Prancūzija
Nors Prancūzijoje niekada negyveno didelė lietuvių bendruomenė, ši šalis yra viena pirmųjų Vakarų Europoje pagal lietuviškas vietas – nuo lietuviškų simbolių, puošiančių garsius Prancūzijos pastatus, iki žymių lietuvių kapų Prancūzijos kapinėse.

Lietuvos ambasada Prancūzijoje
Lietuviškoji Prancūzija – kas tai?
Lietuviškos vietos Prancūzijoje gali būti skirstomos į kelis pagrindinius tipus ir kiekvienas jų yra susijęs su nedidelėmis, tačiau didelę įtaką turėjusiomis lietuvių imigrantų ir (ypač) pabėgėlių bendruomenėmis, skirtingais istorijos laikotarpiais Prancūziją pavertusiomis savo namais.
1. Žymių XX a. Lietuvos menininkų kapai: šie asmenys Prancūziją pasirinko dėl svarbaus jos vaidmens meno pasaulyje ir dėl to, kad ši šalis buvo saugus prieglobstis nuo 1940–1990 m. Lietuvą nusiaubusių okupacijų.

Grafiko Žibunto Mikšio kapas Père Lachaise kapinėse Paryžiuje
2. Lietuvos herbo bareljefai ant įvairių svarbių Prancūzijos pastatų, kuriais XIX a. pasirūpino lenkų ir lietuvių bajorai, persikėlę į Prancūziją po nepavykusių ir 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimų prieš Rusijos imperiją, aneksavusią Lietuvą ir dalį Lenkijos. Nepasiekę savo tikslų tėvynėje, šie įtakingi žmonės, kurie dažnai kalbėjo lenkiškai, bet buvo lietuvių kilmės, įsikūrė „revoliuciniame megapolyje“ Paryžiuje, kuris tuo metu buvo trečias–šeštas pagal dydį miestas pasaulyje, vis dar menantis sėkmingą Didžiąją Prancūzijos revoliuciją.

Lietuvos herbas ant vieno Paryžiaus pastatų
3. Dar ankstesni Lietuvos herbo bareljefai iš XVI–XVIII a. – tų laikų, kai pora Lenkijos ir Lietuvos karalių (Henrikas Valua ir Stanislovas Leščinskis) dėl politinių priežasčių baigė savo gyvenimus Prancūzijoje, bet niekada iki galo nepamiršo savo pareigų Lenkijoje bei Lietuvoje ir sukūrė lenkiškų bei lietuviškų simbolių Prancūzijoje.

Istorinis laikrodis Paryžiuje su Lietuvos herbu
4. Vietos, susijusios su Lietuvos diplomatinėmis pastangomis siekti Prancūzijos, kaip vienos svarbiausių Europos valstybių, palankumo 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma. Tarp tokių vietų – buvusi to meto Lietuvos pasiuntinybė ir Lietuvos diplomatų, kuriems teko visam laikui likti Prancūzijoje po to, kai 1940 m. Lietuva neteko nepriklausomybės, kapai. Taip pat paminklas ir atminimo lentos žymiausiam diplomatui (ir rašytojui) Oskarui Milašiui (dar žinomam lenkišku vardu Oscar Milosz, nes tuo metu lenkų ir lietuvių tautos kaip tik išgyveno galutines skyrybas po konflikto dėl Vilniaus krašto – tai buvo viena sričių, dėl kurios naujai nepriklausomai Lietuvai reikėjo Prancūzijos paramos).

Oskaro Milašiaus skulptūra Fontenblo
5. Vietos, susijusios su nedidele lietuvių pabėgėlių (dipukų) bendruomene, pasitraukusia nuo artėjančios antrosios sovietinės okupacijos 1944 m. ir atsidūrusia Prancūzijoje. Nors ta lietuvių emigracijos banga buvo didžiulė ir kitose pasaulio šalyse (JAV, Kanadoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje) susikūrė ištisos daugiatūkstantinės lietuvių bendruomenės, Antrojo pasaulinio karo nualinta Prancūzija nebuvo populiari kryptis. Visgi, maždaug 550 pabėgėlių bendruomenė (kurioje buvo neproporcingai daug meniškų sielų) Paryžiuje turėjo savo kunigą ir lankydavosi lietuviškose mišiose. Apie tai liudija atminimo lenta Šv. Augustino bažnyčioje.

Atminimo lenta kun. Jonui Petrošiui Šv. Augustino bažnyčioje
6. Vietos, susijusios su šiuolaikiniais Lietuvos ir Prancūzijos santykiais po 1990 m., pvz., naujoji Lietuvos ambasada bei Lietuvos sodas (Jardin Lituanie) Paryžiuje.

Lietuvos sodas (Jardin Lituanie) Paryžiuje
Kur Prancūzijoje rasti lietuviško paveldo objektų?
Svarbiausias lietuviško paveldo vietas rasime Paryžiuje ir jo apylinkėse. Paryžius buvo XIX a. kilmingųjų lenkų-lietuvių diasporos centras bei pasaulinis meno židinys bei viena svarbiausių darbo vietų Lietuvos diplomatams. Paryžiuje ir netoli jo yra tiek daug lietuviškų objektų, kad jiems skyrėme atskirą straipsnį. Paryžiuje išlikę daug XVI–XIX a. Vyčio bareljefų, palaidota nemažai garsių lietuvių, tarp kurių ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis, dailininkai Vytautas Kasiulis ir Mstislavas Dobužinskis, filosofas Emanuelis Levinas, grafikas Žibuntas Mikšys. Paryžiuje taip pat yra senasis ir dabartinis Lietuvos atstovybių pastatai bei Lietuvos sodas (Jardin Lituanie).

Diplomato Jurgio Baltrušaičio antkapis Paryžiuje
Svarbių lietuviško paveldo vietų yra ir dviejuose netoli Paryžiaus esančiuose miestuose: Monmoransi (Montmorency), XIX a. lenkų ir lietuvių diasporos centre, kur išlikę daug Vyčio simbolių, ir Fontenblo (Fontainebleau), kur Oskaras Milašius praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir yra palaidotas. Milašiui čia pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta aikštė ir atidengtos dvi atminimo lentos, todėl jis yra vienas iš gausiausiai užsienyje įamžintų lietuvių.

Lietuvos herbai Monmoransi bažnyčioje, skirti Čartoriskiui, kuris po nepavykusių Lenkijos ir Lietuvos sukilimų pabėgo iš Lietuvos į Prancūziją
Pačioje Nansi miesto širdyje – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktoje Stanislovo aikštėje (Place Stanislas) – pastatytas buvusio Lenkijos-Lietuvos karaliaus Stanislovo Leščinskio (Stanisław Leszczyński) paminklas, o Lietuvos ir Lenkijos herbai puošia svarbiausius miesto pastatus, pvz., rotušę ir Notre-Dame-de-Bonsecours bažnyčią, kurioje karalius iš pradžių buvo palaidotas.

Įėjimas į Stanislovo aikštę

Lietuvos ir Lenkijos herbai Stanislovo aikštėje
Istorija tokia: per du trumpus valdymo laikotarpius Lenkijoje-Lietuvoje (1704–1709 m. ir 1733–1736 m.) šis prancūzų ir švedų remiamas karalius įgijo daug priešų (pvz., rusų, austrų), kurie privertė jį atsisakyti sosto. Tais laikais pralaimėję kilmingi valstybės veikėjai neretai gaudavo valdyti tam tikrą teritoriją. Leščinskiui prancūzai davė valdyti Lotaringijos kunigaikštystę (įkurtą būtent jam). Ją sudarė Nansi miestas ir jo apylinkės. Leščinskis buvo šios teritorijos kunigaikštis iki pat mirties 1766 m. Po to teritorija buvo grąžinta Prancūzijai (kaip nuo pat pradžių ir planuota). Savo valdymo metais Leščinskis daug kunigaikštystės sostinės Nansi vietų ir papuošė lenkiškais ir lietuviškais simboliai.

Bažnyčia, kurioje iš pradžių buvo palaidotas Leščinskis

Bažnyčią puošiantis Lietuvos herbas iš arti
XIV a. menančios Strasbūro St-Pierre-le-Jeune bažnyčios freskoje Lietuva (užrašyta Ligavia) vaizduojama kaip paskutinioji Europos tauta žygyje prie krikščionybės. Strasbūras yra Europos institucijų (Europos Parlamento, Europos Tarybos, Europos Žmogaus Teisių Teismo) centras, šiame mieste taip pat yra susikūrusi lietuvių bendruomenė, o 2015 m. kovo 11 d. Oranžerijos (Orangerie) parke buvo pasodintas ąžuolas Lietuvos nepriklausomybės dvidešimt penkmečiui paminėti, pažymėtas atminimo lentele.

Krikščionybės plitimą Europoje vaizduojanti freska Strasbūre

Lietuvių pasodintas medis Strasbūre
Kelios svarbios Lietuvos asmenybės palaidotos Pietų Prancūzijoje, kur atsidūrė po to, kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Ernestas Galvanauskas, 1919–1920 m. ir 1922–1924 m. ėjęs Lietuvos ministro pirmininko pareigas, palaidotas Eks le Beno (Aix-les-Bains) miestelyje netoli Alpių po išskirtiniu antkapiu, kurį sukūrė garsus Prancūzijos lietuvių skulptorius modernistas Antanas Mončys, pats pabėgęs nuo sovietų okupacijos ir 1950 m. apsigyvenęs Paryžiuje. Ant Galvanausko antkapio užrašyti senesnės versijos Lietuvos himno žodžiai: „Tegul saulė Lietuvos tamsumus prašalina“.

Ernesto Galvanausko antkapis
O Rokbriun Kap Marteno (Roquebrune-Cap-Martin) kapinės netoli Nicos tapo amžinojo poilsio vieta Jurgiui Savickiui, diplomatui ir žymiam lietuvių rašytojui. Prieš tai atstovavęs Lietuvai Ženevoje, vėliau jis nusipirko namą Rokbriune ir čia praleido visus Antrojo pasaulinio karo metus bei pasiliko gyventi.

Jurgio Savickio antkapis
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Prancūziją dienoraščiai
Paryžius
Paryžiuje niekada nebuvo didelės lietuvių bendruomenės, tačiau bėgant šimtmečiams šis miestas traukė įvairias svarbias Lietuvos asmenybes. Paryžiuje gyvenę lietuvių menininkai, rašytojai, politikai ir kilmingieji po savęs paliko gausybę pėdsakų.
Todėl kai kuriuos svarbiausių Paryžiaus pastatų puošia lietuviški simboliai ir bareljefai, o legendomis apipintose miesto kapinėse rasime žymių lietuvių palaidojimų.
Lietuvos herbas įvairiose Paryžiaus vietose
Gali būti, kad ant senųjų Paryžiaus pastatų yra daugiau Lietuvos herbo bareljefų nei bet kuriame kitame mieste. Vyčiais šiuos pastatus dekoravo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusios arba joje kurį laiką gyvenusios didikų šeimos.
Sakoma, kad Sitė saloje [Ile de la Cité] yra seniausias Lietuvos herbas už Lietuvos ribų. Šis simbolis puošia didžiulį laikrodį ant Teisingumo rūmų [Palais de Justice] Laikrodžio bokšto [Tour l’Horloge] fasado. Juo pasirūpino Henrikas Valua (1551–1589 m.), pirmiausia karūnuotas Lenkijos ir Lietuvos karaliumi (1573 m.), bet netrukus, atsilaisvinus Prancūzijos karūnai, pirmosios karūnos atsisakęs ir tapęs gimtosios šalies valdovu (1574 m.). Tačiau savo pirmosios karūnos jis nepamiršo ir laikrodį papuošė tiek Lietuvos, tiek Lenkijos simboliais; laikrodį taip pat puošia užrašas „Dievas suteikė dvi karūnas, suteiks ir trečią [danguje]“.


