Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Melburnas (Viktorijos valstija)

Melburne (Viktorija) įsikūrusi viena didžiausių Australijos lietuvių bendruomenių. Jos gyvenimas sukasi aplink didelį Lietuvių namų pastatą pačiame miesto centre.

Melburne taip pat stovi Lietuvių koplyčia, o Viktorijos valstijos Maunt Bulerio (Mount Buller) slidinėjimo kurorte įsikūręs lietuvių slidininkų klubas „Neringa“.

Lietuvių istorija įamžinta daugelyje Viktorijos vietų, pavyzdžiui, muziejumi tapusioje Baundžilos (Bonegilla) stovykloje, kur penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje į Australiją atvykę lietuviai pradėdavo savo gyvenimus šioje šalyje; stovykloje „Balt Camp“, kur gyveno į miškus išsiųsti dirbti lietuviai; Melburno priemiesčiuose, kur galima rasti Vilniaus vardu pavadintą gatvę.

Daug lietuviško paveldo yra ir Džilonge (Geelong). Šis miestas turėjo ištisą atskirą lietuvių rajoną, todėl jo lietuvių paveldas aprašytas atskirame straipsnyje.

Melburno lietuvių namai (klubas)

Į svarbią Errol gatvę žvelgiantis Melburno lietuvių klubo fasadas slepia masyvų, nostalgija dvelkiantį, senoviško stiliaus interjerą. Šį pastatą nuo Sovietų Sąjungos okupacijos traukęsi lietuviai įsigijo 1965–1966 m., geras dešimtmetis po įsikūrimo Australijoje.

Melburno lietuvių namai

Melburno lietuvių namai

Šio pastato, anksčiau priklausiusio metodistams, renovacijos projektą parengė lietuvių architektas Jurgis Žalkauskas. Bėgant laikui pastatą papuošė daug lietuviškų detalių:
– 1970 m. Rimgaudo Baleišio sukurtas paminklas lietuviams, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę (tokie paminklai dažniausiai statomi užsienio lietuvių klubų kiemeliuose ar bažnyčių šventoriuose, bet Melburno klubo pastatas užima visą sklypą ir neturi kiemo, tad paminklas buvo sukurtas kaip reljefas ant pagrindinio koridoriaus sienos).
– Gediminaičių stulpai su Australijoje gyvenusių jau mirusių lietuvių karo veteranų (ramovėnų) vardais.
– Lauko durys su Gediminaičių stulpų simboliais (autorius J. Žalkauskas).

Melburno lietuvių klubo durys, kurias puošia Gediminaičių stulpai

Melburno lietuvių klubo durys, kurias puošia Gediminaičių stulpai

– Viktoro Simankevičiaus kurtas didelis ženklas MK (Melburno klubas) prie įėjimo.
– Klubo sienas puošia daug Lietuvos įkvėptų meno kūrinių.
– Tradicinis medinis lietuviškas kryžius. Kaip ir paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę, jis - pastato viduje, o ne įprastesnėje vietoje lauke.

Lietuviškų motyvų įkvėpti meno kūriniai Melburno lietuvių klube. Abu paveikslai atkartoja Lietuvos trispalvės spalvas. Vidurinėje nuotraukoje pavaizduotas koridoriuje esantis kūrinys, skirtas lietuviams, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę, pavyzdžiui, prieš Sovietų Sąjungos okupaciją, kuri ir buvo priežastis, dėl kurios susiformavo Melburno lietuvių bendruomenė. Nuotraukos © Augustinas Žemaitis

Didžiausia Lietuvių namų patalpa – 320 vietų teatro salė, kurioje vyksta daug oficialių lietuviškų renginių ir koncertų. Ši salė garsėja puikia akustika, todėl ją nuomojasi ir ne lietuviai, pavyzdžiui, čia vyksta renginiai per Melburno festivalį „Fringe“.

Melburno lietuvių namų teatro salės vaizdas iš balkono © Augustinas Žemaitis

Lietuvių namuose sekmadieniais veikia lietuviškas baras-restoranas. Kiekvieną savaitgalį maistą ruošia vis kita lietuvių organizacija. Daugelis šių organizacijų įsikūrusios Lietuvos namų pastate ir renkasi biuruose viršutiniame aukšte. Barui licencija suteikta 1974–1975 m.

