Australija ir Okeanija
Po Antrojo pasaulinio karo (1947-1953) į Australiją, toliausiai nuo Lietuvos esantį žemyną, atvyko maždaug 10 tūkst. lietuvių.
Tai buvo intelektualų bendruomenė: menininkai, buvę mokytojai, universitetų profesoriai, teisininkai. Sovietinis režimas būtent intelektualus persekiojo labiausiai, todėl daugelis jų pasirinko emigraciją, o ne tikėtiną mirtį Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje.
Laikydami save visų pirma tremtiniais, o ne emigrantais, Australijoje jie kūrė mažus Lietuvos gabalėlius – lietuvių namus (klubus), koplyčias ar kapinių zonas. Jie (ir net daugelis jų vaikų bei vaikaičių) stengėsi priminti australams apie sunkią Lietuvos padėtį statydami lietuviškus paminklus. Kai kurie jų naujojoje tėvynėje išgarsėjo – jiems dedikuotos skulptūros, jų vardais pavadintos gatvės.
Šioje svetainėje pateiktuose straipsniuose pristatomi įspūdingi visoje Australijoje esantys Lietuvos paveldo objektai – pastatai ir paminklai.
Lietuvių kapinių zona Sidnėjuje
Lietuvių paveldo vietos Australijoje
Daugiausia lietuviškojo paveldo objektų galima rasti didžiuosiuose miestuose: Adelaidėje, Melburne, Kanberoje, Sidnėjuje, Brisbane, Džilonge.
Šv. Kazimiero lietuvių koplyčia (bažnyčia) Adelaidėje
Visuose pagrindiniuose Australijos miestuose buvo įkurti Lietuvių namai (klubai) - lietuviai arba patys pasistatė tuos pastatus, arba įsigijo. Dauguma jų veikia iki šiol (vyksta lietuviškos veiklos, siūloma pasivaišinti lietuviškais patiekalais), tačiau jų istorija nebuvo lengva. Lietuviai troško ir Australijoje išsaugoti savo kultūrą ir kalbą, laukdami Lietuvos nepriklausomybės - bet Australijos valdžia XX a. 6–7 deš. vis dar laikėsi vadinamosios baltosios Australijos politikos ir tikėjosi, kad lietuviai kuo greičiau asimiliuosis su britiškąja Australijos visuomene. Lietuviams paprastai nebuvo leidžiama steigti savų bažnyčių, kaip jie sėkmingai darė Amerikoje, todėl pagrindiniais lietuvių veiklos centrais ir tapo Lietuvių namai.
Lietuvių namai Melburne
Lietuvių namai veikia Melburne, Adelaidėje, Brisbane ir Džilonge. Kanberoje, Sidnėjuje ir Perte tokie namai užvėrė duris dėl Australijos valdžios teisinių reikalavimų daryti brangias renovacijas arba dėl lietuvių asimiliacijos.
Adelaidės lietuvių namų pagrindinė salė
Be Lietuvių namų, daugelis Australijos didmiesčių turi ir unikalių lietuviškų vietų. Pavyzdžiui, Sidnėjuje yra didelė lietuvių kapinių zona ir lietuvių senjorų gyvenvietė; Kanberoje – keli lietuviški paminklai; Džilonge – istorinis lietuvių kvartalas su Kauno vardo gatve; Adelaidė laikoma vieninteliu miestu, kuriame yra lietuvių bažnyčia, o Melburno lietuviai įkūrė lietuvių koplyčią bei unikalų lietuvių slidinėjimo klubą Maunt Bulerio (Mount Buller) kurorte.
Slidinėjimo klubas „Neringa“ Maunt Buleryje
Didžiausomis Australijoje laikomos Melburno ir Sidnėjaus lietuvių bendruomenės: maždaug po 2 000–3 000 lietuvių kiekviename šių miestų. Adelaidėje gyvena apie 1 500 lietuvių, tačiau lietuviško paveldo gausa šis miestas pranoksta kitus: čia yra keletas lietuviškų paminklų ir atminimo lentų, Lietuvių namai, lietuvių bažnyčia (oficialiai – koplyčia) ir visos Australijos lietuvių archyvas. Brisbano, Perto, Kanberos ir Džilongo bendruomenes sudaro po 200–500 lietuvių, tačiau mažiausioje jų – Džilongo – lietuviai nuo seno telkėsi viename rajone, todėl buvo lengviau tęsti lietuviškas veiklas.
Paminklas Lietuvos žemei Adelaidėje
Už didžiųjų miestų ribų, kur gilias šaknis turinčios didelės lietuvių bendruomenės niekada neegzistavo, lietuviškojo paveldo vietas galima suskirstyti į dvi plačias kategorijas.
* Vietos, susijusios su ten gyvenusiais ar dirbusiais žymiais lietuviais: jų meno kūriniai, jiems skirti paminklai ir atminimo lentos, jų vardu pavadintos gatvės ar kitos vietos.
* Vietos, susijusios su pirmaisiais pokariu į Australiją atvykusių lietuvių metais šiame žemyne (maždaug XX a. 6 deš.), pavyzdžiui, imigrantų ar darbo stovyklos, susiję muziejai ir paminklai.
Patupio gatvė Jukloje (Eucla), Vakarų Australijoje
Apie kai kurias šių vietų pasakojama tolesniame skyrelyje „Australijos lietuvių istorija“.
Australijos lietuvių, latvių ir estų bendruomenių istorijos labai panašios, tad šios tautos visuomet glaudžiai bendradarbiavo, o kai kurias vietas net sukūrė kartu.
Bendra atminimo lenta sovietinės valdžios ištremtiems lietuviams, latviams ir estams Adelaidės migracijos muziejuje
Australijos lietuvių istorija
Dauguma lietuvių į Australiją atvyko per kelerius metus nuo 1947 iki 1951 m. ir jų patirtis buvo labai panaši į aprašytąją šiame straipsnyje. Dauguma iš Lietuvos išvyko 1944 m., bėgdami nuo artėjančios sovietų armijos, sovietinio genocido. Traukdamiesi nuo artėjančio fronto per Lenkiją, Vokietiją, kuri balansavo ant pralaimėjimo slenksčio, išvykusieji norėjo pasiekti Vakarų valstybių okupuotas Vokietijos teritorijas. Tie, kuriems pavyko tai padaryti, dažnai atsidurdavo pabėgėlių - vadinamųjų dipukų (angl. displaced persons, DP) - stovyklose. Čia jie kūrė lietuvių organizacijas, mokyklas, organizavo įvairias veiklas (chorus, šokių kolektyvus) ir statė paminklus, tikėdamiesi grįžti į Lietuvą, kai tik ji išsilaisvins iš Sovietų Sąjungos gniaužtų. Analogiškai prasidėjo ir Australijos latvių, Australijos estų, bei kitų vidurio ir rytų Europos kilmės australų bendruomenių istorijos.
Deja, Sovietų Sąjunga vis labiau įtvirtino savo okupaciją Lietuvoje ir dipukų viltys grįžti pamažu blėso. Daug tolimų šalių sutiko juos priimti visam laikui ir tapti jų naujaisiais namais. Daugeliui dipukų svajonių šalis buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, bet į JAV emigruoti galėjo daugiausia tik tie, kurie turėjo ten jau įsikūrusių giminaičių, nes atvykstančiųjų buvo reikalaujama pateikti kvietimus iš JAV piliečių. Tiesa, kadangi dar su prieškario banga į JAV buvo emigravę šimtai tūkstančių lietuvių, giminių Amerikoje turėjo daug kas - tačiau likusiems reikėjo ieškotis kitų vietų. Australija dipukams siūlė įsikurti visam laikui mainais už dvejų metų darbą vyriausybės paskirtose vietovėse – tai buvo dalis imigracijos programos „Nuostabieji baltai“ (angl. Beautiful Balts).
Paskutinis kelerius metus (nuo 1944 iki 1947-1953 m.) užtrukdavusios odisėjos iš Lietuvos į naująją tėvynę etapas dipukams paprastai prasidėdavo mėnesio trukmės kelione laivu iš Europos į Pertą, o tada dažnam tekdavo dar savaitę keliauti iki Rytų Australijos (kai kurie lietuviai atplaukdavo ir tiesiai į Melburną). Amų imigrantų vardai šiandien įrašyti ant atminimo sienų šalia uostų, pavyzdžiui, Frimantle ar Sidnėjuje. 1947 m. į Australiją atvyko 440 lietuvių dipukų, 1948 m. – 1 800, 1949 m. – 5 972, 1950 m. – 1 519. 1951 m. atvykėlių skaičius sumažėjo iki 146, 1952 m. atvyko 24, o 1953 m. – vos penki. 1941–1951 m. laikotarpiu iš Baltijos šalių į Australiją atvyko 36 806 žmonės: jie sudarė 7,9 % visų į Australiją tuo laikotarpiu atvykusių imigrantų.
Nacionalinis migracijos monumentas Sidnėjuje, ant kurio įrašyta ir lietuvių vardų
Atvykusieji į Australiją turėdavo kelias savaites praleisti imigrantų stovyklose. Geriausiai išlikusi tokia stovykla yra Bonegiloje / Baundžiloje (Bonegilla), Viktorijos valstijoje. Ten jie gyveno kariuomenės stovyklos sąlygomis, suskirstyti pagal lytį, ir turėjo mokytis visko, kas galėtų padėti integruotis: anglų kalbos, australiškų vertybių, įgūdžių, reikalingų žemos kvalifikacijos darbams, nes, nors dauguma imigrantų buvo intelektualai, jų užsieniniai diplomai paprastai nebuvo Australijoje pripažįstami, o menkos anglų kalbos žinios šiaip ar taip daugumai nebūtų neleidusios gauti aukštos kvalifikacijos darbo.
Monumentas Bonegiloje / Baundžiloje ir imigrantų barakai už jo
Vėliau atvykėliai būdavo siunčiami dvejus metus privalomai dirbti paskirtose vietose, dažnai į tolimas darbo stovyklas, pavyzdžiui, cukranendrių plantacijas Kvynslande (Queensland), miškus Pietų Australijoje ar statyti užtvankų pagal „Snowy Hydro“ projektą. Iš tų laikų išliko nedaug, tačiau keletą pėdsakų galima rasti, pavyzdžiui, miškininkų stovyklą „Balt Camp“ Viktorijos miškuose arba Lietuvos vėliavą Kumoje (Cooma), Naujajame Pietų Velse, kur buvo vykdomas „Snowy Hydro“ projektas.
Tai, kas liko iš stovyklos „Balt Camp“ valgyklos (Viktorijos valstija)
Dažnai net sutuoktiniai pirmuosius metus praleisdavo atskirai. Tik susikūrę savo namus, jie galėjo laisvai gyventi kartu kaip kiti australai. Dėl tokio spaudimo įsikurti, taupaus gyvenimo būdo ir daugelio lietuvių vyrų nagingumo didelė dalis atvykusiųjų nuosavus namus susikūrė jau šeštojo dešimtmečio pradžioje, nors tuo metu net daugelis pačių australų neįsigydavo nuosavų namų. Paprastai lietuviai išvykdavo iš mažų Australijos miestelių, kuriuose praleisdavo pirmuosius dvejus metus, ir apsigyvendavo valstijų sostinėse arba tuomet sparčią industrializaciją išgyvenusiame Džilonge, Viktorijos valstijoje. Keliose vietose – Džilonge ir Sidnėjaus Bankstouno priemiestyje – jiems pavyko įsigyti namus vieniems šalia kitų, taip sukuriant nedidelius lietuvių rajonus.
Kauno gatvė Džilonge: šioje teritorijoje XX a. 6 deš. įsikūrė daug lietuvių
Įsikūrę lietuviai ėmė telkti savo menkus išteklius ir tūkstančius valandų savanoriškai dirbo: statė arba įsigijo lietuvių namus, kūrė lietuviškus paminklus, įkūrė lietuviškų mokyklėlių, kad vaikai savaitgaliais galėtų mokytis gimtosios kalbos, rengė lietuviškas mišias vietos bažnyčiose, įsteigė lietuviškų sporto komandų, kurios dalyvaudavo Australijos lietuvių sporto renginiuose, dainavo lietuviškuose choruose ir šoko lietuvių liaudies šokių ansambliuose, kas antrus metus ėmėsi organizuoti Australijos lietuvių dienas Sidnėjuje, Melburne arba Adelaidėje. Visa tai leido lietuviams iš visos milžiniškos Australijos reguliariai susitikti, tarsi jie būtų kaimynai savotiškame pogrindiniame lietuvių mieste.
Adelaidės lietuvių namai
Tačiau lietuvių lūkesčiai dažnai susikirsdavo su Australijos politika. Lietuvių dipukai save laikė visų pirma tremtiniais, o ne emigrantais, nes niekada nebūtų išvykę iš Lietuvos, jei ne Sovietų Sąjungos okupacija. Jie išliko ištikimi Lietuvai, todėl norėjo kurti savo Lietuvos gabalėlius ir taip įamžinti bei išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą. Prarasti šiuos dalykus jiems atrodė pavojinga, nes Lietuvoje tęsėsi sovietų okupacija, genocidas, todėl nebuvo jokių garantijų, kad lietuvių kalba ir kultūra išliks pačioje Lietuvoje. Taigi, išsaugoti lietuviškąją tapatybę tapo diasporos užduotimi. Iki Sovietų Sąjungos žlugimo Australijos lietuviai ir po mirties negalėjo būti repatrijuoti į okupuotą Lietuvą, todėl daugelis norėjo būti palaidoti vieni šalia kitų. Taip Australijoje atsirado oficialių ir neoficialių lietuvių kapinių zonų, kuriose antkapius puošia lietuviški simboliai ir užrašai apie prarastos tėvynės ilgesį.
Lietuvos nepriklausomybės karų veterano Vinco Juzėno kapas Sidnėjaus lietuvių kapinių zonoje. Užrašas ant antkapio: „Į Lietuvą žiemojančią einu. / Prie kryžkelių stovėsiu smutkeliu, / Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu, / Kad speiguose po stora miline / Neliautų plakus Lietuvos širdis.“
Tačiau Australijos valdžia, kad imigrantai kuo greičiau asimiliuotųsi. Tiesą sakant, dipukai buvo pirmoji Australijos įsileista didelė ne anglakalbių migrantų grupė. Ne baltaodžiai imigrantai tuo metu apskritai dar nebuvo įleidžiami. Daugelis JAV, Kanadai ar Lotynų Amerikai būdingų lietuvių veiklų, pavyzdžiui, atskirų lietuvių katalikų bažnyčių steigimas, Australijoje buvo vertinamos kaip nepageidaujamos. Padėtis iš dalies pasikeitė tik po kelių dešimtmečių, kai įsitvirtino daugiakultūrės Australijos idėja.
Adelaidės lietuvių bažnyčios vitražai. Tai vienintelė lietuvių bažnyčia Australijoje, nors oficialiai ir ji vadinama koplyčia. Vitražuose vaizduojami žymūs lietuvių vyskupai, bažnyčios bei kiti istoriniai vaizdai.
Galiausiai lietuvių išeivių bendruomenė susiskirstė į dvi grupes. Ten, kur bendruomenės buvo gana didelės arba lietuviai gyveno netoli vieni kitų (pvz., Melburne, Adelaidėje, Džilonge), vyko pakankamai lietuviškų renginių ir susikūrė pakankamai grynų lietuvių šeimų, todėl principas „pirmiausia lietuvis, tik po to australas“ buvo perduotas antrai ar net trečiai kartai. Tačiau tokiuose miestuose kaip Kanbera ar Pertas beveik visos po šeštojo dešimtmečio sudarytos santuokos buvo mišrios, vaikai prastai kalbėjo lietuviškai, lietuvių namai ir klubai užsidarė, tarnavę vos vienai lietuvių kartai. Lietuvių sporto klubai ar šokių kolektyvai (veiklos, kuriomis užsiimant nereikėjo mokėti lietuvių kalbos) dažnai išsilaikė ilgiau. Mišrių santuokų buvo daug dar ir dėl to, kad didelė dalis į Australiją priimtų imigrantų buvo vieniši, sunkiai dirbti galintys vyrai.
Džilongo lietuviško sporto klubo „Vytis“ simbolis (vėliau, keičiantis kartoms, jį papildė angliškas žodis „Knights“).
Iš 10 tūkst. Australijos lietuvių apie 1 000, tikėtina, emigravo toliau, pavyzdžiui, į JAV, be to, vyko vidinė migracija. Pagal 1981 m. surašymo duomenis, Viktorijoje (daugiausia Melburne ir Džilonge) tuo metu gyveno 2 033 Lietuvoje gimę žmonės, Pietų Australijoje (Adelaidėje) – 1 055, Naujajame Pietų Velse (Sidnėjuje) – 730, Vakarų Australijoje (Perte) – 378, Kvynslande (Brisbane) – 338, Australijos sostinėje Kanberoje – 166, Tasmanijoje – 128, Šiaurės Teritorijoje – 16.