Istorinis laikrodis Paryžiuje, kurį puošia Lietuvos herbas
Tuo metu Prancūzijos karūna buvo paveldima, o Abiejų Tautų Respublikos monarchija – renkama; didikai karaliumi dažnai išrinkdavo užsieniečius, kurie turėdavo pasirašyti pacta conventa, taip garantuodami Abiejų Tautų Respublikos kilmingųjų teises prieš karaliaus valdžią. Nereikia nė sakyti, kad tokia ribota valdžia Henriko Valua nesužavėjo, todėl pasitaikius progai turėti didesnę valdžią galingesnėje Prancūzijoje, jis ja pasinaudojo. Tačiau prieš tai Valua buvo spėjęs su lenkų ir lietuvių didikais pasirašyti pacta conventa; šis faktas įamžintas atminimo lentoje pačioje garsiausioje Paryžiaus vietoje – Dievo Motinos katedroje.


Prancūzijos, Lenkijos ir Lietuvos herbai bei užrašas ant laikrodžio iš arti
„Didžiosios migracijos“ laikų lietuviški bareljefai
Visgi dauguma kitų Paryžiuje esančių Vyčio simbolių yra iš vėlesnio laikotarpio – XIX amžiaus. Tuo metu Lietuvą valdė Rusijos imperija (1795–1915 m.). Vietos didikų mėginimui nusimesti rusų jungą dukart žlugus (1830-1831 m. ir 1863-1864 m.), prasidėjo dar žiauresni persekiojimai. Norėdamos išvengti tokio likimo, daug kilmingų šeimų bėgo į Vakarus; lenkų istoriografijoje tai vadinama „didžiąja migracija“. Daug pabėgusių didikų įsikūrė Paryžiuje, tuo metu viename didžiausių pasaulio miestų.
Išsaugojusios dalį savo turtų ir turėdamos įtakos, tokios šeimos įsigijo didžiulių rūmų ir dalį jų dekoravo lietuvišku simboliu – Vyčiu.


Lietuvos herbas ant vieno iš Paryžiaus pastatų (Monparnase)
Šios lenkų-lietuvių diasporos centru tapo „Hotel Lambert“. Šį XVII a. iškilusį pastatą 1843 m. įsigijo Čartoriskių (Czartoryski) šeima. Kiemo pusės fasado viršutinę dalį didikai papuošė Vyčiu (iš gatvės pusės jo nesimato). Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad herbo kampe yra nedidelis pastatas – tai ne originalus Lietuvos herbas, bet šiek tiek pakeista jo versija, kurią Čartoriskiai naudojo kaip savo simbolį.
1849 m. Adomas Čartoriskis Monparnaso rajone atidarė mokyklą; jos pastatą iki šiol puošia lenkų ir lietuvių herbai.


Lenkijos ir Lietuvos herbai ant mokyklos pastato Monparnase
Visgi daugiausia „didžiosios migracijos“ palikimo išlikę Paryžiaus priemiestyje Monmoransi [Montmorency], nes daugelis šiai diasporai priklausiusių žmonių atsekė paskui savo tautiečius, kurie buvo čia apsigyvenę (taip pat čia ir mirė). Vien Šv. Martyno bažnyčioje yra beveik tuzinas Vyčio bareljefų, puošiančių įvairias garsiems lietuvių kilmės žmonėms skirtas atminimo lentas; Adomui Čartoriskiui skirta lenta dekoruota penkiais Vyčio simboliais, į vieną kurių inkorporuoti ir Gediminaičių stulpai.


Vyčio simboliai ant Adomui Čartoriskiui skirto paminklo vienoje Monmoransi bažnyčių
Monmoransi esančios Šampu [Champeaux] kapinės kartais vadinamos lenkų nekropoliu, nes čia palaidota daug žymių lenkų-lietuvių asmenybių; tarp jų ir Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), Paryžiuje atsidūręs taip pat per „didžiąją migraciją“ (tiesa, Mickevičius vėliau perlaidotas, bet antkapis liko). Centrinėje Paryžiaus dalyje stovi Mickevičiui skirtas paminklas (1928 m. jį sukūrė Antoine Bourdelle) ir veikia jo muziejus.


