Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Konektikutas

Konektikutas – maža valstija, jos plotas - lyg šeštadalis Lietuvos. Lietuvių čia ~33 000, bet tai sudaro 1% visų valstijos žmonių: didžiausias procentas tarp JAV valstijų. Dauguma jų kilę iš lietuvių, imigravusių į JAV dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tam, kad įsidarbintų tuo metu klestėjusiose Konektikuto gamyklose.

Virš Konektikuto miestų namų vis dar kyla lietuvių bažnyčių, statytų apie 1900-1920 m., bokštai. Šios įvairių istorizmo pakraipų architektūros bažnyčios atrodo tarsi būtų stebuklingai perkeltos iš Lietuvos kaimų ir miestelių. Net iš jų dydžio atrodo, kad jos statytos dešimtims tūkstančių miestelėnų, o ne tik vienos tautinės mažumos bendruomenei. Bažnyčios apsuptos panašiai senų parapijų namų ir lietuviškų mokyklų. Įdomu yra tai, kad įkurtos tos mokyklos praktiškai tuo pat metu kaip pirmos lietuviškos mokyklos Lietuvoje, kur lietuvių k. drausta Rusijos imperijos iki pat 1904 m. – spaudos draudimas, kaip žinia, pats buvo svarbi emigravimo į JAV, tame tarpe ir Konektikutą, priežasčių.

Konektikute pastatyta ir daugybė lietuviškų paminklų, ypač daug tradicinių kryžių-saulių, kuriuose susipynusios krikščioniškosios bei ikikrikščioniškosios tradicijos. Valstijoje – ir seni lietuvių klubai bei vienerios lietuviškos kapinės. Kapinės yra Voterberyje; šiame mieste – lietuviškų namų kvartalas. Daugiau ankstyvo XX amžiaus lietuviško paveldo yra Hartforde, Niu Britane, Ansonijoje, Bridžporte ir Niu Heivene.

Pokariu Konektikutas tapo svarbiu pasaulinės lietuvybės centru dėl Putnamo miestelio. Ten esantis lietuvių moterų vienuolynas, didelis lietuviškosios kultūros muziejus, Amerikos lietuvių biblioteka ir Amerikos lietuvių skulptūros traukia lietuvių kilmės amerikiečius ir ne tik juos.

Vis tik po pirmos didelės emigrantų bangos XX a. pradžioje lietuviai liovėsi masiškai imigruoti į Konektikutą. Maži miesteliai, garsūs savo spalvotais rudens lapais, nebeatrodė tokie patrauklūs kaip Čikaga ar Niujorkas. Galbūt tai padėjo išsaugoti senąsias bažnyčias – jos neperstatytos į didesnes, tačiau ne tokias dailias, ir jose vis dar galima pamatyti kone viso amžiaus senumo vitražus. Deja, ~2020 m. vyskupijų sprendimu daug lietuvių bažnyčių uždaryta (pastatai liko), lietuviškų paminklų nugriauta.

Putnamas – Lietuva už Lietuvos ribų

Putnamo miestelis turi 9000 gyventojų ir nedaug lietuvių, tačiau istorija jam lėmė tapti vienu svarbiausių lietuvybės centrų Amerikoje.

Lietuviškos vietos Putname spietėsi apie Nekaltojo prasidėjimo lietuvių moterų vienuolyną. Jo veikla prasidėjo 1936 m., o itin svarbiu tapo po sovietų įvykdytos 1940 m. okupacijos, kai Lietuvoje vienuolijos buvo uždraustos. Taip vienuolynas tapo nepriklausomas nuo sunaikinto centro Lietuvoje ir visomis išgalėmis siekė šviesti visuomenę apie sovietinius persekiojimus Lietuvoje. Amerikos lietuviai jungėsi prie vienuolyno pastangų, aukodami savo pinigus ir laiką, padėjo jam pavirsti į ištisą lietuvybės oazę. Tarp šių asmenų buvo ir žymūs Amerikos lietuvių menininkai, tad Putnamas pasižymi lietuviško meno kūrinių gausa.

Vienuolyno širdis - koplyčia (1954 m.), kurią sukūrė garsus lietuvių menininkas Kazys Varnelis. Itin lietuviški jos vitražai, kuriuose galima rasti ir tautinių simbolių, ir Lietuvos vietovių, susijusių su Marijos garbinimu (vitražuose vaizduojamos Marijai pašvęstos Lietuvos bažnyčios, miestų, kuriose jos stovi, herbai). Altorius – taip pat unikalaus Kazio Varnelio stiliaus. Šalia įėjimo stovi Šiluvos Marijos statula, įkūnijanti patį pirmą visuotinai žinomą Marijos apreiškimą Lietuvoje ir Europoje. Ji sukurta dar vieno įžymaus Amerikos lietuvio menininko – Vytauto Kašubos (už šios skulptūros sukurta mozaika – jo žmonos Aleksandros Kašubienės darbas).

Didžiulis vienuolyno pastatas, kuriame yra koplyčia, kadaise buvo pilnas lietuvių vienuolių, dabar gi belikę nedaug. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.), vienuolynas nnepritraukė naujų vienuolių, vis daugiau jo patalpų naudojamos kitiems tikslams, tarkime, rekolekcijoms. Nepaisant to, lietuviškos vienuolyno dalys išliko, įskaitant Lietuvių muziejų ir lietuvišką biblioteką, taip pat lietuviško meno kūrinius, eksponuojamus koridoriuose.

Lietuvių muziejus trumpai, bet kokybiškai amerikiečiams pristato unikaliausias Lietuvos katalikų kultūros ir istorijos daleles. UNESCO pripažinta kryždirbystė, palaimintasis Jurgis Matulaitis, Vilniuje sukurtas Dievo Gailestingumo paminklas, Aušros Vartų Marija ir t.t.: viskas su pavyzdžiais, eksponatais. Minimos ir ne tik religinės istorijos, suformavusios lietuvių tautą, kaip spaudos draudimas ir okupacija.

Tarp vienuolyno Lietuvių muziejaus eksponatų - žymi "Sibiro maldaknygė", Putnamo vienuolijos seserų išleista 1959 m. Adelė Dirsytė šią knygą parašė po tremties į atšiaurųjį Sibirą (už antikomunistines pažiūras). Į šios knygos rankraštį 1953 m. ji sudėjo visas savo maldas ir viltis, bet tik 1959 m. knyga pateko už Geležinės uždangos – tuo metu pati autorė jau buvo mirusi nuo kankinamo gyvenimo lageryje (mirė 1955 m.). Maldaknygė susilaukė išskirtinio pripažinimo, išversta į daug kalbų, net tokias kaip kinų k., išspausdinta daug egzempliorių (vien olandiškų 450 000), išleista daug tiražų (vien 5 kartus išleista Vokietijoje) – taip ji padėjo pasauliui sužinoti apie Lietuvos tragediją ir laisvės siekį. Kartais ši knyga net laikoma plačiausiai pasaulyje publikuota lietuviška knyga.

Be Amerikos lietuvių meno, vienuolynas (ir jo muziejus) eksponuoja ir daug liaudies meno. Per sovietų okupaciją nemaža dalis lietuvių jautėsi įpareigoti išsaugoti lietuvybę atsiveždami tautinių dirbinių į JAV. Pavyzdžiui, fojė stovi visas pakelės kryžius, kontrabanda atgabentas į JAV iš Sovietų okupuotos Lietuvos, kur, Amerikos lietuviai baiminosi, kad tokių kryžių greitai neliks dėl sovietinių griovimų.

Be vienuolyno pastatų, jam priklauso ir didelis žemės plotas. Šalia vienuolyno esančiame miške stovi apskritai vienas įdomiausių ir unikaliausių lietuviškų objektų JAV - Mindaugo pilis, pastatyta lietuvio kunigo Stasio Ylos, kuris persikėlė į JAV po nacių vykdyto kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Stasys Yla šioje vietoje rado įdomų akmenį ir aplink jį pastatė pilį. Savo forma pilis turėtų priminti Mindaugo karūną. Pilies vidus išpuoštas lietuvių menininkų darbais – Aleksandros Kašubienės mozaikomis ir vitražais, primenančiais karalių Mindaugą, jo žmoną ir sūnus.

Pati pilis kunigo Stasio Ylos nebuvo statyta kaip koplyčia – statybos buvo labiau jo hobis – tačiau dabar pilis kartais naudojama maldai, ypač ją mėgsta jaunimas, kuriam ši mistiška aplinka imponuoja labiau nei malda įprastoje bažnyčioje.

Raktai į pilį saugomi seserų vienuolyne. Pats vienuolynas atidarytas praktiškai visad, tad jį aplankyti nesunku. Vienuolyno lauko teritorija neaptverta, tad po ją galima pasivaikščioti ir nesikreipus į seseris.

Tarp vienuolyno ir Mindaugo pilies įkurdintos nedidukės Dangaus vartų kapinės. Čia laidojamos tik seserys, jų giminaičiai bei vienuolyno rėmėjai. Tarp tokių rėmėjų – ir žymūs asmenys, pavyzdžiui, Magdalena Avietėnaitė, kurios, kaip moters, diplomatinė karjera tuo metu buvo beveik beprecedentė viso pasaulio mastu (ir dar aukštesnio posto ji nepasiekė tik todėl, kad tuometis ministras pirmininkas manė, jog "Vakarų pasaulis nesuprastų Lietuvos, jei ši ten skirtų moterį"). Juozas Brazaitis (Ambrazevičius), ministras pirmininkas 1941 m. birželio sukilimo metu, taip pat buvo palaidotas čia, tačiau šiuo metu jo palaikai jau perlaidoti Lietuvoje. Be abejonės, kunigo Stasio Ylos kapas - taip pat kapinėse.

Dangaus Vartų kapinių viduryje - akmeninis monumentas su lietuvišku užrašu "Neapleisk, aukščiausias, mūsų ir brangios Tėvynės", įkvėptas žymiojo poeto Maironio. Šiuose žodžiuose minima „Tėvynė“ – aišku, Lietuva, ne JAV.

Taip pat kapinėse - didžiulis lietuviškas kryžius-saulė, anksčiau stovėjęs prie Niu Heiveno (New Haven) lietuvių bažnyčios, nūnai uždarytos (žr. žemiau). Būdamas viena tvirčiau besilaikančių Amerikos lietuvių organizacijų, Putnamo vienuolynas renka lietuviškus eksponatus iš uždaromų lietuviškų vietų, labiausiai – iš bažnyčių.

Kitoje Mary Crest Dr pusėje nuo vienuolyno stovi dar viena išskirtinė lietuviška vieta JAV - ALKA – Amerikos lietuvių kultūros archyvas. Archyvas yra atviras visuomenei ir veikia kaip muziejus, kuriame – išskirtinė Amerikos lietuvių meno kolekcija, apimanti paveikslus, drožinius, skulptūras bei kita. Ten galima rasti žymių užsienio lietuvių menininkų Vytauto Kašubos, Kazio Varnelio, Vytauto Kasiulio, Kazimiero Žoromskio darbus (kaip žinia, pastarieji yra tokie svarbūs Lietuvos kultūrai, kad kiekvienas jų turi po savo atskirą muziejų Lietuvos sostinėje Vilniuje). Dauguma meno – iš 1940-1990 m. Dalis jo skirta sovietų okupacijai ir jos siaubams, dalis mėgina perteikti Lietuvos grožį, kuris tuo metu Amerikos lietuviams buvo nepasiekiamas, arba vaizduoja šlovingą Viduramžių Lietuvą, tuo metu buvusią įkvėpimu dažnam lietuviui. Yra ir tiesiogiai su Lietuva nesusijusių meno kūrinių, kurie ALKA eksponuojami todėl, kad yra sukurti žymių Amerikos lietuvių menininkų.

ALKA galima aplankyti iš anksto sutarus. Pastate taip pat yra ir didžiulė biblioteka – net nenorintiems skaityti rekomenduojama pasiprašyti užsukti ir į ją, nes joje taip pat yra eksponuojamas lietuviškas menas, netilpęs į muziejų.

ALKA kolekcija daugiausia susideda iš padovanotų eksponatų, o dabar jau – ir iš paliekamų testamentu, nes dažnas pirmosios ar ir antrosios bangos lietuvių palikuonis lietuviškai nebekalba, mažai žino apie lietuvišką meną ir yra linkęs verčiau visą sukauptąjį lietuvišką turtą perduoti kuriai nors iš didžiųjų Amerikos lietuvių institucijų – Amerikos lietuvių kultūros archyvas toks ir yra. Archyvas šiuos kūrinius prižiūri, o, jei gautos knygos dubliuojasi, jas peraukoja prašantiesiems, tarkime, bibliotekoms Lietuvoje. Meno kūriniai, tiesa, perpadovanojami nėra – jie amžiams lieka ALKA archyve ir būtent todėl ši institucija atlieka ir vieno esminių lietuviškų muziejų Amerikoje funkciją.

ALKA įkurta monsinjoro Francio Juro, tuomečio Lorenso lietuvių parapijos klebono; vėliau ALKA valdymas perduotas Lietuvių katalikiško mokslo akademijai. Dabar institucija įsikūrusi neišsiskiriančiame išore pastate, papuoštame lietuviška simbolika. Medžio raižiniai atgabenti iš uždaryto Lietuvių tautinio klubo Bostone, taip pat iškabinti fasade, stovi koplytstulpis.

Seserys taip pat rūpinasi Jurgio Matulaičio senelių namais netoli nuo vienuolyno. Įkurti 1968 m., pradžioje šie senelių namai buvo skirti išimtinai lietuviams seneliams, tačiau dabar priima įvairių tautybių senelius. Interjere vis dar nemažai lietuviškumo – ant sienų kabo lietuvių menininkų darbai. Jurgio Matulaičio Namų koplyčia sukurta V. K. Jonyno, žymaus Amerikos lietuvių bažnyčių puošėjo. Tačiau lietuviškų detalių ten nedaug. Jurgis Matulaitis buvo lietuvis arkivyskupas, šiuo metu jau tapęs palaimintuoju (tik keliems lietuviams ligšiol pavykę tai pasiekti). Jo vardas ir atvaizdas Amerikos lietuvių religinėse institucijose išties populiarūs.

Jurgis Matulaitis žymus ir tuo, kad sėkmingai atkūrė marijonų ordiną – vienu metu Matulaitis net buvo vienintelis šio seno ordino narys. Dėl jo asmenybės šis ordinas vėl suklestėjo ir dabar turi daug narių net pačiose Jungtinėse Valstijose. Marijonų kunigai turėjo savo vienuolyną netoli Putnamo Tomsone, kuris taip pat tarnavo kaip Marianapolio gimnazija Amerikos lietuviams. Daug Amerikos lietuvių mokėsi šioje mokykloje, kuri susideda iš įvairių pastatų ir turi didžiulį žemės sklypą. Tėvų atsiųsti iš įvairių JAV vietų, moksleiviai gyvendavo bendrabučiuose visiškai lietuviškoje aplinkoje, tokiu būdu jie išlaikė savo kalbą ir kultūrą. Nors mokykla veikia dar ir šiandien, nuo 2000 m. ji perduota pasauliečiams ir dabar priima visų tautų mokinius. Mokykla laikoma prestižine, tad į ją madinga siųsti pasiturinčius savo vaikus tėvams iš Azijos.

Mokyklos lietuviška istorija vis dar matoma. Marianapolio mokyklos prieigose – mokyklos istorijai svarbaus kunigo Jono Navicko kapas; tai vienas didžiausių Amerikos lietuvių kapų-memorialų.

Didelėje Marianapolio mokyklos koplyčioje yra lietuviškų detalių, Aušros Vartų Marijos paveikslas ir milžiniškas Jurgio Matulaičio paveikslas – tas pats, kuris kabėjo Romoje jį skelbiant palaimintuoju.

Tėvai marijonai ir buvo tie, kurie padėjo lietuvėms vienuolėms įsikurti Putname. Dalis senų mokyklos pastatų naudoti kaip pirmasis jų vienuolynas (prieš tai, kol įsigyta dabartinė vienuolyno žemė).

Voterberio lietuvių rajonas

Daugiausia lietuvių Konektikute - Voterberyje (2 500 iš 100 000 žmonių – lietuviai). Jis turi ištisą lietuvių kvartalą su raudona Šv. Juozapo bažnyčia, priešais kurią stovi tradicinis lietuviškas medinis koplytstulpis. Interjere – vitražai (su lietuviškais užrašais), vieni įspūdingiausių Rytų pakrantėje (tarp lietuvių bažnyčių). Tradiciškai bažnyčios vidus buvo dar puošnesnis, tačiau jis supaprastintas po Antrojo Vatikano susirinkimo. Dar daugiau – iš pradžių Voterberio lietuvių bažnyčiai planuota pastatyti du didžiulius barokinius bokštus, kas ją neabejotinai būtų pavertę įspūdingiausia lietuvių bažnyčia visame Konektikute. Tačiau bendruomenė pasirinko verčiau pastatyti lietuvišką mokyklą. Bažnyčios kertinis akmuo – su užrašu "Szvento Juozupo lietuviszka bažnyczia". Čia – senasis lietuvių kalbos rašymas, kai dar vietoje „š“ buvo naudojamas lenkiškas dviraidis „sz“, vietoje „č“ – „cz“. Juk Amerikos lietuvių bažnyčios senesnės, nei šiuolaikinė „jablonskinė“ lietuvių kalba!

Abejose bažnyčios pusėse esantys kambarėliai veikia kaip improvizuotas lietuviškų daiktų ir parapijos istorijos muziejėlis. Tikrasis lietuviškas muziejus, veikęs Parapijos namuose, deja, uždarytas nelietuvio kunigo 2017 m. Parapijos namai, kuriuose kadaise laikytos Mišios žiemą, dabar nebeatrodo lietuviški. Dalis buvusio muziejaus eksponatų sugrūsti bažnyčios rūsyje.

Pirmosios lietuvių Mišios Voterberyje švęstos 1894 m. (jos taipogi buvo ir pirmosios Konektikute) netoli nuo bažnyčios esančiame pastate. Pati bažnyčia pastatyta 1904-1905 m. ir yra seniausia lietuvių bažnyčia visoje Konektikuto valstijoje.

Tarp jos ir Parapijos namų stovi puošnus lietuviškos mokyklos pastatas (1925), dabar uždarytas ir apleistas, bet Vytis priekiniame frontone bei lietuviški užrašai "Dievui ir tėvynei" vis dar jį puošia (architektai Adam O'Connel, W. Show).

Netolimoje Green gatvėje kadaise būta net 3 lietuviškų klubų, vadintų pagal gatvių numerius: vienas kairiųjų (103), vienas tautininkų (48) ir vienas katalikų (Vyčiai). Ilgiausiai išlaikė katalikiškasis Lietuvos Vyčių klubas, veikęs nedideliame mediniame pastate, tačiau ~2020 m. jis uždarytas, o vyskupija pardavė jo pastatą. Lietuviškų ženklų ten neliko.

Kairiųjų klubas užsidarė pirmasis (sovietų įsigalėjimas Lietuvoje ir jų vykdomi persekiojimai smarkiai sumažino kairės politikos populiarumą tarp JAV lietuvių), tik lietuviškas žodis "VENTA" virš įėjimo vis dar primena, kur jis veikė (kaip bebūtų ironiška, dabar šiame pastate įsikūrusi charizmininkų bažnyčia).

Tautininkų klubas sudegė XXI a. pradžioje, tačiau plakatai anksčiau jam priklausiusiame sklype dar vis kviečia įsigyti garažus ir taip padėti klubą atstatyti.

Voterberyje taip pat yra lietuviškos kapinės (įsteigtos 1902 m.), vienintelės tokios Konektikute. Įkurtos ateistų (yra net antkapis su kūju ir pjautuvu), vėliau kapinės pašventintos ir tapo katalikų. Daug vėlesnių antkapių gražiai lietuviškai papuošti, ant nereto jų – ir Vytis, ten laidojosi ir nuo sovietų okupacijos į Vakarus pasitraukę lietuviai. Užrašas ant įėjimo skelbia (senąja lietuvių kalba) "Lietuviu suvienitu draugiyu laisvas kapinynas".

Prie kapinių vartų stovi nedidelis Lietuvių klubo pastatas - ten renkasi sudegusio lietuvių klubo Green gatvėje nariai. Patys Kapinių įėjimo vartai išpiešti lietuviškos trispalvės spalvomis ir pati lietuviška trispalvė taip pat plevesuoja greta Amerikos vėliavos.

Toliau nuo Voterberio centro, viename prekybos parkų įsikūrusi Bruklino kepykla . Nors šiuo metu ji jau nebepriklauso lietuviams, seniau ji veikė lietuvių rajone ir joje vis dar kabo senos nuotrakos, yra senas stalas iš anų laikų.

