Vengrija
Vengrijoje stovi daugiau lietuviškų paminklų nei bet kurioje kitoje Vidurio Europos šalyje iš tų, kur nebuvo istorinių lietuvių bendruomenių.
Lietuviškų paminklų Vengrijoje pradėjo rastis pačiu netikėčiausiu metu – kai Lietuva buvo okupuota sovietų, o Vengriją valdė komunistinis režimas. Kitaip nei Vakarų pasaulyje, kur lietuviškus paminklus ir pastatus galėjo statyti tik iki sovietų okupacijos XX a. penktame dešimtmetyje iš Lietuvos išvykusi diaspora, Vengrijoje juos statė lietuviai, kurie užaugo ar net tuo metu gyveno sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Lietuviškų skulptūrų parkas Tokajuje (1986–1988 m.)
Tai buvo įmanoma dėl dviejų priežasčių.
Pirma, nors iš sovietų okupuotos Lietuvos buvo labai sunku keliauti ar emigruoti į kitas komunistų valdomas šalis, tai nebuvo visiškai neįmanoma (ne taip, kaip keliauti ar emigruoti į Vakarus). Paprastai reikėdavo nurodyti „rimtą priežastį“ ir gauti rekomendacijų iš įvairių komunistinio režimo institucijų. Ta „pakankamai rimta priežastis“ emigruoti į Vengriją kone visada būdavo santuoka – susipažinę su vengrais/ėmis, pvz., atvykusiais/iomis studijuoti į Sovietų Sąjungą, lietuviai/ės galėjo su jais/jomis susituokti ir režimui leidus emigruoti į Vengriją net griežčiausiu sovietų okupacijos laikotarpiu, maždaug septintame–aštuntame dešimtmečiuose. Nuo dešimčių tokių daugiataučių šeimų Vengrijoje ėmė kurtis lietuvių bendruomenė, kurios anksčiau čia nebuvo.
Antra priežastis, leidusi atsirasti pirmiesiems lietuviškiems paminklams, buvo palyginti negriežtas Vengrijos režimas, vadinamas „guliašo komunizmu“. Kitaip nei Sovietų Sąjungos piliečiams, vengrams buvo leidžiama keliauti į užsienį (net į Vakarų valstybes), be to, į Vengriją galėjo atvykti ir kurti užsienio menininkai (pvz., 1986 m. Budapešte net pasirodė grupė „Queen“).
Lietuviškų skulptūrų parkas Tokajuje
Lietuviškų skulptūrų parkas Tokajuje (5 000 gyventojų turinčiame miestelyje Vengrijos vynininkystės regione) tapo pirmąja Vengrijoje lietuviška vieta. Jis buvo pradėtas kurti 1986 m. ir atidarytas 1988 m. Skulptūras kūrė lietuvių menininkai Ipolitas Užkurnys ir Antanas Česnulis, trumpam atvykdavę iš sovietų okupuotos Lietuvos ir apsistodavę meno kolonijoje, kad galėtų kurti šias skulptūras. Vengrijoje tokiai tarptautinei veiklai laisvės buvo daugiau, nei Sovietų Sąjungoje, visgi, ir Vengrijoje būta daug apribojimų: skulptūrose negalėjo būti jokių tradicinių lietuviškų simbolių (pvz., Vyčio ar trispalvės), nes juos sovietai draudė, taip pat reikėjo vengti religinių simbolių, kurių lietuvių liaudies mene taip pat netrūksta. Tačiau dailininkai nenorėjo atvaizduoti ir sovietų primestų simbolių, tokių kaip Lietuvos SSR herbas su kūju ir pjautuvu. Todėl kaip geriausią alternatyvą savo kultūrai pristatyti jie pasirinko tradicinius Lietuvos (ir Vengrijos) amatus. Išdrožinėtos medinės figūros vaizduoja žvejybą, žemdirbystę ir pan. Tačiau šie amatai yra būdingi daugeliui tautų, todėl paminklų lietuviškumą iš pirmo žvilgsnio sunku įžvelgti.

Viršutinė vietos iš skulptūrų dalis Tokajuje
Tačiau 2007 m. (praėjus nemažai laiko po to, kai Lietuva ir Vengrija išsilaisvino iš komunizmo jungo ir apie 1990 m. tapo demokratinėmis valstybėmis), parkas buvo atnaujintas. Dabar naujoje lentelėje aiškiai nurodyta, kad tai yra Lietuviškų skulptūrų parkas (Litván szoborpark), o tarp parke nuolat plevėsuojančių vėliavų yra ir Lietuvos trispalvė – neskaitant Lietuvos ambasados, tai vienintelė tokia vieta Vengrijoje.