Sekmadienio pietūs lietuviškame bare-restorane

Sekmadienio pietūs lietuviškame bare-restorane

Pirmame aukšte yra ir pokylių salė (įrengta 1971 m.), naudojama mažesniems renginiams arba, prireikus, kaip papildoma restorano patalpa, pavyzdžiui, „cepelinų sekmadieniais“, kai paragauti garsiausio lietuviško patiekalo susirenka apie 300 lankytojų.

Lietuvių klubo koridorius

Lietuvių klubo koridorius

Didžiausia Australijoje lietuviška biblioteka įsikūrusi siauroje patalpoje aukštomis lubomis, kurioje XX a. 6–7 deš. veikė lietuvių liuteronų koplyčia. Nors šiandien liuteronų Lietuvoje itin mažai, tarpukariu jie sudarė iki 10% Lietuvos žmonių, taigi, tarp Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukusių žmonių ši mažuma buvo pakankamai didelė, kad didžiausiose užjūrių bendruomenėse, kaip Melburne, turėtų savo organizacijas ir pamaldas.

Lietuviška biblioteka

Lietuviška biblioteka

Pastato priekinėje dalyje esančios patalpos, kuriose biblioteka veikė iš pradžių, dabar nuomojamos nelietuviškam restoranui. Taip Lietuvių klubas gali padengti savo išlaidas.

Klubo koridoriai. Fone – Ramovėnų memorialas.

Lietuvių namų koridoriai. Fone – Ramovėnų memorialas. Dešinėje eksponuojamas lietuvių tautinis kostiumas.

Į lietuvišką biblioteką vedančios durys ir tradicinis medinis kryžius. Nuotrauka © Augustinas Žemaitis

Prieš įsigyjant dabartinį Lietuvių namų pastatą, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos lietuvių klubas veikė Melburno priemiestyje Tornberyje (Thornbury) ir turėjo apie 300 narių.

Melburno lietuvių koplyčia

Nepaisant įdėtų pastangų, lietuviams Melburne nepavyko pasistatyti ar įsigyti savo bažnyčios, nes Australijos vyskupijos paprastai draudė tautinėms mažumoms kurti savo atskiras parapijas - taip skatinta imigrantų asimiliacija.

Tačiau 1956 m. spalio 14 d. lietuviai įsigijo namą adresu 18 Henry Street, kuris tapo lietuvių katalikų veiklos centru. Jame apsigyveno lietuvių kunigai, ėję lietuvių bendruomenės kapelionų pareigas ir aukoję mišias vienoje Melburno bažnyčioje.

Kunigų namas (kairėje) ir koplyčia Melburne

Lietuvių kunigų namas (kairėje) ir koplyčia (dešinėje) Melburne

Šalia namo buvo įrengta koplyčia. Nuo 2021 m. lietuviškos mišios laikomos joje. Nors koplyčia nedidelė, joje gausu su Lietuva susijusių krikščioniškų simbolių: Aušros Vartų Marijos atvaizdas, tradiciniai lietuviški koplytstulpiai ir Dievo gailestingumo (Gailestingojo Jėzaus) paveikslo kopija (originalas saugomas Vilniuje).

Melburno lietuvių koplyčioje

Melburno lietuvių koplyčioje

1966 m. trumpam įsižiebė viltis, kad Melburno lietuviams bus leista turėti savo bažnyčią, nes vyskupas tokį leidimą suteikė kroatams ir slovėnams. Tačiau pasikeitus vyskupui, atšilimas etninių bažnyčių atžvilgiu baigėsi.

Vilniaus gatvė Truganinoje

2010 m. viena Melburno priemiesčio Truganinos gatvių buvo pavadinta Vilniaus vardu (Vilnius Way). Šis pavadinimas pasirinktas vietoj Naujosios Anglijos gatvės (New England Street), nes pastarasis laikytas per ilgu. Tai - šiuolaikinis priemiestis, neturintis jokių kitų sąsajų su lietuviais, ir jame nėra kitų su užsienio vietovėmis susijusių gatvių pavadinimų. Vilniaus gatvės pavadinimą pasiūlė rajono plėtros projekto rengėjas.

