Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Lietuvių mokyklos užsienyje

Lietuviškos mokyklos užsienyje visada buvo laikomos vienomis svarbiausių lietuviškų institucijų, nes jos formuoja vaikų asmenybes. Taigi, XX a. pirmoje pusėje jos buvo statomos didelės, kad būtų galima ugdyti daug vaikų. Tai būdavo bendro pobūdžio mokyklos, kur būdavo mokoma visko. Šiuo metu dauguma senųjų lietuvių mokyklų pastatų naudojama kitiems tikslams, tačiau lietuviškas dekoras ir istorijos elementai išliko. Šiuolaikinės lietuvių mokyklos užsienyje kitokios – veikia tik šeštadieniais ar sekmadieniais, dažniausiai nuomojamose patalpose, ir tik su Lietuva susiję dalykai (kitko vaikai mokosi bendrose mokyklose). Toliau pateikiama išsami lietuviškų mokyklų užsienyje istorija.

Įdomu tai, kad prieš daugiau nei 100 metų lietuvišką mokyklą buvo lengviau pastatyti užsienyje nei pačioje Lietuvoje.

Apleista Maunt Karmelio [Mount Carmel] lietuvių mokykla Pensilvanijoje. Fasadą puošia herbas su Vyčiu ir užrašas lietuvių kalba.

Taip buvo todėl, kad XIX a. pabaigoje Lietuvą valdžiusi Rusijos imperija uždraudė lietuvių kalbą. Visose tuo metu veikusiose mokyklose pamokos daugiausia vyko rusų kalba. Egzistavo ir pogrindinės lietuviškos „vargo mokyklos“, tačiau atskirų pastatų jos neturėjo – lietuvių vaikai būdavo slapta mokomi ūkininkų sodybose.

Ironiška, bet į užsienį emigravę lietuviai tais laikais turėjo kur kas daugiau galimybių kalbėti ir rašyti savo kalba ir mokyti savo vaikus lietuviškai.

Šv. Jurgio lietuvių mokykla Čikagos Bridžporto [Bridgeport] rajone, kuri buvo viena didžiausių lietuviškų parapinių mokyklų abiejose Amerikose.

Per pirmąją lietuvių emigracijos bangą (1865–1914 m.) susidarė pirmosios stambios lietuvių bendruomenės užsienyje, ypač JAV angliakasių ir pramoniniuose miestuose (Pensilvanijos Anglies regione, Čikagos metropolinėje zonoje, Rytų pakrantėje). Jos buvo pakankamai didelės, kad pajėgtų įsteigti lietuviškas mokyklas. Kadangi tuo metu dauguma lietuviškų viešųjų veiklų (įskaitant pasaulietines) vyko lietuviškose parapijose, mokyklos buvo steigiamos kaip parapinės ir jose daugiausia mokytojavo vienuolės iš lietuvių moterų vienuolynų (greta lietuviškų mokyklų lietuviai lietuvių vienuolių ordinams neretai pastatydavo po nedidelį moterų vienuolyną). Šiose mokyklose pamokos vykdavo visą dieną ir buvo mokoma visų mokomųjų dalykų. Kadangi tais laikais valstybinės švietimo sistemos nebuvo, neturtingiems lietuviams imigrantams (darbininkams ir kalnakasiams) šios mokyklos (kuriose dirbo savanorės vienuolės) buvo būdas ne tik saugoti lietuvišką kultūrą, bet ir (ko gero, svarbiausia) suteikti savo vaikams išsilavinimą – taigi ir geresnio gyvenimo galimybę.

Sisero [Cicero] Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Taigi lietuvių mokyklos tapo centrais, padėjusiais nepamiršti lietuviškos kultūros užsienio šalyse. Jose lietuvių vaikai daugiausia draugavo su kitais lietuviukais, taigi turėjo daug progų kalbėti lietuvių kalba. Užaugę jie sukurdavo lietuviškas šeimas ir augindavo savo vaikus lietuviais. Tokiose mokyklose lietuvių kalba nebūtinai buvo vartojama 100 %, bet pamokos bent iš pradžių dažnai vyko lietuviškai, būdavo lietuvių kalbos pamokos, be to, šia kalba kalbėjo ir vienuolės mokytojos, ją mokėjo ir daug bendraklasių. Tose vietovėse, kuriose buvo lietuvių parapinė mokykla, lietuvių kultūra paprastai išsilaikė žymiai ilgiau.

Vytis, puošiantis Voterberio [Waterbury] lietuviškos mokyklos fasadą

Lietuvių parapinių mokyklų pastatai yra labai įvairaus dydžio ir stiliaus. Daugelis jų paprasti ir praktiški, o paskirtį geriausiu atveju nurodo tik lietuviškas įrašas ant kertinio akmens. Tačiau esama ir tokių lietuviškų mokyklų, kurių fasadai gausiai papuošti lietuviškais bareljefais.

Lietuvių parapijose pastatus buvo įprasta statyti taip, kad mokykla atsirasdavo net anksčiau nei bažnyčia. Kol buvo renkami pinigai bažnyčios statybai, bendruomenė melsdavosi mokyklos salėje. Tada, bendruomenei toliau augant ir surinkus pakankamai lėšų atskirai bažnyčiai pastatyti, iškildavo šventovė, į kurią iš mokyklos persikeldavo visa religinė veikla. Deja, kai kurios lietuvių parapijos užsienyje taip niekada ir neišaugo tiek, kad galėtų pereiti prie šio antrojo etapo. Jų bažnyčios taip ir liko įrengtos lietuviškų mokyklų pastatuose.

Aušros Vartų Marijos bažnyčia ir mokykla Čikagos italų rajone (kertinis akmuo). Deja, ši parapija taip ir „neišaugo“ šios mokyklos, tad kol ji egzistavo, mišios būdavo laikomos mokyklos pastate

Po Antrojo pasaulinio karo, kai valstybinis švietimas JAV tapo plačiai prieinamas, lietuvių parapinės mokyklos (ir parapinės mokyklos apskritai) praktiškai prarado reikšmę, liko tik etninė-kultūrinė jų paskirtis. Tapo pigiau leisti vaiką į valstybinę mokyklą, be to, sąlygos jose neretai buvo geresnės (nes nepaisant to, kad parapinėse mokyklose vienuolės dirbo savanoriškais pagrindais, jas vis vien reikėjo išlaikyti lietuvių bendruomenei). Taigi parapijų mokyklos ėmė viena po kitos užsidarinėti.

Senoji Šv. Antano lietuvių mokykla Omahoje, Nebraskoje, su moderniu priestatu dešinėje (abu pastatai dabar apleisti)

Iš kitos pusės, po Antrojo pasaulinio karo vėl iškilo rimta būtinybė saugoti lietuvių kalbą ir kultūrą užsienyje, nes po trumpo Nepriklausomybės laikotarpio (1918–1940 m.) Lietuvą 1940 m. okupavo Sovietų Sąjunga. Daug lietuvių buvo priversti bėgti, tad atplūdo nauja emigrantų banga. Ten, kur dar buvo senųjų parapinių mokyklų, lietuviai leido į jas savo vaikus, tačiau jų vis tiek mažėjo. Be to, tuo metu daugelyje lietuvių parapinių mokyklų didžioji dalis užsiėmimų jau vykdavo anglų kalba. Todėl jie sukūrė naujo tipo lietuviškų mokyklų tinklą – vadinamąsias „šeštadienines“ (arba „sekmadienines“) mokyklas, kurias lietuvių vaikai lankydavo papildomai prie valstybinio ugdymo. Jose buvo mokoma tik su Lietuva susijusių dalykų ir vartojama tik lietuvių kalba.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę priešais Klivlando [Cleveland] lietuvių mokyklą Ohajo valstijoje. Pastate, kuriame iš pradžių buvo įsikūrusi parapinė mokykla, dabar veikia šeštadieninė lietuviška mokykla. Tai viena iš lietuviškų parapinių mokyklų, pastatytų jau po Antrojo pasaulinio karo. Nors apskritai parapinių mokyklų tuo metu mažėjo, į kai kuriuos didelius miestus (pavyzdžiui, Klivlandą) atplūdo tiek pokario pabėgėlių, kad prireikė statyti naujas mokyklas

Deja, dauguma šeštadieninių lietuviškų mokyklų yra „laikinos“. Tai yra, jos veikia nuomojamose patalpose, kurios išnuomojamos tik šeštadieniams (arba sekmadieniams), nes nėra prasmės statyti visą pastatą, kai jis naudojamas tik vieną dieną per savaitę. Dažnai patalpos šioms šeštadieninėms pamokoms išnuomojamos įprastinėse mokyklose, kadangi savaitgaliais jos būna tuščios. Tokių lietuviškų mokyklų dydis ir rimtumas būna labai įvairus. Daugelyje vietovių, kur yra tik keli vaikai lietuviai, tėvai tiesiog suveža vaikus į vieną vietą, kur vienas iš tėvų kokią valandą veda lietuvių kalbos pamoką. Kitur, kur vaikų daugiau ir egzistuoja šeštadieninės lietuviškos mokyklos tradicija, viskas kur kas rimčiau – vyksta kelios pamokos, o jas veda patyrę mokytojai.

Bostono šeštadieninė lietuviška mokykla nuomojamose patalpose

Deja, dauguma tokių šeštadieninių mokyklų nepatenka į projekto „Gabalėliai Lietuvos“ rėmus, nes mes fiksuojame tik pastatus ir paminklus, o ne organizacijas.

Tačiau šioje svetainėje aprašyta nemažai lietuviškų parapinių mokyklų pastatų. Nors beveik visos šios parapinės mokyklos uždarytos, dauguma jų pastatų tebestovi ir juose yra išlikusių lietuviškų elementų. Daugelis šių pastatų iki šiol naudojami švietimo tikslais (juos nusipirko arba išsinuomojo privačios mokyklos). Kai kurie lietuviškų mokyklų pastatai stovi apleisti. Kita jų dalis vis dar priklauso lietuvių parapijoms ir yra naudojami šeštadieninių mokyklų pamokoms rengti (vieni iš jų naudojami tik kartą per savaitę, kiti darbo dienomis yra išnuomojami įprastinei mokyklai, o šeštadieniais juose susirenka lietuvių vaikai).

Buenos Airių lietuvių parapijos mokykla. Dabar pastate veikia valstybinė mokykla

Didžiausia lietuviška mokykla už Lietuvos ribų, turinti nuosavą pastatą, yra Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje, į kurią mokytis vien lietuvių kalba dėstomų dalykų iki šiol atvyksta lietuvių vaikai iš viso pasaulio. Jie atsikrausto čia gyventi ir turi kalbėti lietuviškai, nes kitos bendros kalbos nėra (kartu mokosi, pavyzdžiui, anglakalbiai Amerikos lietuviai, portugališkai kalbantys Brazilijos lietuviai, ispaniškai kalbantys Argentinos lietuviai ir Vokietijos lietuviai). Ši gimnazija nuo seno padeda ugdyti gilų tautiškumą ir gerai išmokyti lietuvių kalbos antrosios ir trečiosios kartos lietuvius.

Straipsnio autorius ©Augustinas Žemaitis.