Mickevičiaus paminklas Paryžiaus centre
Nors daugelis per „didžiąją migraciją“ į Paryžių atsikėlusių šeimų buvo kilusios iš Lietuvos, paprastai jose buvo kalbama lenkiškai, nes lenkų kalba, tuo metu Lietuvoje vyravusi mokslo, meno ir religijos srityse, pamažu iš didikų šeimų išstūmė lietuvių kalbą. Todėl dažnai ginčijamasi, šie žmonės buvo lenkai ar lietuviai, tačiau iš tiesų tuo metu griežtos skirties nebuvo ir asmuo tuo pačiu metu galėjo būti laikomas tiek lietuviu, tiek lenku. „Didžiosios migracijos“ diaspora nebuvo skirstoma į lenkų ir lietuvių kilmės asmenis, ir dauguma jai priklausiusių žmonių lenkų kalbą vartojo kaip pagrindinę, pvz., Monparnaso mokykloje, tačiau žymi dalis buvo lietuvių kilmės (jų protėviai kalbėjo lietuviškai). Nors Adomas Mickevičius rašė lenkiškai, savo kūriniuose aukštino Lietuvą.


Vilniuje gimusio asmens kapas Monmoransi „lenkų nekropolyje“
Lietuvos ambasada Paryžiuje
Tuo metu, kai 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma nuo Rusijos, Prancūzija buvo dviena didžiausių Europos galybių, tokį statusą įtvirtinusi pergale Pirmajame pasauliniame kare. Tad Lietuvai buvo svarbi Prancūzijos parama įgyvendinant savo siekius: kovojant nepriklausomybės karuose su lenkais, bolševikais, bei bermontininkais, be to, įgyjant Klaipėdos kraštą, mat Klaipėdos kraštas po Pirmojo pasaulinio karo atskirtas nuo Vokietijos, kadangi ten gyventojų daugumą sudarė lietuviai, o ne vokiečiai; bet, kadangi nepriklausoma Lietuva tada dar nebuvo pripažinta, laikinai Klaipėdos kraštą kontroliavo Prancūzijos, kaip vienos Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų, kariuomenė.
Tad lietuviai Paryžiuje adresu 14 Place General Catroux įsigijo didelį pastatą, kuriame įsikūrė Lietuvos diplomatinė atstovybė (pasiuntinybė). Deja, 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, o nacistinei Vokietijai (tuo metu sovietų sąjungininkei) užėmus Paryžių, atstovybės pastatas buvo nusavintas ir perduotas Sovietų Sąjungai. Dar ir šiandien jį naudoja Rusija, nors neturi jokio nuosavybės teisę įrodančio dokumento. Pastatą vis dar puošia Gediminaičių stulpai, tačiau didesnį Vyčio bareljefą maždaug 1960 m. sovietai pašalino.


Buvusi Lietuvos diplomatinė atstovybė


Gediminaičių stulpai virš įėjimo į buvusią Lietuvos diplomatinę atstovybę Paryžiuje
Lietuvos pastangos po 1990 m. nepriklausomybės atgavimo susigrąžinti pastatą buvo bergždžios. Nenorėdama pykdyti Rusijos, Prancūzija nusprendė 2002 m. Lietuvai išmokėti kompensaciją, už kurią Lietuva įsigijo kitą panašų netoliese esantį pastatą (viduje kabančioje atminimo lentoje kaip inauguracijos data nurodyta 2002 11 15). Po rekonstrukcijos naująją Lietuvos ambasadą taip pat papuošė Gediminaičių stulpai (ant vartų), o viduje galima rasti vėliavą iš pirmosios ambasados, kurią iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo saugojo vieno iš diplomatų sūnus Perkūnas Liutkus.


Dabartinė Lietuvos ambasada Prancūzijoje


Naujosios ambasados kiemo vartai su Gediminaičių stulpais
Netoli senosios ambasados esantis nedidelis parkas 2023 m. Lietuvos ambasadoriaus iniciatyva buvo pervadintas Lietuvos sodu [Jardin Lituanie].
![Lietuvos sodas [Jardin Lituanie] Paryžiuje](https://global.truelithuania.com/wp-content/uploads/FranceParis20240728_143436-538x303.jpg)
![Lietuvos sodas [Jardin Lituanie] Paryžiuje](https://global.truelithuania.com/wp-content/uploads/FranceParis20240728_143436-538x303.jpg)
Lietuvos sodas [Jardin Lituanie] Paryžiuje
Fontenblo ir Oskaras Milašius
Savo rūmais garsėjančiame Fontenblo [Fontainebleau] mieste netoli Paryžiaus yra penki lietuviško paveldo objektai; jie visi susiję su vienu asmeniu – Oskaru Milašiumi, pirmuoju Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje vadovu.
Milašiaus pamėgtame Fontenblo mieste yra jo kapas, paminklas, dvi atminimo lentos jam ir jo vardu pavadinta aikštė.


Milašiaus garbei pavadinta aikštė
Ant viešbučio „L’Aigle Noir“, kuriame Milašius apsistodavo 1930–1939 m., kabančioje atminimo lentoje jis apibūdinamas kaip „prancūzų rašytojas ir poetas, lietuvių diplomatas ir paukščių mylėtojas“. Toks apibūdinimas tikslus, nes Milašius rašė tik prancūziškai ir itin vertino prancūzų kultūrą, bet buvo oficialiai atstovavo Lietuvai. Įdomu, kad visuose prancūziškuose šaltiniuose jo vardas rašomas lenkiškai, Oscar Milosz. Tuo metu vardai būdavo verčiami kaip visi kiti žodžiai: lenkiškai diplomatas pasirašinėjo kaip Milosz, o lietuviškai – Milašius. Kai kalbėdavo prancūziškai, Milašius prisistatydavo lenkiška vardo versija, nes į Prancūziją atvyko 1889 m., kai lenkų kalba vis dar buvo literatūrinė lietuvių elito kalba. Tačiau, kai 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma ir prasidėjo konfliktas su Lenkija, Milašius liko ištikimas savo lietuviškoms šaknims ir sutiko atstovauti atgimstančiai protėvių tautai.


Viešbutis, kuriame gyveno Milašius


Milašiui skirta atminimo lenta ant viešbučio fasado
1939 m. Milašius pagaliau įsigijo nuosavą namą savo pamėgtame Fontenblo. Ant šio namo pakabinta antra jam skirta atminimo lenta, kurioje jis pristatomas kaip „Lietuvių kilmės prancūzų poetas“. Deja, netrukus, 1939 m. kovo 2 d., Milašius mirė. Tuo metu Lietuva dar buvo nepriklausoma, todėl pasirūpino jo antkapiniu paminklu. Ant antkapio prancūzų ir lietuvių kalbomis įrašyta, kad jis buvo „Poetas, rašytojas ir pirmas Lietuvos atstovas Prancūzijoje“.


Oskaro Milašiaus namas (1939 m.)


Oskarui Milašiui skirta atminimo lenta ant namo, kurį jis įsigijo 1939 m.


Oskaro Milašiaus kapas
2019 m. Fontenblo mediatekos sodelyje buvo atidengta Milašiaus skulptūra. Paminklo pastatymą inicijavo Prancūzijoje veikianti Milašiaus gerbėjų draugija, o jo autorius – lietuvių skulptorius Klaudijus Pūdymas. Atminimo lentoje išvardyta daug rėmėjų iš Lietuvos. Skulptūra vaizduoja Milašių su skyle vietoje širdies ir paukščiu – tokią idėją įkvėpė pasakojimas, kad Milašių ištiko širdies smūgis, kai jis bandė vytis vieną iš taip mylėtų paukščių. Milašius prispaudęs po ranka laiko knygą, ant kurios iškalti lietuviški žodžiai: „Tos žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus. Aš trokštu jums atskleisti ją. Ateikit...“


