Klivlandas (Ohajas, JAV)
Šiuo metu net 14 000 narių turinti Klivlando lietuvių bendruomenė sukūrė vienas įstabiausių lietuviško paveldo vietų Amerikoje. Daugeliu atžvilgiu Klivlande gali pajusti tarpukario Lietuvos dvasią ir aidus.
Klivlando lietuvių kultūrinis darželis
Pati žymiausia lietuviška vieta Klivlande - Lietuvių kultūrinis darželis, įkurtas 1936 m. Jis atrodo labiau kaip ūksmingas parkas, pilnas lietuvybės – bene kiekviena jo detalė tiesiog ja pulsuoja. Tarsi jis būtų sukurtas kokiam tarpukario Kauno Žaliakalniui, ir stebuklingai atsidūręs Amerikoje. Nieko keisto, juk jį kūrę autoriai - Dubeneckis, Zikaras - kūrė ir tarpukario Kauną.
Darželis – trijų lygių. Aukščiausiame plazda Lietuvos vėliava ir trykšta Kunigaikštienės Birutės fontanas, į kurį žvelgia poetas Maironis ir Vincas Kudirka - tarsi ieškodami įkvėpimo LDK istorijoje.
Viduriniojoje darželio terasoje stūgso akmeniniai Gedimino stulpai - šimtametis Lietuvos simbolis (1936 m.). Yra ir Jono Basanavičiaus, "Tautos patriarcho", kuriam dažnai priskiriamas bene didžiausias nuopelnas Lietuvos valstybės atkūrime 1918 m., biustas. Basanavičiaus (1936 m.) ir Vinco Kudirkos (1938 m.) biustai įkvėpti garsaus skulptoriaus Zikaro (pastačiusio ir Laisvės statulą Kaune). Tai kartu ir vienos seniausių statulų šiems asmenims pasaulyje: juk sovietų okupuotoje Lietuvoje paminklai jiems išgriauti ir tik po nepriklausomybės vėl atstatyti. Maironio biustas Klivlande statytas 1961 m., perstatytas 2010 m.
Žemutinėje darželio terasoje – sodelio pavadinimas, antra lietuviška vėliava ir naujausias darželio turtas - Rūpintojėlis, pastatytas Lietuvos nepriklauosmybės atkūrimui paminėti.
Pats darželio išdėstymas taip pat prasmingas – jo kūrėjai pasirinko ir sukūrė jį lyros formos.
Klivlando Rokfelerio parke yra kelios dešimtys tokių kultūrinių darželių, tačiau lietuviškasis - vienas seniausių ir didžiausių.
Darželis nuniokotas juodaodžių per rasinius neramumus XX a. 7 dešimtmetyje, bet po to atkurtas Vinco Apaniaus ir Kęstučio Šukio (šį jų darbą atmena jiems dedikuotas suolelis vidurinėje darželio terasoje).
Čia yra sakęs kalbą ir prezidentas Antanas Smetona (žr. žemiau).
Nors tai nėra pažymėta sodelyje, tačiau įdomu, jog kai kurie darželio medžiai sodinti žymiosios JAV lietuvės dainininkės Anna Kaskas.
Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia
Klivlande stovi masyvi senutė (1921 m.) Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (6527 Superior Avenue). Ji - labai panaši į Detroito Šv. Antano bažnyčią, dviejų aukštų. Viršuje - didelė bažnyčios salė, apačioje kadaise veikusios mokyklos klasės, o rūsyje vykdavo pasaulietiniai lietuvių pobūviai ir susitikimai.
Deja, mokinių klasėse nebėra, o ir pačioje bažnyčioje paskutinės mišios laikytos 2009 m. Taupydama lėšas Klivlando vyskupija ją uždarė. Tuo metu tai buvo seniausia veikianti lietuviška parapija JAV, įkurta 1895 m. (iš pradžių turėjo kitą, mažesnę, bažnyčią).
