Vak. Europa | Gabalėliai Lietuvos

Vakarų Europa

Pastaba: Čia aprašoma Europos dalis, nebuvusi valdoma komunistų.

Vakarų Europa šiandien, atsivėrus darbo rinkai, pritraukia daugiausiai lietuvių. Didžiausios bendruomenės yra Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje, Ispanijoje. Jose veikia lietuvių organizacijos, krepšinio klubai. Veikia lietuvių parduotuvėlės ir kavinės (dažnai kartu su kitomis rytų Europos tautomis).

Ir iki 1990 m. Vakarų Europa traukė lietuvius, nors ir mažiau nei Amerika. Daug su Lietuva susijusio paveldo išlikę Romoje, kuri visada buvo katalikų pasaulio centras. Vokietija buvo tarpinė stotelė pokario pabėgėliams ir iki šiol ten išliko lietuviška Vasario 16 gimnazija. Londonas, didžiausias 1825-1925 m. pasaulio miestas, dar nuo tų laikų turi lietuvišką Šv. Kazimiero bažnyčią. Paryžius iki Antrojo pasaulinio karo buvo pasaulio meno sostinė, būtent ten pasitraukė filosofas A. Greimas.

Šiandien Lietuva turi ambasadas daugumoje Vakarų Europos šalių, jos organizuoja kultūrinius renginius. Ypatingą svarbą turi tarptautinių organizacijų (Europos Sąjungos, Europos Tarybos, Jungtinių Tautų) centrai: Briuselis, Strasbūras, Liuksemburgas, Ženeva. Šiose institucijose nuolat dirba ir lietuviai, prie jų plazda Lietuvos vėliava, o jų sprendimai daro tiesioginę įtaką Lietuvos gyvenimui.

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa No Comments

Jungtinė Karalystė

Jungtinėje Karalystėje gyvena daugiau Lietuvoje gimusių žmonių nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, išskyrus pačią Lietuvą – iš viso apie 180 tūkstančių. Pagal lietuviais save laikančių žmonių skaičių Jungtinė Karalystė galimai yra antra po JAV, tačiau, kitaip nei Didžiosios Britanijos lietuviai, kurie daugiausia yra imigrantai, didžioji dalis Amerikos lietuvių yra gimę JAV.

Lietuvių migracija į Jungtinę Karalystę prasidėjo daug seniau nei dabartinė „trečioji banga“, o senosios lietuvių imigrantų bangos paliko reikšmingų paveldo objektų.

Lietuvių paveldas Didžiojoje Britanijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą (pirmoji banga)

Pirmoji lietuvių imigrantų banga į Didžiąją Britaniją atvyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Maždaug 7 000 jų įsikūrė pietinėje Škotijoje ir įsidarbino anglies kasyklose aplink Belshilį (angl. Belshill), 2 000 – Londone (Rytinėje dalyje) ir 1 000–2 000 – likusioje Anglijos dalyje, dauguma Mančesterio apylinkėse.

Vienas iš nedaugelio išlikusių Glazgo daugiabučių, kuriuose gyveno pirmabangiai lietuviai

Ši migracija buvo plataus masto lietuvių migracijos į JAV tendencijos dalis. Tuo metu lietuviai išvykdavo iš Rusijos užimtos tėvynės, kur ekonominės galimybės buvo menkos, lietuviai buvo persekiojami, lietuvių kalba draudžiama.

Nors beveik visi lietuviai emigrantai troško atsidurti JAV, kai kuriems jų neužteko pinigų arba jie buvo apgauti ir taip atsidūrė Jungtinėje Karalystėje. Tad 1913 m. Didžioji Britanija jau turėjo antrą pagal dydį lietuvių bendruomenę Vakarų pasaulyje po JAV. Tačiau skirtumas tarp žmonių skaičiaus šiose bendruomenėse buvo didžiulis: JAV gyveno daugiau kaip 300 tūkst. lietuvių, o Jungtinėje Karalystėje – vos apie 10 tūkst., be to, pastarųjų atlyginimai buvo mažesni, todėl buvo sunku pastatyti tokių didingų lietuvių bažnyčių ar klubų kaip Amerikoje.

Bet Londono lietuviai vis tiek dar 1913 m. sugebėjo Ist Ende pasistatyti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią. Ji veikia iki šiol ir yra seniausia lietuvių paveldo vieta Didžiojoje Britanijoje ir vienintelė, sukurta prieškario lietuvių emigrantų.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Londone

1917 m. Didžiosios Britanijos pirmabangių lietuvių bendruomenes stipriai paveikė Didžiosios Britanijos vyriausybės ultimatumas jų vyrams: arba tarnauti Didžiosios Britanijos kariuomenėje Pirmajame pasauliniame kare, arba grįžti į Rusijos imperiją ir stoti į Rusijos kariuomenę. Daug lietuvių buvo deportuoti ir niekada nebeįleisti atgal, o paskui juos 1920 m. išvyko ir jų šeimos. Likę lietuviai gana greitai asimiliavosi, o XX a. antroje pusėje lietuviškose veiklose dalyvavo jau nedaug pirmosios bangos lietuvių palikuonių (tuo metu šiose veiklose daugiausia dalyvavo antrosios bangos lietuviai).

Londone esantis paminklas lietuviams, žuvusiems tarnaujant Didžiosios Britanijos kariuomenėje per Antrąjį pasaulinį karą

XX a. 6–8 deš. lietuvių paveldas Didžiojoje Britanijoje (antrosios bangos dipukai)

Didžiąją dalį lietuvių paveldo objektų Didžiojoje Britanijoje sukūrė antrosios bangos užsienio lietuviai. Šių žmonių, vadinamų dipukais (angl. displaced persons, DP), gyvenimo istorijos tarpusavyje labai panašios.
1. Jie patyrė pirmosios sovietų okupacijos 1940–1941 m. siaubą, buvo persekiojami ir galbūt tik per plauką išvengė tremties ar mirties.
2. Todėl, kai 1944 m. prie Lietuvos vėl artėjo sovietų armija, jie pasitraukė ir kelerius metus gyveno dipukų (perkeltųjų asmenų) stovyklose Vokietijoje, Danijoje, Austrijoje ar kitur.
3. Sąjungininkės Vakarų šalys, nenorėdamos versti šiuos žmones grįžti į sovietų okupuotą tėvynę, kur jie greičiausiai būtų buvę nužudyti ar įkalinti, maždaug 1948–1951 m. priėmė juos pas save. Jungtinė Karalystė pasiūlė kelias programas, pagal kurias dipukai galėjo įsikurti šioje šalyje mainais už privalomą darbą. Pavyzdžiui, programa „Baltic Cygnet“ pakvietė tūkstantį moterų vienerius metus dirbti slaugytojomis, o programos „Westward Ho“ tikslas buvo pasikviesti iki 100 tūkst. darbuotojų, tarp jų ir dipukų (ne tik lietuvių).
4. Baigę privalomąjį darbą, šešto dešimtmečio pradžioje dipukai galėjo laisvai įsikurti bet kur Didžiojoje Britanijoje. Paprastai jie stengėsi likti tarp kitų lietuvių, kad galėtų įsitraukti į lietuviškas veiklas savo susikurtuose gabalėliuose Lietuvos ir pasisakyti už Lietuvos laisvę.

Atminimo lenta, kurią Bradfordo katedroje pakabino prieš sovietų valdžią pasisakę įvairių šalių dipukai

Iš viso Didžiojoje Britanijoje pasiliko apie 3 000 lietuvių, o kai kuriais skaičiavimais – net 5 749, tačiau šis skaičius apima ir tuos, kurie netrukus išvyko į JAV, Australiją ar kitas šalis ir Didžiojoje Britanijoje ilgai neužsibuvo. Prie Britanijos lietuvių prisijungė ir 250 lietuvių karo veteranų, tarnavusių Lenkijos karinėse pajėgose, kas tuo metu, prisiminimams apie Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus krašto dar nespėjus išblėsti, sulaukdavo prieštaringų vertinimų.

Pagrindiniai lietuvių dipukų centrai Didžiojoje Britanijoje susiformavo Glazgo apylinkėse, Mančesteryje, Londone, Bradforde, Notingame ir Koventryje. Tris pirmąsias vietoves dipukai pasirinko dėl to, kad čia jau buvo įsikūrusios pirmabangių lietuvių bendruomenės, kurios iš pradžių galėjo dipukus pasikviesti pas save ar jiems padėti. Nors Londonas yra Didžiosios Britanijos sostinė, dipukų skaičiumi jis neprilygo mažesniems miestams, pavyzdžiui, Bradfordui, kuriame geriausiais laikais galėjo gyventi net tūkstantis lietuvių. Mančesteryje įsikūrė apie 800 dipukų, Glazgo apylinkėse – 400, o Koventryje – 300. Londono apylinkėse apsigyveno apie 500 dipukų.

Visuose svarbiausiuose miestuose, kuriuose apsigyveno, dipukai sukūrė savo gabalėlius Lietuvos.

Maždaug 1950 m. Mančesteryje, Bradforde, Londone ir Belshilyje (netoli Glazgo) jie atidarė lietuvių klubus. Septintame dešimtmetyje Notingame buvo atidaryta lietuvių koplyčia, atliekanti ir klubo funkciją, o dar vienas didelis lietuvių klubas „Sodyba“ buvo atidarytas Hedlio (angl. Headley) apylinkėse ir daugiausia skirtas Londono lietuviams. Lietuvių klubuose paprastai veikdavo lietuvių barai, valgyklos, šokių grupės, chorai ir šeštadieninės mokyklos, kuriose dipukų vaikai (po įprastos savaitės valstybinėse mokyklose) buvo mokomi lietuvių kalbos ir papročių.

Lietuvių centras „Židinys“ Notingame

Be to, lietuviai dipukai įkūrė tris lietuvių kapinių zonas, kad galėtų būti laidojami kartu, dažniausiai po antkapiais su užrašais apie mylimą tėvynę Lietuvą ir lietuviškais simboliais. Tokios kapinių zonos yra Londone, Mančesteryje ir Notingame. Dvejose pirmosiose taip pat yra bendro pobūdžio paminklų Lietuvai ir lietuviams. Net ten, kur nebuvo atskiros lietuvių zonos, lietuviai dažnai stengėsi būti laidojami tose pačiose kapinėse, todėl tokiose kapinėse atsirado daug lietuvių kapų.

Antkapinis paminklas lietuvių kapinių zonoje Mančesteryje

Dar vienas lietuviškų paminklų kompleksas yra Karfine (angl. Carfin), netoli Belshilio (Škotija). Tai vienintelis toks kompleksas, esantis ne kapinėse.

Lietuviški paminklai Karfino grotoje Škotijoje

Nors šie paminklai ir kapinių zonos išliko, dauguma klubų maždaug 2000 m. užsidarė (išskyrus Belshilio ir Notingamo). Kitaip nei JAV ar Australijoje, Didžiojoje Britanijoje įsikūrusių lietuvių dipukų vaikų karta greitai nutolo nuo savo šaknų, dažnai dėl diskriminacijos. Dauguma jų nenorėjo mokytis lietuvių kalbos ar dalyvauti lietuviškose veiklose. Šie žmonės, išėjus jų tėvų kartai, pardavė paveldėtus lietuvių klubus. Kartais dėl to kildavo nemažai nesutarimų ar net teisminių ginčų. Šiandien uždarytuose lietuvių klubuose niekas nebeprimena Lietuvos istorijos. Nors dauguma pastatų tebestovi, juos statė ne lietuviai, todėl jų architektūra nėra lietuviška, o lietuvišką dekorą pašalino naujieji savininkai.

Buvę Lietuvių namai Londone

Dar viena priežastis, lėmusi dipukų bendruomenės mažėjimą Didžiojoje Britanijoje, buvo sparti emigracija į Jungtines Valstijas ir Australiją, kur buvo didesni atlyginimai bei mažesnė diskriminacija ir kurias nuo sovietų ekspansijos pavojaus skyrė didesnis atstumas. Be to, JAV ir Australija buvo sukūrusi programas, kuriomis siekta palengvinti tokią migraciją. Iš Didžiosios Britanijos į JAV emigravo tiek daug lietuvių, kad aštuntame dešimtmetyje Čikagoje jau veikė du „Britanijos lietuvių“ klubai.

Dabar jau uždaryto Bradfordo lietuvių klubo knyga

Šių dienų lietuvių migracija į Didžiąją Britaniją (trečioji banga)

Dėl sovietų okupacijos 1944–1990 m. emigruoti iš Lietuvos buvo kone neįmanoma. Tačiau kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, lietuviai vėl pradėjo išvykti. Nors šalis išsilaisvino nuo okupacijos ir persekiojimų, dešimtmečiai, praleisti Sovietų Sąjungos valdžioje, nualino ekonomiką. Jungtinė Karalystė tapo populiaria emigracijos, iš pradžių dažnai nelegalios, kryptimi.

Tačiau ši trečioji emigracijos iš Lietuvos banga savo neįtikėtinas proporcijas pasiekė tik po 2004 m., kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Tuo metu Jungtinė Karalystė taip pat priklausė ES, todėl XXI a. pirmo dešimtmečio antroje pusėje bet kuris lietuvis galėjo bet kada teisėtai, nenurodęs jokios priežasties ir be biurokratinių kliūčių emigruoti į Jungtinę Karalystę.

Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės narių skaičius išaugo iki 180 tūkst. ir beveik pusė jų gyveno Londono apylinkėse. Tačiau visuose pagrindiniuose JK miestuose yra po reikšmingą lietuvių bendruomenę, dažnai ir po lietuvių parduotuvę ar restoraną. Kai kuriuose miestuose lietuviai ypač įsitvirtinę, pavyzdžiui Piterbore ar Bostone.

Lietuvių restoranas Piterbore

Tačiau tarp trečiosios ir antrosios imigrantų bangų išliko nematoma skirtis. Antrosios bangos lietuviai trečiabangius dažnai siejo su nusikalstamumu, manė, kad jie tik siekia labdaros iš antrosios bangos lietuvių, bet savanoriškai nedalyvauja lietuviškų antrabangių institucijų veikloje (dėl to antrabangiai manė, kad perleisti tokias institucijas trečiajai bangai yra neįmanoma). Trečiabangiai, savo ruožtu, antrosios bangos lietuvių (bent jau Didžiojoje Britanijoje gimusios jų kartos) dažnai nebelaikė tikrais lietuviais, nes šie prastai kalbėjo lietuviškai ir buvo pasiruošę parduoti tėvų įkurtus lietuviškus klubus (užuot perleidę trečiabangiams, kad šie tęstų lietuvybę tenai).
Tai nebuvo tiesiog „trečioji banga prieš antrąją bangą“, nes kai kurie antrosios bangos dipukų palikuonys stengėsi išsaugoti klubus, tačiau jie dažnai skaičiumi nusileisdavo lietuviams, pageidaujantiems klubus parduoti, ir galiausiai išliko tik vienintelis Škotijos lietuvių klubas, nes jį nuo bandymų uždaryti pavyko išgelbėti teisminiu keliu. Be to, tik mažesnė dalis trečiabangių dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje ar norėjo jas išsaugoti, kiti tuo nesidomėjo.

Visa tai privedė prie keistos situacijos: nors Jungtinės Karalystės lietuvių populiacija išaugo iki neregėto masto ir 1990–2010 m. padidėjo apie 2 000 proc., nuosavuose pastatuose įsikūrusių lietuvių klubų skaičius per tą patį laikotarpį sparčiai mažėjo.

Dabar jau uždaryta lietuvių „Sodyba“ Hedlyje

Trečiabangiai perėmė tik religines institucijas, tarp kurių ir Londono lietuvių bažnyčia bei Notingamo „Židinys“. Trečiosios bangos lietuviai Londone taip pat įkūrė unikalią Sekmininkų lietuvių bažnyčią. Jie prižiūri ir antrosios bangos lietuvių kapus. Tačiau trečiabangiai galimai pastatė vienintelį naują paminklą – Perkūną Folkstone, nors tikrieji jo statytojai nėra žinomi. Taip pat Piterbore jų iniciatyva buvo atidengta atminimo lenta, o Lidse pasodintas medis.

Londono Šv. Kazimiero lietuvių parapijos trečiosios bangos lietuvių bendruomenė

Tik nedaugelis trečiosios bangos lietuvių dalyvauja lietuviškose veiklose, tačiau tie, kurie dalyvauja, tai daro nuomojamose patalpose, kuriose veikia šeštadieninės lietuvių mokyklos, tęsiant tradiciją savaitgaliais mokyti vaikus lietuvių kalbos ir kultūros.

Antrosios bangos lietuvių kapas Bradforde, lietuvių kapines prižiūrinčių trečiabangių apjuostas lietuviška trispalve

Po „Brexit“ lietuvių imigracija į Didžiąją Britaniją šiek tiek aprimo. Nors Lietuvai praturtėjus dalis emigrantų grįžo į Lietuvą, dauguma liko Didžiojoje Britanijoje. Visgi didžiausia dalis dabar Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių į ją imigravo maždaug 2004–2012 m.

Lietuvių šeštadieninė mokykla veikia nuomojamose patalpose Piterbore

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Jungtinė Karalystė 9 Comments

Londonas (Anglija)

Londonas dažnai vadinamas trečiuoju Lietuvos miestu, nes jame esą gyvena daugiau lietuvių nei bet kuriame kitame mieste, išskyrus Vilnių ir Kauną. Nors tikslų skaičių pasakyti sunku, Londone tikrai gyvena daugiau lietuvių nei bet kuriame kitame mieste už Lietuvos ribų – iš viso iki 80 tūkstančių.

Nors didžioji dalis Londono lietuvių imigravo neseniai, Londono lietuvių istorija yra gilesnė už bet kurio kito Vakarų Europos didmiesčio. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai Londone pasistatė bažnyčią, o neilgai trukus po Antrojo pasaulinio karo įkūrė daugybę lietuvių klubų.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Londone (1913 m.)

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Londone yra vienintelė lietuvių bažnyčia Vakarų Europoje. Ji buvo pastatyta 1913 m. Tuo metu Londone buvo įsikūrusi antra pagal dydį lietuvių bendruomenė Vakarų Europoje, nusileidžianti tik Glazgo kalnakasybos regionui Škotijoje. Londone gyveno apie 2 000 lietuvių, daugiausia darbininkų rajonuose Ist Ende, kur ir buvo pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios interjeras

Kadangi lietuvių bendruomenė buvo nedidelė, ši bažnyčia, palyginti su didžiulėmis to meto Amerikos lietuvių rajonų šventovėmis, yra gana maža ir šiandien gožiama didžiulių naujų pastatų. Tačiau ji išsilaikė jau daugiau kaip šimtmetį, visą tą laiką čia buvo laikomos lietuviškos mišios, o nauji imigrantai nuolat pakeisdavo ankstesnes Londono lietuvių kartas, kai šių lietuviai asimiliuodavosi arba išvykdavo. Šalia bažnyčios dabar gyvena nedaug lietuvių, bet tikintieji čia atvyksta iš viso Londono.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia, šiandien supama didelių naujų pastatų besiplečiančiame rajone

Nors bažnyčios interjeras nėra lietuviško stiliaus, čia gausu etninių motyvų: Rūpintojėlio ant koplytstulpio freska, dar vienas Rūpintojėlis ant altoriaus, kryžiaus kelio stotys lietuvių kalba, Šv. Kazimiero skulptūra, atminimo lenta diplomatui ir patriotui Jonui Mykolui Liudžiui bei atminimo lenta kunigui Juozapui Montvilai, kuris, deja, nuskendo kartu su „Titaniku“, (plaukė juo į Ameriką, nes buvo perkeltas į lietuvių bažnyčią Vusteryje, Masačusetse). Atminimo lentoje iškalti šie žodžiai: „Gimęs 1885 m., iš šios bažnyčios išvykęs į Ameriką laivu „Titanic“ 1912 m. balandžio 15 d., atlikęs savo kunigo pareigas iki galo.“

Rūpintojėlis ant altoriaus

Rūpintojėlio freska

Šalia pagrindinės bažnyčios erdvės yra kavinė, kurioje lietuviai susitinka po mišių. Čia kabančiuose paveiksluose vaizduojamos bažnyčios istorijai svarbiausios asmenybės, tarp jų ir Montvila bei kiti kunigai. Šis priestatas prie bažnyčios buvo pristatytas 1974 m.

Lietuvių kavinė bažnyčioje

Lietuviai katalikišką veiklą Londone pradėjo dar XIX a. pabaigoje, kai 1896 m. kartu su lenkais įsigijo bažnyčios pastatą. Tačiau tuo metu lietuviai išgyveno didžiulį tautinį atgimimą ir laikai, kai lenkų kalba tarp lietuvių buvo laikoma „mokslo, knygų ir tikėjimo kalba“, sparčiai slinko į praeitį, visose gyvenimo sferose tiek Lietuvoje, tiek tarp emigrantų plačiai paplito gimtoji lietuvių kalba, o tai piktino lenkus. Tai lėmė parapijos „skyrybas“: lietuvių Šv. Kazimiero draugija persikėlė į vokiečių bažnyčią, vėliau, nuo 1902 m., bažnyčios reikmėms naudojo sandėlį, kol galiausiai pasistatė dabartinę bažnyčią.

Atminimo lenta kunigui Montvilai bažnyčioje

Šv. Kazimiero skulptūra

Šv. Kazimiero parapija yra vienintelė lietuviška parapija Jungtinėje Karalystėje, todėl tarnauja lietuviams visoje šalyje. Vienas iš jos kunigų kiekvieną savaitgalį vyksta į skirtingus miestus, kuriuose gausiai gyvena lietuvių, ir kas mėnesį laiko mišias lietuvių kalba įvairiose lietuviams nepriklausančiose bažnyčiose. Visgi po sovietų okupacijos Lietuvoje gyventojų religingumas sumažėjo, todėl tik maža dalis iš 150 tūkst. į Jungtinę Karalystę atvykusių lietuvių emigrantų reguliariai dalyvauja religinėse apeigose. Dėl šios priežasties maždaug 2010 m. parengtų pirminių planų išplėsti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią (po to, kai Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą į Jungtinę Karalystę emigravo daugiausia lietuvių) galiausiai buvo atsisakyta. Planuose buvo numatyta rūsyje įrengti antrą salę, kurioje būtų tiesiogiai transliuojamos mišios iš pagrindinės salės.

Londono Šv. Kazimiero lietuvių parapijos parapijiečiai

Lietuvių namai Londone ir dipukų bendruomenė

Londone buvo ir keli lietuvių namai bei klubai. Dabar visi jie uždaryti.

Lietuvių sporto ir socialinis klubas 1947 m. atidarytas pastate, kuriame anksčiau veikė ne lietuvių Šv. Margaritos parapijos salė - ši parapija savo bažnyčios neteko per Londono bombardavimą (per Antrąjį pasaulinį karą). Lietuvių sporto ir socialinio klubo pastatas yra už pusantros mylios nuo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios - jos bendruomenė ir anksčiau ieškojo papildomų patalpų pasaulietinei veiklai. Nors dabar tai yra tiesiog gyvenamasis namas, ant jo ir dabar kabo lentelė „LITH HALL“.

