Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Indija

Nors Indija nuo Lietuvos nutolusi tiek geografiškai, tiek kultūriškai, šias dvi šalis jau ilgą laiką sieja įvairūs ryšiai. Šie ryšiai įamžinti daugybėje atminimo lentų bei paminklų, skirtų Lietuvai ir lietuviams.

Lietuvių-sanksrito kalbų ryšių freska Delyje

Naujausia su Lietuva susijusi lankytina vieta įamžina pačias seniausias sąsajas. 2023 m. Delio Harcourt Butler vidurinės mokyklos sienas papuošęs lietuvių menininko Lino Kaziulionio kūrinys vaizduoja žodžius, kurie lietuvių ir sanskrito kalbomis skamba taip pat.

Kūrinio fragmentas

Abi kalbos – tiek lietuvių, tiek sanskritas (senoji šiaurės Indijos kalba, kuria užrašytos vedos) – priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Nors indoeuropiečių kalbų yra daug, lietuvių kalba yra išlaikiusi įvairių archajiškų sanskrito savybių, kurios daugelyje kitų kalbų buvo prarastos. Lietuvių ir sanksrito kalbos ryšiai XIX a. skatino ir užsienio kalbų tyrinėtojus domėtis lietuvių kalba, galbūt prisidėjo prie jos atgimimo XIX a. po ilgų šimtmečių, kai ji buvo nustumta į paraštes. Dėl šio įsitikinimo Lietuvoje taip pat išaugo susidomėjimas indų kultūra, pavyzdžiui, bandantieji atkurti tradicinį lietuvių pagoniškąjį tikėjimą kartais semdavosi įkvėpimo iš hinduizmo.

Lietuvių ir sanksrito kalbų ryšius vaizduojanti freska Delyje

Be sanskrito ir lietuvių kalbos žodžių, freskoje vaizduojamos ir Lietuvos bei Indijos vėliavos ir tradicinės lietuviškos langinės.

Su žymiais lietuviais Indijoje susijusios vietos

Kaip ir kiti Indijoje esantys Lietuvai bei lietuviams skirti paminklai ir atminimo lentos, šis sienos tapybos kūrinys Delyje buvo sukurtas Lietuvos ambasados Indijoje iniciatyva. Gana nauja ir pati ambasada – porą dešimtmečių po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva Indijoje ambasados neturėjo, bet vykdant diplomatinių ryšių su Azijos valstybėmis stiprinimo kampaniją 2008 m. ambasada buvo įsteigta. Maždaug 2016 m. viena svarbiausių ambasados užduočių tapo rasti ir pažymėti vietas, susijusias su Indijoje pėdsaką palikusiais lietuviais.

Nors Indijoje niekada nebuvo didelės lietuvių bendruomenės, tarp tų pavienių lietuvių, kurie čia gyveno, būta įtekingų žmonių. Dauguma Indijoje įspaudą palikusių mūsų tautiečių buvo Romos katalikų misionieriai. Nors Lietuva Indijoje (ar bet kur kitur Azijoje) niekada neturėjo kolonijų ir pati kelis šimtmečius praleido kitų šalių kolonijinėje valdžioje, nuo XIV a. ji buvo katalikiška šalis, tad kai kurie Lietuvos gyventojai nusprendė prisidėti prie pastangų skleisti katalikų tikėjimą ar padėti vietos gyventojams vykdydami katalikų misijas. Tačiau per pastarąjį šimtmetį misionierius skaičiumi smarkiai aplenkė į Indiją ėmę vykti jos kultūra bei tikėjimu susidomėję lietuviai. Vienas tokių žmonių taip pat įamžintas Indijoje.

Andriui Rudaminai skirtas paminklas

Dabar atminimo lentomis ar paminklais pagerbti penki lietuviai – kiekvienas jų Indijoje gyveno skirtingais laikotarpiais ir skirtingose vietose: XVII a. misionierius A. Rudamina Senojoje Goa; XVIII a. kunigas M. Šostakas Keraloje; XIX a. pab.–XX a. pr. kunigas M. Zaleskis (dabar palaidotas Punėje); tarpukariu Indijos mylėtojas ir antropologas Poška, įamžintas Kalkutoje; ir XX a. antroje pusėje misionierius Donatas Slapšys.

Andriui Rudaminai skirtas paminklas Senojoje Goa

Ant nedidelio paminklo šalia Senosios Goa katedros rašoma, kad Andrius Rudamina (1596–1631 m.) buvo pirmasis į Indiją atvykęs lietuvis – į šalį jis atvyko 1625 m. rugpjūčio 22 d. Vienoje paminklo pusėje užrašas pateiktas lietuvių, kitoje – anglų kalba.