Vilniaus gatvė

Vilniaus gatvė Truganinos priemiestyje

Baundžilos (Bonegilos) migrantų muziejus

Pastaba: nors Bonegilla Australijoje paprastai tariama "Baundžila", patys lietuviai paprastai sako "Bonegila"

Baundžilos / Bonegilos (Bonegilla) migrantų muziejus Viktorijoje, 335 km į šiaurę nuo Melburno, geriausiai visoje Australijoje perteikia pirmąsias lietuvių savaites ir mėnesius naujoje šalyje.

Nors dauguma XX a. penktojo dešimtmečio imigrantų stovyklų buvo sunaikintos, dalis Baundžilos stovyklos išliko ir buvo paversta įkvepiančiu muziejumi.

Monumentas Baundžiloje ir gyvenamosios patalpos už jo

Paminklas migrantams Baundžiloje ir gyvenamosios patalpos už jo

Muziejus apima visą kareivinių kvartalą, kuris po Antrojo pasaulinio karo pritaikytas į Australiją plūdusiems imigrantams (daugiausia iš Baltijos šalių) apgyvendinti. Čia galima pamatyti atkurtas to laikotarpio gyvenimo sąlygas: vyrai ir moterys (su vaikais) būdavo apgyvendinami atskirai, vyrų ir moterų bendrabučiuose. Taip pat galima apžiūrėti valgyklos, renginių, bendrų tualetų ir dušų patalpas bei perskaityti daugybę asmeninių istorijų. Kadangi latvių buvo daugiau nei lietuvių, apie juos pateikiama daugiau informacijos, bet visų patirtis buvo panaši, nes, kitaip nei perkeltųjų asmenų (dipukų) stovyklose Europoje, kuriose tie lietuviai ir latviai gyveno kelerius metus iki išplaukimo į kitus žemynus, Australijoje žmonės nebuvo skirstomi pagal etninę kilmę. Tokios stovyklos kaip Baundžiloje laikytos svarbia priemone imigrantų imigracijai, nes tuo metu baltosios Australijos politika dar nebuvo užleidusi vietos daugiakultūriškumo idealams. Stovykloje atvykusieji mokėsi anglų kalbos, buvo supažindinami su Australijos gyvenimo būdu, buvo tikrinama jų sveikata. Imigrantai čia praleisdavo nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, priklausomai nuo anglų kalbos žinių lygio ir galimybių gauti darbą. Nors visi į Baundžilą ir panašias stovyklas priimti imigrantai buvo baltaodžiai, lietuvių (ir kitų rytų, vidurio bei pietų europiečių) priėmimas vis tiek žymėjo esminį Australijos politikos posūkį, nes iki penktojo dešimtmečio Australija lengvai įsileisdavo tik anglakalbius žmones, kuriuos buvo kur kas lengviau integruoti.

Lietuvio imigranto aprašas Baundžiloje

Lietuvio imigranto aprašas Baundžiloje

Ant memorialo išvardyti daugelio imigrantų vardai (tik tų, kurių šeimos sumokėjo už atminimo lenteles), sugrupuoti pagal atvykimo metus. Pirmaisiais metais (1947–1951 m.) įrašyta daug lietuviškų vardų, nes tuo metu lietuviai masiškai atvykdavo iš perkeltųjų asmenų stovyklų (dipukų) Europoje. Vėliau lietuviškas pavardes pakeitė graikiškos, itališkos ir kitų tautybių, nes, išsekus dipukų srautams, Baundžiolos stovykloje buvo apgyvendami dėl ekonominių priežasčių į Australiją atvykę žmonės. 1951 m. sąlygos pagerėjo – bendrabučiai pertvarkyti į nedidelius butus, kuriuose šeimos galėjo gyventi kartu. Atvykėliai nebebuvo skirstomi pagal lytį. 1971 m. Baundžilos stovykla uždaryta.

Memorialas su imigrantų vardais

Memorialas su imigrantų vardais

Visgi Baundžiloje žmonės apsistodavo tik laikinai, ypač vyrai, nes jie buvo laikomi šeimos maitintojais ir dažnai būdavo pirmieji išsiunčiami į vyriausybės paskirtas vietas privalomam dvejų metų darbo laikotarpiui. Viena tokių vietų – „Balt Camp“ – išliko miške Viktorijos valstijoje (žr. toliau).