Pastatas ir ant jo išlikęs užrašas „Lith Hall“

Tačiau pagrindinis Londono lietuvių klubas buvo įsikūręs didžiuliuose Lietuvių namuose, veikusiuose nuo šešto dešimtmečio iki 1996 m. Jie veikė dideliame penkiaaukščiame sublokuotame name prestižiniame Noting Hilo rajone (adresu 1-2 Ladbroke Gardens). Kitaip nei Šv. Kazimiero parapiją, Lietuvių namus įkūrė visai kiti lietuviai – vadinamieji dipukai. Šiems lietuviams 1944 m. per Antrąjį pasaulinį karą teko bėgti nuo sovietų vykdyto genocido ir jie negalėjo grįžti į Lietuvą, nes šalis buvo okupuota sovietų. Laikydami save tremtiniais, jie dėjo didžiules pastangas, kad sukurtų gabalėlius Lietuvos užsienyje, puoselėtų lietuvių kultūrą ir kovotų už Lietuvos laisvę. Be to, daugelis jų priklausė intelektualų, o ne darbininkų sluoksniui, todėl ėmėsi įvairių kultūrinių, tautinių iniciatyvų. Nors Jungtinėje Karalystėje atsidūrė apie 3 000 lietuvių, Londonas nebuvo pagrindinis jų centras. Tikėtina, kad jį aplenkė arba jam prilygo Bradfordas, Mančesteris, Notingamas ir Glazgo apylinkės. Visgi Londonas yra šalies sostinė, todėl lietuvių dipukams buvo svarbu čia, arti JK valdžios, turėti savo štabą. Nors Lietuvių namai dažnai susidurdavo su ekonominiais sunkumais, jie išsilaikė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir kurį laiką po to.

Buvę Lietuvių namai Noting Hile (du paskutinieji sublokuoti namai kairėje nuotraukos pusėje esančiame pastate)

Lietuvių namuose veikė ne tik baras, valgykla bei lietuviška biblioteka, bet buvo rengiami ir tautiniai renginiai, pavyzdžiui, lietuvių liaudies šokiai. Lietuvių namai taip pat buvo Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės ir kitų svarbiausių lietuviškų institucijų visoje Didžiojoje Britanijoje centras. Nuo 1961 m. čia veikė lietuviška leidykla, o 1991 m., Lietuvai vėl atgavus laisvę, Lietuvių namuose buvo įkurtas Lietuvių informacijos centras.

Nors paminėjus Lietuvių namų pavadinimą dažniausiai galvojama apie pastatą Noting Hile, būta dar dvejų Lietuvių namų. Prieš įsigydami pagrindinį pastatą, nuo 1950 m. lietuviai turėjo mažesnius Lietuvių namus adresu Holland Park 43. Kai patalpos tapo per mažos, šis namas buvo parduotas ir iš jo išsikelta į pastatą Noting Hile. Kai Noting Hilo pastatas 1996 m. buvo parduotas, iš pradžių jį dar pakeitė mažesnis ir pigesnis pastatas adresu Freeland Road 17. Tačiau vėliau šis pastatas taip pat buvo parduotas ir Londonas pirmą kartą nuo šešto dešimtmečio liko be pasaulietinio lietuvių klubo .

Pirmieji Lietuvių namai Londone

Kaip ir kitur Didžiojoje Britanijoje, Londone lietuvių dipukų bendruomenė neįprastai sparčiai nyko: lietuvių veiklą tęsė labai nedaug Britanijoje gimusių lietuvių vaikų, todėl galima sakyti, kad Lietuvių namai tarnavo tik vienai kartai. Bendruomenės mažėjimą patys dipukai paprastai aiškina 7–9 deš. Didžiojoje Britanijoje tvyrojusia imigrantų diskriminacija, kuri lietuvių vaikus skatino tolti nuo tėvų kultūros norint greitai asimiliuotis, taip pat masine lietuvių reemigracija iš Didžiosios Britanijos į turtingesnes ir toliau nuo Sovietų Sąjungos esančias Jungtines Valstijas (pagal kai kuriuos skaičiavimus, daugiau nei pusė Londono dipukų galiausiai emigravo į JAV ar Australiją).

Paskutinieji Lietuvių namai Londone

Londono lietuvių namai buvo parduoti kaip tik tuo metu, kai į Londono apylinkes ėmė atvykti dešimtys tūkstančių naujų imigrantų. Tai sukėlė ginčų, nes skirtingos Londono lietuvių grupės dėl Lietuvių namų nuosmukio kaltino viena kitą. Ginčai dar labiau išryškėjo toliau aprašytos Hedlio parko (angl. Headley Park) „Sodybos“ atveju.

Hedlio parko „Sodyba“

Turbūt garsiausia lietuvių įstaiga Didžiojoje Britanijoje – Hedlio parko „Sodyba“ – buvo didžiulė lietuviams priklausiusi teritorija netoli Hedlio. Čia buvo įsikūręs Lietuvių muziejus, veikė Lietuvių klubas, stovėjo lietuviškų paminklų, pavyzdžiui, koplytstulpis, dabar esantis Šv. Patriko kapinėse.

„Sodybą“ 1955 m. įkūrė lietuvių dipukai. Čia Londono lietuviai atostogaudavo arba apsigyvendavo išėję į pensiją (1964–1965 m. tie senjorų namai buvo perstatyti). Taip pat čia buvo rengiami tautiniai renginiai po atviru dangumi, pavyzdžiui, lietuvių skautų stovyklos, ir organizuojamos bendros pramogos, tokios kaip žvejyba ar šaudymas. „Sodyba“ veikė ir kaip įprastas viešbutis, į kurį atvykdavo ir žmonių iš kitų Londono etninių bendruomenių, pavyzdžiui, 1963 m. tik apie 30 proc. vasarotojų buvo lietuviai.

„Sodybos“ vaizdas iš viršaus

„Sodyboje“ vykdavusios Sekminės buvo svarbiausias metų įvykis Londono apylinkių lietuviams. 1961 m. Sekminėse dalyvavo 500 žmonių.

1973 m. buvo atidarytas plaukimo baseinas.

Kitaip nei daugelį kitų dipukų laikų lietuvių vietų Didžiojoje Britanijoje, „Sodybą“ pamėgo ir praėjusio amžiaus paskutiniame bei šio amžiaus pirmame dešimtmečiuose atvykę lietuvių imigrantai, kurie čia dalyvaudavo Sekminėse bei kitose šventėse.

„Sodybos“ pastato vaizdas nuo gretimo kelio

2015 m. „Sodyba“ buvo uždaryta ir parduota. Šie prieštaringai vertinami įvykiai iki šiol susilaukia atgarsių Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenėje. Vėliau atvykę imigrantai dažnai kaltina „Sodybos“ įkūrėjų vaikus, kad šie, nesidomėdami lietuviška veikla, „nusprendė parduoti „Sodybą“ dėl asmeninės naudos“. Tačiau dipukų vaikai linkę kaltinti naujuosius imigrantus, dėl kurių netinkamo elgesio „Sodyba“ neteko licencijos prekiauti alkoholiu.

Tačiau dėl „Sodybos“ nuosavybės visada buvo diskutuojama, o iki XXI a. antro dešimtmečio, kai pietų Europa nurungė Didžiosios Britanijos kaimo vietoves kaip atostogų kryptį, ne kartą siūlyta ją parduoti.

Pardavus „Sodybą“ ji liko apleista, o įvairūs lietuviški ženklai išliko nepaliesti maždaug dešimtmetį, kol vyko įvairios teisminės bylos. 2024 m. ji buvo pradėta perstatyti.

Išlikę lietuviški užrašai ant uždaryto įėjimo į „Sodybą“ 2024 m.

Londono lietuvių kapinių zona

Lietuviai dipukai dažnai norėjo būti laidojami vieni šalia kitų. Nors jų buvo per mažai, kad kur nors Didžiojoje Britanijoje galėtų įkurti atskiras kapines, bet pakankamai, kad Londono Šv. Patriko kapinėse įsteigtų atskirą zoną.

Lietuvių zona Londono Šv. Patriko kapinėse

Šioje lietuvių kapinių zonoje taip pat pastatyti bendro pobūdžio lietuviški paminklai. Uždarius „Sodybą“, čia buvo perkeltas ir koplytstulpis iš Hedlio parko . Kai buvo sukurtas, šį koplytstulpį kai kas kritikavo neva nevisiškai atitinkant lietuvišką tradiciją. Vietoj nukryžiuoto Kristaus ant koplytstulpio pavaizduotas Rūpintojėlis – Lietuvoje tradicinė susirūpinusio Kristaus figūra. Tačiau tai būdinga dipukų paminklams: kadangi jie kartu yra paminklai prarastai Lietuvai, juose stengtasi panaudoti kuo daugiau lietuviškų simbolių. Koplytstulpį puošia ir daugiau lietuviškų detalių, pavyzdžiui, Vyčio kryžius ir Gediminaičių stulpai (kai panašūs tradiciniai paminklai statomi Lietuvoje, paprastai juos puošia kur kas mažiau lietuviškų simbolių).

Hedlio parko „Sodybos“ koplytstulpio fragmentas

Kitas čia stovintis paminklas skirtas lietuviams, žuvusiems per Antrąjį pasaulinį karą tarnaujant Didžiosios Britanijos ginkluotosiose pajėgose. Ant paminklo iškalta keturiolika pavardžių, lietuviškas įrašas „Jų kova ir pasiaukojimas vardan laisvės niekada nebus pamiršti“ ir šiek tiek kitokia citata anglų kalba. Paminklą, įamžinantį Didžiojoje Britanijoje tarnavusių lietuvių atminimą, puošia Gediminaičių stulpai.

Londone esantis paminklas lietuviams, žuvusiems tarnaujant Didžiosios Britanijos kariuomenėje per Antrąjį pasaulinį karą

Nors daugelis lietuvių ilsisi po vienas į kitą panašiais įprastais kryžiais, vienas iš unikalių antkapinių paminklų skirtas Broniui Kaziui Balučiui, 1934–1967 m. ėjusiam Lietuvos pasiuntinio Jungtinėje Karalystėje pareigas. Antkapį puošia Vytis ir žymieji Balučio žodžiai: „Oi skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Šie daugeliui girdėti žodžiai puikavosi ant 500 litų banknoto. Antkapinį paminklą sukūrė garsus Prancūzijoje gyvenęs lietuvių dipukų skulptorius Antanas Mončys.

Broniaus Kazio Balučio kapas

Jungtinė Karalystė niekada nepripažino sovietų okupacijos Lietuvoje, todėl diplomatiniai ryšiai nenutrūko, bet Lietuvos atstovai Britanijos spaudoje kartais buvo pašiepiami kaip „neegzistuojančios šalies pasiuntiniai“. Po Broniaus Kazio Balučio mirties 1967 m. jį pakeitė Vincas Balickas, dabar palaidotas netoliese. Įdomu tai, kad Vincas Balickas Lietuvos ambasadoje Didžiojoje Britanijoje pradėjo dirbti, kai Lietuva dar buvo nepriklausoma (1938 m.), ir buvo vienas iš vos kelių tarpukario diplomatų, kurie vis dar buvo gyvi, kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę. 1991 m., būdamas 87 metų, jis buvo paskirtas laisvos Lietuvos ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje ir šias pareigas ėjo iki 1994 m., kol sulaukė devyniasdešimties.

Nors Londono lietuvių kapinių zonoje palaidoti lietuviai daugiausia yra dipukai, dabar šia zona rūpinasi neseniai į Londoną atvykę lietuviai imigrantai, taip kurdami simbolinį ryšį tarp dviejų lietuvių kartų.

Lietuvos ambasada

Lietuvos ambasada Londone yra didžiausia Lietuvos ambasada visame pasaulyje, nes lietuvių bendruomenė Didžiojoje Britanijoje yra itin didelė. 2024 m. ambasadoje dirbo 45 darbuotojai ir per metus buvo atlikta 50 tūkst. konsulinių veiksmų.

Ambasados pastatą, kuris anksčiau priklausė „Rolls Royce“, Lietuva įsigijo 2007 m., o 2011 m. jis buvo atidarytas po renovacijos. Pastatas simboliškai vadinamas Lietuvių namais, tęsiant lietuvių centrų Londone tradiciją (žr. aukščiau). Šių centrų nebėra, todėl galima sakyti, kad Lietuvos ambasada dabar yra pagrindinis lietuviškų renginių židinys.

Lietuvos ambasada Londone

Lietuvių krikščionių bažnyčia Londone

Tai yra vienintelė pasaulyje lietuvių bažnyčia, įsteigta trečiosios lietuvių imigrantų bangos (išvykusiųjų po 1990 m.), kuri įsikūrė nuosavame pastate. Ši bažnyčia, kuriai vadovauja pastorių Ditkevičių šeima, nėra katalikų bažnyčia. Ji yra Elimo sekmininkų bažnytinės šeimos dalis.

Lietuvių krikščionių bažnyčia Londone

Iš pradžių Elimo bažnyčią pradėjo lankyti dalis praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį į Didžiąją Britaniją atvykusių lietuvių. 1997 m. Vilmos Ditkevičienės namuose susibūrė grupė, padėjusi ir kitiems lietuviams (kai kurie iš jų gerai nemokėjo anglų kalbos) suprasti Bažnyčios doktriną.

Paskatinta Elimo bažnyčios vadovų, Ditkevičienė įsteigė lietuvių bažnyčią. Iš pradžių ji veikė nuomojamose patalpose, bet nuo 2015 m. persikėlė į nuosavą pastatą. Tai – buvusios Romos katalikų bažnyčios pastatas, iškilęs maždaug 1950 metais. Lietuvių krikščionių bažnyčia jį praplėtė.

Lietuvių krikščionių bažnyčia Londone

Lietuvių krikščionių bažnyčia pamaldas rengia lietuvių kalba, jos verčiamos į rusų ir anglų kalbas bei transliuojamos internetu. Bažnyčioje lankosi daugiausia lietuviai, tačiau yra ir rusakalbių iš Latvijos bei kitų tikinčiųjų.

Kaip daugelis kitų istorinių lietuvių bažnyčių visame pasaulyje, Lietuvių krikščionių bažnyčia užsiima ne tik religine veikla. Kitoje Londono vietoje ji įkūrusi vaikų darželį „Moksliukas“ (oficialus darželis anglų kalba), bažnyčioje veikia lituanistinė mokykla. Bažnyčia yra subūrusi chorą, kuriam priklauso apie dvidešimt narių, ir įsteigusi priklausomybės ligomis sergančių asmenų reabilitacijos programą.

Darželis „Moksliukas“

Bektono priemiestis

Prasidėjus ~2004-2012 m. masinei lietuvių migracijos į Londoną bangai, daugelis imigrantų apsigyveno Bektono priemiestyje. Kartais Bektonas vadintas „lietuviškuoju Londono rajonu“ ar net Bektoniškėmis, nors lietuviai čia niekada nesudarė daugumos. Dar ir šiandien rajone veikia kelios lietuviškos įmonės, tačiau lietuvių yra mažiau nei pietų azijiečių ir kitų bendruomenių atstovų.

Lietuvių parduotuvė „Lituanica“ Bektone

Perkūno toteminis stulpas

2023 m. ant uolų netoli Folkstono netikėtai išdygo toteminis stulpas su pagoniško lietuvių dievo Perkūno vardu. Niekas nežino, kas šio kūrinio autorius, vietos spaudoje pramintas „lietuviškuoju Banksy“, pagal žymų JK grafitistą, kurio tapatybė taip pat nežinoma. Vietos savivaldos institucijoms kūrinys patiko, todėl jos užtikrino jo įteisinimą ir išsaugojimą. Prie stulpo buvo matyti palikta aukų, nors neaišku, jas paliko lietuviai ar kiti naujieji pagonys.

Perkūno toteminis stulpas Folkstone

Jei Perkūno stulpą pastatė neseniai į šalį atvykę lietuviai, tai būtų pirmas jų pastatytas lietuvių etninės kultūros įkvėptas paminklas ar pastatas Didžiojoje Britanijoje.

Perkūno stulpas yra šalia „North Downs Way“ pėsčiųjų tako, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Lamanšo sąsiaurį. Apytikslės vietos koordinatės: 51.101574525712465, 1.223900811856188.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Londonas, Jungtinė Karalystė 1 Comment

Italija

Italija yra katalikiško pasaulio centras. Istoriškai ši šalis buvo ir Europos meno, verslo širdis, taip pat daugybės piligriminių kelionių ir Europos didikų didžiųjų ekspedicijų tikslas.

Tad Italijoje yra bene daugiausia istorinių lietuviškų vietų iš visų Vakarų Europos šalių. Šis paveldas mena įvairius laikotarpius: nuo Renesanso ar Baroko epochų, kai čia atvykdavo Lietuvos didikai, iki laikotarpio po Antrojo pasaulinio karo, kai paveldą kūrė lietuvių pabėgėliai ir kunigai.

Tai yra įvadinis straipsnius apie lietuvių paveldą Italijoje. Yra parengti ir atskiri straipsniai apie Romą ir Bardį.

Didingosios lietuviškos vietos Romoje

Didžiausias lietuviško paveldo vietas Italijoje rasime Romoje. Trys svarbiausios yra šios:

*Lietuvių koplyčia pačioje Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Koplyčios bareljefus 1970 m. sukūrė žinomas Amerikos lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Juose vaizduojami garsūs Lietuvos valdovai bei lietuviai kankiniai, taip pat simboliškai įamžinti tragiški rusų ir sovietų valdžios Lietuvoje metai. Ši koplyčia – viena iš vos kelių tautinių koplyčių Vatikane.

Lietuvių koplyčia Šv. Petro bazilikoje Vatikane

*Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija ir svečių namai „Villa Lituania“. Tai dveji identiški XIX a. iškilę rūmai, puošti lietuviškais simboliais. Viename jų įsikūrusi kolegija, kurioje gyvena Romoje studijuojantys lietuvių kunigai, o kitame – svečių namai lietuvių piligrimams. Pastatus lietuviai įsigijo XX a. penktame–šeštame dešimtmečiuose ir nuo to laiko juose atsirado daug lietuviškų simbolių bei meno kūrinių.

Lietuvių Šv. Kazimiero kolegija

*Lietuvių laidojimo koplyčia Verano kapinėse: garsiausias palaidojimas joje – kunigo Kazimiero Šaulio, vieno iš dvidešimties 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos signatarų.

Lietuvių koplyčia Verano kapinėse

Be to, Romoje yra Lietuvos vardu pavadinta aikštė [Piazza Lituania]; lietuviškas kryžius Vatikano soduose; pastatas „Villa Lituania“, dažnai vadinamas „paskutine okupuota Lietuvos dalimi“, nes iki Antrojo pasaulinio karo čia veikė Lietuvos ambasada, o vėliau Italijos vyriausybė jį perleido sovietams; Lietuvos herbo bareljefas visai šalia garsiųjų Ispanijos laiptų ir lietuvių kardinolo Radvilos kapas po vienos garsiausių Romos bažnyčių – Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios [Gesu] – grindimis.

Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia, kur ilsisi Radvila

Romoje yra nemažai svarbiausių visos Vakarų Europos lietuviško paveldo objektų, todėl šioje svetainėje Romai yra skirtas atskiras straipsnis, kuriame išsamiai pasakojama apie kiekvieną šių vietų. Straipsnį apie Romą rasite čia.

Lietuvos pėdsakai už Romos ribų

Nors Roma visada buvo pačios Italijos ir Italijos lietuvių centras, lietuviai visais laikais pasklisdavo ir už Romos miesto ribų: juk visa Italija buvo ir yra svarbus meno, mokslo, religijos ir civilizacijos židinys.

Tai galima pasakyti ir apie senesnių laikų emigrantus, ir apie lietuvius, priverstus bėgti iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo, tačiau šiandien ši tiesa akivaizdesnė nei bet kada anksčiau, nes po 1990 m. kilusi emigracijos banga įvairiose Italijos vietose sukūrė naujų lietuvių bendruomenių.

Netikėta, bet antra Italijos vietovė pagal lietuviško paveldo gausą yra nedidelis miestelis Bardis. 1963 m. iškilusį vietos parapijos jaunimo namų pastatą puošia Lietuvos istorijos įkvėptos freskos ir vitražai. Daugumą jų rasime Lietuvos salėje [Sala Lituania]. Bardyje yra ir keli lietuviški paminklai bei Lietuvos vardu pavadinta gatvė, nors čia niekada nebuvo įsikūrusi lietuvių bendruomenė – visus lietuviškus objektus sukūrė kitose Italijos vietose ar kitose šalyse gyvenantys lietuviai. Didžiąją dalį darbų nuveikė Italijos lietuvis kunigas Vincas Mincevičius ir jo darbdavys kardinolas Antonio Samore, kuriam tarpukariu buvo tekę dirbti Lietuvoje. Bardyje yra tiek daug lietuvių paveldo, kad šiam miesteliui skyrėme atskirą straipsnį.

Sala Lituania Bardyje

Viena aktyvesnių lietuvių bendruomenių įsikūrusi Toskanoje. Tarp pirmųjų žinomų čia gyvenusių emigrantų iš Lietuvos buvo garsus lenkų ir lietuvių kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis (lenk. Michał Kleofas Ogiński), iki Rusijos Imperijos aneksijos (1795 m.) užėmęs Lietuvos iždininko pareigas, o 1815 m. pasitraukęs į Italiją, kai tapo aišku, kad Rusijos Imperija iš Lietuvos greitai nepasitrauks. Oginskio kapas yra Šventojo kryžiaus bazilikoje greta tokių garsių asmenybių kaip Galileo Galilei, Michelangelo ir Giacomo Rossini. Ant namo, kuriame gyveno Oginskis, atidengta jam skirta atminimo lenta. Kaip ne vieną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šviesuolį, Oginskį savinasi kelios tautos – lenkai, lietuviai ir baltarusiai. Oginskio kapo įrašas yra lenkų kalba, nes tuo metu ji buvo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės elito kalba, o atminimo lenta pasirūpino baltarusiai, todėl užrašas ant jos užrašytas kirilica.

Oginskio kapas

Oginskio atminimo lenta Florencijoje

Garsiosiose Florencijos Šventų Vartų [Porte Sante] kapinėse yra Sapiegų šeimos laidojimo koplyčia. Koplyčią puošia ir Vytis.

Sapiegų koplyčia

Lietuvos garbės konsulas Florencijoje pasirūpino, kad 2016 m., minint 25-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo Italijoje metines, viena iš Florencijos gatvių būtų pavadinta Via Lituania.