Andriui Rudaminai skirtas paminklas šalia Senosios Goa katedros

Andrius Rudamina buvo našlaitis iš kilmingos lietuvių giminės. Prisijungęs prie portugalų jėzuitų jis atvyko į tuometę Portugalijos koloniją Goa. Jam atvykus Senosios Goa katedra buvo neseniai užbaigta (1619 m.). Tačiau Rudamina čia ilgai netarnavo, nes po to, kai sirgo maliarija, buvo perkeltas į Kiniją.

Užrašas anglų kalba

Paminklas stovi priešais katedros įėjimą.

Kita skulptūra Andriui Rudaminai yra Senosios Goa katedros muziejinėje ekspozicijoje "Pilgrimage of Faith". Ši medinė skulptūra atidengta 2025 m. - 400-ųjų Andriaus Rudaminos išsilaipinimo Indijoje metinių proga.

Atminimo lenta Mykolui Šostakui Varapuzoje

Mykolas Šostakas (1710–1773 m.) buvo dar vienas tikėjimo kelią pasirinkęs Lietuvos kilmingasis. Sulaukęs šešiolikos jis tapo vienuoliu. Šostakas tarnavo apaštališkuoju vikaru Keraloje tuo metu, kai ten dar nebuvo vyskupijos, tad jo eitos pareigos prilygo vyskupo rangui. Jis tarnavo Varapuzos bazilikoje (pastatyta 1673 m.) netoli Kočio.

Varapuzos bazilika

Šostakas mirė 1773 m. ir buvo palaidotas bazilikoje. Tačiau XX a. pr. didelis potvynis sunaikino jo kapą. 2016 m. priešais altorių ant grindų atidengta Šostakui skirta atminimo lenta, labai panaši į Viduramžių lentas po bažnyčios grindimis palaidotiesiems.

Lotynų kalba išvardyti Šostako pasiekimai, o vardas ir pavardė įrašyti lotyniškai / lenkiškai – Nicolaus Szostak.

Šostakui skirta atminimo lenta

Mykolas Šostakas minimas ir atminimo lentoje, kurioje išvardyti bažnyčioje palaidoti iš Europos atvykę karmelitų misionieriai. Šostakas įrašytas savo vienuolio vardu – Florentius a Iesu Nazareno. Prie kitų misionierių įrašyta po vieną kilmės šalį, tik prie Šostako dvi – „Lenkija (Lietuva)“. Tai galima paaiškinti sudėtinga to meto istorija – Lenkija ir Lietuva buvo sujungtos į vieną Abiejų Tautų Respubliką, bet lietuvių bajorai dažnai kaip kultūros ir tikėjimo kalbą rinkosi lenkų. Šostakas minimas ir kitame sąraše bažnyčios išorėje, tačiau čia kilmės šalis nenurodyta.

Šostakas minimas tarp kitų bažnyčioje palaidotų karmelitų

Mykolo Zaleskio kapas Punėje

Mykolas Zaleskis (1852–1925 m.) palaidotas Punėje, Indijoje, visai šalia altoriaus popiežiškojoje kunigų seminarijoje, kurią padėjo įkurti.

Mykolas Zaleskis ėmėsi misijos Pietų Azijoje įsteigti kunigų seminariją, kuri kunigais ruoštų vietos gyventojus - tai turėjo pakeisti įprastą praktiką – Pietų Azijos parapijose tarnaudavo tik europiečiai kunigai, o vietiniai galėdavo užimti nebent žemesnes pareigas. Iš pradžių tokią seminariją įsteigė Kandyje, Šri Lankoje (1893 m.). Tačiau Pietų Azijos šalims atgavus nepriklausomybę, 1955 m. seminarija buvo perkelta į Punę (Indija) (originalioji seminarija Šri Lankoje taip pat vis dar veikia, tačiau šiuo metu ji aptarnauja tik Šri Lanką).

Zaleskio kapas

Mykolas Zaleskis 1925 m. mirė Romoje, tad iš pradžių buvo ten ir palaidotas. Tačiau jis norėjo būti palaidotas Popiežiškojoje kunigų seminarijoje, todėl vėliau buvo perlaidotas Kandyje, Šri Lankoje. 1955 m. kapas buvo dar kartą perkeltas – šįkart į Punę kartu su visa seminarija.

Zaleskio kapas iš arti

2025 m. seminarijoje atidarytas muziejus, kuriame pasakojama seminarijos istorija, pateikiama informacijos apie Zaleskį, yra ir jį vaizduojančių kūrinių (pvz. ant muziejaus durų).

