Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Vokietija

Vokietijoje yra keli iš didžiausių ir svarbiausių Europoje lietuviško paveldo objektų.

Dauguma jų susiję su dipukais – apie 100 tūkst. lietuvių, 1944 m. pasitraukusių iš Lietuvos prieš sovietams antrą kartą okupuojant Lietuvą. Dauguma jų atsidūrė dipukų stovyklose Vakarų Vokietijoje, ir nors didelė dalis paskui emigravo į kitus žemynus, Vokietijoje dipukų visam laikui pasiliko daugiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje.

Tačiau lietuviškų vietų Vokietijoje istorija prasidėjo kur kas anksčiau. Ji apima ir nacių į Vokietijos koncentracijos stovyklas ištremtų lietuvių tragedijas, ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Vokietijos uostų į JAV emigravusių lietuvių paliktus pėdsakus, ir XVIII amžių, kai vienu metu tie patys valdovai valdė ir Lietuvą, ir dalį Vokietijos, todėl įvairius Vokietijos pastatus papuošė daugybė Lietuvos herbų.

Renhofo pilis, Vokietijos lietuvių bendruomenės centras

Lietuvių dipukų stovyklos Vokietijoje

Antrojo pasaulinio karo metais (1941–1944 m.) Vokietija buvo okupavusi Lietuvą ir tūkstančius žmonių išvežė į Vokietiją priverstiniams darbams. Ironiška, kad po poros metų, Lietuvą okupavus dar žiauresnei jėgai, Sovietų Sąjungai, tie patys Vokietijos miestai tapo svarbiausiu lietuvių prieglobsčiu. Maždaug 100 tūkst. žmonių pabėgo į Vakarus žinodami, kad dėl savo tautybės, religinių pažiūrų ir (arba) praeities pateks į sovietų valdžios žudymo sąrašus. Apie 65 tūkst. išvykusiųjų (kitų šaltinių duomenimis, apie 200 tūkst.) atsidūrė Vakarų sąjungininkių įkurtose Vakarų Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Tokių stovyklų buvo 113 ir jose buvo siekiama užtikrinti ne prastesnę nei vietinių vokiečių gyvenimo kokybę.

Buvusi dipukų stovykla Augsburge

Tačiau ką tik tėvynę praradusių žmonių gyvenimas vis tiek buvo sunkus, o ateitis atrodė miglota. Net ir tokiomis sąlygomis lietuviai greitai organizavosi. 1948 m. Vokietijoje veikė 158 lietuviškos mokyklos, tarp jų 26 gimnazijos ir net Baltijos universitetas. Lietuvių dipukų stovyklos buvo tarsi „mažosios Lietuvos“, kuriose lietuviai, nors privalėjo laikytis Vokietiją okupavusių valstybių įstatymų, turėjo daug kultūrinės laisvės.

1948–1952 m. JAV, Kanada, Australija ir kitos šalys sutiko priimti lietuvius pabėgėlius, tad dauguma išvyko ir lietuviškos įstaigos buvo uždarytos. Didelė dalis lietuvių pastatytų paminklų taip pat buvo prarasti (pvz., Vytauto paminklas Memingene); veikiausiai juos nugriovė vokiečiai ar naujieji tų vietų savininkai, tačiau kai kurie paminklai išliko.

Augsburgo dipukų stovykla

Augsburgo dipukų stovykloje išlikę turbūt daugiausia lietuvius primenančių ženklų. Išliko visas miesto rajonas, kuriame buvo įkurta dipukų stovykla, tačiau svarbiausi – du lietuviški paminklai. XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje vien Augsburge gyveno apie 1 900 lietuvių dipukų.

Augsburgo rajonas, kuriame veikė dipukų stovykla

Lietuviško kryžiaus dizainą sugalvojo garsus architektas Jonas Mulokas, kuris itin nusipelnė lietuvių architektūrai vėliau Jungtinėse Valstijose - sukūrė modernųjį lietuvišką architektūros stilių. Tuo metu jis pats gyveno Augsburgo stovykloje ir buvo dar visai jaunas architektas, bet didžiulis medinis kryžius jau tada peržengė lietuviškų tradicijų ribas: kryžiaus stiebą puošia Žemaičių vyskupų Motiejaus Valančiaus ir Merkelio Giedraičio, taip pat Šv. Kazimiero bei Mergelės Marijos skulptūros. Kryžiaus apačioje, iš visų keturių pusių yra užrašas skirtingomis kalbomis: gimtąja lietuvių, vietine vokiečių, taip pat anglų ir prancūzų (Vakarų Vokietiją tuo metu okupavusių valstybių kalbomis).

