Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Australija ir Okeanija

Po Antrojo pasaulinio karo (1947-1953) į Australiją, toliausiai nuo Lietuvos esantį žemyną, atvyko maždaug 10 tūkst. lietuvių.

Tai buvo intelektualų bendruomenė: menininkai, buvę mokytojai, universitetų profesoriai, teisininkai. Sovietinis režimas būtent intelektualus persekiojo labiausiai, todėl daugelis jų pasirinko emigraciją, o ne tikėtiną mirtį Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje.

Laikydami save visų pirma tremtiniais, o ne emigrantais, Australijoje jie kūrė mažus Lietuvos gabalėlius – lietuvių namus (klubus), koplyčias ar kapinių zonas. Jie (ir net daugelis jų vaikų bei vaikaičių) stengėsi priminti australams apie sunkią Lietuvos padėtį statydami lietuviškus paminklus. Kai kurie jų naujojoje tėvynėje išgarsėjo – jiems dedikuotos skulptūros, jų vardais pavadintos gatvės.

Šioje svetainėje pateiktuose straipsniuose pristatomi įspūdingi visoje Australijoje esantys Lietuvos paveldo objektai – pastatai ir paminklai.

Lietuvių kapinių zona Sidnėjuje

Lietuvių paveldo vietos Australijoje

Daugiausia lietuviškojo paveldo objektų galima rasti didžiuosiuose miestuose: Adelaidėje, Melburne, Kanberoje, Sidnėjuje, Brisbane, Džilonge.

Šv. Kazimiero lietuvių koplyčia (bažnyčia) Adelaidėje

Visuose pagrindiniuose Australijos miestuose buvo įkurti Lietuvių namai (klubai) - lietuviai arba patys pasistatė tuos pastatus, arba įsigijo. Dauguma jų veikia iki šiol (vyksta lietuviškos veiklos, siūloma pasivaišinti lietuviškais patiekalais), tačiau jų istorija nebuvo lengva. Lietuviai troško ir Australijoje išsaugoti savo kultūrą ir kalbą, laukdami Lietuvos nepriklausomybės - bet Australijos valdžia XX a. 6–7 deš. vis dar laikėsi vadinamosios baltosios Australijos politikos ir tikėjosi, kad lietuviai kuo greičiau asimiliuosis su britiškąja Australijos visuomene. Lietuviams paprastai nebuvo leidžiama steigti savų bažnyčių, kaip jie sėkmingai darė Amerikoje, todėl pagrindiniais lietuvių veiklos centrais ir tapo Lietuvių namai.

Lietuvių namai Melburne

Lietuvių namai veikia Melburne, Adelaidėje, Brisbane ir Džilonge. Kanberoje, Sidnėjuje ir Perte tokie namai užvėrė duris dėl Australijos valdžios teisinių reikalavimų daryti brangias renovacijas arba dėl lietuvių asimiliacijos.

Adelaidės lietuvių namų pagrindinė salė

Be Lietuvių namų, daugelis Australijos didmiesčių turi ir unikalių lietuviškų vietų. Pavyzdžiui, Sidnėjuje yra didelė lietuvių kapinių zona ir lietuvių senjorų gyvenvietė; Kanberoje – keli lietuviški paminklai; Džilonge – istorinis lietuvių kvartalas su Kauno vardo gatve; Adelaidė laikoma vieninteliu miestu, kuriame yra lietuvių bažnyčia, o Melburno lietuviai įkūrė lietuvių koplyčią bei unikalų lietuvių slidinėjimo klubą Maunt Bulerio (Mount Buller) kurorte.

Slidinėjimo klubas „Neringa“ Maunt Buleryje

Didžiausomis Australijoje laikomos Melburno ir Sidnėjaus lietuvių bendruomenės: maždaug po 2 000–3 000 lietuvių kiekviename šių miestų. Adelaidėje gyvena apie 1 500 lietuvių, tačiau lietuviško paveldo gausa šis miestas pranoksta kitus: čia yra keletas lietuviškų paminklų ir atminimo lentų, Lietuvių namai, lietuvių bažnyčia (oficialiai – koplyčia) ir visos Australijos lietuvių archyvas. Brisbano, Perto, Kanberos ir Džilongo bendruomenes sudaro po 200–500 lietuvių, tačiau mažiausioje jų – Džilongo – lietuviai nuo seno telkėsi viename rajone, todėl buvo lengviau tęsti lietuviškas veiklas.

Paminklas Lietuvos žemei Adelaidėje

Už didžiųjų miestų ribų, kur gilias šaknis turinčios didelės lietuvių bendruomenės niekada neegzistavo, lietuviškojo paveldo vietas galima suskirstyti į dvi plačias kategorijas.
* Vietos, susijusios su ten gyvenusiais ar dirbusiais žymiais lietuviais: jų meno kūriniai, jiems skirti paminklai ir atminimo lentos, jų vardu pavadintos gatvės ar kitos vietos.
* Vietos, susijusios su pirmaisiais pokariu į Australiją atvykusių lietuvių metais šiame žemyne (maždaug XX a. 6 deš.), pavyzdžiui, imigrantų ar darbo stovyklos, susiję muziejai ir paminklai.

Patupio gatvė Jukloje (Eucla), Vakarų Australijoje

Apie kai kurias šių vietų pasakojama tolesniame skyrelyje „Australijos lietuvių istorija“.

Australijos lietuvių, latvių ir estų bendruomenių istorijos labai panašios, tad šios tautos visuomet glaudžiai bendradarbiavo, o kai kurias vietas net sukūrė kartu.

Bendra atminimo lenta sovietinės valdžios ištremtiems lietuviams, latviams ir estams Adelaidės migracijos muziejuje

Australijos lietuvių istorija

Dauguma lietuvių į Australiją atvyko per kelerius metus nuo 1947 iki 1951 m. ir jų patirtis buvo labai panaši į aprašytąją šiame straipsnyje. Dauguma iš Lietuvos išvyko 1944 m., bėgdami nuo artėjančios sovietų armijos, sovietinio genocido. Traukdamiesi nuo artėjančio fronto per Lenkiją, Vokietiją, kuri balansavo ant pralaimėjimo slenksčio, išvykusieji norėjo pasiekti Vakarų valstybių okupuotas Vokietijos teritorijas. Tie, kuriems pavyko tai padaryti, dažnai atsidurdavo pabėgėlių - vadinamųjų dipukų (angl. displaced persons, DP) - stovyklose. Čia jie kūrė lietuvių organizacijas, mokyklas, organizavo įvairias veiklas (chorus, šokių kolektyvus) ir statė paminklus, tikėdamiesi grįžti į Lietuvą, kai tik ji išsilaisvins iš Sovietų Sąjungos gniaužtų. Analogiškai prasidėjo ir Australijos latvių, Australijos estų, bei kitų vidurio ir rytų Europos kilmės australų bendruomenių istorijos.

Deja, Sovietų Sąjunga vis labiau įtvirtino savo okupaciją Lietuvoje ir dipukų viltys grįžti pamažu blėso. Daug tolimų šalių sutiko juos priimti visam laikui ir tapti jų naujaisiais namais. Daugeliui dipukų svajonių šalis buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, bet į JAV emigruoti galėjo daugiausia tik tie, kurie turėjo ten jau įsikūrusių giminaičių, nes atvykstančiųjų buvo reikalaujama pateikti kvietimus iš JAV piliečių. Tiesa, kadangi dar su prieškario banga į JAV buvo emigravę šimtai tūkstančių lietuvių, giminių Amerikoje turėjo daug kas - tačiau likusiems reikėjo ieškotis kitų vietų. Australija dipukams siūlė įsikurti visam laikui mainais už dvejų metų darbą vyriausybės paskirtose vietovėse – tai buvo dalis imigracijos programos „Nuostabieji baltai“ (angl. Beautiful Balts).

Paskutinis kelerius metus (nuo 1944 iki 1947-1953 m.) užtrukdavusios odisėjos iš Lietuvos į naująją tėvynę etapas dipukams paprastai prasidėdavo mėnesio trukmės kelione laivu iš Europos į Pertą, o tada dažnam tekdavo dar savaitę keliauti iki Rytų Australijos (kai kurie lietuviai atplaukdavo ir tiesiai į Melburną). Amų imigrantų vardai šiandien įrašyti ant atminimo sienų šalia uostų, pavyzdžiui, Frimantle ar Sidnėjuje. 1947 m. į Australiją atvyko 440 lietuvių dipukų, 1948 m. – 1 800, 1949 m. – 5 972, 1950 m. – 1 519. 1951 m. atvykėlių skaičius sumažėjo iki 146, 1952 m. atvyko 24, o 1953 m. – vos penki. 1941–1951 m. laikotarpiu iš Baltijos šalių į Australiją atvyko 36 806 žmonės: jie sudarė 7,9 % visų į Australiją tuo laikotarpiu atvykusių imigrantų.

Nacionalinis migracijos monumentas Sidnėjuje, ant kurio įrašyta ir lietuvių vardų

Atvykusieji į Australiją turėdavo kelias savaites praleisti imigrantų stovyklose. Geriausiai išlikusi tokia stovykla yra Bonegiloje / Baundžiloje (Bonegilla), Viktorijos valstijoje. Ten jie gyveno kariuomenės stovyklos sąlygomis, suskirstyti pagal lytį, ir turėjo mokytis visko, kas galėtų padėti integruotis: anglų kalbos, australiškų vertybių, įgūdžių, reikalingų žemos kvalifikacijos darbams, nes, nors dauguma imigrantų buvo intelektualai, jų užsieniniai diplomai paprastai nebuvo Australijoje pripažįstami, o menkos anglų kalbos žinios šiaip ar taip daugumai nebūtų neleidusios gauti aukštos kvalifikacijos darbo.

Monumentas Bonegiloje / Baundžiloje ir imigrantų barakai už jo

Vėliau atvykėliai būdavo siunčiami dvejus metus privalomai dirbti paskirtose vietose, dažnai į tolimas darbo stovyklas, pavyzdžiui, cukranendrių plantacijas Kvynslande (Queensland), miškus Pietų Australijoje ar statyti užtvankų pagal „Snowy Hydro“ projektą. Iš tų laikų išliko nedaug, tačiau keletą pėdsakų galima rasti, pavyzdžiui, miškininkų stovyklą „Balt Camp“ Viktorijos miškuose arba Lietuvos vėliavą Kumoje (Cooma), Naujajame Pietų Velse, kur buvo vykdomas „Snowy Hydro“ projektas.

Tai, kas liko iš stovyklos „Balt Camp“ valgyklos (Viktorijos valstija)

Dažnai net sutuoktiniai pirmuosius metus praleisdavo atskirai. Tik susikūrę savo namus, jie galėjo laisvai gyventi kartu kaip kiti australai. Dėl tokio spaudimo įsikurti, taupaus gyvenimo būdo ir daugelio lietuvių vyrų nagingumo didelė dalis atvykusiųjų nuosavus namus susikūrė jau šeštojo dešimtmečio pradžioje, nors tuo metu net daugelis pačių australų neįsigydavo nuosavų namų. Paprastai lietuviai išvykdavo iš mažų Australijos miestelių, kuriuose praleisdavo pirmuosius dvejus metus, ir apsigyvendavo valstijų sostinėse arba tuomet sparčią industrializaciją išgyvenusiame Džilonge, Viktorijos valstijoje. Keliose vietose – Džilonge ir Sidnėjaus Bankstouno priemiestyje – jiems pavyko įsigyti namus vieniems šalia kitų, taip sukuriant nedidelius lietuvių rajonus.

Kauno gatvė Džilonge: šioje teritorijoje XX a. 6 deš. įsikūrė daug lietuvių

Įsikūrę lietuviai ėmė telkti savo menkus išteklius ir tūkstančius valandų savanoriškai dirbo: statė arba įsigijo lietuvių namus, kūrė lietuviškus paminklus, įkūrė lietuviškų mokyklėlių, kad vaikai savaitgaliais galėtų mokytis gimtosios kalbos, rengė lietuviškas mišias vietos bažnyčiose, įsteigė lietuviškų sporto komandų, kurios dalyvaudavo Australijos lietuvių sporto renginiuose, dainavo lietuviškuose choruose ir šoko lietuvių liaudies šokių ansambliuose, kas antrus metus ėmėsi organizuoti Australijos lietuvių dienas Sidnėjuje, Melburne arba Adelaidėje. Visa tai leido lietuviams iš visos milžiniškos Australijos reguliariai susitikti, tarsi jie būtų kaimynai savotiškame pogrindiniame lietuvių mieste.

Adelaidės lietuvių namai

Tačiau lietuvių lūkesčiai dažnai susikirsdavo su Australijos politika. Lietuvių dipukai save laikė visų pirma tremtiniais, o ne emigrantais, nes niekada nebūtų išvykę iš Lietuvos, jei ne Sovietų Sąjungos okupacija. Jie išliko ištikimi Lietuvai, todėl norėjo kurti savo Lietuvos gabalėlius ir taip įamžinti bei išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą. Prarasti šiuos dalykus jiems atrodė pavojinga, nes Lietuvoje tęsėsi sovietų okupacija, genocidas, todėl nebuvo jokių garantijų, kad lietuvių kalba ir kultūra išliks pačioje Lietuvoje. Taigi, išsaugoti lietuviškąją tapatybę tapo diasporos užduotimi. Iki Sovietų Sąjungos žlugimo Australijos lietuviai ir po mirties negalėjo būti repatrijuoti į okupuotą Lietuvą, todėl daugelis norėjo būti palaidoti vieni šalia kitų. Taip Australijoje atsirado oficialių ir neoficialių lietuvių kapinių zonų, kuriose antkapius puošia lietuviški simboliai ir užrašai apie prarastos tėvynės ilgesį.

Lietuvos nepriklausomybės karų veterano Vinco Juzėno kapas Sidnėjaus lietuvių kapinių zonoje. Užrašas ant antkapio: „Į Lietuvą žiemojančią einu. / Prie kryžkelių stovėsiu smutkeliu, / Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu, / Kad speiguose po stora miline / Neliautų plakus Lietuvos širdis.“

Tačiau Australijos valdžia, kad imigrantai kuo greičiau asimiliuotųsi. Tiesą sakant, dipukai buvo pirmoji Australijos įsileista didelė ne anglakalbių migrantų grupė. Ne baltaodžiai imigrantai tuo metu apskritai dar nebuvo įleidžiami. Daugelis JAV, Kanadai ar Lotynų Amerikai būdingų lietuvių veiklų, pavyzdžiui, atskirų lietuvių katalikų bažnyčių steigimas, Australijoje buvo vertinamos kaip nepageidaujamos. Padėtis iš dalies pasikeitė tik po kelių dešimtmečių, kai įsitvirtino daugiakultūrės Australijos idėja.

Adelaidės lietuvių bažnyčios vitražai. Tai vienintelė lietuvių bažnyčia Australijoje, nors oficialiai ir ji vadinama koplyčia. Vitražuose vaizduojami žymūs lietuvių vyskupai, bažnyčios bei kiti istoriniai vaizdai.

Galiausiai lietuvių išeivių bendruomenė susiskirstė į dvi grupes. Ten, kur bendruomenės buvo gana didelės arba lietuviai gyveno netoli vieni kitų (pvz., Melburne, Adelaidėje, Džilonge), vyko pakankamai lietuviškų renginių ir susikūrė pakankamai grynų lietuvių šeimų, todėl principas „pirmiausia lietuvis, tik po to australas“ buvo perduotas antrai ar net trečiai kartai. Tačiau tokiuose miestuose kaip Kanbera ar Pertas beveik visos po šeštojo dešimtmečio sudarytos santuokos buvo mišrios, vaikai prastai kalbėjo lietuviškai, lietuvių namai ir klubai užsidarė, tarnavę vos vienai lietuvių kartai. Lietuvių sporto klubai ar šokių kolektyvai (veiklos, kuriomis užsiimant nereikėjo mokėti lietuvių kalbos) dažnai išsilaikė ilgiau. Mišrių santuokų buvo daug dar ir dėl to, kad didelė dalis į Australiją priimtų imigrantų buvo vieniši, sunkiai dirbti galintys vyrai.

Džilongo lietuviško sporto klubo „Vytis“ simbolis (vėliau, keičiantis kartoms, jį papildė angliškas žodis „Knights“).

Iš 10 tūkst. Australijos lietuvių apie 1 000, tikėtina, emigravo toliau, pavyzdžiui, į JAV, be to, vyko vidinė migracija. Pagal 1981 m. surašymo duomenis, Viktorijoje (daugiausia Melburne ir Džilonge) tuo metu gyveno 2 033 Lietuvoje gimę žmonės, Pietų Australijoje (Adelaidėje) – 1 055, Naujajame Pietų Velse (Sidnėjuje) – 730, Vakarų Australijoje (Perte) – 378, Kvynslande (Brisbane) – 338, Australijos sostinėje Kanberoje – 166, Tasmanijoje – 128, Šiaurės Teritorijoje – 16.

Atminimo lenta Jonui Vanagui, Pietų Australijos Lobetolo (Lobethal) muziejaus įkūrėjui, kuris vėliau persikėlė į Adelaidę ir ten įkūrė lietuvių muziejų

Neproporcingai daug Australijos lietuvių tapo žinomais menininkais. Kai kurių lietuvių kūriniai eksponuojami Australijos muziejuose, o kiti yra sukūrę skulptūrų, puošiančių Australijos miestus. Dauguma šių meno kūrinių nėra tiesiogiai susiję su Lietuva, nors esama ir įspūdingų kūrinių, kurie tokių sąsajų turi (jie dažnai puošia Lietuvių namų patalpas ir lietuvių būstus). Kitus kūrinius įkvėpė Lietuvos tragedijos, pavyzdžiui, tamsių spalvų Henriko (Henry) Šalkausko paveikslus. Šio menininko vardu Kanberoje pavadinta gatvė.

Lietuviškų motyvų įkvėpti meno kūriniai Melburno lietuvių namuose. Abu paveikslai atkartoja Lietuvos trispalvės spalvas. Vidurinėje nuotraukoje pavaizduotas paminklas, skirtas lietuviams, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Nuotraukos © Augustinas Žemaitis

Kai kurie lietuviai tapo verslininkais, nors didžioji dalis jų įkurtų verslų niekaip neatspindėjo Lietuvos. Didžiausia išimtis – lietuvių pakelės namai Jukloje (Eucla), Vakarų Australijoje, prie kurių galima išvysti lietuvišką kryžių ir kitų simbolių.

Jukloje, Vakarų Australijoje, stovintis Lietuvio keliautojo kryžius, kurio spinduliai primena Gediminaičių stulpus

Nors 1945–1990 m., sovietinės okupacijos laikotarpiu, emigruoti iš Lietuvos buvo draudžiama, 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę emigracija vėl atsinaujino, tik šįkart labiau ne dėl politinių, bet dėl ekonominių priežasčių – sovietinė valdžia buvo visiškai nuniokojusi Lietuvos ekonomiką. Nors Australija - turtinga šalis ir pritraukė dalį imigrantų, ji išties toli nuo Lietuvos, todėl daugiau lietuvių rinkosi JAV ir Vakarų Europą. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, emigruoti į Vakarų Europą tapo dar lengviau. Dalis naujai į Australiją atvykusių lietuvių prisijungė prie dipukų įkurtų lietuvių namų. Kiti įkūrė savo neformalias organizacijas, nes psichologinis atotrūkis tarp lietuviškai kalbančių lietuvių, atvykusių iš posovietinės Lietuvos, ir patriotiškų dipukų palikuonių, dažnai kalbančių jau tik angliškai, kartais būdavo per didelis, kad būtų lengva sukurti vieningą bendruomenę.

Maždaug 2020 m. Brisbano lietuvių namams ėmėsi vadovauti neseniai atvykę imigrantai

Dar gerokai prieš dipukus ir po 1990 m. atvykusius imigrantus į Australiją keli šimtai lietuvių atvyko su pirmąja emigracijos iš Lietuvos banga (prieš Pirmąjį pasaulinį karą), tačiau jų buvo per mažai, kad paliktų kokių nors lietuviškų ženklų. Vienintelis išlikęs šios bendruomenės pėdsakas – keli vardai Pirmojo pasaulinio karo memorialuose, nes, nors bendruomenė buvo nedidelė, daugiausia ją sudarė jauni vyrai, todėl itin didelė jų dalis per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Australijos kariuomenėje.

1933 m. gyventojų surašymo duomenimis, Australijoje gyveno 235 Lietuvoje gimę asmenys. 1954 m., kai atvyko dipukai, tokių asmenų skaičius išaugo iki 8 424. Vėliau jis palaipsniui mažėjo, nes dalis dipukų mirė, o jų vaikai ir vaikaičiai jau buvo gimę Australijoje. 1996 m. surašymo duomenimis, 4 700 Australijos gyventojų buvo gimę Lietuvoje, o 2001 m. jų skaičius sumažėjo iki 3 687. Po 1990 m. atsinaujinus emigracijai iš Lietuvos, mažėjimas stabilizavosi: 2021 m. Australijoje gyveno 3 290 Lietuvoje gimusių žmonių.

Tačiau save lietuvių kilmės asmenimis laikančių Australijos gyventojų skaičius išaugo, nes, nors mišriose šeimose rečiau išlaikoma kalba, jų buvimas lemia, kad daugėja žmonių, kurių bent vienas iš tėvų ar senelių buvo lietuvis. 2001 m. 12 258 Australijos gyventojų, dalyvavusių gyventojų surašyme, nurodė turintys lietuviškų šaknų; 2011 m. tokių žmonių skaičius išaugo iki 13 518, 2016 m. – iki 16 296, o 2021 m. – iki 19 430. Tačiau tik apie 10 % šių save lietuviais laikančių Australijos gyventojų namuose kalba lietuviškai – daugiausia tie, kurių visi arba beveik visi protėviai yra kilę iš Lietuvos, o taip dažniau būna tarp neseniai atvykusių imigrantų.

2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, Naujajame Pietų Velse gyveno 7 036 lietuvių kilmės žmonės, Viktorijoje – 5 697, Kvynslande – 2 277, Pietų Australijoje – 1 827, Vakarų Australijoje – 1 716, Tasmanijoje – 407, Australijos sostinės teritorijoje – 381, Šiaurės Teritorijoje – 89.

Lietuviai Naujojoje Zelandijoje ir kitose Okeanijos vietose

Naujoji Zelandija buvo tarsi „mažoji Australija“, pritraukusi dalį lietuvių dipukų ir po 1990 m. atvykusių imigrantų, tačiau jų buvo per mažai, kad būtų sukurta kokių lietuviškų vietų. Tačiau lietuviai susirenka vieni pas kitus namuose minėti svarbių lietuviškų švenčių.

Kitose Okeanijos vietose lietuvių bendruomenių nėra.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Australiją dienoraščiai

Taip pat skaitykite to paties autoriaus straipsnį apie Australiją ir jos lankytinas vietas