Via Lituania Florencijoje

Visoje Italijoje yra nemažai Lietuvos vardu pavadintų gatvių. Dauguma jų niekaip nesusijusios su lietuviais: tiesiog XX a. kylant naujiems rajonams, gatvės dažnai būdavo vadinamos įvairių valstybių pavadinimais; dažniausiai Lietuvos gatvę rasime šalia Latvijos, Estijos ar net Sovietų Sąjungos vardais pavadintų gatvių. Pavyzdžiui, vien populiariame Riminio kurorte ir aplink jį yra dvi Lituania gatvės, dar viena – Groseto mieste. Dar kelios vietovės Lietuvos vardu buvo pavadintos Italijos lietuvių bendruomenės dėka: kai kurios jų buvo pervadintos dar tada, kai Lietuva buvo okupuota, nes užtikrinimas, kad Lietuvos vardas nebūtų pamirštas, buvo svarbiausia visos lietuvių diasporos užduotis. Kitos vietos Lietuvos pavadinimą gavo 1990 m. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, norint paminėti Italijos ir Lietuvos ryšių atkūrimą ir naujos lietuvių bendruomenės kūrimąsi Italijoje. Pavyzdžiui, 2021 m. Lietuvos vardu pavadinta viena gatvių Tori in Sabinoje [Torri in Sabina], Toskanoje, o 2010 m. – Baryje. Sicilijos sostinėje Palerme nuo 2016 m. yra Lietuvos aikštė, o kitame salos mieste, Barafrankoje, nuo 2012 m. galima pasivaikščioti po Lietuvos-Kryžių kalno aikštę [Piazza Lituania-Collina delle Croci]. Aikštė taip pavadinta siekiant įamžinti vietos vyskupijos ir Šiaulių vyskupijos draugystę. Vienas Kadonegės [Cadoneghe] miestelio (Veneto regionas) parkas 2024 m. buvo pavadintas Lietuvos vardu.

Lietuvos gatvė netoli Riminio (Londžanas)

Šių dienų Italijos lietuvių bendruomenė yra pasodinusi daug Lietuvą reprezentuojančių medžių.

Lietuviškas vietas visoje Italijoje kūrė ir lietuvių kunigai. Jie ypač aktyviai veikė tuo metu, kai Lietuva buvo okupuota sovietų, tėvynėje varžiusių religinį gyvenimą (1940–1990 m.). Bėgant laikui daugelis tokių vietų buvo uždarytos, o lietuvių katalikų veiklos centras persikėlė atgal į Lietuvą (pvz., lietuvių saleziečių namai „Vytėnai“ Fraskatyje [Frascati] 1993 m. buvo uždaryti, o 1996 m. parduoti, norint gauti lėšų naujos bažnyčios statybai sovietiniame Vilniaus rajone, kuriame tuo metu bažnyčios nebuvo). Tačiau kelios vietos išliko; didžiausia jų – lietuviškas koplytstulpis Aostos slėnyje, netoli garsiojo Materhorno kalno. Čia lietuviai saleziečiai turėjo vasaros rezidenciją. Nors rezidencija buvo parduota, Vyčio kryžiais puoštas koplytstulpis tebestovi (koordinatės: 45.7997, 7.5843).

Lietuviškas koplytstulpis Aostos slėnyje

Lietuviški simboliai ant koplytstulpio

Kiti mūsų straipsniai apie Italiją:
*Romos ir Vatikano lietuviškas paveldas.
*Bardžio lietuviškas paveldas.

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Romą ir kitas jos lankytinas vietas.

Tikslios visų čia aprašytų objektų vietos yra "ITLIETUVIAI.IT" svetainės lietuviškų vietų Italijoje žemėlapyje "Lietuviška Italija".

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Italiją dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Italija 8 Comments

Roma ir Vatikanas

Šitas straipsnis perrašomas ir atnaujinamas po 2024 m. ekspedicijos "Gabalėliai Lietuvos: Europa". Jau netrukus rasite atnaujintą, daug ilgesnį ir išsamesnį straipsnį su gausybe nuotraukų

Click to learn more about Lithuania: Italija, Vatikanas No Comments

Piterboras (Anglija)

Šiuo metu tarp Jungtinės Karalystės miestų, turinčių daugiau nei 100 tūkst. gyventojų, Piterboras yra pats lietuviškiausias: net iki 5 proc. jo gyventojų yra gimę Lietuvoje, o etninių lietuvių – dar daugiau. Bendruomenę sudaro beveik vien neseniai atvykę imigrantai.

Lietuvių restoranas Piterbore

Lietuvių restorano „Kaimas“ Piterbore interjeras

Nors iki XX a. paskutinio dešimtmečio Piterbore gyveno visai nedaug lietuvių (1970 m. jų buvo apie dvi dešimtis), jų darbai „mylint Lietuvą iš svetur“ įkvėpė aktyvesnius naujuosius Piterboro lietuvius. Organizacija „Švyturys“ pasirūpino, kad ant Stepono Broniaus Vaitkevičiaus (1922–2017 m.) namų po jo mirties atsirastų atminimo lenta. S. B. Vaitkevičius vadovavo lietuvių skautų stovykloms ir rašė straipsnius lietuvių išeivijos spaudoje. Tai buvo gana įprasta lietuviams dipukams, bet atrodė labai įkvepiančiai emigrantams, kurie po 1990 m. išvyko iš posovietinės Lietuvos, kur patriotizmas buvo išrautas su šaknimis. Todėl „naujieji Britanijos lietuviai“ siekė, kad Vaitkevičius būtų apdovanotas Lietuvos diplomatijos žvaigžde ir Piterboro piliečių apdovanojimais. Atminimo lenta buvo įrengta 2018 m. adresu 325 Eastfield Road.

Stepono Vaitkevičiaus atminimo lenta Piterbore

Kadangi Piterbore gausu lietuvių, čia galima rasti daug lietuviškų įmonių, įskaitant parduotuves ir restoranus. Be to, kai kas nors skirta imigrantams (pvz., egzotinių prekių parduotuvės), dažnai tai bus užrašyta ir lietuvių kalba bei nurodyta lietuviškais simboliais.

Lietuvos vėliava – viena iš keturių, naudojamų šios į imigrantus orientuotos parduotuvės iškaboje

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Jungtinė Karalystė No Comments

Belgija

Belgijos sostinė Briuselis yra dviejų svarbių tarptautinių organizacijų – Europos Sąjungos ir NATO – centras. Lietuva nuo 2004 m. priklauso abiem šioms organizacijoms. Šiose institucijose dalyvauja Lietuvos politikai, kaip apibrėžta institucijų sutartyse; Lietuvos piliečiai taip pat eina kanceliarines ir pagalbines pareigas, o Lietuvos interesus papildomai gina dvi diplomatinės atstovybės (pagal rangą prilygstančios ambasadoms).

Skaičiuojama, kad iš viso 10 proc. (200 tūkst.) Briuselio gyventojų yra užsieniečiai, dirbantys su tarptautinėmis organizacijomis susijusius darbus (jų nariai, darbuotojai, žurnalistai, patarėjai ir kt.; vien lobistų yra 20 tūkst.). Be to, 50 proc. gyventojų yra imigrantai, kurių darbas nėra tiesiogiai susijęs su tarptautinėmis institucijomis.

Briuselis aktyviai naudojasi savo kaip Europos sostinės įvaizdžiu. Įvairiose viešose vietose plevėsuoja visų Europos Sąjungos valstybių narių vėliavos, įskaitant Lietuvą. Daugelyje vietų architektūrinei puošybai naudojami žodžiai įvairiomis užsienio kalbomis (tarp jų ir lietuvių).

„Mini Europos“ parkas Briuselyje

Populiariausias su ES susijęs Briuselio lankytinas objektas – „Mini Europos“ parkas, kuriame galima pamatyti apie 350 garsių pastatų iš 80 miestų visoje Europos Sąjungoje miniatiūras, sumažintas 1:25 masteliu. Lietuvai atstovauja renesansinių Vilniaus universiteto rūmų miniatiūra. Ji stovi šalia Latvijos (Rygos Laisvės paminklo) ir Estijos (Talino miesto sienos fragmento) miniatiūrų. Visus tris objektus jungia miniatiūrinių žmogeliukų grandinė, simbolizuojanti Baltijos kelią – 1989 m. vykusį protestą prieš sovietų okupaciją. Tą dieną maždaug du milijonai žmonių iš visų trijų valstybių (tuo metu tai sudarė maždaug 36 proc. visų etninių gyventojų) susikibo rankomis ir nuo Vilniaus per Rygą iki Talino nutiesė gyvąją grandinę. Tai buvo pirmas toks protestas pasaulyje, vėliau pakartotas tokiose šalyse kaip Taivanas ir Izraelis, tačiau dalyvių skaičiumi ir procentine jų dalimi jam niekada nebuvo prilygta.

Vilniaus universitetas „Mini Europos“ miniatiūrų parke. Nuotraukos apačioje kairėje matomas Baltijos kelias. ©Augustinas Žemaitis.

„Mini Europos“ parko lankytojai taip pat gali pasiklausyti Lietuvos himno ir paskaityti įdomių faktų apie Lietuvą. Nors senesnės ES narės „Mini Europos“ parke turi iki dešimt miniatiūrų, Lietuva naujų miniatiūrų vargiai besulauks, nes parkas nebeturi kur plėstis.

Lietuvos pėdsakai Briuselio ES institucijose

Briuselyje įsikūrusios pagrindinės Europos Sąjungos institucijos. Pagal Europos Sąjungos sutartis kiekvienoje jų Lietuvai atstovauja politikai (žr. toliau).

Dar daugiau lietuvių (daugiau nei tūkstantis) dirba tiesiogiai šiose ES institucijose, pvz., vertėjais ar biurų darbuotojais, nes šių institucijų darbuotojai visų Europos Sąjungos šalių piliečiai. ES institucijose dirbantys lietuviai nėra įdarbinti Lietuvos ir jai neatstovauja; jie atsako tiesiogiai ES institucijoms kaip karjeros tarnautojai; jų darbas nėra susijęs su vidine Lietuvos politika ar rinkimais.

Visos svarbiausios ES institucijos Briuselyje įsikūrusios dideliuose pastatuose. Tiesa, dauguma šių pastatų yra modernaus stiliaus ir jų nepuošia Europos Sąjungos valstybių narių simboliai. Tačiau bėgant laikui kai kurių pastatų interjeruose daugėja įvairių su šalimis susijusių dalykų.

Europos Parlamento pastatai

Toliau išvardytos pagrindinės ES institucijos Briuselyje.

Europos Sąjungos Taryba yra viena iš dviejų Europos Sąjungos teisėkūros institucijų. Joje kiekvienai valstybei atstovauja po vieną asmenį, tačiau jų balsų galia nėra vienoda: ji nustatoma atsižvelgiant į valstybės gyventojų skaičių. Kitaip nei kitos institucijos, Taryba neturi nuolatinių narių, kurie gyventų Briuselyje. Kiekviena ES valstybė narė į kiekvieną posėdį deleguoja kurį nors iš savo ministrų, priklausomai nuo konkrečiame posėdyje priimamų sprendimų. Dar yra Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro valstybių narių vadovai - jie nustato Europos Sąjungos politinę kryptį.

Europos Parlamentą sudaro nuolatiniai renkami nariai. Vienuolika iš 720 narių renkami Lietuvoje. Parlamentas savo funkcijas atlieka dviejuose miestuose – Briuselyje ir Strasbūre (Prancūzijoje). Abiejuose miestuose yra po Parlamento pastatą, o darbuotojai nuolat keliauja tarp šių dviejų darboviečių. Nors Strasbūras yra pagrindinė Parlamento būstinė, Briuselio pastatas veikiausiai yra labiau žinomas ir čia vyksta didžioji dalis Parlamento darbo. Šis pastatas taip pat yra vienas iš ES institucijų pastatų su daugiausia lietuviškų detalių. Vienas iš koridorių buvo pervadintas Baltijos keliu (La Voie balte) ir jame atidengta atminimo lenta. Po simboline lenta, kurioje pavaizduoti už rankų susikibę žmonės, užrašas šešiomis kalbomis (anglų, prancūzų, vokiečių, estų, latvių ir lietuvių) skelbia, kad ji skirta paminėti ilgiausią Europoje gyvąją žmonių grandinę – Baltijos kelią, 1989 m. rugpjūčio 23 d. už laisvę nusidriekusį 600 km nuo Talino per Rygą iki Vilniaus. Ant Europos Parlamento sienų taip pat kabo keli lietuvių autorių meno kūriniai.

Baltijos kelias Europos Parlamente

Baltijos kelio ženklas Europos Parlamente

Į Europos regionų komitetą bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą Lietuva deleguoja atitinkamai aštuoniolika (iš 688) ir devynis (iš 344) narius.

Europos Komisija, galima sakyti, yra Europos Sąjungos „vyriausybė“. Komisiją sudaro 27 komisarai, po vieną iš kiekvienos šalies (įskaitant Lietuvą). Kiekvienas jų turi savo portfelį (panašiai kaip pačiose valstybėse turi ministrai) ir privalo tarnauti Europos Sąjungai, o ne savo šaliai.

Kadangi lietuvių kalba yra viena iš 23 oficialių Europos Sąjungos kalbų, prie įėjimų į ES institucijas jų pavadinimai nurodomi ir lietuviškai, o ES reglamentai ir direktyvos įprastai verčiami ir į lietuvių kalbą. Tam reikia stiprios vertėjų komandos – vien Europos Parlamente užimčiausiu metu dirba tiek pat vertėjų žodžiu kiek Parlamento narių (apie 750). Tačiau nors pagrindinės Europos Parlamento plenarinės sesijos, ES reglamentai ir direktyvos verčiami į visas oficialias ES kalbas, mažesnio masto darbo susitikimai paprastai nėra verčiami į lietuvių kalbą ar kitas „mažesnes“ ES kalbas.

Ženklas prie įėjimo į Europos Parlamentą su institucijos pavadinimu visomis oficialiomis ES kalbomis

Europos Parlamento plenarinių posėdžių salė, kurios šonuose per du aukštus rikiuojasi vertėjų kabinos, kiekviena skirta konkrečios kalbos vertėjams

Išskirtinis dalykas yra tai, kad Briuselyje veikia Europos mokyklos, kuriose vaikai iš visų ES valstybių narių (įskaitant Lietuvą) gali mokytis savo gimtąja kalba (Lietuvos atveju – lietuvių) pagal nacionalines mokyklų programas, kurias dėsto mokytojai iš tų šalių. Kiekvienai šaliai paskiriama po vieną ar daugiau Europos mokyklų. Tai yra vienas veiksnių, Briuselio lietuvių bendruomenę išskiriantis iš kitų: ji išlaiko artimesnį ryšį su Lietuva nei kitos lietuvių diasporos – lietuviai čia kartu ir yra, ir nėra emigrantai, nes jų darbas susijęs su tarptautine organizacija, kuriai priklauso ir Lietuva. Atitinkami ES teisės aktai tiesiogiai taikomi visose ES valstybėse narėms, taip pat ir Lietuvoje. ES institucijos priima sprendimus, kuriuos ne ES narėse gali priimti tik tų pačių šalių parlamentai ar vyriausybės.

Lietuvos diplomatinės atstovybės Briuselyje

Lietuvos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje įsikūrusi XIX a. antroje pusėje iškilusiame pastate adresu Rue Belliard 41-43. Tai vienas didžiausių Lietuvos valstybei priklausančių pastatų už Lietuvos ribų. Ten taip pat įsikūrusi Lietuvos Respublikos ambasada Belgijoje. Vien Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje dirba daugiau kaip šimtas darbuotojų, kurių užduotis – atstovauti Lietuvos interesams, sekti įvykius ES institucijose ir teikti ataskaitas Lietuvai apie juos.

Lietuvos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje

1872–1876 m. statytas Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje pastatas yra vienas paskutinių išlikusių istorinių pastatų rajone, dabar supamas aukštų modernių pastatų. Taip yra todėl, kad Briuselyje gana įprasta senus pastatus nugriauti; daug istorinių pastatų, tarp ir jų senas vienuolynas, buvo nugriauta prieš statant ES institucijų pastatus. Daugumos valstybių nuolatinės atstovybės įsikūrusios moderniuose pastatuose.

Nuolatinės atstovybės kiemelis

Istoriniu paveldu pripažintame Lietuvos atstovybės pastate, kuriame iki 1956 m. veikė viešbutis, yra daug originalių interjero detalių ir net baldų. Siekiant išsaugoti istorinį belgišką interjerą, nebuvo pridėta nuolatinių lietuviškų detalių, tačiau kai kurie kambariai apšviesti taip, kad įjungus šviesą sienas papuošia lietuviški tautiniai raštai. Kiemelyje plevėsuoja Lietuvos valstybės istorinė vėliava.

Viena iš patalpų, apšviesta lietuviškais tautiniais raštais

Dabartinis atstovybės pastatas yra antras Lietuvos įsigytas pastatas Briuselyje. Kadangi Briuselis yra Europos Sąjungos ir NATO (dviejų organizacijų, į kurias Lietuva, Latvija ir Estija tikėjosi įstoti nuo pat 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo) centras, 1991–1992 m. Briuselyje buvo atidarytas šių trijų valstybių informacijos biuras, o 1993 m. – Lietuvos ambasada, tačiau tuo metu Lietuva buvo neturtinga šalis, todėl šios atstovybės neturėjo nuosavų pastatų. Suprasdami Lietuvos atstovybės Briuselyje svarbą, Kanados lietuviai surinko lėšų (2 mln. JAV dolerių), kad Lietuva galėtų įsigyti nuosavą ambasados pastatą. Jis buvo atidarytas 1996 m. Tačiau 2004 m. Lietuvai įstojus į ES, šis pastatas tapo per mažas, todėl jį pakeitė dabartinis. Senasis pastatas buvo parduotas, ir dabar tik vėliavų stiebų laikikliai ant senojo pastato primena, kad anksčiau čia veikė ambasada.

Senoji Lietuvos ambasada Briuselyje

Briuselyje yra ir trečia Lietuvos diplomatinė atstovybė, todėl Belgijos sostinėje yra daugiausia tokių Lietuvos atstovybių iš visų pasaulio miestų. Ši trečioji misija yra Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie NATO, įsikūrusi NATO būstinėje, į kurią plačioji visuomenė patekti negali.

Lietuviški kryžiai Diufelyje

Šiauriau nuo Briuselio esančiame Diufeliomieste, Betliejaus vienuolyne (Convent van Betlehem), stovi du lietuvių sukurti kryžiai. Tik vienas jų (2010 m. sukurtas Jono Tvardausko, su užrašu „Lietuva Anykščiai“) stovi visuomenei atvirame kieme (prie jo vyksta ir lietuvių renginiai). Kitas kryžius (sukurtas Rimanto Zinkevičiaus 2017 m.) yra privačioje vienuolyno teritorijoje.

Lietuviškas kryžius Diufelyje

Diufelyje niekada nebuvo lietuvių bendruomenės, o kryžiai čia iš tiesų atsirado belgų sutuoktinių poros, Francinos Baeten Van Den Brande ir René Verbeke, dėka. Su Lietuva jie susipažino 1993 m., kai lietuvių dainų ir šokių ansamblis „Jievaras“ atvyko į Diufelio folkloro festivalį ir apsistojo poros namuose. Po to Francina ir René dalyvavo labdaros misijose Lietuvoje ir organizavo lietuviškus renginius Diufelyje. Francina mokėsi vienuolyno mokykloje ir visą gyvenimą su juo išlaikė ryšį, todėl vienuolynas padėjo rinkti labdarą Lietuvai. Viena iš vienuolyno seserų paprašė Francinos parvežti iš Lietuvos kryžių ir ji šį prašymą išpildė.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Belgiją dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Belgija, Briuselis 1 Comment

Airija

Airija yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje prieš 200 metų gyveno daugiau žmonių nei šiandien. Ir tas skirtumas ženklus - 1840 m. sala glaudė 8,2 milijonus žmonių, o šiandien tėra 5,6 mln. Airius iš savo tėvynės vijo badas ir skurdas; dabar gerokai daugiau airių gyvena užsienyje nei tėvynėje.

Apie 1970 m. ekonomika atsigavo ir jau pati Airija ėmė traukti imigrantus. Britų valdymo šimtmečiai beveik atėmė iš airių jų kalbą - daugumai dabar gimtoji kalba anglų. Kadangi angliškai pasaulyje moka daug kas atvykėliams lengviau prisitaikyti. Po 1990 m. nepriklausomybės Airijon išvyko itin daug lietuvių. Seniau jų šioje šalyje nebuvo - tarpukariu ar pokariu niekam nė į galvą nebūtų šovę emigruoti į šį tuomet Europos užkampį (skurdesnį ir už tarpukario Lietuvą). Tad seno lietuviško paveldo, pastatų ir monumentų, būdingų JAV didmiesčiams, Airijoje nerasi.

Nėra Dubline ir lietuvių bažnyčios, bet lietuviškos mišios vyksta Šv. Andriaus bažnyčioje (Westland Row 2). Taip pat yra keletas lietuviškų kavinių, parduotuvių.

Lituanica parduotuvė Dubline. Google Street View.

2011 m. surašymo duomenimis Airijos Respublikoje gyveno 36 683 Lietuvos piliečių (0,82% gyventojų) bei 31 635 žmonių nurodžiusių gimtąją lietuvių kalbą (0,7%; tai trečia pagal dydį kalbinė mažuma po lenkų ir prancūzų). Kas dešimtas emigrantas iš Lietuvos išvyksta Airijon.

Daugiausiai Lietuvos piliečių gyveno Dubline (10 576, 0,85%). Arčiausiai lietuviško rajono yra Kastlnokas (Castleknock; ~10% lietuvių).

Dėl didelės Airijos lietuvių bendruomenės Lietuvą ir Airiją jungia kasdieniai skrydžiai. Tačiau jų mažėja, nes menksta paklausa. 2009 m. ekonominė krizė skaudžiai palietė Airiją, ten išaugo bedarbystė ir emigracijos srautai į Airiją kiek sumažėjo.

Beje, Airija susijusi ir su Lietuvos aviacijos istorija. Kai Feliksas Vaitkus 1935 m. lėktuvu "Lituanica II" mėgino sėkmingai pakartoti Dariaus ir Girėno žygdarbį, jam, pakilusiam iš Niujorko, teko leistis būtent Airijoje, Ballinrobe miestelyje - kur 2006 m. Feliksui Vaitkui pastatytas paminklas.

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Airija 3 Comments

Vokietija

Vokietijoje yra keli iš didžiausių ir svarbiausių Europoje lietuviško paveldo objektų.

Dauguma jų susiję su dipukais – apie 100 tūkst. lietuvių, 1944 m. pasitraukusių iš Lietuvos prieš sovietams antrą kartą okupuojant Lietuvą. Dauguma jų atsidūrė dipukų stovyklose Vakarų Vokietijoje, ir nors didelė dalis paskui emigravo į kitus žemynus, Vokietijoje dipukų visam laikui pasiliko daugiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje.