Lietuviškas kryžius Augsburge

Užrašas toks: „Augsburgo išeiviai lietuviai, maldaudami Dievo palaimos, gerbdami žuvusius ir dėkodami savo geradariams statosi lietuvišką kryžių, idant jis bylotų, kad čia karo audrų atblokšti lietuviai ilgėjosi savo Tėvynės ir troško jai laisvės“ . Tai puikiai atspindi tuomečius dipukų tikslus ir troškimus.

1984 m. ir 2015 m. kryžius buvo renovuotas.

Gyvendami šioje stovykloje lietuviai laikydavo lietuviškas mišias gretimoje Šv. Kanizijaus bažnyčioje. Čia jie pakabino lietuvių kančias įamžinančią atminimo lentą su lotynišku įrašu ir dviem Lietuvos himno eilutėmis: „Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“.

Lietuvių pakabinta atminimo lenta Šv. Kanizijaus bažnyčioje

Be Jono Muloko, Augsburge įsikūrė ir daugiau garsių lietuvių, tarp jų ir rašytojas Antanas Škėma. Pulkininkas Viktoras Reimontas Augsburge ir mirė; jis palaidotas po įdomaus stiliaus antkapiniu paminklu Hermannstrasse kapinėse.

Viktoro Reimonto antkapinis paminklas

Flosenbiurgo koncentracijos stovykla

Flosenbiurgo (Flossenbürg) koncentracijos stovykloje stovi paminklas lietuviams, kuris yra vienas pirmųjų apskritai Vokietijoje paminklų, skirtų nacių aukoms atminti. 1947 m., kai jis buvo pastatytas, vokiečiai į nacius vis dar žiūrėjo gana palankiai ir dažnai protestavo prieš bet kokius bandymus juos teisti, vadino tai „nugalėtojų teisingumu“.

Flosenbiurgo koncentracijos (vėliau dipukų) stovykla. Didžioji dalis senųjų pastatų buvo nugriauti

Paminklą buvo įmanoma pastatyti dėl išskirtinės Flosenbiurgo stovyklos situacijos. Iš pradžių 1938 m. čia buvo įkurtas kalėjimas belaisviams, dirbusiems gretimose kasyklose, bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui stovykla virto kalėjimu politiniams kaliniams iš okupuotų šalių, tarp jų ir Lietuvos. Vėliau, nacistinei Vokietijai pralaimėjus, 1945 m. stovykloje buvo apgyvendinti nacių karo nusikaltėliai, o 1946 m. ji tapo dipukų stovykla. Sunku patikėti, bet nuo sovietų okupacijos bėgę lietuvių (ir kitų tautų) dipukai buvo apgyvendinti toje pačioje stovykloje, kurioje neseniai buvo žudomi jų tautiečiai. Krematoriumas ir sargybos bokštas tebestovi, išlikusios ir vietos, kuriose buvo vykdomos žudynės.

Lietuvių paminklas Flosenbiurgo stovykloje Už jo kairėje pusėje matyti krematoriumas, o centre – sargybos bokštas

Tačiau dėl tokios unikalios situacijos dipukai galėjo statyti paminklus - nes stovykla, galima sakyti, buvo tapusi jų teritorija. Aplink žudynių vietą yra daugybė butaforinių kapų, skirtų skirtingoms šalims, iš kurių kilusius belaisvius čia žudė naciai. Vienas tokių kapų skirtas Lietuvai. Lietuviai čia turi ir unikalų savo paminklą. Adolfo Tyliaus sukurtas paminklas su Vyčiu, trimis kryžiais (veikiausiai simbolizuojančiais Vilniuje esantį paminklą) ir frazėmis keturiomis kalbomis (gimtąja lietuvių, vietine vokiečių ir Vokietiją pasidalinusių anglų bei prancūzų): „Lietuva. Tėvynės garbę gindami įrašėm savo mirtimi žmonijai laisvės testamentą. 2480 lietuviai kankiniai.“.

