Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Škotija

Škotija gali pasigirti viena seniausių lietuvių bendruomenių Vakaruose. Iš pradžių lietuvius čia kurtis traukė anglių kasyklos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pagal lietuvių imigrantų skaičių Škotija atsiliko tik nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau skirtumas vis tiek buvo didžiulis: 1913 m. JAV gyveno daugiau kaip 300 tūkst. pirmosios bangos lietuvių, o Škotijoje – tik apie 8 550.

Belshilio lietuviai ir Škotijos lietuvių socialinis klubas

Dauguma Škotijos lietuvių gyveno Glazgo apylinkėse, ypač Belshilyje [Bellshill] ir aplink, dirbo anglių kasyklose ir plieno liejyklose (1913 m. iš 8 550 Škotijos lietuvių 7 000 gyveno šiame regione). Lietuviai vietos miesteliams net buvo sugalvoję lietuviškus pavadinimus: Belshilį vadino Balseliu, o Mosendą – Musėnais.

Belshilyje iki šių dienų veikia Škotijos lietuvių kultūros, laisvalaikio ir socialinis klubas – vienintelis veikiantis toks pasaulietinis lietuvių klubas visoje Jungtinėje Karalystėje.

Škotijos lietuvių klubas Belshilyje

Škotijos lietuvių klubas Belshilyje

Klubas ir tautiškai įrengtas baras dirba beveik visas savaitės dienas ir traukia tiek lietuvių kilmės, tiek kitus vietos gyventojus. Patalpose gausu lietuviškų ženklų, tarp kurių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių atvaizdai, Lietuvos simboliai ir pan.

Klubo baras

Klubo baras

Klubas veiklą pradėjo kaip Škotijos lietuvių institutas ir 1953 m. įsigijo pirmąsias patalpas, pramintas „The Shimie“. Senasis pastatas stovėjo ant Calder Road ir Main Street gatvių kampo. Bet 1978 m. jis buvo nugriautas platinat sankryžą. Už nugriautą pastatą buvo atlyginta, todėl 1979 m. Belshilio lietuviai pasistatė dabartinį pastatą (jis buvo atidarytas 1979 m. vasario 10 d.) ir klubui suteikė naują pavadinimą, naudojamą iki šiol. 1983 m. pastatas buvo dar labiau praplėstas – naujasis priestatas atidarytas tų pačių metų rugpjūčio 13 dieną.

Škotijos lietuvių klubo ženklas

Škotijos lietuvių klubo ženklas

Institutas, o vėliau ir klubas rūpinosi įvairia lietuviška veikla regione, pavyzdžiui, čia veikė lietuviškas Šv. Cecilijos choras, tautinių šokių grupės ir kt. Nors iš pradžių Škotijos lietuvių socialiniam klubui priklausė nemažai angliakasių, klubo įkūrimo iniciatyva kilo naujos imigrantų bangos lietuviams – pabėgėliams (dipukams), kurie 1944 m. buvo priversti trauktis nuo sovietų okupacijos. Nors jų buvo mažiau (iš viso apie 400), save jie laikė ne emigrantais, o tremtiniais, nes nebūtų emigravę, jei Lietuva būtų likusi laisva. Todėl Škotijoje jie siekė sukurti „gabalėlį Lietuvos“, kur jaustųsi kaip namie. Lietuviams padėjo p. Bandoni, vietos verslininkas italas, paaukojęs pinigų pirmajam klubo pastatui.

