Argentina
Į Argentiną lietuviai pradėjo emigruoti prieškariu (~5 000), bet pagrindinis srautas (iki 30 000) atvyko tarpukariu, kuomet JAV apribojo imigraciją, didžioji dalis pasaulio buvo nusiaubta Pirmojo pasaulinio karo, o nekariavusi Argentina klestėjo. Kas penktas smetoninės Lietuvos (1926-1939 m.) emigrantas vykdavo į Argentinos miestus.
Pagrindiniai jų tikslai buvo Buenos Airės, Berisas, Rosarijas, Kordoba, maždaug šia tvarka. Unikalaus lietuviško paveldo galima rasti ir piečiausioje gyvenamoje planetos žemėje Patagonijoje, kur dar XIX a. lietuviai dalyvavo tarp pirmųjų kolonistų.
Nors tada jau įsitvirtinusi Argentinos lietuvių bendruomenė pasirūpino, kad į Argentiną po Antrojo pasaulinio karo galėtų atvykti ~3500 lietuvių pabėgėlių (dipukų), daugelis jų atsiradus dėl prastėjančios Argentinos ekonomikos atsiradus galimybei persikėlė į Šiaurės Ameriką. Lietuvai tapus nepriklausoma ~1990 m. Argentinos ekonomika jau buvo tokia bloga, kad lietuviai čia nebeemigravo. Taigi, šiandieninė Argentinos lietuvių bendruomenė susideda beveik vien iš tarpukario lietuvos emigrantų anūkų, proanūkių ir proproanūkių.
Buenos Airės ir jų lietuviškos vietos
Buenos Airės, Argentinos sostinė ir vienas 20 didžiausių pasaulio miestų, savo plačiomis gatvėmis ir architektūra tebealsuoja sunykusia anų laikų didybe. Šis didmiestis buvo tarpinė ar galutinė stotelė imigrantams. Ir šiandien čia susitelkusi didžiausia lietuvių bendruomenė.
Jame ir priemiesčiuose yra net trys didžiuliai lietuvių židiniai: Lietuvių centras, Susivienijimas lietuvių Argentinoje ir Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia. Kiekvienas jų - ne tik pastatas, bet ir ištisas įvairių patalpų kompleksas. Visi veikia 70 metų ir ilgiau, kupini istoriškos lietuviškos simbolikos.
"Pasaulietiniai" lietuvių klubai veikia šeštadieniais, viduje yra barai, bibliotekos, lietuviškų daiktų parodos, renginių salės lietuvių šokiams ir chorams, veikla - iš esmės vien susijusi su Lietuva. Tuo tarpu bažnyčioje (kurios komplekse dar yra mokykla, lietuvių muziejėlis, vienuolynas) ilgainiui lietuvius nustelbė kitataučiai, bet ten tebėra daug lietuvių palikuonių, gausu lietuviškos simbolikos, bažnyčią lanko lietuvių palikuonys.
Be to, Buenos Airėse yra net 5 Lietuvos gatvės, ilgiausia kurių apie 4 km ilgio. Tai daugiausia Lietuvos gatvių iš visų pasaulio aglomeracijų. Pagrindinės taip pavadintos lietuvių bendruomenės iniciatyva.
Beriso lietuviškos vietos
Nedidukas (~100 000 gyventojų) Beriso miestelis yra unikalus visoje Argentinoje tuo, kad beveik visi jo gyventojai - imigrantų palikuonys, ir savo kilmę jie vertina turbūt labiau nei kur kitur pasaulyje. Tikrai svarbu berisiečiams priklausyti tautiniam klubui, dalyvauti kasmetėse imigrantų šventėse. Ne išimtis lietuviai, kurių čia atvyko ~3000.
Yra net du lietuvių klubai "Mindaugas" ir "Nemunas" su savo nedideliais - bet tautiškai įrengtais - klubų štabais, išdabintais lietuviškais bareljefais. Šie klubai ne tik vykdo lietuvišką veiklą, bet ir kuria naujus lietuviško paveldo objektus - pvz. lietuvišką rūpintojėlį.
Rosarijo lietuviškos vietos
Rosarijas turi lietuvių klubą ir lietuvių bažnyčios kompleksą su mokykla, darželiu. Bendruomenė buvo mažesnė, tad pastatai paprastesni, nei Buenos Airėse. Ji vis tiek buvo pakankamai įtakinga, kad išrūpintų vienos gatvės pervadinimą Lietuvos, kitos - žymaus lietuvių kunigo Margio vardu.
Kordobos lietuviškos vietos
Kordoboje būta net dviejų lietuvių klubų pastatų, deja, jie neišsilaikė, apie 1980-1990 m. buvo parduoti (pastatai tebestovi). Tačiau kol jie egzistavo lietuvių bendruomenė spėjo pasirūpinti, kad viena Kordobos gatvė būtų pavadinta Lietuvos vardu, įkelta tai menanti atminimo lenta.
Patagonijos lietuviškos vietos
Patagonijos lietuvybės istorija visai kitokia, nei miestų. Čia lietuviai atvyko dar prieškariu, kai Patagonijoje nebuvo miestų, o juos atvedė daugiausiai viena Šlapelių šeima, čia įsikūrusi pirmiausia. Šlapeliai, ne vienas kurių, atrodo, buvo, ekscentrikas, paliko gilų įrėžį Patagonijoje, ypač Sarmiento mieste, prie kurio įkūrimo prisidėjo. Ten ir aplink gausu Šlapelių pavarde pavadintų vietų, jie figūruoja ir miesto muziejuje.
Antra Patagonijos lietuviška širdis - Eskelis ir tenykštė lietuvių sodyba-muziejus, kur labai lietuviškoje aplinkoje Andų papėdėje galima ir apsistoti, ir aplankyti tiek lietuviui, tiek argentiniečiui įdomų lietuvių muziejų. Viskas - vienos vietos lietuvių šeimos privati iniciatyva.
Kiti Argentinos miestai
Viena unikaliausių lietuvių organizacijų pasaulyje yra Tandilio miesto "Laisva Lietuva" - unikali todėl, kad lietuviai į šį miestą niekada neimigravo, jie persikėlė iš kitų Argentinos miestų, o organizaciją įkūrė Argentinoje gimę lietuvių palikuonys (paprastai lietuvių organizacijas įkuria imigrantai iš Lietuvos, o kita karta nebent išlaiko, jei nenutautėja). Nors patalpų ji neturi, Tandilio vėliavų aikštėje plazda ir Lietuvos trispalvė.
Tarp tarpukario imigrantų iš Lietuvos būdavo populiaru steigti savo viešbučius, kurie tapdavo savotiškais lietuvybės centrais, ten atostogaudavo lietuviai iš didmiesčių, ypač ~1940-1970 m. ko dar buvo gyvi daugelis Lietuvoje gimusių Argentinos lietuvių. Kai kurie tokie viešbučiai pavadinti Lietuvos garbei. Pvz. Paranos deltoje pasiekiamas tik laivu stūkso viešbutis "Lietuva" (apleistas, bet likę ženklai), o Epekueno mineralinių vandenų kurorte būta viešbučio "Residencial Lituania" - tačiau šis viešbutis nugrimzdo po vandeniu kartu su visu miesteliu, teliko griuvėsiai ir ženklai miestelio muziejuje.
Anksčiau lietuvių organizacijų būta dar keliuose miestuose, ypač Buenos Airių aglomeracijoje. Iki pat XXI a. Bernalyje savo pastatą turėjo komunistinis lietuvių klubas "Circulo Lituano". Oficiali lietuvių bendruomenė turėjo skyrius (be pastatų) Temeprlyje (nuo 1952 m.), Palomare-Harlingame (1952-~1963), Berise, Vila Lugano (1954), Avelanedoje (1954). Kai kuriose šių vietų tebėra Lietuvos gatvės, bet lietuviška veikla koncentruojasi likusiuose židiniuose.
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Argentiną ir jos lankytinas vietas
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
Buenos Airės (Argentina)
Buenos Airės, Argentinos sostinė ir vienas 20 didžiausių pasaulio miestų, savo plačiomis gatvėmis ir architektūra tebealsuoja sunykusia anų laikų didybe.
Tarp tų pastatų – ir du lietuvių centrai, bažnyčia, muziejus, net penkios Lietuvos gatvės. Viskas sukurta daugiausia ~1930-1970 m., taigi, turi gilią istoriją.