Lietuvių monumentas Flosenbiurge

Nors netoliese veikiančiame muziejuje tikslus Flosenbiurge nužudytų lietuvių belaisvių skaičius nepateikiamas ir skirtingi šaltiniai nurodo labai skirtingus galimus čia kalėjusių lietuvių skaičiaus variantus (250, 900, 3 000), ant paminklo užrašytą skaičių turbūt reikėtų vertinti ne kaip šioje stovykloje nužudytų lietuvių, o kaip lietuvių, kuriuos naciai nužudė platesnėje teritorijoje, skaičių, nes netrukus po karo čia apsigyvenę lietuvių dipukai negalėjo žinoti, kurie lietuviai buvo nužudyti šioje stovykloje, o kurie – kur nors kitur. Įvairiais skaičiavimais, šioje stovykloje iš viso žuvo nuo 30 tūkst. iki 73 296 žmonių; jie priklausė 18 etninių grupių.

Nacionalinių monumentų slėnis iš viršaus

Beje, Flosenbiurgo muziejus atidarytas tik 2007 m.; iki tol pastatai buvo naudojami kitais tikslais, o kai kurie senųjų pastatų – nugriauti. Tuo metu paminklų laukas žemėlapyje buvo pažymėtas kaip kapinės, o ne kaip koncentracijos stovykla.

Lietuvių paminklai Detmolde ir Vėnene

Nors lietuviškų paminklų išliko keliose dipukų stovyklose, kai kuriose jų lietuvių istoriją įamžinančių paminklų buvo pastatyta ir vėliau.

Viena iš tokių stovyklų yra Vėnene (Wehnen). Čia 2015 m. dipukų vaikai pastatė metalinį lietuvišką kryžių. Šioje stovykloje gyveno apie 1 000 lietuvių, nors vėliau senieji pastatai buvo griauti ir per teritoriją nutiestas kelias. Šalia Dausakalio sukurto paminklo ant lentelės yra užrašas: „Iš Tėvynės Lietuvos 1944 mes bėgome nuo Sovietų. DP lageryje Wehnen nuo 1946 iki 1959 m. mes radome prieglobstį ir naują Tėvynę. Mes rėmėmės krikščionišku tikėjimu, lietuvių kalba ir tautiškomis tradicijomis. Į visus pasaulio žemynus iš čia kelias vedė toliau naujos Tėvynės link. Tik nedaugelis liko čia Vokietijoje“. Šis užrašas puikiai nusako dipukų istoriją.

Lietuviškas kryžius Vėnene

Paminklo Vėnene dedikacija

Detmolde esantį pastatą, kuriame buvo apsistoję dipukai, o dabar įsikūręs studentų bendrabutis, puošia lietuvių filosofo Vydūno statula ir jam skirta atminimo lenta. Atminimo lentoje rašoma: „Lai bus atmintas Vydūnas ir jo krašto žmonės, po II pasaulinio karo radę prieglobstį šiuose namuose“. Joje pateikiama ir citata, atspindinti Vydūno filosofiją, lietuvių patriotizmą sujungusią su hinduistų mistika: „Niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino.“

Bendrabutis Detmolde, kuriame anksčiau gyveno lietuviai dipukai

Vydūnas buvo kilęs iš Mažosios Lietuvos – Lietuvos dalies, kurią prieš Pirmąjį pasaulinį karą valdė Vokietija. Kitaip nei kiti lietuviai, Mažosios Lietuvos lietuviai buvo liuteronai ir jų istorija buvo kitokia nei lietuvių dipukų: ir nacistinė Vokietija, ir Sovietų Sąjunga juos laikė „daugiausia vokiečiais“, tad Vokietija bandė juos evakuoti, bet Sovietų Sąjunga juos persekiojo ir daug jų nužudė.