Muziejaus įėjimo durys su pavaizduotu Zaleskiu (dešinėje)

Zaleskis gimė tuo metu, kai Lietuvą valdė Rusijos imperija, o lenkų kalba Lietuvoje buvo laikoma aukštuomenės kalba. Sakoma, kad ir Zaleskio gimtoji kalba buvusi lenkų. Jis gimė vietovėje, kurioje gyveno daugiausia lietuviai (Veliuonoje), bet jo šeima priklausė bajorijai, kuri tuo metu dėl kalbų kaitos buvo sulenkėjusi. Tačiau Zaleskis kalbėjo ir lietuviškai (bei daugeliu kitų kalbų, pvz., tamilų bei sinhalų). Ant jo kapo kaip gimimo vieta nurodyta „Veliuona, Lietuva“ (lot. Wielonae in Lithvania). Lietuvos pavadinimo naudojimas 1955 m., kai antkapis buvo atidengtas, gali būti laikomas svarbiu politiniu pareiškimu, nes tuo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos (Vatikanas to niekada nepripažino).

Muziejaus eksponatas

Punės seminarijos medžiagoje Zaleskio pavardė rašoma įvairiai – Zeleski, Zaleski. Ant kapo jis įvardytas kaip Ladislaus Michael Zaleski. Zaleskis svarbus ir lenkams. Tiesą sakant, toks svarbus, kad lenkų kilmės popiežius Jonas Paulius II lankydamasis Indijoje vyko ir prie Zaleskio kapo.

Muziejaus ekspozicija

Nors koplyčia ir kapas yra pačioje seminarijoje, juos leidžiama aplankyti visiems. Galima patekti ir į muziejų, bet kartais jis būna užrakintas, tad gali reikėti rasti vietinių žmonių, kurie jį atrakintų.

Atminimo lenta Antanui Poškai Kalkutos universitete

Antanui Poškai (1903–1992 m.), vadinamam pirmuoju lietuviu indologu, Kalkutos universiteto bibliotekoje atidengta atminimo lenta.

Atminimo lenta yra bibliotekos antrojo aukšto salėje ant sienos, arti grindų. Ji užrašyta trimis kalbomis: lietuvių, bengalų ir anglų. Dedikacijoje Antanui Poškai rašoma: „Didžiam lietuviui Antanui Paškevičiui-Poškai, 1933–36 m. studijavusiam ir dirbusiam Kalkutos universitete ir 2014 m. pelniusiam šio universiteto garbės daktaro vardą (po mirties).“

Antanui Poškai skirta atminimo lenta

Poškos gyvenimą lydėjo ir nuotykiai, ir tragedijos. Antanas Poška buvo aistringas keliautojas – 1929 m. kartu su kitu garsiu to meto lietuvių keliautoju Matu Šalčiumi motociklais išvyko iš Lietuvos į Aziją. Šalčius ir toliau keliavo per pasaulį, o Poška, įsimylėjęs senąją šios šalies kultūrą, liko Indijoje. Bombėjaus universitete apsigynė bakalauro laipsnį (1933 m.) ir toliau tęsė studijas Kalkutos universitete. Poška dalyvavo įvairiose mokslinėse ekspedicijose (pvz., į Andamanų salas), buvo susitikęs su Mahatma Gandhi ir Rabindranatu Tagore, į lietuvių kalbą vertė indų klasikinę literatūrą, pvz., „Bhagavadgytą“, siekdamas populiarinti indų kultūrą ir skleisti žinias apie ją Lietuvoje bei Europoje.

Atminimo lenta Poškai bibliotekoje (dešinėje šalia durų)