Apie 30 000 lietuvių į Argentiną masiškai imigravo per labai trumpą laikotarpį – maždaug apie tarpukario vidurį (~1925-1930 m.). Tuo metu Argentina buvo antra pagal turtingumą Amerikos žemyno šalis po JAV – tačiau, priešingai nei į JAV, į Argentiną galėjo imigruoti kas norėjo.
Vėliau Argentina pamažu nuskurdo, taigi, lietuviai ten emigruoti nustojo ir šiandieniai Argentinos lietuviai – beveik vien tarpukario imigrantų palikuonys.
Buenos Airių lietuvių centras
Villa Lugano esantis Argentinos lietuvių centras (Tabaré 6950 1439) – turbūt įspūdingiausias nebažnytinis lietuviškas pastatas Pietų Amerikoje.
Jo fasadas paženklintas Gedimino stulpais. Viduje – du patalpų aukštai. Apačioje – baras, viršuje – šokių salė su stilizuoti herbu, Gedimino stulpais. Ten repetuoja lietuvių šokių kolektyvai. Pastato vidus ir išorė primena art deco architektūrą, kuria garsėja tarpukario Kaunas.
Visur gausu lietuviško dekoro: Lietuvos miestų ir Lietuvos herbai, Žalgirio mūšį ir Lietuvos himną atspindintys meno kūriniai. Gražus simbolinis meno kūrinys, sukurtas kunigo Antano Lubicko (1981 m.), herbus pagamino Antanas Grigonis.
Argentinos lietuvių centro organizacija įsteigta 1926 m. spalio 10 d., tuo metu vykstant didžiausiai lietuvių imigracijos į Argentiną bangai. Organizaciją - draugiją "Lietuva" - įkūrė Lietuvos konuslas Jonas Skinkis. Nors jau tada buvo minčių statyti Lietuvių centrą, jas kuriam laikui "palaidojo" Didžioji Depresija - ekonominė krizė, ~1929 m. itin paveikusi Argentiną. Galiausiai Lietuvių centras pastatytas 1957-1962 m. Daugiausiai jį steigė intelektualai. Lietuvių centras pavadintas Jono Basanavičiaus vardu.
2014 m. Lietuvių centro kieme įrengtas bareljefas Lietuvai (kurtas apie savaitę), atspindintis Lietuvos kultūrą ir istoriją. Bareljefe - ir Lietuvos herbas bei vėliava, ir tautinius šokius su tautiniais rūbais šokanti pora, ir Rūpintojėlis, ir Trakų pilis bei Kryžių kalnas bei dar daug kitų atributų.
Lietuvių centras atidarytas šeštadieniais, vyksta šokiai. Kitu laiku patalpos nuomojamos, taip išsilaiko. Kitoje gatvės pusėje nuo lietuvių centro yra jam priklausanti sporto aikštelė, kuri taip pat nuomojama.
Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčios kompleksas
Didelė dalis Argentinos lietuvių atvykę apsigyveno Avežanedos (Avellaneda) rajone. Čia veikia lietuviška Marijos gailestingumo parapija (Mendoza 2280), atidaryta 1942 m. Virš jos durų - Aušros Vartų vaizdas. Altoriuje – Aušros Vartų dievo motinos atvaizdas, jai skirtas ir vienas iš šoninių altorių.
Po kiekvienu vitražu – jį aukojusio lietuvio vardas ar pavardė. Prie kai kurių vardų – ir JAV vietovės, kur tie lietuviai gyveno: kadangi Argentinos lietuvių bendruomenė nebuvo tokia turtinga, kaip JAV, bažnyčią pastatyti padėjo JAV lietuviai.
Dabar mišios bažnyčioje vyksta ispaniškai, tačiau viduje tebestovi Lietuvos trispalvė. Nors lietuviškai parapija vadinasi Aušros vartų Marijos, ispaniškai ji pavadinta tiesiog „Madre de Misericordia“ (Gailestingumo mergelės), be aliuzijų į Vilnių, Lietuvą ar Aušros vartus.
Kartu su bažnyčia pastatytas ir lietuvių marijonų vienuolynas bei mokykla (1948 m.). Jie tebeveikia, nors ir nebėra lietuviški. Bet kompleksą aptarnauja tas pats vienuolių marijonų ordinas – tik vienuoliai dabar argentiniečiai, o lietuviai marijonai šiais laikais veikia tik Lietuvoje. Visgi, vienuolių marijonų ordinas pats savaime nebūtų išlikęs be lietuvių: vienu metu vienintelis likęs vienuolis marijonas buvo palaimintasis Jurgis Matulaitis ir tik jo charizmos dėka prie vienuolyno vėl prisijungė daugiau narių: iš pradžių lietuviai ir lenkai, o vėliau ir amerikiečiai, argentiniečiai. Todėl Jurgis Matulaitis atvaizduotas ir viename vitražų bažnyčios viduje. Taip pat bažnyčios viduje yra Šv. Kazimiero, Dievo gailestingumo altoriai.
Lietuvių mokykloje, kurios aktų salė anksčiau veikė ir kaip lietuvių salonas, lietuviškų detalių nėra daug, bet yra religinės detalės (Jurgis Matulaitis, Aušros Vartų Marija) bei lauke stadionu Lietuvos vėliavos spalvomis tapytas kryžius. Mokyklą lanko ~800 vaikų, dauguma ne lietuvių kilmės.
Lietuvių vienuolyno patalpose veikia ir lietuvių muziejus, atidarytas nereguliariai (reikia paprašyti, kad kas nors įleistų, tačiau tai įmanoma tik jei kas nors budi zakristijoje ir patalpa nenaudojama kaip parapijos salė). Muziejėlis įkurtas A. Mikelionienės 1955 m. Eksponatai - daugiausiai lietuvių surinkti daiktai, priminę jiems Tėvynę: medžio dirbiniai, tautinės juostos, senos (net ir XIX a.) lietuviškos knygos ir t.t. Anksčiau muziejaus būta didesnio, jis turėjo virš 1000 eksponatų, tarp jų skulptūrų, tautinių rūbų, turėjo savo vadovybę. Tačiau patalpos vėliau pradėtos naudoti kaip parapijos salė ir daug eksponatų pašalinta. Nebeliko ir "Argentinos lietuvių balso" laikraščio spaustuvės, kuri irgi veikė tose patalpose. Jo spaustuvės įranga išvežta į vienintelį likusį pilnavertį lietuvių muziejų Argentinoje Eskelio mieste.
Jaukiame bažnyčios uždarame kieme (patenkama per zakristiją) - 2015 m. perstatytas lietuviškas kryžius bei ~1969 m. paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę su Marija, Gedimino stulpais ir Vyčio kryžiais. Ant bažnyčios iš kiemo pusės atminimo lentos čia veikusiam lietuviškam Šv. Cecilijos chorui. Atminimo lentomis padabinti ir paminklai.
Iš pradžių Aušros Vartų Marijos mokykloje mokytojavo Šv. Kazimiero seserys - tai lietuvių vienuolių ordinas, įkurtas Amerikoje. Pirmosios seserys atvyko į Argentiną 1941 m. Netoli parapijos jos turėjo vienuolyną. Tačiau ilgainiui vienuolių mažėjo, vienuolynas parduotas ir jos persikėlė į mažesnes patalpas.
Priešais bažnyčią - Lietuvos skersgatvis (Pje Lituania). Bažnyčios pusėje kabo atminimo lenta, kad skarsgatvis taip pavadintas lietuvių bendruomenės garbei.
Susivienijimas lietuvių Argentinoje
Buenos Airėse savo pastatą turi ir Susivienijimas lietuvių Argentinoje (Av. San Martin 3175, Lanus Oeste rajone).
Iš išorės pastatas paprastas, tačiau viduje slepia dideles patalpas. Pastatas dedikuotas Vincui Kudirkai, Lietuvos himno autoriui, todėl jo širdis – monumentalūs laiptai su dideliu Vinco Kudirkos atvaizdu bei Gedimino stulpų dekoru.
Antrame aukšte yra ir įdomus senovinis Lietuvos pristatymas: surinkti tarpukario atvirukai, karikatūros, pašto ženklai ir kita. Didelę dalį sudaro dalykai, kuriais tarpukario Lietuva prisistatydavo užsieniečiams; yra ir šiek tiek žinių apie okupaciją. Informacija – lietuvių, anglų, vokiečių, ispanų kalbomis. Žavi galimybė pasijusti tarsi kokiais 1950 m., savo akimis išvysti originalius atvirukus, tekstus, kuriais tada užsieniui prisistatė Lietuva, be jokių papildomų šiuolaikinių komentarų. Šią medžiagą surinko Juozas Šiušis.