Planavusi už bažnyčios pastatą ir aplinkinį nemažą sklypą su istoriniu XIX a. namu gauti beveik 220 000 dolerių vyskupija turėjo tenkintis vos 11 000. Tokia yra nekilnojamojo turto kainų realybė nykstančiuose šio regiono didmiesčiuose - čia dar ir rajonas nesaugus. Žemę įsigijo Community Greenhouse Partners, kuri čia augino daržoves, smulkius gyvūnus. Taip: miestai kaip Klivlandas ar Detroitas, su savo pigia žeme ir niekam nereikalingais namais, pamažu vėl tampa kaimiškais plotais - tai vadinama urbanistine žemdirbyste. Bažnyčios pastato griauti neplanuojama, nauji šeimininkai planavo jį rekonstruoti, atidaryti parduotuvę. Tačiau panašu, kad ir ši ferma neišsilaikė, užsidarė. Šiandien bažnyčia stovi apleista ir retkarčiais buvo panaudojama filmams filmuoti (pvz. ten filmuotas filmas "Little Evil"). Lietuviškų detalių viduje nebėra.
Lietuviškos bažnyčios uždarymas Klivlande nesukėlė tokių protestų, kaip kai kuriose kitose benduromenėse, nes viena lietuviška bažnyčia ten dar liko. Ji veikia šiaurrytiniame Klivlande, į kur iš Šv. Jurgio bažnyčios apylinkių XX a. pab. persikėlė nemaža dalis lietuvių. Kartu išsikėlė ir lietuvių bendruomenės centras: rajone aplink Šv. Jurgio bažnyčią, kur kadaise veikė ir lietuvių klubai, lietuvių institucijos, lietuvių verslai, nieko lietuviško neliko. Į naująją bažnyčią perkelti ir daugelis lietuviškų atributų iš Šv. Jurgio bažnyčios, tiesa, ne visi (pvz. vienas šoninis altorius parduotas nelietuvių bažnyčiai vakarų pakrantėje).
Netoli nuo Šv. Jurgio bažnyčios St. Clair gatvėje (prie E 61 gatvės) viena siena išdabinta meno kūriniu, primenančiu visas rajone gyvenusias ar gyvenančias tautas. kiekvienai jų skirta po vėliavą, ant kurios pavaizduoti tautiniais rūbais vilkintys tos tautos žmonės, grojantys tradiciniais muzikos instrumentais. Viena vėliavų - Lietuvos. Taip pat yra atvaizduoti kroatai, slovėnai (abi tautybės iš tų laikų, kai čia gyveno ir lietuviai), etiopai, sudaniečiai, nigeriečiai, kinai ir puerto rikiečiai.
Šiaurės rytų Klivlando lietuvių bažnyčia, mokykla, paminklai
Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia (18022 Neff Rd) – dalis masyvaus lietuviško komplekso, vieno didžiausių Amerikoje ir sukurto žymiausių XX a. lietuvių.
Bažnyčia gali pasirodyti gana paprasta, net funkcionalistinė, bet, pažvelgus iš arčiau, galima pamatyti daug lietuviškų detalių. Iš vidaus bažnyčia atrodo it laivas – tikėjimo ir lietuvybės laivas, plaukiantis per rūstų vandenyną.
Viduje vienos įspūdingiausių detalių – Lietuvos miestų bei miestelių, kuriuose yra Mergelės Marijos kultai, bareljefai – Žemaičių Kalvarijos, Pažaislio, Šiluvos. Dėl šių bareljefų bažnyčia net retkarčiais vadinama „Lietuvos Madonų šventove“.
Altorius – tradicinis medinis, jame - du bokštai su dideliais kryžiais-saulėmis. Kryžiai-saulės - tiek krikščioniškas, tiek pagoniškas simbolis, kuris šioje bažnyčioje, kaip ir daugelyje JAV lietuvių bažnyčių, atvaizduotas daug kartų, pavyzdžiui – kiekvieno bokštelio bažnyčios viduje viršuje ir bažnyčios viršūnėje iš išorės.
