptūra iš arti

Šitaip taip toli nuo Lietuvos atsirado dvi skulptūros, simbolizuojančios abudu Lietuvos religinius laikotarpius. Gabija - pagoniškąjį, o Šv. Kazimieras - krikščioniškąjį (kur, nors krikščionybė - tarptautinė religija, Lietuvoje ji įgijo tautinių simbolių, kaip koplytstulpis ar Šv. Kazimieras, abu kurių atsispindi skulptūroje).

Lentelė šalia Šv. Kazimiero skulptūros

Lietuviškas namas Kudžyje

Ivatės prefektūroje esančiame Kudžio mieste stovi Lietuvos namai. Nuo 1989 m. Kudžis yra susigiminiavęs su Klaipėda. Šis bendradarbiavimas laikomas vienu geriausių tokios miestų partnerystės pavyzdžių: 1991 m. sausį Sovietų Sąjungai užpuolus Lietuvą, Kudžio gyventojai ir meras Sovietų Sąjungos vyriausybei pateikė peticiją, kuria prieštaravo tokiems veiksmams, tuo tarpu 2011 m., kai Kudžį užklupo didžiulis cunamis Tohoku, Klaipėdos gyventojai rinko aukas šiam miestui.

Lietuvos namai Kudžyje

Ryškiausias šių dviejų miestų partnerystės pavyzdys – Kudžyje stovintys Lietuvos namai. Nuo pavasario iki rudens jie atverti beveik kasdien. Pastato išorę puošia daug lietuviškų detalių, taip pat nuolat plevėsuoja Lietuvos vėliava. Viduje veikia lietuviškų prekių parduotuvė – šalyse, kuriose nėra didelių lietuvių bendruomenių, tai labai retas reiškinys. Čia galima įsigyti lietuviško vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų, lietuviškų dirbinių, Lietuvą vaizduojančių gintaro gaminių. Nors tai labiau parduotuvė, nei muziejus, iš čia esančių meno dirbinių bei japonų kalba pateiktų aprašymų galima susipažinti su Lietuvos kultūra.

Parduotuvės viduje

Eksponatai ir prekės Lietuvos namuose Kudžyje

Lietuvos namai stovi miške netoli miesto ir priklauso didesniam kompleksui, kurio širdis yra du gintaro muziejai. Abiejuose muziejuose yra su Lietuva susijusių eksponatų. Pagrindinio gintaro muziejaus fasadas nudažytas Lietuvos vėliavos spalvomis.

Gintaro muziejus Kudžyje

Tiesą sakant, gintaras ir buvo toji Kudžį ir Klaipėdą suartinusi priežastis, dėl kurios prasidėjo bendradarbiavimas. Kudžis yra Japonijos gintaro regiono, o Klaipėda – gintaru garsėjančio Lietuvos pajūrio centras. XX a. 9 deš. pabaigoje Lietuva vis dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos, tačiau jau buvo prasidėjęs perestroikos ir glastnost (demokratizavimo, rinkos ekonomikos...) judėjimas, todėl Japonijos gintaro bendrovės galėjo ieškoti galimybių importuoti Baltijos gintarą – tai jas atvedė į Klaipėdą.

Kudžio gintaro muziejuose pristatomas tiek Baltijos, tiek Japonijos gintaras, taip pat minimos lietuviškos su gintaru susijusios legendos, pvz., apie Jūratę ir Kastytį, eksponuojamas didelis japonų menininkų sukurtas Jūratę vaizduojantis meno kūrinys.

Japonų menininkų kurta Jūratė Kudžio gintaro muziejuje

Stasio Eidrigevičiaus muziejus Otaru mieste, Hokaide

Neįtikėtina, bet Otaru mieste, Hokaide, muziejus vieno žymiausių XX–XXI a. Lietuvos dailininkų Stasio Eidrigevičiaus garbei buvo atidarytas daugiau nei dviem dešimtmečiais anksčiau (1993 m.) nei jo gimtajame Panevėžyje (2024 m.)! Muziejus skirtas dviem menininkams: pagrindiniame aukšte ant vienos sienos eksponuojami Stasio darbai, o priešingoje pusėje – muziejaus įkūrėjos Hiroko Mori kūriniai. Tad muziejus žinomas kaip „Hiroko Mori Stasio muziejus“. Antrame aukšte eksponuojami ir kitų Hiroko Mori mėgtų Vidurio bei Rytų Europos menininkų darbai, prie muziejaus įsikūrusi ir meno tematikos knygų biblioteka bei kavinė.

Hiroko Mori ir Stasio Eidrigevičiaus muziejus

Tarp Stasio Eidrigevičiaus darbų muziejuje

Stasys Eidrigevičius, žinomas dėl savo unikalaus stiliaus, kurį būtų galima apibūdinti kaip mielą, bet šiek bauginantį, pirmą kartą Hokaide eksponavo savo darbus 1978 m.. Už geležinės uždangos gyvenusiam žmogui tai buvo neįprasta – Statys gimė ir mokslus baigė sovietų okupuotoje Lietuvoje, bet vėliau vedė lenkę, 1980 m. persikėlė į Lenkiją.

Stasio darbai muziejuje

Unikalus menininko stilius tuo metu sužavėjo daugelį japonų, tarp jų – ir Hiroko Mori, kuri 1993 m. senuose šeimos namuose įsteigė muziejų. 1998 m. senasis namas buvo nugriautas, ir pastatytas naujas pastatas specialiai muziejui, kuris veikia iki šiol.

Muziejaus adresas: Yubinbango 047-0034, Otaru.

Informacija apie Stasį Eidrigevičių japonų kalba

Su Čijune Sugihara susijusios vietos Curugoje ir Jaocu

Čijunė Sugihara yra bene žymiausias asmuo, kurio gyvenimo istorija sieja Japoniją ir Lietuvą - apie jį plačiai pasakojama net keliuose Japonijos muziejuose. Sugihara buvo Japonijos konsulas Kaune, išdavęs Japonijos vizas tūkstančiams žmonių ir taip leidęs jiems pabėgti iš karo ir genocidų kamuojamos Europos.

Vienas muziejų, įsikūręs Sugiharos gimtajame mieste Jaocu (Gifu prefektūroje), skirtas būtent jo pasiekimams, o kitame – „Žmogiškumo uoste“ Curugoje (Fukui prefektūra) – su Sugiharos istorija susiję apie pusė eksponatų. Pastarasis muziejus įsikūręs Japonijos uoste, į kurį atplaukę Sugiharos išgelbėti pabėgėliai pagaliau atsidurdavo saugioje šalyje (Japonijoje).

Curugos muziejuje išsamiai pasakojama apie Sugiharos pasiekimus, kurie neapsiriboja gerai žinomu, tačiau supaprastintu teiginiu, kad Sugihara išgelbėjo tūkstančius Lietuvos žydų nuo nacių.

„Žmogiškumo uostas“ Curugoje

1939 m. Sugihara buvo paskirtas konsulu naujai atidarytame Japonijos konsulate Kaune – laikinojoje Lietuvos sostinėje. Nors Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą jau 1940 m. birželį, oficialiai aneksavo tik 1940 m. rugpjūčio 3 d., tad Japonijos konsulatas kurį laiką galėjo tęsti veiklą, nors Lietuvos baigtis ir buvo aiški. Trauktis norintys gyventojai užplūdo konsulatą prašydami vizų, kad galėtų išvykti iš sovietų okupuotos Lietuvos, ir Sugihara, nepaisydamas nurodymų iš Japonijos, sutiko išduoti Japonijos tranzitines vizas.

Kaip matyti iš Curugos muziejuje eksponuojamo pabėgėlių sąrašo, dauguma pabėgėlių buvo ne Lietuvos, o Lenkijos piliečiai. Kai 1939 m. rugsėjį Lenkiją pasidalino Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija, daug žmonių iš Lenkijos pabėgo į „saugią“ Lietuvą, bet nepraėjus nė metams tas saugumas buvo sunaikintas. Galima teigti, kad Lietuvos piliečiai vis dar tikėjosi „geriausio“ (todėl mažiau jų norėjo gauti vizas ir pabėgti), o tie, kurie su karu ir okupacija jau buvo susidūrę, žinojo, kad reikia trauktis. Kadangi daugelyje valstybių tuo metu vyko karas, Japonija buvo viena iš nedaugelio taikių šalių, į kurias buvo galima nuvykti tiesiai iš Sovietų Sąjungos valdomos teritorijos.

Curugos muziejuje galima pasiklausyti Sugiharos balso įrašo

Curugos muziejuje galima išgirsti išgyvenusiųjų pasakojimus apie tai, kaip pirmiausia jie bėgo iš Lenkijos į Lietuvą, kaip bijojo sovietų režimo, nes prieš karą buvo religingi žydai, turtingi žmonės arba vyrai, kurie galėjo būti pašaukti į sovietų armiją. Pasakojama apie sudėtingą ir brangią kelionę per sovietų valdomą Sibirą į Vladivostoką, kur sovietų kariai apiplėšdavo pabėgėlius. Yra istorijų ir apie paskutinį kelionės etapą – kėlimąsi keltu iš Vladivostoko į Curugą. Dėl šios priežasties „Žmogiškumo uostas“ atvėrė duris būtent Curugoje. Čia pabėgėliai pagaliau pasiekdavo laisvą ir tuo metu dar taikią šalį. Taip pat pasakojama apie jų vėlesnį gyvenimą: kai kurie persikėlė į JAV ar Australiją, kiti, kai 1941 m. Japonija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą, – perkelti į Šanchajų.