Antrame aukšte taip pat yra biblioteka (vietinių teigimu, įsteigta Argentinon pasitraukusio knygnešio Juozo Paugos) ir atminimo lentų galerija. Atminimo lentos pagamintos įvairiomis svarbiomis progomis, svarbių asmenų apsilankymo proga. Kaip lietuvybės Argentinoje simbolį Susivienijimą lietuvių Argentinoje aplankė ne vienas Lietuvos prezidentas: 1996 m. Algirdas Brazauskas, vėliau – Dalia Grybauskaitė.
Pirmame aukšte – renginių salė, baseinas, baras, Lietuvos kiemas, pavadintas jo architekto Alfredo Stanevičiaus vardu.
Susivienijimas Lietuvių Argentinoje – seniausia Buenos Airių aglomeracijos (neapimant Beriso) lietuvių bendruomenė, įsteigta dar 1914 m., gerokai prieš didžiąją lietuivų imigracijos bangą. Tiesa, tada lietuvių (kurių visoje Argentinoje gyveno ~5000) nepakako, kad būtų įsigytas savas pastatas, veikla vykdavo nuomojamose salėse. Tačiau po to, kai apie 1925-1929 m. masiškai į Buenos Aires imigravo bent keliolika tūkstančių lietuvių, Susivienijimo gretos išsiplėtė, o gavę darbus naujieji imigrantai pamažu uždirbo pakankamai pinigų savo žemės įsigijimui (1941 m., 3779 kv. m sklypas) ir pastato pastatymui.
Susivienijimo lietuvių Argentinoje klubo pastatas atidarytas 1952 m. liepos 12 d. (per 38 organizacijos įkūrimo metines). Tuo metu lietuviams priklausė ir žemė ten, kur dabar yra 25 de Mayo gatvė. Vėliau šią žemę nusavino miestas, idant nutiestų gatvę, o lietuviams davė žemės iš kitos pastato pusės (šiaurės vakarų).
1983 m. Susivienijmo pastatas išplėstas į tą pusę pristačius baseiną (architektas Kaminskas). Vasaromis ten būdavo populiaru susirinkti, tačiau ilgainiui baseinas nustojo veikti. Baseiną su pastatu jungia Alfredo Stanevičiaus kiemas.
Susivienijimas lietuvių Argentinoje veikia šeštadieniais vakarais ir noriai priima svečius iš Lietuvos. Be eilinių šeštadienių, 5-10 kartų į metus vyksta ypatingos šventės: Lietuvos nepriklausomybės dienų (vasario 16, kovo 11) motinos dienos minėjimai, taip pat, tradicija tapusi Alaus šventė spalio mėn. Per šventes į susivienijimą susirenka 200 ir daugiau žmonių (alaus šventę iki 350), o iš viso organizacijoje 450-500 narių.
Istoriškai Susivienijimas lietuvių Argentinoje buvo įsteigęs skyrius ir kitose vietose. Be 1-osios sekcijos Lanuse, pradedant ~1936 m. buvo įsisteigę skyriai: 2-asis Avežanedoje (kur lietuvių bažnyčia), 3-asis Lugano (kur Lietuvių centras), 4-asis Barracas, 5-asis Villa Scasso, 6-asis Kordoboje, 7-asis Wilde, 8-asis Temperley. Išskyrus Kordobą, visos tos vietovės - Buenos Airių rajonai ir priemiesčiai, o tie skyriai savo pastatų neturėjo; ilgainiui veikla tuose skyriuose nunyko, SLA veikla ėmė koncentruotis naujai pasistatytame nuosavame pastate.
Netoli Susivienijimo yra pati ilgiausia Lietuvos gatvė Buenos Airių aglomeracijoje – 4 km ilgio Lietuvos prospektas (Avenida Lituania). Ji seniau vadinta Čikagos vardu, o ~1970 m. taip pakrikštyta ir užsienio lietuvių dėka, o šis argentiniečių sprendimas suprastas kaip rodantis Argentinos paramą Lietuvos laisvei.
Taip pat Lanus rajone buvo ir Tumo-Vaižganto lietuvių mokykla. Įkurta 1938 m., ji gyvavo labai neilgai. Į šią mokyklą mokytojus siuntė, ją išlaikė Lietuvos Respublika, taip siekdama, kad Argentinos lietuviai nenutautėtų. Deja, jau 1940 m. Lietuva buvo okupuota. Mokykla užsidarė, nors jos pastatas tebestovi be lietuviškų ženklų.
Kitos Buenos Airių lietuviškos vietos
Buenos Airės (su aplinkiniais priemiesčiais) turi daugiau Lietuvos garbei pavadintų gatvių, nei bet kuris kitas miestas. Be dviejų, įvardytų aukščiau (Lietuvos prospekto ir skersgatvio), dar yra Lietuvos gatvės Don Bosco, Temperley ir Vila Urkisa [Villa Urquiza] rajonuose. Tik paskutinis rajonas yra Buenos Airių miesto dalis – likę skaitosi priemiesčiai. Apskritai Buenos Airėse populiaru vadinti gatves įvairių šalių pavadinimais, ypač tų, iš kurių imigravo daug imigrantų.
Buenos Airės prie uosto turi Imigracijos muziejų įrengtą pastate, kuriame atvykę į Buenos Aires nemokamai galėdavo gyventi imigrantai – iki susiras darbą. Ten gyveno ir tūkstančiai lietuvių. Tiesa, ekspozicijoje – kuri yra pusiau modernaus meno centras – nėra nieko susijusio išskirtinai su Lietuva, bet galima sužinoti daugiau apie imigraciją į Argentiną, o visų tautų imigrantų patirtis tuo metu buvo panaši.
Pavienių emigrantų iš Lietuvos į Argentiną išvyko ir seniau nei didžiosios imigracijos bangos ir bene garsiausias tokių – Robertas Adolfas Chodasevičius, pirmasis Argentinoje kare panaudojęs oro balioną. Tai įvyko Argentinos kare su Paragvajumi. Chodasevičius yra palaidotas kartu su to karo veteranais garsiausiose Argentinoje Rekoletos kapinėse (kur taip pat palaidota ir Eva Peron), tačiau ant kapo jo pavardė neparašyta (bet įvedus ją į kapinių sistemą prie įėjimo, kur aprašyti žymiausi kapinėse palaidoti žmonės, galima pamatyti Chodesevičiaus gyvenimo aprašymą bei tą faktą, kad gimė Vilniuje).
2002 m. dėl gausios bendruomenės į Buenos Aires iš Karakaso (Venesuela) perkelta vienintelė Lietuvos ambasada Pietų Amerikoje. Ji rengė įvairius kultūrinius renginius ir, pasak Argentinos lietuvių, atgaivino lietuvybę. Tačiau 2013 m. taupant kaštus ambasada uždaryta, pakeista generaliniu konsulatu San Paule (Brazilija).
Buenos Airių Bernalio priemiestyje seniau veikė trečiasis savo pastatą turėjęs lietuvių klubas Argentinos sostinės metropolyje - Lietuvių ratelis (Circulo Lituano). Tai buvo lietuvių komunistų klubas, todėl jis buvo labai kontroversiškas ir veikė visiškai atskirai nuo likusios Argentinos lietuvių bendruomenės ir organizacijų. Po to, kai Lietuvą 1940 m. okupavo Sovietų Sąjunga, o ypač dar vėliau, kai ėmė aiškėti sovietinio genocido, tremčių detalės, daugeliui Argentinos lietuvių - kaip ir likusių pasaulio lietuvių - komunizmas tapo blogio sinonimu, jie aktyviai vykdė kampanijas už Lietuvos laisvę, priėmė pabėgėlius iš Lietuvos. Tačiau Bernalio "Lietuvių ratelio" nariams sovietinė Lietuva atrodė ne kaip okupacija, o kaip dar vienas Lietuvos raidos etapas; šiame klube Lietuvą simbolizavo ne Vytis ar trispalvė, bet LTSR vėliava ir herbai. Neįtikėtina, tačiau Lietuvių ratelis gerokai pergyveno net Sovietų Sąjungą - galiausiai užvėrė duris tik apie 2010 m. Pastatas (primenantis gyvenamąjį namą) liko, bet be lietuviškų ženklų, dabar ten senjorų laisvalaikio namai.
