Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Lietuvių vienuolynai užsienyje

Lietuvių vienuolynai užsienyje yra vieni didžiausių ir meniniu atžvilgiu svarbiausių lietuviškų kompleksų už Lietuvos ribų.

Jie buvo statomi didžiuliai ir didingi, nes naudojami buvo ne vien religinei paskirčiai ar vienuoliams gyventi. Iki XX a. pab. jie teikė švietimo, slaugos, gydymo ir kitas paslaugas lietuvių diasporai, leido spaudą lietuvių kalba, be to, veikė kaip kovos už Lietuvos laisvę ir lietuvių kultūros išlaikymo centrai. Dėl šių priežasčių lietuvių bendruomenė negailėdavo aukų jų išlaikymui, tad jie tapo lietuvybės salomis Amerikos kraštovaizdyje.

Lietuviški vitražai Putnamo vienuolyne

Nors XIX a. pab. – XX a. pr., kai buvo įkurta didžioji dalis lietuviškų vienuolynų abiejuose Amerikos žemynuose, vyrai daugelyje visuomeninių veiklų dominavo, lietuvių vienuolės (ir moterų vienuolynai), ko gero, visada buvo svarbesnės nei vyrai vienuoliai (ir jų vienuolynai). Be to, jie buvo žymiai didesni, o moterų vienuolių skaičius didesnis. XIX ir XX amžių sandūroje JAV buvo įsteigti keli dideli lietuvių moterų vienuolių ordinai: šv. Kazimiero seserys (būstinė Čikagoje, Ilinojuje), Nekaltojo prasidėjimo seserys (būstinė Putname [Putnam], Konektikute), Nukryžiuotojo Jėzaus seserys (būstinė Broktone [Brockton], Masačusetse) ir šv. Pranciškaus seserys (būstinė Pitsberge [Pittsburgh], Pensilvanijoje). Kiekvienam iš jų priklausė iki kelių šimtų lietuvių vienuolių.

Centrinis šv. Kazimiero seserų vienuolynas Čikagoje

Šių ordinų veikla toli gražu neapsiribojo tik jų būstinėse vykdomais darbais. Žinoma, centriniai vienuolynai buvo turtingiausia sistemos dalis (tai vis dar matyti Putname (Konektikutas) ir Čikagos Market [Marquette] Parko rajone), bet daugybė mažųjų vienuolynų, kuriuose gyveno vos po kelias seseris, ko gero, buvo ne mažiau svarbūs. Kiekvienas iš jų buvo įsteigtas greta lietuvių parapijos. Nemokamai dirbusios (iš aukų gyvenusios) seserys suteikdavo lietuvių vaikams išsilavinimą. Tuo metu valstybinio švietimo sistema JAV neegzistavo, o lietuviai tėvai (kurių dauguma dirbo kasyklose ir fabrikuose) niekaip nebūtų išgalėję mokėti už krūvos savo vaikų mokslą privačiose mokyklose. Be atlygio mokytojavusios vienuolės suteikė vaikams pakankamai žinių, kad šie gyvenime pasiektų daugiau, nei galėjo tikėtis jų imigrantai tėvai ar seneliai. Negana to, jos padėjo puoselėti lietuvišką kultūrą: tai buvo lietuvių mokyklos, mokytojos (vienuolės) taip pat buvo lietuvės, kalbančios lietuvių kalba, visi klasės vaikai buvo lietuviai. Taigi lietuviai tapdavo vieni kitų geriausiais draugais, dažnu atveju – ir sutuoktiniais, o jų vaikai savo ruožtu vėlgi lankydavo lietuviškas mokyklas. Taip pat lietuvių vienuolės slaugė sergančius lietuvių parapijos narius ir steigė namus lietuvių našlėms (XIX-XX a. sandūroje kalnakasio profesija, kuria užsiimdavo didelė dalis Amerikos lietuvių, buvo labai pavojinga, o daugeliu atveju lietuvių šeimoje būdavo tik vienas šeimos maitintojas – vyras). Kadangi lietuvių moterų vienuolynai darė šitiek gerų darbų, jie nuolat pritraukdavo naujų narių – dažniausiai mergaites, lankiusias mokyklas, kuriose vienuolės mokytojavo.

Buvusio lietuvių vienuolyno mokykla Pitsberge [Pittsburgh]

Tuo tarpu centriniai ordinų vienuolynai tapo vieta lietuviškiems piknikams ir festivaliams, kuriuose buvo puoselėjama ir katalikiška, ir tautinė dvasia.

Visi užsienio lietuvių moterų vienuolių ordinai buvo įkurti JAV, nes pirmoji masinės emigracijos banga atplūdo būtent čia (XIX a. antrojoje pusėje), tačiau lietuviams emigrantams pradėjus rinktis ir kitas kryptis, vienuolės keliavo kartu, pvz., šv. Pranciškaus seserys steigė misijas lietuviams, atsidūrusiems Brazilijoje (XX a. 3-iajame ir 4-ajame dešimtmečiuose tai buvo viena mėgstamiausių lietuvių emigracijos krypčių).