Vydūno biustas Detmolde

Vokietijoje daugelis Mažosios Lietuvos lietuvių gana greitai asimiliavosi tarp vokiečių ir neįsitraukė į lietuviškų institucijų veiklą, pamiršo gimtąja kalbą (ar neperdavė jos vaikams). Vydūnas, kurio filosofija sujungė lietuvių patriotizmą su Rytų religingumu, buvo išimtis ir liko su lietuviais iki pat mirties. Bendras Vokietijoje atsidūrusių lietuvių liuteronų skaičius gerokai viršijo dipukų skaičių (lietuvių liuteronų galėjo būti apie 200 tūkst. ar daugiau), todėl nenuostabu, kad net ir nesant dideliam aktyvumui, iš pradžių lietuviai liuteronai įvairiose lietuviškose Vokietijos organizacijose sudarė nemažą dalį narių (pvz., 50 proc.) – kitaip nei kitose šalyse, kur jie visad buvo mažuma lietuvių bendruomenėse.

Vydūno atminimo lenta Detmolde

Vasario 16-osios privati lietuvių gimnazija (pilis)

Renhofo pilis, esanti nedideliame Hiutenfeldo (Hüttenfeld) miestelyje, yra didingiausia lietuviška vieta Vokietijoje, visoje Vakarų Europoje turinti mažai lygių. Šią pilį, 1853 m. pastatytą garsiosios bankininkų Rothschildų šeimos, 1953 m. įsigijo Vokietijos lietuvių bendruomenės krašto valdyba už viso pasaulio lietuvių paaukotas lėšas. Lietuviai pilį pervadino Romuva; nors šis žodis reiškia lietuvių pagonių šventyklą, kaip naujas pilies pavadinimas jis buvo pasirinktas ne dėl reikšmės, o dėl panašumo į oficialųjį pilies pavadinimą – Rennhof.

Renhofo pilis iš viršaus

Tuo metu dipukų stovyklos buvo beveik tuščios, nes dauguma lietuvių išvyko į JAV, Kanadą, Australiją ar Pietų Ameriką. Tačiau Vokietijoje liko apie 7 000 lietuvių (neskaitant Mažosios Lietuvos gyventojų, kurie asimiliavosi). Bet jie buvo išsisklaidę po skirtingus Vakarų Vokietijos miestus. Lietuvių buvo per mažai, kad būtų galima išlaikyti dipukų sukurtą lietuviškų mokyklų ar kitų įstaigų tinklą (vienu metu penktame dešimtmetyje šį tinklą sudarė 26 gimnazijos, 14 progimnazijų, penkios profesinės mokyklos ir 112 pradinių mokyklų). Todėl buvo nuspręsta įsigyti vieną didelį pastatą, turėjusį tapti pagrindine Vokietijos lietuvių būstine. O svarbiausia tai, kad 1954 m. į čia iš Dypholco (Diepholz) dipukų stovyklos (kur buvo įkurta 1950 m.) buvo perkelta vienintelė Vakarų pasaulyje lietuviška internatinė mokykla. Sakoma, kad vieta buvo parinkta kuo toliau nuo Rytų Vokietijos, nes tuo metu manyta, kad sovietai gali bandyti išplėsti Rytų Vokietiją užpuldami Vakarų Vokietiją.

Ši mokykla – tai Vasario 16-osios gimnazija. Bėgant laikui pilis gimnazijai tapo per ankšta, todėl 1963–1965 m. buvo pastatytas atskiras mokyklos pastatas, 1972 m. – mergaičių bendrabutis, 1985–1987 m. – berniukų bendrabutis, o 2012 m., laikantis griežtėjančių Vokietijos reikalavimų, iškilo mokyklos pastato priestatas. Gimnazijos plėtrą finansavo lietuviai iš viso pasaulio, nes šią mokyklą laikė svarbiausiu lietuvių centru Europoje, ypač tuo metu, kai 1940–1990 m. Lietuva buvo okupuota. Prisidėjo ir Lietuvos bei Vokietijos vyriausybės. Pastaba: nors nuo 1951 m. oficialus mokyklos pavadinimas lietuvių kalba yra Vasario 16-osios gimnazija, vokiškai ji paprastai vadinama tiesiog Privačia lietuvių gimnazija (Privates Litauisches Gymnasium).