"Švenčiausia Argentinos vieta" laikomoje Luchano bazilikoje saugomas garsiausias Argentinoje Marijos paveikslas. Nuo 1998 m. jos rūsyje taip pat įrengta galerija kitų šalių Marijos atvaizdų. Tarp jų yra ir Aušros Vartų Marija iš Lietuvos - kabo paveikslo kopija, trispalvė, paaiškinta Aušros Vartų Marijos istorija. Rūsį su pasaulio Marijų atvaizdais galima apeiti su ekskursija.
Į šiaurę nuo Buenos Airių miesto plyti unikali zona - Paranos upės delta. Daugelis vietų - nuo fermų iki ištisų miestelių - ten gali būti pasiekiamos tik laivu. Ta zona buvo populiari tarp Argentinos lietuvių - vieni ten turėjo ūkius, kiti tiesiog važiuodavo pailsėti po sunkių darbų Buenos Airėse savaitgaliams. Tokiems lietuviams buvo pastatytas Viešbutis "Lietuva", apie 1950-1970 m. buvęs lietuviškų veiklų centru. Tais laikais į jį reikdavo plaukti 4 val. iš Buenos Airių. Iki pat šiol jis pasiekiamas tik laivu - bet dabar greičiau nuvažiuoti iki Villa Paranacito miestelio ir plaukti iš tenai (15 min.). Deja, viešbutis nebeveikia ir yra iš dalies apleistas, tačiau fasade išlikęs užrašas "Lietuva", Gedimino stulpai. Viešbutį įkūrė Nalivaikų šeima - Nalivaika buvo atsiųstas į Tumo-Vaižganto lietuvių mokyklą kaip mokytojas iš Lietuvos 1938 m., tačiau jau 1940 m. Lietuva buvo okupuota, kur grįžti jis nebeturėjo, tad išsikėlė į Paranos deltą ir rūpinosi lietuvybe.
Lietuviškų vietų dar yra netoli Buenos Airių esančiuose Rosarijo bei Beriso miestuose. Jos aprašytos atskiruose straipsniuose.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Argentiną dienoraščiai
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Buenos Airėse
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Buenos Aires ir jų lankytinas vietas
Berisas (Argentina)
Berisas – unikalus miestas Argentinoje ir visame pasaulyje tuo, kokį dėmesį miestelėnai skiria tautinių mažumų kultūrai.
Tik 100 000 gyv. turinčiame mieste veikia net du lietuvių klubai, o taip pat daugybė kitų tautybių klubų (lenkų, graikų, italų, armėnų, kroatų ir kt.).
Berisas tituluojasi „imigrantų sostine“, o jo tautinės mažumos tradiciškai vadinamos „imigrantais“, nors iš tikro tai – imigrantų vaikai, anūkai, proanūkiai. Mat didžioji imigracija į Berisą vyko iki Antrojo pasaulinio karo, darbams skerdyklose (~1982 m. skerdyklos užsidarė) bei naftos verslovėje (tebeveikia). Daugelio šiandienių Beriso gyventojų protėviai imigravo į Argentiną būtent tada. Sakoma, kad galėjo imigruoti apie 3000 lietuvių. Nors kartos keitėsi, prisirišimas prie kilmės neišnyko. Žymi dalis gyvenimo Berise sukasi aplink tautinius klubus, kurie periodiškai ruošia savo tautybių patiekalus, o spalį-lapkritį dalyvauja visą Berisą apimančioje Imigrantų šventėje, kurios metu tarsi per Olimpiadą dega speciali ugnis.
Net ir maišytos kilmės vaikai dažnai šliejasi prie kurio nors iš tautinių klubų tam, kad galėtų dalyvauti toje šventėje su tautinių dainų, šokių kolektyvais. Kai kada klubas pasirenkamas net ne pagal kilmę, o pagal tai, kam priklauso draugai: šitaip, pavyzdžiui, apie 20% lietuvių klubo „Mindaugas“ narių visiškai neturi lietuvių kilmės, tačiau dalyvauja lietuviškoje veikloje.
Lietuvių klubas „Nemunas“
„Nemunas“ yra seniausia lietuviška organizacija Argentinoje, įkurta dar 1909 m. rugpjūčio 17 d., prieš didžiąją lietuvių imigracijos bangą (buvusią ~1930 m.). Nepaisant to, pagal savo narius, „Nemunas“ yra pati jauniausia organizacija Argentinoje ir viena jauniausių "senojoje" išeivijoje: čia noriai ir gausiai dalyvauja trečios, ketvirtos kartos lietuviai, jie ne tik šoka tautinius šokius, bet ir mokosi lietuvių kalbos.
„Nemuno“ klubo fasadas puoštas bareljefu „Lietuva“, sukurtu 2001 m. Cristian del Vitto, Karinos Ankudowicz, G. Ponce ir Kristinos Natale klubo 92 metinių proga. Jame atvaizduotas užrašas Lietuva, tautiniais rūbais pasidabinę muzikantai, nelegali vargo mokykla, mokiusi lietuvių kalbos kai ši buvo uždrausta caro, rugių pėdai, kryžiai, tradicinis lietuviškas stogas ir mediniai miestelių namai. Parašytas šūkis „Mūsų vienybė yra mūsų stiprybė“.
Klubo širdis yra pagrindinė salė, puošta lietuvių simboliais, bei patalpos antrame aukšte su biblioteka (antro aukšto baliustrada – su Gedimino stulpais). Pastatas gana nedidelis (7,5 m pločio, 12 m ilgio), bet jame išsitenka daug kas. Pavyzdžiui, veikia didžiausias lietuviškų šokių kolektyvas visoje Pietų Amerikoje.
Klubas pirmą pastatą pastatė 1928 m. (sklypas įsigytas 1926 m.). Pastatas pagerintas 1948 m., o 1955 m. pristatytas antras aukštas.
Iki 1928 m. klubo nariai rinkdavosi įvairių šeimų namuose. Kaip ir daugelis kitų panašių organizacijų, „Nemunas“ pradėjo kaip savišalpos draugija (iki prezidento Chuano Perono valdžios pokariu Argentinoje nebuvo socialinio draudimo, taigi, tos pačios tautybės imigrantai susimesdavo pinigus į klubo kasą tam, kad iš jų būtų mokamos išmokos susižeidusiems, našliams). Aišku, kartu natūraliai vyko ir tautinė veikla, nes visi buvo imigrantai, užaugę lietuviškoje kultūroje, didelė dalis nekalbėjo normaliai ispaniškai. Pokariu, atsiradus socialiniam draudimui, savišalpos poreikis nunyko, o viršų paėmė kultūrinė veikla kuri, pradedant nuo antros kartos Argentinos lietuvių, jau gimusių Argentinoje, vis mažiau buvo natūrali būtinybė, o labiau noras išsaugoti tautines tradicijas. Pavyzdžiui, nuo 1940 m. klubo dokumentai jau rašomi ispanų k., kuri vis didesnei daliai narių jau buvo paprastesnė, nei lietuvių k., tačiau lietuviškai iki šiol moka ir kai kurie patys jauniausi klubo nariai.
Istoriškai „Nemunas“ vadinosi „Vargdieniu“, sietas su tautininkais ir kairiaisiais. 1939 m. persivadino „Lietuvių tautininkų bendrija Vargdienis“, 1944 m. vėl tik „Vargdienis“, 1950 m. – „Nemunas“ . Dabar klubas politinės orientacijos neturi.
„Nemunas“ turi ~150 narių.
Lietuvių klubas „Mindaugas“
Lietuvių klubo „Mindaugas“ pastatas gana panašus į „Nemunas“, bet patalpos didesnės. Be didesnės pagrindinės salės, yra baras, biblioteka su senomis knygomis. Bare kartais tiekiami lietuviški patiekalai: Berise įprasta, kad tai viena, tai kita bendruomenė gamina savo patiekalus ir kiti berisiečiai eina ragauti tos šalies virtuvės.
„Mindaugas“ klubo pastatas dažytas Lietuvos vėliavos spalvomis. Gražiausias meno kūrinys klube yra pagrindiniame jo koridoriuje esantis 2010 m. bareljefas, vaizduojantis kryžiumi ir kardu nešiną karalių Mindaugą. Jį sukūrė C. Del Vio, M. Santucci ir C. Gomez, mieste sukūrę ir daugiau panašių teminių bareljefų ir freskų.