Pabėgėlio prisiminimai ir kelionės žemėlapis Curugos muziejuje

(Nors 1941 m. birželį Lietuvą okupavo nacistinė Vokietija ir ši okupacija žydams buvo dar pavojingesnė nei sovietų, tai įvyko praėjus beveik metams po to, kai Sugihara išvyko iš Lietuvos, todėl nacių okupacija nėra užfiksuota pačių pabėgėlių prisiminimuose, kuriuos galima išgirsti Curugos muziejuje).

Netoli Curugos muziejaus įrengta atminimo lenta žymi du pasodintus Lietuvą ir Japoniją simbolizuojančius medžius – lietuvišką ąžuolą ir japonišką sakurą.

Sugiharai skirta atminimo lenta Curugoje

Čijunės Sugiharos gimtajame mieste Jaocu įsikūrusio muziejaus svarbiausias akcentas – atkurtas 1940 m. Japonijos konsulato Kaune kabinetas, kuriame Čijunė Sugihara antspaudavo vizas.

Jaocu muziejuje atkurtas Japonijos konsulato Kaune biuras

Šalia muziejaus įrengta atminimo lenta, skirta paminėti 2019 m. spalio 24 d. vykusį Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos vizitą. Ją puošia Lietuvos bei Japonijos vėliavos ir Nausėdos citata lietuvių, anglų ir japonų kalbomis – „Linkiu visiems žmonėms taikos ir harmonijos“. Ši lenta pritvirtinta prie paminklo „Žmogiškumo kalva“, kurį sudaro muzikinis fontanas ir 160 vamzdžių, simbolizuojančių Jungtinių Tautų valstybes tuo metu, kai paminklas buvo pastatytas (1990 m.). Deja, Lietuva buvo tik tais metais atgavusi nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, todėl Jungtinėms Tautoms dar nepriklausė.

Atminimo lenta, skirta Lietuvos prezidento vizitui Jaocu mieste

Jaocu muziejaus eksponatai yra bendresnio pobūdžio nei Curugos muziejaus ir labiau siejasi su Antrojo pasaulinio karo istorija Europoje, o ne su paties Sugiharos asmenybe.

Abiejuose muziejuose yra ir panašių eksponatų, pvz., ilgas Sugiharos išgelbėtų žmonių sąrašas (jame nurodyta ir pabėgėlių pilietybė – tiesa, verta atkreipti dėmesį, kad kai kurie Lenkijos piliečiai Lietuvoje buvo laikomi Lietuvos piliečiais, nes buvo kilę iš Vilniaus krašto - tarpukariu Lenkijos valdytos Lietuvos dalies).

Sugiharos muziejus Jaocu mieste

Japonijoje yra ir daugiau Sugiharai skirtų vietų bei atminimo lentų, pvz., atminimo lentos įvairiose Nagojos vietose, kur jis gyveno, bei Sugiharos aikštė tame pačiame mieste.

Žmonių, kuriems 1940 m. viduryje Sugihara išdavė vizas, sąrašo fragmentas

Lietuvos muziejus Fukujamoje

2024 m. vienos didžiausių Japonijos logistikos bendrovių „Fukuyama Transporting“, kurioje dirba 27 tūkst. darbuotojų, būstinėje buvo atidarytas Lietuvos muziejus. Šios bendrovės vadovas Šigehiro Komaru yra ir Lietuvos garbės konsulas. Būtent jam kilo idėja bendrovės būstinėje įkurti šį muziejų.

Ant bendrovės būstinės fasado nuolat plevėsuoja Lietuvos trispalvė. Viduje, pirmajame aukšte, keliose patalpose įsikūrusiame Lietuvos muziejuje pristatomi svarbiausi unikalūs Lietuvos istorijos ir kultūros aspektai.

„Fukuyama Transporting“ būstinė

Čia galima pamatyti lietuviškų tautinių kostiumų, Užgavėnių kaukių, šiaudinių sodų, velykinių margučių, gintaro papuošalų, verbų. Visi eksponatai aprašyti japonų kalba vietos lankytojams.