Bažnyčioje mišios laikomos lietuvių ir anglų kalbomis. Bažnyčia kampuotų formų, statyta 1950-1952 m., po 4000 dipukų (lietuvių, pasitraukusių nuo sovietinės okupacijos) antplūdžio. Architektas irgi dipukas - Stasys Kudokas, daug kūręs tarpukario Kaune, o interjerą įrengė garsus išeivijos dailininkas Kazys Varnelis, taip pat Lietuvą palikęs dėl Sovietų okupacijos. Madonų bareljefai – to paties likimo menininko Ramojaus Mozoliausko darbas. Jie rengti 1987 m. kai bažnyčia modernizuota ir dar labiau sulietuvinta. Tuo metu pastatytas ir altorius, sukurta Eduardo Kersnausko.
Vienas bažnyčios vitražų dedikuotas dipukams, o langas – rožė – pačiam Stasiui Kudokui.
Pati parapija yra senesnė nei Nuolatinės Dievo Motinos Pagalbos bažnyčia, bet anksčiau parapijiečiai melsdavosi paprastame name. Ir net pastatę bažnyčią, dipukai nesiliovė kurti. Taip atsirado didelė lietuviška mokykla (1962 m.), pagražinta Šv. Kazimiero skulptūra nugariniame fasade (Kazimieras nešantis svarbiausius Vilniaus pastatus: Gedimino pilį ir Katedrą). Skulptūra ten atsirado 1984 m., švenčiant Lietuvos 60—ąsias krikšto metines.
Greta – ir lietuvių vienuolynas, puoštas lietuviškais kryžiais, kur gyveno mokykloje lietuviukus mokiusos seserys kazimierietės. Deja, abu pastatai savo pirmine paskirtimi nebenaudojami ir šiuo metu išnuomoti kitoms reikmėms. Mokykla veikė kaip nuolatinė nuo 1962 iki 1988 m., tiesa, dar iki 2020 m. čia veikė šeštadieninė lietuvių mokykla.
Lietuvišką kompleksą užbaigia Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui bažnyčios priekyje (architektas Eduardas Kersnauskas). Kadangi Lietuva buvo sovietų okupuotą, į paminklą inkorporuoti ir kovos už laisvę sikboliai – partizano veidas, Vyčio kryžius ir užrašas trimis kalbomis: "Give me liberty or hive me death" (anglų k.), "Dieve, Lietuvą Gink!" (lietuvių k.), "Redde Quod Debes" (lotynų k („Atiduok, ką privalai“). Be to, paminkle yra kryžius, Rūpintojėlis ir trys vėliavų stiebai, naudojami per atmintinas dienas. Rūpintojėlį sukūrė Ramojus Mozoliauskas. Pagal įrašą ant paminklo nugaros pirmasis paminklas čia pastatytas 1973 m., o 1982 m. perstatytas ir taip pat perdedikuotas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Už paminklo nugaros guli atminimo akmuo mirusiems Šv. Jurgio lietuvių parapijos veteranams (kovojusiems JAV armijoje).
Po lietuvių parapijų sujungimo, naujoji jungtinė lietuvių parapija (kuriai priklauso Dievo Motinos nuolatinės pagalbos bažnyčia) yra vadinama Šv. Kazimiero parapija. Beje, Klivlande yra ir kita Šv. Kazimiero parapija - lenkų.
Lietuvių bendruomenės centras šiaurrytiniame Klivlande
Netoli bažnyčios Klivlande yra ir pasaulietinis Lietuvių bendruomenės centras (adresas 877 E 185). Jame – lietuviškas restoranas, baras, vakarėlių erdvė. Centras žavi lietuviškų detalių gausa, jame taip pat telpa ir archyvas, o, antrame aukšte, salė, dažnai nuomojama ir ne lietuviams – surinktos lėšos padeda išlaikyti centrą.