Lietuvių klubas „Mindaugas“ įkurtas 1931 m. kovo 29 d. religingesnių lietuvių katalikų (todėl ir pavadintas Mindaugo – pirmojo apsikrikštijusio Lietuvos valdovo – garbei). Esamą pastatą įsigijo 1943 m. (tada tai buvo mažesnis pastatas, kurio dalis – medinė). Pagrindinę salę įrengė 1974-1979 m. Nors Berisas niekad neturėjo lietuvių bažnyčios, čionai atvykdavo kunigai iš Buenos Airių lietuvių parapijos. Atskiras nuo "Nemuno" katalikų klubas įsteigtas ir todėl, kad į "Nemuno" narius dėl jo sąsajų su politine kaire kreiviau žiūrėjo darbdaviai. Lietuviai - viena vis dviejų Beriso tautų, turinčių du klubus (kita - ukrainiečiai).
Klube „Mindaugas“ yra gausu gražių meniško kunigo A. Lubicko darbų tautiniais motyvais. Svarbiausias darbas kabo pagrindinėje salėje; jame (sukurtas 1980 m.) – ir garsiausi Lietuvos pasatai, ir tautiniais rūbais vilkintys lietuviai, ir tiek religiniai, tiek pasaulietiniai Lietuvos simboliai. Taip pat yra A. Varno darbas „Mindaugo karūnavimas“.
Pagrindinėje salėje ir daugiau tautinio dekoro – stilizuota Gedimino pilis, Vytis, šviečiantis trispalvės spalvų langas, Gedimino stulpai ant grindų ir t.t. Stiklines duris į salę taip pat puošia kardu ginkluotas Mindaugas. Kabo Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos kopija.
Anapus pagrindinės salės yra poilsio patalpos, kepyklos mėsai (tai – tradicinis argentiniečių laisvalaikio praleidimo būdas, vadinamas asado). 2019 m. klubo kieme pastatytas tradicinis lietuviškas kryžius.
Šiandien klube veikia šokiai, choras. „Mindaugas“ tautiniai lietuviški rūbai spalviškai interpretuoti savaip – mat imigracija į Berisą vyko dar tada, kai nebuvo spalvotos spaudos, taigi, Beriso lietuviai, jau gimę Argentinoje, turėjo siūtis tautinius drabužius pagal nespalvotus vaizdus.
„Mindaugas“ turi ~80 narių.
Beriso paminklai lietuviams
Berise imigrantų paveldas įamžintas daugybe pavadinimų ir paminklų. Įdomiausią lietuvišką paminklą 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui kartu pastatė abu miesto lietuvių klubai. Ten švenčiamos lietuviškos šventės.
Kompozicijas susideda iš lietuviško koplytstulpio su rūpintojėliu viršuje, supamo keturių ąžuolų bei Lietuvos vėliavos spalvų lentos su simbolių prasmės paaiškinimu. Jis dedikuotas Beriso, Ensenados ir La Platos lietuviams (La Plata - provincijos sostinė, kurios priemiesčiai yra Berisas ir Ensenada; šiandien daug Beriso lietuvių persikėlę į pačią La Platą, nors vis tiek grįžta į klubus). Koplytstulpis yra Saladero upės rytiniame krante, maždaug -34.868401, -57.887988 koordinatėse.
Taip pat Berise yra Lietuvos gatvė - tiesa, taip ji įrašyta tik kai kuriuose žemėlapiuose ir lentelės nėra. Kituose žemėlapiuose ji vadinama „169 gatve“ arba „Larrea“. Ilgą laiką žodžio "Lituania" gatvės ženklinime nebuvo, bet ~2023 m. uždėtos lentelės su dviem gatvės pavadinimais: "Lituania" ir numeriu (169). Larrea buvo senasis pavadinimas iki pavadinimo "Lituania" suteikimo.
Miesto centre stovi bendras Imigrantų paminklas, ant kurio – imigrantų šalių vėliavos, tarp jų – Lietuvos. Būtent prie šio paminklo per Imigrantų šventes dega tarsi olimpinė ugnis. Ant paminklo pažymėta, kad Imigrantų šventės vyksta nuo 1977 m. Tokių švenčių būna ir kitur Argentinoje, bet Beriso - bene didžiausia, vyksta visą mėnesį, su tokiom ceremonijom kaip "imigrantų išsilaipinimas iš laivo" (dabar išlipa imigrantų, tarp jų lietuvių, (pro)anūk(i)ai), šventės ugnies nešimas nuo tautinio klubo prie tautinio klubo, pradedant, kaip olimpiadose, graikų klubu, "misės" rinkimai iš įvairių tautybių merginų (dabar vadinamos imigrantų ambasadore) ir kt.
Daug su lietuviais susijusių eksponatų yra Beriso muziejuje - lietuvius ten galima rasti senose nuotraukose, yra lietuvių suaukotų daiktų, lietuvių pavardės parašytos ant eksponatų. Muziejuje surašyta ir tautinių klubų istorija - "Nemunas" ir graikų klubas yra patys seniausi mieste. Yra ir daug žinių apie bendrą imigrantų į Berisą patirtį - namus, kokiuose jie gyveno, jų darbus ir t.t.
Skerdyklos, kuriose dirbo daug lietuvių vyrų, seniai neveikia, bet pastatai stovi iki šiol netoli Calle Nueva York gatvės, kurioje gyveno daug imigrantų. Netoli už tų pastatų įvažiavimo nutapyta freska, atspindinti imigrantų istoriją - toje freskoje atvaizduoti ir tautinius šokius šokantys lietuviai, dvi Lietuvos vėliavos, o taip pat bendros prieškario ir tarpukario imigrantams patirtys, kai atvykimas laivu.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Argentiną dienoraščiai
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Berise
Rosarijas (Argentina)
Rosarijas (Argentina) pagal lietuvišką paveldą yra ketvirtas miestas Lotynų Amerikoje – nusileidžia tik San Paului, Buenos Airėms ir Montevidėjui.
Rosarijo lietuvių bažnyčia ir Margio gatvė
Didžiausias lietuviškas pastatas Rosarijuje - Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Ji – gana paprasta; interjeras daugiausiai baltas, be įspūdingų vitražų ar freskų. Lietuvybė pabrėžiama detalėmis: fasade – Lietuvos herbas (greta Agrentinos herbo) ir šv. Kazimieras; priešais bažnyčią – tradicinis lietuviškas kryžius; viduje virš altoriaus – kryžius, augantis iš Gedimino stulpų. Taip pat viduje – trys atminimo lentos kunigams lietuviams – bažnyčios fundatoriams Jonui Jeronimui Jakaičiui ir Kazimierui Vengrui bei Pranciškui Braziui (vėliau tapusiam vyskupu).
Bažnyčia statyta 1953-1954 m. Net 35 metus (1957-1963 m. ir 1967-1996 m.) bažnyčios klebonu buvo Juozas Margis. Šis kunigas pagarsėjo visoje Argentinoje savo vykdomais egzorcizmais. Rosarijo mieste netoli nuo bažnyčios jo garbei pavadinta Margio gatvė. Kaip ir daug Lotynų Amerikos lietuvių kunigų, jis buvo gimęs ne Argentinoje, o JAV, tačiau apsisprendęs tarnauti Argentinos lietuviams. Margis palaidotas Šv. Kazimiero bažnyčios šoniniame altoriuje po Dievo gailestingumo paveikslu.
Bažnyčia ir parapija buvo tapusios ir lietuvių benduromenės pasaulietinės, tautinės veiklos centru.
1962-1964 m. prie bažnyčios įkurta Lietuvos Respublikos mokykla, išplėsta 1968 m. 1985 m. - Šv. Kazimiero vaikų darželis, 2008 m. - Juozo Margio mokykla (isp. Jose Margis). Šie pastatai – dar kuklesni. Šv. Kazimiero bažnyčia tarnavo visų pirma kaip bendruomenės centras, todėl užuot investavus į puošnumą, verčiau atidaryta daugiau bendruomenei tarnaujančių pastatų. Mokykla niekad nebuvo lietuviška (Argentinoje visos mokyklos moko pagal tą pačią programą), tačiau ją lankė parapijos narių vaikai lietuviai, mokytojavo lietuvės vienuolės kazimierietės (atvykusios iš Čikagos), taip pat, mokyklos salėje repetuodavo lietuvių liaudies šokių kolektyvas ir vyko kita veikla. Šiuo metu parapijai priklauso nebe vien lietuviai, o lietuviai, išsikėlę iš rajono, dažniausiai eina į kitas bažnyčias. Tačiau mokyklos sodelis iki šiol vadinasi Šv. Kazimiero, viena salių - Tėvo Chosė (taip vadintas Juozas Margis), kiemas - Antonio Švedo garbei.