1963–1965 m. iškilęs gimnazijos pastatas

Iš pradžių Vasario 16-osios gimnazijoje mokėsi lietuvių vaikai iš visos Vokietijos, nes miestuose, kuriuose jie gyveno, lietuviškų mokyklų nebebuvo. Vaikai gyvendavo bendrabučio sąlygomis ir namo grįždavo tik kartais. Ilgainiui šią mokyklą atrado ir Amerikos, Australijos bei kitų šalių lietuvių dipukų vaikai, nes čia lietuvių kalbos jie galėjo išmoki geriau nei bet kur kitur – tiek dėl čia naudotų mokymo metodų, tiek dėl to, kad čia mokėsi ir gyveno kartu su kitais lietuvių vaikais iš įvairių pasaulio kampelių – lietuvių kalba buvo vienintelė bendra kalba, kuria jie galėjo tarpusavyje susikalbėti (skirtingai nei gimtojoje šalyje, kur su bendraamžiais lietuviais vaikai dažnai kalbėdavosi jiems jau „patogesnėmis“ vietos kalbomis). Be to, JAV lietuvių įkurtas Lietuvių fondas finansuodavo Pietų Amerikos lietuvių studijas šioje mokykloje. Dažniausiai jaunuoliai iš Pietų Amerikos atvykdavo vieneriems metams po to, kai baigdavo mokslus savo šalyje; daugelis šių Vasario 16-osios gimnazijos absolventų dabar savo bendruomenėse lietuviškai kalba geriausiai ir yra įvairių Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos lietuvių klubų sielos. Ši programa buvo nutraukta 2009 m.

Lietuviškos skulptūros gimnazijos teritorijoje

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mokykla neteko Vokietijos paramos, kurią gaudavo kaip pabėgėlių mokykla. Kad mokykla ir toliau gautų valstybės paramą, 1999 m. ji pasirūpino gauti valstybinę akreditaciją, tačiau tai reiškė, kad į mokyklą pradėta priimti vokiečių mokinius ir taikyti vokišką mokymo programą; 2012 m. jau beveik visos pamokos vyko vokiškai. Tačiau lietuvių mokiniai (dabar didžiąją jų dalį sudaro po 1990 m. į Vokietiją atsikėlusių imigrantų vaikai) vis dar mokosi lietuvių kalbos ir istorijos lietuviškai, o vokiečių mokiniams (dabar jie sudaro daugumą), be įprastinės vokiškų mokyklų programos, yra papildomos pamokos apie Lietuvą (vokiečių k.). Mokykla yra krikščioniška - tikybos pamokos yra ir katalikiškos, ir liuteroniškos.

Gimnazijos pamokų tvarkaraštį puošia lietuviški simboliai

Bėgant laikui gimnazijos mokinių skaičius kito. 1954 m. čia mokėsi 180 mokinių (100 protestantų ir 80 katalikų). Tačiau tuo laikotarpiu daug lietuvių dipukų vis dar išvykdavo iš Vokietijos. Galiausiai emigravo 51 mokinys. 1957 m. liko tik 123 mokiniai (65 katalikai ir 58 protestantai); tarp jų buvo 15 mokinių iš kitų Europos šalių. 1968 m. gimnazijoje mokėsi 103 mokiniai, o 1972 m. – 77. Šiuo metu mokykloje mokosi apie 180 mokinių (bet du trečdaliai jų nėra lietuvių kilmės).

Dabar gimnazija daugumą veiklų vykdo ne pilyje, tačiau pilyje įsikūrusios kitos lietuvių įstaigos:
* Lietuvių kultūros institutas, įkurtas 1981 m. ir turintis lietuviškų knygų biblioteką, lietuviškos medžiagos archyvą ir tradicinių lietuvių meno dirbinių kolekciją. Didžioji dalis meno kūrinių, kuriuos bėgdami iš Lietuvos išsivežė dipukai arba kurie buvo sukurti lietuvių dipukų stovyklose, galiausiai atsidūrė Renhofo pilyje.
* Oficiali Vokietijos lietuvių bendruomenės būstinė.
* Lietuvių šventųjų koplyčia, atidaryta 1989 m., renovuojant pilį po 1984 m. gaisro. 1993 m. buvo sumontuotas Antano Grabausko kurtas vitražinis langas. Jame vaizduojamas Šv. Kazimieras, palaimintasis Jurgis Matulaitis, bažnyčios, kuriose jie palaidoti, tradicinis lietuviškas kryžius, Lietuvos herbas ir kiti simboliai. Šalia koplyčios atidengta atminimo lenta kun. Alfonsui Bernatoniui (1914–1988 m.). Tai jis surado Renhofo pilį, ieškodamos mokyklai naujos vietos.