Deja, toli gražu ne viskas klostėsi taip, kaip planuota. Tuo metu Indija buvo Didžiosios Britanijos kolonija, todėl Poška savo baigiamąjį darbą būtų turėjęs gintis Londone. Iš pradžių tokiai kelionei jis neturėjo pinigų, tad po studijų grįžo į Lietuvą (1937 m.). Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. 1941 m. šią okupaciją pakeitė nacistinė Vokietija, o 1944 m. grįžo sovietai. Antrojo pasaulinio karo metais Poška slėpė knygas, kurias okupaciniai režimai norėjo sunaikinti (pvz., žydų knygas, į kurias kėsinosi nacistinė Vokietija). Poška taip pat slėpė žydus, norėdamas juos išgelbėti nuo Holokausto, ir vėliau už tai buvo pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu. Tačiau per antrąją sovietų okupaciją Poška buvo ištremtas į Rusijos šiaurę ir persekiotas. Per visus ano meto įvykius daug jo darbų bei vertimų buvo sunaikinti, o ir likusių darbų sovietų valdžia neleido publikuoti net po to, kai 1958-1959 m. Poškai leista grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. Poškai, kaip ir daugeliui lietuvių, taip pat drausta išvykti iš Sovietų Sąjungos, tokiu būdu jo ryšiai su Indija sunyko. Šių ryšių Poška taip ir neatkūrė, nes mirė 1992 m., praėjus vos porai metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Dėl šių priežasčių Poškos darbai jam esant gyvam neturėjo tokio poveikio ir nebuvo taip pripažinti, kaip būtų galėję ar turėję būti. Bent iš dalies tai buvo kompensuota Poškai suteikus daktaro garbės laipsnį (2014 m.) ir Kalkutos universitete atidengus atminimo lentą (2015 m.).

Kalkutos universiteto centrinė biblioteka atvira ir plačiajai visuomenei, ne vien studentams ar dėstytojams, tad atminimo lentą gali pamatyti visi.

Donato Slapšio kapas Ševgaune, Maharaštroje

Paskutinis iš didžiųjų lietuvių misionierių Indijoje buvo Donatas Slapšys, dirbęs netoli Ševgauno (Maharaštra). Jis gimė 1921 m., o 1937 m. tapo vienuoliu. Antrojo pasaulinio karo metais studijavo Vokietijoje. Tuo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir religingi žmonės čia persekioti, tad Slapšys negalėjo grįžti į tėvynę. 1947 m. jis tapo kunigu užsienyje, su vokiečių jėzuitų misionieriais iškeliavo į Ševgauną ir pasilikęs čia praleido didžiąją gyvenimo dalį. Jis puikiai integravosi į vietos kultūrą, išmoko marathų kalbą ir vietiniams gyventojams padėjo daug daugiau nei eilinis katalikų kunigas. Jis gebėdavo nustatyti, kur galima rasti požeminio vandens, sodino vaismedžius (už parduotus vaisius gautos pajamos vis dar padeda padengti parapijos išlaidas). Dėl tokio būdo jis buvo laikomas šventuoju ir net hinduistai ar musulmonai prašydavo jo palaiminimo.

Ševgauno bažnyčia

Nors Slapšys tarnavo keturiose skirtingose parapijose (ir lankydavo daug kaimų, kuriuose bažnyčių apskritai nebuvo), sakoma, kad labiausiai mylėjo Ševgauno parapiją. Dauguma kitų misionierių prašydavo po mirties pargabenti jų palaikus į tėvynę, bet Donatas Slapšys norėjo būti palaidotas čia, nors 2010 m., kai jis mirė, Lietuva jau 20 metų buvo nepriklausoma. Tad dabar Donato Slapšio kapas yra vienintelis, esantis šalia Ševgauno Šventosios Dvasios bažnyčios, kurią 1963–1966 m. pastatė vokiečių misionieriai. Ant antkapio tik Donato Slapšio vardas ir pavardė užrašyti lotyniškais rašmenimis, o visa kita – vietos devanagari raštu. Tai visiškai suprantama, nes jis buvo taip integravęsis į vietos kultūrą, kad per visus Indijoje praleistus dešimtmečius į Lietuvą buvo grįžęs vos kartą. Jo vardas užrašytas „Donatus“ – nors rašyba kita, tariama taip pat kaip Donatas.

Donato Slapšio kapas Ševgaune

Slapšio antkapis iš arti

Kai Indija tapo nepriklausoma ir jos pasitikėjimas savimi išaugo, nauji užsienio misionieriai nebebuvo taip laukiami. Tačiau tuo metu pirmieji misionieriai jau buvo įkvėpę pakankamai indų tapti kunigais. Tad Ševgauno bažnyčia veikia iki šiol, čia krikščionių tikėjimas sujungiamas su indų tradicijomis (pvz., tikintieji per mišias sėdi ant grindų, o įeidami į bažnyčią nusiauna batus – tai įprasta hinduistų šventyklose bei mečetėse, bet reta krikščionių bažnyčiose kitur pasaulyje). Kaip ir Donato Slapšio laikais, šios parapijos kunigai reguliariai lanko kaimus, neturinčius savo bažnyčios, ir aptarnauja apie 4 000 katalikų. Kitapus gatvės nuo bažnyčios yra ligoninė, kurioje mirė Slapšys ir kurios pacientus jis lankydavo kasdien, kol buvo gyvas.

Bažnyčios viduje

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Indiją dienoraščiai