Po Margio mirties bažnyčioje nebebuvo lietuvių kunigų ir mišių bei bendruomenė išsiskirstė, bet toliau klebonauja tėvai marijonai. Šį ordiną nuo išnykimo išgelbėjo lietuvis Jurgis Matulaitis, vienu metu buvęs vieninteliu ordino nariu. Būtent lietuviai marijonai ir įkūrė Šv. Kazimiero parapiją.
Rosarijo lietuvių klubas ir Lietuvos gatvė
Rosarijuje veikia ir lietuvių klubas. Jo pastatas statytas dar apie Pirmojo pasaulinio karo metus, o lietuviai jį nusipirko 1947 m. Daugelis lietuvių į Rosarijų, kaip ir į visą Pietų Ameriką, imigravo apie 1925-1930 m., taigi, 1947 m. tai jau buvo įsitvirtinusi bendruomenė.
1972 m. pastatytas klubo priestatas – didelė renginių salė.
2009 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga Lietuva skyrė lėšos klubo remontui, atidaryta antroji, Lietuvos vardo tūkstantmečio salė. Deja, išsikeitus paramą į pesus, Argentinos pesas smarkiai nuvertėjo, kainos išaugo ir todėl nebuvo įmanoma realizuoti projekto pilnai. Klubo priestato antras aukštas, kuriame ketinta padaryti penkių kambarių svečių namus iš Lietuvos atvykstančioms muzikos grupėms, todėl nebaigtas.
Klubo koridoriuose kabo senos klubo nuotraukos, atminimo lentos, primenančius esminius jo įvykius, Lietuvos simboliai.
Istoriškai lietuvių klubas buvo labiau kairiųjų erdvė, tačiau nebuvo radikalių komunistų. Labiausiai tikintys lietuviai katalikai ar aktyviausi tautininkai eidavo tik į lietuvių bažnyčią ir veiklas tenai, o klubo privengdavo, tuo tarpu "smarkiausi" kairieji neidavo į bažnyčią, o tik į klubą. Tačiau daug nuosaikesnių lietuvių eidavo ir į bažnyčią, ir į klubą, o bažnyčioje ėmus dominuoti nelietuviams, klubas tapo pagrindine lietuviškos veiklos zona Rosarijuje.
Klubas veikia šeštadieniais-sekmadieniais, o keturis kartus per metus vyksta didesnės šventės (pvz. gegužį – klubo įkūrimo metinės), į kurias susirenka apie 200 žmonių. Klubo narių yra apie 120, veikia ir choras.
Lietuvos gatvė ir kitos lietuviškos vietos Rosarijuje
Netoli nuo klubo 1961 m. lietuvių bendruomenė pasiekė, kad viena gatvė būtų pavadinta Lietuvos (Lituania) gatve. Gatvės viduryje, netoli Evos Peron paminklo, yra tai žyminti 1962 m. atminimo lenta. Vengiant metalo vagių, ji pakabinta aukštai. Ant atminimo lentos yra užrašas, kad lietuvių bendruomenė ją skyrė vėliavos miestui Rosarijui. Ten pavaizduotas Lietuvos herbas bei Argentinos vėliavos paminklas, esantis Rosarijo centre.
Rosarijas vadinamas vėliavos miestu todėl, kad ten pirmą kartą iškelta Argentinos vėliava ir vietoje, kur tai įvyko stovi Argentinos vėliavos paminklas. Prie šio paminklo pagerbiamos ir kitos vėliavos – jo viduje yra Amerikos vėliavų galerija, o per Rosarijuje garbės konsulatus turinčių šalių nacionalines šventes garbingai iškeliamos ir tų šalių vėliavos.
Kasmet vasario 16 d. skambant Lietuvos himnui taip visai dienai ten iškeliama ir Lietuvos vėliava.
Rosarijuje tebelikę ir skerdyklų, kurios į šį miestą, esantį Argentinos karvių auginimo regiono centre, ir priviliojo daugiausiai lietuvių. Viena tokių - Swift skerdykla.
Seniau Rosarijuje veikė ir kitas, dar senesnis, lietuvių klubas Aušros žvaigždė. Jo užuomazgos buvo dar 1907 m. kai Rosarijo lietuviai įsteigė Krivių Krivaičio bibliotekėlę gavę lietuviškų knygų iš JAV. Bet tais laikais Argentinoje lietuvių buvo mažai, tad 1911 m. veikla nusilpo, atgaivinta 1918 m., o 1928 m., jau atvykus pagrindinei imigrantų į Argentiną bangai, jie pasistatė "salioną" (pastatą), turėjo 150 narių, knygynėlį. Vėliau organizacija silpo, 1968 m. turėjo jau tik 70 narių, apie 1970 m. užsidarė. "Aušros žvaigždės" pastatas neišliko, jo vietoje dabar biblioteka.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Argentiną dienoraščiai
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie šį Argentinos regioną ir jo lankytinas vietas
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuviškas vietas Rosarijuje
Kordoba (Argentina)
Kordoba yra antras pagal dydį Argentinos miestas, garsėjantis seniausiu šalies universitetu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šis didelis miestas pritraukė nemažą lietuvių skaičių, kurie įsteigė du lietuvių klubus. Vėliau klubai užsidarė, todėl Kordoba yra vienintelis Argentinos didmiestis, netekęs turėtų lietuvių klubų. Klubų pastatai išliko iki šių dienų.
Seniausias lietuvių klubas mieste vadinosi „Neptūnas“. Įkurtas 1928 m. lietuvių emigrantų, dabartinį pastatą Charcas gatvėje klubas pasistatė 1938 m. Tačiau metams bėgant, keičiantis kartoms, lietuviška veikla pradėjo menkti. Devinto dešimtmečio pradžioje „Neptūno“ pastatą nelegaliai užėmė skvoteriai. Pagal Argentinos įstatymus skvoteriai gali įgyti nuosavybės teisę į pastatą, jei pakankamai ilgai jame gyvena. Taip jie galiausiai perėmė „Neptūno“ pastato nuosavybę. Nors lietuviškos iškabos buvo pašalintos, ant pastato fasado vis dar matyti vos ne vos įskaitomas užrašas „Sociedad Lituana Neptūnas“.
„Neptūnas“ buvo siejamas su kraštutinių kairiųjų politinių pažiūrų lietuviais. Tai tapo ypač kontroversiška po to, kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Sovietų okupacija ir genocidas Lietuvoje privertė nemažai lietuvių atsisakyti dalyvavimo klubo „Neptūnas“ veikloje. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 1945 m., lietuviai įkūrė antrąjį lietuvių klubą Kordoboje. Tai buvo šeštasis Susivienijimo lietuvių Argentinoje skyrius. Pagrindinė Susivienijimo būstinė yra Lanuse (Lanus), netoli Buenos Airių (Buenos Aires), . Susivienijimas 1953–1956 m. pasistatė savo pastatą (Eufrasio Loza 1070). Statybas labai rėmė lietuviai, atvykę į Kordobą po Antrojo pasaulinio karo - pasitraukę nuo Sovietų okupacijos 1944 m. Laikui bėgant, daugelis šių pabėgėlių emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Lankytojų ir aukų šeštajam skyriui ėmus trūkti, 1989 m. organizacija nusprendė parduoti pastatą Kordoboje. Šeštojo skyriaus atminimo lenta buvo perkelta į Susivienijimo štabą Lanuse. Šiandien šiame pastate, kuris yra privati nuosavybė, nematyti jokių lietuviškų ženklų.
Kol Kordoboje lietuviška veikla tebebuvo stipri, viena gana ilga miesto gatvė buvo pervadinta mūsų šalies vardu – Lituania. Prie Lituania ir Patria gatvių sankryžos kabo metalinė atminimo lenta, kurioje nurodyta, kad gatvė taip pavadinta 1969 m., sukakus 50 metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma nuo Rusijos imperijos (1918 m.). Nors tuo metu Lietuva vėl buvo okupuota Sovietų Sąjungos, nepriklausomybės penkiasdešimtmetis dėl to buvo tik dar svarbesnis Argentinos lietuviams, nes jie siekė priminti pasauliui, kad Lietuva buvo neteisėtai okupuota laisva valstybė.
Kordoboje niekada nebuvo lietuviškos bažnyčios, tačiau čia veikė Čikagoje įkurtas Švento Kazimiero lietuvių seserų ordinas. Iš JAV atvykusios lietuvės vienuolės mokė vietinius lietuvių kalbos net ir po to, kai lietuvių klubai sumenko. Jos turėjo savo vienuolyną ir koplyčią dabartinės ligoninės „Sanatorio Allende“ vietoje. Mažėjant seserų skaičiui, vienuolyno pastatas buvo parduotas, vėliau nugriautas.