Baundžilos bendrabučiai

Baundžilos bendrabučiai

Šiandien galima pamatyti tik 19-ąjį Baundžilos stovyklos kvartalą, nors ir jis atrodo išties nemažas. Stovykla buvo milžiniška – aktyviausiu laikotarpiu čia gyveno 7 000 migrantų, 1 600 jų – palapinėse. Per visą laikotarpį Baundžiloje buvo apsistoję 300 tūkst. imigrantų. Šeštajame dešimtmetyje Australijos gyventojų skaičius siekė vos septynis milijonus, tad vienas iš dvidešimties šiandienos australų arba pats ten gyveno, arba turėjo ten gyvenusį vieną iš tėvų ar senelių / prosenelių.

Į atskirus butus pertvarkyti bendrabučiai (1951 m. įprastos gyvenimo sąlygos)

Į atskirus butus pertvarkyti bendrabučiai (1951 m. gyvenimo sąlygos)

Stovykla „Balt Camp“ šalia Bleikvilio

Maždaug 100 km į vakarus nuo Melburno, miške netoli Bleikvilio (Blakeville), stovi apleista miškininkų stovykla, pažymėta lentele su užrašu „Balt Camp“. Čia stūkso du kaminai – tai, kas liko iš valgyklos pastato.

Tai, kas liko iš stovyklos „Balt Camp“

Tai, kas liko iš stovyklos „Balt Camp“

Netoliese esančioje informacinėje lentoje rašoma, kad po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įkurta pabėgėlių darbo stovykla, kurioje galėjo gyventi 25–50 vyrų. Jie retino mišką, kapojo malkas, tiesė kelius ir gaisrinės saugos linijas, būdami „toli nuo namų ir šeimos“ (kai kurių šeimos liko už geležinės uždangos Europoje, laukė stovyklose, panašiose į Baundžilos, arba buvo išsiųstos dirbti į kitas Australijos vietas).

Miškų komisija buvo įkūrusi vienuolika tokių darbo stovyklų. Informacinėje lentoje rašoma, kad didžiąją imigrantų dalį sudarė lietuviai, latviai ir estai, todėl tokios stovyklos imtos vadinti baltų stovyklomis (Balt Camp).

Tai, kas liko iš stovyklos „Balt Camp“

Tai, kas liko iš stovyklos „Balt Camp“

Slidininkų klubas „Neringa“ Maunt Buleryje

Slidininkų klubas „Neringa“ yra vienintelis pasaulyje lietuvių pastatytas slidininkų klubas. Tai Maunt Bulerio slidinėjimo kurorte Viktorijos valstijoje stovintis dviejų aukštų pastatas, kuriame lietuviai gali apsistoti bendruose kambariuose ir slidinėti netoliese esančiose bendrose trasose. Pastatą puošia mediniai ornamentai.

Slidininkų klubas „Neringa“

Slidininkų klubas „Neringa“

1964 m. pastatą pastatė Melburno lietuviai, prisiminę, kaip slidinėdavo gimtojoje Lietuvoje (Jonas Mašanauskas, Vytas Vaseris, Kęstutis Miklius). Klubas oficialiai atidarytas 1965 metais. Pastatą suprojektavo Jurgis Žalkauskas. Tuo metu lietuviai Australijoje gyveno jau apie penkiolika metų. Jie jau buvo seniai įsikūrę patys, taip pat įtvirtinę gabalėlius Lietuvos pačiame Melburne. Buvo nuspręsta savomis pastangomis susikurti ir tokią vietą, kur lietuviai galėtų kartu atostogauti.

Slidininkų klubas „Neringa“

Slidininkų klubas „Neringa“

Slidininkų klubas „Neringa“ veikia tik slidinėjimo sezonu, kai Australijoje būna žiema (birželio–rugsėjo mėnesiais). Maunt Bulerio kurorte gyvena vos 200 žmonių, tačiau slidinėjimo sezonu čia paruošiama 7 000 nakvynės vietų.

Džilongas

Nors Džilongas yra arčiau Melburno nei kai kurios šiame straipsnyje minimos vietos, jame įsikūrusi viena didžiųjų lietuvių bendruomenių Australijoje, yra lietuviško paveldo objektų bei istorinis lietuvių kvartalas, todėl apie šį miestą rašoma atskirame straipsnyje.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Australiją dienoraščiai


Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Melburną ir jo lankytinas vietas.