Tačiau lietuviškų vietų Vokietijoje istorija prasidėjo kur kas anksčiau. Ji apima ir nacių į Vokietijos koncentracijos stovyklas ištremtų lietuvių tragedijas, ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Vokietijos uostų į JAV emigravusių lietuvių paliktus pėdsakus, ir XVIII amžių, kai vienu metu tie patys valdovai valdė ir Lietuvą, ir dalį Vokietijos, todėl įvairius Vokietijos pastatus papuošė daugybė Lietuvos herbų.

Renhofo pilis, Vokietijos lietuvių bendruomenės centras

Lietuvių dipukų stovyklos Vokietijoje

Antrojo pasaulinio karo metais (1941–1944 m.) Vokietija buvo okupavusi Lietuvą ir tūkstančius žmonių išvežė į Vokietiją priverstiniams darbams. Ironiška, kad po poros metų, Lietuvą okupavus dar žiauresnei jėgai, Sovietų Sąjungai, tie patys Vokietijos miestai tapo svarbiausiu lietuvių prieglobsčiu. Maždaug 100 tūkst. žmonių pabėgo į Vakarus žinodami, kad dėl savo tautybės, religinių pažiūrų ir (arba) praeities pateks į sovietų valdžios žudymo sąrašus. Apie 65 tūkst. išvykusiųjų (kitų šaltinių duomenimis, apie 200 tūkst.) atsidūrė Vakarų sąjungininkių įkurtose Vakarų Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Tokių stovyklų buvo 113 ir jose buvo siekiama užtikrinti ne prastesnę nei vietinių vokiečių gyvenimo kokybę.

Buvusi dipukų stovykla Augsburge

Tačiau ką tik tėvynę praradusių žmonių gyvenimas vis tiek buvo sunkus, o ateitis atrodė miglota. Net ir tokiomis sąlygomis lietuviai greitai organizavosi. 1948 m. Vokietijoje veikė 158 lietuviškos mokyklos, tarp jų 26 gimnazijos ir net Baltijos universitetas. Lietuvių dipukų stovyklos buvo tarsi „mažosios Lietuvos“, kuriose lietuviai, nors privalėjo laikytis Vokietiją okupavusių valstybių įstatymų, turėjo daug kultūrinės laisvės.

1948–1952 m. JAV, Kanada, Australija ir kitos šalys sutiko priimti lietuvius pabėgėlius, tad dauguma išvyko ir lietuviškos įstaigos buvo uždarytos. Didelė dalis lietuvių pastatytų paminklų taip pat buvo prarasti (pvz., Vytauto paminklas Memingene); veikiausiai juos nugriovė vokiečiai ar naujieji tų vietų savininkai, tačiau kai kurie paminklai išliko.

Augsburgo dipukų stovykla

Augsburgo dipukų stovykloje išlikę turbūt daugiausia lietuvius primenančių ženklų. Išliko visas miesto rajonas, kuriame buvo įkurta dipukų stovykla, tačiau svarbiausi – du lietuviški paminklai. XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje vien Augsburge gyveno apie 1 900 lietuvių dipukų.

Augsburgo rajonas, kuriame veikė dipukų stovykla

Lietuviško kryžiaus dizainą sugalvojo garsus architektas Jonas Mulokas, kuris itin nusipelnė lietuvių architektūrai vėliau Jungtinėse Valstijose - sukūrė modernųjį lietuvišką architektūros stilių. Tuo metu jis pats gyveno Augsburgo stovykloje ir buvo dar visai jaunas architektas, bet didžiulis medinis kryžius jau tada peržengė lietuviškų tradicijų ribas: kryžiaus stiebą puošia Žemaičių vyskupų Motiejaus Valančiaus ir Merkelio Giedraičio, taip pat Šv. Kazimiero bei Mergelės Marijos skulptūros. Kryžiaus apačioje, iš visų keturių pusių yra užrašas skirtingomis kalbomis: gimtąja lietuvių, vietine vokiečių, taip pat anglų ir prancūzų (Vakarų Vokietiją tuo metu okupavusių valstybių kalbomis).

Lietuviškas kryžius Augsburge

Užrašas toks: „Augsburgo išeiviai lietuviai, maldaudami Dievo palaimos, gerbdami žuvusius ir dėkodami savo geradariams statosi lietuvišką kryžių, idant jis bylotų, kad čia karo audrų atblokšti lietuviai ilgėjosi savo Tėvynės ir troško jai laisvės“ . Tai puikiai atspindi tuomečius dipukų tikslus ir troškimus.

1984 m. ir 2015 m. kryžius buvo renovuotas.

Gyvendami šioje stovykloje lietuviai laikydavo lietuviškas mišias gretimoje Šv. Kanizijaus bažnyčioje. Čia jie pakabino lietuvių kančias įamžinančią atminimo lentą su lotynišku įrašu ir dviem Lietuvos himno eilutėmis: „Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“.

Lietuvių pakabinta atminimo lenta Šv. Kanizijaus bažnyčioje

Be Jono Muloko, Augsburge įsikūrė ir daugiau garsių lietuvių, tarp jų ir rašytojas Antanas Škėma. Pulkininkas Viktoras Reimontas Augsburge ir mirė; jis palaidotas po įdomaus stiliaus antkapiniu paminklu Hermannstrasse kapinėse.

Viktoro Reimonto antkapinis paminklas

Flosenbiurgo koncentracijos stovykla

Flosenbiurgo (Flossenbürg) koncentracijos stovykloje stovi paminklas lietuviams, kuris yra vienas pirmųjų apskritai Vokietijoje paminklų, skirtų nacių aukoms atminti. 1947 m., kai jis buvo pastatytas, vokiečiai į nacius vis dar žiūrėjo gana palankiai ir dažnai protestavo prieš bet kokius bandymus juos teisti, vadino tai „nugalėtojų teisingumu“.

Flosenbiurgo koncentracijos (vėliau dipukų) stovykla. Didžioji dalis senųjų pastatų buvo nugriauti

Paminklą buvo įmanoma pastatyti dėl išskirtinės Flosenbiurgo stovyklos situacijos. Iš pradžių 1938 m. čia buvo įkurtas kalėjimas belaisviams, dirbusiems gretimose kasyklose, bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui stovykla virto kalėjimu politiniams kaliniams iš okupuotų šalių, tarp jų ir Lietuvos. Vėliau, nacistinei Vokietijai pralaimėjus, 1945 m. stovykloje buvo apgyvendinti nacių karo nusikaltėliai, o 1946 m. ji tapo dipukų stovykla. Sunku patikėti, bet nuo sovietų okupacijos bėgę lietuvių (ir kitų tautų) dipukai buvo apgyvendinti toje pačioje stovykloje, kurioje neseniai buvo žudomi jų tautiečiai. Krematoriumas ir sargybos bokštas tebestovi, išlikusios ir vietos, kuriose buvo vykdomos žudynės.

Lietuvių paminklas Flosenbiurgo stovykloje Už jo kairėje pusėje matyti krematoriumas, o centre – sargybos bokštas

Tačiau dėl tokios unikalios situacijos dipukai galėjo statyti paminklus - nes stovykla, galima sakyti, buvo tapusi jų teritorija. Aplink žudynių vietą yra daugybė butaforinių kapų, skirtų skirtingoms šalims, iš kurių kilusius belaisvius čia žudė naciai. Vienas tokių kapų skirtas Lietuvai. Lietuviai čia turi ir unikalų savo paminklą. Adolfo Tyliaus sukurtas paminklas su Vyčiu, trimis kryžiais (veikiausiai simbolizuojančiais Vilniuje esantį paminklą) ir frazėmis keturiomis kalbomis (gimtąja lietuvių, vietine vokiečių ir Vokietiją pasidalinusių anglų bei prancūzų): „Lietuva. Tėvynės garbę gindami įrašėm savo mirtimi žmonijai laisvės testamentą. 2480 lietuviai kankiniai.“.

Lietuvių monumentas Flosenbiurge

Nors netoliese veikiančiame muziejuje tikslus Flosenbiurge nužudytų lietuvių belaisvių skaičius nepateikiamas ir skirtingi šaltiniai nurodo labai skirtingus galimus čia kalėjusių lietuvių skaičiaus variantus (250, 900, 3 000), ant paminklo užrašytą skaičių turbūt reikėtų vertinti ne kaip šioje stovykloje nužudytų lietuvių, o kaip lietuvių, kuriuos naciai nužudė platesnėje teritorijoje, skaičių, nes netrukus po karo čia apsigyvenę lietuvių dipukai negalėjo žinoti, kurie lietuviai buvo nužudyti šioje stovykloje, o kurie – kur nors kitur. Įvairiais skaičiavimais, šioje stovykloje iš viso žuvo nuo 30 tūkst. iki 73 296 žmonių; jie priklausė 18 etninių grupių.

Nacionalinių monumentų slėnis iš viršaus

Beje, Flosenbiurgo muziejus atidarytas tik 2007 m.; iki tol pastatai buvo naudojami kitais tikslais, o kai kurie senųjų pastatų – nugriauti. Tuo metu paminklų laukas žemėlapyje buvo pažymėtas kaip kapinės, o ne kaip koncentracijos stovykla.

Lietuvių paminklai Detmolde ir Vėnene

Nors lietuviškų paminklų išliko keliose dipukų stovyklose, kai kuriose jų lietuvių istoriją įamžinančių paminklų buvo pastatyta ir vėliau.

Viena iš tokių stovyklų yra Vėnene (Wehnen). Čia 2015 m. dipukų vaikai pastatė metalinį lietuvišką kryžių. Šioje stovykloje gyveno apie 1 000 lietuvių, nors vėliau senieji pastatai buvo griauti ir per teritoriją nutiestas kelias. Šalia Dausakalio sukurto paminklo ant lentelės yra užrašas: „Iš Tėvynės Lietuvos 1944 mes bėgome nuo Sovietų. DP lageryje Wehnen nuo 1946 iki 1959 m. mes radome prieglobstį ir naują Tėvynę. Mes rėmėmės krikščionišku tikėjimu, lietuvių kalba ir tautiškomis tradicijomis. Į visus pasaulio žemynus iš čia kelias vedė toliau naujos Tėvynės link. Tik nedaugelis liko čia Vokietijoje“. Šis užrašas puikiai nusako dipukų istoriją.

Lietuviškas kryžius Vėnene

Paminklo Vėnene dedikacija

Detmolde esantį pastatą, kuriame buvo apsistoję dipukai, o dabar įsikūręs studentų bendrabutis, puošia lietuvių filosofo Vydūno statula ir jam skirta atminimo lenta. Atminimo lentoje rašoma: „Lai bus atmintas Vydūnas ir jo krašto žmonės, po II pasaulinio karo radę prieglobstį šiuose namuose“. Joje pateikiama ir citata, atspindinti Vydūno filosofiją, lietuvių patriotizmą sujungusią su hinduistų mistika: „Niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino.“

Bendrabutis Detmolde, kuriame anksčiau gyveno lietuviai dipukai

Vydūnas buvo kilęs iš Mažosios Lietuvos – Lietuvos dalies, kurią prieš Pirmąjį pasaulinį karą valdė Vokietija. Kitaip nei kiti lietuviai, Mažosios Lietuvos lietuviai buvo liuteronai ir jų istorija buvo kitokia nei lietuvių dipukų: ir nacistinė Vokietija, ir Sovietų Sąjunga juos laikė „daugiausia vokiečiais“, tad Vokietija bandė juos evakuoti, bet Sovietų Sąjunga juos persekiojo ir daug jų nužudė.

Vydūno biustas Detmolde

Vokietijoje daugelis Mažosios Lietuvos lietuvių gana greitai asimiliavosi tarp vokiečių ir neįsitraukė į lietuviškų institucijų veiklą, pamiršo gimtąja kalbą (ar neperdavė jos vaikams). Vydūnas, kurio filosofija sujungė lietuvių patriotizmą su Rytų religingumu, buvo išimtis ir liko su lietuviais iki pat mirties. Bendras Vokietijoje atsidūrusių lietuvių liuteronų skaičius gerokai viršijo dipukų skaičių (lietuvių liuteronų galėjo būti apie 200 tūkst. ar daugiau), todėl nenuostabu, kad net ir nesant dideliam aktyvumui, iš pradžių lietuviai liuteronai įvairiose lietuviškose Vokietijos organizacijose sudarė nemažą dalį narių (pvz., 50 proc.) – kitaip nei kitose šalyse, kur jie visad buvo mažuma lietuvių bendruomenėse.

Vydūno atminimo lenta Detmolde

Vasario 16-osios privati lietuvių gimnazija (pilis)

Renhofo pilis, esanti nedideliame Hiutenfeldo (Hüttenfeld) miestelyje, yra didingiausia lietuviška vieta Vokietijoje, visoje Vakarų Europoje turinti mažai lygių. Šią pilį, 1853 m. pastatytą garsiosios bankininkų Rothschildų šeimos, 1953 m. įsigijo Vokietijos lietuvių bendruomenės krašto valdyba už viso pasaulio lietuvių paaukotas lėšas. Lietuviai pilį pervadino Romuva; nors šis žodis reiškia lietuvių pagonių šventyklą, kaip naujas pilies pavadinimas jis buvo pasirinktas ne dėl reikšmės, o dėl panašumo į oficialųjį pilies pavadinimą – Rennhof.

Renhofo pilis iš viršaus

Tuo metu dipukų stovyklos buvo beveik tuščios, nes dauguma lietuvių išvyko į JAV, Kanadą, Australiją ar Pietų Ameriką. Tačiau Vokietijoje liko apie 7 000 lietuvių (neskaitant Mažosios Lietuvos gyventojų, kurie asimiliavosi). Bet jie buvo išsisklaidę po skirtingus Vakarų Vokietijos miestus. Lietuvių buvo per mažai, kad būtų galima išlaikyti dipukų sukurtą lietuviškų mokyklų ar kitų įstaigų tinklą (vienu metu penktame dešimtmetyje šį tinklą sudarė 26 gimnazijos, 14 progimnazijų, penkios profesinės mokyklos ir 112 pradinių mokyklų). Todėl buvo nuspręsta įsigyti vieną didelį pastatą, turėjusį tapti pagrindine Vokietijos lietuvių būstine. O svarbiausia tai, kad 1954 m. į čia iš Dypholco (Diepholz) dipukų stovyklos (kur buvo įkurta 1950 m.) buvo perkelta vienintelė Vakarų pasaulyje lietuviška internatinė mokykla. Sakoma, kad vieta buvo parinkta kuo toliau nuo Rytų Vokietijos, nes tuo metu manyta, kad sovietai gali bandyti išplėsti Rytų Vokietiją užpuldami Vakarų Vokietiją.

Ši mokykla – tai Vasario 16-osios gimnazija. Bėgant laikui pilis gimnazijai tapo per ankšta, todėl 1963–1965 m. buvo pastatytas atskiras mokyklos pastatas, 1972 m. – mergaičių bendrabutis, 1985–1987 m. – berniukų bendrabutis, o 2012 m., laikantis griežtėjančių Vokietijos reikalavimų, iškilo mokyklos pastato priestatas. Gimnazijos plėtrą finansavo lietuviai iš viso pasaulio, nes šią mokyklą laikė svarbiausiu lietuvių centru Europoje, ypač tuo metu, kai 1940–1990 m. Lietuva buvo okupuota. Prisidėjo ir Lietuvos bei Vokietijos vyriausybės. Pastaba: nors nuo 1951 m. oficialus mokyklos pavadinimas lietuvių kalba yra Vasario 16-osios gimnazija, vokiškai ji paprastai vadinama tiesiog Privačia lietuvių gimnazija (Privates Litauisches Gymnasium).

1963–1965 m. iškilęs gimnazijos pastatas

Iš pradžių Vasario 16-osios gimnazijoje mokėsi lietuvių vaikai iš visos Vokietijos, nes miestuose, kuriuose jie gyveno, lietuviškų mokyklų nebebuvo. Vaikai gyvendavo bendrabučio sąlygomis ir namo grįždavo tik kartais. Ilgainiui šią mokyklą atrado ir Amerikos, Australijos bei kitų šalių lietuvių dipukų vaikai, nes čia lietuvių kalbos jie galėjo išmoki geriau nei bet kur kitur – tiek dėl čia naudotų mokymo metodų, tiek dėl to, kad čia mokėsi ir gyveno kartu su kitais lietuvių vaikais iš įvairių pasaulio kampelių – lietuvių kalba buvo vienintelė bendra kalba, kuria jie galėjo tarpusavyje susikalbėti (skirtingai nei gimtojoje šalyje, kur su bendraamžiais lietuviais vaikai dažnai kalbėdavosi jiems jau „patogesnėmis“ vietos kalbomis). Be to, JAV lietuvių įkurtas Lietuvių fondas finansuodavo Pietų Amerikos lietuvių studijas šioje mokykloje. Dažniausiai jaunuoliai iš Pietų Amerikos atvykdavo vieneriems metams po to, kai baigdavo mokslus savo šalyje; daugelis šių Vasario 16-osios gimnazijos absolventų dabar savo bendruomenėse lietuviškai kalba geriausiai ir yra įvairių Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos lietuvių klubų sielos. Ši programa buvo nutraukta 2009 m.

Lietuviškos skulptūros gimnazijos teritorijoje

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mokykla neteko Vokietijos paramos, kurią gaudavo kaip pabėgėlių mokykla. Kad mokykla ir toliau gautų valstybės paramą, 1999 m. ji pasirūpino gauti valstybinę akreditaciją, tačiau tai reiškė, kad į mokyklą pradėta priimti vokiečių mokinius ir taikyti vokišką mokymo programą; 2012 m. jau beveik visos pamokos vyko vokiškai. Tačiau lietuvių mokiniai (dabar didžiąją jų dalį sudaro po 1990 m. į Vokietiją atsikėlusių imigrantų vaikai) vis dar mokosi lietuvių kalbos ir istorijos lietuviškai, o vokiečių mokiniams (dabar jie sudaro daugumą), be įprastinės vokiškų mokyklų programos, yra papildomos pamokos apie Lietuvą (vokiečių k.). Mokykla yra krikščioniška - tikybos pamokos yra ir katalikiškos, ir liuteroniškos.

Gimnazijos pamokų tvarkaraštį puošia lietuviški simboliai

Bėgant laikui gimnazijos mokinių skaičius kito. 1954 m. čia mokėsi 180 mokinių (100 protestantų ir 80 katalikų). Tačiau tuo laikotarpiu daug lietuvių dipukų vis dar išvykdavo iš Vokietijos. Galiausiai emigravo 51 mokinys. 1957 m. liko tik 123 mokiniai (65 katalikai ir 58 protestantai); tarp jų buvo 15 mokinių iš kitų Europos šalių. 1968 m. gimnazijoje mokėsi 103 mokiniai, o 1972 m. – 77. Šiuo metu mokykloje mokosi apie 180 mokinių (bet du trečdaliai jų nėra lietuvių kilmės).

Dabar gimnazija daugumą veiklų vykdo ne pilyje, tačiau pilyje įsikūrusios kitos lietuvių įstaigos:
* Lietuvių kultūros institutas, įkurtas 1981 m. ir turintis lietuviškų knygų biblioteką, lietuviškos medžiagos archyvą ir tradicinių lietuvių meno dirbinių kolekciją. Didžioji dalis meno kūrinių, kuriuos bėgdami iš Lietuvos išsivežė dipukai arba kurie buvo sukurti lietuvių dipukų stovyklose, galiausiai atsidūrė Renhofo pilyje.
* Oficiali Vokietijos lietuvių bendruomenės būstinė.
* Lietuvių šventųjų koplyčia, atidaryta 1989 m., renovuojant pilį po 1984 m. gaisro. 1993 m. buvo sumontuotas Antano Grabausko kurtas vitražinis langas. Jame vaizduojamas Šv. Kazimieras, palaimintasis Jurgis Matulaitis, bažnyčios, kuriose jie palaidoti, tradicinis lietuviškas kryžius, Lietuvos herbas ir kiti simboliai. Šalia koplyčios atidengta atminimo lenta kun. Alfonsui Bernatoniui (1914–1988 m.). Tai jis surado Renhofo pilį, ieškodamos mokyklai naujos vietos.

Lietuvių koplyčia Renhofo pilyje

Vitražinis langas iš arti

Pilies komplekse taip pat yra parkas su daugybe suolelių-skulptūrų, įkvėptų lietuvių ir vokiečių liaudies pasakų. Kitos skulptūros puoštos garsiausių Lietuvos vietų ar legendų motyvais, pvz., Vilniaus Gedimino pilies ar geležinio vilko.

Liaudies pasakų motyvais puoštas suolelis ir Gedimino pilies kopija

Priešais gimnaziją stovi tradicinis lietuviškas kryžius-saulė. Iš pradžių kryžius buvo pastatytas Zeligenštato (Seligenstadt) lietuvių stovykloje, bet ją uždarius perkeltas į Renhofo pilį. 1988–1989 m. gimnazistai Robertas Ibarra (iš Urugvajaus) ir Mykolas Vaigelis (iš Vakarų Vokietijos) vietoje prastos būklės originalo pastatė dabartinį kryžių. Ant kryžiaus vėl pritvirtinta originali lentelė su užrašais vokiečių, lotynų ir lietuvių kalbomis, kurioje prašoma Dievo palaimos sunkioje tremties kelionėje (įrašas lentelėje: „Viešpatie, maldaujame tavo globos ir pagalbos sunkioje tremties kelionėje! Čia gyveno lietuviai tremtiniai, kurie mylėjo Dievą ir Tėvynę“).

Lietuviškas kryžius prie gimnazijos

Lietuvių, latvių ir estų rūmai „Haus Annaberg“

Bonoje, buvusioje Vakarų Vokietijos sostinėje, lietuviai, latviai ir estai kartu įsigijo rūmus. Nors Lietuvos, Latvijos ir Estijos dipukų istorijos labai panašios, tai yra vienintelis pastatas pasaulyje, kurį visos trys tautos valdo kartu.

Tokios institucijos idėja kilo Jazepui Urdzei. Jis buvo liuetonų kunigas, latvių tautybės, bet iki Antrojo pasaulinio karo gyvenęs Lietuvoje - todėl buvo susipažinęs su abiem kalbomis ir kultūromis. Jis keliavo po Baltijos šalių dipukų stovyklas, skatindamas lietuvius, latvius ir estus Antrojo pasaulinio karo tragedijoje ieškoti Dievo. Urdzė teigė, kad Dievas jam atsiuntęs viziją, kurioje prašė sukurti namus, kuriuose visi šie žmonės galėtų gyventi kartu.

„Haus Annaberg“

Iš pradžių kunigo vadovaujama bendruomenė gyveno apleistame oro uoste, kurį jiems perleido sąjungininkų okupacinė valdžia, tačiau, kai pabėgėliai savomis rankomis ir kitų liuteronų aukotomis lėšomis oro uostą atnaujino, nepriklausoma Vakarų Vokietija jį perėmė. 1952 m. bendruomenė įsigijo 1898 m. pastatytus „Haus Annaberg“ rūmus, kuriuos vėliau išplėtė pristatę bendrabutį, kuriame galėjo gyventi Bonoje studijuojantys studentai iš Baltijos šalių.

„Haus Annaberg“ parkas

Iki pat šių dienų „Haus Annaberg“ vyksta lietuvių, latvių ir estų renginiai, nors latvių ir estų - daugiau. Bendruomenei priklauso apie pusšimtį narių; dauguma jų gimę Vokietijoje. Prisijungė ir Baltijos šalių etninių vokiečių, kuriems po Antrojo pasaulinio karo sovietai leido emigruoti. Autentiškuose kambariuose galima apsistoti, nes čia veikia ir viešbutis.

Kai 1990 m. nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą 1991 m. sausį užpuolė Sovietų Sąjunga, Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas čia praleido naktį, turėdamas užduotį sukurti Lietuvos vyriausybę tremtyje, jei Lietuvą vėl okupuotų Sovietų Sąjunga.

„Haus Annaberg“ interjeras

Lietuvos aikštė ir koplyčia Bad Verishofene

Nedideliame Bad Verishofeno (Bad Wörishofen) miestelyje Bavarijoje yra Lietuvių aikštė [Litauenplatz], o šioje aikštėje esančioje Šv. Ulricho bažnyčioje – Šv. Kazimiero koplyčia. Prie įėjimo į koplyčią užrašas vokiečių kalba skelbia: „Šv. Kazimiero, lietuvių tautos globėjo, koplyčia“, o už koplyčios altoriaus yra Kryžių kalną vaizduojanti freska.

Šv. Kazimiero koplyčia

Šv. Kazimiero koplyčioje

Šios vietos atsirado lietuvio dipuko kun. Antano Bungos, aptarnavusio šią kitais atžvilgiais įprastą vokiečių parapiją, dėka. Bunga čia dirbo iki 1985 m., bet po to lietuviška istorija nenutrūko, nes iki 1999 m. čia dirbo kitas lietuvis – Antanas Deksnys. Vykstant Antrajam pasauliniam karui, apie 25 proc. visų lietuvių kunigų išvyko iš tėvynės, žinodami, kad yra vieni pagrindinių ateistinio sovietų okupacinio režimo taikinių. Tokių kunigų buvo daugiau, nei visame pasaulyje susikūrusioms lietuviškoms parapijoms reikėjo, todėl kai kurie jų buvo siunčiami į nelietuviškas parapijas. Reikia paminėti, kad Bad Verishofene apsigyvenę kunigai tarnavo ne tik savo parapijai, bet ir visos Vokietijos lietuviams (o Antanas Deksnys 1969 m. buvo paskirtas vyskupu visiems Vakarų Europos lietuviams). Be to, itin patriotiškai nusiteikę kunigai stengėsi vietos gyventojams priminti apie Lietuvą ir jos likimą, kaip matyti iš lietuviškų vietų Bad Verishofene.

Lietuvos aikštė (Litauenplatz) Bad Verishofene

Pašto stulpai su Vyčiais Saksonijoje

Iki šių dienų daugelį Saksonijos miestų puošia įmantrūs kelią žymėję stulpai iš XVIII a., kai Lietuvą, Lenkiją ir Saksoniją 65 metus valdė tie patys monarchai (Augustas II Stiprusis ir Augustas III), Daugelį tokių stulpų puošia Lietuvos-Lenkijos ir Saksonijos herbai. Lietuvos-Lenkijos herbe yra du lietuviški Vyčiai. Tokie kelio žymėjimo stulpai pradėti statyti 1721 m., ant jų parašytas atstumas iki kaimyninių miestų ar miestelių. Manoma, kad išliko apie 200 iš maždaug 300 tokių stulpų; daugelis jų pastaraisiais dešimtmečiais buvo restauruoti kaip miestų pasididžiavimas.

Vytis ant kelią žyminčio stulpo miesto centre

Tačiau ne kiekvieną to meto pašto stulpą puošia Lietuvos herbas. Būta kelių tipų žymėjimo stulpų: įmantriausi (su herbu) buvo statomi prie miesto vartų (ant jų buvo nurodomi atstumai iki miestų, esančių ta kryptimi), o vėliau – centrinėse aikštėse (ant šių buvo nurodomi atstumai iki miestų ir miestelių, esančių visomis kryptimis). Be minėtų stulpų, panašiu atstumu vienas nuo kito (maždaug kas 566 metrus) buvo statomi pakelės stulpai – jų herbai nepuošė.

Žymėjimo stulpas miesto centre

Kelio žymuo be herbų

Tų laikų Lietuvos herbas Saksonijoje vaizduojamas ne tik ant minėtų kelio stulpų, bet ir daugelyje kitų vietų. Pavyzdžiui, Pepelmanbriukės (Pöppelmannbrücke) tiltą Grimoje puošia didelis Lietuvos herbas (tilto statybą užsakė Augustas II). Daug Vyčio ženklų yra ir ant žymiausių to meto Saksonijos sostinės Dresdeno pastatų, pvz., Cvingerio (Zwinger) rūmų, Dresdeno katedros, Augustui II skirto paminklo „Auksinis raitelis“ ir Saksonijos istoriją vaizduojančios mozaikos „Kunigaikščių procesija“ (Fürstenzug).

Vytis ir Lenkijos herbas ant tilto Grimoje

Mozaika „Kunigaikščių procesija“, kurioje vaizduojamas Vytis

Laikotarpio prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių paveldas

Antrojo pasaulinio karo metai nebuvo pirmas laikotarpis, kai Vokietija tapo laikinąja stotele iš tėvynės išvykusiems lietuviams. Taip buvo ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai apie 300 tūkst. lietuvių emigravo į Jungtines Valstijas. Tiesioginių jūrų kelių iš Lietuvos į JAV nebuvo, todėl dauguma lietuvių sausuma keliaudavo į Vokietiją ir iš jos uostų, pvz., Hamburgo ar Brėmerhafeno (Bremerhaven), išvykdavo laivais. Iš šio laikotarpio tiesioginio lietuvių paveldo objektų nėra išlikę, bet šiuose uostamiesčiuose esančiuose emigracijos muziejuose pasakojamos istorijos, būdingos lietuvių emigrantams (ir kitiems migrantams iš Rytų Europos, čia įsėdusiems į laivus ir išvykusiems ieškoti naujo gyvenimo).

Emigracijos muziejus Brėmerhafene

„Lietuviški“ paminklai Berlyne

Teoriškai Berlyne yra kelios su Lietuva susijusios vietos.

Treptauerio (Treptower) parke (buv. Rytų Berlyne) esantį sovietų memorialą sudaro šešiolika betoninių plokščių, kurios simbolizuoja šešiolika Sovietų Sąjungos socialistinių respublikų, egzistavusių tuo metu, kai memorialas buvo pastatytas (1949 m.). Viena jų buvo tada neseniai okupuota Lietuva. Bet visas plokštes puošia bendro pobūdžio sovietinė propaganda ir Stalino citatos (rusų kalba ir vokiečių kalba), visiškai nesusijusios su įamžintomis sovietinėmis socialistinėmis respublikomis. Stalinizmo laikotarpiu, kai buvo pastatytas memorialas, tai buvo įprasta: sovietinės socialistinės respublikos buvo rusifikuojamos ir jose buvo vykdomas genocidas. Tad plokščių skaičius tiesiog nusako Sovietų Sąjungos užkariavimų mastą, o ne pristato ją sudariusias tautas ar jų kultūras. Nors Rytų Europoje daug tokių paminklų buvo sunaikinti, šis paminklas vis dar prižiūrimas ir suvienijus Vokietiją net buvo atnaujintas – praėjus daug laiko po to, kai komunistinė Rytų Vokietija nustojo egzistuoti.

"Betono blokas, vaizduojantis vieną iš Sovietų Sąjungos „socialistinių respublikų“

Dar unikalesne istorija gali pasigirti Braco Dimitrijevićiaus kurtas 10 m aukščio Kovo 11-osios obeliskas Šarlotenburgo (Charlottenburg) parke. Ant paminklo užrašyta: „Kovo 11: tai gali būti istorijoje svarbi diena“. Paminklas iškilo 1979 metais. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, taip tarsi išpildydama ant paminklo užrašytą pranašystę. Dėl to paminklas išpopuliarėjo tarp Berlyno lietuvių ir čia rengiami įvairūs renginiai, o apie tariamą „pranašystės išsipildymą“ yra užsiminęs net Lietuvos užsienio reikalų ministras. Dimitrijevićius yra sukūręs daug panašių paminklų „nežinomoms vietoms ir datoms, kurios gali tapti garsiomis“. Sakoma, kad kovo 11-osios datą šiam konkrečiam paminklui jis pasirinko todėl, kad praeivio paklausęs, kada jo gimimo diena, sulaukė atsakymo – kovo 11-ąją.

Kovo 11-osios obeliskas

Įrašas ant Kovo 11-osios obelisko

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Vokietiją dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Vokietija No Comments

Prancūzija

Nors Prancūzijoje niekada negyveno didelė lietuvių bendruomenė, ši šalis yra viena pirmųjų Vakarų Europoje pagal lietuviškas vietas – nuo lietuviškų simbolių, puošiančių garsius Prancūzijos pastatus, iki žymių lietuvių kapų Prancūzijos kapinėse.

Lietuvos ambasada Prancūzijoje

Lietuviškoji Prancūzija – kas tai?

Lietuviškos vietos Prancūzijoje gali būti skirstomos į kelis pagrindinius tipus ir kiekvienas jų yra susijęs su nedidelėmis, tačiau didelę įtaką turėjusiomis lietuvių imigrantų ir (ypač) pabėgėlių bendruomenėmis, skirtingais istorijos laikotarpiais Prancūziją pavertusiomis savo namais.

1. Žymių XX a. Lietuvos menininkų kapai: šie asmenys Prancūziją pasirinko dėl svarbaus jos vaidmens meno pasaulyje ir dėl to, kad ši šalis buvo saugus prieglobstis nuo 1940–1990 m. Lietuvą nusiaubusių okupacijų.

Grafiko Žibunto Mikšio kapas Père Lachaise kapinėse Paryžiuje

2. Lietuvos herbo bareljefai ant įvairių svarbių Prancūzijos pastatų, kuriais XIX a. pasirūpino lenkų ir lietuvių bajorai, persikėlę į Prancūziją po nepavykusių ir 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimų prieš Rusijos imperiją, aneksavusią Lietuvą ir dalį Lenkijos. Nepasiekę savo tikslų tėvynėje, šie įtakingi žmonės, kurie dažnai kalbėjo lenkiškai, bet buvo lietuvių kilmės, įsikūrė „revoliuciniame megapolyje“ Paryžiuje, kuris tuo metu buvo trečias–šeštas pagal dydį miestas pasaulyje, vis dar menantis sėkmingą Didžiąją Prancūzijos revoliuciją.

Lietuvos herbas ant vieno Paryžiaus pastatų

3. Dar ankstesni Lietuvos herbo bareljefai iš XVI–XVIII a. – tų laikų, kai pora Lenkijos ir Lietuvos karalių (Henrikas Valua ir Stanislovas Leščinskis) dėl politinių priežasčių baigė savo gyvenimus Prancūzijoje, bet niekada iki galo nepamiršo savo pareigų Lenkijoje bei Lietuvoje ir sukūrė lenkiškų bei lietuviškų simbolių Prancūzijoje.

Istorinis laikrodis Paryžiuje su Lietuvos herbu

4. Vietos, susijusios su Lietuvos diplomatinėmis pastangomis siekti Prancūzijos, kaip vienos svarbiausių Europos valstybių, palankumo 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma. Tarp tokių vietų – buvusi to meto Lietuvos pasiuntinybė ir Lietuvos diplomatų, kuriems teko visam laikui likti Prancūzijoje po to, kai 1940 m. Lietuva neteko nepriklausomybės, kapai. Taip pat paminklas ir atminimo lentos žymiausiam diplomatui (ir rašytojui) Oskarui Milašiui (dar žinomam lenkišku vardu Oscar Milosz, nes tuo metu lenkų ir lietuvių tautos kaip tik išgyveno galutines skyrybas po konflikto dėl Vilniaus krašto – tai buvo viena sričių, dėl kurios naujai nepriklausomai Lietuvai reikėjo Prancūzijos paramos).

Oskaro Milašiaus skulptūra Fontenblo

5. Vietos, susijusios su nedidele lietuvių pabėgėlių (dipukų) bendruomene, pasitraukusia nuo artėjančios antrosios sovietinės okupacijos 1944 m. ir atsidūrusia Prancūzijoje. Nors ta lietuvių emigracijos banga buvo didžiulė ir kitose pasaulio šalyse (JAV, Kanadoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje) susikūrė ištisos daugiatūkstantinės lietuvių bendruomenės, Antrojo pasaulinio karo nualinta Prancūzija nebuvo populiari kryptis. Visgi, maždaug 550 pabėgėlių bendruomenė (kurioje buvo neproporcingai daug meniškų sielų) Paryžiuje turėjo savo kunigą ir lankydavosi lietuviškose mišiose. Apie tai liudija atminimo lenta Šv. Augustino bažnyčioje.

Atminimo lenta kun. Jonui Petrošiui Šv. Augustino bažnyčioje

6. Vietos, susijusios su šiuolaikiniais Lietuvos ir Prancūzijos santykiais po 1990 m., pvz., naujoji Lietuvos ambasada bei Lietuvos sodas (Jardin Lituanie) Paryžiuje.

Lietuvos sodas (Jardin Lituanie) Paryžiuje

Kur Prancūzijoje rasti lietuviško paveldo objektų?

Svarbiausias lietuviško paveldo vietas rasime Paryžiuje ir jo apylinkėse. Paryžius buvo XIX a. kilmingųjų lenkų-lietuvių diasporos centras bei pasaulinis meno židinys bei viena svarbiausių darbo vietų Lietuvos diplomatams. Paryžiuje ir netoli jo yra tiek daug lietuviškų objektų, kad jiems skyrėme atskirą straipsnį. Paryžiuje išlikę daug XVI–XIX a. Vyčio bareljefų, palaidota nemažai garsių lietuvių, tarp kurių ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis, dailininkai Vytautas Kasiulis ir Mstislavas Dobužinskis, filosofas Emanuelis Levinas, grafikas Žibuntas Mikšys. Paryžiuje taip pat yra senasis ir dabartinis Lietuvos atstovybių pastatai bei Lietuvos sodas (Jardin Lituanie).

Diplomato Jurgio Baltrušaičio antkapis Paryžiuje

Svarbių lietuviško paveldo vietų yra ir dviejuose netoli Paryžiaus esančiuose miestuose: Monmoransi (Montmorency), XIX a. lenkų ir lietuvių diasporos centre, kur išlikę daug Vyčio simbolių, ir Fontenblo (Fontainebleau), kur Oskaras Milašius praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir yra palaidotas. Milašiui čia pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta aikštė ir atidengtos dvi atminimo lentos, todėl jis yra vienas iš gausiausiai užsienyje įamžintų lietuvių.

Lietuvos herbai Monmoransi bažnyčioje, skirti Čartoriskiui, kuris po nepavykusių Lenkijos ir Lietuvos sukilimų pabėgo iš Lietuvos į Prancūziją

Pačioje Nansi miesto širdyje – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktoje Stanislovo aikštėje (Place Stanislas) – pastatytas buvusio Lenkijos-Lietuvos karaliaus Stanislovo Leščinskio (Stanisław Leszczyński) paminklas, o Lietuvos ir Lenkijos herbai puošia svarbiausius miesto pastatus, pvz., rotušę ir Notre-Dame-de-Bonsecours bažnyčią, kurioje karalius iš pradžių buvo palaidotas.

Įėjimas į Stanislovo aikštę

Lietuvos ir Lenkijos herbai Stanislovo aikštėje

Istorija tokia: per du trumpus valdymo laikotarpius Lenkijoje-Lietuvoje (1704–1709 m. ir 1733–1736 m.) šis prancūzų ir švedų remiamas karalius įgijo daug priešų (pvz., rusų, austrų), kurie privertė jį atsisakyti sosto. Tais laikais pralaimėję kilmingi valstybės veikėjai neretai gaudavo valdyti tam tikrą teritoriją. Leščinskiui prancūzai davė valdyti Lotaringijos kunigaikštystę (įkurtą būtent jam). Ją sudarė Nansi miestas ir jo apylinkės. Leščinskis buvo šios teritorijos kunigaikštis iki pat mirties 1766 m. Po to teritorija buvo grąžinta Prancūzijai (kaip nuo pat pradžių ir planuota). Savo valdymo metais Leščinskis daug kunigaikštystės sostinės Nansi vietų ir papuošė lenkiškais ir lietuviškais simboliai.

Bažnyčia, kurioje iš pradžių buvo palaidotas Leščinskis

Bažnyčią puošiantis Lietuvos herbas iš arti

XIV a. menančios Strasbūro St-Pierre-le-Jeune bažnyčios freskoje Lietuva (užrašyta Ligavia) vaizduojama kaip paskutinioji Europos tauta žygyje prie krikščionybės. Strasbūras yra Europos institucijų (Europos Parlamento, Europos Tarybos, Europos Žmogaus Teisių Teismo) centras, šiame mieste taip pat yra susikūrusi lietuvių bendruomenė, o 2015 m. kovo 11 d. Oranžerijos (Orangerie) parke buvo pasodintas ąžuolas Lietuvos nepriklausomybės dvidešimt penkmečiui paminėti, pažymėtas atminimo lentele.

Krikščionybės plitimą Europoje vaizduojanti freska Strasbūre

Lietuvių pasodintas medis Strasbūre

Kelios svarbios Lietuvos asmenybės palaidotos Pietų Prancūzijoje, kur atsidūrė po to, kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Ernestas Galvanauskas, 1919–1920 m. ir 1922–1924 m. ėjęs Lietuvos ministro pirmininko pareigas, palaidotas Eks le Beno (Aix-les-Bains) miestelyje netoli Alpių po išskirtiniu antkapiu, kurį sukūrė garsus Prancūzijos lietuvių skulptorius modernistas Antanas Mončys, pats pabėgęs nuo sovietų okupacijos ir 1950 m. apsigyvenęs Paryžiuje. Ant Galvanausko antkapio užrašyti senesnės versijos Lietuvos himno žodžiai: „Tegul saulė Lietuvos tamsumus prašalina“.

Ernesto Galvanausko antkapis

O Rokbriun Kap Marteno (Roquebrune-Cap-Martin) kapinės netoli Nicos tapo amžinojo poilsio vieta Jurgiui Savickiui, diplomatui ir žymiam lietuvių rašytojui. Prieš tai atstovavęs Lietuvai Ženevoje, vėliau jis nusipirko namą Rokbriune ir čia praleido visus Antrojo pasaulinio karo metus bei pasiliko gyventi.

Jurgio Savickio antkapis

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Prancūziją dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Prancūzija 4 Comments

Šveicarija

Šveicarijos svarba Lietuvai buvo itin didelė nuo XIX a. devinto dešimtmečio iki XX a. ketvirto dešimtmečio. Čia buvo priimami svarbiausi politiniai sprendimai, nulėmę dabartinės Lietuvos Respublikos formavimąsi tad šalyje dažnai svečiuodavosi Lietuvos elitas.

XIX a. paskutiniame dešimtmetyje, išpopuliarėjus kelionėms ir tikėjimui kalnų oro gydomosiomis savybėmis, lietuviai (daug jų turtingi ir (arba) garsūs) irgi keliaudavo ar gydydavosi Šveicarijoje.

Lietuviai vykdavo mokytis ir į Šveicarijos universitetus.

Atminimo lentos lietuvių menininkams

Maironis kurį laiką gyveno Liucernoje, kur rašė eilėraščius apie Lietuvą („Jaunoji Lietuva“) ir Šveicariją (apie Keturių kantonų ežerą, Rigi Kulmo kalną). „St. Charles Hall“ viloje, kurioje Maironis gyveno Liucernos priemiestyje Megene (Bezeholzstrasse), dabar galime rasti Šveicarijos lietuvių bendruomenės pakabintą atminimo lentą jam.

Vila, kurioje Maironis parašė kai kuriuos žymiausių savo kūrinių

Atminimo lenta Maironiui ant vilos

Lietuvių modernizmo tapytojas Antanas Samuolis (1899–1942 m.) ir filosofas Ramūnas Bytautas (1886–1915 m.) į Šveicariją išvyko gydytis džiovos. Abu Šveicarijoje ir mirė, buvo palaidoti Leiseno kapinėse, nes Leisenas buvo populiari tokio sveikatinimosi turizmo kryptis. Tačiau Šveicarijoje antkapiniai paminklai statomi ne visam laikui - praėjus tam tikram metų skaičiui, jie sunaikinami - todėl Bytauto ir Samuolio antkapiai neišliko; šių dienų Šveicarijos lietuviai jų palaidojimo faktą įamžino ant kapinių sienos pakabinę atminimo lenteles.

Atminimo lentelės Bytautui ir Samuoliui ant Leiseno kapinių tvoros

Su Lietuvos atgimimu susijusios Šveicarijos vietos

Europoje siaučiant Pirmajam pasauliniam karui (ir Lietuvai atsidūrus Rytų fronte), neutrali Šveicarija vaidino svarbų vaidmenį puoselėjant lietuvių laisvės siekius. 1915–1919 m. Lozanoje veikė Lietuvos informacijos biuras, skleidęs nepriklausomos Lietuvos idėją. Įvyko septynios politinės konferencijos (keturios iš jų Lozanoje), kuriose svarbiausi Lietuvos politikai pasiekė susitarimus dėl ateities tikslų (numatomos nepriklausomos Lietuvos sienų, visiško sąjungos su Lenkija idėjos atsisakymo ir t. t.).

1918 m. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o 1919 m. Ženevoje buvo įkurta Tautų Sąjunga (Jungtinių Tautų pirmtakė). Lietuva turėjo oficialią atstovybę ir kaip niekad aiškius tikslus: užsitikrinti platų nepriklausomybės pripažinimą (1918–1922 m.) ir įgyti paramą teritoriniuose ginčuose dėl Vilniaus (prieš Lenkiją) ir Klaipėdos (prieš Vokietiją).

Tačiau dar prieš Lietuvai tampant nepriklausoma, Šveicarija traukė būrius lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, atvykdavusių mokytis demokratinės Šveicarijos universitetuose; tarp jų buvo ir geografas Kazys Pakštas. Studijuodami Fribūro universitete lietuviai Lietuvos likimu ypač sudomino vietos šveicarą Josephą Ehretą (Juozą Eretą). Ehretas taip susidomėjo, kad apie Lietuvą parašė knygą ir padėjo įkurti Lietuvos informacijos agentūrą, kuri ir šiandien vadinama jo vardu (ELTA – Ereto Lietuvos telegramų agentūra). Galiausiai jis persikėlė į Lietuvą, tapo Lietuvos piliečiu, vedė lietuvę ir pasivadino jos pavarde – Juozas Eretas-Jakaitis. Vienu metu jis net buvo išrinktas į Lietuvos Seimą. Nors Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai jam teko grįžti į Šveicariją, Ereto darbai Lietuvos labui paskatino Šveicarijos lietuvius ant pastato, kuriame jis gyveno Bazelyje, įrengti atminimo lentą. Jo portretu dekoruotoje atminimo lentoje Eretas vadinamas „Šveicarijos sūnumi Lietuvos patriotu“.

Ehreto atminimo lenta Bazelyje

Lietuvių dipukai ir politikai Šveicarijoje

Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, lietuvių bendruomenę Šveicarijoje papildė nauji žmonės, bėgę nuo sovietų genocido. Jie vadinami dipukais (displaced persons, DP). 1945–1946 m. maždaug 200 dipukų įsikūrė lietuvių dipukų stovykloje „Židinys“ Iverdon le Bene [Yverdon-les-Bains]. Dabar buvusios stovyklos vietoje veikia viešbutis „Hotel La Prairie“, bet vietos istoriją mena nedidelis paminklas viešbučio kieme. Šis paminklas su Lietuvos herbu buvo atidengtas 2020 metais, minint 75-ąsias dipukų stovyklos įkūrimo metines. Lietuviai taip pat netoliese pasodino ąžuolą.

Iverdon le Beno lietuvių stovyklos paminklas

Per Antrąjį pasaulinį karą neutrali Šveicarija buvo geidžiama lietuvių pasitraukimo kryptis. Čia jie buvo saugūs ne tik nuo sovietų persekiojimo, bet ir nuo karo. Tačiau patekti į Šveicariją nebuvo lengva, ir po Antrojo pasaulinio karo dauguma lietuvių, kurie buvo čia apsistoję, turėjo persikelti kur nors kitur.

Todėl Šveicarijoje lietuvių niekada nebuvo daug, bet jų bendruomenę daugiausia sudarė įtakingi intelektualai, kurie per vietos žiniasklaidą toliau platino Lietuvos nepriklausomybės tikslus ir padėjo rinkti aukas lietuvių gimnazijos statybai gretimoje Vokietijoje. Tarp lietuvių, Šveicarijoje likusių ir pasibaigus karui, buvo Jurgis Šaulys, vienas iš 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto (vasario 16 d. akto) signatarų. Jurgio Šaulio kapas yra Kastanjolos [Castagnola] kapinėse Lugane.

Jurgio Šaulio kapas Lugane

Lugane gyveno ir kitas Nepriklausomybės deklaracijos signataras Kazimieras Šaulys. Jis buvo kunigas, tad tarnavo Šv. Brigitos vienuolyne. Vienuolyne Kazimierui Šauliui įrengtas atminimo kambarys. Kambaryje yra jo nuotrauka ir atminimo lenta. Kitaip nei bendrapavardis Jurgis, Kazimieras buvo palaidotas ne Lugane, o Romoje.

Tai, kad net du vasario 16-osios akto signatarai gyveno Lugane, yra gana įspūdinga, nes signatarų iš viso buvo tik dvi dešimtys.

Kazimiero Šaulio atminimo kambarys Lugane

Lietuviški ženklai Šveicarijoje iš XIX amžiaus

Šveicarija Lietuvos gyventojų prieglobsčiu buvo tapusi dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo. Po nepavykusio 1830 m. lenkų ir lietuvių sukilimo prieš Rusijos imperiją, nemažai lietuvių elito pasitraukė iš šalies ir kai kurie jų atsidūrė Šveicarijoje.

Vladislovas Broel-Plateris (Wladyslaw Broel-Plater, 1808–1889 m.), Vilniuje gimęs XIX a. kilmingasis, išsinuomojo Rapersvilio-Jonos [Rapperswil-Jona] pilį 99 metams ir joje įkūrė Lenkijos muziejų, kuris vis dar veikia.

Čia rasime ir Vytį, pvz., kartu su Lenkijos herbu puošiantį koloną netoli įėjimo į pilį. Taip yra todėl, kad prieš 1795 m. Lenkiją ir Lietuvą prijungiant prie didžiųjų Europos valstybių, jos sudarė bendrą valstybę. Aneksijos įvyko dar prieš Plateriui gimstant, tad muziejus tapo prisiminimu apie šalį, kurią jis laikė tėvyne, bet niekada nebuvo matęs.

Vyčiu dekoruota kolona Rapersvilyje

Tačiau tuo metu ir Lenkijos, ir Lietuvos elitas save laikė tos pačios bendruomenės dalimi, o lenkų kalba buvo mokslo ir literatūros kalba. Tokia padėtis tęsėsi iki XIX a. pabaigos, kai prasidėjo lietuvių tautinis atgimimas, kurio atstovai (pvz., Maironis) taip pat nemažai laiko praleido Šveicarijoje.

Kitos Lietuvos ir Šveicarijos sąsajos

Net ir šiandien Šveicarijos lietuviai itin aktyviai prisideda prie ankstesnių Lietuvos ir Šveicarijos sąsajų įamžinimo: Šveicarijos lietuvių bendruomenė padėjo atsirasti anksčiau minėtoms atminimo lentoms. Apie lietuvius Šveicarijoje yra išleista knygų.

Vienoje tokių knygų rašoma, kad Lietuvos ir Šveicarijos ryšiai siekia kur kas ankstesnius laikus nei XIX amžius. XVI–XVIII a. visoje Europoje statant bažnyčias ir vienuolynus buvo populiaru kviestis italų architektus ir skulptorius. Daug tokių menininkų buvo atvykę į Lietuvą ir paliko savo darbų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kitose vietose. Net keturios dešimtys menininkų iš tiesų buvo ne iš pačios Italijos, bet iš etniškai itališko Šveicarijos Tičino kantono. Čia irgi yra išlikę jų darbų.

Tuo metu, kai masinis turizmas dar nebuvo prieinamas, daug garsių lietuvių vyko į Šveicariją dėl sveikatos, studijų, politinių ar kitų priežasčių. Tarp jų – Jonas Biliūnas, Jonas Basanvičius, Mikas Petrauskas, Petras Kalpokas, Jurgis Baltrušaitis, Kipras Petrauskas, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris ir kiti.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Šveicariją dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Šveicarija No Comments

Paryžius

Paryžiuje niekada nebuvo didelės lietuvių bendruomenės, tačiau bėgant šimtmečiams šis miestas traukė įvairias svarbias Lietuvos asmenybes. Paryžiuje gyvenę lietuvių menininkai, rašytojai, politikai ir kilmingieji po savęs paliko gausybę pėdsakų.

Todėl kai kuriuos svarbiausių Paryžiaus pastatų puošia lietuviški simboliai ir bareljefai, o legendomis apipintose miesto kapinėse rasime žymių lietuvių palaidojimų.

Lietuvos herbas įvairiose Paryžiaus vietose

Gali būti, kad ant senųjų Paryžiaus pastatų yra daugiau Lietuvos herbo bareljefų nei bet kuriame kitame mieste. Vyčiais šiuos pastatus dekoravo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusios arba joje kurį laiką gyvenusios didikų šeimos.

Sakoma, kad Sitė saloje [Ile de la Cité] yra seniausias Lietuvos herbas už Lietuvos ribų. Šis simbolis puošia didžiulį laikrodį ant Teisingumo rūmų [Palais de Justice] Laikrodžio bokšto [Tour l’Horloge] fasado. Juo pasirūpino Henrikas Valua (1551–1589 m.), pirmiausia karūnuotas Lenkijos ir Lietuvos karaliumi (1573 m.), bet netrukus, atsilaisvinus Prancūzijos karūnai, pirmosios karūnos atsisakęs ir tapęs gimtosios šalies valdovu (1574 m.). Tačiau savo pirmosios karūnos jis nepamiršo ir laikrodį papuošė tiek Lietuvos, tiek Lenkijos simboliais; laikrodį taip pat puošia užrašas „Dievas suteikė dvi karūnas, suteiks ir trečią [danguje]“.

Istorinis laikrodis Paryžiuje, kurį puošia Lietuvos herbas

Tuo metu Prancūzijos karūna buvo paveldima, o Abiejų Tautų Respublikos monarchija – renkama; didikai karaliumi dažnai išrinkdavo užsieniečius, kurie turėdavo pasirašyti pacta conventa, taip garantuodami Abiejų Tautų Respublikos kilmingųjų teises prieš karaliaus valdžią. Nereikia nė sakyti, kad tokia ribota valdžia Henriko Valua nesužavėjo, todėl pasitaikius progai turėti didesnę valdžią galingesnėje Prancūzijoje, jis ja pasinaudojo. Tačiau prieš tai Valua buvo spėjęs su lenkų ir lietuvių didikais pasirašyti pacta conventa; šis faktas įamžintas atminimo lentoje pačioje garsiausioje Paryžiaus vietoje – Dievo Motinos katedroje.

Prancūzijos, Lenkijos ir Lietuvos herbai bei užrašas ant laikrodžio iš arti

„Didžiosios migracijos“ laikų lietuviški bareljefai

Visgi dauguma kitų Paryžiuje esančių Vyčio simbolių yra iš vėlesnio laikotarpio – XIX amžiaus. Tuo metu Lietuvą valdė Rusijos imperija (1795–1915 m.). Vietos didikų mėginimui nusimesti rusų jungą dukart žlugus (1830-1831 m. ir 1863-1864 m.), prasidėjo dar žiauresni persekiojimai. Norėdamos išvengti tokio likimo, daug kilmingų šeimų bėgo į Vakarus; lenkų istoriografijoje tai vadinama „didžiąja migracija“. Daug pabėgusių didikų įsikūrė Paryžiuje, tuo metu viename didžiausių pasaulio miestų.

Išsaugojusios dalį savo turtų ir turėdamos įtakos, tokios šeimos įsigijo didžiulių rūmų ir dalį jų dekoravo lietuvišku simboliu – Vyčiu.

Lietuvos herbas ant vieno iš Paryžiaus pastatų (Monparnase)

Šios lenkų-lietuvių diasporos centru tapo „Hotel Lambert“. Šį XVII a. iškilusį pastatą 1843 m. įsigijo Čartoriskių (Czartoryski) šeima. Kiemo pusės fasado viršutinę dalį didikai papuošė Vyčiu (iš gatvės pusės jo nesimato). Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad herbo kampe yra nedidelis pastatas – tai ne originalus Lietuvos herbas, bet šiek tiek pakeista jo versija, kurią Čartoriskiai naudojo kaip savo simbolį.

1849 m. Adomas Čartoriskis Monparnaso rajone atidarė mokyklą; jos pastatą iki šiol puošia lenkų ir lietuvių herbai.

Lenkijos ir Lietuvos herbai ant mokyklos pastato Monparnase

Visgi daugiausia „didžiosios migracijos“ palikimo išlikę Paryžiaus priemiestyje Monmoransi [Montmorency], nes daugelis šiai diasporai priklausiusių žmonių atsekė paskui savo tautiečius, kurie buvo čia apsigyvenę (taip pat čia ir mirė). Vien Šv. Martyno bažnyčioje yra beveik tuzinas Vyčio bareljefų, puošiančių įvairias garsiems lietuvių kilmės žmonėms skirtas atminimo lentas; Adomui Čartoriskiui skirta lenta dekoruota penkiais Vyčio simboliais, į vieną kurių inkorporuoti ir Gediminaičių stulpai.

Vyčio simboliai ant Adomui Čartoriskiui skirto paminklo vienoje Monmoransi bažnyčių

Monmoransi esančios Šampu [Champeaux] kapinės kartais vadinamos lenkų nekropoliu, nes čia palaidota daug žymių lenkų-lietuvių asmenybių; tarp jų ir Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), Paryžiuje atsidūręs taip pat per „didžiąją migraciją“ (tiesa, Mickevičius vėliau perlaidotas, bet antkapis liko). Centrinėje Paryžiaus dalyje stovi Mickevičiui skirtas paminklas (1928 m. jį sukūrė Antoine Bourdelle) ir veikia jo muziejus.

Mickevičiaus paminklas Paryžiaus centre

Nors daugelis per „didžiąją migraciją“ į Paryžių atsikėlusių šeimų buvo kilusios iš Lietuvos, paprastai jose buvo kalbama lenkiškai, nes lenkų kalba, tuo metu Lietuvoje vyravusi mokslo, meno ir religijos srityse, pamažu iš didikų šeimų išstūmė lietuvių kalbą. Todėl dažnai ginčijamasi, šie žmonės buvo lenkai ar lietuviai, tačiau iš tiesų tuo metu griežtos skirties nebuvo ir asmuo tuo pačiu metu galėjo būti laikomas tiek lietuviu, tiek lenku. „Didžiosios migracijos“ diaspora nebuvo skirstoma į lenkų ir lietuvių kilmės asmenis, ir dauguma jai priklausiusių žmonių lenkų kalbą vartojo kaip pagrindinę, pvz., Monparnaso mokykloje, tačiau žymi dalis buvo lietuvių kilmės (jų protėviai kalbėjo lietuviškai). Nors Adomas Mickevičius rašė lenkiškai, savo kūriniuose aukštino Lietuvą.

Vilniuje gimusio asmens kapas Monmoransi „lenkų nekropolyje“

Lietuvos ambasada Paryžiuje

Tuo metu, kai 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma nuo Rusijos, Prancūzija buvo dviena didžiausių Europos galybių, tokį statusą įtvirtinusi pergale Pirmajame pasauliniame kare. Tad Lietuvai buvo svarbi Prancūzijos parama įgyvendinant savo siekius: kovojant nepriklausomybės karuose su lenkais, bolševikais, bei bermontininkais, be to, įgyjant Klaipėdos kraštą, mat Klaipėdos kraštas po Pirmojo pasaulinio karo atskirtas nuo Vokietijos, kadangi ten gyventojų daugumą sudarė lietuviai, o ne vokiečiai; bet, kadangi nepriklausoma Lietuva tada dar nebuvo pripažinta, laikinai Klaipėdos kraštą kontroliavo Prancūzijos, kaip vienos Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų, kariuomenė.

Tad lietuviai Paryžiuje adresu 14 Place General Catroux įsigijo didelį pastatą, kuriame įsikūrė Lietuvos diplomatinė atstovybė (pasiuntinybė). Deja, 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, o nacistinei Vokietijai (tuo metu sovietų sąjungininkei) užėmus Paryžių, atstovybės pastatas buvo nusavintas ir perduotas Sovietų Sąjungai. Dar ir šiandien jį naudoja Rusija, nors neturi jokio nuosavybės teisę įrodančio dokumento. Pastatą vis dar puošia Gediminaičių stulpai, tačiau didesnį Vyčio bareljefą maždaug 1960 m. sovietai pašalino.

Buvusi Lietuvos diplomatinė atstovybė

Gediminaičių stulpai virš įėjimo į buvusią Lietuvos diplomatinę atstovybę Paryžiuje

Lietuvos pastangos po 1990 m. nepriklausomybės atgavimo susigrąžinti pastatą buvo bergždžios. Nenorėdama pykdyti Rusijos, Prancūzija nusprendė 2002 m. Lietuvai išmokėti kompensaciją, už kurią Lietuva įsigijo kitą panašų netoliese esantį pastatą (viduje kabančioje atminimo lentoje kaip inauguracijos data nurodyta 2002 11 15). Po rekonstrukcijos naująją Lietuvos ambasadą taip pat papuošė Gediminaičių stulpai (ant vartų), o viduje galima rasti vėliavą iš pirmosios ambasados, kurią iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo saugojo vieno iš diplomatų sūnus Perkūnas Liutkus.

Dabartinė Lietuvos ambasada Prancūzijoje

Naujosios ambasados kiemo vartai su Gediminaičių stulpais

Netoli senosios ambasados esantis nedidelis parkas 2023 m. Lietuvos ambasadoriaus iniciatyva buvo pervadintas Lietuvos sodu [Jardin Lituanie].

Lietuvos sodas [Jardin Lituanie] Paryžiuje

Fontenblo ir Oskaras Milašius

Savo rūmais garsėjančiame Fontenblo [Fontainebleau] mieste netoli Paryžiaus yra penki lietuviško paveldo objektai; jie visi susiję su vienu asmeniu – Oskaru Milašiumi, pirmuoju Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje vadovu.

Milašiaus pamėgtame Fontenblo mieste yra jo kapas, paminklas, dvi atminimo lentos jam ir jo vardu pavadinta aikštė.

Milašiaus garbei pavadinta aikštė

Ant viešbučio „L’Aigle Noir“, kuriame Milašius apsistodavo 1930–1939 m., kabančioje atminimo lentoje jis apibūdinamas kaip „prancūzų rašytojas ir poetas, lietuvių diplomatas ir paukščių mylėtojas“. Toks apibūdinimas tikslus, nes Milašius rašė tik prancūziškai ir itin vertino prancūzų kultūrą, bet buvo oficialiai atstovavo Lietuvai. Įdomu, kad visuose prancūziškuose šaltiniuose jo vardas rašomas lenkiškai, Oscar Milosz. Tuo metu vardai būdavo verčiami kaip visi kiti žodžiai: lenkiškai diplomatas pasirašinėjo kaip Milosz, o lietuviškai – Milašius. Kai kalbėdavo prancūziškai, Milašius prisistatydavo lenkiška vardo versija, nes į Prancūziją atvyko 1889 m., kai lenkų kalba vis dar buvo literatūrinė lietuvių elito kalba. Tačiau, kai 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma ir prasidėjo konfliktas su Lenkija, Milašius liko ištikimas savo lietuviškoms šaknims ir sutiko atstovauti atgimstančiai protėvių tautai.

Viešbutis, kuriame gyveno Milašius

Milašiui skirta atminimo lenta ant viešbučio fasado

1939 m. Milašius pagaliau įsigijo nuosavą namą savo pamėgtame Fontenblo. Ant šio namo pakabinta antra jam skirta atminimo lenta, kurioje jis pristatomas kaip „Lietuvių kilmės prancūzų poetas“. Deja, netrukus, 1939 m. kovo 2 d., Milašius mirė. Tuo metu Lietuva dar buvo nepriklausoma, todėl pasirūpino jo antkapiniu paminklu. Ant antkapio prancūzų ir lietuvių kalbomis įrašyta, kad jis buvo „Poetas, rašytojas ir pirmas Lietuvos atstovas Prancūzijoje“.

Oskaro Milašiaus namas (1939 m.)

Oskarui Milašiui skirta atminimo lenta ant namo, kurį jis įsigijo 1939 m.

Oskaro Milašiaus kapas

2019 m. Fontenblo mediatekos sodelyje buvo atidengta Milašiaus skulptūra. Paminklo pastatymą inicijavo Prancūzijoje veikianti Milašiaus gerbėjų draugija, o jo autorius – lietuvių skulptorius Klaudijus Pūdymas. Atminimo lentoje išvardyta daug rėmėjų iš Lietuvos. Skulptūra vaizduoja Milašių su skyle vietoje širdies ir paukščiu – tokią idėją įkvėpė pasakojimas, kad Milašių ištiko širdies smūgis, kai jis bandė vytis vieną iš taip mylėtų paukščių. Milašius prispaudęs po ranka laiko knygą, ant kurios iškalti lietuviški žodžiai: „Tos žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus. Aš trokštu jums atskleisti ją. Ateikit...“

Oskaro Milašiaus skulptūra Fontenblo

Perkeltieji asmenys (dipukai) ir žymių lietuvių palaidojimo vietos

Po Antrojo pasaulinio karo į Paryžių persikėlė ir čia visam laikui apsigyveno iki 500 lietuvių - vadinamųjų dipukų, kurie pasitraukė iš Lietuvos 1944 m. suprasdami, kad Lietuva netrukus bus vėl okupuota Sovietų Sąjungos. Bendruomenė buvo per maža, kad įsigytų savo klubą ar bažnyčią, bet turėjo savo nuolatinį centrą didingojoje Šv. Augustino bažnyčioje (pastatyta 1860–1871 m.), kur nuo 1995 iki 2004 m. lietuviškas mišias laikė dipukas kunigas Jonas Petrošius; praėjus kuriam laikui po Petrošiaus mirties, 2017 m. bažnyčios rūsyje esančioje koplyčioje atidengta jam ir gyvajai lietuvių bendruomenės dvasiai skirta atminimo lenta.

Šv. Augustino bažnyčia Paryžiuje

Kun. Petrošiui skirta atminimo lenta Šv. Augustino bažnyčioje Paryžiuje

Tarp šių po Antrojo pasaulinio karo Paryžiuje apsigyvenusių lietuvių buvo itin daug menininkų, Paryžių pasirinkusių dėl svarbaus jo vaidmens meno pasaulyje. Daugelis šių garsių lietuvių buvo palaidoti Paryžiaus kapinėse.

Vienas žymiausių lietuvių tapytojų Vytautas Kasiulis (1918–1995 m.), garsėjęs savo spalvingais tapybos darbais, buvo palaidotas Panteno kapinėse (vėliau perlaidotas Lietuvoje, bet antkapis yra išlikęs).

Vytauto Kasiulio antkapis

Lietuvių diplomatas Jurgis Baltrušaitis (1873–1944 m.) ir menotyrininkas jo sūnus (1903–1988 m.) palaidoti Monružo [Montrouge] kapinėse, po antkapiu, puoštu tradiciniu lietuvišku kryžiumi-saule.

Diplomato Jurgio Baltrušaičio antkapis Paryžiuje

Lietuvių grafikas Žibuntas Mikšys (1923–2013 m.) amžinojo poilsio atgulė turbūt garsiausiose visame Paryžiuje Per Lašezo [Père-Lachaise] kapinėse, kur palaidotos ir tokios asmenybės kaip Jimas Morrisonas ir Édith Piaf.

Grafiko Žibunto Mikšio kapas Per Lašezo [Père-Lachaise] kapinėse Paryžiuje

Lietuvių kilmės rusų tapytojas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957 m.) pabėgo nuo Rusijos komunistinės revoliucijos, tapo Lietuvos piliečiu, tarpukariu čia kūrė ir galiausiai mirė Niujorke, tačiau norėjo būti palaidotas meno sostinėje Paryžiuje, Sent Ženevjev de Bua [Sainte Genevieve des Bois] rusų stačiatikių kapinėse.

Mstislavo Dobužinskio kapas

Kaune gimęs žydas filosofas Emanuelis Levinas palaidotas Panteno kapinėse. Paryžiuje taip pat yra nedidelis jo vardu pavadintas skveras. Į Paryžių jis atvyko anksčiau nei dipukai, XX a. trečiame dešimtmetyje.

Emanuelio Levino skveras

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Prancūziją dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Prancūzija No Comments

Islandija

Islandija lietuviams brangi dėl to, kad 1991 m. vasarį tapo pirmąja šalimi, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę. Nuo paskelbimo buvo praėję jau metai, bet žingsnis vis tiek drąsus - juk TSRS dar neketino pasiduoti. Dažniausiai pasaulyje būna taip, kad nepriklausomybę visos šalys "pragmatiškai" pripažįsta tik tada kai ją pripažįsta ir buvęs okupantas ar kolonizatorius. Valstybės, atsiradusios iš konflikto, pasmerktos dešimtmečius likti nepripažintomis (kaip Somalilandas ar Šiaurės Kipras). Islandija, vedama užsienio reikalų ministro Jono Baldvino Hanibalsono, rizikavo: teko pasirūpinti alternatyviais keliais gauti išteklių, kuriuos seniau pirko iš Sovietų Sąjungos.

2006 m. Lietuva organizavo padėkos Islandijai akciją - tikėtasi, kad kiekvienam islandui padėkos parašą parašys vienas lietuvis. Tam būtų reikėję 300 000 parašų - pavyko surinkti per 200 000, jie įteikti Islandijos prezidentui. Kur šiuo metu saugomi parašai informacijos neaptikau.

~2006 m. ėmė sparčiai kilti ir lietuvių skaičius Islandijoje.

Esame įpratę, kad, atrodo, daugybė žmonių kur nors iš Lietuvos išvažiuoja, bet nuvykę į daug didesnes šalis "ištirpsta": ką reiškia 40 000 lietuvių daugiamilijoniniame Londone. Islandijos atvejis - kitoks. Šioje šalyje iš viso gyvena vos 310 000 žmonių (mažiau, nei Kaune), taigi nors lietuvių ten išvyko tik ~4 000, jie jau yra antra pagal dydį tautinė mažuma po lenkų ir sudaro 1,2% šalies žmonių - daugiau nei Londone ir panašiai kaip Airijoje. Tiesa, kai Islandiją supurtė krizė (2009 m.) lietuvių skaičius ten nebekilo, bet paskui vėl šovė į viršų.

Daugiausiai vietos lietuviams tarnauja ir 2012 m. iš Lietuvos atidaryti tiesioginiai skrydžiai į Islandijos sostinę Reikjaviką. Taip Islandija tapo mažiausiai gyventojų turinčia šalimi, į kurią yra tiesioginiai skrydžiai iš Lietuvos. Dar įspūdingiau žinant, kad atstumas Vilnius-Reikjavikas net 2863 km: didesnis, nei į Tel Avivą, Barseloną ir kitas vietas, į kur iš Lietuvos skraidoma tiesiogiai.

Islandijoje yra lietuvių kolektyvai, mokyklėlė, bet materialaus paveldo nėra. ~2006 m. Reikjavike veikė baras "Vilnius", kurio simbolis buvo Gedimino pilis.

Baras Vilnius Reikjavike

Seniau, iki Antrojo pasaulinio karo, modernios aviacijos, Islandija tebuvo labai atoki žvejybinė Danijos kolonija Atlanto vandenyne, neskandinavų ten beveik nebuvo. Visgi, kaip aprašoma žurnalistiniame tyrime "Paviliojo Islandija", jau tada ten gyveno vienas Lietuvos pilietis Teodoras Bieliackinas, daug rašęs į Lietuvos spaudą apie tą šalį ir priverstinai ten pasilikęs kai Lietuvą 1940 m. okupavo rusai (Sovietų Sąjunga).

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Islandiją ir jos lankytinas vietas.

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Islandija No Comments

Mančesteris (Anglija)

Mančesterio lietuvių istorija yra viena turtingiausių tarp visų Didžiosios Britanijos miestų, svarba nusileidžianti tik Londonui ir Glazgo apylinkėms.

Mančesteris yra vienas nedaugelio Vakarų Europos miestų, į kurį atvyko visų trijų bangų lietuvių (prieš Pirmąjį pasaulinį karą, po Antrojo pasaulinio karo ir po 1990 m.), todėl šiame mieste yra daug lietuviško paveldo objektų, pvz., buvęs lietuvių klubas, lietuvių kapinių zona su lietuviškais paminklais bei bažnyčių, tarnavusių lietuvių bendruomenei.

Lietuviški paminklai Mostono kapinėse

Mančesterio Mostono (Šv. Juozapo) kapinėse yra du lietuviški paminklai, žymintys teritorijas, kuriose palaidoti lietuviai.

Pirmasis Mostono kapinių lietuviškas paminklas – tai art deco stiliaus įkvėpta stela su gausybe lietuviškų simbolių, tarp kurių ir Lietuvos herbas bei pirmoji Lietuvos himno eilutė „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Visa viršutinė paminklo dalis primena Gediminaičių stulpus, o virš jų vaizduojamas kryžius. Ant paminklo rašoma, kad jis iškilo 1951 m. minint septintąjį krikščionybės Lietuvoje šimtmetį ir yra skirtas netoliese besiilsintiems lietuviams. Mančesterio lietuviai šioje kapinių zonoje iš viso įsigijo 54 laidojimo vietas.

Paminklas Mančesterio kapinių lietuvių zonoje

Kai visos laidojimo vietos pirmoje kapinių zonoje buvo rezervuotos, lietuviai netoliese įsigijo antrą zoną, kurią papuošė Aušros vartų Dievo motinai skirtas paminklas ir šio garsaus Vilniuje esančio paveikslo bareljefinė kopija. Nors paminklas mažesnis, šioje zonoje yra daugiau palaidojimų (77). Pirmieji lietuviai čia buvo palaidoti 1978 m. Šią zoną įkūrė Lietuvių katalikų bendrija Didžiojoje Britanijoje.

Aušros vartų Dievo motinos paminklas

Ant abiejų paminklų taip pat išvardyti asmenys, ten rezervavę vietas kapui. Tačiau paminklai buvo pastatyti šiems žmonėms dar esant gyviems, todėl nemaža jų dalis nėra čia palaidoti, nes jie, kaip didelė dalis Jungtinės Karalystės lietuvių, emigravo į JAV.

Palaidotų asmenų sąrašas Aušros vartų Dievo motinos paminklo kitoje pusėje

Nors buvo įrengtos dvi lietuviškos zonos, jų nepakako – kiti lietuviai buvo laidojami atokiau, privačiose laidojimo vietose, nors daugelis vis tiek norėjo būti laidojami kuo arčiau lietuviškų paminklų.

Atskiras lietuviškais simboliais puoštas antkapinis paminklas netoli lietuviškų zonų

Didžioji dalis čia palaidotų lietuvių buvo dipukai – 1944 m. nuo sovietų okupacijos pabėgę lietuviai. Apie 1950 m. 3 000 jų atsidūrė Didžiojoje Britanijoje (iš jų apie 800 – Mančesterio apylinkėse). Būdami itin patriotiški ir laikydami save tremtiniais, o ne emigrantais, jie visomis išgalėmis stengėsi išlikti kartu, net ir po mirties.

Pirmasis paminklas stambiu planu

Mančesterio lietuvių socialinis klubas

Mančesterio lietuvių socialinis klubas buvo lietuvių dipukų veiklos centras. Įprastas britiškas 1883 m. statybos gyvenamasis namas buvo įsigytas 1948 m. 1949 m. klubas turėjo 251 narį, bet jau 1952 m. narių skaičius sumažėjo iki 171, veikiausiai dėl tolesnės migracijos į JAV ar Australiją.

Klube veikė baras, kur lietuviai susitikdavo, bei organizuotos kitos lietuviškos veiklos. 1987 m. pastatas renovuotas.

Tačiau, kaip ir kitur Didžiojoje Britanijoje, dipukų vaikų karta sparčiai nutolo nuo lietuviškų veiklų. Pirmosios pabėgėlių kartos atstovams atgulant amžinojo poilsio, 1997 m. klubas buvo uždarytas, o 2014 m. – parduotas. Nors kai kurie iš tuo metu neseniai atvykusių lietuvių imigrantų klube turbūt lankydavosi, tai darė tik nedidelė dalis, o dar mažiau atvykėlių norėjo savo darbu prisidėti prie klubo, kuris visuomet išsilaikė iš pačių jo narių pinigų ir darbo.

Nors pastatas vis dar stovi, šiuo metu lietuviškų ženklų nebelikę, taip pat ir didelio Lietuvos herbo, buvusio netoli pastato.

Buvęs Mančesterio lietuvių klubas

Būtent šis klubas kartu su vietos lietuvių bendruomenės skyriumi parėmė pirmojo lietuviško paminklo Mostono kapinėse pastatymą.

Mančesterio lietuvių katalikų bendrija

Kartu su Londonu ir Glazgo apylinkėmis, Mančesteris buvo viena iš vos kelių vietų Didžiojoje Britanijoje, kur lietuviai gyveno dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jų skaičius čia galėjo sieki 1 500. Mančesteryje lietuviai norėjo įkurti savo Šv. Kazimiero bažnyčią ir 1904 m. pradėjo nuo koplyčios. Tačiau tai buvo daroma kartu su lenkais. Įsisiūbuojant Lietuvos ir Lenkijos konfliktui dėl Vilniaus įvyko šios parapijos „skyrybos“, iš pradžių bažnyčia atiteko lenkams, o apie 1934 m. buvo uždaryta. Vėliau bažnyčios pastatas nugriautas.

Pirmosios bangos lietuviai imigrantai Mančesteryje taip pat turėjo savo klubą, bet jis veikė nuomojamose patalpose. Kai kurie lietuviai vėliau prisijungė prie dipukų Lietuvių socialinio klubo, kai šis buvo įkurtas.

Dipukų buvo per mažai, kad galėtų įkurti savo bažnyčią, nors tokių planų būta. Galiausiai lietuviai sekmadienio mišias ėmė laikyti Šv. Čado bažnyčioje. Šioje bažnyčioje 1984 m. jie pakabino Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero paveikslą su lietuvišku užrašu ir atminimo lentele, skirta jo mirties 500-osioms metinėms. Paveikslas bažnyčioje vis dar kabo, nors Mančesterio lietuvių mišios dabar laikomos kitur.

Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero paveikslas Šv. Čado bažnyčioje

Nors tuo metu Mančesterio lietuviai neturėjo savo koplyčios ar bažnyčios, jie turėjo atskirą organizaciją – Lietuvių katalikų bendriją. Ši organizacija pasirūpino, kad Mostono kapinėse iškiltų Aušros vartų Dievo motinai skirtas paminklas.

Nors lietuvių buvo per mažai, kad Mančesteryje kada nors atsirastų rajonas, kuriame gyventojų daugumą sudarytų lietuviai, nemažai lietuvių kadaise gyveno Bartono rajone prie sukamojo akveduko (swing aqueduct).

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Jungtinė Karalystė No Comments

Škotija

Škotija gali pasigirti viena seniausių lietuvių bendruomenių Vakaruose. Iš pradžių lietuvius čia kurtis traukė anglių kasyklos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pagal lietuvių imigrantų skaičių Škotija atsiliko tik nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau skirtumas vis tiek buvo didžiulis: 1913 m. JAV gyveno daugiau kaip 300 tūkst. pirmosios bangos lietuvių, o Škotijoje – tik apie 8 550.

Belshilio lietuviai ir Škotijos lietuvių socialinis klubas

Dauguma Škotijos lietuvių gyveno Glazgo apylinkėse, ypač Belshilyje [Bellshill] ir aplink, dirbo anglių kasyklose ir plieno liejyklose (1913 m. iš 8 550 Škotijos lietuvių 7 000 gyveno šiame regione). Lietuviai vietos miesteliams net buvo sugalvoję lietuviškus pavadinimus: Belshilį vadino Balseliu, o Mosendą – Musėnais.

Belshilyje iki šių dienų veikia Škotijos lietuvių kultūros, laisvalaikio ir socialinis klubas – vienintelis veikiantis toks pasaulietinis lietuvių klubas visoje Jungtinėje Karalystėje.

Škotijos lietuvių klubas Belshilyje

Klubas ir tautiškai įrengtas baras dirba beveik visas savaitės dienas ir traukia tiek lietuvių kilmės, tiek kitus vietos gyventojus. Patalpose gausu lietuviškų ženklų, tarp kurių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių atvaizdai, Lietuvos simboliai ir pan.

Klubo baras

Klubas veiklą pradėjo kaip Škotijos lietuvių institutas ir 1953 m. įsigijo pirmąsias patalpas, pramintas „The Shimie“. Senasis pastatas stovėjo ant Calder Road ir Main Street gatvių kampo. Bet 1978 m. jis buvo nugriautas platinat sankryžą. Už nugriautą pastatą buvo atlyginta, todėl 1979 m. Belshilio lietuviai pasistatė dabartinį pastatą (jis buvo atidarytas 1979 m. vasario 10 d.) ir klubui suteikė naują pavadinimą, naudojamą iki šiol. 1983 m. pastatas buvo dar labiau praplėstas – naujasis priestatas atidarytas tų pačių metų rugpjūčio 13 dieną.

Škotijos lietuvių klubo ženklas

Institutas, o vėliau ir klubas rūpinosi įvairia lietuviška veikla regione, pavyzdžiui, čia veikė lietuviškas Šv. Cecilijos choras, tautinių šokių grupės ir kt. Nors iš pradžių Škotijos lietuvių socialiniam klubui priklausė nemažai angliakasių, klubo įkūrimo iniciatyva kilo naujos imigrantų bangos lietuviams – pabėgėliams (dipukams), kurie 1944 m. buvo priversti trauktis nuo sovietų okupacijos. Nors jų buvo mažiau (iš viso apie 400), save jie laikė ne emigrantais, o tremtiniais, nes nebūtų emigravę, jei Lietuva būtų likusi laisva. Todėl Škotijoje jie siekė sukurti „gabalėlį Lietuvos“, kur jaustųsi kaip namie. Lietuviams padėjo p. Bandoni, vietos verslininkas italas, paaukojęs pinigų pirmajam klubo pastatui.

Lietuviški atributai klubo biure

Nors ankstesnioji lietuvių angliakasių banga turėjo savo organizacijų (pvz., 1898 m. įkūrė Šv. Kazimiero draugiją), šios organizacijos niekada neturėjo nuosavų klubų ar bažnyčių pastatų. Viena iš priežasčių gali būti tai, kad vietos lietuvių bendruomenę smarkiai paveikė Pirmasis pasaulinis karas, nes 1917 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė Škotijos lietuviams vyrams leido rinktis: arba kovoti už Didžiąją Britaniją, arba grįžti į Lietuvą ir kovoti nekenčiamos Rusijos kariuomenėje. Tuo metu Lietuvą vis dar valdė Rusijos imperija, o Rusija Pirmajame pasauliniame kare buvo Didžiosios Britanijos sąjungininkė. Didžioji Britanija lietuvių nelaikė atskira grupe; britų vyriausybė juos laikė rusais, o kaimynai ir spauda – lenkais, nes ilgus metus lietuvių kalba ir kultūra pačioje Lietuvoje svarba nusileido lenkų kalbai ir kultūrai. Lietuviai ir lenkai buvo taip dažnai suplakami į viena, kad dabar sunku tiksliai nustatyti „tikrų“ lietuvių skaičių anuometėje Škotijoje, nors manoma, kad Belshilio apylinkėse lenkų buvo nedaug arba iš viso nebuvo, todėl dauguma „lenkų“ veikiausiai buvo lietuviai. Kadangi lietuviai buvo diskriminuojami dėl tikėjimo ir "keistų" vardų bei pavardžių, daugybė jų savo vardus ir pavardes pasikeitė į grynai angliškus pagal jų darbdavių ar valdininkų "rekomendacijas".

1917 m. daugelis lietuvių vyrų, galima sakyti, buvo deportuoti į tą pačią Rusijos imperiją, iš kurios prieš kelerius metus ar dešimtmečius buvo pabėgę; nors Rusijos imperija greitai žlugo ir 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma, net ir tiems, kurie norėjo grįžti į Škotiją, dažnai nebuvo leista, todėl galiausiai jų išlaikomos šeimos maždaug 1920 m. taip pat turėjo išvykti iš Škotijos. Viena iš priežasčių, kodėl lietuviams nebuvo leidžiama grįžti, buvo manymas, kad per Rusijos pilietinį karą daugelis lietuvių bus tapę komunistais. Didžiąja dalimi tai buvo panikos diktuojamas mąstymas, nes 1918–1920 m. Lietuva pati gynėsi nuo komunistų Nepriklausomybės karuose – tiesa, kai kurie Lietuvos komunistai, pavyzdžiui, Vincas Kapsukas, tam tikru metu iš tiesų gyveno Škotijoje.

Be to, net ir likusieji gyventi Škotijoje lietuviai dažnai turėjo palikti glaudžias bendruomenes, nes įvairiuose miestuose, pvz., Glazge, buvo masiškai griaunami istoriniai daugiabučiai.

Vienas iš nedaugelio išlikusių Glazgo daugiabučių, kokiuose gyveno pirmabangiai lietuviai

Taigi, Škotijos lietuvių bendruomenė 1917–1920 m. buvo smarkiai prislopinta ir XX a. šeštame dešimtmetyje ją atgaivino tik dipukai, kurių dauguma įsikurti šiuose atokiuose angliakasybos miestuose pasirinko būtent todėl, kad juose jau buvo senosios lietuvių bendruomenės.

Keičiantis kartoms, Škotijos lietuvių socialinį klubą beveik ištiko toks pat likimas kaip kitus Didžiosios Britanijos lietuvių klubus – XXI a. pradžioje kai kurie nariai nusprendė klubą perimti, uždaryti ir parduoti. Tačiau kitaip nei Anglijoje, kelią tokiam likimui užkirto kiti nariai, sėkmingai užginčiję tokius ketinimus teisme ir toliau tęsę klubo veiklą.

Tačiau bėgant dešimtmečiams daugelis reguliarių lietuviškų veiklų nutrūko ir šiandien klubas tarnauja daugiausia kaip susitikimų ir pasilinksminimų vieta, nors ryšiai su lietuviška kilme vis dar išlaikomi.

Naujasis Škotijos lietuvių klubo pastatas

Klubui priklauso pirmosios ir antrosios lietuvių imigrantų į Škotiją bangų atstovai ir (arba) Škotijoje gimę jų vaikai. Nors po 1990 m. (ir ypač po 2004 m.) Škotijoje susikūrė didžiulė nauja lietuvių imigrantų bendruomenė, prie klubo jie neprisijungdavo. Viena to priežasčių yra tai, kad Belshilio apylinkėse naujųjų imigrantų gyvena labai mažai – jų centru tapo Edinburgo miestas.

Lietuvių paminklai Karfino grotoje

Reikšmingas Belshilio Lietuvių socialinio klubo palikimas yra lietuviški paminklai Karfino grotoje – tai didžiausias toks lietuviškų paminklų kompleksas Didžiojoje Britanijoje.

Karfino grota yra krikščioniškas parkas, įkurtas XX a. trečiame dešimtmetyje. Jį savomis rankomis pastatė vietiniai gyventojai, tarp kurių buvo daug streikuojančių angliakasių, įskaitant lietuvius. Nors lietuviškos pamaldos čia buvo laikomos jau XX a. trečiame dešimtmetyje, etninių paminklų tuo metu čia nebuvo, jie atsirado vėliau. Šiuo metu lentoje prie įėjimo pažymėtos penkios etninės koplytėlės: airių, lenkų, lietuvių, ukrainiečių ir libaniečių.

Karfino grotos parko žemėlapis, kuriame pažymėtos etninės koplytėlės

Lietuviškoje šventovėje visų pirma 1985 m. buvo pastatytas tradicinis medinis kryžius (ši meno forma įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą), skirtas lietuvių katalikų veiklos Škotijoje sukakčiai paminėti. Ąžuolinį kryžių sukūrė Jonas Adomonis iš Bradfordo. Jis skirtas „A. a. prel. Juozo Gutausko ir kitų lietuvių kunigų, dirbusių Škotijoj, pagerbimui“. Nors lietuviai Škotijoje niekada neturėjo savo bažnyčios, ilgą laiką lietuviškos mišios buvo reguliariai laikomos Belshilio Šventosios šeimos katalikų bažnyčioje, esančioje kitapus kelio nuo Škotijos lietuvių socialinio klubo.

Lietuviški paminklai Karfino grotoje Škotijoje

1987–1988 m. Karfino grotos lietuvišką kryžių papildė Škotijos lietuvių bendruomenės Dievo Motinos koplytėlė (angl. „Shrine to Mother of God“), kur lietuviškas užrašas nurodo, kad ji skirta būtent Aušros Vartų Marijos garbei. Nedidelėje koplytėlėje yra šio stebuklingo Mergelės Marijos paveikslo, kurio originalas kabo Vilniuje, kopija. Šiam paminklui kunigas Andriušis surinko apie 2 000 svarų sterlingų.

Koplytėlės dedikacija

Lietuviško kryžiaus dedikacija

Be to, netoliese buvo pastatyta Šv. Kazimiero skulptūra.

Paminklų komplekse kabo ir Lietuvos vėliava – tai vienintelė vieta Didžiojoje Britanijoje, kur nuolat plevėsuoja šis Lietuvos simbolis.

Vienas iš gretimų suolelių dedikuotas išėjusiems lietuviams, jį puošia žodžiai „Amžiną atilsį“.

Kitos vietos

Škotijos lietuvių istorija tyrinėjama keliose knygose. Pietų Lanarkšyro paveldo centre saugoma su Lietuva susijusių dokumentų kolekcija.

Su Lietuva susiję archyviniai dokumentai Pietų Lanarkšyro paveldo centre

Glazge taip pat yra Baltijos gatvė (angl. Baltic Street). Nors jau nebeegzistuojančiuose jos daugiabučiuose kadaise išties gyveno nemažai lietuvių, gatvė taip buvo pavadinta anksčiau ir jos pavadinimas su lietuvių imigrantais nėra susijęs.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Jungtinė Karalystė No Comments

Bradfordas (Anglija)

Tekstilės pramone garsėjęs Bradfordas pokariu tapo bene didžiausiu lietuvių dipukų centru Didžiojoje Britanijoje – XX a. šešto dešimtmečio pradžioje čia įsikūrė apie tūkstantis lietuvių, pabėgusių iš Lietuvos dėl sovietų okupacijos ir genocido. Iš pradžių Didžiojoje Britanijoje jie turėjo gyventi ir dirbti iš anksto nustatytose vietose, bet vėliau galėjo laisvai persikelti kitur - ir daugelis pasirinko Bradfordą.

Bradfordo panorama su buvusiais tekstilės fabrikais

Bradfordo lietuvių klubas „Vytis“

Lietuvių veiklos centras buvo lietuvių klubas „Vytis“, įsikūręs adresu 5 Oak Villas. 1956 m. jis pradėjo veiklą kaip Jorkšyro lietuvių klubas, bet 1958 m. buvo pervadintas „Vyčiu“.

Klubui įsigytas pastatas buvo įprastas namas. Vėliau jis buvo renovuotas įrengiant salę ir lietuvišką valgyklą. Taip pat veikė lietuvių kalbos mokykla, kurioje mokėsi dipukų vaikai. Tačiau veikla pamažu lėtėjo: 1957 m. mokykloje mokėsi 57 vaikai, 1960 m. – 23 vaikai, o 1967 m. mokykla apskritai užvėrė duris.