Oskaro Milašiaus skulptūra Fontenblo
Perkeltieji asmenys (dipukai) ir žymių lietuvių palaidojimo vietos
Po Antrojo pasaulinio karo į Paryžių persikėlė ir čia visam laikui apsigyveno iki 500 lietuvių - vadinamųjų dipukų, kurie pasitraukė iš Lietuvos 1944 m. suprasdami, kad Lietuva netrukus bus vėl okupuota Sovietų Sąjungos. Bendruomenė buvo per maža, kad įsigytų savo klubą ar bažnyčią, bet turėjo savo nuolatinį centrą didingojoje Šv. Augustino bažnyčioje (pastatyta 1860–1871 m.), kur nuo 1995 iki 2004 m. lietuviškas mišias laikė dipukas kunigas Jonas Petrošius; praėjus kuriam laikui po Petrošiaus mirties, 2017 m. bažnyčios rūsyje esančioje koplyčioje atidengta jam ir gyvajai lietuvių bendruomenės dvasiai skirta atminimo lenta.


Šv. Augustino bažnyčia Paryžiuje


Kun. Petrošiui skirta atminimo lenta Šv. Augustino bažnyčioje Paryžiuje
Tarp šių po Antrojo pasaulinio karo Paryžiuje apsigyvenusių lietuvių buvo itin daug menininkų, Paryžių pasirinkusių dėl svarbaus jo vaidmens meno pasaulyje. Daugelis šių garsių lietuvių buvo palaidoti Paryžiaus kapinėse.
Vienas žymiausių lietuvių tapytojų Vytautas Kasiulis (1918–1995 m.), garsėjęs savo spalvingais tapybos darbais, buvo palaidotas Panteno kapinėse (vėliau perlaidotas Lietuvoje, bet antkapis yra išlikęs).


Vytauto Kasiulio antkapis
Lietuvių diplomatas Jurgis Baltrušaitis (1873–1944 m.) ir menotyrininkas jo sūnus (1903–1988 m.) palaidoti Monružo [Montrouge] kapinėse, po antkapiu, puoštu tradiciniu lietuvišku kryžiumi-saule.


Diplomato Jurgio Baltrušaičio antkapis Paryžiuje
Lietuvių grafikas Žibuntas Mikšys (1923–2013 m.) amžinojo poilsio atgulė turbūt garsiausiose visame Paryžiuje Per Lašezo [Père-Lachaise] kapinėse, kur palaidotos ir tokios asmenybės kaip Jimas Morrisonas ir Édith Piaf.
![Grafiko Žibunto Mikšio kapas Per Lašezo [Père-Lachaise] kapinėse Paryžiuje](https://global.truelithuania.com/wp-content/uploads/FranceParis20240925_163414Ais-538x303.jpg)
![Grafiko Žibunto Mikšio kapas Per Lašezo [Père-Lachaise] kapinėse Paryžiuje](https://global.truelithuania.com/wp-content/uploads/FranceParis20240925_163414Ais-538x303.jpg)
Grafiko Žibunto Mikšio kapas Per Lašezo [Père-Lachaise] kapinėse Paryžiuje
Lietuvių kilmės rusų tapytojas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957 m.) pabėgo nuo Rusijos komunistinės revoliucijos, tapo Lietuvos piliečiu, tarpukariu čia kūrė ir galiausiai mirė Niujorke, tačiau norėjo būti palaidotas meno sostinėje Paryžiuje, Sent Ženevjev de Bua [Sainte Genevieve des Bois] rusų stačiatikių kapinėse.


Mstislavo Dobužinskio kapas
Kaune gimęs žydas filosofas Emanuelis Levinas palaidotas Panteno kapinėse. Paryžiuje taip pat yra nedidelis jo vardu pavadintas skveras. Į Paryžių jis atvyko anksčiau nei dipukai, XX a. trečiame dešimtmetyje.


Emanuelio Levino skveras
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Prancūziją dienoraščiai