Lietuvių koplyčia Renhofo pilyje

Vitražinis langas iš arti

Pilies komplekse taip pat yra parkas su daugybe suolelių-skulptūrų, įkvėptų lietuvių ir vokiečių liaudies pasakų. Kitos skulptūros puoštos garsiausių Lietuvos vietų ar legendų motyvais, pvz., Vilniaus Gedimino pilies ar geležinio vilko.

Liaudies pasakų motyvais puoštas suolelis ir Gedimino pilies kopija

Priešais gimnaziją stovi tradicinis lietuviškas kryžius-saulė. Iš pradžių kryžius buvo pastatytas Zeligenštato (Seligenstadt) lietuvių stovykloje, bet ją uždarius perkeltas į Renhofo pilį. 1988–1989 m. gimnazistai Robertas Ibarra (iš Urugvajaus) ir Mykolas Vaigelis (iš Vakarų Vokietijos) vietoje prastos būklės originalo pastatė dabartinį kryžių. Ant kryžiaus vėl pritvirtinta originali lentelė su užrašais vokiečių, lotynų ir lietuvių kalbomis, kurioje prašoma Dievo palaimos sunkioje tremties kelionėje (įrašas lentelėje: „Viešpatie, maldaujame tavo globos ir pagalbos sunkioje tremties kelionėje! Čia gyveno lietuviai tremtiniai, kurie mylėjo Dievą ir Tėvynę“).

Lietuviškas kryžius prie gimnazijos

Lietuvių, latvių ir estų rūmai „Haus Annaberg“

Bonoje, buvusioje Vakarų Vokietijos sostinėje, lietuviai, latviai ir estai kartu įsigijo rūmus. Nors Lietuvos, Latvijos ir Estijos dipukų istorijos labai panašios, tai yra vienintelis pastatas pasaulyje, kurį visos trys tautos valdo kartu.

Tokios institucijos idėja kilo Jazepui Urdzei. Jis buvo liuetonų kunigas, latvių tautybės, bet iki Antrojo pasaulinio karo gyvenęs Lietuvoje - todėl buvo susipažinęs su abiem kalbomis ir kultūromis. Jis keliavo po Baltijos šalių dipukų stovyklas, skatindamas lietuvius, latvius ir estus Antrojo pasaulinio karo tragedijoje ieškoti Dievo. Urdzė teigė, kad Dievas jam atsiuntęs viziją, kurioje prašė sukurti namus, kuriuose visi šie žmonės galėtų gyventi kartu.

„Haus Annaberg“

Iš pradžių kunigo vadovaujama bendruomenė gyveno apleistame oro uoste, kurį jiems perleido sąjungininkų okupacinė valdžia, tačiau, kai pabėgėliai savomis rankomis ir kitų liuteronų aukotomis lėšomis oro uostą atnaujino, nepriklausoma Vakarų Vokietija jį perėmė. 1952 m. bendruomenė įsigijo 1898 m. pastatytus „Haus Annaberg“ rūmus, kuriuos vėliau išplėtė pristatę bendrabutį, kuriame galėjo gyventi Bonoje studijuojantys studentai iš Baltijos šalių.

„Haus Annaberg“ parkas

Iki pat šių dienų „Haus Annaberg“ vyksta lietuvių, latvių ir estų renginiai, nors latvių ir estų - daugiau. Bendruomenei priklauso apie pusšimtį narių; dauguma jų gimę Vokietijoje. Prisijungė ir Baltijos šalių etninių vokiečių, kuriems po Antrojo pasaulinio karo sovietai leido emigruoti. Autentiškuose kambariuose galima apsistoti, nes čia veikia ir viešbutis.