Nors tikslaus skaičiaus į Kordobą atvykusių lietuvių nėra, vietiniai lietuviai sako, kad mieste gyveno apie 200 šeimų, iš kurių 80 priklausė „Neptūnui“, 80 – Susivienijimui, o apie 40 iš viso nedalyvavo lietuviškoje veikloje.
Kordobos apylinkių lietuvių gretas papildė iš kitur, ypač iš Buenos Airių, atvykę Argentinos lietuviai. Viena iš tokių šeimų, Kekutų šeima (Kekutt), kuri dar 1942 m., praėjus 12–14 metų nuo jų atvykimo į Argentiną, Vila Džardino (Villa Giardino) miestelyje, netoli Kordobos, įkūrė viešbutį „Anita“. Viešbutis buvo pavadintas jo savininko Miguelio Kekuto (Miguel Kekutt) žmonos Onos vardo mažybine ispaniška versija. Jis veikia iki šiol, priklauso tai pačiai šeimai. Viešbutyje tebėra išlikę daug autentiškų 1942 m. baldų bei įkūrėjų nuotraukos.
Tandilis ir Epekuenas (Argentina)
Pietinės Buenos Airių provincijos plačiosiose pampose yra ir keletas įdomių lietuviškų vietų.
Tandilio miestas Argentinoje unikalus tuo, kad jo Vėliavų aikštėje (Plaza de las Banderas), plazda ir Lietuvos vėliava, nors miestas niekada nepatyrė tiesioginės imigracijos iš Lietuvos. Tandilio lietuvių bendruomenę 2014 m. įkūrė jau emigrantų iš Lietuvos palikuonys: jų giminės atvyko į Argentiną 1920-1940 m. ir apie 1960 m. persikėlė iš Buenos Airių į Tandilį. Tiesą sakant, Tandilis turi aktyviausią tokią "šaknis iš naujo atradusių lietuvių" bendruomenę pasaulyje - trečia ir ketvirta Argentinos lietuvių kartos čia šoka lietuvių tautinius šokius, užsiima lietuviškais amatais ir kitais užsiėmimais, kai kurie jų net išmoko lietuvių kalbą.
Kadangi istorinės lietuvių bendruomenės čia nebuvo, mieste nebuvo pastatyta bažnyči1ų ar lietuvių klubų pastatų. Todėl šių dienų Tandilio lietuviai nuomojasi patalpas beveik nebeveikiančiame jugoslavų klube, miestas taip pat leidžia tautinėms mažumoms naudoti pastatą Jardin de la Paz.
Tandilis stūkso tarp kalvų, kurios yra artimiausios Buenos Airėms. Todėl jis ypač populiarus tarp turistų. Kita netoliese esanti turistinė vieta turi liūdnesnę istoriją, nors ji irgi su lietuvišku atspalviu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Epekueno (Epecuén) miestelis galėjo pasigirti didžiausia gydomųjų vandenų maudykla Amerikoje, įsikūrusia ant to paties pavadinimo ežero kranto. Tačiau šis ežeras, davęs pradžią Epekueno kurortui, jį ir sunaikino. Nuo 1978 m. ežero lygiui ėmus kilti, iš pradžių gelbėjo nauji pylimai, tačiau 1985 m. ežeras užliejo visą miestelį. Vietos gyventojai tikėjosi, kad vanduo atslūgs, tačiau taip neįvyko ir pastatai vienas po kito pasidavė vandens spaudimui ir sugriuvo. Vanduo vis kilo, kol pasiekė aukščiausią tašką – antruosius pastatų aukštus. Tik XXI a. pirmame dešimtmetyje ežero vanduo ėmė slūgti, atverdamas visiškai nuniokoto miesto vaizdą. Šiandien Epekuenas vėl yra tapęs turistine vieta, nors ir visai kitokia – jį įsimylėjo "tamsiojo turizmo" gerbėjai, kuriems patinka apleisti namai ir vietovės.
Vienas iš pastatų, kurie buvo sugriauti Epekuene, buvo pastatas „Residencial Lituania“. Jį XX a. šeštame dešimtmetyje pastatė ir valdė lietuviai, priimdavo tiek lietuvių, tiek argentiniečių turistus iš Buenos Airių. Jis buvo parduotas 1970 m. 1970–1985 m. jį modernizavo nelietuviai savininkai, tačiau jie niekada jo neperstatė ir nepakeitė pavadinimo. Nors pats pastatas šiuo metu yra visiškai sunaikintas, paskendusios „Lituania“ nuotraukos bei iškaba puikuojasi Epekueno muziejuje, įsikūrusiame buvusioje miestelio geležinkelio stotyje.
Patagonija (Argentina)
Patagonija (pietinis Pietų Amerikos galas) yra vienas atokiausių pasaulio kraštų, kuriame yra lietuviško paveldo. Gyventojų tankumas čia siekia vos 2 gyv. į kv. km (palyginimui Lietuvoje – 55 gyv. Į kv. km). Be to, Patagonija ir labai vėlai užkariauta europiečių – tik XIX a. Patagonijos miestai įkurti jau tada, kai lietuviai pradėjo masiškai emigruoti į Ameriką – ir lietuviai dalyvavo jų kūrime.
Patagonija yra padalinta tarp Argentinos ir Čilės; beveik visi lietuviai ir visas lietuviškas paveldas – Argentinos pusėje.
Eskelio Olgbrun lietuvių sodyba-muziejus
Didžiausias gabalėlis Lietuvos Patagonijoje kartu ir naujausias. Tai 2003 m. įsteigta Olgbrun lietuvių-sodyba muziejus. Gražių medinių pastatų kompleksas – tai kaimo turizmo sodyba netoli aukštų Andų kalnų, įdomių ežerų ir seniausių pasaulio medžių.
Kiekvienas sodybos pastatas pavadintas lietuviškai, daugelis kokio Lietuvos miesto vardu (Vilnius, Trakai, Palanga, Marijampolė, Šeštokai), lietuviškų detalių rasi ir viduje, ir išorėje. Suvenyrų parduotuvėje – ir lietuviškos, ir argentinietiškos prekės.
Bet tikra komplekso širdis - lietuvių muziejus Olgbrun. Čionai atsikliuvo daugybė daiktų iš uždarytų Argentinos lietuvių institucijų, Lietuvos atstovybių Argentinoje, senų Argentinos lietuvių šeimų. Yra lietuviškos knygos (net ir išleistos Amerikoje XIX a.), plokštelės, lietuvių technika. Taip pat daug informacijos apie Argentinos lietuvių gyvenimą, lietuviškas vietas. Muziejus įdomus tiek lietuviams iš Lietuvos, tiek argentiniečiams.
Muziejus susideda iš penkių salių. Pirmoje jų – muziejaus „vinis“ – „Argentinos lietuvių balso“ , 1927-2001 m. leisto lietuviško Argentinos laikraščio, ekspozicija. Trys autentiškos kone šimtametės staklės, kuriomis spausdintas laikraštis, įvairūs jo numeriai, Argentinoje spausdintos lietuviškos knygos, nuotraukos iš Balso ir platesnės Argentinos lietuvių bendruomenės gyvenimo. Taip pat daiktai iš kitų institucijų – pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos konsulato Argentinoje antspaudų dėjimo aparatas (dabar dedantis muziejaus antspaudus) ar prie Lietuvos ambasados Argentinoje (veikusi iki 2012 m.) kabojusi lenta.
Antroje salėje – senos Argeninos lietuvių knygos bei daugiau informacijos apie Patagonijos lietuvius ir muziejaus savininkus, daiktai iš tarpukario Lietuvos, kokią paliko šeimininko tėvai. Muziejų įkūrė Bruno (Bronius) ir Olga Lukoševičiai, čia atsikėlę iš Buenos Airių 1985 m. Abudu gimę Argentinoje; lietuvis – tik Bronius, bet Olga irgi daug prisideda muziejaus kūrime ir veikloje. Lietuvai ~1990 m. atkuriant nepriklausomybę Lukoševičiai informavo Argentinos visuomenę apie tai, kas vyksta Lietuvoje; sukūrė „Eskelio Sąjūdį“, kuriam prie muziejaus – atminimo lenta. 1998 m. jie lankėsi Lietuvoje, susitiko su giminėmis, Vytautu Landsbergiu (kuriam, sąjungininkui 1990 m. Sąjūdžio kovoje už nepriklausomybę, muziejuje – daug dėmesio). Tada, lankydami Rumšiškių muziejų, Lukoševičiai pastebėjo, kad vienas Rumšiškių muziejaus medinukų stipriai primena trobą, kuriame gyveno Broniaus tėvai. Vėliau Lukoševičiai išsiaiškino, kad į Rumšiškes išties perkeltas Broniaus giminės namas. Tada jiems ir kilo mintis kažką panašaus į Rumšiškių muziejų sukurti Patagonijoje. Todėl namelis, kuriame įrengtas muziejus, ir vadinasi „Rumšiškės“, o jo forma kurta pagal Rumšiškėse esantį Broniaus tėvų namą. Muziejuje paaiškinti ir kiti namelių pavadinimai. Informacija apie šią "savęs atradimo" kelionę į Lietuvą, nuotraukos iš jos - irgi antrojoje salėje.
