Lietuvių stovyklos užsienyje
Lietuviškos stovyklos užsienyje iš esmės yra lietuviški parkai, kuriuose gausu lietuviškų paminklų ir simbolikos. Tai unikali lietuviško paveldo dalis, įamžinusi lietuvių diasporos ryžtą skatinti savo vaikus nepamiršti lietuviškos kultūros.
Dauguma šių stovyklų yra JAV ir Kanados kaimiškose vietovėse. Kiekvieną vasarą (kartais ir rudenį) jos iš miestų sutraukia šimtus lietuvių, ir vaikų, ir suaugusiųjų, kurie čia praleidžia vieną ar dvi savaites, užsiimdami įvairiomis lietuviškomis veiklomis ir apsupti lietuvių kalbos bei lietuvybės simbolių.
Šios stovyklos buvo įsteigtos po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu, Sovietams pamažu okupuojant Lietuvą ir pradėjus genocidą, beveik 100 tūkst. lietuvių buvo priversti išvykti iš gimtinės. Jie save laikė ne emigrantais, o tremtiniais, todėl jiems buvo ypač svarbu užsienyje sukurti gabalėlius Lietuvos – ne tik sau, bet ir savo vaikams, kad juose toliau degtų lietuvybės ugnis.
Tiems, kurie gyveno lietuvių rajonuose, pvz., Market [Marquette] parke Čikagoje, tai buvo lengviau įgyvendinti, nes aplink buvo daug lietuvių vaikų. Deja, atokiai įsikūrusiems lietuviams tai buvo kur kas sunkiau (ir, kadangi prasidėjo baltųjų traukimasis iš JAV pramoninių valstijų miestų (angl. white flight), tokių Amerikos lietuvių buvo vis daugiau). Daugelis Amerikos lietuvių vaikų beveik neturėjo galimybių bendrauti su kitais lietuviukais, juolab tokioje aplinkoje, kur jie galėtų kalbėti lietuviškai, dainuoti lietuviškas dainas ir pan.
Dėl šios priežasties vienas iš pirmųjų didelių projektų, kurio XX a. 6-ajame dešimtmetyje ėmėsi susivieniję įvairių Amerikos miestų lietuviai, buvo įsigyti žemės tokioms lietuviškoms stovykloms, kur jų vaikai kasmet bent savaitę ar dvi galėtų pasinerti į lietuvišką atmosferą ir pabūti vien tarp tautiečių.
Per XX a. 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmečius buvo sukurtas lietuviškų stovyklų tinklas, aprėpęs visas lietuvių gyvenamas zonas (tiesa, kitaip nei lietuviškų bažnyčių atveju, žmonėms buvo priimtina, kad tokia stovykla bus už kelių šimtų kilometrų, taigi bendras jų skaičius niekada nebuvo didelis). Paprastai kiekviena stovykla rūpinosi kokia nors lietuviška organizacija, dažnai tai būdavo lietuvių katalikų draugijos arba Amerikos lietuviai skautai (ši tautiniu pagrindu sukurta ir mišri lyties atžvilgiu organizacija savo idėjas atsivežė iš Lietuvos ir nepriklausė Amerikos skautams). Kai kurios stovyklos buvo rengiamos ir nuomotoje žemėje, bet tikrai lietuviškai atmosferai sukurti buvo svarbu turėti lietuviškų paminklų ir pastatų, tad pirmenybė buvo teikiama nuosavam sklypui.
Svarbiausios Amerikos lietuvių stovyklos yra: “„Rambynas“” (Kalifornija, aptarnauja JAV vakarinę pakrantę), “„Neringa“” (Vermontas, aptarnauja JAV rytinę pakrantę), “„Dainava“”, “„Rakas“”, “„Pilėnai“” (visos trys vakarinėje Mičigano dalyje, pasirinktos dėl strateginės šios valstijos padėties tarp Detroito, Čikagos ir Klivlando), “„Kretinga“”, “„Romuva“” (abi Ontarijuje, Kanadoje). Per dešimtmečius stovyklose kaupėsi vis daugiau paminklų, meno kūrinių ir pastatų – kiekviena čia vasarojusi „karta“ paprastai palikdavo kažką nuo savęs.
Kelios stovyklos, veikusios mažiau lietuvių turėjusiose teritorijose, deja, ~1990-2000 m. užsidarė, žemė parduota (Urugvajuje, Kvebeke).
Kai kuriose lietuviškose stovyklose galima lankytis kaip parkuose, bet yra ir tokių, kurios ne stovyklavimo sezonu yra uždarytos. Visi norintys mielai kviečiami prisijungti vasaros stovyklų metu (dauguma veiklų skirtos lietuviškai kalbantiems vaikams, bet vis dažniau rengiamos anglų kalba vykstančios paveldo savaitės ir suaugusiesiems skirti savaitgaliai).
Straipsnio autorius ©Augustinas Žemaitis.