Lietuvių klubo „Vytis“ pastatas

Tokią situaciją lėmė spartesnė nei kitur asimiliacija, nes dėl diskriminacijos vaikai, nepaisydami tėvų norų, dažnai atsiribodavo nuo savo lietuviškų šaknų, bei masinė emigracija toliau į Jungtines Valstijas – iki maždaug 1960 m. į JAV išvyko daugiau nei pusė Bradfordo lietuvių.

2002 m. Bradfordo lietuvių klubas buvo uždarytas ir parduotas, todėl galima sakyti, kad jis tarnavo tik vienai lietuvių kartai. Tuo metu jau buvo prasidėjusi nauja imigracijos iš Lietuvos banga, tačiau patriotiškai nusiteikę dipukai ir naujieji ekonominiai migrantai dažnai nerasdavo bendros kalbos, be to, dipukai jautėsi išnaudojami naujųjų imigrantų. Šiuo metu klubo pastatas vėl naudojamas kaip gyvenamasis namas.

Dabar jau uždaryto Bradfordo lietuvių klubo knyga

Pavergtųjų tautų atminimo lenta Bradforde

Agituoti už sovietų okupuotos Lietuvos laisvę buvo viena svarbiausių lietuvių dipukų užduočių. Jie siekė eiliniams britams priminti sunkią Lietuvos padėtį, kad sovietų okupacija nebūtų pamiršta.

Bradforde lietuviai susikibo rankomis su panašaus likimo ukrainiečiais, latviais, estais, vengrais bei baltarusiais ir XV a. menančioje Bradfordo katedroje atidengė Tautų laisvės atminimo lentą. Atminimo lentą, ant kurios pavaizduotos visų minėtų šalių vėliavos, atidengė vietos ir Rytų Europos kilmės dvasininkai. Ji skirta paminėti Antibolševikinio tautų bloko keturiasdešimtmetį ir Pavergtųjų tautų komiteto dvidešimtmetį – dvi Vidurio ir Rytų Europos pabėgėlių organizacijas, siekusias užbaigti komunistinę diktatūrą Rytų Europoje („šalyse, iš kurių buvo atimta laisvė“, kaip rašoma atminimo lentoje).

Bradfordo katedra, kurioje buvo atidengta atminimo lenta

Pavergtųjų tautų atminimo lenta Bradfordo katedroje

Lietuvių kapai Bradforde

Kitaip nei Londone, Notingame ar Mančesteryje, lietuviai neturi savo zonos jokiose Bradfordo kapinėse, tačiau daugelis lietuvių palaidoti Bowlingo kapinėse. Lietuvių dipukų antkapinius paminklus dažnai puošia patriotiniai motyvai ir tokios citatos kaip: „Ilsėkis ramybėje toli nuo Tėvynės“, „Lietuviui atminti – tu jį nors atmint ar atminsi kada, tu – jo numylėta Tėvynė“, „Išklydome klaikiais tremties keliais ir tik pas Viešpatį Dievą vėl busime kartu“. Nepaisant to, kad kai kurie šių lietuvių didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Didžiojoje Britanijoje, Lietuva jiems išliko tėvyne, kitaip nei jų vaikų kartai.

Antrosios bangos lietuvių kapas Bradforde, lietuvių kapines prižiūrinčių trečiabangių apjuostas lietuviška trispalve

Lietuviškas medis Lidse

Tačiau Bradfordą pasirinko nedaug naujausios bangos lietuvių imigrantų, didesnė jų dalis įsikūrė netoliese esančiame Lidse, kuris dabar yra tapęs lietuvių veiklos centru šioje Anglijos dalyje. Lietuviai neturi savo klubo, todėl patalpas šeštadieninei mokyklai ir užsiėmimams rengti nuomojasi iš Lidso ukrainiečių klubo. Netoli šio klubo, Poterniutono parke (angl. Potternewton Park), Lidso lietuviai pasodino medį, skirtą atkurtos Lietuvos šimtmečiui (1918–2018 m.) paminėti. Medis pažymėtas nedidele lentele, ant kurios paaiškinta, kodėl jis buvo pasodintas.

Lentelė prie lietuvių pasodinto medžio Lidse

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Jungtinė Karalystė No Comments

Notingamas (Anglija)

Notingame įsikūręs vienas svarbiausių lietuvių centrų Didžiojoje Britanijoje, vadinamas „Židiniu“.

1966 m. „Židinį“ įkūrė lietuvių marijonų vienuoliai įsigytame XIX a. ketvirto dešimtmečio statybos name. Tuo metu centras vadintas „Jaunimo židiniu“, nes viršutiniuose aukštuose veikė lietuvių besimokančio jaunimo ir našlaičių bendrabutis. Notingame besimokiusiems lietuviams „Židinio“ pirmo aukšto koplyčioje buvo rengiamos lietuviškos pamaldos ir papildomos lietuvių kalbos pamokos sekmadieniais.

Lietuvių centras „Židinys“ Notingame

Pirmame „Židinio“ aukšte įrengta koplyčia dedikuota Aušros vartų Mergelei Marijai ir dekoruota daugybe lietuviškų simbolių ir atminimo dovanų. Daugelis pastato elementų mena laikus, kai pastatas dar nepriklausė lietuviams. Kur dabar koplyčia tuomet buvo įprastas kambarys. Tačiau lietuviai antrame aukšte įstatė papildomus vitražinius langus. Senoje medinėje lentelėje ant pastato išorinės sienos vaizduojamas Lietuvos herbas, vėliava ir įrašas „Lietuvių židinys / Lithuanian Centre / Marian Fathers“ („Lietuvių židinys / Lietuvių centras / Tėvai marijonai“).

„Židinio“ koplyčia

„Židinio“ pastate gyveno ir lietuvių kunigai, kuriems vadovavo kun. Steponas Matulis. Iš čia jie aptarnaudavo trylika mažesnių Britanijos lietuvių bendruomenių. Čia taip pat buvo leidžiamas lietuviškas žurnalas „Šaltinis“, 1906 m. pradėtas leisti Seinuose, o 1926 m. atgimęs Marijampolėje (šis miestas yra Lietuvos marijonų vienuolių centras). 1940 m. žurnalą uždraudus sovietams, 1961 m. jis atgimė Londone, o vėliau persikėlė į „Židinį“ ir buvo leidžiamas 1 200 egzempliorių tiražu. Lietuvoje pasibaigus sovietų okupacijai, 1993 m. „Šaltinis“ vėl grįžo į Lietuvą.

Originalus „Židinio“ ženklas

Po kun. Stepono Matulio mirties ant „Židinio“ pastato buvo atidengta atminimo lenta su užrašu, kad „Židinį“ įkūrė kun. Steponas Matulis (1918–2003 m.), o pirmos mišios laikytos 1965 m. rugsėjo 8 d. Mirus kun. Matuliui, „Židinio“ centre nebegyveno joks kitas lietuvių kunigas, tačiau koplyčioje vis dar reguliariai vyksta lietuviškos mišios, kurias laiko lietuvių kunigai iš Londono Šv. Kazimiero lietuvių parapijos. Šiandien „Židinyje“ vyrauja pasaulietinė ir etninė lietuviška veikla, pavyzdžiui, minima Lietuvos nepriklausomybės diena, liepos 6 d. giedamas Lietuvos himnas, rengiamas lietuviškas „Poezijos pavasaris“.

Atminimo lenta „Židinio“ įkūrėjui

Didžiąją Notingamo lietuvių bendruomenės dalį sudarė dipukai – lietuviai, 1944 m. išvykę iš sovietų okupuotos Lietuvos. „Židinį“ įkūrę marijonų vienuoliai taip pat buvo dipukai, priversti bėgti nuo ateistinio sovietų režimo.

„Židinio“ koplyčios altorius

Nors Notingame buvo viena didžiausių dipukų bendruomenių visoje Didžiojoje Britanijoje (kartu su Bradfordu, Glazgo apylinkėmis, Mančesteriu ir Londonu), kitaip nei kituose miestuose, šeštame dešimtmetyje čia nebuvo įkurtas Lietuvių klubas, nes planai įsigyti tokias patalpas taip ir nebuvo įgyvendinti. Tai galėjo turėti įtakos tam, kad lietuvių kunigas „Židinį“ nusprendė įkurti būtent Notingame, kur jis galėtų tapti ir vietiniu lietuviškos veiklos centru bei užpildyti svarbią spragą.

Be to, „Židinys“ yra vienas iš vos kelių dipukų įkurtų lietuvių klubų Jungtinėje Karalystėje, kuriuos perėmė po 1990 m. atvykę migrantai ir pratęsė klubo veiklą. Panašūs lietuvių klubai Mančesteryje, Bradforde, Hedlyje ir Londone maždaug 2000–2010 m., dipukų kartos atstovams iškeliaujant anapilin, buvo uždaryti.

Lietuvių kapinių zona Notingame

Notingamo lietuviams dipukams pradėjus atgulti amžinojo poilsio, 1971 m. buvo įsigyta teritorija Vilford Hilo kapinėse (angl. Wilford Hill Cemetery), kad lietuviai galėtų būti laidomai vieni šalia kitų. Šioje kapinių zonoje nėra įprastų lietuviškų paminklų, kaip panašiose zonose Mančesteryje ar Londone, bet yra daug lietuviškų antkapinių paminklų su patriotiniais ir tremties tematikos simboliais bei užrašais, pvz., „Ilsėkis ramybėje toli nuo savo tėviškės“, „Nesuprastas darei, ką galėjai, naujoje svetimoje žemėje“.

Kapas Notingamo kapinių lietuvių zonoje

Čia palaidotas ir „Židinio“ įkūrėjas kun. Steponas Matulis.

Kapas Notingamo kapinių lietuvių zonoje

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Jungtinė Karalystė No Comments

Bardis (Italija)

Šitas straipsnis perrašomas ir atnaujinamas po 2024 m. ekspedicijos "Gabalėliai Lietuvos: Europa". Jau netrukus rasite atnaujintą, daug ilgesnį ir išsamesnį straipsnį su gausybe nuotraukų

Click to learn more about Lithuania: Italija No Comments

Danija

Mažame Tistedo (Thisted) miestelyje Šiaurės Danijoje yra garsiausias Europoje paminklas, pastatytas buvusioje lietuvių dipukų stovykloje.

Dipukai (perkeltieji asmenys) yra lietuviai, kuriems 1944 m., artėjant sovietų armijai, teko bėgti iš savo šalies idant išvengtų sovietinių persekiojimų ir genocido. Beveik 100 tūkst. lietuvių patraukė į Vakarus, stengdamiesi pabėgti nuo fronto linijos, ir atsidūrė Vakarų demokratijų valdomuose Europos regionuose. Didžioji dalis (apie 65 tūkst.) apsistojo prancūzų, amerikiečių ar britų okupacinėse zonose Vokietijoje, o Danija pagal lietuvių tremtinių skaičių tapo antra šalimi Europoje – karui baigiantis čia atsidūrė apie 3 000 lietuvių.

Kaip ir kitose šalyse, čia dipukai buvo apgyvendinti perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose. Viena vertus, šiose stovyklose jų laisvė buvo apribota, tačiau kartu jos buvo tarsi lietuvių kaimai ar miesteliai svetimose šalyse, kur lietuviai gyveno tarp kitų lietuvių, galėjo steigti savo institucijas ir statyti paminklus.

Lietuvių dipukų paminklas Tistede

Viena iš pagrindinių Danijos dipukų stovyklų, kurioje daugumą sudarė lietuviai, buvo įkurta Dragsbeko (Dragsbæk) vietovėje netoli Tistedo, buvusioje nacistinės Vokietijos hidroplanų bazėje. Čia gyveno apie 750 lietuvių. 1947 m. lietuviai sukūrė memorialą: jį sudaro tradicinis lietuviškas kryžius, Gediminaičių stulpai su lietuvių kario veidu bei Vyčio kryžiaus simboliais ir iš akmenukų ant žemės sudėliotas Vytis. Ant Gediminaičių stulpų iškaltas užrašas „Mūsų troškimas – Tėvynės laisvė“. Kryžių sukūrė Jablonskis, o vietos gyventojas Knudas Hansenas jį nudažė. Paminklas buvo pastatytas paslapčiomis.

Lietuvių paminklas Gediminaičių stulpai Tistede

Lietuvių dipukų bendruomenė Danijoje gyveno labai trumpai. Nuo 1949 m., kai ėmė atrodyti, kad Lietuvos laisvės atgauti nebepavyks, beveik visi lietuviai patraukė į kitas šalis, pvz., Australiją, Jungtines Valstijas ar Kanadą. Lietuviai bijojo likti Danijoje, nes manė, kad šalies valdžia gali juos išduoti sovietams, o grįžus į tėvynę jiems būtų grėsusi mirtis ar persekiojimas.

Tačiau maždaug 500 lietuvių paklausė sovietų propagandos ir grįžo į Lietuvą. Dažnas jų buvo Klaipėdos krašto lietuvis, nepatyręs pirmosios sovietinės okupacijos 1939–1940 m., nes Klaipėdos kraštą 1939 m. buvo okupavusi nacistinė Vokietija. Klaipėdos lietuviai Danijoje sudarė neproporcingai didelę dipukų dalį, nes daugelį jų Vokietijos valdžia per Baltijos jūrą evakavo į tuo metu dar irgi Vokietijos okupuotą Daniją, kadangi jie, priešingai nei kiti lietuviai, buvo laikomi Vokietijos piliečiais.

Lietuviškas kryžius ir Vytis Tistede

Tačiau, nors šiose apylinkėse lietuvių nebeliko, lietuviškas paminklas išliko ir net buvo atstatytas. 1950 m. dipukų stovyklą perėmė Danijos kariuomenė, konkrečiau – ekstremaliųjų situacijų tarnyba. Naujiesiems savininkams lietuvių memorialas tapo bazės simboliu. 1957 m. ir 1990 m. jie kryžių perdažė, o 2015 m. jį visiškai atstatė pagal originalųjį projektą. Taip pat iš akmenukų sudėliotas Vytis buvo pakeistas patvaresniu iš plytų (jį sukūrė danų skulptorius Henningas Wienberis Jensenas). Buvo įrengta ir lentelė, kurioje pristatoma paminklo istorija.

Nors monumentas yra karinės paskirties teritorijoje, jį gali aplankyti ir pašaliniai žmonės. Pirmiausia reikia prisistatyti pastate prie įėjimo ir vienas darbuotojų jus palydės prie paminklo.

Kitos lietuviškos vietos Danijoje

Anksčiau panašus paminklas su Gediminaičių stulpais stovėjo ir Niumindegabo (Nymindegab) dipukų stovykloje Danijos vakaruose. Tačiau šis paminklas, kurį puošė užrašas „Laisvai gyvenę, vergais nebūsim“, buvo sunaikintas. Niumindegabo stovykla buvo Dragsbeko (Tistedo) stovyklos pirmtakė. 1945–1946 m. lietuviai buvo apgyvendinti Niumindegabe, o 1946 m. rudenį perkelti į Dragsbeką.

Neskaitant dipukų, Danijoje niekada nebuvo didelės lietuvių bendruomenės, o dabartinę bendruomenę daugiausia sudaro neseniai atvykę imigrantai. Daugiausia atvyksta darbininkų, dirbančių paprastus darbus, nes Danijoje darbininkų užmokestis yra gerokai didesnis nei Lietuvoje. Kitą grupę sudaro lietuviai, atvykę į Daniją studijuoti: 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, studijos Danijoje lietuviams tapo nemokamos. Daugelis šių lietuvių po studijų liko gyventi Danijoje.

Netoli Danijos sostinės Kopenhagos, Castrupo (Taastrup) priemiestyje, yra Lietuvos vardu pavadinta gatvė (Litauen Alle); tame pačiame pramoniniame rajone yra ir panašios Latvijos bei Estijos gatvės. Pačioje Kopenhagoje yra Lietuvos aikštė (Litauens Plads), kurią taip pat supa pagal Estiją ir Latviją pavadintos gatvės.

Lietuvos vardu pavadinta gatvė netoli Kopenhagos

Kopenhagos menininkų rajonas-respublika Kristianija įkvėpė Lietuvos „Užupio respubliką“ – apie tai primena Kristianijoje esanti lentelė su užrašu REPUBLIC OF UZHUPIS 1099-1111 KM“ (UŽUPIO RESPUBLIKA 1099–1111 KM).

Užupio Respublikos ženklas Kristianijoje

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Daniją dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Danija, Vak. Europa No Comments

Suomija

Helsinkyje, Hitaniemio kapinėse yra lietuviškas kapas su lietuviškais užrašais.

Tiesa, jame palaidotas suomis - Aukusti Robert Niemi, gyvenęs 1869-1931 m., ir jo žmona.

Aukusti Robert Niemi kapas Suomijoje

Jis tyrinėjo ne tik suomių, bet ir lietuvių folklorą, pats darydamas ekspedicijas į Lietuvą 1909-1912 m. užrašė per 3000 dainų. Jo tyrimai Suomijoje išleisti 1912-1913 m. Tuo metu - prieškariu - Lietuva ir Suomija abi buvo valdomos Rusijos Imperijos, tačiau jų ryšiai buvo menki, dėl diskriminacijos prieš tokias mažumas mažai kas tyrinėjo lietuvių kalbą ir folklorą be pačių lietuvių. Be to, jo tyrimai buvo naudingi ne tik lietuvių kultūros populiarinimui užsienyje, bet ir pačiai Lietuvai, todėl 1932 m. išversti į lietuvių kalbą. A. R. Niemis 1923 m. tapo Lietuvos universiteto garbės daktaru, įsteigė lietuvių-suomių draugiją.

Dėl visų šių darbų A. R. Niemiui mirus 1933 m. dėkingi lietuviai jam pastatė lietuvišką antkapį. Rūpintojėlio skulptorius - Bronius Pundzius, taip pat ir transformavęs Puntuko akmenį į paminklą Dariui bei Girėnui. Lietuvių ir suomių kalbom ant Niemio antkapio parašyta: "Brangiam savo bičiuliui – lietuvių tauta", pastatytas lietuviškas rūpintojėlis. Kapas yra netoli kapinių koplyčios, jo koordinatės 60.171887, 24.908989.

Vieta, kurioje yra Aukusti Robert Niemi kapas Hietaniemio kapinėse

Kaip vienintelis lietuviško nekilnojamojo paveldo objektas Helsinkyje, kapas pritraukia Suomijos lietuvių ir Lietuvos ambasados Suomijoje dėmesį, ypač švenčių metu.

"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Suomijoje

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Suomija No Comments

Older Entries »

Language

True Lithuania services

Sister websites

Mūsų Youtube – videosiužetai apie pasaulio lietuvių paveldą

AŽ kelionės ir mintys – “Gabalėlių Lietuvos” kūrėjo Augustino Žemaičio kelionių pasakojimai-vadovai po 100+ šalių

Tikslas – Amerika – 800+ lietuviškų vietų JAV ir Kandoje žemėlapis

Comments

Patricia Tamoshunas Evans on Broktonas (Masačusetsas, JAV)
Patricia Tamoshunas Evans on Broktonas (Masačusetsas, JAV)
Dana on Šiaurės Karolina
Don on Broktonas (Masačusetsas, JAV)
Augustinas Žemaitis on Prancūzija

Donations

Reguliari parama per Patreon: Become a Patron!
Vienkartinė parama per Paypal:
Banko pavedimas:
Gavėjas: VšĮ "Žinių triumfas"
IBAN: LT627180300002700895
SWIFT: CBSBLT26

Facebook

Youtube

Info

Topics

Pagrindiniai rėmėjai šiais metais:

Kultūros paveldo departamentas

Lietuvių fondas

Medijų rėmimo fondas

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kanceliarija

Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Dalintis:

Lietuvių paveldas Didžiojoje Britanijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą (pirmoji banga)

XX a. 6–8 deš. lietuvių paveldas Didžiojoje Britanijoje (antrosios bangos dipukai)

Šių dienų lietuvių migracija į Didžiąją Britaniją (trečioji banga)

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Lietuvių namai Londone ir dipukų bendruomenė

Hedlio parko „Sodyba“

Londono lietuvių kapinių zona

Lietuvos ambasada

Lietuvių krikščionių bažnyčia Londone

Bektono priemiestis

Perkūno toteminis stulpas

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Didingosios lietuviškos vietos Romoje

Lietuvos pėdsakai už Romos ribų

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Šitas straipsnis perrašomas ir atnaujinamas po 2024 m. ekspedicijos "Gabalėliai Lietuvos: Europa". Jau netrukus rasite atnaujintą, daug ilgesnį ir išsamesnį straipsnį su gausybe nuotraukų

Dalintis:

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

„Mini Europos“ parkas Briuselyje

Lietuvos pėdsakai Briuselio ES institucijose

Lietuvos diplomatinės atstovybės Briuselyje

Lietuviški kryžiai Diufelyje

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Dalintis:

Lietuvių dipukų stovyklos Vokietijoje

Augsburgo dipukų stovykla

Flosenbiurgo koncentracijos stovykla

Lietuvių paminklai Detmolde ir Vėnene

Vasario 16-osios privati lietuvių gimnazija (pilis)

Lietuvių, latvių ir estų rūmai „Haus Annaberg“

Lietuvos aikštė ir koplyčia Bad Verishofene

Pašto stulpai su Vyčiais Saksonijoje

Laikotarpio prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių paveldas

„Lietuviški“ paminklai Berlyne

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Lietuviškoji Prancūzija – kas tai?

Kur Prancūzijoje rasti lietuviško paveldo objektų?

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Atminimo lentos lietuvių menininkams

Su Lietuvos atgimimu susijusios Šveicarijos vietos

Lietuvių dipukai ir politikai Šveicarijoje

Lietuviški ženklai Šveicarijoje iš XIX amžiaus

Kitos Lietuvos ir Šveicarijos sąsajos

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Lietuvos herbas įvairiose Paryžiaus vietose

„Didžiosios migracijos“ laikų lietuviški bareljefai

Lietuvos ambasada Paryžiuje

Fontenblo ir Oskaras Milašius

Perkeltieji asmenys (dipukai) ir žymių lietuvių palaidojimo vietos

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Dalintis:

Lietuviški paminklai Mostono kapinėse

Mančesterio lietuvių socialinis klubas

Mančesterio lietuvių katalikų bendrija

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Belshilio lietuviai ir Škotijos lietuvių socialinis klubas

Lietuvių paminklai Karfino grotoje

Kitos vietos

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Bradfordo lietuvių klubas „Vytis“

Pavergtųjų tautų atminimo lenta Bradforde

Lietuvių kapai Bradforde

Lietuviškas medis Lidse

Ekspedicijų dienoraščiai

Dalintis:

Lietuvių kapinių zona Notingame