Atminimo lenta Jonui Vanagui, Pietų Australijos Lobetolo (Lobethal) muziejaus įkūrėjui, kuris vėliau persikėlė į Adelaidę ir ten įkūrė lietuvių muziejų
Neproporcingai daug Australijos lietuvių tapo žinomais menininkais. Kai kurių lietuvių kūriniai eksponuojami Australijos muziejuose, o kiti yra sukūrę skulptūrų, puošiančių Australijos miestus. Dauguma šių meno kūrinių nėra tiesiogiai susiję su Lietuva, nors esama ir įspūdingų kūrinių, kurie tokių sąsajų turi (jie dažnai puošia Lietuvių namų patalpas ir lietuvių būstus). Kitus kūrinius įkvėpė Lietuvos tragedijos, pavyzdžiui, tamsių spalvų Henriko (Henry) Šalkausko paveikslus. Šio menininko vardu Kanberoje pavadinta gatvė.
Lietuviškų motyvų įkvėpti meno kūriniai Melburno lietuvių namuose. Abu paveikslai atkartoja Lietuvos trispalvės spalvas. Vidurinėje nuotraukoje pavaizduotas paminklas, skirtas lietuviams, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Nuotraukos © Augustinas Žemaitis
Kai kurie lietuviai tapo verslininkais, nors didžioji dalis jų įkurtų verslų niekaip neatspindėjo Lietuvos. Didžiausia išimtis – lietuvių pakelės namai Jukloje (Eucla), Vakarų Australijoje, prie kurių galima išvysti lietuvišką kryžių ir kitų simbolių.
Jukloje, Vakarų Australijoje, stovintis Lietuvio keliautojo kryžius, kurio spinduliai primena Gediminaičių stulpus
Nors 1945–1990 m., sovietinės okupacijos laikotarpiu, emigruoti iš Lietuvos buvo draudžiama, 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę emigracija vėl atsinaujino, tik šįkart labiau ne dėl politinių, bet dėl ekonominių priežasčių – sovietinė valdžia buvo visiškai nuniokojusi Lietuvos ekonomiką. Nors Australija - turtinga šalis ir pritraukė dalį imigrantų, ji išties toli nuo Lietuvos, todėl daugiau lietuvių rinkosi JAV ir Vakarų Europą. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, emigruoti į Vakarų Europą tapo dar lengviau. Dalis naujai į Australiją atvykusių lietuvių prisijungė prie dipukų įkurtų lietuvių namų. Kiti įkūrė savo neformalias organizacijas, nes psichologinis atotrūkis tarp lietuviškai kalbančių lietuvių, atvykusių iš posovietinės Lietuvos, ir patriotiškų dipukų palikuonių, dažnai kalbančių jau tik angliškai, kartais būdavo per didelis, kad būtų lengva sukurti vieningą bendruomenę.
Maždaug 2020 m. Brisbano lietuvių namams ėmėsi vadovauti neseniai atvykę imigrantai
Dar gerokai prieš dipukus ir po 1990 m. atvykusius imigrantus į Australiją keli šimtai lietuvių atvyko su pirmąja emigracijos iš Lietuvos banga (prieš Pirmąjį pasaulinį karą), tačiau jų buvo per mažai, kad paliktų kokių nors lietuviškų ženklų. Vienintelis išlikęs šios bendruomenės pėdsakas – keli vardai Pirmojo pasaulinio karo memorialuose, nes, nors bendruomenė buvo nedidelė, daugiausia ją sudarė jauni vyrai, todėl itin didelė jų dalis per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Australijos kariuomenėje.
1933 m. gyventojų surašymo duomenimis, Australijoje gyveno 235 Lietuvoje gimę asmenys. 1954 m., kai atvyko dipukai, tokių asmenų skaičius išaugo iki 8 424. Vėliau jis palaipsniui mažėjo, nes dalis dipukų mirė, o jų vaikai ir vaikaičiai jau buvo gimę Australijoje. 1996 m. surašymo duomenimis, 4 700 Australijos gyventojų buvo gimę Lietuvoje, o 2001 m. jų skaičius sumažėjo iki 3 687. Po 1990 m. atsinaujinus emigracijai iš Lietuvos, mažėjimas stabilizavosi: 2021 m. Australijoje gyveno 3 290 Lietuvoje gimusių žmonių.
Tačiau save lietuvių kilmės asmenimis laikančių Australijos gyventojų skaičius išaugo, nes, nors mišriose šeimose rečiau išlaikoma kalba, jų buvimas lemia, kad daugėja žmonių, kurių bent vienas iš tėvų ar senelių buvo lietuvis. 2001 m. 12 258 Australijos gyventojų, dalyvavusių gyventojų surašyme, nurodė turintys lietuviškų šaknų; 2011 m. tokių žmonių skaičius išaugo iki 13 518, 2016 m. – iki 16 296, o 2021 m. – iki 19 430. Tačiau tik apie 10 % šių save lietuviais laikančių Australijos gyventojų namuose kalba lietuviškai – daugiausia tie, kurių visi arba beveik visi protėviai yra kilę iš Lietuvos, o taip dažniau būna tarp neseniai atvykusių imigrantų.
2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, Naujajame Pietų Velse gyveno 7 036 lietuvių kilmės žmonės, Viktorijoje – 5 697, Kvynslande – 2 277, Pietų Australijoje – 1 827, Vakarų Australijoje – 1 716, Tasmanijoje – 407, Australijos sostinės teritorijoje – 381, Šiaurės Teritorijoje – 89.
Lietuviai Naujojoje Zelandijoje ir kitose Okeanijos vietose
Naujoji Zelandija buvo tarsi „mažoji Australija“, pritraukusi dalį lietuvių dipukų ir po 1990 m. atvykusių imigrantų, tačiau jų buvo per mažai, kad būtų sukurta kokių lietuviškų vietų. Tačiau lietuviai susirenka vieni pas kitus namuose minėti svarbių lietuviškų švenčių.
Kitose Okeanijos vietose lietuvių bendruomenių nėra.
Adelaidė ir Pietų Australija
Nors Adelaidė (1,3 mln. gyv.) yra tik penktas pagal dydį Australijos miestas, jos lietuviškas paveldas turi mažai lygių.
Šį paveldą sukūrė gausi lietuvių bendruomenė, kuri į Pietų Australiją atvyko apie 1950 m., tėvynę palikusi dėl sovietų okupacijos.
Adelaidėje yra ne tik Lietuvių namai, bet ir didžiausia Australijoje lietuvių šventovė. Šiame mieste yra daugiau lietuviškų paminklų nei bet kur kitur Australijoje, tarp jų – paminklas lietuviams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, Lietuvos žemei skirtas paminklas ir atminimo lenta sovietų ištremtiems Baltijos šalių gyventojams Adelaidės migracijos muziejuje.
Kartu su latviais ir estais Adelaidės lietuviai įkūrė senjorų namus. Kai kurie Adelaidės lietuviai yra pagerbti kitose Pietų Australijos vietovėse: Lobetole (Lobethal), Port Linkolne.
Nepaisant gausaus lietuviškų vietų skaičiaus, Adelaidės lietuvių bendruomenė laikoma tik trečia pagal dydį Australijoje (po Melburno ir Sidnėjaus bendruomenių) – čia gyvena apie 1 500 lietuvių. Tačiau galbūt būtent Adelaidės mažesnis dydis lėmė lietuviškų centrų kūrimą ir išlikimą: kiekvieną jų lengva pasiekti visiems miesto lietuviams.
Adelaidėje veikia ir vienintelis Australijoje lietuvių muziejus bei archyvas.
Adelaidės Lietuvių katalikų centras, kuriame įsikūrusi lietuvių koplyčia (bažnyčia). © Augustinas Žemaitis
Adelaidės Lietuvių katalikų centras ir Šv. Kazimiero koplyčia (bažnyčia)
Adelaidės Šv. Kazimiero bažnyčia laikoma vienintele lietuvių bažnyčia Australijoje. Iki sovietų okupacijos iš Lietuvos išvykusiems išeiviams lietuvių tokios bažnyčios buvo būtinybė. Jose koncentravosi ir tautinė veikla. Tačiau kitose Australijos vietose lietuviams buvo uždrausta jas steigti, nes Australija skatino asimiliaciją ir imigrantai raginami prisijungti prie bendrų anglakalbių dominuojamų parapijų. Nepaisant to, vietos vyskupas Matthew Beovich, pats kilęs iš Rytų Europos, Adelaidės lietuviams parodė daugiau palankumo, todėl 1960 m. jiems buvo leista atidaryti šią bažnyčią (pastaba: šio skyrelio pabaigoje paaiškinama, kodėl ši šventovė kartais vadinama bažnyčia, o kartais – koplyčia).
Adelaidės Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia savo stiliumi yra viena lietuviškiausių bažnyčių išeivijoje. Kiekviena detalė simbolizuoja prarastąją Lietuvą arba rusų bei sovietų vykdytus persekiojimus. Altorius yra Gediminaičių stulpų formos, o vitraže už altoriaus vaizduojami Lietuvos vaizdai: šv. Kazimieras (Lietuvos globėjas) bei svarbios Lietuvos vietos – tiek religinės (Kauno katedra, Vilniaus katedra, Šiluvos Dievo Motinos koplyčia, Trijų Kryžių paminklas Vilniuje), tiek pasaulietinės / patriotiškos (Laisvės paminklas Kaune, Vilniaus Gedimino pilis) arba turinčios tiek religinės, tiek pasaulietinės reikšmės (Aušros vartai). Vitražo viršus puoštas Lietuvos vėliavos spalvomis.
Altorių iš abiejų pusių puošia dvi G. Firinauskienės kurtos skulptūros – viena vaizduoja šv. Kazimierą, kita – Šiluvos Dievo Motiną.
Bažnyčios šoninę sieną puošiantys vitražai taip pat simboliniai – daugelyje jų atsispindi Lietuvos regionai, iš kurių žmonės atvyko į Adelaidę. Juose pavaizduoti žymūs šių regionų vyskupai ir bažnyčios, taip pat pasaulietinė heraldika bei su kiekvienu regionu susiję istoriniai įvykiai. Vitražai sukurti maždaug 1969–1974 m.
Šv. Kazimiero bažnyčia su šoninę sieną puošiančiais vitražais
Arčiausiai altoriaus esančiame vitraže vaizduojama Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija ir Aušros Vartai. Vilnius yra Dzūkijos etnografiniame regione. Šis vitražas skirtas kunigui Juozui Kungiui, daug prisidėjusiam steigiant Adelaidės lietuvių bažnyčią.
Už altoriaus esantis vitražas iš arti
Antrasis vitražas skirtas pirmajam Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui atminti. Jame pavaizduota Panevėžio katedra. Šis vitražas buvo įrengtas gana greitai po K. Paltaroko mirties 1958 m. Kadangi Panevėžys laikomas Aukštaitijos sostine, tai tarsi Aukštaitijos vitražas. Jo autorė – J. Pocienė.
Trečiasis vitražas skirtas Žemaitijai. Jį padovanojo iš Žemaitijos regiono atvykę žmonės. Vitraže vaizduojamas Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius, Žemaitijos heraldinis simbolis lokys, šūkis „Dieve, žemaičių viltys tavyje“, taip pat Kražių skerdynės, kurias įvykdė carinės Rusijos režimas (Rusijos imperijai uždarius bažnyčią Kražiuose, tikintieji sukilo ir buvo išžudyti rusų). Nors tai vyko ne sovietų okupacijos laikotarpiu, o ankstesnės carinės valdžios laikais, šie įvykiai vis tiek rezonavo su sovietine prieš katalikybę nukreipta kampanija.
Gediminaičių stulpų pavidalo altorius
Ketvirtasis vitražas skirtas Suvalkijai. Jame pavaizduotas Suvalkijoje gimęs palaimintasis Jurgis Matulaitis ir vargo mokykla - lietuviška mokykla, kokios veikė tuo metu, kai Rusijos imperija buvo uždraudusi spausdinti lietuviškus leidinius ir mokyti lietuvių kalba (1864–1904 m.).
Penktasis vitražas skirtas Lietuvos krikštui (1251 m.). Jame vaizduojamas pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštas. Čia taip pat matomas medalis, skirtas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, sukurtas Petro Rimšos ir išleistas 1930 m. minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines. Šis įvykis tarpukario Lietuvoje buvo toks svarbus, kad oficialiuose Lietuvos dokumentuose 1930-ieji įvardijami kaip „Vytauto Didžiojo metai“. Šalia medalio pavaizduota Kaune Vytauto Didžiojo pastatyta bažnyčia bei Vytauto simbolis. Nors karaliaus Mindaugo krikšto metai (1251 m.) kartais laikomi Lietuvos krikšto data, iš tiesų vėlesni Lietuvos valdovai grįžo prie pagoniškojo baltų tikėjimo. Tik Vytauto Didžiojo laikais (jis gyveno 1350–1430 m.) krikščionybė galiausiai įsitvirtino, ir visi po Vytauto valdę valdovai buvo krikščionys. Dėl šios priežasties vitraže pavaizduoti abu laikotarpiai.
Vitražai, vaizduojantys Lietuvos krikštą (kairėje) ir Žemaitiją (dešinėje)
Šeštajame vitraže vaizduojama Kretingos bažnyčia – tokia, kokia buvo prieš nuniokojimą per Antrąjį pasaulinį karą (dabar atstatyta kitokia).
Septintąjį vitražą, vaizduojantį šv. Jurgį (kuris, kaip ir šv. Kazimieras, yra Lietuvos globėjas), 1974 m. sukūrė Žilinskienė, taip užbaigdama visą vitražų seriją.
Suvalkijai (kairėje) ir Panevėžiui (dešinėje) skirti vitražai
Išskyrus Pocienės ir Žilinksienės vitražus, visus kitus vitražus sukūrė P. Pusdešris. Visų langų metalinį dekorą pagamino Stasys Kerulis.
Yra ir mažesnis vitražas, kuriame pavaizduota Mergelė Marija, kūdikėlis Jėzus ir užrašas „Šventoji Marija, Globok Lietuvą!“
Po kai kuriais vitražais yra metalinės lentelės su ilgais sąrašais lietuvių, paaukojusių lėšų konkrečiam vitražui, dažniausiai susijusiam su regionu, iš kurio patys buvo kilę.
Priešingoje vitražams bažnyčios pusėje – koplyčia su Trijų kryžių paminklo Vilniuje kopija (kopijos autorius – J. Langevičius). Tuo metu, kai ši kopija buvo atidengta, tikrąjį paminklą Vilniuje buvo sunaikinę sovietai. Iš pradžių paminklo kopija stovėjo už altoriaus, bet bažnyčios priekyje įrengus vitražą buvo perkelta į dabartinę vietą. Aplink Tris kryžius rasime ir daugiau lietuviškų objektų, pavyzdžiui, nedidelę tradicinio koplytstulpio kopiją.
Trijų kryžių koplyčia bažnyčios šone
Smulkesnių lietuviškų simbolių yra ir kitose bažnyčios vietose, tarp jų – rūpintojėlis, lietuviškas kryžius prie įėjimo bei G. Firinauskienės kurta Šiluvos Dievo Motinos skulptūra.
Gediminaičių stulpais puošti klauptai
Net kai kurie iš pirmo žvilgsnio nelietuviški meno kūriniai turi dvejopą prasmę. Pavyzdžiui, kairėje nuo altoriaus kabančiame paveiksle Pranauskienė pavaizdavo Šventąją Šeimą (Šv. Juozapą, Mergelę Mariją ir Jėzų). Tačiau autorė nusprendė pavaizduoti Šventąją Šeimą pasitraukusią iš tėvynės, taip tarsi sukurdama sąsają su Lietuvos išeivių bendruomene.
Šv. Kazimiero bažnyčios priekinė dalis: kairėje matomas Pranauskienės paveikslas, dešinėje – Aušros Vartų Marijos vitražas
Adelaidės lietuvių bažnyčia sudaro dalį didesnio Lietuvių katalikų centro. Šis dviejų aukštų mūrinis pastatas buvo pastatytas apie 1890 m. Hardviko (Hardwicke) mergaičių koledžui. Kai baigėsi maždaug 1947–1953 m. Australijos priimtų lietuvių išeivių privalomasis darbo laikotarpis, daugelis jų persikėlė į tokius miestus kaip Adelaidė ir ėmė ieškoti pastatų bendruomenės reikmėms. Tuo metu Hardviko koledžas buvo atsidūręs itin prastoje padėtyje, todėl 1959 m. pardavė savo pastatą lietuviams. 1960 m. jame įrengta Šv. Kazimiero bažnyčia. Rekonstrukcijos ir plėtros darbams vadovavo Balys Dičiūnas, projektą parengė Algimantas Navakas, prisidėjo ir Karolis Reisonas, ko gero svarbiausias XX a. pirmosios pusės lietuvių architektas (plačiau apie jį –skyrelyje „Lietuvių kapai“). 1979 m. koledžo vadovų palikuonys ant pastato fasado atidengė atminimo lentą, kurioje minima, kad pastatą restauravo ir prižiūrėjo lietuviai.
Šv. Kazimiero bareljefas ant Lietuvių katalikų centro fasado
Be bažnyčios Lietuvių katalikų centre yra ir kitų patalpų bei įstaigų.
* Pirmame aukšte esančioje pagrindinėje salėje vyksta koncertai, priėmimai, susitikimai ir kiti lietuviški renginiai. Šią salę buvusio vidinio kiemelio vietoje įrengė lietuviai.
* Lietuvių mokyklos klasėse antrame aukšte savaitgaliais lietuvių vaikams vedamos lietuvių kalbos ir kultūros pamokos.
* Lietuviškų organizacijų susitikimų patalpos.
* Australijos lietuvių bendruomenės archyvas, kuriame saugomos Australijoje išleistos su Lietuva susijusios knygos, medžiaga, kurią į Australiją atsivežė lietuvių išeiviai, taip pat įvairių Australijos lietuvių organizacijų dokumentai. Čia taip pat yra Australijos lietuvių menininkų kūrinių.
* Kambariai, kuriuose anksčiau gyveno kunigai. Juose taip pat apsistodavo į misijas ar paprastam vizitui atvykę lietuvių kunigai ir vienuolės. Atskirose antro aukšto patalpose, kurios XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo vadinamos „Kangarys“, veikė Adelaidės lietuvių jaunimo sąjunga. Dabar šios patalpos nuomojamos atvykstantiems lietuviams.
Lietuvių katalikų centro pagrindinė salė per savaitgalio pietus
Lietuvių katalikų centro fasadą puošia kryžius, skirtas 1991 m. sausio 13-osios aukoms atminti, kurio įrengimą finansavo I. Taunys, bei Šv. Kazimiero bareljefas (sukurtas 1984 m. šv. Kazimiero 600-ųjų metinių proga, autorė – Ieva Pocius, finansavo Vladas Bagušauskas). Pastato istorija (įskaitant jo lietuviškąjį laikotarpį) aprašyta atskirame informaciniame stende priešais pastatą (tokie istoriniai stendai Adelaidėje populiarūs).
Informacinė lentelė ant pastato fasado prie kryžiaus, skirto 1991 m. sausio 13-osios aukoms atminti
Kiemelyje šalia koplyčios stovi Lietuvos žemei skirtas paminklas. 1962 m. pagal Algimanto Navako projektą sukurtas paminklas atrodo kaip katalikų šventyklėlė, tačiau vietoje, kur galėtų būti šventojo relikvijos, čia saugoma iš Lietuvos atvežta žemė. Paminklo viršuje – rūpintojėlio skulptūra, o patį paminklą puošia Lietuvos ir didžiausių šalies miestų herbai bei žodžiai „Lietuva brangi mūsų tėvyne“. Šis paminklas, kaip ir pačios bažnyčuos įrengimas, yra puikus pavyzdys, kaip išeiviai, sovietinės okupacijos priversti išvykti iš tėvynės ir negalintys saugiai grįžti, žvelgė į Lietuvą.
Lietuvos žemei skirtas paminklas
Kiemelį taip pat puošia Misijų kryžius, kurį pagal P. Pusdešrio projektą pastatė Stasys Kerulis. Kryžius iš pradžių pastatytas 1959 m. Lietuvių katalikų vasaros stovykloje Kristis Bičo (Christies Beach) priemiestyje. Jis skirtas lietuvių kilmės JAV vyskupo Vincento Brizgio, taip pat išvykusio iš Lietuvos dėl sovietinės okupacijos, misijoms paminėti. Vykdydamas misijas V. Brizgys keliavo po lietuvių išeivių bendruomenes visame pasaulyje, taip vienydamas pasaulio lietuvių diasporą. Kristis Bičo vasaros stovyklą lietuviai įsigijo anksčiau nei Katalikų centrą – dar 1956 metais, o 1958 m. ji buvo išplėsta, pristačius sportinei veiklai skirtas patalpas. Tačiau netrukus stovyklą teko parduoti, nes reikėjo lėšų naujai įsigyto Lietuvių katalikų centro renovacijai ir plėtrai. Kadangi stovykla buvo parduota kitiems lietuviams (Stepui ir Juozui Speičiams), jie dalį žemės testamentu paliko Lietuvių katalikų centrui. Teritorijoje, kurioje buvo pastatyti nauji pastatai, vėliau veikė lietuvių stovykla „Baltija“, tačiau dabar ji jau uždaryta.
Lietuvių katalikų centras su kryžiumi Sausio 13-osios aukoms atminti (ant bokšto) ir Misijų kryžiumi priešais pastatą. Šioje pastato pusėje yra bažnyčia – iš išorės (pirmame aukšte) matosi vitražiniai langai
Lietuvių katalikų centro teritorijoje yra ir grota, skirta Lurdo Dievo Motinai.
Pastaba. Lietuviai tradiciškai vartoja Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios ir Šv. Kazimiero lietuvių parapijos pavadinimus. Tačiau Šv. Kazimiero bažnyčia oficialiai yra koplyčia ir nesudaro atskiros parapijos, o jos kunigas anksčiau buvo vadinamas kapelionu, o ne klebonu. Atsižvelgdamas į Australijos politiką, nukreiptą prieš etninių parapijų kūrimąsi, vyskupas Matthew Beovich patarė lietuviams (kurie buvo surinkę 500 parašų, norėdami įkurti atskirą lietuvių parapiją), kad tokios parapijos įkūrimo su Vatikano palaiminimu procesas gali trukti kelerius metus ir nėra garantijos, kad tai padaryti apskritai pavyks. Tačiau jis pasiūlė paprastesnę alternatyvą. Pagal ją, lietuviai įsigijo nuosavą pastatą (Lietuvių katalikų centrą), jį renovavo ir sujungė kelias patalpas į didelę salę, kurioje buvo laikomos mišios. Ši salė oficialiai įteisinta kaip koplyčia, taip išvengiant etninėms bažnyčioms taikomų apribojimų. Tačiau savo dydžiu ir puošybos gausa ji prilygsta bažnyčiai. Be to, ją aptarnavę lietuviai kunigai gyveno pačiame katalikų centre (panašiai kaip klebonai prie bažnyčios), todėl ji iš esmės tapo lietuvių parapija, tik nėra oficialiai taip vadinama. Vertinant iš šiandienos perspektyvos, tai, kad šie maldos namai neturėjo oficialaus bažnyčios statuso, lietuviams pravertė, nes XX a. pabaigoje ir XXI a. vyskupai dažnai uždarydavo lietuvių išeivių parapijas bei bažnyčias ir parduodavo jų pastatus. JAV ar Kanados lietuvių parapijose vyskupai turi tokią galią, nes jų bažnyčių pastatai priklauso vyskupijoms nors ir buvo pastatyti ar įsigyti vien lietuvių aukomis ar savanorišku darbu. Tačiau, kadangi Adelaidės Šv. Kazimiero maldos namai oficialiai yra koplyčia, jie priklauso Lietuvių tautinei organizacijai (kaip ir visas Lietuvių katalikų centras). 1959 m. įkurtas Lietuvių katalikų centras ir 1960 m. įrengta koplyčia vainikavo kunigo J. Kungio ir kitų lietuvių pastangas Adelaidėje įkurti savo bažnyčią. Anksčiau, 1958 metais, lietuviai buvo pasiūlę restauruoti Šv. Juozapo bažnyčią mainais už išimtinę teisę ja naudotis 60 metų, tačiau vyskupija atsisakė, nes iš esmės bažnyčia būtų buvusi išnuomota tautinei grupei. Dar anksčiau lietuvių katalikai, vadovaujami P. Jatulio, buvo įkūrę savo organizaciją ir įsigiję minėtą teritoriją Kristis Biče.
Adelaidės lietuvių namai ir muziejus
Adelaidė yra vienintelis Australijos miestas, kuriame veikia daugiau nei vienas lietuvių bendruomenės centras. Adelaidės lietuvių namai buvo įkurti 1957 m.
Adelaidės lietuvių namai
Lietuvių namai įsikūrę keliuose vieno aukšto pastatuose. Pagrindiniame pastate yra didžiulė renginiams skirta salė, baras. Interjeras puoštas lietuviškais etniniais motyvais, Lietuvos miestų herbais bei Australijos lietuvių menininkų kūriniais.
Adelaidės lietuvių namų pagrindinės salės scena
Adelaidės lietuvių namų pagrindinė salė (žvelgiant nuo scenos)
Be to, Lietuvių namuose veikia Lietuvių muziejus, lankomas iš anksto susitarus (jį 1967 m. įkūrė Jonas Vanagas; taip pat žr. šio straipsnio skyrių apie Lobetolo istorijos archyvą ir muziejų).
Lietuvių muziejaus iškaba
Muziejus gali pasigirti gausia ekspozicija.
* Asmeniniai daiktai, kuriuos lietuvių išeiviai pasiėmė traukdamiesi iš Lietuvos. Tarp jų yra tarpukario laikotarpio karinių uniformų ir tautinių kostiumų.
* Australijos lietuvių istoriniai dokumentai, pavyzdžiui, pabėgėlių (dipukų) kortelės.
* Australijos lietuvių kurti meno kūriniai (paveikslai, skulptūros). Inteligentija buvo viena labiausiai sovietų persekiotų visuomenės grupių, todėl tarp išvykusių iš tėvynės buvo daug menininkų (kai kurie jų į Australiją) ir čia toliau kūrė. Nemažai Australijoje užaugusių lietuvių vaikų taip pat tapo menininkais. Didžioji dalis Lietuvių namuose eksponuojamų meno kūrinių susiję su įvairiais Lietuvos istorijos įvykiais ir juose vaizduojami lietuviški simboliai.
* Bendrojo pobūdžio informacija apie Lietuvą ir lietuvius.
* Lietuvių gyvenimą Lietuvoje ir Adelaidėje vaizduojančios nuotraukos.
Adelaidės Lietuvių muziejuje. ©Augustinas Žemaitis
Pirmasis Lietuvių namų pastatas įsigytas 1957 metais. Anksčiau jame veikė bažnyčia. Architektas Karolis Reisonas vadovavo renovacijos ir plėtros darbams, kurie buvo atlikti 1959–1960 m. įsigijus papildomą sklypą. Prie pagrindinės salės buvo prijungta papildomų patalpų. 1966 m. prijungtos muziejaus patalpos, išplėsta pagrindinė salė. Po renovacijos pastato plotas patrigubėjo. Nuo 1962 m. pastate veikė ir J. Bačiūno biblioteka (dabar ji jau užvėrusi duris). 1973 m. barui išduota klubo licencija (iki 2020 m. jis turėjo nuolatinį darbo laiką, tačiau po COVID-19 pandemijos ėmė veikti tik renginių metu).
Įėjimas į Lietuvių namus Adelaidėje
Lietuvių namų kiemelyje stovi du paminklai.
Akmeninis paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę visada buvo svarbi įvairių minėjimų vieta, ypač tuo metu, kai Lietuva dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Lietuviai čia susirinkę melsdavosi ir giedodavo valstybės himną. Paminklo centre – motinos, laikančios žuvusį lietuvių karį, bareljefas, sukurtas pietos motyvais. Šonuose pavaizduoti du pagrindiniai Lietuvos simboliai: Gediminaičių stulpai ir Vyčio kryžius. Šį paminklą 1968 m. lapkričio 23 d. pastatė lietuvių karių veteranų sąjunga „Ramovė“. Po paminklu buvo užkasti keli su Lietuva susiję daiktai: „Ramovės“ ženklelis, Lietuvos žemėlapis, sauja lietuviškos žemės, gintaro gabalėlis ir lito moneta. Renginių metu ant vėliavų stiebų, esančių už paminklo, iškeliamos vėliavos.
Lietuviški paminklai: centre – paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę
Šalia stovi tradicinis lietuviškas koplytstulpis su rūpintojėlio motyvu ir lietuviška saulute viršuje. Šis koplytstulpis skirtas mirusiems Adelaidės lietuvių sąjungos nariams bei Lietuvių namų rėmėjams. 1988 m. gruodžio 18 d. koplytstulpį sukūrė Vosylius Jaršovas, finansavo Ignas Taunys.
Lietuviški akcentai Lietuvių namų bare Adelaidėje
Lietuviški paminklai ir Adelaidės migracijos muziejaus eksponatai
Pietų Australija yra vienintelė Australijos valstija, kurią apgyvendino tik laisvi imigrantai (Britanija čia nesiuntė kalinių). XIX a. įvairių tautybių žmones į Adelaidės regioną traukė religinė laisvė (tuo metu Europoje tokios laisvės nebuvo). XX a. atvykdavo vis įvairesnių tautybių žmonių. Dėl tokios daugiakultūrės istorijos 1986 m. Adelaidėje buvo įkurtas Migracijos muziejus. Muziejuje yra ir su Australijos lietuviais susijusių eksponatų.
Adelaidės migracijos muziejus su įvairioms tautoms skirtomis atminimo lentomis ant sienos
Prie muziejaus įėjimo yra daug atminimo lentų, mininčių dažniausiai liūdnus įvykius, paskatinusius dideles įvairių tautų bendruomenes migruoti į Australiją. Lietuviams, latviams ir estams skirta bendra atminimo lenta, mininti šimtus tūkstančių šių šalių gyventojų, ištremtų ir žuvusių nuo bado bei šalčio per sovietų vykdytą genocidą (migracijos į Australiją priežastis, bendra lietuviams, latviams ir estams). Baltijos šalių atminimo lenta atidengta viena pirmųjų – 1992 metais. Joje pavaizduoti visų trijų šalių herbai. Atminimo lentos atidengimo metu Baltijos šalys buvo tik neseniai atgavusios nepriklausomybę (1990–1991 m.).
Adelaidės migracijos muziejaus kieme kabanti atminimo lenta, skirta ištremtiems lietuviams, latviams ir estams
Muziejaus kieme yra dar viena lietuviams, latviams ir estams skirta atminimo lenta. Ant jos užrašyta: „Tautiečių, kuriuos 1941 m. birželio 14 d. sovietinis komunistinis režimas ištrėmė iš gimtinės į Sibirą, kančioms atminti“. Juozo Lapšio, trijų šalių bendruomenes vienijusios Baltijos tarybos pirmininko, iniciatyva 1959 m. ji buvo įrengta kaip Glenungos rezervato memorialo dalis. Šalia atminimo lentos bendruomenė buvo pasodinusi medžių. Baiminantis, kad paminklas gali dingti, 1985 metais, kai buvo kuriamas Migracijos muziejus, jis buvo perkeltas į saugesnę vietą muziejaus kieme. Taigi lietuviai, latviai ir estai yra vienintelės tautos, kurioms Migracijos muziejaus kieme skirta daugiau nei viena atminimo lenta.
Originalioji atminimo lenta, skirta lietuviams, latviams ir estams
Antrojoje atminimo lentoje, atidengtoje po Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo, 1941 m. birželio 13–14 d. vykdyta deportacija minima kaip viena iš kelių, o originalioji 1959-ųjų lenta skirta tik 1941 m. deportuotiems lietuviams, latviams ir estams. Nors per vėlesnes deportacijas (1945–1952 m.) lietuvių ištremta ir nužudyta kur kas daugiau, 1941-ųjų trėmimų banga (kai per vieną savaitę buvo ištremta iki 2 % šalies gyventojų) buvo vienintelė, kurią Adelaidės lietuviai, latviai ir estai galėjo prisiminti patys, nes iš savo tėvynių jie išvyko 1944 m., dar prieš prasidedant kitoms trėmimų bangoms. Tiesą sakant, būtent 1941 m. vykusių trėmimų sukeltas siaubas ir baimė, kad grįžus Sovietų Sąjungai prasidės nauji trėmimai, buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl 1944 m., artėjant sovietų kariuomenei, šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų nusprendė trauktis į vakarus ir tūkstančiai jų galiausiai atsidūrė Adelaidėje.
Muziejaus nuolatinėse ekspozicijose pristatomos ir kelios lietuvių gyvenimo istorijos.
Muziejaus ekspozicijoje pokario lietuvių išeivių Mockūnų šeimos istorija lyginama su vokiečių religinių pabėgėlių istorija, vykusia šimtu metų anksčiau
Migracijos muziejuje taip pat rengiamos laikinos parodos, paprastai kuriamos tam tikros tautybės atstovų (ir skirtos jų kultūrai). 2015 m. išleistame kataloge išvardytos visos anksčiau rengtos parodos. Keturias iš jų organizavo lietuviai (temos: „Lietuviški ekslibrisai“ (1989–1990 m.), „Lietuvių gyvenimas“ (1990 m.), „Lietuvių šventės Adelaidėje 1950–2002 m.“ (2002–2003 m.), „Lietuvių liaudies menas“. Latviai ir estai taip pat yra surengę panašų skaičių parodų. Nors šiandien dauguma imigrantų į Australiją - ekonominiai, muziejuje labiausiai pristatomos istorijos tų, kurie migravo dėl politinių, o ne ekonominių priežasčių (veikiausiai todėl, kad priverstiniai migrantai labiau linkę įamžinti savo kultūrą).
Ištrauka iš laikinųjų parodų katalogo, kurioje aprašoma 2002 m. paroda apie Adelaidės lietuvių šventes. Nuotrauka © Augustinas Žemaitis.
Migracijos muziejus buvo įkurtas aukotomis lėšomis, o rėmėjų (tarp jų ir lietuvių) vardai dabar išraižyti ant kiemo grindinio plytų.
Po šiuo medžiu stovi senesnioji atminimo lenta, skirta Baltijos šalių tremtiniams. Pirmame plane – grindinys, ant kurio išraižyti rėmėjų vardai.
Senjorų namai „Amber Aged Care“
Senjorų namai „Amber Aged Care“ buvo įkurti 1989–1992 m., lietuviams, latviams ir estams nusprendus bendromis pastangomis sukurti vietą, kurioje senoliai galėtų gyventi kartu su savo likimo broliais, taip pat priverstinai išvykusiais iš Baltijos šalių.
Slaugos namuose yra 40 lovų privačiuose kambariuose su atskirais vonios kambariais. Iš pradžių įstaiga vadinosi „Baltic Communities Home“ (Baltijos šalių bendruomenių namai), tačiau keičiantis kartoms pradėta priimti ir kitų tautybių žmones, todėl buvo nuspręsta pakeisti pavadinimą. Vis dėlto simbolinis ryšys išliko, nes gintaras siejamas su Baltijos jūra.
Senjorų namai „Amber Aged Care“
2000 m. buvo įkurtas savarankiško gyvenimo kompleksas „Amberlie“, kurį sudaro namai su keliais miegamaisiais kambariais.
2008 m. birželio 20 d. buvo pastatytas paminklas su Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavomis bei šokančios poros atvaizdu.
Lietuvių kapai Šimtmečio parko kapinėse
Lietuvių išeiviai, neturėdami galimybės būti palaidoti Lietuvoje, dažnai stengėsi bent jau svečiose šalyse būti palaidoti greta kitų lietuvių. Nors Adelaidėje, kitaip nei Sidnėjuje ar Brisbane, nebuvo įsteigta oficiali lietuvių kapinių zona, Šimtmečio parko kapinėse (Centennial Park Cemetery) vis tiek susiformavo lietuvių kapaviečių santalkos, nes lietuviai stengėsi įsigyti kapavietes kuo arčiau jau palaidotų kitų lietuvių. Daugelį antkapių puošia lietuviški simboliai (Gediminaičių stulpai, Vyčio kryžius, Lietuvos vėliava, lietuviška saulutė, Lietuvos herbas), užrašai („Lietuviai“, „Gimęs Lietuvoje“ „Ilsėkis ramybėje“) arba frazės, susijusios su prarasta tėvyne ir šeima, likusia už geležinės uždangos („Lietuviai – Suradę Tėvynę Dieve“ ar „Sudiev, brangi Lietuva Tėvyne, amžinai“).
Lietuvių kapai Šimtmečio parko kapinėse
Turbūt žymiausias čia palaidotas lietuvis – architektas Karolis Reisonas (1894–1981 m.). Adelaidėje jis vadovavo Lietuvių namų renovacijai ir išplėtimui bei prisidėjo prie Lietuvių katalikų centro renovacijos. Tačiau savo didžiausius kūrinius jis sukūrė XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose Lietuvoje – projektavo daugumą didingiausių to meto tarpukario Kauno pastatų, tarp jų – Prisikėlimo bažnyčią ir Karo muziejų. K. Reisono projektuoti pastatai dabar sudaro į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukto Kauno art deco rajono branduolį. Įdomu tai, kad Karolis Reisonas iš tiesų buvo latvis, gimęs netoli Rygos kaip Kārlis Reisons. Tačiau 1922 m. jis persikėlė į Lietuvą ir čia tęsė savo karjerą, integravosi į lietuvius, 1932 m. įgijo Lietuvos pilietybę ir net Australijoje šliejosi prie lietuvių bendruomenės. Ant antkapio jo vardas iškaltas tik lietuvių kalba.
Karolio Reisono kapas
Šiose kapinėse palaidota ir kitų žymių Adelaidės lietuvių – visi Šv. Kazimiero bažnyčios kunigai (Kungys, Kazlauskas, Spurgis, Petraitis), taip pat lietuvių organizacijų vadovai.
Lobetolo archyvas ir istorijos muziejus
Lobetolas (Lobethal) – 2 000 gyventojų turintis miestelis Adelaidės kalvose (Adelaide Hills), kurį 1842 m. įkūrė vokiečių imigrantai, tad iš pradžių jis neturėjo nieko bendra su lietuviais. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo čia dirbti buvo atsiųstas lietuvių išeivis Jonas Vanagas. Laisvalaikiu jis ne tik surinko informaciją apie šio regiono istoriją ir išleido knygą, bet ir įkūrė Lobetolo archyvą ir istorijos muziejų – pirmą tokio pobūdžio kraštotyros muziejų Pietų Australijoje. Manoma, kad jis tuo užsiėmė, nes jautė didelį liūdesį dėl prarastos tėvynės ir džiaugėsi dėl Lobetolo gyventojų, kurie vis dar turėjo galimybę susipažinti su savo istorija ir išlikusiais artefaktais. Prieš jam atsikraustant, tik nedaugelis Lobetolo gyventojų domėjosi istorijos rinkimu ar užrašymu, tačiau Jonas Vanagas tai pakeitė.
Lobetolo archyve ir istorijos muziejuje
Prie muziejaus įėjimo įrengta J. Vanagui skirta atminimo lenta, o vidaus ekspozicijoje aprašoma, kaip jis įkūrė muziejų ir rinko kolekciją. 1955 m. J. Vanagas baigė rašyti knygą apie miesto istoriją ir ėmė planuoti muziejų, skirtą vadinamajai Vanago kolekcijai. Statybos prasidėjo 1960 m. ir jau kitais metais buvo baigtos. Eksponatai daugiausia susiję su vokiečių kolonistais, o muziejaus centre esantis nedidelis namas iš tiesų yra autentiška liuteronų seminarija – pirmoji Pietų pusrutulyje. Ji tapo pagrindiniu muziejaus akcentu. Yra ir keli su lietuviais susiję eksponatai, pavyzdžiui, lėlė, aprengta lietuvišku tautiniu kostiumu.
Jonui Vanagui skirta atminimo lenta prie įėjimo į Lobetolo archyvą ir istorijos muziejų
Netrukus po to, kai buvo atidarytas Lobetolo archyvas ir istorijos muziejus, Jonas Vanagas iš Lobetolo persikėlė į Adelaidę. Adelaidėje jis atliko svarbų vaidmenį Lietuvių namuose steigiant Lietuvių muziejų.
Su J. Vanagu susijęs muziejaus eksponatas
Lobetolo archyvas ir istorijos muziejus veikia iš anksto susitarus.
Lietuviškai pavadintos Pietų Australijos vietovės už Adelaidės ribų
Port Linkolne (Port Lincoln) yra Aido gatvė (Aidas Court), pavadinta Aido Kazimiero Galindo Kubiliaus garbei. Jis padėdavo vietos benamiams ir buvo ypač mylimas, todėl, kai mirė sulaukęs vos 41 metų, jo vardu buvo pavadinta gatvė. A. Kubilius mirė Lietuvoje, atvykęs į savo senelio Stasio Šilingo, jo žmonos ir dukters valstybines perlaidojimo iškilmes. Močiutės ir tetos palaikai anksčiau buvo pargabenti į Lietuvą iš Sibiro.
Aido gatvė Port Linkolne
Vienoje Port Pirio (Port Pirie) mokyklų yra Paulausko žaidimų aikštelė, veikiausiai pavadinta Danieliaus Paulausko garbei.
Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Adelaidę ir jos lankytinas vietas.
Kanbera
Australijos sostinė Kanbera yra nedidelis miestas (apie 400 tūkst. gyventojų) ir čia nėra tokių didelių lietuvių bendruomenių kaip Sidnėjuje ar Melburne.
Tačiau Kanberos politinė reikšmė lėmė, kad čia atsirado daug lietuviškų paminklų ir meno kūrinių.
Skulptūra „Eglė žalčių karalienė“
Lietuviški ženklai Kanberoje
Kanberos centre esančiame Glybo (Glebe) parke stovi Eglės žalių karalienės skulptūra pagal lietuvių liaudies pasaką apie merginą, kurią suviliojo ir vedė žalčių karalius. Eglės šeimai pavyko žaltį užmušti, bet visi buvo paversti medžiais – taip pat ir Eglė.
Eglės skulptūra iš arti
Ši Eglės skulptūra buvo dovana nuo Australijos lietuvių bendruomenės, 1988 m. minint Australijos dviejų šimtmečių sukaktį. Ji tapo pirmąja skulptūra Glubo parke (vėliau atsirado ir daugiau skulptūrų).
Skulptūros apačioje pateikta Eglės legendos santrauka anglų kalba, o pati skulptūra (autorė – Ieva Pocius) primena medžiu virstančią merginą. Ant kitos lentelės skulptūros apačioje pavaizduotas stilizuotas Lietuvos herbas ir įrašytos dvi Lietuvos himno eilutės: „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“.
Lentelėje ant skulptūros atpasakota legenda apie Eglę žalčių karalienę
Lietuvos himno žodžiai ant Eglės skulptūros
Eglės skulptūros dedikacija
Kanberos Kokingtono soduose [Cockington Green Gardens] puikuojasi garsių statinių miniatiūros iš daugiau kaip trisdešimties šalių. Informacinėse lentelėse aprašoma kiekviena šalis ir iš jos atvykusių imigrantų bendruomenė.
Tarp miniatiūrų yra ir Trakų salos pilis, pastatyta 1:50 masteliu. Ją sukūrė Australijos lietuvis Mindaugas Mauragis, o finansavo Kanberos lietuvių skautai, karo veteranai ir kiti Kanberos lietuviai. Toks sutelktinis finansavimas šiai miniatiūrai suteikia išskirtinumo, nes daugelį kitų Kokingtono sodų miniatiūrų finansavo atitinkamų šalių ambasados. 2026 m. pradžios duomenimis, Trakų pilis renovuojama ir pašalinta iš ekspedicijos.
Trakų pilies miniatiūra Kanberoje (Kokingtono soduose). Nuotrauka © Augustinas Žemaitis.
Australijos lietuvių klubas, bendruomenės būstinė ir ambasada
Kanberos lietuvių bendruomenės būstinė šiuo metu įsikūrusi Holderio priemiestyje. Ji užima du nuomojamų patalpų kambarius ir kai kuriais savaitgaliais rengia lietuviškas veiklas.
Kanberos lietuvių bendruomenės būstinėje
Tačiau 1963 m. (kai Kanberos lietuvių bendruomenę sudarė net 300–400 narių, nes vis daugiau 1944 m. iš Lietuvos pasitraukusių lietuvių Australijos sostinėje gaudavo darbą valstybinėse įstaigose), lietuviai Kanberoje pasistatė savo Australijos lietuvių klubą. Jam pastatyti prireikė 3 400 valandų savanorių darbo. Klube buvo įrengta biblioteka, baras ir keletas salių. 1982 m. klubas dar labiau išplėstas. Deja, 1999 m. jis užvėrė duris ir buvo parduotas dėl pasikeitusių teisės aktų, kurių laikantis būtų reikėję atlikti brangią renovaciją, o tai klubui buvo neįkandama. Naujieji savininkai pastatą nugriovė. Buvusio pastato vietoje Hall ir Wattle gatvių kampe dabar veikia senjorų bendruomenė.
Senojo Kanberos lietuvių klubo nuotrauka, dabar saugoma bendruomenės būstinėje
Pardavus klubo pastatą gautos pajamos buvo investuotos, o pelnas panaudotas mažesnių patalpų (Lietuvių bendruomenės būstinės) nuomai. Šiose patalpose jau nėra baro ar lošimo automatų. Dabartinė bendruomenės būstinė yra jau trečioji, nes bėgant laikui bendruomenė išsikeldavo į vis mažesnes patalpas.
Lietuvių bendruomenės būstinėje saugomi įvairūs objektai iš senojo Lietuvių klubo, pavyzdžiui, lentelė, skirta 1982 m. klubo plėtrai paminėti, klubo įkūrėjų sąrašas, sales žymėję ženklai, senos nuotraukos, Australijos lietuvių meno kūriniai ir kt.
Nuotraukos Kanberos lietuvių bendruomenės būstinėje
Deja, paminklas žuvusiesiems kovose už Lietuvos laisvę buvo nugriautas užsidarius klubui. Jis stovėjo prieš senąjį Lietuvių klubą ir per įvairias šventes bei minėjimus tapdavo susibūrimo vieta.
Kanberoje stovėjusio žuvusiesiems kovose už Lietuvos laisvę paminklo sumažinto mastelio kopija (kairėje), saugoma Adelaidės lietuvių archyve
Daiktai iš senojo Lietuvių klubo (dabar saugomi Lietuvių bendruomenės būstinėje)
Nors Lietuva nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos atgavo dar 1990 m., kelis dešimtmečius po to Kanberoje nebuvo Lietuvos ambasados. Nors Australijoje gyveno gausi lietuvių bendruomenė, jaunai valstybei, turėjusiai daug neatidėliotinų reikalų, ši šalis veikiausiai buvo tiesiog per toli, kad jai atrodytų verta skirti tiek diplomatinio dėmesio. Lietuvai praturtėjus – ir dėl atsinaujinusio Rusijos ekspansionizmo grėsmės (2010–2020 m.) iškilus būtinybei siekti kuo platesnio diplomatinio palaikymo – 2021 m. Kanberoje atidaryta Lietuvos ambasada. Ji įsikūrusi niekuo neišsiskiriančiame pastate Kanberos centre.
Lietuvos ambasada Kanberoje
Garsūs lietuviai ir jų palikimas Kanberoje
Viena iš Lainemo (Lyneham) rajono gatvių pavadinta pagal lietuvių dailininką Henriką (Henry) Šalkauską (1925–1979 m.) (Salkauskas Crescent), tad Kanbera – viena nedaugelio sostinių, kuriose yra lietuvio ar lietuvės garbei pavadinta gatvė. Teigiama, kad Šalkausko spalvų paletė, kurioje vyravo juodi ir pilki atspalviai, atspindėjo dailininko tėvo likimą – Šalkausko tėvas buvo vienas iš šimtų tūkstančių lietuvių, kuriuos nužudė sovietai. Jis mirė sovietų koncentracijos stovykloje Vorkutoje, į kurią su daugybe kitų lietuvių buvo ištremtas sovietams okupavus Lietuvą. Tačiau Henrikas Šalkauskas apie savo tėvo likimą sužinojo tik 1958 m.
Šalkausko vardu pavadinta gatvė Kanberoje
Australijos lietuvių bendruomenei, turint omenyje jos dydį, priklauso netikėtai daug žinomų menininkų. Kai kurių iš jų kūriniai puošia Kanberos muziejus ir viešąsias erdves.
Henriko Šalkausko paveikslas (ir dalis Lietuvos vėliavos) Kanberos lietuvių bendruomenės būstinėje
1962 m. Vincas Jomantas Australijos nacionaliniam universitetui sukūrė fontaną „Mokslo žinių siekis“. Šis fontanas priklauso universiteto meno kolekcijai ir buvo įsigytas vykdant kampaniją, skirtą universiteto miesteliui papuošti meno kūriniais, simbolizuojančiais atitinkamus fakultetus. Jomanto kūrinys stovi prie fizikos fakultetui priklausančių pastatų. Ant paties fontano nurodyta „Vincent Jomantas“, bet lentelėje šalia kūrinio autorius nurodytas lietuviškai – Vincas Jomantas. Taip pat paminėta, kad jis gimė Lietuvoje 1922 m., o į Australiją atvyko 1949 m. (kai Australija priiminėjo iš Baltijos šalių atvykstančius žmones, bėgančius nuo sovietų okupacijos).
Jomanto fontanas
Lentelė ant fontano
2025 m. vienas Australijos nacionalinio universiteto pastatų buvo pavadintas Skaidritės Darius vardu. Nors Darius yra lietuviškas vardas, Skaidrite Darius buvo latvė, ištekėjusi už lietuvio pavarde Darius. Australams ji geriausiai žinoma dėl pasiekimų informacinių technologijų ir kitose susijusiose srityse, kuriose tuo metu dominavo vyrai. Tačiau latviams ir lietuviams labiau žinoma jos veikla, kuria ji puoselėjo Baltijos šalių kultūrą Australijoje.
Skaidritės Darius vardu pavadintas pastatas
Lietuvių palikimas Kumoje ir „Snowy Hydro“ projektas
Kuma (Cooma), įsikūrusi 117 km į pietus nuo Kanberos, Australijos mastais yra pakankamai arti sostinės, kad čia gyvenantys lietuviai būtų laikomi Kanberos lietuvių bendruomenės dalimi.
Jei Kanberoje dažnas lietuvis apsigyvendavo savo karjeros viršūnėje, įsitvirtinę Australijoje (nepaisant to, kad jų diplomai nebuvo pripažinti, daug kam pavyko gauti darbą valstybinėse įstaigose), tai Kuma buvo viena iš vietų, kur maždaug dar 1950 m. daug lietuvių pradėjo naują gyvenimą Australijoje.
Pagal to meto reikalavimus, imigrantai turėjo dvejus metus dirbti valstybės paskirtose darbo vietose. Didžiulis šalia Kumos vykdytas „Snowy Hydro“ užtvankų ir hidroelektrinių projektas, prie kurio dirbo daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, buvo vienas didžiausių tokių darbdavių. Kumos Šimtmečio parke (Centennial Park), tarp kitų valstybių, kurių imigrantai prisidėjo prie „Snowy Hydro“ projekto, vėliavų, plevėsuoja ir Lietuvių bendruomenės dovanota Lietuvos trispalvė.
Vėliavos Šimtmečio parke
Lietuvių bendruomenės ženklas ant vėliavos stiebo
Vykdant „Snowy Hydro“ projektą, 1958 m. netikėtai rastas sudužęs „Southern Cloud“ lėktuvas, kuris 1931 m. paslaptingai dingo pakeliui iš Sidnėjaus į Melburną. 1962 m. „Snowy Hydro“ inžinierius lietuvis Andrius Rimka sukūrė paminklą katastrofos aukoms atminti. Lėktuvo sparnus primenančiame statinyje saugomos rastos įvairios sudužusio lėktuvo dalys ir su paskutine jo kelione susiję dokumentai. Liūdnai pasibaigusiai kelionei atminti sukurta ir garso instaliacija. Ant memorialo pritvirtinta lentelė su pasakojimu apie katastrofą. Taip pat minima, kad inžinierius ir memorialo autorius Andrius Rimka kilęs iš Lietuvos.
„Southern Cloud“ katastrofos memorialas
Šimto kilometrų atstumu nuo Kumos plyti Kosciuškos nacionalinis parkas, kuriame stūkso Kosciuškos kalnas – aukščiausia Australijos viršukalnė (2 228 m.). Kalnas pavadintas Tado Kosciuškos (Tadeusz Kościuszko), Abiejų Tautų Respublikos didvyrio, garbei. Už tai galime dėkoti lenkų imigrantui geografui ir geologui Pawelui Strzeleckiui.
Keltuvas prie Kosciuškos kalno
Melburnas (Viktorijos valstija)
Melburne (Viktorija) įsikūrusi viena didžiausių Australijos lietuvių bendruomenių. Jos gyvenimas sukasi aplink didelį Lietuvių namų pastatą pačiame miesto centre.
Melburne taip pat stovi Lietuvių koplyčia, o Viktorijos valstijos Maunt Bulerio (Mount Buller) slidinėjimo kurorte įsikūręs lietuvių slidininkų klubas „Neringa“.
Lietuvių istorija įamžinta daugelyje Viktorijos vietų, pavyzdžiui, muziejumi tapusioje Baundžilos (Bonegilla) stovykloje, kur penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje į Australiją atvykę lietuviai pradėdavo savo gyvenimus šioje šalyje; stovykloje „Balt Camp“, kur gyveno į miškus išsiųsti dirbti lietuviai; Melburno priemiesčiuose, kur galima rasti Vilniaus vardu pavadintą gatvę.
Daug lietuviško paveldo yra ir Džilonge (Geelong). Šis miestas turėjo ištisą atskirą lietuvių rajoną, todėl jo lietuvių paveldas aprašytas atskirame straipsnyje.
Melburno lietuvių namai (klubas)
Į svarbią Errol gatvę žvelgiantis Melburno lietuvių klubo fasadas slepia masyvų, nostalgija dvelkiantį, senoviško stiliaus interjerą. Šį pastatą nuo Sovietų Sąjungos okupacijos traukęsi lietuviai įsigijo 1965–1966 m., geras dešimtmetis po įsikūrimo Australijoje.
Melburno lietuvių namai
Šio pastato, anksčiau priklausiusio metodistams, renovacijos projektą parengė lietuvių architektas Jurgis Žalkauskas. Bėgant laikui pastatą papuošė daug lietuviškų detalių:
– 1970 m. Rimgaudo Baleišio sukurtas paminklas lietuviams, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę (tokie paminklai dažniausiai statomi užsienio lietuvių klubų kiemeliuose ar bažnyčių šventoriuose, bet Melburno klubo pastatas užima visą sklypą ir neturi kiemo, tad paminklas buvo sukurtas kaip reljefas ant pagrindinio koridoriaus sienos).
– Gediminaičių stulpai su Australijoje gyvenusių jau mirusių lietuvių karo veteranų (ramovėnų) vardais.
– Lauko durys su Gediminaičių stulpų simboliais (autorius J. Žalkauskas).
Melburno lietuvių klubo durys, kurias puošia Gediminaičių stulpai
– Viktoro Simankevičiaus kurtas didelis ženklas MK (Melburno klubas) prie įėjimo.
– Klubo sienas puošia daug Lietuvos įkvėptų meno kūrinių.
– Tradicinis medinis lietuviškas kryžius. Kaip ir paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę, jis - pastato viduje, o ne įprastesnėje vietoje lauke.
Lietuviškų motyvų įkvėpti meno kūriniai Melburno lietuvių klube. Abu paveikslai atkartoja Lietuvos trispalvės spalvas. Vidurinėje nuotraukoje pavaizduotas koridoriuje esantis kūrinys, skirtas lietuviams, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę, pavyzdžiui, prieš Sovietų Sąjungos okupaciją, kuri ir buvo priežastis, dėl kurios susiformavo Melburno lietuvių bendruomenė. Nuotraukos © Augustinas Žemaitis
Didžiausia Lietuvių namų patalpa – 320 vietų teatro salė, kurioje vyksta daug oficialių lietuviškų renginių ir koncertų. Ši salė garsėja puikia akustika, todėl ją nuomojasi ir ne lietuviai, pavyzdžiui, čia vyksta renginiai per Melburno festivalį „Fringe“.
Melburno lietuvių namų teatro salės vaizdas iš balkono © Augustinas Žemaitis
Lietuvių namuose sekmadieniais veikia lietuviškas baras-restoranas. Kiekvieną savaitgalį maistą ruošia vis kita lietuvių organizacija. Daugelis šių organizacijų įsikūrusios Lietuvos namų pastate ir renkasi biuruose viršutiniame aukšte. Barui licencija suteikta 1974–1975 m.
Sekmadienio pietūs lietuviškame bare-restorane
Pirmame aukšte yra ir pokylių salė (įrengta 1971 m.), naudojama mažesniems renginiams arba, prireikus, kaip papildoma restorano patalpa, pavyzdžiui, „cepelinų sekmadieniais“, kai paragauti garsiausio lietuviško patiekalo susirenka apie 300 lankytojų.
Lietuvių klubo koridorius
Didžiausia Australijoje lietuviška biblioteka įsikūrusi siauroje patalpoje aukštomis lubomis, kurioje XX a. 6–7 deš. veikė lietuvių liuteronų koplyčia. Nors šiandien liuteronų Lietuvoje itin mažai, tarpukariu jie sudarė iki 10% Lietuvos žmonių, taigi, tarp Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukusių žmonių ši mažuma buvo pakankamai didelė, kad didžiausiose užjūrių bendruomenėse, kaip Melburne, turėtų savo organizacijas ir pamaldas.
Lietuviška biblioteka
Pastato priekinėje dalyje esančios patalpos, kuriose biblioteka veikė iš pradžių, dabar nuomojamos nelietuviškam restoranui. Taip Lietuvių klubas gali padengti savo išlaidas.
Lietuvių namų koridoriai. Fone – Ramovėnų memorialas. Dešinėje eksponuojamas lietuvių tautinis kostiumas.
Į lietuvišką biblioteką vedančios durys ir tradicinis medinis kryžius. Nuotrauka © Augustinas Žemaitis
Prieš įsigyjant dabartinį Lietuvių namų pastatą, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos lietuvių klubas veikė Melburno priemiestyje Tornberyje (Thornbury) ir turėjo apie 300 narių.
Melburno lietuvių koplyčia
Nepaisant įdėtų pastangų, lietuviams Melburne nepavyko pasistatyti ar įsigyti savo bažnyčios, nes Australijos vyskupijos paprastai draudė tautinėms mažumoms kurti savo atskiras parapijas - taip skatinta imigrantų asimiliacija.
Tačiau 1956 m. spalio 14 d. lietuviai įsigijo namą adresu 18 Henry Street, kuris tapo lietuvių katalikų veiklos centru. Jame apsigyveno lietuvių kunigai, ėję lietuvių bendruomenės kapelionų pareigas ir aukoję mišias vienoje Melburno bažnyčioje.
Lietuvių kunigų namas (kairėje) ir koplyčia (dešinėje) Melburne
Šalia namo buvo įrengta koplyčia. Nuo 2021 m. lietuviškos mišios laikomos joje. Nors koplyčia nedidelė, joje gausu su Lietuva susijusių krikščioniškų simbolių: Aušros Vartų Marijos atvaizdas, tradiciniai lietuviški koplytstulpiai ir Dievo gailestingumo (Gailestingojo Jėzaus) paveikslo kopija (originalas saugomas Vilniuje).
Melburno lietuvių koplyčioje
1966 m. trumpam įsižiebė viltis, kad Melburno lietuviams bus leista turėti savo bažnyčią, nes vyskupas tokį leidimą suteikė kroatams ir slovėnams. Tačiau pasikeitus vyskupui, atšilimas etninių bažnyčių atžvilgiu baigėsi.
Vilniaus gatvė Truganinoje
2010 m. viena Melburno priemiesčio Truganinos gatvių buvo pavadinta Vilniaus vardu (Vilnius Way). Šis pavadinimas pasirinktas vietoj Naujosios Anglijos gatvės (New England Street), nes pastarasis laikytas per ilgu. Tai - šiuolaikinis priemiestis, neturintis jokių kitų sąsajų su lietuviais, ir jame nėra kitų su užsienio vietovėmis susijusių gatvių pavadinimų. Vilniaus gatvės pavadinimą pasiūlė rajono plėtros projekto rengėjas.
Vilniaus gatvė Truganinos priemiestyje
Baundžilos (Bonegilos) migrantų muziejus
Pastaba: nors Bonegilla Australijoje paprastai tariama "Baundžila", patys lietuviai paprastai sako "Bonegila"
Baundžilos / Bonegilos (Bonegilla) migrantų muziejus Viktorijoje, 335 km į šiaurę nuo Melburno, geriausiai visoje Australijoje perteikia pirmąsias lietuvių savaites ir mėnesius naujoje šalyje.
Nors dauguma XX a. penktojo dešimtmečio imigrantų stovyklų buvo sunaikintos, dalis Baundžilos stovyklos išliko ir buvo paversta įkvepiančiu muziejumi.
Paminklas migrantams Baundžiloje ir gyvenamosios patalpos už jo
Muziejus apima visą kareivinių kvartalą, kuris po Antrojo pasaulinio karo pritaikytas į Australiją plūdusiems imigrantams (daugiausia iš Baltijos šalių) apgyvendinti. Čia galima pamatyti atkurtas to laikotarpio gyvenimo sąlygas: vyrai ir moterys (su vaikais) būdavo apgyvendinami atskirai, vyrų ir moterų bendrabučiuose. Taip pat galima apžiūrėti valgyklos, renginių, bendrų tualetų ir dušų patalpas bei perskaityti daugybę asmeninių istorijų. Kadangi latvių buvo daugiau nei lietuvių, apie juos pateikiama daugiau informacijos, bet visų patirtis buvo panaši, nes, kitaip nei perkeltųjų asmenų (dipukų) stovyklose Europoje, kuriose tie lietuviai ir latviai gyveno kelerius metus iki išplaukimo į kitus žemynus, Australijoje žmonės nebuvo skirstomi pagal etninę kilmę. Tokios stovyklos kaip Baundžiloje laikytos svarbia priemone imigrantų imigracijai, nes tuo metu baltosios Australijos politika dar nebuvo užleidusi vietos daugiakultūriškumo idealams. Stovykloje atvykusieji mokėsi anglų kalbos, buvo supažindinami su Australijos gyvenimo būdu, buvo tikrinama jų sveikata. Imigrantai čia praleisdavo nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, priklausomai nuo anglų kalbos žinių lygio ir galimybių gauti darbą. Nors visi į Baundžilą ir panašias stovyklas priimti imigrantai buvo baltaodžiai, lietuvių (ir kitų rytų, vidurio bei pietų europiečių) priėmimas vis tiek žymėjo esminį Australijos politikos posūkį, nes iki penktojo dešimtmečio Australija lengvai įsileisdavo tik anglakalbius žmones, kuriuos buvo kur kas lengviau integruoti.
Lietuvio imigranto aprašas Baundžiloje
Ant memorialo išvardyti daugelio imigrantų vardai (tik tų, kurių šeimos sumokėjo už atminimo lenteles), sugrupuoti pagal atvykimo metus. Pirmaisiais metais (1947–1951 m.) įrašyta daug lietuviškų vardų, nes tuo metu lietuviai masiškai atvykdavo iš perkeltųjų asmenų stovyklų (dipukų) Europoje. Vėliau lietuviškas pavardes pakeitė graikiškos, itališkos ir kitų tautybių, nes, išsekus dipukų srautams, Baundžiolos stovykloje buvo apgyvendami dėl ekonominių priežasčių į Australiją atvykę žmonės. 1951 m. sąlygos pagerėjo – bendrabučiai pertvarkyti į nedidelius butus, kuriuose šeimos galėjo gyventi kartu. Atvykėliai nebebuvo skirstomi pagal lytį. 1971 m. Baundžilos stovykla uždaryta.
Memorialas su imigrantų vardais
Visgi Baundžiloje žmonės apsistodavo tik laikinai, ypač vyrai, nes jie buvo laikomi šeimos maitintojais ir dažnai būdavo pirmieji išsiunčiami į vyriausybės paskirtas vietas privalomam dvejų metų darbo laikotarpiui. Viena tokių vietų – „Balt Camp“ – išliko miške Viktorijos valstijoje (žr. toliau).
Baundžilos bendrabučiai
Šiandien galima pamatyti tik 19-ąjį Baundžilos stovyklos kvartalą, nors ir jis atrodo išties nemažas. Stovykla buvo milžiniška – aktyviausiu laikotarpiu čia gyveno 7 000 migrantų, 1 600 jų – palapinėse. Per visą laikotarpį Baundžiloje buvo apsistoję 300 tūkst. imigrantų. Šeštajame dešimtmetyje Australijos gyventojų skaičius siekė vos septynis milijonus, tad vienas iš dvidešimties šiandienos australų arba pats ten gyveno, arba turėjo ten gyvenusį vieną iš tėvų ar senelių / prosenelių.
Į atskirus butus pertvarkyti bendrabučiai (1951 m. gyvenimo sąlygos)
Stovykla „Balt Camp“ šalia Bleikvilio
Maždaug 100 km į vakarus nuo Melburno, miške netoli Bleikvilio (Blakeville), stovi apleista miškininkų stovykla, pažymėta lentele su užrašu „Balt Camp“. Čia stūkso du kaminai – tai, kas liko iš valgyklos pastato.
Tai, kas liko iš stovyklos „Balt Camp“
Netoliese esančioje informacinėje lentoje rašoma, kad po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įkurta pabėgėlių darbo stovykla, kurioje galėjo gyventi 25–50 vyrų. Jie retino mišką, kapojo malkas, tiesė kelius ir gaisrinės saugos linijas, būdami „toli nuo namų ir šeimos“ (kai kurių šeimos liko už geležinės uždangos Europoje, laukė stovyklose, panašiose į Baundžilos, arba buvo išsiųstos dirbti į kitas Australijos vietas).
Miškų komisija buvo įkūrusi vienuolika tokių darbo stovyklų. Informacinėje lentoje rašoma, kad didžiąją imigrantų dalį sudarė lietuviai, latviai ir estai, todėl tokios stovyklos imtos vadinti baltų stovyklomis (Balt Camp).
Tai, kas liko iš stovyklos „Balt Camp“
Slidininkų klubas „Neringa“ Maunt Buleryje
Slidininkų klubas „Neringa“ yra vienintelis pasaulyje lietuvių pastatytas slidininkų klubas. Tai Maunt Bulerio slidinėjimo kurorte Viktorijos valstijoje stovintis dviejų aukštų pastatas, kuriame lietuviai gali apsistoti bendruose kambariuose ir slidinėti netoliese esančiose bendrose trasose. Pastatą puošia mediniai ornamentai.
Slidininkų klubas „Neringa“
1964 m. pastatą pastatė Melburno lietuviai, prisiminę, kaip slidinėdavo gimtojoje Lietuvoje (Jonas Mašanauskas, Vytas Vaseris, Kęstutis Miklius). Klubas oficialiai atidarytas 1965 metais. Pastatą suprojektavo Jurgis Žalkauskas. Tuo metu lietuviai Australijoje gyveno jau apie penkiolika metų. Jie jau buvo seniai įsikūrę patys, taip pat įtvirtinę gabalėlius Lietuvos pačiame Melburne. Buvo nuspręsta savomis pastangomis susikurti ir tokią vietą, kur lietuviai galėtų kartu atostogauti.
Slidininkų klubas „Neringa“
Slidininkų klubas „Neringa“ veikia tik slidinėjimo sezonu, kai Australijoje būna žiema (birželio–rugsėjo mėnesiais). Maunt Bulerio kurorte gyvena vos 200 žmonių, tačiau slidinėjimo sezonu čia paruošiama 7 000 nakvynės vietų.
Džilongas
Nors Džilongas yra arčiau Melburno nei kai kurios šiame straipsnyje minimos vietos, jame įsikūrusi viena didžiųjų lietuvių bendruomenių Australijoje, yra lietuviško paveldo objektų bei istorinis lietuvių kvartalas, todėl apie šį miestą rašoma atskirame straipsnyje.
Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Melburną ir jo lankytinas vietas.
Brisbanas (Kvinslando valstija)
Kvinslando sostinėje Brisbane (2 mln. gyventojų) yra Lietuvių namai, viena iš nedaugelio Australijoje oficialių lietuvių kapinių zonų, lietuviška atminimo lenta ir kelios vietos, pavadintos lietuvių garbei.
Brisbano lietuvių namai
Lietuvių namai įsikūrę nedideliame tipiškos Kvinslando architektūros name (49 Gladstone Rd, Highgate Hill).
Brisbano lietuvių namai
Nors išorėje nėra daug lietuviškų ženklų (užrašyta „Lietuvių bendruomenė“), viduje lietuviškų detalių daugiau. Viršutinio aukšto salėje, prie kurios yra ir virtuvė, bare bei kitos patalpose, organizuojamos bendruomenės veiklos – susirinkimai, valstybinių švenčių minėjimai, kalbos pamokos, reguliarūs pietūs, liaudies šokiai. Ją išsinuomoti gali ir ne lietuviai. Pastato apatiniame aukšte įrengtas nuomojamas butas.
Brisbano lietuvių namai
Lietuvių namai pavadinti kun. dr. Petro Bačinsko garbei, nes jis juos įkūrė beveik vien savo jėgomis.
Kai 1968 m. katalikų kunigas P. Bačinskas atvyko į Brisbaną, čia gyveno apie 300 lietuvių ir nebuvo didelės lietuvių bendruomenės, kuri būtų galėjusi įkurti Lietuvių namus (priešingai nei Melburne, Sidnėjuje ar Adelaidėje). Šioje bendruomenėje nebuvo daug išsilavinusių žmonių, norėjusių ir galėjusių įkurti lietuviškas vietas, todėl susibūrimams tekdavo nuomotis brangias patalpas.
Kun. P. Bačinsko atvaizdas Lietuvių namuose
Prieš atvykdamas į Australiją, kun. P. Bačinskas buvo garsiosios Vokietijoje veikiančios lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos direktorius. Brisbane jis buvo paskirtas lietuvių bendruomenės ir nelietuvių vaikų namų, kuriems vadovavo katalikų bažnyčia, kapelionu. Kunigas kas savaitę aukojo mišias ir aktyviai įsitraukė į įvairias lietuvių bendruomenės veiklas. Didžiausias lietuvių poreikis buvo turėti savo bendruomenės namus, todėl jis už savo pinigus nupirko didelį sklypą prie jūros, kur bendruomenė galėtų susirinkti ir stovyklauti. Bendruomenė išreiškė nuomonę, kad iš tiesų jiems reikėtų patalpų arčiau miesto centro, todėl P. Bačinskas pardavė žemę ir įsigijo kitą sklypą, ketindamas jame pastatyti Lietuvių namus. Paskui jam atsivėrė galimybė pardavus tą sklypą įsigyti nedidelį namą visai netoli miesto centro. Bendruomenė pertvarkė namą ir čia įsikūrė pirmieji Brisbano lietuvių namai. Po kelerių metų bendrovė „Pauls Ice Cream“ pasiūlė nupirkti šį pastatą, nes norėjo išplėsti šalia esančią gamyklą, todėl 1984 m. P. Bačinskas jį išmainė į daug didesnį namą geresnėje vietoje. Kunigas mirė 1993 m., ir šį pastatą paliko lietuvių bendruomenei.
Brisbano lietuvių namai
Nors visos anksčiau minėtos vietos buvo P. Bačinsko asmeninė nuosavybė, jos buvo skirtos lietuvių bendruomenei, o veiklų organizavimu ir remonto darbais užsiėmė lietuviai savanoriai. P. Bačinskas testamentu užrašė Lietuvių namus savo tautiečių bendruomenei, kuri buvo įregistruota kaip jo vardu pavadinta organizacija – Tėvo Bačinsko lietuvių kultūros draugija (Father Bacinskas Lithuanian Cultural Association).
Lietuvių namų pagrindinė salė
Maždaug 2020 m. vadovauti lietuvių bendruomenei ir Lietuvių namams ėmėsi vėlesnė lietuvių imigrantų karta, jau po 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atviliota Australijos ekonomikos ir šilto Kvinslando klimato. Dauguma jų yra profesionalai, mokantys organizuoti veiklas, todėl geba pritraukti dosnių vyriausybės dotacijų, reikalingų renovacijai.
Baras Brisbano lietuvių namuose
Lietuviška atminimo lenta Šv. Marijos bažnyčioje
Nors Australijos lietuviams paprastai nebuvo leidžiama pasistatyti ar įsigyti savos bažnyčios, visuose didžiuosiuose miestuose sekmadieniais mišios lietuvių kalba laikytos vienoje iš esamų bažnyčių.
Brisbane kun. P. Bačinskas savaitines mišias ir kitas lietuviškas religines apeigas laikė Šv. Marijos bažnyčioje. Be to, vykdydami misijas atvykdavo lietuvių kunigai iš kitų Australijos miestų ar net iš užjūrio, taip suartindami lietuvių išeivius, kurių gyvenimo istorijos buvo labai panašios (visi pasitraukė iš Lietuvos dėl 1944 m. sovietinės okupacijos, nors galiausiai visi įsikūrė skirtingose pasaulio vietose).
Šv. Marijos bažnyčioje (atminimo lenta matoma dešinėje)
Šioms misijoms paminėti bažnyčioje pakabinta atminimo lenta su užrašu lietuvių kalba „Kančios keliu prisikėliman“, kuris atspindi tiek Jėzaus Kristaus gyvenimą, tiek lietuvių išeivių likimą. Atminimo lentoje taip pat įrašyta: „Marija gelbėk mus! Lietuvio tremties kelyje didžiam dvasios atgimimui, misijoms prisiminti. Joms vadovavo tėvas Jonas Borevičius S. K. 1965 m. vasario mėn. 28 dieną“. Jonas Borevičius buvo Amerikos lietuvių kunigas, tarnavęs Čikagoje.
Atminimo lenta Šv. Marijos bažnyčioje
Šiuo metu savaitinės lietuviškos mišios nelaikomos. Šv. Marijos bažnyčioje mišios vyksta anglų kalba.
Lietuvių kapinių zona Brisbane
Brisbanas yra vienas nedaugelio Australijos miestų, kuriame yra atskira lietuvių kapinių zona. Nadžio kapinėse (Nudgee Cemetery) esančią zoną sudaro dvi ilgos kapaviečių eilės. Daugelį kapų puošia lietuviški simboliai ar užrašai, pavyzdžiui, „Ilsėkis ramybėje svetimoje žemėje“. Tokie užrašai perteikia daugelio per antrąjį pasaulinį karą pasitraukusių lietuvių išeivių (vadinamųjų dipukų) jausmus – Australiją jie laikė svetima vieta ir net po kelių čia praleistų dešimtmečių troško grįžti į tėvynę.
Lietuvių kapai Nadžio kapinėse
Daugeliui tos kartos žmonių buvo labai svarbu ir simboliška būti palaidotiems tarp kitų lietuvių. Sovietinė okupacija atėmė galimybę atgulti amžinojo poilsio mylimoje Lietuvoje, todėl užsienyje norėta turėti bent jau lietuvišką kapinių kampelį.
Tačiau daugelyje Australijos vietų buvo sunku įsteigti oficialias lietuvių kapinių zonas, todėl susiformavo neoficialios lietuvių kapaviečių santalkos: lietuviai tiesiog stengdavosi rezervuoti vietas vieni šalia kitų, bet tarp jų įsiterpdavo ir ne lietuvių kapų.
Kun. Petro Bačinsko kapas
Tačiau Brisbane kunigo P. Bačinsko iniciatyva pavyko įsigyti dvi kapaviečių eiles kaip oficialią lietuvių zoną, kurioje ant kai kurių antkapių įrašytos raidės „LITH“. Čia palaidotas ir pats Petras Bačinskas. Lietuvių kapaviečių eiles iš vienos pusės supa masyvūs XX a. pradžios antkapiniai paminklai, o iš kitos – mažesni XX a. pabaigos antkapiai.
Raidėmis LITH pažymėtas antkapis lietuvių kapinių zonoje
Ant pirmojo antkapio kaip mirties data nurodyti 1965-ieji metai, tačiau reguliariai laidoti pradėta 1972 metais. Pirmosios kapavietės išdėstytos chronologine tvarka.
Lietuvių garbei pavadintos ir lietuvių įkurtos vietos Brisbane
Redbank Pleinse (Redbank Plains) yra Navickas gatvė (Navickas Circuit), veikiausiai pavadinta lietuvių kilmės Kerry Navickas vardu.
Navickas gatvė (Navickas Circuit)
Netoli esančiame priemiestyje, prie prekybos centro „Goodna“, galima pamatyti Kerry Navickas ir vietos daugiatautės jaunimo grupės 1998 m sukurtą meno kūrinį.
Sandgeito priemiestyje, prie namo adresu 76 Deagon St., yra Gediminaičių stulpų pavidalo tvora (anksčiau šis namas priklausė lietuvių Stankūnų šeimai).
Lietuviška tvora
Nors vietos lietuviai mano, kad Kalamveilo (Calamvale) priemiestyje esanti Gedo gatvė (Gedas Street) pavadinta lietuvio Gedimino garbei, kol kas neturime įrodymų. Jei žinote daugiau apie šią gatvę, parašykite komentarų skiltyje. Netoli Gedo gatvės, Karseldino (Carseldine) priemiestyje, yra Nemiros gatvė (Nemira Street) – dar vienas lietuviškas pavadinimas. Brisbane gatvių pavadinimus paprastai siūlo rajono vystytojai ar statytojai, tačiau pavadinimų istoriją sunku atsekti.
Jono Žilinsko paminklas netoli Korindi Bičo
354 km į pietus nuo Brisbano, netoli Korindi Bičo (Corrindi Beach), giliai miške stovi paminklas Australijos lietuviui cirko artistui Jonui Žilinskui.
Kaip rašoma šalia paminklo įrengtoje informacinėje lentoje, J. Žilinsko gyvenimas buvo išskirtinis ne tik cirke, bet ir už jo ribų. Nors naujai atvykę imigrantai valstybės paskirtoje vietoje paprastai turėdavo dirbti dvejus metus, J. Žilinskas miškininku išbuvo net 12 metų, ir tik tada grįžo į cirką. Ir miške dirbdamas jis išgarsėjo kaip ekscentrikas. Sakoma, kad jis išrado švytuoklinį pjūklą, dirbdavo nuogas arba miškininko profesijai pritaikydavo cirko įgūdžius. Baigęs miškininko karjerą, J. Žilinskas dirbo cirke iki pat senatvės. Ršoma, kad jis 1919 m. gimė didžiausioje to meto lietuvių šeimoje, nes turėjo 22 brolius ir seseris.
Jono Žilinsko paminklas
Šis paminklas buvo pastatytas 1957 m., Jonui Žilinskui pačiam stebint kūrybinį procesą ir jame dalyvaujant. 2007 m. paminklas restauruotas. Informacinėje lentoje pavaizduotos nuotraukos iš Jono gyvenimo ir minimi įvairūs vardai, kuriais jis vadintas Australijoje: Jonaas, Johnno ir Slovenski. Pastarąjį įkvėpė australų klaidingai tariama jo pavardės ir jo akcentas. Ant paminklo kaba daugybė raktų, todėl jis vadinamas ir Raktažmogiu (Keyman).
Paminklas iš arti
Šis paminklas, vaizduojantis Joną, stovintį ant gaublio pavidalo pjedestalo, yra tankiame miške, todėl po smarkaus lietaus gali būti pasiekiamas tik visureigiu, nes prie jo vedantys keliai kartais tampa sunkiai pravažiuojami (jei lietus ne itin smarkus, galima nuvažiuoti iki paskutinės sankryžos mažiau nei 1 km nuo paminklo, ir nuo ten eiti pėsčiomis).
Apsemtas kelias netoli paminklo
Kitaip nei dauguma išeivių, iki gyvenimo pabaigos likusių Australijoje (net ir 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę negrįžusių į tėvynę), Jonas Žilinskas išpildė savo pažadą sugrįžti į laisvą Lietuvą. Į tėvynę jis grįžo 2006 m. ir 2013 m. čia mirė.
Pastaba. Jono Žilinsko skulptūra yra Naujajame Pietų Velse, bet arčiau Brisbano nei Sidnėjaus, todėl aprašoma šiame, o ne Sidnėjaus straipsnyje.
Sidnėjus (Naujasis Pietų Velsas)
Sidnėjuje yra vienintelė didelė lietuvių kapinių zona Australijoje. Joje gausu lietuviškų paminklų.
Šiame mieste taip pat yra vienintelis Australijoje lietuvių senjorų kvartalas (oficialiai vadinamas Lietuvių sodyba) bei daug lietuviškų paminklų.
Pagal lietuvių skaičių Sidnėjus yra tarp trijų didžiausių Australijos miestų, tačiau čia Lietuvių namai jau užvėrė duris.
Lietuvių kapinių zona Sidnėjuje
Lietuvių kapinių zona „Lithuanian Lawn“ Rokvudo kapinėse (Rookwood Cemetery) yra viena ikoniškiausių lietuviškų vietų Australijoje.
Čia palaidoti lietuvių išeiviai, kurie, 1944 m. pasitraukę iš okupuotos Lietuvos, maždaug 1947–1951 m. atsidūrė Australijoje.
Lietuvių kapinių zona „Lithuanian Lawn“
Daugelio jų svajonei grįžti į Lietuvą ir būti ten palaidotiems nebuvo lemta išsipildyti, nes sovietinė okupacija tęsėsi iki pat 1990 metų. Tad Lietuvos fragmentai atvežti prie jų amžinojo poilsio vietos Australijoje. Sidnėjaus lietuvių kapinių zonoje pastatytas Centrinis paminklas, kurio nišoje įdėtos žemės iš įvairių Lietuvos vietų. akmuo iš Vilniaus Gedimino kalno ir žemės, atgabentos nuo lietuvių tremtinių kapo Sibire.
Kapinių paminklas
Paminklą suprojektavo iškilus menininkas, Amerikos lietuvis V. K. Jonynas (sau būdingu stiliumi), o pastatė Australijos lietuviai Pranas Žitkauskas ir Pranas Antanaitis. Taigi, šis paminklas simboliškai jungia visas lietuvių tautos dalis: likusiuosius Lietuvoje, ištremtuosius į Sibirą ir išvykusiuosius į Ameriką bei Australiją.
Lietuviška žemė paminklo nišoje
Kūrinį puošia Algimanto Plūko kurtas rūpintojėlis, tad visas paminklas taip ir pavadintas – „Rūpintojėlis“. Žodžio „rūpintojėlis“ beveik neįmanoma išversti į anglų kalbą, todėl angliškame tekste vartojama frazė „Our Lord of Compassion and Care“ (Mūsų gailestingumo ir rūpesčio Viešpats). Lentelėje ant paminklo rašoma (anglų k.): „Šis paminklas, simbolizuojantis Lietuvoje slopintą tikėjimą ir laisvę, skirtas Dievui pašlovinti. Atminti tūkstančiams tų, kurie už tėvynę ir iš meilės Kristui paaukojo savo gyvybes kaip kovotojai ir kankiniai. Taip pat tiems, kurie mirė šiame tolimame krašte, tikėdamiesi, kad jų tautiečių auka nebuvo veltui“ (referuojama į sovietų vykdytą lietuvių kultūros naikinimą ir katalikų persekiojimą).
Rūpintojėlis ant paminklo
Paminklas buvo pastatytas 1971 metais. Lietuvių kapinių zonos „Lithuanian Lawn“ projektą sukūrė inžinierius Aleksas Jakštas.
Dabar ši zona jau užpildyta. Kaip įprasta lietuviškoms kapinėms, žmonės čia laidojami šeimomis po specialiai pagamintais antkapiais. Patriotinių motyvų antkapius puošia daug daugiau, nei pačioje Lietuvoje (pvz., Lietuvos herbas, Vyčio kryžius, Gediminaičių stulpai). Epitafijose ant daugelio kapų išreiškiamas ilgesys Tėvynei.
Lietuvos nepriklausomybės karų veterano Vinco Juzėno kapas
Kosto Peluryčio antkapis
Be antkapių yra ir du kolumbariumai urnoms. Ant prie įėjimo esančio kolumbariumo užrašyta: „Lietuviai toli nuo tėvynės“.
Urnoms skirtas kolumbariumas
Lietuvių rajonas Bankstaune ir Lietuvių namai (klubai)
Nors apie 2–3 tūkst. Sidnėjaus lietuvių įsikūrė įvairiuose miesto rajonuose, didžioji jų dalis (maždaug 300 šeimų) susitelkė Bankstaune (Bankstown) ir Jagūnoje (Yagoona). XX a. 6 deš. čia susiformavo lietuvių kvartalas, o Hortono gatvė buvo praminta Litho gatve. Tačiau laikui bėgant lietuviai mirė arba išsikėlė, ir gatvėje lietuviškų ženklų neliko.
Hortono gatvė
Bankstaune nuo XX a. 6 deš. pabaigos veikė Lietuvių namai „Dainava“. Sklypas įsigytas 1954 m., o statybos leidimas išduotas 1956 metais. Izidoriaus Jonaičio suprojektuotame ir savanorių jėgomis pastatytame pastate 1959 m. duris atvėrė „Dainava“. Lietuvių namuose buvo auditorija, renginių salė ir virtuvė.
Bandymai įkurti atskirus Lietuvių namus, skirtus kitų rajonų lietuviams, nebuvo sėkmingi, todėl 1967–1973 m. bendruomenės susijungė ir Bankstaunas tapo neginčytinu viso Sidnėjaus lietuvių veiklos centru.
1973 m. Lietuvių namuose buvo įkurtas klubas, turintis licenciją prekiauti alkoholiu, o 1981 m. jis išsiplėtė į naują pastatą. Naujajame pastate buvo valgomasis, žaidimų kambarys ir baras, įrengta lošimo automatų. Antras aukštas skirtas antrai auditorijai, dar vienai baro zonai, biurų erdvėms (kredito unija „Talka“, laikraščio „Mūsų pastogė“ redakcija) ir susitikimų patalpoms.
Pirmasis Lietuvių klubas Sidnėjuje
2006 m. pastatas buvo parduotas ir dabar priklauso Australijos graikų bažnyčiai ir mokyklai. Lietuviškų ženklų nėra išlikę.
Tuomet klubas persikėlė į naujas patalpas gyvenamojo namo pirmajame aukšte, adresu Meredith Street 1/16–20. 2006 m. jis pradėjo veikti pavadinimu „Dainava“, tačiau maždaug 2009 m. buvo oficialiai įregistruotas kaip „Meredith Club“. Klubą smarkiai paveikė per COVID-19 pandemiją paskelbti apribojimai, ir 2022 m. jis užsidarė. Klube buvo daug patalpų, lietuviška mokykla, biblioteka, šokių salė ir lietuviško laikraščio „Mūsų pastogė“ redakcija. Taip pat veikė lietuviškas restoranas.
Sidnėjaus lietuvių namų „Dainava“ / „Meredith Club“ įėjimas su Vyčio simboliais po langais (2015 m.)
©Augustinas Žemaitis
Sidnėjaus lietuvių klubo „Dainava“ interjeras su šiuolaikišku Vyčiu (2015 m.)
©Augustinas Žemaitis
„Dainavos“ interjeras buvo modernus, dekoruotas lietuviškais elementais, pavyzdžiui, Vyčiais ant langų, Lietuvos žemėlapiais, vargo mokyklos vaizdais bei Lietuvos prezidentų portretais.
Pastato fasadas klubui užsidarius (nuotrauka daryta 2025 m.)
Nuo tada Sidnėjuje atskiro Lietuvių klubo pastato nėra. Įvairiems renginiams, pavyzdžiui, kasmetinei Kūčių vakarienei, lietuviai nuomojasi patalpas Latvių namuose. Kai daugelis lietuvių išsikėlė iš Bankstouno, šis centras tapo patogesne susitikimų vieta, nes į Latvių namus lengviau nuvykti įvairiais Sidnėjaus priemiestinių traukinių maršrutais.
Sidnėjaus latvių namai ir Lietuvių klubo ženklas (kairėje)
Lietuviški paminklai Šv. Joachimo bažnyčioje Lidkume
Nors, siekiant skatinti integraciją, lietuviams nebuvo leista Sidnėjuje turėti savo bažnyčios, nuo 1963 m. mišios lietuvių kalba aukotos Šv. Joachimo katalikų bažnyčioje Lidkumo (Lidcombe) priemiestyje, netoli Bankstouno ir dar arčiau lietuvių kapinių zonos „Lithuanian Lawn“.
Šalia bažnyčios stovi du lietuviški paminklai. Mažesnis metalinis Rūpintojėlis pastatytas dar tada, kai Lietuva buvo okupuota. Ant jo iškaltas įrašas „1944 m. Bažnyčia Lietuvoje buvo nukryžiuota“ bei lietuviškas eilėraštis. Netoliese esantis tradicinis lietuviškas kryžius-saulė, puoštas Gediminaičių stulpais, iškilo 1992 m. ir yra skirtas „drąsiems broliams ir seserims Lietuvoje, 50 metų kentusiems sovietų persekiojimą, priespaudą ir vergovę ir <...> mūsų dangiškojo tėvo apdovanotiems atkurta Lietuvos nepriklausomybe“. Informacinėje lentelėje taip pat išreikšta padėka Šv. Joachimo parapijai už leidimą laikyti mišias pagal lietuvių tradicijas.
Lietuviškas kryžius Lidkume
Įrašas ant kryžiaus
7 deš. Sidnėjuje planuojant įkurti antruosius Sidnėjuje lietuvių namus, buvo svarstoma apie Lidkumą. 1965 m. Sidnėjaus lietuvių bendruomenė (tuo metu atskira nuo Bankstouno bendruomenės, kuri jau turėjo lietuvių namus „Dainava“) įsigijo tam pastatą. Tačiau nebuvo išduoti reikalingi leidimai vietoj senojo pastato statyti naują bei prekiauti alkoholiu, todėl planai žlugo. Tad Sidnėjaus lietuvių veikla susitelkė Bankstoune.
Rūpintojėlis Lidkume
Lietuvių sodyba
Lietuvių sodyba (angliškai vadinama Lithuanian Village – Lietuvių kaimelis) yra Australijai unikalus pastatų kompleksas, kuriame gyvena vyresnio amžiaus lietuviai. Keliuose vieno aukšto namuose įrengta septyniolika butų, taip pat yra pagrindinis pastatas (bendruomenės salė), kuriame vyksta lietuviškos veiklos. Pastatus, ypač bendruomenės salę, puošia lietuviški motyvai. Čia organizuojamos lietuviškos veiklos tiek Lietuvių sodybos gyventojams, tiek kitiems Sidnėjaus lietuviams. Viduje yra lietuviškų objektų. Yra atminimo lentos, skirtos Antanui Baužei ir jo žmonai Onai Baužienei (Anna Bauze), kurie reikšmingai prisidėjo prie sodybos įkūrimo.
Lietuvių sodybos pagrindinis pastatas
Atminimo lenta ant pagrindinio pastato
Idėja sukurti vietą, kurioje senatvės sulaukę lietuvių išeiviai galėtų gyventi vieni šalia kitų, pirmoji iškėlė Sidnėjaus Lietuvos moterų socialinės globos draugija.
Lietuvių sodyba iš viršaus
1970 m. vyriausybė šiam kompleksui skyrė sklypą (pagal 99 metų nuomos sutartį). 1975 m. buvo baigti statyti pirmieji šeši pastatai, kuriuose įrengta dvylika butų (statytojai: Albinas Kutka, Vytautas Mickevičius), tačiau vėliau dėl ekonominės padėties vyriausybės parama nutraukta. 1981 m. gavus papildomą vyriausybės paramą, iškilo dar du pastatai ir Lietuvių sodyba pasiekė dabartinį dydį. Informacinėje lentoje nurodyta, kad kompleksas oficialiai atidarytas 1984 m. rugpjūčio 19-ąją.
Tipinis Lietuvių sodybos pastatas
2018 m. sodybos viduryje buvo pasodintas medis, skirtas Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti.
Akmuo su atminimo lentele šalia medžio, skirto Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti
Pagal Sodybos taisykles, norint čia apsigyventi, reikia būti 67 metų ar vyresnio amžiaus (tačiau nebūtina būti išėjus į pensiją). Išimtis taikoma 67 metų ar vyresnių asmenų jaunesniems sutuoktiniams. Iš pradžių sumokamas vienkartinis mokestis, o vėliau – nedidelės mėnesines įmokos.
Atminimo lentos lietuvių imigrantams
Ant Australijos nacionalinio migracijos monumento, esančio netoli Sidnėjaus jūrų muziejaus, įamžinti į Australiją atvykusių imigrantų vardai ir pavardės. Sąrašas nėra baigtinis – į jį įtraukti tik tų asmenų vardai, kurių artimieji sumokėjo už įrašą. Visgi sąraše galima rasti nemažai lietuviškų vardų.
Nacionalinis migracijos monumentas
Keli lietuvių išeivių vardai sąraše (Renoldas Čėsna, Vytas Linas Brazaitis)
Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Sidnėjų ir jo lankytinas vietas.
Antarktida
Antarktida - negyvenamas ir vėliausiai ištyrinėtas žemynas. Įprasta, kad įvairios Antarktidos vietos pavadintos jas tyrinėjusių tyrinėtojų vardais. Nors Lietuva niekada nei tyrinėjo Antarktidos, nei turėjo ten bazių, tą darė kai kurios valsybės, kur gyevna daug lietuvių. Viena tokių - JAV. Būtent JAV laivyno karininko Fredo Bakučio garbei viena Antarktidos pakrantė pavadinta lietuviška pavarde - Bakučio krantas (angl. Bakutis coast).
Bakučio krantas Antarktidoje. Google Maps.
Pertas ir Vakarų Australija
Nors Vakarų Australijoje didžiausia lietuvių bendruomenė susitelkusi Perte, ryškiausios lietuviškojo paveldo vietos yra atokiuose valstijos kampeliuose, pavyzdžiui, lietuvių nuo sunykimo išgelbėtas Juklos (Eucla) miestelis netoli Nalarboro lygumos (Nullarbor Plain), kuriame stovi didelis lietuviškas kryžius, arba lietuvio garbei pavadintas Truchano kalnas (Mount Truchanas).
Lietuviškas pakelės kryžius Jukloje
Lietuviškas kryžius ir pakelės namai Jukloje
Jukla yra ne tik ikoniškiausia lietuviškojo paveldo vieta Vakarų Australijoje, bet ir, ko gero, atokiausia lietuviška vieta visame pasaulyje. Ji įsikūrusi maždaug pusiaukelėje tarp Adelaidės ir Perto: nuo valstijos sostinės Perto ją skiria 1 339 km, o nuo artimiausio didmiesčio (Adelaidės) – 1 265 km. Iki artimiausio, jau Pietų Australijoje esančio miestelio Sedjūnos (Ceduna), kuriame gyvena maždaug 3 000 gyventojų, tenka įveikti 492 km.
Galima sakyti, kad dabartinį Naujosios Juklos miestelį įkūrė Gediminas Patupis, imigrantas iš Lietuvos, tėvynę palikęs dėl sovietinės okupacijos. 1967 m. G. Patupis čia įkūrė pakelės namus (roadhouse) ir pavadino juos pagal vieną tėvynės simbolių – gintarą („Amber Motel“).
Juklos pakelės viešbučio („Amber Motel“) fasadas
Nors Juklos pavadinimas žinotas dar XIX a., šiuo pavadinimu vadinta senoji gyvenvietė, įkurta šalia telegrafo linijos, jungusios Rytų Australiją su Vakarų Australija. Senoji Jukla buvo arčiau vandenyno, maždaug 4 km nuo Naujosios Juklos. Kai į šiuos kraštus atvyko G. Patupis, ta gyvenvietė jau buvo apleista (nes atsirado radijo telegrafas). G. Patupis dalį likusių reliktų (pvz., Senosios Juklos antkapius) perkėlė į naująjį Juklos muziejų, įkurtą jo pakelės namuose, ir taip juos išgelbėjo, kad nebūtų palaidoti po smėliu. Tačiau senosios telegrafo stoties griuvėsiai liko Senojoje Jukloje.
Juklos pakelės viešbutis šalia Ero greitkelio (Eyre Highway) (kuris čia nusidriekia iki pat horizonto). Senoji Jukla yra arčiau vandenyno, nuotraukos kairėje.
Naujojoje Jukloje yra daug lietuviškų simbolių. Ant Juklos gyvenvietės ženklo pavaizduoti Gediminaičių stulpai.
Žymiausias lietuvių paminklas Jukloje – didžiulis Lietuviškas pakelės (keliautojų) kryžius (1969 m.), stovintis ant uolos, nuo kurios atsiveria vaizdas į Senosios Juklos gyvenvietę. Vieta šalia svarbiausio Australijos kelio pasirodė itin tinkama lietuviškai tradicijai stayti pakelės kryžius. Kaip būdinga tradiciniams lietuviškiems kryžiams, šis kryžius tarsi susilieja su saulės simboliu, menančiu ikikrikščioniškuosius laikus. Įdomu tai, kad čia saulės spinduliai yra Gediminaičių stulpų pavidalo, todėl šis kryžius yra dar lietuviškesnis už daugelį kitų.
Lietuviškas kryžius Jukloje
Juklos kryžių įkvėpė Augsburge esantis lietuviškas kryžius, kurį po Antrojo pasaulinio karo Augsburgo perkeltųjų asmenų (dipukų) stovykloje pastatė lietuvių išeiviai, pasitraukę nuo sovietinės okupacijos 1944 m. ir apgyvendinti ten. Būtent šioje stovykloje gyveno iš Lietuvos išvykęs Gediminas Patupis, prieš atvykdamas į Australiją. Augsburgo lietuviškąjį kryžių (kuris, ko gero, buvo pirmasis su Gediminaičių stulpų pavidalo saulės spinduliais) sukūrė Jonas Mulokas, vėliau emigravęs į JAV. Ten jis tapo vienu žymiausių Lietuvos išeivijos architektų ir sukūrė modernųjį lietuvišką architektūros stilių, kuris išsiskiria tradicinių lietuviškų simbolių, pavyzdžiui, Gediminaičių stulpų, naudojimu pastatų dizaine.
Kitaip nei Muloko kurtas kryžius Augsburge, Juklos kryžius pagamintas iš metalo, todėl gali atlaikyti atokių Australijos regionų nepalankų klimatą.
Lietuviškojo Juklos kryžiaus Gediminaičių stulpų pavidalo saulės spinduliai
Kryžiaus apačioje yra kelios atminimo lentelės: viena skirta pačiam Gediminui Patupiui (kurioje jis apibūdinamas kaip Naujosios Juklos naujakurys), kita – visiems krikščionims bei tiems, kurių pastangų dėka buvo nutiestas Ero greitkelis ir įkurta Naujoji Jukla.
Atminimo lentelė ant kryžiaus Gediminui Patupiui atminti
Atminimo lentelė ant kryžiaus (apatinius kampus puošia Gediminaičių stulpai)
Šalia kryžiaus stovi paminklas Gediminui Patupiui (dedikuotas Steve’ui, nes tokiu vardu jis prisistatydavo Australijoje). Ant daugelio atminimo lentų ir paminklų pavaizduotas Gediminaičių stulpų simbolis.
Paminklas Gediminui Patupiui, puoštas Gediminaičių stulpais
Šalia kryžiaus yra dar kelios atminimo lentos ir paminklai, skirti žmonėms, kurie jautė stiprų ryšį su šia vieta. Kai kurie jų net pasirinko, kad jų pelenai būtų išbarstyti prie Lietuvio keliautojo kryžiaus.
Pagrindinė Naujosios Juklos gatvė pavadinta Patupio vardu.
Patupio gatvė Jukloje
Gediminas Patupis gali būti laikomas šiuolaikinės Juklos įkūrėju, nes septintajame dešimtmetyje vienintelis kitas verslas (ir gyvenamas pastatas) šioje vietovėje buvo pakelės viešbutis „Eucla Pass“, kurį Patupis įsigijo netrukus po „Amber Motel“ atidarymo, ir sujungęs abu viešbučius pavadino juos „Eucla Motor Hotel“. Šiuo metu naudojami tik „Amber Motel“ pastatai, bet pagrindinis pavadinimas yra „Eucla Motel“. Pagrindiniame pastate veikia baras, restoranas ir degalinė, o gretimuose pastatuose įrengti 22 kambariai. Šalia taip pat yra Gedimino Patupio žmonos Pajautos Patupis kurtas sodas ir 40 vietų kemperių aikštelė.
„Eucla Motor Hotel“ pastatas (fotografuota iš Pajautos Patupis kurto sodo pusės)
Komplekse yra ir poilsio namelis „Palanga“. Patupis šį namelį buvo pastatęs prie vandenyno, bet vėliau jis buvo perkeltas į Naująją Juklą.
Namelis „Palanga“
Iškaba su užrašu „Palanga“
„Amber Motel“ pastatą suprojektavo Australijos lietuvių architektas Vaclovas Algimantas Navakas. Su šiuo projektu dirbo ir daug kitų lietuvių dipukų (perkeltųjų asmenų). Tačiau, išskyrus Patupių šeimą, atokioje Jukloje gyveno nedaug lietuvių. XX a. 7–9 deš. ši gyvenvietė buvo dar mažesnė, ji išsiplėtė vėliau, pavyzdžiui, kai 1996 m. į Vakarų Australiją atvykstančiųjų karantino stotis iš Norsmano buvo perkelta į šį miestelį. Iki pat šių dienų maždaug trečdalis visų Juklos gyventojų dirba lietuvių įkurtuose pakelės namuose.
Gediminas Patupis į Australiją atvyko 1948 metais. Jis dirbo virėju viešbutyje, taip pat sunkvežimio vairuotoju. 1951 m. pirmą kartą pervažiavo Nalarborą tuomet dar neasfaltuotu Ero greitkeliu. Vėliau Patupis atidarė parduotuvę Adelaidėje. Galiausiai, sujungęs savo darbo patirtį transporto, verslo ir apgyvendinimo srityse į viena, 7 deš. pabaigoje jis įsigijo žemės, kurioje iškilo Juklos pakelės viešbutis. Be viešbučio jis įkūrė ir kitų įmonių (daugumos jų pavadinime buvo žodis „Amber“), pavyzdžiui, oro linijų bendrovę, kuri vykdė skrydžius dar tuo metu, kai per Pietų Australijos valstiją ėjusi Ero greitkelio dalis nebuvo asfaltuota: žmonės galėjo nuvažiuoti asfaltuotu keliu iš Perto į Juklą, ten palikti automobilį ir skristi į Adelaidę lėktuvu.
Pakelės namų bare
Perto lietuvių centras ir kitas paveldas
Vienintelė šiek tiek didesnė lietuvių bendruomenė Vakarų Australijoje yra Perte. Tačiau net ir čia po Antrojo pasaulinio karo su didžiausia išeivių, besitraukusių nuo sovietinės okupacijos, banga įsikūrė tik keli šimtai lietuvių. Įvairių šaltinių duomenimis, jų skaičius galėjo svyruoti nuo 250 iki 600 (tai gerokai mažiau nei po kelis tūkstančius pritraukusiuose Melburne ar Sidnėjuje).
Nepaisant to, lietuviai Perte atidarė Lietuvių centrą. Įdomu tai, kad, kitaip nei kituose Australijos miestuose, šį centrą įkūrė ne patys lietuvių išeiviai, bet jų vaikų karta, gimusi jau ne Lietuvoje (tačiau išeivių karta prie centro įkūrimo reikšmingai prisidėjo finansiškai). Įsigijus nedidelės buvusios bažnyčios patalpas adresu Mill Point Rd. 258, Lietuvių centras duris atvėrė 1980 metais. Pastatą lietuviškais simboliais dekoravo vietos lietuvių išeivių kunigas Alfonsas Savickis. Kieme buvo pastatytas tradicinis medinis kryžius, o šalia Lietuvių centro – nedidelis paminklas lietuvių savanoriams, Lietuvių centro fasado viršų papuošė Lietuvos herbas, o stogą – meno kūrinys, sujungęs kelis Lietuvos patriotinius simbolius: Gediminaičių stulpus, Vyčio kryžių ir valstybės vėliavą. Centre kas mėnesį rengta lietuviška vakarienė, čia taip pat repetuodavo lietuvių tautinių šokių ansamblis „Baltija“, kuris 8–9 deš. buvo populiarus tarp Perto lietuvių jaunimo. Paprastai šie jaunuoliai buvo gimę lietuvių šeimose Australijoje arba po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje įkurtose perkeltųjų asmenų stovyklose ir į Australiją atvykę dar ankstyvoje vaikystėje.
Perto lietuvių centro fasado viršutinė dalis (nuotrauka daryta, kai pastatą dar naudojo lietuvių bendruomenė)
Tačiau Lietuvių centro veikla pamažu nyko, nes į ją įsitraukė tik nedaugelis imigrantų vaikaičių kartos atstovų. Tokia padėtis susiklostė todėl, kad lietuvių bendruomenė Perte buvo visai nedidelė, tad beveik visos santuokos buvo mišrios, o tokių šeimų vaikai vangiau dalyvauja lietuviškose veiklose.
Perto lietuvių centro viduje (kai centras dar veikė)
Likus vos keliems aktyvistams, Lietuvių centras užvėrė duris ir 2013 m. buvo parduotas. 970 tūkst. dolerių buvo grąžinta centro įsigijimą finansavusiems asmenims, o 10 tūkst. dolerių skirta bendruomenės išlaidoms padengti. Pastato fasadas naujųjų savininkų buvo visiškai rekonstruotas. Dabar jame įsikūrusi vienos įmonės būstinė, tad neliko jokių matomų lietuviškosios pastato istorijos pėdsakų.
Perto lietuvių centro pastato fasadas šiandien
Anksčiau lietuviškos veiklos organizuotos ne tik Lietuvių centre, bet ir parapijose, kuriose mišios aukotos lietuvių kalba. Laikantis Australijos vyskupijų politikos, Perte niekada nebuvo lietuvių tautinės parapijos. Lietuviškos mišios laikytos vis kitoje vietoje, priklausomai nuo laikotarpio ir jas aukojusių kunigų. Iš pradžių mišios buvo aukojamos Šv. Brigitos bažnyčioje, o paskutinė lietuviškų mišių vieta buvo Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia.
Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia be matomų lietuviškų simbolių
Prieš atidarant Lietuvių centrą, lietuviški renginiai dažniausiai vykdavo įvairiose nuomojamose patalpose (jei ne parapijų salėse). Viena priežasčių, paskatinusių įkurti Lietuvių centrą kaip nuolatinį Vakarų Australijos lietuvių bendruomenės židinį, buvo tai, kad kaskart iš vienos vietos į kitą reikėjo pergabenti visus renginiams reikalingus daiktus.
1969 m. bandyta įsteigti lietuvių mokyklą, tačiau 1972 m. mokyklos neliko, nes nepavyko pritraukti pakankamai vaikų, kad būtų skirtas finansavimas (vėliau naują mokyklą įsteigė XXI a. atvykusių imigrantų karta). Nuo 1975 m. buvo leidžiamas lietuviškas laikraštis „Žinutė“, bet 1999 m. jo leidyba nutraukta. 1995 m. lietuviškas radijo laidas imta vesti anglų kalba.
Frimantlo uostas ir Pasitikimo sienos
Frimantlo uostas yra artimiausias didelis Australijos uostas iš Europos atplaukiantiems laivams, todėl 1947–1953 m. daugelis lietuvių atvyko būtent į jį. Vakarų Australijos lietuviai nebuvo vieninteliai čia išsilaipinę atvykėliai – tolimųjų reisų laivai dažnai išleisdavo keleivius Frimantle ir pasukdavo atgal į Europą dar vienam pelningam reisui. Tada į Rytų Australiją vykstantys imigrantai Frimantle persėsdavo į kitą laivą, plaukiantį į Melburną ar Sidnėjų.
Tų imigrantų vardai ir pavardės dabar puošia Pasitikimo sienas (Welcome Walls) šalia Vakarų Australijos jūrų muziejaus. Čia užfiksuoti ir laivų, kuriais jie atvyko, pavadinimai, tačiau nenurodoma tautybė ar etninė kilmė. Visgi lietuvius nesunku atpažinti pagal vardus ir pavardes, nors jų ir nėra daug, palyginti su didesnėmis pokario pabėgėlių grupėmis (lenkais, latviais) ir dar gausesniais atvykėliais iš Pietų Europos (graikais, italais), emigravusiais dėl ekonominių priežasčių. Tiesa, taip įamžinti ne visi imigrantai, o tik tie, kurių šeimos sumokėjo už tokį įamžinimą.
Kai kurie vardai ant sienų prie Frimantlo uosto, tarp jų ir lietuvių imigrantų (pvz., Klimaičių šeimos)
Truchano kalnas Vakarų Australijoje
1150 m aukščio Truchano kalnas netoli Tom Praiso (Tom Price) miestelio buvo pavadintas Šiauliuose gimusio lietuvių fotografo ir aplinkosaugininko Olego Truchano garbei. Olegas Truchanas laikomas reikšmingai prisidėjusiu prie Australijos aplinkosaugos judėjimo, nes jo užfiksuoti žmogaus veiklos nepaliesti Tasmanijos peizažai atkreipė visuomenės dėmesį į žmogaus poveikį gamtai.
„Google“ žemėlapiuose pažymėtas Truchano kalnas
Džilongas (Viktorijos valstija)
Netoli Melburno esančiame Džilonge (Geelong) gyvena vos 300 tūkst. gyventojų, bet jo priemiestyje, Bel Parke (Bell Park), yra Kauno vardu pavadinta gatvė.
Kauno gatvė Džilonge
Kai po Antrojo pasaulinio karo į Australiją atvyko apie 10 tūkst. lietuvių, Džilongas buvo nedidelis miestas (apie 50 tūkst. gyventojų), bet jame sparčiai vystėsi pramonė. Lietuviai pasinaudojo galimybe įsigyti pigios žemės ir maždaug 1950 m. nusipirko 60-70 sklypų tame pačiame Bel Parko (Bell Park) rajone, kuriame kūrė savo „mažąją Lietuvą“.
Kauno gatvė iš viršaus
Šalia įsikūrė ir kitų tautybių europiečių, pasitraukusių nuo Sovietų Sąjungos ekspansijos. Šalia Kauno gatvės yra ir Liepojos (Libau), Talino bei Vyslos (Vistula) gatvės.
Lietuvių Džilonge nebuvo tiek daug kiek didžiuosiuose Australijos miestuose (apie 380, palyginti su 1 500–3 000 Sidnėjuje, Melburne ar Adelaidėje), bet jie gyveno arti vieni kitų, todėl buvo daug lengviau tęsti lietuviškas veiklas. 1969 m. būtent Džilonge imta transliuoti pirmoji visoje Australijoje lietuvių radijo laida.
Lietuvių veikla susitelkusi Džilongo Lietuvių namuose. Šiuo metu Lietuvių namai įsikūrę Petito parke (Pettitt Park). Šį pastatą lietuvių bendruomenei išnuomojo savivaldybė po to, kai 1997 m. sudegė pirmieji Lietuvių namai (Duoro gatvėje). Namai sudegė, kai buvo išnuomoti valdžiai kaip ginklų surinkimo punktas, nes po Port Artūro žudynių Australijos valdžia surinkinėjo iš žmonių ginklus.
Senieji lietuvių namai po gaisro (nuotrauka eksponuojama naujuosiuose Lietuvių namuose)
Dabartinių Lietuvių namų pastato išorės nepuošia jokios lietuviškos detalės (išskyrus vėliavos stiebą, ant kurio per bendruomenės renginius iškeliama Lietuvos vėliava), tačiau viduje yra daug lietuviškų eksponatų, įskaitant ir išgelbėtuosius iš sudegusių namų. Lietuvių namuose yra dvi patalpos: vienoje, kurioje gausu lietuviškų dalykų, vyksta lietuvių renginiai, o kita salė pernuomojama, kad namai galėtų padengti savo išlaidas.
Naujieji lietuvių namai Petito parke
Lietuviškasis Lietuvių namų kambarys
Lietuvių namuose
Pirmieji lietuvių namai Džilonge duris atvėrė 1959 m., o 1969 m. buvo išplėsti pagal J. Gailiaus projektą. Jų fasade puikavosi Gediminaičių stulpai ir atminimo lenta su žodžiais: „Tėvynei prisiminti ir tėvų kalbai ir papročiams palaikyti. Šie namai Geelong lietuvių aukomis pastatyt ir j. e. vysk. V. Brizgio 15.3.1959 pašventinti“. Atminimo lenta dabar saugoma naujuosiuose Lietuvių namuose.
Atminimo lenta iš senųjų Lietuvių namų
Lietuvių namuose yra daug su sporto klubu „Vytis“ susijusių eksponatų. Šis klubas daug pasiekęs svarbiausiose Australijos lietuvių varžybose. Eksponuojami ir iš dalies sudegę klubo trofėjai iš senojo Lietuvių namų pastato, o ant sienos kabo svarbių „Vyčio“ asmenų sąrašas. Laikui bėgant, kai „Vyčio“ krepšinio sekcija pritraukė ne tik lietuvių kilmės vaikų, klubas iš esmės tapo krepšinio mokykla. Dabar ją sudaro dvidešimt komandų, kuriose žaidžia daugiau kaip šimtas vaikų. Visų komandų marškinėlius vis dar puošia Vyčio simbolis, nors dabar komanda jau vadinasi „Vytis-Knights“.
Sporto klubo „Vytis“ eksponatai naujuosiuose Lietuvių namuose
„Vytis-Knights“ simbolis
Džilongo bendruomenė taip pat yra subūrusi populiarų šokių kolektyvą „Linas“, chorą „Viltis“ ir nedidelę skautų grupę „Židinys“, tai pat vaikų lietuvių liaudies šokių grupę „Gegutė“. „Facebook“ puslapyje „Lithuanians in Geelong“ (Lietuviai Džilonge), bendruomenės nariai informuojami apie artėjančius renginius.
Tasmanija
Iš visų Australijos valstijų Tasmanijoje lietuviško paveldo objektų yra mažiausiai.
Tačiau anksčiau Tasmanijoje būta lietuvių bendruomenių ir organizuota lietuviška veikla: šioje saloje pokariu įsikūrė daugiau kaip 100 tautiečių, 1944 m. besitraukusių nuo sovietinės okupacijos. Tasmanijos universitete veikė Lituanistikos draugija, veikė Lietuvių sporto klubas.
Tarp lietuvių išeivių, galiausiai atsidūrusių Tasmanijoje, buvo garsus aplinkosaugininkas ir fotografas Olegas Truchanas. Už Stratgordono (Strathgordon) esantis Olego krantas (Olegas Bluff) pavadintas jo garbei. Olegas Truchanas gimė 1923 m. Šiauliuose, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, o 1948 m. emigravo į Australiją. Jis susižavėjo Tasmanijos gamta, keliavo po salą ir užfiksavo tūkstančius nuotraukų. O. Truchanas reikšmingai prisidėjo prie kampanijos prieš Tasmanijos upių užtvenkimą.
Vietos lietuvis skulptorius Linas Vaiciulevičius pagal Geležinio vilko legendą sukūrė metalinę Geležinio vilko skulptūrą. Skulptūra vaizduoja sapnuojantį Gediminą, po juo matoma Vilniaus pilis, o virš jo staugia Geležinis vilkas – Vilniaus simbolis, Gedimino regėtas sapne.
Geležinis vilkas Tasmanijoje
Šiuo metu skulptūra yra privačioje teritorijoje Iglhoko Neke (Eaglehawk Neck).
Comments
- on Naujasis Hampšyras
- on Konektikutas
- on Konektikutas
- on Niujorkas (miestas)
- on Kasteris ir Ludingtonas (Mičiganas)
Donations
Youtube
Info
- Tikslas – Amerika
- Lietuvių ir kaimyninių tautų skirtumai
- Dievo gailestingumas: Iš Lietuvos išplitusi krikščionių tradicija
- Lietuvos garbei pavadintos vietos užsienyje
- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys užsienyje
- Kaip išsaugoti lietuvišką paveldą Amerikoje
- Lietuvių stovyklos užsienyje
- Lietuvių kapinės užsienyje
- Lietuvių bažnyčios užsienyje
- Lietuvių vienuolynai užsienyje
- Užsienio lietuvių virtuvė
- Lietuvių rajonai užsienyje
- Lietuvių klubai užsienyje
- Lietuvių paveldas užsienyje: kas tai?
- Lietuvos mažumų paveldas užsienyje
- Lietuvių muziejai užsienyje
- Lietuvių mokyklos užsienyje
- Lietuviško paveldo užsienyje žemėlapiai
- Lietuvių ir kitų tautų panašumai
- Svetainės kūrėjas Augustinas Žemaitis
- “Gabalėliai Lietuvos: Amerika” knyga
- Įdomiausių “lietuviškų” vietų užsienyje dešimtukas
- Lietuvių gatvės ir paminklai lietuviams užsienyje
- Paremkite 1,2% Gabalėlius Lietuvos
Topics
Alšėnų pilis Andriaus / Kunta Kintės sala Atsimainymo bažnyčia Brukline Atsimainymo bažnyčia Kvynse Aušros Vartų Marijos koplyčia Romoje Gardino pilys Gardino rūmai Kosavos rūmai Krėvos pilis Lietuviai Bajonėje (Bayonne, New Jersey) Lietuviai Brazilijoje Lietuviai Džersyje (Jersey City) Lietuviai Kiernyje (Kearney, New Jersey) Lietuviai palaidoti Romos kapinėse Lietuviška koplyčia Vašingtono Nekaltojo prasidėjimo šventovėje Lietuviškos parduotuvės Gruzijoje Lietuvių emigracija į Braziliją Lietuvių emigracija į Urugvajų Lietuvos ambasada Europos Sąjungoje Lietuvos ambasada JAV Lietuvos generalinis konsulatas Lotynų Amerikoje Lietuvos kankinių koplyčia Romoje Lietuvos kolonija Gambijoje Lietuvos kolonijos Afrikoje Lituanica (Lietuvos) aikštė Niujorke Lydos Gedimino pilis Lydos pilis Minesotos lietuvių bendruomenė Myro pilis Naugarduko pilis Naujojo Džersio Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia Nesvyžiaus rūmai Paminklas Kengyro gulago sukilimui Paminklas tremtiniams Steplage Ružanų rūmai San Paulio Bar Do Vito lietuvių baras San Paulio lietuvių rajonas Tremtinių paminklas Peščenlage Urugvajaus lietuvių kultūrinė bendrija Vila Lituania Romoje Vila Zelina rajonas San Paule Vilniaus skveras Tbilisyje Vilniaus universiteto modelis Minieuropos parke (Briuselyje) Vilnius Minesotoje Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia BajonėjePagrindiniai rėmėjai šiais metais:
Kultūros paveldo departamentas
Lietuvių fondas