Click to learn more about Lithuania: Okeanija, Viktorija Leave a comment
Comments (6) Trackbacks (0)
  1. Jei tai aktyviausia, tai labai liudna. Nera jaunu, tik pensininkai. gridim vaiku organizacijas stume lauk baisiai negraziai, nenori priimti is kitur atvaziavusiu. Vadina rusais. Jie cia nepriklauso. O lietuviu vaikai tai dar labiau. Kai numirs seni, nebus sios Bendruomenes. Man ir kitiems is lietuvos cia nera ko eiti.

    • Deja, panašus susiskaldymas, kokį įvardijote, tarp antrosios ir trečiosios bangos imigrantų būdingas daugeliui vietų.

      Čia yra dvi pusės: kiek tenka pabendrauti su vyresniais žmonėmis iš senųjų klubų (antros bangios emigrantais ar dabar jau dažniau gimusiais ~1950 m. pabėgėlių stovyklose), jie neretai pasiskundžia, kad naujieji imigrantai nenori dalyvauti lietuviškoje veikloje.

      Manau, kalta geležinė uždanga, taip ilgai skyrusi Lietuvą nuo pasaulio. Per tuos 45 metus (1945-1990 m.) naujų emigrantų iš esmės nebuvo, taigi, užsienio lietuvių bendruomenės ėjo savo keliu, nepasipildydamos naujais nariais iš šalies. Kai po nepriklausomybės plūstelėjo trečiosios bangos emigrantai, atotrūkis tarp jų ir atvykusių prieš tuos 45 metus buvo didelis: “senieji emigrantai” vyresnio amžiaus, niekad negyvenę prie komunizmo (užtat praleidę dešimtmečius emigracijoje), labai religingi, patriotiški, tačiau iš esmės integravęsi ekonomiškai į naujasias šalis, puikiai mokantys kalbą, o “naujieji” – tikra to priešingybė (jauni, užaugę (post)sovietinėje erdvėje, pirmąkart kažkur išvažiavę). Ir nebuvo jokios “tarpinės grandies”, nebuvo emigravusių 1980 m., 1970 m., 1960 m. ar pan., taigi rasti bendrą kalbą buvo sunku.

      Bet manau, kad bandyti “griauti tas ribas” verta. Pabandykite ir jūs iš savo pusės, jei gyvenate Melburne. Šiaip ar taip, antrosios bangos imigrantų karta, net tų, gimusių pabėgėlių stovyklose, pamažu suka anapilin. Pasaulyje lietuviški klubai ir parapijos, puoselėtos senųjų migrantų kartų, pamažu uždaromos. Dėl to gaila, nes tai gera bazė (patalpos, pastatai), kur galėtų būti tęsiama lietuviška veikla, prisitaikanti prie naujo amžiaus realijų, populiarinama lietuviška kultūra, virtuvė ir kt. Viską, ką čia rašau, supranta ir vyresnio amžiaus minėtų klubų nariai (bent jau ne vienas iš tų, su kuriais bendravau, kalbėjo, kad reikalinga išspręsti įvairius praeityje kilusius tarpusavio konfliktus norint turėti žmonių veiklai tęsti ir ateityje) – todėl tikiuosi dar galima rasti bendrų taškų kol nevėlu. Prisijungus naujiems žmonėms, atsinaujinimas, matyt, įvyktų savaime – suprantu, kad pavieniui prisijungti prie vyresnio amžiaus žmonių gali neatrodyti įdomu, tačiau galbūt surinkus kitų “naujųjų imigrantų” įkurti kažkokias “trečiosios bangos” sekcijas prie senųjų klubų jau įmanoma ir tokia mintis jau susilauktų palaikymo.

  2. Ramona,
    Ar manote, kad malonu dažyti visus tą patį šepečiu? Jei kas nors iš Melburno įžeidė jus, labai apgailestauju, bet mes ne visi vienodi, IR mes ne visi seni pensininkai. Aš žinau daugel Melburno lietuvių, įskaitant save, kurie pasveikino naujus atvykusius ir studentus iš Lietuvos gyventi nemokamai mūsų namuose, savaičių, kol jie rado darbą ir apgyvendinimą. Prašau gerai pagalvok, kol ne sugadinti kažkieno vardo ar reputasija, tai nėra būdas, kuriuo lietuviai turėtų elgtis.

  3. Kaip įdomu skaityti Ramonos komentarą, tik dabar jį užtikau, gaila kad taip pavėluotai! Kaip tos vaikų grupės, kuri MLK vadovų buvo išgrūsta iš klubo, vienas iš įkūrėjų bei dabartnės Melburno Baltijos lituanistinės mokyklos vadovų, galiu atsakingai patvirtinti, kad tas tikrai įvyko. Dar iki šiol “oficialieji” klubo asmenys skleidžia absoliutų melą apie mus, kad, atseit, mes buvome grėsmė klubo išlikimui (!!!?). Gera skaityti, kad Ramona girdėjo apie mūsų bėdas. O p. Melburniške, suprantama, yra puikių žmonių mūsų bendruomenėje, kas be ko. O ir mūsų mokyklos vaikai gi ir į klubą ateina ir koncertuoja ant scenos. Vis tai puiku. Didžiausia bėda, kad tada neatsirado stipraus stuburo bei užnugario Melburno bendruomenėje, kas būtų mus užstojęs, pasakęs MLK valdybai STOP, užteks, bet buvo leidžiama MLK valdybai mus bulliinti (nežinau lietuviško atitikmens), meluoti bendruomenei kad mes neapsidraudę, ir galų galę uždrausti vaikams mokytis lietuvių kalbos bei kultūros Lietuvių Kube. Jie gi net spyną buvo pakeitę, užrakinę mūsų asmeninius, daiktus, instrumentus. NEI VIENAS iš Melburno senosios bendruomenės iškiliųjų “oficialiųjų” asmenų mums į pagalbą tada neatėjo, nors buvo mandagiai prašomi ir asmeniškai ir atvirais laiškais spaudoje. Labai liūdna ir skaudu iki šiolei. Kaip nekeista būtų, bet vaikų švietimui klube buvo priešinamasi – nėra tam logikos.

    Bet mes, aišku, nesustojome ir veikėme kitur.

    Dabar mūsų moykla yra Viktorijos DET akredituota etninė mokykla (ar galima tai padaryti neturint draudimo ar kitaip neatitinkant Viktorijos valstijos įstatymų? – Klubo valdybai netiko tai, kas tinka DET!), puikiausiai veikiame Latvių Mokyklos patalpose Elwode, prie Latviu Namų. Ironiška, ar ne?

    O prisijungti prie dabartinių “oficialiųjų” valdybų ar tarybų nėra taip lengva! Patyriau savo kailiu. Jų sudėtyse nepamatysite nei vieno neperseniausiai atvykusio lietuvio. Senoji karta sako, reikia naujų, bet paprasčiausiai nėra instrumentų kaip naujiems ir jauniems ten papulti, o ir informacija apie susirinkimus yra arba spausdinama labai mažo tiražo laikraštėliuose, arba jau iš įpratimo žinoma tik tiems, kurie čia jau gyvena dešimtmečiais, nes “taip visada buvo”. Nesu matęs viešai skelbiamų kandidatųrų sąrašų, nei kandidatų veiklos aprašymų, programų ką nori nuveikti, pasiūlyti bendruomenei – nieko nėra. Tai ką čia bandoma apgauti, sakant, kad nauji nenori prisijungti? Kaip tai padaryti???

    Aš suprantu, kad kai kam skaudu tai skaityti, bet metas “senajai” diasporai pripažinti sau, kad taip, kaip LT bedruomenės Australijoje veikė iki šiol jau nebeužtenka. Mes, neperseniausiai atvykę, prieš tai gyvenę ir kitose vakarų šalyse, puikų ryšį su dabartine modernia Lietuva bei Europe išlaikę, vos ne kasmet ten patys besilankantys, nuo nieko nebėgę ir visai kitokį požiūrį turintys į lietuvybės puoselėijmą gyvenant užsienyje, esame čia, žinome kaip pasiekti jaunimą, stiprinti bei gausinti bendruomenė. Reikia tik jums nebijoti, kad mes “atimsim viską”, kas man i akis buvo pasakyta. O ką atimt? 🙂

  4. Geelong which is a city an hour’s drive from Melbourne, also has a small Lithuanian community, ( Facebook- Lithuanians in Geelong) a Lithuanian House at Pettitt Park, a weekly Monday radio program at 6pm on 94.7 The pulse which is streamed live, a choir called “Viltis”, several folk dancing groups and 4 basket ball teams which play under the name of VYTIS, which also has a Facebook page of the same name.


Leave a comment

No trackbacks yet.