Voterberio (Waterbury) lietuvių rajono lėtas nykimas prasidėjo 1955 metais, kai miestą užtvindė didžiulis potvynis, nusinešęs 29 lietuvių rajono gyventojų gyvybes. 2012 metais šiame rajone pastatytas paminklas Voterberio potvynio aukoms atminti. Jame išvardytos visų 29 aukų pavardės, dauguma jų – lietuviškos. Tarp aukų galėjo būti ir daugiau lietuvių, mat daugelis to meto lietuvių emigrantų pavardes sutrumpindavo ar kitaip pasikeisdavo į nelietuviškai atrodančias.

Nuo 1955 metų lietuviai pamažu pradėjo keltis į priemiesčius. Nors kai kurie iš jų vis dar atvykdavo į lietuviškas rajono įstaigas, tokias kaip bažnyčia ar klubas, lietuviškas rajonas jau nebuvo toks gyvybingas, kaip anksčiau, o priemiestyje užaugusi jaunoji karta į lietuvių rajoną užsukdavo labai retai. Ilgainiui rajonas tapo nesaugus. Apie 2020 metus dauguma lietuviams priklausiusių pastatų buvo parduoti nelietuviams, nors tuo pat metu grupė aktyvių lietuvių ėmėsi pastangų rajoną atgaivinti: jo gatves papuošė lietuviškomis vėliavomis, kasmet čia ėmė švęsti Jonines. Bendrai paėmus, visoje JAV tuo metu vyko šioks toks miestų centrų atgimimas, visgi, "lietuviškas" lietuvių rajono atgimimas - gana unikalus reiškinys.

Geriausiais laikais Voterberio apylinkėje gyveno 10 000 lietuvių, 6 000 jų buvo lietuvių parapijos nariai.

Voterberio priemiestyje Naugatuke yra Šv. Pauliaus lietuvių liuteronų bažnyčia - viena vos keturių tokių JAV. Ji statyta dar 1907 m., tačiau nukentėjo nuo 1955 m. potvynio ir po jo 1957 m. perstatyta moderniai. Tačiau į naują pastatą perkeltas kertinis akmuo iš senojo.

Hartfordo lietuvių bažnyčia ir paminklai

Lietuvybė laikosi ir sostinėje Hartforde (124 000 gyventojų). Raudona gotikinė lietuviška Švenčiausios Trejybės bažnyčia savo forma kiek primena prancūzišką katedrą. Netoliese esantis senas pastatas - parapijos namai; šalia jo plazda Lietuvos bei JAV vėliavos. Žemė įsigyta 1900 m., bažnyčia pastatyta 1915-1928 m.; parapijos mokykla veikė iki 1964 m.

Bažnyčia yra dviejų aukštų, apatiniame aukšte įrengta parapijos salė, skirta pasaulietinei veiklai. Joje taip pat rasite daug lietuviškų detalių.

Pagrindinę salę puošia vitražai su lietuviškais vardais ir daug atminimo lentelių, kuriose įamžinti lietuviai, įskaitant buvusį bažnyčios kunigą Albiną Gurklį (Albin Gurklis), JAV ginkluotose pajėgose tarnavusius Hartfordo lietuvius ir kt.

Ši bažnyčia yra arčiausiai Konektikuto valstijos sostinės esanti bažnyčia. Apie bažnyčios istoriją galima sužinoti nuskaičius specialiai sukurtus QR kodus.

Netoliese buvo istorinis lietuvių rajonas, tačiau didžioji dalis jo namų buvo nugriauta per miesto renovacijos kampaniją apie XX amžiaus septintą dešimtmetį, vietoj jų įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, aptarnaujančios miesto centrą. Likusi dalis, įskaitant lietuvių bažnyčią, buvo įtraukta į Nacionalinį istorinių vietų registrą kaip istorinis rajonas.

Bažnyčios išorėje stovi medinis tradicinis lietuviškas kryžius. Jame – ir Šiluvos Marijos atvaizdas, užrašytas žodis "Šiluva".

Dar įspūdingesnis lietuviško liaudies meno pavyzdys (kaip žinia, kryždirbystė įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą) stovėjo prie pačios Hartfordo katedros – tai lietuviškas koplytstulpis. Jis buvo vienas iš kunigo Jono Rikteraičio eilės sumanytų lietuviškų religinių dirbinių Konektikute, tačiau kiti pastatyti prieš lietuviškas bažnyčias. Deja, apie 2021 m. vyskupija jį nugriovė.

Dar vienas buvęs lietuvių centras Hartforde buvo Lietuvių piliečių klubas, įsikūręs istoriniame Hartfordo licėjaus pastate. Šis didžiulis pastatas nuo maždaug 1940 iki 1981 metų priklausė lietuviams. Šiandien čia veikia konferencijų centras.

Niu Briteno lietuviškos vietos

Neoromaninė Niu Briteno Šv. Andriejaus lietuviška bažnyčia (396 Church street) pradėta statyti 1911 m. Bažnyčios buvo vidus ypač gražus – tuo metu tarp lietuvių buvusi dažna beraštystė lėmė, kad XX a. pradžioje statytose bažnyčiose Biblija nupasakojama vaizdais taip, kad viskas būtų aišku ir nemokančiam skaityti. Deja, bažnyčia ~2021 m. uždaryta, parduota, interjeras sunaikintas.

Tuo pačiu nugriautas ir svarbiausias lietuviškas paminklas Konektikute, kuris stovėjo kitoje gatvės pusėje nuo bažnyčios. Tai -
tradicinis lietuviškas koplytstulpis (1995 m.), greta kurio plazdėjo Lietuvos ir JAV vėliavos. Tai buvo gražiausias kunigo Rikteraičio inicijuotos lietuviškų kryžių ir koplytstulpių statymo kampanijos išpildymas – matyti ne tik religiniai, tačiau ir tautiniai motyvai, įskaitant herbą, Vyčio kryžių ir medinį etninį ornamentą. "Koplytėlės" viduje viršuje buvo Rūpintojėlis. Koplytstulpis pastatytas 100-osioms bažnyčios metinėms, sukurtas Gertrūdos ir Juozapo Ambrozaičių.

Niu Briteno bažnyčia ypač žymi tuo, kad joje buvo pakrikštytas įžymusis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jo tėvai, kaip daugelis kitų lietuvių, sprukusių nuo Rusijos Imperijos, valdžiusios Lietuvą 1795-1915 m., sugrįžo į Tėvynę vos ši 1918 m. tapo nepriklausoma. Vanagas tada dar buvo visai mažas. Likimui lėmus Vanagas buvo nukankintas dar žiauresnio sovietinio Rusijos režimo (jam įvykdyta mirties bausmė po to, kai buvo ilgai ir žodžiais nenusakomai kankintas – išdurta akis, sutraiškytos genitalijos...).

Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė name adresu 173 Pleasant St. Tuo adresu kieme tebestovi pastatas - tėvai ten tikriausiai nuomojosi patalpas. 2021 m. Niu Briteno Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčioje Adolfui Ramanauskui-Vanagui atidengta atminimo lenta (lietuviška ir angliška), bet ją išėmė tuojau pat bažnyčią uždariusi vyskupija.

Greta pagrindinės Niu Briteno lietuvių bažnyčios stovi mažesnė ankstesnioji bažnyčia, labiau primenanti XX a. pradžios vienbutį namą. Pastačius naująją didžiąją bažnyčią, ji tarnavo Jono Rikteraičio draugystės centras, labiau pasaulietiniams lietuvių renginiams. Šis pastatas parduotas kartu su bažnyčia.

Niu Britene taip pat būta didžiulio Lietuvių klubo. Milžiniški triaukščiai 1912 m. statyti jo rūmai tebestovi. Jų fasade tebėra įrėžtas užrašas LITHUANIAN HALL, taip pat ir prie įėjimo. Pastato interjeras irgi išlikęs autentiškas, nes 2003 m. po lietuvių klubo uždarymo jį įsigijo autoserviso kitoje gatvės pusėje šeimininkai ir nelabai ką su juo darė - pirko labiausiai dėl žemės sklypo, kurį naudojo automobiliams statyti.

Ansonijos lietuvių bažnyčia ir paminklas

Balti Ansonijos Šv. Antano bažnyčios (199 North Main Street) bokštai imti statyti 1912 m., be vyskupo leidimo (šis siekė lietuvius patraukti į nelietuvišką parapiją). 1915 m. leidimas suteiktas paties Vatikano, į kurį tiesiogiai kreipėsi lietuviai; bažnyčia atidaryta tais pačiais metais. Tai tik dar kartą parodo, kaip tuomečiams lietuviams buvo svarbu turėti savo parapiją: juk nuosavos parapijos buvo svarbus saviraiškos ir kultūros išsaugojimo centras. Deja, bažnyčia uždaryta 2015 m., tapo „Skalsiojo gyvenimo bažnyčia“.

Lietuviškas paminklas , puoštas Gedimino stulpais, vis dar stovi ankstesnės Ansonijos lietuvių bažnyčios šventoriuje. Tai buvo vienas didžiųjų Konektikuto koplytstulpių, jo autorius – Kęstutis Švelnys. Deja, viršutinę dalį sugraužė kinivarpos. Tai, kas liko, apsupta lietuviškais motyvais dabinta tvora ir vis dar kelia įspūdį. Paminklas dedikuotas Šv. Antano bažnyčios įkūrėjams, darbininkams ir geradariams, Sovietų persekiotai bažnyčiai, lietuvių tautai, JAV ir kitiems. Tai yra, iš esmės vardijama viskas, kas tik buvo svarbu 1970 m. Amerikos lietuviams, kurie tuo metu buvo stipri ir dar daug lietuviškai kalbanti bendruomenė.

Niu Heiveno lietuviška bažnyčia

Niu Heiveno Šv. Kazimiero bažnyčia uždaryta 2005 m. ir paversta butais. Išsaugotas priekinis fasadas (net kryžiai), tačiau masyvus stogo kraigas paverstas butais priduriant kambarius šonuose. Nelikę nieko lietuviško.

Niu Heiveno priemiestyje Nortforde yra ištisas rajonas lietuviškai pavadintų gatvių! Jį įkūrė Amerikos lietuvis verslininkas. Kadangi savo lėšomis išgrindė tas gatves, gavo teisę jas oficialiai pavadinti. Suteikė joms pavadinimus Palanga, Nida, Venta ir Ruta.

Bridžporto lietuvių bažnyčia

Bridžporto šv. Jurgio bažnyčia vis dar veikia ir yra atvira praktiškai visą laiką, dėl ko tai lengviausiai aplankomų lietuviškų bažnyčių – tam dažniausiai nereikia išankstinio susitarimo (be kita ko, ji ir arčiausia Niujorko esanti Konektikuto bažnyčia). Viduje galima matyti daugiau lietuviškų detalių nei kai kuriose bažnyčiose Lietuvoje, įskaitant užrašus ant vitražų su bažnyčios geradarių pavardėmis, užrašą altoriuje "Misijos atmintis 1913", Aušros Vartų Marijos paveikslą.

Ir visa tai net nepaisant to, kad bažnyčia dabar labiausiai lankoma ispanakalbių, nors tebėra ir nemažai lietuvių.

Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios rūsys įrengtas 1912 m. Kaip įprasta Amerikos lietuvių bažnyčiose, mišias laikant rūsyje, sekė statyba virš rūsio, kur iškilo pati bažnyčia (kertinis akmuo su lietuviškais ir angliškais užrašais datuojamas 1923 m.). Rūsys tada paverstas didele sale labiau pasaulietiniams reikalams spręsti.

Iki pastatyta ši bažnyčia Bridžporte veikė medinė lietuviška koplyčia (nuo 1907 m.) Kaip daug kur to meto Amerikoje, lietuvių ir lenkų bendruomenių ribos nebuvo nusistovėjusios: buvo ir lenkakalbių, save laikiusių lietuviais, ir lietuviakalbių, besišliejusių prie lenkų. Todėl lietuvių bažnyčios kunigas laikė Mišias ir lenkų kalba lenkiškai kalbantiems lietuviams. Tai nepatiko lenkų kunigui, laikiusiam, kad lenkakalbiai turėtų eiti į lenkų bažnyčią. Vyskupas palaikė lenkų kunigą nuspręsdamas, kad riba tarp parapijų turėtų būti kalbinė: tai yra, turėtų būti lietuviškai kalbanti ir lenkiškaui kalbanti parapijos, nepriklausomai nuo tautinio identiteto; lietuviškos mišios tad neturėtų būti laikomos pas lenkus, o lenkiškos – pas lietuvius. Tai – tik vienas epizodas iš sudėtingų Amerikos lietuvių ir lenkų santykių XX a. pradžioje.

 

---

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Masačusetsą dienoraščiai

 

---

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Konektikute žemėlapis