Lietuviški atributai klubo biure

Lietuviški atributai klubo biure

Nors ankstesnioji lietuvių angliakasių banga turėjo savo organizacijų (pvz., 1898 m. įkūrė Šv. Kazimiero draugiją), šios organizacijos niekada neturėjo nuosavų klubų ar bažnyčių pastatų. Viena iš priežasčių gali būti tai, kad vietos lietuvių bendruomenę smarkiai paveikė Pirmasis pasaulinis karas, nes 1917 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė Škotijos lietuviams vyrams leido rinktis: arba kovoti už Didžiąją Britaniją, arba grįžti į Lietuvą ir kovoti nekenčiamos Rusijos kariuomenėje. Tuo metu Lietuvą vis dar valdė Rusijos imperija, o Rusija Pirmajame pasauliniame kare buvo Didžiosios Britanijos sąjungininkė. Didžioji Britanija lietuvių nelaikė atskira grupe; britų vyriausybė juos laikė rusais, o kaimynai ir spauda – lenkais, nes ilgus metus lietuvių kalba ir kultūra pačioje Lietuvoje svarba nusileido lenkų kalbai ir kultūrai. Lietuviai ir lenkai buvo taip dažnai suplakami į viena, kad dabar sunku tiksliai nustatyti „tikrų“ lietuvių skaičių anuometėje Škotijoje, nors manoma, kad Belshilio apylinkėse lenkų buvo nedaug arba iš viso nebuvo, todėl dauguma „lenkų“ veikiausiai buvo lietuviai. Kadangi lietuviai buvo diskriminuojami dėl tikėjimo ir "keistų" vardų bei pavardžių, daugybė jų savo vardus ir pavardes pasikeitė į grynai angliškus pagal jų darbdavių ar valdininkų "rekomendacijas".

1917 m. daugelis lietuvių vyrų, galima sakyti, buvo deportuoti į tą pačią Rusijos imperiją, iš kurios prieš kelerius metus ar dešimtmečius buvo pabėgę; nors Rusijos imperija greitai žlugo ir 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma, net ir tiems, kurie norėjo grįžti į Škotiją, dažnai nebuvo leista, todėl galiausiai jų išlaikomos šeimos maždaug 1920 m. taip pat turėjo išvykti iš Škotijos. Viena iš priežasčių, kodėl lietuviams nebuvo leidžiama grįžti, buvo manymas, kad per Rusijos pilietinį karą daugelis lietuvių bus tapę komunistais. Didžiąja dalimi tai buvo panikos diktuojamas mąstymas, nes 1918–1920 m. Lietuva pati gynėsi nuo komunistų Nepriklausomybės karuose – tiesa, kai kurie Lietuvos komunistai, pavyzdžiui, Vincas Kapsukas, tam tikru metu iš tiesų gyveno Škotijoje.

Be to, net ir likusieji gyventi Škotijoje lietuviai dažnai turėjo palikti glaudžias bendruomenes, nes įvairiuose miestuose, pvz., Glazge, buvo masiškai griaunami istoriniai daugiabučiai.

Vienas iš nedaugelio išlikusių Glazgo daugiabučių, kokiuose gyveno pirmabangiai lietuviai

Vienas iš nedaugelio išlikusių Glazgo daugiabučių, kokiuose gyveno pirmabangiai lietuviai

Taigi, Škotijos lietuvių bendruomenė 1917–1920 m. buvo smarkiai prislopinta ir XX a. šeštame dešimtmetyje ją atgaivino tik dipukai, kurių dauguma įsikurti šiuose atokiuose angliakasybos miestuose pasirinko būtent todėl, kad juose jau buvo senosios lietuvių bendruomenės.

Keičiantis kartoms, Škotijos lietuvių socialinį klubą beveik ištiko toks pat likimas kaip kitus Didžiosios Britanijos lietuvių klubus – XXI a. pradžioje kai kurie nariai nusprendė klubą perimti, uždaryti ir parduoti. Tačiau kitaip nei Anglijoje, kelią tokiam likimui užkirto kiti nariai, sėkmingai užginčiję tokius ketinimus teisme ir toliau tęsę klubo veiklą.

Tačiau bėgant dešimtmečiams daugelis reguliarių lietuviškų veiklų nutrūko ir šiandien klubas tarnauja daugiausia kaip susitikimų ir pasilinksminimų vieta, nors ryšiai su lietuviška kilme vis dar išlaikomi.

Naujasis Škotijos lietuvių klubo pastatas

Naujasis Škotijos lietuvių klubo pastatas

Klubui priklauso pirmosios ir antrosios lietuvių imigrantų į Škotiją bangų atstovai ir (arba) Škotijoje gimę jų vaikai. Nors po 1990 m. (ir ypač po 2004 m.) Škotijoje susikūrė didžiulė nauja lietuvių imigrantų bendruomenė, prie klubo jie neprisijungdavo. Viena to priežasčių yra tai, kad Belshilio apylinkėse naujųjų imigrantų gyvena labai mažai – jų centru tapo Edinburgo miestas.