Garbingosios Dievo tarnaitės Marijos Kaupas (Kazimieros Kaupaitės) sarkofagas Šv. Kazimiero seserų vienuolyne Čikagoje. M. Kaupas yra lietuvių seserų kazimieriečių ordino steigėja; Romos Katalikų bažnyčia rengiasi oficialiai paskelbti ją Palaimintąja

Ko gero, skaudžiausią smūgį lietuvių vienuolių ordinams sudavė JAV valstybinės švietimo sistemos sukūrimas ir medicinos paslaugų prieinamumo pagerinimas neturtingiesiems po Antrojo pasaulinio karo. Dėl to sumažėjo parapinių mokyklų poreikis, tad jos viena po kitos užsidarė. Kadangi lietuvių mergaitės nebesimokė tokiose mokyklose ir nebematė savo mokytojų vienuolių pavyzdžio, į ordinus stojo vis mažiau naujokių. Vienuolijos ėmė sparčiai senti, nes paskutinį kartą didesnės novicių bangos sulaukė dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje. XXI a. 2-ajame dešimtmetyje jų pastatuose, statytuose šimtams vienuolių, gyveno vos keletas moterų, šv. Pranciškaus seserų centrinis vienuolynas Pitsberge [Pittsburgh] net buvo nugriautas, o šio ordino Brazilijos skyriuje imta priiminėti ir nelietuvių kilmės vienuoles. Mažesni vienuolynai prie lietuviškų mokyklų užsidarė dar anksčiau; dauguma jų buvo parduoti kaip paprasti pastatai (priešingai nei centriniuose vienuolynuose, juose dažniausiai nebuvo lietuviško dekoro ar kitų skiriamųjų ženklų).

Mindaugo pilis Putnamo lietuvių vienuolyno sklype – vienas iš tautinio meno darbų pavyzdžių šiuose kraštuose

Kita vertus, lietuvių vyrų vienuolynai pradėjo iš tiesų plėstis tik tada, kai lietuvių moterų vienuolynai jau buvo beveik pasiekę savo augimo viršūnę. Pagrindinis vyrų vienuolynų plėtros akstinas buvo Sovietų armijos įvykdyta Lietuvos okupacija (1940 m. ir 1944 m.). Ateistinė Sovietų valdžia pradėjo lietuvių tautos genocidą, o religingi katalikai tapo vienu iš pagrindinių taikinių. Stengdamiesi išvengti garantuotos mirties arba tremties, lietuviai vienuoliai bei kunigai 1944 m. masiškai bėgo iš Lietuvos ir galiausiai atsidūrė įvairiose šalyse, sutikusiose priimti lietuvius pabėgėlius: JAV, Kanadoje, Brazilijoje ir Argentinoje.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Kenebankporte [Kennebunkport], Meino valstijoje (pastatytas lietuvių moderniuoju tautiniu stiliumi)

Apsigyvenę užsienyje jie steigė lietuvių vyrų vienuolynus. Didžiausi iš jų įsikūrė Čikagoje (lietuvių marijonų vienuolynas ir lietuvių jėzuitų vienuolynas), taip pat Kenebankporte [Kennebunkport] (lietuvių pranciškonų vienuolynas). Visi trys buvo didžiuliai lietuviškais elementais puošti rūmai, juose vyko įvairios lietuviškos veiklos. Marijonai, pavyzdžiui, leido didžiausią Amerikos lietuvių laikraštį „Draugas“, pranciškonai buvo įsteigę akademiją, o jėzuitai šalia savo vienuolyno įkūrė Lietuvių jaunimo centrą, tapusį viena pagrindinių Čikagos buveinių lietuviškoms veikloms. Dauguma šių ordinų narių buvo kunigai, tad neretai dar ir dirbdavo aplinkinėse lietuvių parapijose, aptarnaudami joms priklausiusius tikinčiuosius.

Lietuvių jaunimo centro fasadas su Vyčiu ir memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę priešais pastatą. Centras buvo įrengtas Čikagos jėzuitų vienuolyno priestate

Tiesa, visi šie vyrų vienuolynai buvo ne atskiros Amerikos lietuvių organizacijos, bet priklausė bendroms lietuvių vienuolijoms. Atgavus Nepriklausomybę, jiems vėl imta vadovauti iš Lietuvos, o ne iš Čikagos ar Kenebankporto. Tai sukėlė šiokių tokių nesutarimų, nes kai kurie Amerikos lietuviai manė, jog vienuolių ordinų vadovybės Lietuvoje nelabai supranta, kad JAV šie vienuolynai atlieka dvigubą funkciją: ir užsiima sielovada, ir yra vieta tautinėms veikloms. O Lietuvoje gyvenusiems vienuoliams kartais atrodė, kad po Nepriklausomybės atgavimo Amerikos vienuolynai tapo kur kas mažiau reikalingi. Vienas iš tokios kontroversijos pavydžių – pranciškonai uždarė vienuolyną Niujorke ir gautas lėšas skyrė Sovietų sugriautoms bažnyčioms Lietuvoje atstatyti. Tačiau daugelis Niujorko lietuvių niekada su tuo nesusitaikė: jų teigimu, jie lėšas aukojo tam, kad Niujorke pastačius vienuolyną galėtų juo naudotis kaip lietuvių kultūros centru, o pardavus pastatą lietuvybės centro staiga nebeliko. Kai kurie vienuolynai nebuvo parduoti, tačiau dabar lietuviai vienuoliai jais beveik nesinaudoja.

Įėjimas į Jurgio Matulaičio senelių namus, kuriais rūpinasi lietuvės vienuolės iš Putnamo

Panašus likimas laukė ir vienuolynų, kurie priklausė ordinams, neturėjusiems provincijų Lietuvoje, pvz., saleziečių ordinui. Lietuviams kunigams išmirus, šie pastatai iš esmės atsidūrė nelietuvių dvasininkų rankose, o pastariesiems lietuviškos veiklos nebeatrodė reikalingos. Pavyzdžiui, šitaip lietuviai prarado Lietuvių namus Medeljine [Medellin] (Kolumbijoje). Iš pradžių pastatas naudotas kaip bendras saleziečių vienuolynas, o vėliau buvo išnuomotas kaip sandėlis. Vis gi tuose pastatuose, kurie išliko, dažnai tebėra lietuviškų architektūrinių elementų.

Žvilgsnis į Vyčio vitražą Lietuvių vienuolyne-namuose Medeljine (dabar paverstuose sandėliu)