Muziejaus eksponatai

Viena siena skirta svarbiausiems išskirtiniams Lietuvos istorijos ir kultūros faktams, su aprašymais japonų kalba bei iliustracijomis. Pasakojama apie pokario partizaninį pasipriešinimą sovietams, Lietuvos krepšininkų pasiekimus, Baltijos kelią, lietuvių kalbą bei tikėjimą, Lietuvos gamtą ir kitas temas. Aprašymai trumpi, bet taiklūs.

Fukujamos Lietuvos muziejaus siena su informacija apie Lietuvos istoriją ir kultūrą

Pasakojama ir apie Lietuvos bei Japonijos santykius. Pavyzdžiui, apie Japonijos konsulą Lietuvoje Čijunę Sugiharą (1939–1940 m.), 1940 m. išdavusį vizas tūkstančiams pabėgėlių. Eksponuojamas vizos pavyzdys.

Filmas apie bendrovę bei jos ryšius su Lietuva rodomas su angliškais ir lietuviškais subtitrais.

Filme rodomas muziejaus įkūrėjas Šigehiro Komaru

Muziejaus eksponatai buvo parinkti bendradarbiaujant su Lietuvos ambasada Tokijuje.

Kitaip nei kitas šiame straipsnyje minimas lietuviškas vietas, kurios dirba pagal oficialų darbo laiką, muziejų galima aplankyti tik iš anksto susitarus.

Žemaičio muziejus ir kitos jau nebeveikiančios lietuviškos vietos Japonijoje

Kitaip nei kitur pasaulyje, Japonijoje esančios lietuviškos vietos glaudžiai siejasi su jų entuziastingais kūrėjais ar savininkais, o ne su didesnėmis lietuvių bendruomenėmis - todėl kartais kai kurios šių vietų užsidaro ar pasikeičia.

Viena iš jau užsidariusių su Lietuva susijusių vietų Japonijoje – Tokijuje veikęs Žemaičio muziejus, skirtas lietuvių-britų gitarų meistrui Antanui (Anthony) Žemaičiui, kurio kūriniai Japonijoje taip išpopuliarėjo, kad jo pavarde-prekės ženklu dabar vadinama japonų įmonė.

Gitaros „Zemaitis“ – kiekviena unikalaus dizaino – vis dar gaminamos. Japonijoje yra jomis prekiaujančių parduotuvių pavadinimu „Zemaitis“, bet muziejus 2012 m. užvėrė duris.

Žemaičio gitarų parduotuvė Osakoje

Hirošimoje veikusi lietuviškų lino dirbinių parduotuvė, vadinta Lietuvos vardu, taip pat užsidarė.

Tokijuje vis dar yra kelios parduotuvės, prekiaujančios lietuviškais produktais.

Albino Margevičiaus kapas Tokijuje ir šiuolaikinė lietuvių bendruomenė

Ilgus amžius Japonijoje lietuvių bendruomenės nebuvo. Albinas Margevičus (1913–1988 m.) laikomas pirmuoju lietuviu, tapusiu Japonijos piliečiu. Jis buvo saleziečių ordino kunigas misionierius. 1933 m. išsiųstas į Japoniją, A. Margevičus susipažino su vietos kultūra ir padėjo skleisti žinią apie Japoniją ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje.

Albinas Margevičius palaidotas kartu su kitais saleziečių kunigais Fučiū katalikiškosiose kapinėse ir jo vardas įrašytas tik japonų raštu. Tapęs Japonijos piliečiu jis pasivadino Rubino Hiroshi.

A. Margevičiaus kapas (išvardyti čia palaidoti saleziečių kunigai)

Kadangi Albino Margevičiaus kapas yra Japonijos sostinėje Tokijuje, kur nėra kitų lietuviško paveldo objektų, jis sulaukia daug Lietuvos bendruomenės bei diplomatų dėmesio.

Lietuvių bendruomenė Japonijoje yra nedidelė ir nauja, susikūrusi jau po A. Margevičiaus mirties, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsivėrė naujų emigracijos krypčių (oficiali bendruomenės įsteigimo data – 2005 m.). Vis dėlto lietuviai į Japoniją emigravo negausiai, nes buvo daug kitų išsivysčiusių šalių, į kurias patekti buvo lengviau (ypač Vakarų Europoje). Japonija traukia lietuvius, besidominčius Japonijos kultūra ir tradicijomis. Nors jų yra per mažai, kad sukurtų savo lietuviško paveldo, jie padeda atkreipti dėmesį į Japonijoje jau esančias su Lietuva susijusias paveldo vietas.

Taip pat skaitykite kitą Augustino Žemaičio straipsnį apie Japoniją – apie jos kultūrą ir lankytinas vietas