Trečiojoje salėje – informacija apie žymius Argentinos lietuvius, jų indėlį į Argentinos istoriją, Patagonijos apgyvendinimą žmonėmis.
Ketvirtojoje salėje – informacija apie Lietuvą. Tautiniai rūbai, gintarai, inkliuzai, litų banknotai ir monetos ir kita. Taip pat sudėti muziejaus gauti apdovanojimai (tiek Lietuvoje, tiek Argentinoje), straipsniai iš vietinės spaudos, kuriuose rašyta apie muziejų, muziejų aplankiusių svečių iš Lietuvos – tarp kurių ir politikai, diplomatai - nuotraukos. Aplankyti Eskelio lietuvių muziejų jau tapo gražia tradicija kone kiekvienam lietuviui, kuris važiuoja per Patagoniją žemės keliu, o ne tiesiog nuskrenda iš Buenos Airių prie ledynų ir atgal - mat Eskelis yra palei pat vieną iš vos dviejų asfaltuotų kelių, besidriekiančių iš Argentinos šiaurės į Pietus - garsųjį 40 kelią, dar vadinamą "Argentinos 66 keliu".
Penktoji Eskelio lietuvių muziejaus salė skirta gamtos mokslams – akmenys, kriauklės, fosilijos ir kita. Kai kas ten yra iš Lietuvos, bet ne viskas – muziejus oficialiai vadinasi „Lietuvos ir gamtos mokslų muziejumi“. Sąsaja – Ignas Domeika, imigrantas iš Lietuvos į Čilę, geologas. Jam irgi skirta ekspozicijos dalis.
Muziejuje galima ir paklausyti senų lietuviškų plokštelių bei kita.
Lietuviškų detalių yra ir muziejaus išorėje – nacionalinis paukštis gandras, galimybė žvilgtelti į tradicinę XIX a. lietuvio trobą, koplytstulpio ir rūpintojėlio interpretacijos. Viskas – ne šiaip sau eksponatai, bet kartu kuria ir sodybos atmosferą.
Priešingai žymiai daliai lietuvių muziejų užsienyje, Eskelio muziejus veikia oficialiai, su darbo valandomis, yra „Tripadvisor“, jis orientuotas visų pirma į Argentinos žmones ir yra jų lankomas (visa informacija, išskyrus lietuviškas knygas, spaudą bei dokumentus, yra ispaniškai), tačiau įdomus ir žmonėms iš Lietuvos.
2005 m. muziejaus savininkai išrūpino, kad viena Eskelio sankryža būtų pavadinta Lietuvos aikštės vardu, ten pastatyta Lietuvos aikštės atminimo lenta. Iš pradžių lenta buvo marmurinė, tačiau ji kentėjo nuo nusikaltėlių, todėl buvo pakeista medine.
Sarmientas ir Šlapeliai, vieni Patagonijos pirmųjų kolonistų
Nors masinė lietuivų imigraicjos į Argentiną banga buvo ~1925-1930 m., apie 5000 lietuvių Argentinoje jau gyveno iki tol. Nors Argentina ir tada buvo turtinga, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo paprasta emigruoti į JAV, todėl lietuviai emigrantai rinkkdavosi JAV – visgi, pavieniai įsikurdavo ir Argentinoje.
Patagonija (patys Argentinos pietūs) tuo metu dar buvo ką tik užkariauta iš indėnų, joje nebuvo miestų, todėl kai kurie lietuviai kartu su argentiniečiais bei imigrantais iš kitų šalių dalyvavo tų miestų steigime, mainais už tai gaudami iš Argentinos valdžios žemės.
Garsiausias „lietuviškas“ Patagonijos miestas – Sarmientas (8000 gyv.), kurio vienas įkūrėjų – Izidorius Šlapelis, carinės okupacijos laikais ištremtas į Sibirą, iš ten pasprukęs ir galiausiai nukakęs į Argentiną (dar 1877 m.), gavęs ten valdžios žemės ir apsigyvenęs su savo dešimties vaikų šeima.
Vėliau Šlapelis pakvietė į Sarmientą daugiau lietuvių šeimų, o pati Šlapelių šeima Sarmientui ir Argentinai dovanojo dar ne vieną žymų žmogų, įrašiusį savo pavardę į Argentinos žemėlapius. Sarmiente stovi paminklas Kazimierui Šlapeliui (tiesa, be jokių užrašų, vardo, pavardės), Izidoriaus anūkui, garsiam vietos pilotui ir neeiliniam žmogui / nutrūktgalviui, pasak pasakojimų, nemokamai skraidindavusiam ligonius į ligonines, mėčiusiam vaikams saldainius iš lėktuvo, o taip pat turėjusiam daug lietuviškų knygų apie Lietuvos laisvę. Mieste yra Šlapelio gatvė (rašoma Szlapeliz; kadangi XIX a., kai imigravo Šlapelis, dar nebuvo standartinės lietuviškos rašybos, tai jo pavardė skirtinguose šaltiniuose nurodoma įvairiai), Šlapelio rajonas.
Netoli Sarmiento yra V. Šlapelio suakmenėjęs miškas (fosilijomis virtusių medžių liekanos), taip pat Cerro Szlapelis kalva – pastarieji objektai sunkiau pasiekiami, nes Patagonijoje asfaltuoti keliai tėra keli, o keliai į atokesnes vietas sunkiai pravažiuojami.
Sarmiento muziejuje gausu su Šlapeliais susijusių eksponatų, Kazimieras muziejui padovanojo daug savo ir šeimos daiktų. Yra net Kazimierui Šlapeliui dedikuotas eilėraštis 'Padangių kondoras', šeimos nuotraukos, iškarpos iš laikraščių apie jo skrydžius (vienus pirmųjų visoje Patagonijoje) ir kita. Kazimieras Šlapelis tapęs savotiška Sarmiento miesto legenda; istorijos apie jį išspausdintos ir knygelėje apie miestelio istoriją, minimos net saldainių parduotuvės reklamose.
Sarmiente, kaip ir daug Patagonijos miestų, yra imigrantų aikštė, kurioje plazda daugiausiai imigrantų davusių šalių vėliavos. Jų stiebai simboliškai „sueina“ į Argentinos vėliavos stiebą, kaip tų šalių žmonės atvyko į Argentiną. Viena vėliavų – Lietuvos.
Kazimiero Šlapelio gatvė yra ir Komodoro Rivadavijos (Commodoro Rivadavia) mieste – artimiausiame didesniame mieste nuo Sarmiento. Būtent į jį Kazimieras Šlapelis ir skraidydavo savo lėktuvu. Beje, netgi skirtingose tos pačios gatvės pavadinimo lentelėse Šlapelio pavardė rašoma skirtingai – vienoje „Casimiro Szlapelis“, kitoje „Casimiro Slapelis“. Beje, į Komodoro Rivadaviją vyko gyventi lietuviai ir vėliau, XX a. pradžioje. Šiame mieste yra ir Lietuvos gatvė.
Kitas miestas, į kur skraidydavo Šlapelis – už Sarmientą dar atokesnis Alto Rio Senguer (~1500 gyv.). Tenykštis oro uostas vadinasi D. Kazimiero Šlapelio oro uostu (Casimiro Szlapelis), dar yra Kazimiero Šlapelio agrotechnikos mokykla.
Tarp Šlapelių pakviestų šeimų buvo ir Baltuškų šeima, kurios garbei tebėra pavadinta pora „stočių“ (estancia, gyvulių rančų) netoli Sarmiento.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Argentiną dienoraščiai
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Patagonijoje
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Patagoniją ir jos lankytinas vietas
Lietuviško paveldo Pietų Amerikoje žemėlapis
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje.