Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Italija

Italija yra katalikiško pasaulio centras. Istoriškai ši šalis buvo ir Europos meno, verslo širdis, taip pat daugybės piligriminių kelionių ir Europos didikų didžiųjų ekspedicijų tikslas.

Tad Italijoje yra bene daugiausia istorinių lietuviškų vietų iš visų Vakarų Europos šalių. Šis paveldas mena įvairius laikotarpius: nuo Renesanso ar Baroko epochų, kai čia atvykdavo Lietuvos didikai, iki laikotarpio po Antrojo pasaulinio karo, kai paveldą kūrė lietuvių pabėgėliai ir kunigai.

Tai yra įvadinis straipsnius apie lietuvių paveldą Italijoje. Yra parengti ir atskiri straipsniai apie Romą ir Bardį.

Didingosios lietuviškos vietos Romoje

Didžiausias lietuviško paveldo vietas Italijoje rasime Romoje. Trys svarbiausios yra šios:

*Lietuvių koplyčia pačioje Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Koplyčios bareljefus 1970 m. sukūrė žinomas Amerikos lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Juose vaizduojami garsūs Lietuvos valdovai bei lietuviai kankiniai, taip pat simboliškai įamžinti tragiški rusų ir sovietų valdžios Lietuvoje metai. Ši koplyčia – viena iš vos kelių tautinių koplyčių Vatikane.

Lietuvių koplyčia Šv. Petro bazilikoje Vatikane

*Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija ir svečių namai „Villa Lituania“. Tai dveji identiški XIX a. iškilę rūmai, puošti lietuviškais simboliais. Viename jų įsikūrusi kolegija, kurioje gyvena Romoje studijuojantys lietuvių kunigai, o kitame – svečių namai lietuvių piligrimams. Pastatus lietuviai įsigijo XX a. penktame–šeštame dešimtmečiuose ir nuo to laiko juose atsirado daug lietuviškų simbolių bei meno kūrinių.

Lietuvių Šv. Kazimiero kolegija

*Lietuvių laidojimo koplyčia Verano kapinėse: garsiausias palaidojimas joje – kunigo Kazimiero Šaulio, vieno iš dvidešimties 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos signatarų.

Lietuvių koplyčia Verano kapinėse

Be to, Romoje yra Lietuvos vardu pavadinta aikštė [Piazza Lituania]; lietuviškas kryžius Vatikano soduose; pastatas „Villa Lituania“, dažnai vadinamas „paskutine okupuota Lietuvos dalimi“, nes iki Antrojo pasaulinio karo čia veikė Lietuvos ambasada, o vėliau Italijos vyriausybė jį perleido sovietams; Lietuvos herbo bareljefas visai šalia garsiųjų Ispanijos laiptų ir lietuvių kardinolo Radvilos kapas po vienos garsiausių Romos bažnyčių – Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios [Gesu] – grindimis.

Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia, kur ilsisi Radvila

Romoje yra nemažai svarbiausių visos Vakarų Europos lietuviško paveldo objektų, todėl šioje svetainėje Romai yra skirtas atskiras straipsnis, kuriame išsamiai pasakojama apie kiekvieną šių vietų. Straipsnį apie Romą rasite čia.

Lietuvos pėdsakai už Romos ribų

Nors Roma visada buvo pačios Italijos ir Italijos lietuvių centras, lietuviai visais laikais pasklisdavo ir už Romos miesto ribų: juk visa Italija buvo ir yra svarbus meno, mokslo, religijos ir civilizacijos židinys.

Tai galima pasakyti ir apie senesnių laikų emigrantus, ir apie lietuvius, priverstus bėgti iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo, tačiau šiandien ši tiesa akivaizdesnė nei bet kada anksčiau, nes po 1990 m. kilusi emigracijos banga įvairiose Italijos vietose sukūrė naujų lietuvių bendruomenių.

Netikėta, bet antra Italijos vietovė pagal lietuviško paveldo gausą yra nedidelis miestelis Bardis. 1963 m. iškilusį vietos parapijos jaunimo namų pastatą puošia Lietuvos istorijos įkvėptos freskos ir vitražai. Daugumą jų rasime Lietuvos salėje [Sala Lituania]. Bardyje yra ir keli lietuviški paminklai bei Lietuvos vardu pavadinta gatvė, nors čia niekada nebuvo įsikūrusi lietuvių bendruomenė – visus lietuviškus objektus sukūrė kitose Italijos vietose ar kitose šalyse gyvenantys lietuviai. Didžiąją dalį darbų nuveikė Italijos lietuvis kunigas Vincas Mincevičius ir jo darbdavys kardinolas Antonio Samore, kuriam tarpukariu buvo tekę dirbti Lietuvoje. Bardyje yra tiek daug lietuvių paveldo, kad šiam miesteliui skyrėme atskirą straipsnį.

Sala Lituania Bardyje

Viena aktyvesnių lietuvių bendruomenių įsikūrusi Toskanoje. Tarp pirmųjų žinomų čia gyvenusių emigrantų iš Lietuvos buvo garsus lenkų ir lietuvių kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis (lenk. Michał Kleofas Ogiński), iki Rusijos Imperijos aneksijos (1795 m.) užėmęs Lietuvos iždininko pareigas, o 1815 m. pasitraukęs į Italiją, kai tapo aišku, kad Rusijos Imperija iš Lietuvos greitai nepasitrauks. Oginskio kapas yra Šventojo kryžiaus bazilikoje greta tokių garsių asmenybių kaip Galileo Galilei, Michelangelo ir Giacomo Rossini. Ant namo, kuriame gyveno Oginskis, atidengta jam skirta atminimo lenta. Kaip ne vieną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šviesuolį, Oginskį savinasi kelios tautos – lenkai, lietuviai ir baltarusiai. Oginskio kapo įrašas yra lenkų kalba, nes tuo metu ji buvo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės elito kalba, o atminimo lenta pasirūpino baltarusiai, todėl užrašas ant jos užrašytas kirilica.

Oginskio kapas

Oginskio atminimo lenta Florencijoje

Garsiosiose Florencijos Šventų Vartų [Porte Sante] kapinėse yra Sapiegų šeimos laidojimo koplyčia. Koplyčią puošia ir Vytis.

Sapiegų koplyčia

Lietuvos garbės konsulas Florencijoje pasirūpino, kad 2016 m., minint 25-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo Italijoje metines, viena iš Florencijos gatvių būtų pavadinta Via Lituania.

Via Lituania Florencijoje

Visoje Italijoje yra nemažai Lietuvos vardu pavadintų gatvių. Dauguma jų niekaip nesusijusios su lietuviais: tiesiog XX a. kylant naujiems rajonams, gatvės dažnai būdavo vadinamos įvairių valstybių pavadinimais; dažniausiai Lietuvos gatvę rasime šalia Latvijos, Estijos ar net Sovietų Sąjungos vardais pavadintų gatvių. Pavyzdžiui, vien populiariame Riminio kurorte ir aplink jį yra dvi Lituania gatvės, dar viena – Groseto mieste. Dar kelios vietovės Lietuvos vardu buvo pavadintos Italijos lietuvių bendruomenės dėka: kai kurios jų buvo pervadintos dar tada, kai Lietuva buvo okupuota, nes užtikrinimas, kad Lietuvos vardas nebūtų pamirštas, buvo svarbiausia visos lietuvių diasporos užduotis. Kitos vietos Lietuvos pavadinimą gavo 1990 m. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, norint paminėti Italijos ir Lietuvos ryšių atkūrimą ir naujos lietuvių bendruomenės kūrimąsi Italijoje. Pavyzdžiui, 2021 m. Lietuvos vardu pavadinta viena gatvių Tori in Sabinoje [Torri in Sabina], Toskanoje, o 2010 m. – Baryje. Sicilijos sostinėje Palerme nuo 2016 m. yra Lietuvos aikštė, o kitame salos mieste, Barafrankoje, nuo 2012 m. galima pasivaikščioti po Lietuvos-Kryžių kalno aikštę [Piazza Lituania-Collina delle Croci]. Aikštė taip pavadinta siekiant įamžinti vietos vyskupijos ir Šiaulių vyskupijos draugystę. Vienas Kadonegės [Cadoneghe] miestelio (Veneto regionas) parkas 2024 m. buvo pavadintas Lietuvos vardu.

Lietuvos gatvė netoli Riminio (Londžanas)

Šių dienų Italijos lietuvių bendruomenė yra pasodinusi daug Lietuvą reprezentuojančių medžių.

Lietuviškas vietas visoje Italijoje kūrė ir lietuvių kunigai. Jie ypač aktyviai veikė tuo metu, kai Lietuva buvo okupuota sovietų, tėvynėje varžiusių religinį gyvenimą (1940–1990 m.). Bėgant laikui daugelis tokių vietų buvo uždarytos, o lietuvių katalikų veiklos centras persikėlė atgal į Lietuvą (pvz., lietuvių saleziečių namai „Vytėnai“ Fraskatyje [Frascati] 1993 m. buvo uždaryti, o 1996 m. parduoti, norint gauti lėšų naujos bažnyčios statybai sovietiniame Vilniaus rajone, kuriame tuo metu bažnyčios nebuvo). Tačiau kelios vietos išliko; didžiausia jų – lietuviškas koplytstulpis Aostos slėnyje, netoli garsiojo Materhorno kalno. Čia lietuviai saleziečiai turėjo vasaros rezidenciją. Nors rezidencija buvo parduota, Vyčio kryžiais puoštas koplytstulpis tebestovi (koordinatės: 45.7997, 7.5843).

Lietuviškas koplytstulpis Aostos slėnyje

Lietuviški simboliai ant koplytstulpio

Kiti mūsų straipsniai apie Italiją:
*Romos ir Vatikano lietuviškas paveldas.
*Bardžio lietuviškas paveldas.

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Romą ir kitas jos lankytinas vietas.

Tikslios visų čia aprašytų objektų vietos yra "ITLIETUVIAI.IT" svetainės lietuviškų vietų Italijoje žemėlapyje "Lietuviška Italija".

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Italiją dienoraščiai