Ženklas skulptūrų parke
Jogailos ir Jadvygos skulptūros Tokajuje
2021 m. Tokajuje, šalia bažnyčios, iškilo dvi naujos lietuviškos medinės skulptūros. Jos skirtos Jogailai (Lenkijos ir Lietuvos karaliui) ir jo žmonai Jadvygai. Ant skulptūrų prie lietuviškų vardų nurodyti ir vengriški jų atitikmenys: Szt. Hedvig ir II. Ulászló. Jadvyga buvo ir vengrų kilmės, Vengrijos ir Lenkijos karaliaus dukra. Jos santuoka su tuomečiu pagoniu, lietuviu Jogaila buvo priemonė sudaryti valstybių sąjungą ir plėsti krikščionybę. Ši pora čia įamžinta būtent dėl Jadvygos vengriškų šaknų.

Jogailos ir Jadvygos skulptūros Tokajuje
Skulptūros iškilo jau šiais laikais, todėl joms nebuvo taikomi jokie apribojimai. Ant Jogailos skulptūros ryškiai matoma lietuviškų detalių – Vyčio kryžius ant skydo ir didžiuliai Gediminaičių stulpai ant Jogailos nugaros.

Jogailos paminklas iš arti

Gediminaičių stulpai ant Jogailos nugaros
Pauliaus Normanto atminimo lenta Nyredhazoje
Vengrijos lietuvių bendruomenė visada buvo nedidelė ir ją sudarė beveik vien dvitautės šeimos, todėl lietuviai asimiliuodavosi vos per vieną kartą. Tad paminklai atsirado tik kelių aktyvistų dėka. Garsiausias jų – Paulius Normantas (1948–2017 m.), lietuvių poetas, fotografas ir keliautojas, 1983 m. vedęs vengrę ir emigravęs į Vengriją. Tai jis inicijavo Lietuviškų skulptūrų parko įkūrimą Tokajuje ir padėjo gauti reikiamus leidimus atvykstantiems lietuvių menininkams. 1988 m. atidarius parką, Normantas Tokajuje surengė pirmuosius Vengrijos lietuvių susitikimus. Jis tapo ir pirmuoju oficialios Vengrijos lietuvių bendruomenės vadovu.
Normanto pasiekimai tuo neapsiribojo. Keliaudamas po daugelį Azijos vietų tuo metu, kai tokios kelionės lietuviams vis dar buvo retos ir sudėtingos (dėl draudimų keliauti sovietų okupacijos laikotarpiu ir sovietų nualintų Lietuvos bei Vengrijos ekonomikų), Normantas sukaupė daugybę nuotraukų ir azijietiško meno dirbinių, taip tiesdamas tiltus ne tik tarp Lietuvos ir Vengrijos, bet ir tarp Lietuvos / Vengrijos ir Azijos.
Tad po Normanto mirties Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių žurnalistų klubas ir Nyredhazos savivaldybė ant Varoši meno galerijos Nyredhazoje, kur Normantas gyveno, atidengė jam skirtą atminimo lentą. Atminimo lenta, kaip joje rašoma lietuvių ir vengrų kalbomis, yra tarsi tiltas, jungiantis šias dvi šalis, „kuriose gyva laisva Pauliaus Normanto dvasia“.

Atminimo lenta Pauliui Normantui Nyredhazoje

Pastatas, ant kurio buvo atidengta atminimo lenta Normantui
Klaipėdos gatvė Debrecene
Sovietų okupacijos metais vienas iš nedaugelio būdų Lietuvos institucijoms oficialiai užmegzti tiesioginius ryšius su užsienio institucijomis buvo susigiminiavusių miestų ryšiai. Žinoma, susigiminiavę miestai būdavo parenkami tik iš kitų komunistinių šalių, pvz., Vengrijos, bet tai jau buvo šis tas.
1989 m. antras pagal dydį Vengrijos miestas Debrecenas "susigiminiavo" su Klaipėda. Užmezgę tokius santykius, miestai apsikeitė gatvių pavadinimais: Klaipėdoje atsirado Debreceno vardu pavadinta gatvė ir net visas rajonas, o Debrecene – Klaipėdos gatvė (Klaipeda utca) (bei Klaipėdos viešojo transporto stotelė). Abi gatvės yra sovietinių daugiabučių kvartaluose.
Nors pasaulyje yra daug pagal Vilnių ar Kauną pavadintų gatvių, Klaipėdos gatvių rasime retai.

Klaipėdos viešojo transporto stotelė Klaipėdos gatvėje Debrecene
Lietuvių paminklai Budapešte
Vengrijos sostinėje ir didžiausiame mieste Budapešte yra trys lietuviški paminklai.
Du iš šių paminklų rasime kapinėse. Jie skirti 1956 m. Vengrijos revoliucijos aukoms paminėti – per šią revoliuciją sovietų tankai ir kariuomenė sugniuždė sėkmingai prasidėjusį Vengrijos bandymą atkurti demokratiją. Lietuviams tai priminė jų pačių laisvės kovas, XX a. šeštajame dešimtmetyje palaužtą Lietuvos partizaninį judėjimą. Todėl, kai Vengrijai tapus demokratine šalimi Budapešto Naujųjų kapinių atokioje, nenaudojamoje dalyje buvo atrastos revoliucijos rėmėjų (o ir daugybės vaikų, žuvusių per šiuos įvykius) masinės kapavietės, lietuviai padovanojo vieną pirmųjų iš šioje vietoje išdygsiančių paminklų.
Pirmas paminklas Naujosiose kapinėse iškilo 1990 m. Jį pastatė tie patys skulptoriai, kurie kūrė Lietuviškų skulptūrų parką Tokajuje. Paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir Vytautas Landsbergis, vos prieš pusmetį nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos paskelbusios Lietuvos vadovas. Šis paminklas – tai tradicinis lietuviškas koplytstulpis su Rūpintojėliu viršuje.

Lietuviška skulptūra Naujosiose kapinėse (kairėje)
Antrąjį paminklą 2006 m. sukūrė A. Teresius ir R. Zinkevičius Kerepeši kapinėse, kuriose buvo palaidoti kiti revoliucijos dalyviai. Jo pastatymu pasirūpino tuometis Vengrijos lietuvių bendruomenės vadovas Vytautas Grinius. Lentelėje nurodyta, kad tai yra lietuviškas paminklas. Jį įkvėpė lietuvių liaudies menas.

Lietuvių pastatytas paminklas nužudytiems Vengrijos revoliucijos dalyviams Kerepesi kapinėse
Kasmet per numalšintos Vengrijos revoliucijos metines prie šių paminklų apsilanko Lietuvos ambasadorius ar ambasadorė.
Naujausias lietuviškas Budapešto paminklas buvo sukurtas iš akmens ir stovi Budos senamiesčio prieigose. Jis taip pat skirtas Jogailai ir Jadvygai. Jie vaizduojami sėdintys gana toli vienas nuo kito – tai simbolizuoja poros amžiaus skirtumą. Tarp jų vaizduojami Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos herbai; paminklą taip pat puošia Gediminaičių stulpų simbolis. 2013 m. skulptūra buvo atidengta Lietuvos lėšomis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga. Ji perteikia mintį, kad taikiai suvienyta Lenkijos ir Lietuvos valstybė buvo tarsi Europos Sąjungos pirmtakė. Be to, priėmęs vakarietiškos formos krikščionybę (katalikų, o ne stačiatikių tikėjimą), Jogaila Lietuvai nustatė į Vakarus orientuotą politinę kryptį, kurios laikomasi iki šiol. Skulptūra stovi netoli Europos parko, kuriame visos Europos sostinės yra pasodinusios po medį. Ant priešais skulptūrą esančio akmens pasakojama Jogailos ir Jadvygos istorija, o žemėlapyje paminklo galinėje dalyje vaizduojamos visos jų valdytos teritorijos. Tokiu būdu skulptūra praeiviams suteikia ir žinių apie Lietuvos istoriją. Šią skulptūrą sukūrė lietuviai: Dalia Matulaitė, Jūras Balkevičius ir Rimantas Buivydas.

Jogailos ir Jadvygos skulptūra Budapešte

Žemėlapis galinėje skulptūros dalyje
Nepaisant to, kad paminklą pastatė ir finansavo Lietuva, įraše lotynų kalba karalius vadinamas lenkišku vardu Jagiello. Jis ne tik įvardijamas kaip „Wladislaus Jagiello, Rex Poloniae Et Dux Supremus Lithuaniae 1386–1434“ (Vladislovas Jogaila, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1386–1434 m.), bet ir anachronistiškai nurodomas kaip „Jagiello, Magnus Dux Lithuaniae 1377–1386“ (Jagiello, Lietuvos didysis kunigaikštis 1377–1386 m.), nors tuo metu Lietuva buvo vienintelė jo karalystė ir jis buvo žinomas lietuvišku vardu. Jogaila pagal etninę kilmę buvo lietuvis ir Lenkijos sostą užėmė tik įkopęs į ketvirtą dešimtį, lenkiškai kalbėjo prastai.

Jogailos ir Jadvygos vardai ant paminklo
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia: