Gudija (Baltarusija)
Baltarusiją (Gudiją) su Lietuva sieja itin glaudūs istoriniai ryšiai. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė dar karaliaus Mindaugo laikais pradėjo plėstis į Gudiją ir paskui iki pat žlugimo (1795 m.) valdė visą dabartinės Gudijos žemę.
Lietuvos bajorų ir didikų šeimos dvarus turėjo ir dabartinės Lietuvos, ir Gudijos teritorijose. Ten buvo ir pilys, gynusios LDK nuo kryžiuočių, mongolų, rusų, švedų. Itin daug tokių tvirtovių bei rūmų išlikę kraštuose netoli nuo Vilniaus, apie 100 km spinduliu nuo Lietuvos sienos. Kelios jų neseniai atstatytos, kitų telikę romantiški griuvėsiai.
Žymiausias LDK paveldas Gudijoje: atstatyti Nesvyžiaus Radvilų rūmai ir Myro pilis (abu - UNESCO paveldo sąraše).
Atstatinėjami Sapiegų rūmai Ružanuose, Lydos Gedimino pilis. Alšėnų griuvėsiuose dar galima įžvelgti kambarius ir vidines sienas, o Krėvos ir Naugarduko pilys sunykusios labiau. Gardine būta dviejų pilių, kurios rekonstruotos į sovietinius pastatus ir naudojamos kitiems tikslams.
Daug regiono senų katalikiškų vienuolynų, bažnytėlių ir savo stiliumi į jas panašių cerkvių - irgi LDK palikimas. Kai kurios jų, tarp jų net ir Minsko katedra - Vilniaus baroko stiliaus.
Iki XIX a. valstiečiai šiaurės vakarų Baltarusijoje irgi kalbėjo lietuviškai, bet po carinio ir sovietinio rusinimo beliko tik kelios lietuviškos "salos".
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Gudijoje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys, rūmai ir dvarai Baltarusijoje
Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilys Baltarusijoje susikaupusios maždaug 100 km atstumu už dabartinių Lietuvos sienų, jos - vienas pagrindinių Gudijos turistinių objektų. Ilgą laiką jos niokotos ir apleistos, iš jų plytų statyti kaimų namai. Bet dabar Baltarusijoje madinga atkurti LDK laikų pastatus (deja, ne visiškai autentiškai).
LDK Baltarusijos istorikai laiko savo valstybingumo lopšiu. Tai lemia abejotinas istorijos interpretacijas, esą LDK buvo labiau baltarusiška nei lietuviška. Remiantis jomis net anglų k. muziejų eksponatų aprašuose vartojami baltarusiški Lietuvos kunigaikščių vardai, miestų ir net jų gatvių pavadinimai (pvz. "Sventayanskaya street in Vilnia"). Tikrovėje LDK valdančiosios šeimos buvo lietuvių kilmės (nors vėlesniais laikais daug jų kalbėjo lenkiškai), iki stačiatikių teisių sulyginimo su katalikais (1529) lietuviai turėjo ir papildomų privilegijų, o lietuviškai kalbantieji po Liublino unijos LDK sudarė gyventojų daugumą.
1991 m. gavusi nepriklausomybę Gudija net herbu buvo pasirinkusi lietuvišką Vytį - tik šiek tiek kitokią jo versiją, vien su raudona ir balta spalvomis. Būtent balta-raudona-balta tuomet buvo ir Gudijos vėliava (paremta LDK heraldinėmis spalvomis - o štai lietuviška trispalvė heraldikos ekspertų dažnai kritikuojama, nes nėra niekaip susijusi su LDK spalvomis). Šiuos simbolius iki šiol naudoja Gudijos opozicija, tačiau 1994 m. į valdžią atėjęs A. Lukašenka nusigręžė nuo LDK istorijos ir labiau kildina savo šalį iš sovietinės Baltarusijos (sugrąžino kiek modifikuotus Baltarusijos TSR simbolius).
LDK pilys ir rūmai prie Minsko-Brastos magistralės
Vykdami vienintele Gudijos magsitrale iš Minsko Brastos kryptimi pakeliui su nedideliais išsukimais galite pamatyti net keturias LDK pilis ar rūmus.