Kaip ir naujoji Klivlando lietuvių bažnyčia, bendruomenės centras pastatytas 1973 m., po to, kai dauguma lietuvių įsikūrė šiame rajone. Senasis lietuvių klubas, veikęs prie Šv. Jurgio bažnyčios, sudegė dar iki tol.
Nors pats bendruomenės centras iš išorės atrodo gana paprastas, ant jo – ir stilizuotas, išeivijoje paplitęs Vytis.
Klivlando lietuviškos vietos, susijusios su prezidentu Antanu Smetona
Klivlande ir daug su Lietuvos prezidentu Antanu Smetona (prezidentavusiu 1926 – 1940 m.) susijusių lietuviškų vietų.
Lietuvos prezidentas Antanas Smetona sovietiams 1940 m. okupavus šalį pasitraukė į Vakarus. Galiausiai apsigyveno Klivlande, kur 1944 m. žuvo gaisre (jau buvo pabėgęs, tačiau grįžo kažko pasiimti, gal dokumentų, ir užtroško dūmuose). Namas, kuriame žuvo Smetona, tebestovi, dabar jis gyvenamas juodaodžių (kaip ir visas tas rajonas).
JAV lietuviai Antano Smetonos veiklą vertino nevienareikšmiškai – dalis jo nemėgo dėl autoritarinio režimo, kiti mylėjo. Dėl to, kad dalis lietuvių JAV buvo prieš jį nusiteikę, Smetonai nebuvo leista apsistoti ir Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Tačiau kaip tik Klivlande buvo susitelkę Smetonos gerbėjai tautininkai, todėl Smetona pasirinko būtent šį miestą. Tačiau ir Klivlande Smetonų šeimos gyvenimas nebuvęs lengvas – jam nebuvo leista dirbti, jis neturėjo jokių lėšų šaltinio iš tuo metu jau okupuotos Lietuvos, tad privalėjo išgyventi iš labdaros. Dėl šios priežasties ir pats namas, kuriame Smetona gyveno ir žuvo, toks paprastas (o Smetonos iš tikro gyveno tik jo palėpėje). Labai paprastas ir Antano Smetonos kapas All Souls kapinėse. Antnaui Smetonai ir Sofijai Smetonienei skirtos tik dvi eilinės kriptos kolumbariumo sienoje - jos atrodo kaip tūkstančiai kitų kapų.
Po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę 1990 m., netilo siūlymai perlaidoti Antaną Smetoną Lietuvoje. Klivlando lietuviai su tuo nesutinka: galvoja, kad perlaidojus Lietuvoje galimi kairiųjų ar antitautinių elementų išpuoliai prieš Smetonos kapą, be to, Smetonų palikuonys toliau gyvena Amerikoje, o ir pats Smetona esą sakęs, jog jis nebenorės atgulti Lietuvoje net tuo atveju, jei ši atgaus nepriklausomybę, nes bus negrįžtamai paveikta sovietų.
Telšių ješiva (Telshe yeshiva)
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje būta ženklios žydų bendruomenės, dalis kurios emigravo į JAV. Nors lietuvių ir žydų bendruomenės istoriškai daug ryšių JAV neturėjo, įdomu tai, kad viena didžiausių lietuvių kilmės žydų institucijų įsikūrusi toje pačioje Klivlando šiaurrytinėje dalyje, kaip ir svarbiausi lietuvių centrai.
Ta instirucija yra Telšių ješiva (Telshe yeshiva) - svarbi žydų religinė mokykla (28400 Euclid Avenue). Ji pavadinta garbei Telšių ješivos, įkurtos 1875 m. ir uždarytos Lietuvą okupavusių sovietų 1940 m. Taip sutapo, kad sovietų okupacijos pradžios metu du ješivos mokytojai ieškojo paramos ješivai Jungtinėse Valstijose. Išgirdę naujienas iš Lietuvos jie nutarė pasilikti JAV ir atkurti "Telšių ješivą" ten. 1960 m. ši ješiva dar įkūrė padalinį Čikagoje.
Iš pradžių ješiva veikė senamiestyje, kol įsigijo sklypą Euklido preimeistyje. Pačiu piko metu ješiva turėjo 700 mokinių, tačiau neatlaikė kitų naujų atsidariusių ješivų konkurencijos ir šiuo metu joje – apie 170 mokinių. Tačiau didžiuliai pastatai liko. Įspūdingiausias jų - pastatas su pagrindine sale, biblioteka antrame aukšte su daugybe senų knygų, dalis jų – ir iš Lietuvos.
Tarp kitų pastatų – ir mokykla vaikams (kurie ješivos komplekse ir gyvena), butai ješivos mokiniams (gyvenimui su šeimomis) ir pan. Priešingai nei Vakarų civilizacijoje, ješivos mokslai pabaigos neturi – dauguma mokinių taip ir lieka mokiniais visą gyvenimą, studijuoja Torą, diskutuoja apie jos tiesas su mokslo draugais, kartais nukreipiami teisinga linkme vyresnėlių. Dauguma mokinių ješivos teritorijos taip niekad ir nepalieka, arba tai daro tik labai retai (kai vyksta atostogų), tad ješivos kompleksas pats savaime primena nedidelį miestelį.
Patekti į ješivą – nebūtinai lengva užduotis. Nors „Tikslas – Amerika“ dalyviams pavyko visa apžiūrėti ir nufotografuoti, esama istorijų, kai norėję ten apsilankyti buvo išprašyti. Kaip pasakojo ješivos mokiniai, Euklido priemiestis saugiu nelaikomas ir ješiva net sulaukia grasinimų, tad neretai išties, saugumo sumetimais, įleidžiami ne visi. Sėkmė labai priklauso nuo asmens, kurį sutiksite teritorijoje visų pirma – nusiteikęs jis bus padėti ir aprodyti, ar ne.
Ješivoje dalis mokinių vis dar – litvakų kilmės. Pavadinimas „Telšių“ („Telshe“) taip pat rašomas nemažai kur, nors paties ryšio su Telšių miestu instutucija ir nebeturi. Nebėra ir mokinių, kurie Lietuvoje būtų gimę dabar ir atvykę į šią ješivą mokytis. Dauguma bestudijuojančių – iš griežtų žydų ortodoksų šeimų, o tokių Lietuvoje, po Sovietų vykdytos griežtos ateistinės politikos, praktiškai nelikę.
Mokslo kalba yra anglų, maldų – hebrajų kalba. Jidiš kalba, kuria šnekėjo dauguma Lietuvos žydų, nebevartojama.
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ohają dienoraščiai
 
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Deitonas (Ohajas)
Nors Deitonas yra toli nuo kitų lietuviškų JAV miestų, įspūdingo lietuviško paveldo čia itin daug.
Pagrindinė lietuviška vieta Deitone yra Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia. Ji unikali tuo, jog nepaisant to, kad pastatyta 1912-1913 m. kaip nedidelė ir gan paprasto stiliaus bažnyčia (projektuota Amerikos architekto W. L. Jaeckle), XX a. 5 dešimtmetyje ji perstatyta į vieną labiausiai lietuviškų JAV bažnyčių. Prie šio sulietuvinimo prisidėjo lietuvišką modernų tautinį stilių kūrę Jonas Mulokas, Adolfas Valeška. Nors nedidelis bažnyčios dydis ribojo jų galimybes sukurti jiems įprastą lietuvišką fasadą su Baroko įkvėptais bokštais, jie padarė viską, ką galėjo: atsirado lietuviškas tautinis špilis, gražūs vitražai.
Šoniniai vitražai išpuošti lietuviškais koplystulpiais. Vitražuose už altoriaus atvaizduotas Kryžių kalnas prie Šiaulių, kuriam tuo sovietinės okupacijos metu metu kaip tik grėsė pavojus iš sovietų būti nugriautam ir išdraskytam. Šoniniai altoriai papuošti tradiciniais lietuviškais medžio raižiniais, kryžiais-saulėmis. Net menkiausios detalės, tokios kaip bažnyčios durys, nepamirštos – jos dabintos Gediminaičių stulpais. Daugelis medžio raižinių - vietinio dievdirbio Džordžo Mikalausko darbas.
Kaip ir dauguma JAV lietuvių bažnyčių, Deitono bažnyčios žemutiniame aukšte, dydžiu prilygstančiame pagrindinei bažnyčios daliai, kur laikomos Mišios, vyksta bendruomenės renginiai, tokie kaip Kūčios. Tenai irgi daug tautinių detalių – gražus medinis lietuviškas Vytis (su užrašu „Tegyvuoja Lietuva“), sukurtas Antano Lukoševičiaus 1914 m., kas liudija jį esant senesnį už pačią Lietuvos Respubliką, daug kitų lietuviškų drožinių.
Bažnyčios pašonėje stovi didinga Trijų kryžių šventovė 1965 m. dedikuota Lietuvos kankiniams: šimtams tūkstančių lietuvių, nužudytų per sovietų vykdytą genocidą ar ištremtų iš Tėvynės dėl tautybės ar religinių pažiūrų. Šventovė taip pat simbolizuoja Trijų kryžių paminklą Vilniuje kuris tuo metu buvo nuverstas ir atstatytas tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Originalas Vilniuje pagamintas iš cemento, o Deitono Trys kryžiai – iš tradicinio medžio. Kairys kryžius atspinti tradicinį Vilniaus krašto kryžių, o jo centre - Aušros Vartų Marijos atvaizdas. Vidurinis kryžius atspindi vidurio Lieuvą ir pietų Žemaitiją, o jo centre Rūpintojėlis, gi aplink kamieną - šv. Kazimiero statula. Trečiame kryžiuje - Dzūkijos motyvai, centre - Šiluvos Marija, o gale -Sopulingoji motina, drožta liaudies stiliumi.
Taip pat šalia bažnyčios yra Šv. Jono šventovė (1967), ant kurios įvardyti lietuviai rėmėjai. Plazda Lietuvos ir Amerikos vėliavos. Bažnyčios viduje Lietuvos vėliava kabo kartu su Vengrijos ir Lenkijos vėliavomis – kai vengrų ir lenkų bažnyčios buvo uždarytos, lietuviai jas priglaudė savojoje.
Gatvė šalia bažnyčios pavadinta „Ritos“, anot vietos lietuvių, taip pat lietuvio garbei, bet niekas negali pasakyti kas jis buvo ir kodėl gatvė gavo šį vardą.
Senojo Šiaurės Deitono rajonas, kuriame stovi ir lietuvių bažnyčia, nuo seno buvo apgyventa imigrantų iš Europos; kiekviena bendruomenė kūrėsi apie savo bažnyčią. Prie įvažiavimo į teritoriją, netoliese tilto, yra keletas tai atmenančių ženklų – tai pagrindinių imigrantų kilmės valstybių vėliavos, tarp kurių ir Lietuvos vėliava. Taip pat imigrantų siena, kurioje taip pat galima rasti Lietuvos vėliavą (šalia Amerikos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Airijos ir Vokietijos).
Senajame Šiaurės Deitone būta ir Lietuvių klubo. Apie 2000 m. jis parduotas čekams bei slovakams, ir jokių lietuviškų detalių nebelikę (dabar ten – čekoslovakų klubas).
Dar yra ir restoranas "Amber Rose", įkurtas Ambrose (lietuviškai – Ambrazaičio) šeimos 1990 m. Jį įkūrė jau Amerikoje gimusi lietuvių palikuonių karta. Interjero dizaine - vitražai pagal lietuvių liaudies dainą "Išėjo tėvelis į mišką". Nors restoranas parduotas nelietuviams, meniu liko ir lietuviški patiekalai, taip pat interjere - lietuvių restorano kūrėjų nuotraukos.
"Amber Rose" tarp "lietuviškų patiekalų" prekiaujama ir vėžlių sriuba. Toks patiekalas Lietuvoje nežinomas, tačiau Deitone jis laikomas labai lietuvišku. Kaip pasakojo vietiniai, vėžlių sriubą išpopuliarino vietos lietuviai per Antrąjį pasaulinį karą, kai mėsos kiekiai būdavo dozuojami, tačiau netaikyti ribojimai vėžlienai. Iki pat šių dienų „lietuviška vėžlių sriuba“ tiekiama ir per lietuviškas Deitono šventes.
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ohają dienoraščiai
 
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Deitone žemėlapis
Filmas apie Deitono ir apylinkių lietuvių paveldą
Jangstaunas (Ohajas)
Jangstauną, kadaise svarbų plieno pramonės centrą, itin paveikė didysis JAV rasių kraustymasis, kurio metu baltaodžiai (ir lietuviai) paliko miestą. XX a. 4 dešimtmetyje jis taip neteko 62 proc. savo gyventojų.
Miesto klestėjimo laikotarpiu vietos lietuviai ten pastatė kuklią Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčią. Ji tebestovi, nors teritorija aplink ją, kur seniau gyventa lietuvių, apleista, užaugusi žole ir medžiais, negyvenami namai matyti tik kur ne kur, kitur išgriauti. Keli namai, kuriuose dar esama gyvybės, apgyventi juodaodžių, nes lietuviai, kaip ir kiti baltieji, išsikraustė. Bažnyčia uždaryta 1979 m.
Įdomu tai, kad, priešingai nei atrodo, buvusi lietuvių bažnyčia nėra apleista. Sekmadieniais ji naudojama nekatalikiškos kongregacijos, kurios dauguma narių atvyksta iš priemiesčių. Ant bažnyčios nebėra nieko, kas bent kiek primintų jos lietuvišką istoriją.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Akronas (Ohajas)
Akrono lietuvių bendruomenės istorija gana liūdna: nors lietuviai ten įstengė įkurti savo atskirą Šv. Petro bažnyčią dar antrajame XX amžiaus dešimtmetyje, bet jau XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje jų parapija paversta teritorine ir taip visas lietuviškumas ilgainiui nunyko, bažnyčia vėliau buvo nugriauta.
Vienintelis dalykas, kuris dar primena lietuvybės istoriją - Birutos gatvė, kurioje ir stovėjo bažnyčia. Gatvė pavadinta LDK kunigaikštienės Birutės (prieš šimtą metų kartais vadintos ir „Biruta“) garbei. Ta teritorija mieste, kurioje ši gatvė yra, kadaise priklausė "Lietuvių žemės vystymo kompanijai" (Lithuanian Land Development company).
Akronas apsuptas kaimelių kitos bendruomenės, kuriai savo paveldą pavyko išlaikyti kur kas labiau, nei lietuviams – amišų. Jie dėl religinių priežasičų gyvena panašiai, kaip XIX a. ar dar seniau: važinėja karietomis, nenaudoja elektros, kalba vokiečių kalbos dialektu, kuriuo kalbėjo jų imigrantai protėviai prieš daugelį kartų.
Į pietus nuo Akrono stūkstančiame Kantono mieste yra svarbiausias Amerikietiško futbolo muziejus JAV - Amerikietiško futbolo šlovės galerija. Šiame muziejuje pagerbti geriausi visų laikų futbolininkai. "Eiliniai" į galeriją įšventintieji gavę tik po biustą, o kiti dar daug kartų minimi ir kitur muziejaus aprašuose, filmuose - tokie įspūdingi ir svarbūs sporto istorijai buvo jų žaidimai. Tarp pastarųjų - du lietviai: Johnny Unitas (Jonas Jonaitis) ir Dikas Butkus.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Lietuviško paveldo rytiniuose JAV Vidurio Vakaruose žemėlapis
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Ohajuje, Mičigane, Ontarijuje.