Lietuvių paminklai Karfino grotoje

Reikšmingas Belshilio Lietuvių socialinio klubo palikimas yra lietuviški paminklai Karfino grotoje – tai didžiausias toks lietuviškų paminklų kompleksas Didžiojoje Britanijoje.

Karfino grota yra krikščioniškas parkas, įkurtas XX a. trečiame dešimtmetyje. Jį savomis rankomis pastatė vietiniai gyventojai, tarp kurių buvo daug streikuojančių angliakasių, įskaitant lietuvius. Nors lietuviškos pamaldos čia buvo laikomos jau XX a. trečiame dešimtmetyje, etninių paminklų tuo metu čia nebuvo, jie atsirado vėliau. Šiuo metu lentoje prie įėjimo pažymėtos penkios etninės koplytėlės: airių, lenkų, lietuvių, ukrainiečių ir libaniečių.

Karfino grotos parko žemėlapis, kuriame pažymėtos etninės koplytėlės

Karfino grotos parko žemėlapis, kuriame pažymėtos etninės koplytėlės

Lietuviškoje šventovėje visų pirma 1985 m. buvo pastatytas tradicinis medinis kryžius (ši meno forma įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą), skirtas lietuvių katalikų veiklos Škotijoje sukakčiai paminėti. Ąžuolinį kryžių sukūrė Jonas Adomonis iš Bradfordo. Jis skirtas „A. a. prel. Juozo Gutausko ir kitų lietuvių kunigų, dirbusių Škotijoj, pagerbimui“. Nors lietuviai Škotijoje niekada neturėjo savo bažnyčios, ilgą laiką lietuviškos mišios buvo reguliariai laikomos Belshilio Šventosios šeimos katalikų bažnyčioje, esančioje kitapus kelio nuo Škotijos lietuvių socialinio klubo.

Lietuviški paminklai Karfino grotoje Škotijoje

Lietuviški paminklai Karfino grotoje Škotijoje

1987–1988 m. Karfino grotos lietuvišką kryžių papildė Škotijos lietuvių bendruomenės Dievo Motinos koplytėlė (angl. „Shrine to Mother of God“), kur lietuviškas užrašas nurodo, kad ji skirta būtent Aušros Vartų Marijos garbei. Nedidelėje koplytėlėje yra šio stebuklingo Mergelės Marijos paveikslo, kurio originalas kabo Vilniuje, kopija. Šiam paminklui kunigas Andriušis surinko apie 2 000 svarų sterlingų.

Koplytėlės dedikacija

Koplytėlės dedikacija

Lietuviško kryžiaus dedikacija

Lietuviško kryžiaus dedikacija

Be to, netoliese buvo pastatyta Šv. Kazimiero skulptūra.

Paminklų komplekse kabo ir Lietuvos vėliava – tai vienintelė vieta Didžiojoje Britanijoje, kur nuolat plevėsuoja šis Lietuvos simbolis.

Vienas iš gretimų suolelių dedikuotas išėjusiems lietuviams, jį puošia žodžiai „Amžiną atilsį“.

Kitos vietos

Škotijos lietuvių istorija tyrinėjama keliose knygose. Pietų Lanarkšyro paveldo centre saugoma su Lietuva susijusių dokumentų kolekcija.

Su Lietuva susiję archyviniai dokumentai Pietų Lanarkšyro paveldo centre

Su Lietuva susiję archyviniai dokumentai Pietų Lanarkšyro paveldo centre

Glazge taip pat yra Baltijos gatvė (angl. Baltic Street). Nors jau nebeegzistuojančiuose jos daugiabučiuose kadaise išties gyveno nemažai lietuvių, gatvė taip buvo pavadinta anksčiau ir jos pavadinimas su lietuvių imigrantais nėra susijęs.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Jungtinė Karalystė Leave a comment
Comments (0) Trackbacks (0)

No comments yet.


Leave a comment

No trackbacks yet.