Kai 1990 m. nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą 1991 m. sausį užpuolė Sovietų Sąjunga, Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas čia praleido naktį, turėdamas užduotį sukurti Lietuvos vyriausybę tremtyje, jei Lietuvą vėl okupuotų Sovietų Sąjunga.

„Haus Annaberg“ interjeras

Lietuvos aikštė ir koplyčia Bad Verishofene

Nedideliame Bad Verishofeno (Bad Wörishofen) miestelyje Bavarijoje yra Lietuvių aikštė [Litauenplatz], o šioje aikštėje esančioje Šv. Ulricho bažnyčioje – Šv. Kazimiero koplyčia. Prie įėjimo į koplyčią užrašas vokiečių kalba skelbia: „Šv. Kazimiero, lietuvių tautos globėjo, koplyčia“, o už koplyčios altoriaus yra Kryžių kalną vaizduojanti freska.

Šv. Kazimiero koplyčia

Šv. Kazimiero koplyčioje

Šios vietos atsirado lietuvio dipuko kun. Antano Bungos, aptarnavusio šią kitais atžvilgiais įprastą vokiečių parapiją, dėka. Bunga čia dirbo iki 1985 m., bet po to lietuviška istorija nenutrūko, nes iki 1999 m. čia dirbo kitas lietuvis – Antanas Deksnys. Vykstant Antrajam pasauliniam karui, apie 25 proc. visų lietuvių kunigų išvyko iš tėvynės, žinodami, kad yra vieni pagrindinių ateistinio sovietų okupacinio režimo taikinių. Tokių kunigų buvo daugiau, nei visame pasaulyje susikūrusioms lietuviškoms parapijoms reikėjo, todėl kai kurie jų buvo siunčiami į nelietuviškas parapijas. Reikia paminėti, kad Bad Verishofene apsigyvenę kunigai tarnavo ne tik savo parapijai, bet ir visos Vokietijos lietuviams (o Antanas Deksnys 1969 m. buvo paskirtas vyskupu visiems Vakarų Europos lietuviams). Be to, itin patriotiškai nusiteikę kunigai stengėsi vietos gyventojams priminti apie Lietuvą ir jos likimą, kaip matyti iš lietuviškų vietų Bad Verishofene.

Lietuvos aikštė (Litauenplatz) Bad Verishofene

Pašto stulpai su Vyčiais Saksonijoje

Iki šių dienų daugelį Saksonijos miestų puošia įmantrūs kelią žymėję stulpai iš XVIII a., kai Lietuvą, Lenkiją ir Saksoniją 65 metus valdė tie patys monarchai (Augustas II Stiprusis ir Augustas III), Daugelį tokių stulpų puošia Lietuvos-Lenkijos ir Saksonijos herbai. Lietuvos-Lenkijos herbe yra du lietuviški Vyčiai. Tokie kelio žymėjimo stulpai pradėti statyti 1721 m., ant jų parašytas atstumas iki kaimyninių miestų ar miestelių. Manoma, kad išliko apie 200 iš maždaug 300 tokių stulpų; daugelis jų pastaraisiais dešimtmečiais buvo restauruoti kaip miestų pasididžiavimas.

Vytis ant kelią žyminčio stulpo miesto centre

Tačiau ne kiekvieną to meto pašto stulpą puošia Lietuvos herbas. Būta kelių tipų žymėjimo stulpų: įmantriausi (su herbu) buvo statomi prie miesto vartų (ant jų buvo nurodomi atstumai iki miestų, esančių ta kryptimi), o vėliau – centrinėse aikštėse (ant šių buvo nurodomi atstumai iki miestų ir miestelių, esančių visomis kryptimis). Be minėtų stulpų, panašiu atstumu vienas nuo kito (maždaug kas 566 metrus) buvo statomi pakelės stulpai – jų herbai nepuošė.

Žymėjimo stulpas miesto centre

Kelio žymuo be herbų

Tų laikų Lietuvos herbas Saksonijoje vaizduojamas ne tik ant minėtų kelio stulpų, bet ir daugelyje kitų vietų. Pavyzdžiui, Pepelmanbriukės (Pöppelmannbrücke) tiltą Grimoje puošia didelis Lietuvos herbas (tilto statybą užsakė Augustas II). Daug Vyčio ženklų yra ir ant žymiausių to meto Saksonijos sostinės Dresdeno pastatų, pvz., Cvingerio (Zwinger) rūmų, Dresdeno katedros, Augustui II skirto paminklo „Auksinis raitelis“ ir Saksonijos istoriją vaizduojančios mozaikos „Kunigaikščių procesija“ (Fürstenzug).

Vytis ir Lenkijos herbas ant tilto Grimoje

Mozaika „Kunigaikščių procesija“, kurioje vaizduojamas Vytis

Laikotarpio prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių paveldas

Antrojo pasaulinio karo metai nebuvo pirmas laikotarpis, kai Vokietija tapo laikinąja stotele iš tėvynės išvykusiems lietuviams. Taip buvo ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai apie 300 tūkst. lietuvių emigravo į Jungtines Valstijas. Tiesioginių jūrų kelių iš Lietuvos į JAV nebuvo, todėl dauguma lietuvių sausuma keliaudavo į Vokietiją ir iš jos uostų, pvz., Hamburgo ar Brėmerhafeno (Bremerhaven), išvykdavo laivais. Iš šio laikotarpio tiesioginio lietuvių paveldo objektų nėra išlikę, bet šiuose uostamiesčiuose esančiuose emigracijos muziejuose pasakojamos istorijos, būdingos lietuvių emigrantams (ir kitiems migrantams iš Rytų Europos, čia įsėdusiems į laivus ir išvykusiems ieškoti naujo gyvenimo).

Emigracijos muziejus Brėmerhafene

„Lietuviški“ paminklai Berlyne

Teoriškai Berlyne yra kelios su Lietuva susijusios vietos.

Treptauerio (Treptower) parke (buv. Rytų Berlyne) esantį sovietų memorialą sudaro šešiolika betoninių plokščių, kurios simbolizuoja šešiolika Sovietų Sąjungos socialistinių respublikų, egzistavusių tuo metu, kai memorialas buvo pastatytas (1949 m.). Viena jų buvo tada neseniai okupuota Lietuva. Bet visas plokštes puošia bendro pobūdžio sovietinė propaganda ir Stalino citatos (rusų kalba ir vokiečių kalba), visiškai nesusijusios su įamžintomis sovietinėmis socialistinėmis respublikomis. Stalinizmo laikotarpiu, kai buvo pastatytas memorialas, tai buvo įprasta: sovietinės socialistinės respublikos buvo rusifikuojamos ir jose buvo vykdomas genocidas. Tad plokščių skaičius tiesiog nusako Sovietų Sąjungos užkariavimų mastą, o ne pristato ją sudariusias tautas ar jų kultūras. Nors Rytų Europoje daug tokių paminklų buvo sunaikinti, šis paminklas vis dar prižiūrimas ir suvienijus Vokietiją net buvo atnaujintas – praėjus daug laiko po to, kai komunistinė Rytų Vokietija nustojo egzistuoti.

"Betono blokas, vaizduojantis vieną iš Sovietų Sąjungos „socialistinių respublikų“

Dar unikalesne istorija gali pasigirti Braco Dimitrijevićiaus kurtas 10 m aukščio Kovo 11-osios obeliskas Šarlotenburgo (Charlottenburg) parke. Ant paminklo užrašyta: „Kovo 11: tai gali būti istorijoje svarbi diena“. Paminklas iškilo 1979 metais. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, taip tarsi išpildydama ant paminklo užrašytą pranašystę. Dėl to paminklas išpopuliarėjo tarp Berlyno lietuvių ir čia rengiami įvairūs renginiai, o apie tariamą „pranašystės išsipildymą“ yra užsiminęs net Lietuvos užsienio reikalų ministras. Dimitrijevićius yra sukūręs daug panašių paminklų „nežinomoms vietoms ir datoms, kurios gali tapti garsiomis“. Sakoma, kad kovo 11-osios datą šiam konkrečiam paminklui jis pasirinko todėl, kad praeivio paklausęs, kada jo gimimo diena, sulaukė atsakymo – kovo 11-ąją.

Kovo 11-osios obeliskas

Įrašas ant Kovo 11-osios obelisko

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Vokietiją dienoraščiai