Žymiausia LDK pilis Baltarusijoje - į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Myro pilis (Мір), nes didžiulė ir ~1995 m. pilnai atstatyta. Dabar čia - muziejus. Pilis pradėta statyti didiko Jurgio Iljiničiaus XV pabaigoje - dar tada, kai mūrines pilis galėjo sau leisti turėti tik pats didžiausias elitas. Vėliau gotikiniai mūrai atiteko Radviloms, kurie juos pabaigė renesansiniu stiliumi.
Netoliese - irgi UNESCO pripažintas įtvirtintas Nesvyžiaus dvaras (Нясвіж) su parku. Jį 1582 m. pastatė Radvilos, konkuravę su Sapiegomis dėl įtakingiausios LDK giminės vardo. Dvaro rūmai renesansiniai, su aukštu bokštu, yra vienas puikiausių LDK dvarų kultūros simbolių. Jis neseniai rekonstruotas, bet rekonstrukcija kritikuota, nes dalis rūmų atstatyta neautentiškai, dalis - nugriauta ir perstatyta. Viduje esančiame muziejuje kambariai įrengti įvairiais stiliais (baroko, klasicizmo), yra komiuteriniai informacijos terminalai, dvarininkus vaidina aktoriai. O Nesvyžiaus miestelį Radvilos irgi iščiustijo - čia yra antroji pasaulyje barokinė bažnyčia (pirmoji pastatyta Romoje), o taip pat aukšta rotušė. Deja be šių dviejų pastatų nedaug kas teišliko.
Unikalia atmosfera pasižymi Naugardukas (Навагрудак). Iš kadaise didingos pilies (statyta XIV - XVI a., pradėta Vytauto Didžiojo) beliko kelių bokštų liekanos ant kalno. Pačiame miestelyje gausu senų bažnytėlių ir net medinė totorių mečetė.
Ružanuose (Ружаны) yra XVIII a. pabaigos klasicistinių Sapiegų rūmų griuvėsiai. Jų priekis su vartais į milžinišką kiemą atstatytas, o likusi dalis alsuoja buvusia gerokai apnykusia didybe.
Kosavoje (Косава, netoli Ružanų) stovi namelis, kuriame gimė Lenkijos-Lietuvos sukilimo vadas Tadas Kosciuška. Greta yra ir atstatomi rūmai, tačiau jie - vėlesnių nei LDK laikų (1831 m.).
LDK pilys ir rūmai Lietuvos pasienyje
Aptvarinė Gedimino pilis Lydoje (XIV a., Ліда) atstatyta, jos kieme vyksta renginiai. Viduramžiais čia gyveno ištremti Aukso ordos chanai, LDK sąjungininkai.
Dvi Gardino pilys (Гродна) - Senoji (statyta Vytauto) ir Naujoji (XVII a.) stūgso ant gretimų kalvų Nemuno pakrantėje. Jos perstatytos į sovietinius pastatus, interjerai sunaikinti (Senojoje pilyje veikia medžio dirbtuvės). Tarp pilių yra medinė Vytauto Didžiojo skulptūra, dovanota lietuvių (todėl vardas "Vytautas" ten įrašytas ir lietuviškai). Tai - viena iš vos kelių skulptūrų įžymiems LDK asmenims Baltarusijoje.
Vos ~50 km nuo Vilniaus, už Medininkų kontrolės punkto yra dar dviejų pilių griuvėsiai: Alšėnų (Гальшаны) ir Krėvos. Alšėnuose būta Sapiegų rezidencijos, belikę griuvėsiai, bet jie kelių aukštų, viduje matosi sienos tarp kambarių, nuolaužomis užpilti rūsiai. Čia stovint galima įsivaizduoti didingą praeitį.
Krėvoje (Крэва) ta praeitis dar didingesnė: juk būtent čia pasirašyta Krėvos unija, suteikusi Jogailai ir Lenkijos kraliaus titulą ir šimtmečiams pakreipusi Lietuvos ir Lenkijos istorijų eigą; galimas dalykas, kad būtent Krėvoje Jogaila nužudė Kęstutį. Bet šiandien Krėvoje yra tik tarpais išgriuvęs mūrinis aptvaras bei bokštų apačios.
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Gudijoje
Lietuvių gyvenamos žemės Baltarusijoje
Seniau didžiojoje dalyje tų žemių, kur gausu LDK pilių, ir gyveno lietuviai. Mat istoriškai lietuvių tauta bei kalba vyravo gerokai didesnėje teritorijoje nei šiandieninė Lietuvos Respublika. Tą galima nustatyti ir iš vietovardžių: daug jų yra lietuviški (tik dabar galūnės pakeistos slaviškomis: Trakeli, Lazdūny, Kiemeliški, Gulbiny, Kiškeliški... Nors yra ir nepakitusių, kaip Dainava), nemažai Baltarusijos pasienio kaimų pavadinimų turi tik lietuvių kalbai būdingą priesagą "išk".
Istorija lietuvybei šiuose kraštuose susiklostė nepalankiai: visų pirma juos labai palietė carinis lietuvių kalbos draudimas, nes jau ir taip netoli gyveno slavai, o Mažoji Lietuva buvo toli, tad susidūrę su persekiojimu dalis lietuvių suslavėjo. Lietuvių procentas Vilniaus gubernijoje (kuriai priklausė šios žemės ir nemaža dalis dabartinės Baltarusijos) sumažėjo nuo 35-40% XIX a. viduryje iki 17-20% ~1914 m. Po trumpo Lietuvos valdymo regioną užėmė lenkai (kaip Vilniaus krašto dalį), kurie taip pat diskriminavo lietuvius. O lemiamą smūgį lietuvybei sudavė sovietai: nepaisydami lietuvių daugumos jie nepriskyrė šių žemių Lietuvos TSR, uždarė visas lietuviškas mokyklas, persekiojo net už viešą kalbėjimą lietuviškai. Daug lietuvių tada išvyko į Lietuvą, kiti nutautėjo.
Išlikusios lietuviškos sritys yra kelios. Didžiausia jų - aplink Gervėčius (~14 kaimų, iš kurių 9 lietuviai sudaro absoliučią daugumą). Šiandien čia gyvena apie 1000 lietuvių, yra lietuvių centras ir Lietuvos valstybės lėšomis ~1993 m. pastatyta lietuviška mokykla (Rimdžiūnų k.). Su Lietuva labiau save sieja senoji karta, o patys jauniausi jau lietuviškai nekalba. Pasirinkimas ar leisti vaikus lietuviškon mokyklon susijęs ir su norima jų ateitimi - į mokyklą eina ir tie baltarusių vaikai, kurių tėvai norėtų jiems ateities turtingesnėje Lietuvoje. Netoli Gervėčių karšto, Mykoliškėse (Michailiški) pastatyta Astravo branduolinė elektrinė; jos statybininkai buvo atkelti iš Rusijos, nugriauti keli į Lietuvą emigravusiems žmonėms priklausę namai.
Įspūdingiausia Gervėčių krašte - neogotikinė 62 m aukščio Gervėčių bažnyčia (1903 m.). Savo mastais ir stiliumi ji - labai lietuviška, todėl yra didžiausia visoje Baltarusijoje (nors Gervėčiai - tik 600 gyv. kaimelis). Ant jos kabo ir lietuviški užrašai, šventoriuje gausu aukštų lietuviškų medinių kryžių.
Kitos iki Sovietų okupacijos dar buvusios lietuvių gyvenamos teritorijos - aplink Varanavą, Pelesą, Apsą, Lazdūnus - jau gerokai apnykusios.
Pelesoje tebėra Lietuvos lėšomis išlaikoma lietuviška mokykla. Prie Pelesos Šv. Lino bažnyčios 2010 m. pastatytas medinis paminklas Vytautui Didžiajam (aut. Algimantas Sakalauskas).
Net ir tie seniau lietuviški regionai, kuriuose lietuvių kalba nunykusi, smarkiai skiriasi nuo likusios Baltarusijos bei yra artimesni Lietuvai. Žmonės čia - katalikai (kitur - stačiatikiai), kitokios ir jų tradicijos.
Be tradicinių bendruomenių XIX a. carinės okupacijos metu susikūrė naujos net rytų Baltarusijoje (aplink Malkavą) - ten gyventi kėlėsi lietuvių valstiečiai. Deja, šias Baltarusijos lietuvių bendruomenes visiškai sunaikino sovietų tremtys ir rusinimas.